Civilinė byla Nr. 3K-3-3/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02834-2009-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 32.5; 32.5.4; 36.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas)  ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Kretingos grūdai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui AB „Kretingos grūdai“ dėl laidavimo prievolės pripažinimo pasibaigusia ir hipotekos pasibaigimo, trečiasis asmuo – V. B..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė V. B. kreipėsi į teismą prašydama: 1) pripažinti pasibaigusia trečiojo asmens V. B. laidavimo prievolę pagal 2002 m. balandžio 29 d. AB „Kretingos grūdai“ ir trečiojo asmens V. B. laidavimo sutartį (toliau – Laidavimo sutartis), kuria trečiasis asmuo įsipareigojo atsakyti visu savo turtu atsakovui kaip solidarusis skolininkas, jeigu Rusijos Federacijos bendrovė „Als-Majer“ („????-?????“) neįvykdys sutartinių prievolių ar jų dalies pagal 2001 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Pirkimo–pardavimo sutartis); 2) baigti hipoteką 2002 m. balandžio 30 d. hipotekos lakštu įkeistam ieškovės asmeninės nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, kad V. B. laidavimo prievolei užtikrinti 2002 m. balandžio 30 d. buvo surašytas pareikštinis hipotekos lakštas, kuriuo buvo įkeistas jai asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas. Hipoteka buvo įregistruota 2002 m. gegužės 2 d. Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriuje, o 2009 m. balandžio 28 d. atsakovo prašymu pareikštinis hipotekos lakštas buvo pakeistas į vardinį hipotekos lakštą (toliau – hipotekos lakštas). Atsakovas 2009 m. gegužės 6 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo, šis 2009 m. gegužės 13 d. priėmė nutartį areštuoti Butą bei įspėjo trečiąjį asmenį  ir ieškovę, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį, įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui atsakovui. Ieškovės prašymas baigti ir išregistruoti hipoteką butui dėl ja užtikrintos prievolės (Laidavimo sutarties) pasibaigimo hipotekos teisėjo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi buvo atmestas konstatavus, kad ginčai, susiję su hipotekos užtikrinta prievole, yra nagrinėjami ieškinio teisenos tvarka.                                                                                                                                              

Ieškovė teigė, kad Laidavimo sutarties 8 punkte nustatyta, jog laidavimas pasibaigia, jeigu kreditorius (atsakovas) per šešis mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui (trečiajam asmeniui) ieškinio. Ieškovės teigimu, atsakovo 2009 m. gegužės 6 d. pareiškime Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriui nurodyta, kad Rusijos bendrovės „Als-Majer“ skola atsakovui pagal Pirkimo–pardavimo sutartį iš viso yra 92 553,30 JAV dolerio (2002 m. sausio 24 d., 2002 m. balandžio 3 d. ir 2002 m. gegužės 8 d. sąskaitos–faktūros), o pagal Pirkimo–pardavimo sutarties 3.3.1 punktą, apmokėjimas už prekes turi būti įvykdytas per 50 kalendorinių dienų. Ieškovės nuomone, Laidavimo sutarties 8 punkte nustatytas naikinamasis šešių mėnesių terminas, per kurį kreditorius galėjo pareikšti reikalavimus trečiajam asmeniui, yra pasibaigęs, todėl pasibaigusi ir laidavimo prievolė bei buto hipoteka. Pagal hipotekos lakšto 7 punktą, skolininko V. B. prievolė, kuri buvo užtikrinta hipoteka, turėjo būti įvykdyta 2003 m. balandžio 28 d., tačiau per šešis mėnesius nuo 2003 m. balandžio 28 d. atsakovas nepareiškė ieškinio V. B..

Atsakovas AB „Kretingos grūdai“ atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti, nurodydamas, kad pareikštinis hipotekos lakštas buvo surašytas hipoteka užtikrinti Rusijos bendrovės „Als-Majer“ įsipareigojimus atsakovui pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, o Laidavimo sutarties dalykas yra šios įmonės įsipareigojimų atsakovui užtikrinimas. Laidavimo sutartyje nurodyta, kad trečiasis asmuo įsipareigojo kreditoriui laiduoti už Rusijos įmonės „Als-Majer“ įsipareigojimus bei įkeisti kreditoriui nekilnojamąjį turtą, kurio vertė ne mažesnė kaip 300 000 Lt, taigi buvo įsipareigojęs sudaryti atskirą hipotekos sutartį ir taip sukurti įkeitimo teisinius santykius, kad užtikrintų įsipareigojimus pagal Pirkimo–pardavimo sutartį. Kadangi trečiasis asmuo turto neturėjo, tai už jį įkeitimo prievolę įvykdė ieškovė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovo AB „Kretingos grūdai“ reikalavimas pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą su Rusijos bendrove „Als-Majer“, buvo užtikrintas sutartine hipoteka, t. y. ieškovės buto įkeitimu, o ieškovė nepagrįstai teigia, kad ji įkeitė butą trečiojo asmens (laiduotojo) laidavimo prievolei užtikrinti (CK 4.174 straipsnis). Teismo teigimu, neturi teisinės reikšmės ieškovės teiginiai, kad hipoteka pasibaigė, nes pasibaigė trečiojo asmens laidavimo prievolė. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju neturi reikšmės ir ieškovės nuoroda, jog jai nebuvo žinoma apie pareikštinio hipotekos lakšto pakeitimą vardiniu, nes hipotekos registro duomenys yra vieši ir laikomi teisingais bei išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.185 straipsnio 5 dalis). Be to, pareikštinis hipotekos lakštas jo turėtojo (kreditoriaus) pageidavimu bet kuriuo momentu gali būti įformintas vardiniu hipotekos lakštu (CK 4.186 straipsnio 3 dalis).   Teismo teigimu, įvertinus tai, kad ieškovės butas įkeistas pagrindinei prievolei įvykdyti, o skolininkas nėra įvykdęs savo įsipareigojimų pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, nėra pagrindo pripažinti hipoteką baigta. Teismo nuomone, negali būti patenkintinas ieškovės reikalavimas pripažinti laiduotojo prievolę pasibaigusia, nes ieškovė nėra Laidavimo sutarties šalis, be to, Laidavimo sutartimi šalys susitarė dėl prievolės pabaigos, todėl nereikia nustatinėti šalių sutartos aplinkybės teismo sprendimu.

Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m liepos 13 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują teismo sprendimą –  ieškovės ieškinį tenkino. Teismas nurodė, kad hipoteka – tai skolininko įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka yra daiktinė teisė, kuri pagal savo paskirtį tarnauja pagrindinei prievolei užtikrinti, todėl gali pasibaigti, pasibaigus pagrindinei prievolei CK šeštosios knygos IX skyriuje įvardytais prievolių pabaigos pagrindais, tarp jų pagal CK 6.124 straipsnį: prievolė baigiasi, suėjus naikinamajam terminui, kuris yra prievolės pabaigos sąlyga. Laidavus tik tam tikram laikui arba užtikrinus terminuotą prievolę, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio (CK 6.88 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 11 d. nutartyje konstatavo, kad ieškovė hipoteka užtikrino ne Rusijos įmonės „Als-Majer“ prievolę atsiskaityti su atsakovu pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, bet trečiojo asmens laidavimo prievolę pagal Laidavimo sutartį. Atsižvelgęs į šią nutartį teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas suklydo, nustatęs, jog ieškovės butas buvo įkeistas užtikrinti Rusijos įmonės „Als-Majer“ prievolę pagal Pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas įvertino, kad Laidavimo sutartyje atsakovas ir trečiasis asmuo numatė naikinamąjį šešių mėnesių terminą, per kurį atsakovas galėjo pareikšti reikalavimus trečiajam asmeniui dėl Laidavimo sutarties įvykdymo, kad Rusijos įmonė „Als-Majer“ liko skolinga atsakovui pagal 2002 m. sausio 24 d., 2002 m. balandžio 3 d. ir 2002 m. gegužės 8 d. PVM sąskaitas–faktūras, tačiau jis į Hipotekos skyrių kreipėsi tik 2009 m. gegužės 6 d., t. y. pirmiau nurodytą naikinamąjį terminą praleidęs. Nustatęs, kad laidavimo prievolė pasibaigė, teismas pripažino pasibaigusia ieškovės buto hipoteką ir ją panaikino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas AB „Kretingos grūdai“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. sprendimą ir perduoti  bylą nagrinėti iš naujo  apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintos teisės normos taikymo prielaida yra dviejų atskirų bylų egzistavimas, kurių vienoje yra įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, o kitos – nagrinėjamos civilinės bylos išsprendimui turi reikšmę ankstesnėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai (prejudiciniai faktai). Dėl šios priežasties nagrinėjamoje civilinėje byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartis nepatenka į CPK 182 straipsnio 2 punkte nurodytą kategoriją, todėl joje nustatyti faktai negali būti laikomi prejudiciniais faktais iš naujo nagrinėjant tą pačią bylą apeliacinės instancijos teisme. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neteisėtai nesiaiškino,  ar ieškovė hipoteka užtikrino nepasibaigusią AB „Als-Majer" ar pasibaigusią trečiojo asmens prievolę. Ieškinio faktinį pagrindą sudarančią aplinkybę, kad ieškovė hipoteka užtikrino trečiojo asmens laidavimo prievolę pagal laidavimo sutartį, teismas neteisėtai laikė prejudiciniu faktu, ir pripažinęs prievolę pagal laidavimo sutartį pasibaigusia, sprendė, kad tokia yra ir ją užtikrinusi hipoteka. Kasacinis teismas turėtų išaiškinti, ar kasacinio teismo nutartimi konstatuotas faktas pakartotinai nagrinėjant tą pačią bylą apeliacinės instancijos teisme laikytinas prejudiciniu faktu pagal CPK  182 straipsnio 2 punktą.
2. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinis teismas patikrina apskųstų žemesnės instancijos teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Fakto klausimai, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, analizuojami tik tiek, kiek reikia nustatyti, ar žemesnės instancijos teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą civiliniame procese reguliuojančias proceso teisės normas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ir pirmą kartą bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė faktą, kad ieškovė hipoteka užtikrino AB „Als-Majer“ prievolę pagal sutartį, bet kasacinės instancijos teismas nesivadovavo šiuo žemesniųjų instancijų teismų vienodai vertinamu faktu ir 2012 m. gegužės 11 d. nutartyje konstatavo naują faktą, kad ieškovė hipoteką užtikrino trečiojo asmens laidavimo prievolę pagal laidavimo sutartį. Pakartotinai nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime šį kasacinės instancijos teismo naujai nustatytą faktą neteisėtai pašalino iš bylos įrodinėjimo dalyko, nes jį neteisėtai laikė prejudiciniu faktu, ir tai tapo pagrindu priimti visiškai kitokį sprendimą, negu pirmą kartą nagrinėjant šią bylą tame pačiame teisme. Dėl šių priežasčių kyla klausimas, ar vietoje CPK 182 straipsnio 2 punkto taikant CPK 362 straipsnio 2 dalį galima remtis kasacinio teismo nustatytu faktu, nes, viena vertus, CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, tačiau, kita vertus, kasacinis teismas sprendžia teisės klausimus, o fakto klausimus nagrinėja žemesniųjų instancijų teismai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
3. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad jis netiria faktų, o įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas (2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012; kt.). Apeliacinės instancijos teismas nevertino hipotekos lakšto turinio ir kitų su tuo susijusių aplinkybių, neteisėtai laikydamas, kad tai, jog ieškovė hipoteka užtikrino trečiojo asmens laidavimo prievolę pagal laidavimo sutartį, yra prejudicinis faktas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 11 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, nurodė, kad teismas turėjo aiškintis, ar yra pasibaigusi V. B. laidavimo sutartis. Šioje sutartyje įtvirtintos dvi trečiojo asmens prievolės: laidavimo bei nekilnojamojo turto įkeitimo, ir tik nuo jų abiejų pasibaigimo priklauso laidavimo sutarties pasibaigimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas vertino tik su laidavimo prievolės pabaiga susijusias aplinkybes, o su nekilnojamojo turto įkeitimo prievolės pabaiga susijusių aplinkybių nevertino, todėl laikytinas pažeidusiu CPK 362 straipsnio 2 dalį, pagal kurią kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, ir šie pažeidimai yra esminiai.
4. Apeliacinės instancijos teismas, patenkinęs ieškovės reikalavimą pripažinti pasibaigusia trečiojo asmens V. B. laidavimo prievolę, pažeidė CPK 5 straipsnio 1 dalį ir CK 1.138 straipsnį, nes ieškovės teisės arba įstatymų saugomi interesai dėl laidavimo prievolės pripažinimo pasibaigusia nebuvo pažeisti ar ginčijami. Laidavimo prievolės pasibaigimas yra juridinis faktas, kuris turėjo būti įrodinėjamas kaip ieškinio faktinis pagrindas, o ne reiškiamas kaip atskiras materialusis teisinis reikalavimas. Ši prievolė pasibaigė suėjus terminui, nesant dėl to ginčo tarp sutarties šalių, todėl ieškovės reikalavimas negalėjo būti tenkinamas teismo procesiniu sprendimu. Teismo sprendimo dalis dėl trečiojo asmens laidavimo prievolės pabaigos nesukėlė jokių teisinių padarinių, nes laidavimas pasibaigė iki ginčijamo teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo ieškovės subjektinių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, tačiau vis tiek tenkino jos reikalavimą. Ieškovei pasirinkus netinkamą savo civilinių teisių gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis), teismas tokį ieškinio reikalavimą turėjo atmesti.
5. Lietuvos apeliacinis teismas neanalizavo ir nevertino nė vieno atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyto faktinio bei teisinio argumento ir taip pažeidė CPK 17 straipsnį, 320 straipsnį ir 321 straipsnio 2 dalį. Nurodęs, kad nepasisako dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą pateiktų argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, teismas pažeidė CPK 263 straipsnyje, 270 straipsnio 4 dalyje ir 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti teismo sprendimus.
6. AB „Kretingos grūdai“ pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka bei pripažinti ieškovės ir trečiojo asmens dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Šių prašymų pateikimo būtinybė iškilo po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutarties šioje byloje ir apie tai buvo nurodyta motyvuotame kasatoriaus prašyme. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė pagrįstų motyvų, o prašymo dėl asmenų dalyvavimo visai nenagrinėjo, nors pagal CPK 181 straipsnio 1 dalį teismo atsisakymas priimti įrodymus turi būti motyvuojamas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas,  nemotyvuotai atsisakydamas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir neišnagrinėjęs prašymo pripažinti ieškovės ir trečiojo asmens dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, pažeidė CPK 3 straipsnio 7 dalį, 160 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 181 straipsnio 1 dalį, 314, 322 straipsnius.

Atsiliepimu ieškovė prašo kasacinio skundo netenkinti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Nors kasacinis teismas tikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teisingai išaiškinti ir pritaikyti teisės normos neįmanoma jos nesiejant su konkrečios bylos faktais. Kasacinis teismas gali panaikinti sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo dėl to, kad buvo pažeistos įrodymų leistinumo, tyrimo ar vertinimo taisyklės. Konstatavęs proceso pažeidimus, kasacinis teismas grąžino bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo savarankiškai nekonstatavęs jokių faktinių aplinkybių, tik nurodęs, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė užtikrino Rusijos Federacijos bendrovės „Als-Majer“ prievolių įvykdymą.  Toks kasacinio teismo išaiškinimas privalomas visiems bylą nagrinėjantiems teismams pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį, todėl Lietuvos apeliacinis teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, pagrįstai konstatavo, kad  ginčas, kilęs tarp šalių dėl to, kurios prievolės (trečiojo asmens laidavimo prievolės pagal Laidavimo sutartį ar Rusijos įmonės „Als-Majer“ prievolės pagal Pirkimo-pardavimo sutartį) įvykdymas buvo užtikrintas ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto (buto) hipoteka, jau yra išspręstas kasacinio teismo nutartimi. Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamame sprendime, nors ir padaręs teisingas bei pagrįstas išvadas, neteisingai nurodė savo įrodymų byloje vertinimo teisinį pagrindą (CPK 182 straipsnio 2 punktą), tačiau nuoroda į netinkamą CPK straipsnį nekeičia teisingo ir pagrįsto skundžiamo sprendimo esmės.

Kasatorius sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. B. laidavimo prievolė yra pasibaigusi, tačiau teigia, jog ji pasibaigė šią prievolę už trečiąjį asmenį įvykdžius ieškovei. Su šiais argumentais negalima sutikti, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 11 d. nutartyje išaiškino, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė užtikrino Rusijos Federacijos bendrovės „Als-Majer“ prievolių įvykdymą, ieškovės su šia bendrove nesieja jokie teisiniai santykiai. Be to, byloje esantis oficialusis rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 2 dalis) – 2002 m. balandžio 30 d. pareikštinis hipotekos lakštas, iš kurio matyti, kad ieškovė užtikrino trečiojo asmens V. B. prievolę. Tam, kad būtų galima pripažinti, jog ieškovė sutiko įvykdyti prievolę pagal Laidavimo sutartį už trečiąjį asmenį, būtina aiškiai ieškovės išreikšta valia tai padaryti. Tačiau ieškovė nėra trečiojo asmens V. B. ir atsakovo pasirašytos Laidavimo sutarties, juolab kasatoriaus AB „Kretingos grūdai“ ir bendrovės „Als-Majer“ pasirašytos pirkimo–pardavimo sutarties šalis. Ieškovė niekada neįvykdė ir neketino vykdyti V. B. prievolės įkeisti turtą kreditoriaus AB „Kretingos grūdai“ naudai, užtikrindama Rusijos Federacijos bendrovės „Als-Majer“ įsipareigojimų įvykdymą. Ieškovė užtikrino tik V. B. prievolių įvykdymą, nes kitu atveju būtų buvęs įformintas sutartinės hipotekos lakštas, kuriame būtų nurodytas kreditorius AB „Kretingos grūdai“ ir skolinkas – Rusijos Federacijos bendrovė „Als-Majer“.

Laidavimo sutarties ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad laidavimas pasibaigia, jeigu kreditorius per šešis mėnesius nuo tos datos, kurią suėjo prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagrindinė – laidavimo – prievolė, kuri buvo užtikrinta ieškovės turto hipoteka, yra pasibaigusi, o nesant galiojančios laidavimo prievolės, trečiasis asmuo V. B. neturėjo pareigos įkeisti nekilnojamojo turto bendrovės „Als-Majer“ prievolėms įvykdyti.

Kasatorius teigia, kad skundžiama sprendimo dalis dėl trečiojo asmens laidavimo prievolės pabaigos savaime nesukėlė jokių materialinių teisinių padarinių, nes laidavimo prievolė pasibaigė savaime, o ieškovės teisės ir teisėti interesai dėl to nebuvo pažeisti. Su tokiais kasatoriaus argumentais negalima sutikti, nes jis 2009 m. gegužės 6 d. pareiškimu dėl skolos išieškojimo, paduotu Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriui, pareikalavo iš trečiojo asmens sumokėti skolą už Rusijos bendrovę „Als-Majer“.  Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjas  2009 m. gegužės 13 d. nutartimi areštavo ieškovei priklausantį butą ir įspėjo ją ir  skolininką V. B. apie tai, kad, negrąžinus skolos bendrovei AB „Kretingos grūdai“, ieškovės butas bus parduotas iš varžytynių. Ši nutartis palikta galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, kuria teismas taip pat išaiškino ieškovei, kad, nesutinkant su skolos dydžiu, esant kreditoriaus nesąžiningumui ar sandorio įvykdymo terminų praleidimui, ieškovė gali ginti savo teises pareikšdama ieškinį teisme. Nesant galiojančio pagrindinio prievolinio santykio, saistančio kreditorių ir skolininką, išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto negalimas, nes reikštų hipotekos davėjo pareigą atsakyti bet kuriam subjektui, turinčiam pareikštinį hipotekos lakštą, už bet kurio skolininko, su kuriuo hipotekos davėjo nesieja nei prievoliniai, nei daiktiniai teisiniai santykiai, prievoles. Tokiu atveju būtų iškreipta akcesoriška hipotekos prigimtis. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nutarė ginti ieškovės teises pasisakydamas ne tik dėl hipotekos baigties, bet ir dėl laidavimo prievolės pabaigos, o ieškovės ieškinyje suformuluoti reikalavimai yra teisiškai pagrįsti ir būtini siekiant pripažinti hipoteka baigta.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atsisakė analizuoti atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinius bei teisinius argumentus ir taip padarė kasatoriaus nurodytus teisės pažeidimus. Šie teiginiai yra nepagrįsti, nes teismas, pasisakydamas dėl ginčo esmės, jo išsprendimo būdo, paprastai atskirai neaptaria savo sutikimo (nesutikimo) su kiekvienu argumentu; pripažindamas vienus faktus, jis savaime atmeta faktus, kurie yra paneigiami tokiu fakto pripažinimu; pritaikydamas konkrečiam santykiui konkrečią teisės normą, teismas kartu atmeta galimybę tam pačiam santykiui taikyti kitokią teisės normą ir pan.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atsisakė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir nepagrįstai neišnagrinėjo kasatoriaus prašymo pripažinti ieškovės ir trečiojo asmens dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Su tokiais kasatoriaus teiginiais negalima sutikti, nes ieškovė ir trečiasis asmuo dalyvavo teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teisme ir davė parodymus. Kasatoriaus teiginys, kad šių dalyvių apklausos apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu galėjo paaiškėti naujų reikšmingų faktinių duomenų, yra abstraktus ir nepakankamas skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.      

Dėl laidavimo prievolės pabaigos

Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). Tačiau priklausomai nuo to, kokia yra laidavimo rūšis, įstatyme nustatyti kitokie laidavimo pabaigos pagrindai (terminai) (CK 6.88, 6.89 straipsniai). Tai, kokia laidavimo rūšis yra nagrinėjamu atveju, nustatytina aiškinant sutarties sąlygas vadovaujantis CK įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis).

Iš byloje esančios Laidavimo sutarties matyti, kad šalys susitarė, jog laidavimas inter alia pasibaigia ir tuo atveju, jei kreditorius per šešis mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia ieškinio laiduotojui. Tokia sutartyje nustatyta laidavimo sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Šis šalių susitarimas išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, taigi, laiduotojas žinojo, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę; atitinkamai kreditorius taip pat žinojo, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirkimo–pardavimo sutartyje AB „Kretingos grūdai“ ir RAB „Als – Majer“ susitarė, jog už prekes bus apmokama per 50 kalendorinių dienų nuo prekių įforminimo muitinėje Rusijos Federacijos teritorijoje dienos. Atsakovo 2006 m. balandžio 14 d. pažymos duomenimis, pirmiau nurodyta Rusijos įmonė liko skolinga atsakovui 78 435 JAV dolerius (223 516,22 Lt) pagal 2002 m. sausio 24 d., 2002 m. balandžio 3 d. ir 2002 m. gegužės 8 d. PVM sąskaitas–faktūras. Tačiau atsakovas tik 2009 m. gegužės 6 d. (praėjus septyneriems metams nuo sąskaitų išrašymo dienos) kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas, 2009 m. gegužės 6 d. pareiškęs reikalavimus trečiajam asmeniui, buvo praleidęs Laidavimo sutarties 8 punkte nustatytą naikinamąjį šešių mėnesių terminą, kuriam pasibaigus, baigėsi ir trečiojo asmens laidavimo prievolė (CK 1.117 straipsnio 6 dalis, 6.88 straipsnio 1 dalis, 6.124 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė V. B. hipoteka užtikrino V. B. prievolę, nes pareikštiniame hipotekos lakšte skolininku (asmeniu, kurio prievolių įvykdymas užtikrinimas hipoteka) nurodomas būtent V. B., ir nustačius, kad šio prievolė pagal Laidavimo sutartį (pagrindinė prievolė) yra pasibaigusi, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovės buto hipoteka taip pat yra pasibaigusi.

Dėl prejudicinių faktų

Teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. CPK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo sprendimo prejudicinė galia, tai yra teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. UAB „Midoja“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-374/2004 ir kt.).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartis nepatenka į CPK 182 straipsnio 2 punkte nurodytą kategoriją ir joje nustatyti faktai negali būti laikomi prejudiciniais faktais iš naujo nagrinėjant tą pačią bylą apeliacinės instancijos teisme.

Atsižvelgdama į nustatytą teisinį reguliavimą bei kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija šiuos kasatoriaus teiginius laiko pagrįstais ir sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo prejudiciniais faktais laikyti toje pačioje byloje konstatuotų aplinkybių. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartyje išdėstyta išvada, jog ieškovė užtikrino V. B. prievolę, o su bendrove „Als-Majer“ jos nesieja jokie teisiniai santykiai ir teismas privalo aiškintis, ar yra pasibaigusi V. B. laidavimo sutartis, buvo privaloma bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad vien netikslus sąvokos „prejudicinis faktas“ vartojimas nagrinėjamu atveju nelėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimo, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutarties išvados, nors ir nelaikytinos prejudiciniais faktais, buvo privalomos bylą iš naujo nagrinėjusiam teismui, todėl naikinti iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą nėra pagrindo. 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nevertino nė vieno atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyto faktinio bei teisinio argumento ir taip pažeidė CPK 17 straipsnį, 320 straipsnį ir 321 straipsnio 2 dalį. Kasatoriaus nuomone, teismas, nurodęs, kad nepasisako dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą pateiktų argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, pažeidė CPK 263 straipsnyje, 270 straipsnio 4 dalyje ir 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti teismo sprendimus.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas, o nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, tik jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001), tačiau pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. R. T. v. Spain and H. B. v. Spain, judgments of  9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Iš byloje esančio kasatoriaus atsiliepimo į apeliacinį skundą matyti, kad pagrindiniai atsiliepimo argumentai buvo susiję su ieškovei priklausančio buto hipotekos pabaiga, laidavimo sutarties galiojimu bei ieškovės nurodyta teismų praktika. Kasatorius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pastarąjį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taigi, kasatorius sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvais. Apeliacinės instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, įvertino tiek apeliacinio skundo, tiek atsiliepimo į jį argumentus ir savo išvadas, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priešingai nei teigia kasatorius, motyvavo. Apeliacinės instancijos teismui vertinant ir pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų ir motyvų, savaime buvo pasisakyta dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, kuriais kasatorius pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui,     t. y. apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, savo sprendimą motyvavo ir šie motyvai kartu yra nesutikimo su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai. Dėl šių priežasčių kasatoriaus argumentai dėl sprendimo nemotyvavimo atmestini.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas,  nemotyvuotai atsisakydamas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir neišnagrinėjęs prašymo pripažinti ieškovės ir trečiojo asmens dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, pažeidė CPK 3 straipsnio 7 dalį, 160 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 181 straipsnio 1 dalį, 314, 322 straipsnius.

CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas kasatoriaus pageidavimas, kad byla apeliacinėje instancijoje būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismo neįpareigojo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja nenustačiusi, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, būtų pažeidęs bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje proceso taisykles. Kasatoriaus argumentai šiuo aspektu pripažintini nepagrįstais ir atmestini.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino ir pagrindo panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą nenustatyta (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 27,91 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašė priteisti kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. CPK 98 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovė įstatyme nustatyta tvarka nepateikė jokių bylinėjimosi išlaidų dydį ir jų pagrįstumą patvirtinančių dokumentų, tai tokių išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus AB „Kretingos grūdai“ (duomenys neskelbtini)  27,91 Lt (dvidešimt septynis litus 91 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Janina Januškienė 

              Česlovas Jokūbauskas

              Pranas Žeimys