Administracinė byla Nr. eAS-756-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01504-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro (toliau – ir Medicinos centras) direktoriaus 2015 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 45R-297 „Dėl 2015-01-08 psichologinio vertinimo Nr. 30 išvados“, kuriuo atmestas pareiškėjos prašymas iš dalies peržiūrėti/panaikinti psichologės V. G. 2015 m. sausio 8 d. psichologinio vertinimo išvados Nr. 30 dalį dėl pareiškėjos asmenybės savybių apibūdinimo – formaliai bendraujanti, išlaikanti socialinį atstumą, orientuota į savo statuso, įvaizdžio formavimą ir išlaikymą, jautriai reaguojant į kritiką, su opoziciškumu, neigianti problemas ar sunkumus, vengianti atvirumo, spalvingesnės raiškos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos R. B. skundą.

Teismas nustatė, kad psichologės V. G. psichologinio vertinimo išvada, su kurios dalimi dėl asmenybės vertinimo pareiškėja nesutinka, buvo priimta atlikus teisėjos sveikatos tikrinimą. Įvertinęs teisinį reglamentavimą, įtvirtintą Reikalavimų pretendentų į teisėjus ir teisėjų sveikatai ir pretendentų į teisėjus ir teisėjų sveikatos tikrinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. V-196/1R-80 (toliau – ir Aprašas), teismas pažymėjo, kad galutinę išvadą apie tai, ar asmuo dėl sveikatos būklės gali (negali) dirbti teisėju, priima Gydytojų konsultacinė komisija (toliau – ir GKK). Kartu su galutine išvada pateikiama psichologo surašyta pretendento į teisėjus ar teisėjo psichologinio vertinimo išvada, pasirašoma psichologo ir patvirtinama asmeniniu jo spaudu (Aprašo 9.4 p.). Remiantis Aprašo 9.6 punktu pacientas, nesutinkantis su GKK sprendimu, per 5 darbo dienas gali apskųsti jį Medicinos centro vadovui, o Medicinos centro vadovo sprendimą – teisės aktų nustatyta tvarka. Remdamasis nurodytų teisės normų analize teismas sprendė, kad psichologinio vertinimo išvada yra procedūrinis dokumentas teisėjų sveikatos tikrinimo procese. Ji nėra galutinis ir teismui galimas skųsti aktas, o tik prielaida priimti galutinį dokumentą – Gydytojų konsultacinės komisijos galutinę išvadą apie tai, ar asmuo dėl sveikatos būklės gali (negali) dirbti teisėju. Taigi, tik Gydytojų konsultacinės komisijos galutine išvada, kuri pareiškėjai yra palanki ir ji jos neginčija, įtakojamos pareiškėjos teisės.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro direktorius 2015 m. vasario 10 d. raštu Nr. 45R-297 nurodė, kad neturi faktinio pagrindo abejoti gydytojos – specialistės išvados teisingumu, mano, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas. Šiuo raštu nebuvo suformuluoti jokie įpareigojimai pareiškėjai, pareiškėjos teisės ir pareigos niekaip nėra veikiamos.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir įvertinęs tai, kad teisėjos sveikatos tikrinimo procesas užbaigtas jai palankia Gydytojų konsultacinės komisijos galutine išvada, teismas sprendė, kad psichologinio vertinimo išvada ir ginčijamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro direktoriaus 2015 m. vasario 10 d. raštas Nr. 45R-297 nedaro įtakos pareiškėjos materialiniam teisiniam suinteresuotumui, todėl teismas negali priimti nagrinėti skundo dėl teisinių pasekmių nesukeliančių aktų.

Pareiškėjos skundą atsisakyta priimti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

III.

Pareiškėja R. B. pateiktu atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš esmės nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėja nurodo, kad yra pretendentė į Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo, Vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigas ir psichologės V. G. 2015 m. sausio 8 d. psichologinio vertinimo išvada Nr. 30 turi įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms siekiant karjeros aukštesnės pakopos teismuose, taip pat tos pačios pakopos teisme, arba perkeliant į kitą tos pačios pakopos teismą. Tokią išvadą pareiškėja grindžia teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu Teisėjų tarybos 2014 m. kovo 14 d. nutarime Nr. 13p-41-(7.1.2) „Dėl teisėjų karjeros siekiančių, į kitą teismą perkeliamų ar skiriamų asmenų vertinimo kriterijų patvirtinimo“, kuriuo yra patvirtinti asmenų, siekiančių tapti aukštesnės pakopos teismo (išskyrus Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą) teisėjais vertinimo kriterijai. Minėto nutarimo 4 punktas numato, kad vertinimo kriterijai yra asmeninės savybės, svarbios atitinkamo aukštesnės pakopos teismo pareigoms užimti: bendravimo ir organizaciniai sugebėjimai, nustatytų profesinės etikos reikalavimų laikymasis, profesinė kultūra. Šios savybės nustatomos, be kita ko, remiantis ir Aprašo 9.4 punkte nurodyta psichologo surašyta teisėjo psichologinio vertinimo išvada, kuri kartu su Medicininiu pažymėjimu (F. Nr. 046/a) pateikiama Nacionalinei teismų administracijai. Remdamasi nurodytais argumentais pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sprendimas nesukelia pareiškėjai jokių teisių ar pareigų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teismas vertino, kad psichologinio vertinimo išvada, su kuria (jos dalimi) nesutinka pareiškėja ir pareiškėjos ginčijamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro direktoriaus 2015 m. vasario 10 d. raštas Nr. 45R-297 nedaro įtakos pareiškėjos materialiniam teisiniam suinteresuotumui. Remdamasis teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. V-196/1R-80 patvirtintame Reikalavimų pretendentų į teisėjus ir teisėjų sveikatai ir pretendentų į teisėjus ir teisėjų sveikatos tikrinimo tvarkos apraše, teismas vertino, kad psichologinio vertinimo išvada yra procedūrinis dokumentas teisėjų sveikatos tikrinimo procese, todėl ji nėra galutinis teismui skundžiamas aktas, o tik prielaida priimti tokį aktą, t. y. Gydytojų konsultacinės komisijos galutinę išvadą, kuri skundžiama teismui.

Pareiškėja, nesutikdama su tokia teismo išvada, tvirtina, kad psichologinio vertinimo išvada yra kliūtis jai siekiant karjeros Vilniaus apygardos teisme ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

V.

Dėl susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio

Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką. To paties įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Todėl sprendžiant skundo priimtinumo klausimą teismas be kita ko turi įvertinti ir teisinių santykių pobūdį.

Teisėjų sveikatos patikrinimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 531 straipsnyje. Šio straipsnio 2, 3, 4, 5 dalyje nustatyta, kad teisėjų sveikatos patikrinimas atliekamas ne rečiau kaip kartą per penkerius metus; reikalavimus pretendentų į teisėjus ir teisėjų sveikatai ir pretendentų į teisėjus ir teisėjų sveikatos patikrinimo tvarkos aprašą tvirtina sveikatos apsaugos ministras ir teisingumo ministras, suderinę su Teisėjų taryba; sveikatos patikrinimas apima ir psichologinį vertinimą; sveikatos patikrinimas atliekamas Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centre.

Sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. V-196/1R-80 patvirtinto Reikalavimų pretendentų į teisėjus ir teisėjų sveikatai ir pretendentų į teisėjus ir teisėjų sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo 4 p. nustatyta, kad kiekvieno teisėjo sveikata privalo būti patikrinta ir psichologinis vertinimas atliktas ne rečiau kaip kartą per penkerius metus, o 6 punkte nustatyta, kad sveikatos tikrinimą, apimantį ir psichologinį įvertinimą, atlieka Medicinos centro gydytojai specialistai ir psichologai.

Teisėjų tarybos 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 13P-166-(7.1.2) patvirtinto Siuntimų tikrintis sveikatą išdavimo tvarkos aprašo 5 p. nustatyta, kad siuntimus tikrintis sveikatą pretendentams į teisėjus ir teisėjams išduoda Nacionalinė teismų administracija pagal šio Aprašo priede nustatytą formą.

Iš šių teisės normų seka, kad teisėjas sveikatą tikrintis privalo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras privalo tokį patikrinimą atlikti. Nei teisėjas, nei Medicinos centras neturi dispozityviškumo, t.y. negali pasirinkti vienokio ar kitokio elgesio varianto. Tokie teisiniai santykiai yra administraciniai teisiniai santykiai, kurių subjektai – teisėjas ir valstybė, kuri tam tikrus viešojo administravimo įgaliojimus įgyvendina per Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrą ir Nacionalinę teismų administraciją. Taigi, ginčas pakanka į administracinių teismų kompetencijos sritį.

VI.

Dėl pareiškėjos materialinio teisinio suinteresuotumo

Atsižvelgus į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilęs dėl pareiškėjos teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo, pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, grindžiamą oficialiąja konstitucine jurisprudencija bei tarptautiniais įsipareigojimais, veiksmingos teisminės gynybos prieinamumo principas yra taikomas ir aiškinamas plačiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Kaip yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisminiam procesui taikomi teisingumo, viešumo ir spartumo standartai iš tiesų tampa beverčiai, jeigu teisminis procesas apskritai nėra pradedamas. Vargu, ar galima kalbėti apie teisinės valstybės principą, jeigu apskritai nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. sausio 21 d. sprendimo Golder prieš Jungtinę Karalystę, 34–36 par., Series A, Nr. 18).

Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia priminti, kad kiekvienas kilęs ginčas dėl asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo privalo būti vertinamas plačios apimties konstitucinės jurisprudencijos, akcentuojančios minėtos teisės fundamentalumą, kontekste. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas). Teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Teisė į teisminę gynybą sprendžiant administracinius ginčus įtvirtinama Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi, teisme galima ginti ne tik subjektinės teises bet ir įstatymų saugomus interesus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Šių nuostatų kontekste svarbu akcentuoti, kad skundo priėmimo stadijoje nėra sprendžiama dėl materialinės teisės ar įstatymų saugomų interesų turėjimo, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Kitaip tariant, skundas yra priimtinas tik su sąlyga, kad šis asmuo turi esamą ir aktualų suinteresuotumą dėl ginčijamo akto panaikinimo.

Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje suformuluota teisės kreiptis teisminės gynybos išlyga yra susijusi tik su akivaizdžiu skundo nepriimtinumu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Tačiau pastarieji atvejai yra išimtinio pobūdžio, kai skundo priimtinumo klausimą sprendžiančiam teismui iš tiesų nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl asmeniui kylančių pasekmių nebuvimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjos teikiamas skundas atitinka pirmiau paminėtas tiek įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo, tiek jį taikančios ir aiškinančios teisminės jurisprudencijos nuostatas, susijusias su reikalavimu nurodyti esamą ir aktualų suinteresuotumą.

Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad kreipėsi į Medicinos centrą dėl sveikatos patikrinimo atlikimo, vykdydama Nacionalinės teismų administracijos 2014 m. lapkričio 11 d. raštą bei siuntimą Nr. 3R-1487-(2.59) dėl sveikatos pasitikrinimo ir medicininio pažymėjimo pateikimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nesutinka su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro 2015 m. sausio 8 d. psichologinio vertinimo išvados Nr. 30 dalimi, kuria apibūdinama pareiškėjos asmenybė.

Sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. V-196/1R-80 patvirtinto Reikalavimų pretendentų į teisėjus ir teisėjų sveikatai ir pretendentų į teisėjus ir teisėjų sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo 8.1. p. nustatyta, kad teisėjas prieš sveikatos tikrinimą ir prieš psichologinį vertinimą yra informuojamas pasirašytinai, kad jo asmens ir ypatingi duomenys (duomenys apie jo sveikatą ir apie psichologinį vertinimą) bus tvarkomi atrenkant, vertinant ar skiriant jį teisėju, o 9.5. punkte nustatyta, kad teisėjo psichologinio vertinimo išvada atiduodama pretendentui į teisėjus ar teisėjui, kuris pateikia ją Nacionalinei teismų administracijai.

Teisėjų tarybos 2014 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 13p-41-(7.1.2) „Dėl teisėjų karjeros siekiančių, į kitą teismą perkeliamų ar skiriamų asmenų vertinimo kriterijų patvirtinimo“ patvirtintų asmenų, siekiančių tapti aukštesnės pakopos teismo (išskyrus Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą) teisėjais vertinimo kriterijų sąraše vienu iš kriterijų yra nurodytos asmeninės savybės, svarbios atitinkamo aukštesnės pakopos teismo teisėjo pareigoms užimti: bendravimo ir organizaciniai gebėjimai, nustatytų profesinės etikos reikalavimų laikymasis, profesinė kultūra. Atsižvelgiant į iš asmens darboviečių, jo darbo kontrolę ar priežiūrą vykdančių ir kitų asmenų gautose motyvuotose charakteristikose, rekomendacijose, nuomonėse bei kituose dokumentuose pateiktą ar pokalbio su asmeniu metu gautą informaciją, taip pat teismo, į kurį pretenduojama, nuomonę, kurioje turi atsispindėti pokalbio su asmeniu metu gautos informacijos pagrindu suformuota šio teismo teisėjų pozicija, skiriama iki 15 balų (Teisėjų tarybos 2014 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 13p-41-(7.1.2) 4 p.).

Anksčiau paminėtas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad psichologo surašyta pretendento į teisėjus ar teisėjo psichologinio vertinimo išvada yra dokumentas, turintis realią įtaką teisėjų karjeros siekiančių asmenų atrankos, vertinimo ir skyrimo procese. Priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, tokia išvada nėra tarpinis procedūrinis dokumentas, kuris gali būti skundžiamas teismui tik kartu su galutiniu sprendimu. Paminėtos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad psichologinio vertinimo išvada yra pateikiama su galutine išvada ir ji turi įtakos vertinant asmenį, siekiantį teisėjo karjeros. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju skundo priėmimo stadijoje negalima teigti, kad skundžiamas aktas akivaizdžiai nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių.

Kaip jau minėta, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis). Remdamasi teisėjų profesinės karjeros principu, atsižvelgdama į anksčiau paminėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, teisinį reglamentavimą, kuris patvirtina neginčijamą psichologinio vertinimo išvados reikšmę asmeniui, kuris siekia teisėjo karjeros, įvertinusi bylos duomenis, patvirtinančius, kad pareiškėja yra įrašyta į karjeros siekiančių asmenų registrą, atsižvelgusi į visuotinai žinomus duomenis, kad teisėjo psichologinio vertinimo išvada šiuo metu daro didelę įtaką atrenkant teisėjus, ir teisėjui neesančiam atrinktu dėl nepalankios psichologinio vertinimo išvados vėliau nėra realių galimybių ginti subjektinės teises, teisėjų kolegija mano, kad profesinės karjeros siekis, kuris be kita ko, susijęs ir su materialinėmis paskatomis, yra teisėtas pareiškėjos interesas, gintinas teisme.

Kilusio ginčo aplinkybėmis teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjos ir valstybės susiklostę teisiniai santykiai pasižymi tam tikru unikalumu, sąlygotu teisėjo profesinės veiklos reglamentavimo. Šia nutartimi nėra keičiama LVAT praktika bylose dėl statutinių pareigūnų susijusi su Medicinos centro teisinio statuso vertinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011 ir 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1993/2012).

Teisėjų kolegija, manydama, kad ginčas turi būti nagrinėjamas teisme, atsižvelgia ir į viešą interesą, kadangi šioje byloje gali būti įžvelgiama ir svarstoma galimybė kelti klausimus dėl norminio pobūdžio teisės aktų, reglamentuojančių teisėjų pareigą atlikti periodinį sveikatos patikrinimą, kuris apima ir psichologinį vertinimą, teisėtumo tuo aspektu, ar šis reikalavimas atitinka Konstitucijoje įtvirtintas privataus gyvenimo gerbimo, piliečių teisės į nepriklausomą teismą, teisinės valstybės nuostatas.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl skundo nepriskirtinumo administracinių teismų kompetencijai yra nepagrįsta, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina perduodant šiam teismui iš naujo spręsti skundo priėmimo klausimą.

VII.

Nors pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą, vis dėlto teismas yra saistomas pareigos išaiškinti proceso dalyviams jų teises ir pareigas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 10 str.) (2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009).

Atsižvelgiant į ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtintą teismo pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises, manytina, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo spręsdamas skundo priėmimo klausimą, turėtų įvertinti galimybę pasiūlyti pareiškėjai patikslinti savo skundo reikalavimus.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje  byloje Nr. A502-673/2013, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl teisėjų valstybinės pensijos priteisimo, yra pažymėjusi, kad teisėjų santykis su valstybe jų veiklos klausimais yra itin glaudus. Tai patvirtina ir teisėjų skaičiaus nustatymo, jų paskyrimo ir atleidimo tvarka – šiuos klausimus sprendžia tik aukščiausios valstybės valdžios institucijos (Konstitucijos 112 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 str.). Teisėjo tarnybos santykiai susiklosto tarp valstybės ir teisėjo, kaip valstybės pareigūno.

Šiomis aplinkybėmis gali būti svarstoma, ar reikalavimas nagrinėjamoje byloje negalėtų būti adresuojamas ir valstybei, kaip vienai iš susiklosčiusio teisinio santykio šalių, atstovaujamai Medicinos centrui ir Nacionalinei teismų administracijai priklausomai nuo pareiškėjos reikalavimų turinio. Tačiau atitinkamus procesinius veiksmus, remiantis ABTĮ 10 straipsniu, šiuo klausimu turėtų atlikti pirmosios instancijos teismas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. B. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti šiam teismui iš naujo spręsti pareiškėjos R. B. skundo priėmimo klausimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai             

Ričardas Piličiauskas

                                                                                                                       Veslava Ruskan

                                                                                                                       Arūnas Sutkevičius