Administracinė byla Nr. A438-1221/2014

Procesinio sprendimo kategorija 9.2.1.1; 9.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilšansta“ ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilšansta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Vilšansta“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) su skundu (I. t., b. l. 3–14), kurį patikslino (II t., b. l. 87–100), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. S-280(7-263/2008) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 69-176 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI, Inspekcija) 2008 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-138 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas); 4) įpareigoti mokesčių administratorių išsamiai ir nešališkai atlikti pakartotinį Bendrovės mokestinį patikrinimą bei tinkamai surašyti patikrinimo aktą. Tuo atveju, jeigu skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai nebus panaikinti, prašė atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių ar jų dalies, o taip pat nuo paskirtų pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir pelno mokesčio baudų ar jų dalies.

Pareiškėjas paaiškino, kad mokesčių administratorius jokio Bendrovės mokestinio tyrimo ar patikrinimo iš esmės neatliko, o tik perrašė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) specialistų išvadų atitinkamas dalis, tendencingai įvertino atskirus šios išvados duomenis, todėl surašytas patikrinimo aktas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Pažymi, kad 2006 m. lapkričio 29 d. specialisto išvada Nr. 5-1/196 negali būti laikoma savarankišku įrodymu. FNTT baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-0016-04 buvo surašytos ir kitos specialisto išvados: 2007 m. sausio 5 d. specialisto išvada Nr. 5-1/13, 2006 m. balandžio 5 d. specialisto išvada Nr. 5-1/64, 2007 m. sausio 5 d. specialisto išvada Nr. 5-1/2, kuriose nurodoma, kad UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firma išrašė PVM sąskaitas faktūras ne tik pareiškėjui, bet ir kitoms įmonėms – UAB „Klaipėdos inžinerinių tinklų statyba“, UAB „Sobo sistemos“, UAB „Klaipėdos ugnė“, UAB „Santeka“, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mokymo centrui, AB „Achema“, AB „Panevėžio statybos trestas“, UAB „Eurūna“, UAB „Eika“, UAB „Verkių ūkis“, Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui, AB „Vilniaus pergalė“, Advokatų V. Z., D. Z. kontorai, AB „Linas“, UAB „Kauno tiltai“, AB „Rokiškio sūris“, AB „Panevėžio keliai“, AB „Ekranas“, AB „Achema“, UAB „Lytagra“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Lietuvos energija“ ir kt. Nors specialisto išvadose nurodoma, kad šių ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, tačiau šioms įmonėms mokesčių administratorius papildomai neapskaičiavo jokių mokesčių, ir jos nebuvo patrauktos baudžiamojon atsakomybėn. Tai akivaizdžiai parodo, kad vien tik specialisto išvada nėra įrodymas ir ja, kaip įrodymu, negalima grįsti patikrinimo akte papildomai apskaičiuotų mokesčių. Minėta aplinkybė taip pat paneigia mokesčių administratoriaus tvirtinimus ir Komisijos išvadas, kad UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firma niekada jokių prekių nepardavė ir paslaugų nesuteikė. Pareiškėjo teigimu, UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firma realiai prekes pardavė ir Bendrovei. Be to, kiekviena ūkinė operacija turi būti nagrinėjama bei įrodinėjama atskirai.

Pažymėjo, kad mokesčių administratorius ir Komisija visiškai nesuvokė įrodymų reikšmės baudžiamajame procese, o taip pat duomenų įrodomosios galios ir jų tapimo įrodymais momento. Ikiteisminiame tyrime visi surinkti duomenys, tame tarpe ir apklausų protokolai bei specialisto išvada, yra ne įrodymai, bet duomenys. Todėl visuose sprendimuose bei patikrinimo akte neteisingai vartojama įrodymų sąvoka, kai kalbama apie duomenis, gautus iš baudžiamosios bylos Nr. 06‑1‑0016-04. Tai išplaukia iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 119 straipsnio 1 dalies 4 punkto, kuriame nurodoma, kad kaltinamajame akte, kuris yra ikiteisminio tyrimo pabaigos dokumentas, nurodomi „pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas“. Pareiškėjas, neginčydamas papildomai priskaičiuoto 579 540 Lt PVM, niekada nepripažino, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai priskaičiavo šią papildomą PVM sumą. Tai, kad pareiškėjas patikslino PVM deklaracijas ir sumokėjo baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-0016-04 apskaičiuotą galimai padarytą žalą, kas atitinka papildomai paskaičiuotą PVM ir pelno mokestį, neįrodo, kad jis sutinka su šiais papildomai paskaičiuotais mokesčiais. Šiuos veiksmus pareiškėjas atliko tik tam, kad fiziniai asmenys, kurių dalis buvo pareiškėjo darbuotojai ir kurie buvo kaltinami šioje baudžiamojoje byloje, jeigu būtų pripažinti kaltais, turėtų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą lengvinančią aplinkybę, kuri galėtų lemti BK 61 ar 62 straipsniuose numatytos švelnesnės atsakomybės taikymą šiems asmenims. Jeigu šie asmenys bus išteisinti, pareiškėjas įgis teisę reikalauti grąžinti nepagrįstai sumokėtą galimai padarytą žalą.

Nurodė, kad mokesčių administratoriaus sprendimų išvados nepagrįstos įrodymais, leidžiančiais daryti prielaidą, jog Bendrovė sudarė fiktyvius sandorius ar elgėsi nerūpestingai bei nesąžiningai. Nors buvo pažymėta, kad pareiškėjas nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d. vykdė neteisėtą veiklą analogiškai, kaip ir nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., tačiau nebuvo pateiktas nė vienas įrodymas, kad pareiškėjas realiai nepirko prekių ir paslaugų iš UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d. Tuo tarpu Bendrovės pateikti įrodymai akivaizdžiai rodo, kad FNTT nenustatė, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjas vykdė analogišką nusikalstamą veiką. Prokuroro sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-0016-04 dalyje yra akivaizdus įrodymas, kad tuo laikotarpiu nusikalstama veika, analogiška kaip nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., nebuvo vykdoma ir šis prokuroro nutarimas turi prezumpcinę reikšmę, kurios mokesčių administratorius nepaneigė. 2008 m. spalio 21 d. kaltinamojo akto 109–114 lapuose aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas vykdė nusikalstamą veiką tik nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., o ne anksčiau.

Teigė, kad visos iš UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos pirktos prekės buvo perparduotos. Tai įrodo pareiškėjo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, jos ir kontrahentų pasirašyti atliktų darbų perdavimo aktai, kontrahentų apmokėjimo už darbus dokumentai. Aplinkybės, kad iš UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos pirktos prekės buvo realiai parduotos, neginčija ir VMI. Be to, mokesčių administratoriaus darbuotojams atlikus prekių patikrinimą pareiškėjo sandėliuose, dalis iš UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos pirktų prekių buvo surasta, tačiau mokesčių administratorius šį faktą nuo Komisijos nuslėpė, o Komisija visiškai neįvertino ir nepasisakė dėl šio fakto. Tai įrodo, kad pareiškėjas realiai pirko iš UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos prekes ir realiai jas pardavė, todėl mokesčių administratorius privalo pripažinti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą ir sąnaudų pripažinimą.

Pažymėjo, kad Komisija, kaip ir mokesčių administratorius, neteisingai siejo PVM atskaitos ir sąnaudų pripažinimo galimybę su pareiškėjo neteisėtais veiksmais bei nevertino aplinkybės, jog, nors ginčo PVM sąskaitose faktūrose ir yra formalių trūkumų, jos yra galiojančios, nes ūkinė operacija (prekių pirkimas–pardavimas), atspindėta atitinkamose PVM sąskaitose faktūrose, realiai įvyko, bei buvo realiai sukurta pridėtinė vertė, kas ir suteikia teisę į PVM atskaitą, o taip pat buvo realiai patirtos sąnaudos, kas suteikia teisę sąnaudų suma mažinti apmokestinamąjį pelną. Tokia išvada grindžiama tuo, kad sandoriai, kurie patys nėra sukčiavimas, neeliminuoja teisės į PVM atskaitą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimas sujungtose bylose C-354/03, C-355/03 ir C-484/03).

Nurodė, kad mokesčių administratoriaus teiginiai, jog visi pažymoje nurodyti asmenys patvirtino, kad Bendrovė realiai nepirko prekių, yra neteisingi. Dauguma pažymoje surašytų įtariamųjų parodymų ištraukų, kuriomis rėmėsi ir Komisija, savo esme ir prasme aiškiai skiriasi nuo baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-0016-04 surašytų pilnų šių įtariamųjų parodymų. Be to, mokesčių administratorius nuslėpė reikšmingus faktus, t. y., kad jam ankstesnių patikrinimų metu buvo pateikti UAB „Mirketa“ buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie patvirtina, jog UAB „Mirketa“ realiai pirko prekes iš A. N. IĮ, G. G. IĮ, J. A. IĮ, R. M. IĮ, UAB „Boneveta“, UAB „Gamlita“, UAB „Janvida“. VMI ankstesnių patikrinimų metu buvo pateikti ir UAB „SVO“ buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie patvirtina, kad UAB „SVO“ realiai pirko prekes iš UAB „Metangas“ ir UAB „Naftina“. Mokesčių administratorius buvo atlikęs V. B. firmos patikrinimą, kurio metu jokių pažeidimų nenustatė. Aplinkybė, kad pareiškėjo kontrahentai UAB „SVO“, UAB „Mirketa“ ir V. B. firma galimai nemokėjo mokesčių arba mokėjo ne visus privalomus mokesčius, nesudaro pagrindo atimti jo teisę į PVM atskaitą ir sąnaudų pripažinimą. Be to, pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos vardu prekes atveža ir parduoda ne vien tik tų įmonių darbuotojai, o kiti pašaliniai asmenys. Pareiškėjas patikrino prekių kiekį, komplektiškumą, apskaitos dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose) nurodytų duomenų teisingumą, ir įsitikinęs, kad pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai tvarkingi ir teisingi, o prekės atitinka kokybės bei kiekybės reikalavimus, nupirko patiektas prekes. Pareiškėjas, kiek galėdamas, įsitikino, kad jo kontrahentai UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firma yra legalios ir pagal įstatymus veikiančios įmonės. Be to, UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos darbuotojai pateikė šių įmonių registracijos pažymėjimų ir PVM mokėtojų pažymėjimų kopijas, taip pat su asmenimis, kurie prisistatė šios įmonės darbuotojais, nuolat vyko betarpiškas bendravimas.

Teigė, kad Komisija visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentą, paremtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, dėl pardavėjo, o ne pirkėjo atsakomybės už duomenų, įrašytų į apskaitos dokumentą, tikrumą. Todėl Komisija tik formaliai, nevertindama faktinės situacijos, padarė išvadą, kad ūkinės operacijos turinys neatitinka apskaitos dokumentų, bei neatkreipė dėmesio į tai, kas privalo prisiimti atsakomybę už neteisingų duomenų įrašymą į apskaitos dokumentą. Šiuo atveju yra nelogiška ir teisės požiūriu negalima situacija, kai sąžiningas subjektas netenka jam įstatymo suteikiamos teisės į PVM atskaitą ir teisės į sąnaudų pripažinimą dėl to, kad kitas atsakingas subjektas (UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firma) padarė mokesčių teisės pažeidimą.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 27 d. nutartyje (administracinės bylos Nr. A-355/2004) nesiejo PVM atskaitos teisės su sąnaudų pripažinimo teise. Teismas nustatė, kad netgi ir tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas praranda teisę į PVM atskaitą, jis nepraranda teisės į sąnaudų pripažinimą. Tai, kad pareiškėjas patyrė sąnaudas ir dokumentuose nurodytos prekių pirkimo–pardavimo operacijos tikrai įvyko, patvirtina tiek buhalterinės apskaitos dokumentai, tiek tose operacijose dalyvavę asmenys ir kiti liudytojai, tiek pats mokesčių administratorius. Jeigu pareiškėjas sumokėtų visas PVM ir pelno mokesčio sumas, kurių visas ar dalį sumokėjo prekių ir paslaugų pardavėjai, tai UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firma įgytų teisę į jų sumokėtų šių mokesčių sumų susigrąžinimą, kas reikštų ir nepagrįstą praturtėjimą. Tai, kad UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firma galėjo sumokėti dalį ar netgi visus mokesčius valstybei, sužinota iš baudžiamosios bylos Nr. 1-2-487/2012 nagrinėjimo teisme, be to, šį faktą akivaizdžiai patvirtina ir FNTT pateiktos kitos specialistų išvados. Pripažinus, kad kontrahentai galimai sumokėjo į valstybės biudžetą 1 933 823,93 Lt įvairių mokesčių, tampa neaišku, ir be papildomo patikrinimo ar tyrimo neįmanoma nustatyti, ar ši pinigų suma buvo kur nors kitur panaudota. Jeigu šios įmonės minimą pinigų sumą sumokėjo kaip mokesčius į valstybės biudžetą, tai negali būti kalbos apie tai, kad pareiškėjas privalo sumokėti papildomus mokesčius, nes vien tik šių įmonių sumokėta mokesčių suma beveik dvigubai viršytų mokesčių administratoriaus patikrinimo akte apskaičiuotą papildomą mokesčių sumą.

Nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012 mokesčių administratoriui buvo priteista atlyginti 589 870 Lt turtinę žalą solidariai iš 7 asmenų – UAB „Vilšansta“, A. S., R. Š., R. T., V. G., T. L., V. S.. Taigi teismas jau nusprendė, kad patikrinimo akte papildomai paskaičiuotus mokesčius privalo sumokėti ne vien pareiškėjas, bet ir dar šeši asmenys. Jeigu bus paliktas galioti toks patikrinimo aktas, jo teisingumo patvirtinimas teisme prieštaraus teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje patvirtintai šių mokesčių sumokėjimo tvarkai.

Pažymėjo, kad nebuvo pateikta nė vieno tvirto argumento ar motyvo, kuris paneigtų pareiškėjo tvirtinimus, jog daliai patikrinimo akte nurodytų mokesčių apskaičiavimui yra suėję senaties terminai. Mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo apskaičiuoti mokesčių už 1999–2001 metus, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio nuostatoms. Šiuo atveju nėra 3 dalyje numatyto pagrindo perskaičiuoti mokesčius už ilgesnį negu 1 dalyje nurodytą terminą, nes baudžiamojoje byloje nėra būtinybės nustatyti padarytą žalą valstybei, nes ši žala jau buvo nustatyta ir apskaičiuota anksčiau, t. y. iki patikrinimo akto surašymo, ir ji yra nurodyta 2008 m. kovo 31 d. pranešime apie įtarimą (bendra žala valstybei sudaro 542 660 Lt). Taigi žala valstybei buvo nustatyta ir apskaičiuota ne mokesčių administratoriaus, bet ikiteisminio tyrimo institucijos.

Teigė, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, MAĮ 96–98 straipsnių nuostatomis, turėjo teisę skaičiuoti delspinigius ne daugiau kaip už šešis mėnesius nuo prievolės mokėti atitinkamą mokestį atsiradimo dienos. Todėl Komisijos sprendimas atmesti pareiškėjo reikalavimą skaičiuoti delspinigius už 6 mėnesius arba 180 dienų yra nepagrįstas ir naikintinas. Be to, pareiškėjas per visą mokestinio patikrinimo ir administracinės bylos nagrinėjimo laikotarpį visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi sumokėti papildomai priskaičiuotus mokesčius, o būtent, bandė parduoti jai priklausančius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir iš gautų pajamų sumokėti mokesčius, tačiau dėl baudžiamojoje byloje taikyto neteisėto ir nepagrįsto Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros arešto, to padaryti negalėjo. Todėl pareiškėjas privalo būti atleistas nuo delspinigių CK 6.253 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. dėl privalomų ir nenumatytų valstybės institucijų veiksmų ir aktų, dėl kurių neįmanoma buvo įvykdyti prievolės, arba šie priskaičiuoti delspinigiai turėtų būti žymiai sumažinti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad patikrinimo akte delspinigiai paskaičiuoti akivaizdžiai neteisingai, nes jame nebuvo įvertintos faktinės aplinkybės, jog UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firma galimai dar anksčiau yra sumokėjusios dalį arba visus mokesčius, o taip pat tos įrodytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas ir kiti baudžiamojoje byloje nuteisti asmenys nuo 2007 m. rugsėjo 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d. sumokėjo 792 042,89 Lt papildomų mokesčių iš 1 169 411 Lt papildomai patikrinimo akte priskaičiuotų. Taigi apskaičiuoti delspinigiai turi būti perskaičiuoti. Be to, mokesčių administratorius nepagrįstai paskyrė 173 862 Lt PVM baudą ir 176 961 Lt pelno mokesčio baudą. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012 įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pareiškėjui buvo paskirta 125 000 Lt dydžio bauda. Ši bauda buvo paskirta už tapačias veikas ir tapačius galimai nesumokėtus mokesčius, kurie nagrinėjami ir baudžiamojoje, ir administracinėje byloje. Todėl palikus mokesčių administratoriaus paskirtas baudas, būtų akivaizdus dvigubas nubaudimas už tą pačią, galimai neteisėtą veiklą.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą skundą (II t., b. l. 103–110) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas pateikė 1999–2004 m. patikslintas PVM deklaracijas, padidindamas mokėtiną į biudžetą PVM sumą 579 540 Lt (ši suma priskaičiuota patikrinimo aktu). Prieš pateikdamas patikslintas PVM deklaracijas, pareiškėjas mokėjimo nurodymais (įmokos kodas 3411) vykdė mokėjimus į biudžetą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas: „dalinis PVM žalos atlyginimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00016-04 pagal 2006 m. lapkričio 29 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/196“. Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjas turi 551 711 Lt PVM permoką. Po mokestinio patikrinimo, 2008 m. balandžio 15 d. mokėjimo nurodymu pareiškėjas sumokėjo 27 830 Lt (mokėjimo paskirtis „PVM papild. priskaičiuotas“, įmokos kodas 3411). Pagal 2008 m. balandžio 11 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-07-77-10 buvo įskaityta iš PVM permokos 579 540 Lt suma. Taigi pareiškėjas atlygino valstybei žalą, kuri kilo iš nesumokėto teisės aktų nustatyta tvarka PVM, ir neginčijo šios dalies nuo mokestinio ginčo inicijavimo, todėl ši dalis yra įsiteisėjusi.

Kita vertus, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012 nustatė, jog Inspekcija baudžiamojoje byloje reiškė civilinį ieškinį dėl pareiškėjo nusikalstamomis veikomis padarytos žalos (1 169 411 Lt) atlyginimo valstybei, teismo posėdžio metu civilinio ieškovo atstovė sumažino civilinį ieškinį dėl pareiškėjo ir prašė iš kaltų asmenų priteisti 589 870 Lt žalos valstybei atlyginimui, nurodžiusi, kad dalis žalos jau yra atlyginta, taip pat išskaičiuotos PVM permokos. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad juridinis asmuo iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą žalą, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat pažymėjo, kad sumas, kurios specialistų išvadose buvo paskaičiuotos kaip nusikalstamų veiksmų pasekoje nesumokėti į valstybės biudžetą mokesčiai, juridiniai asmenys UAB ,,Vilšanstos ranga“, UAB ,,Staduva“, UAB „Tulmetas“ pilnai atlygino, pareiškėjas atlygino iš dalies, o dėl kitos dalies Inspekcija palaikė pareikštą civilinį ieškinį. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos teismui tvirtino, kad jis pripažino savo kaltę, padėjo tyrimui bei iš dalies atlygino valstybei padarytą žalą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-554-387/2012). Taigi baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad pareiškėjas atlygino žalą valstybei dėl 579 540 Lt PVM nesumokėjimo, todėl teiginys, jog jis neatlygino žalos, yra nepagrįstas ir atmestinas. Atsižvelgiant į tai, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos jose nurodytomis sąlygomis neįvyko, t. y. šie apskaitos dokumentai neturi juridinės galios, Inspekcija pagrįstai šiose sąskaitose faktūrose nurodytos sumos nepripažino išlaidomis, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, ir nurodė pareiškėjui sumokėti 589 871 Lt mokesčių.

Pabrėžė, kad teismų procesiniai sprendimai baudžiamojoje byloje yra galiojantys ir vykdytini, todėl faktinės aplinkybės yra nustatytos ir patvirtintos (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, BPK 346 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalis, 58 straipsnio 4 dalis).

Atsakovas nesutiko su skundo motyvais, susijusiais su atleidimu nuo delspinigių, nes mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų delspinigių ar jų dalies, jei jis įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje pažymėta, jog mokesčių mokėtojas, vykdydamas veiklą, prisiima visą riziką bei atsakomybę, o savo finansinę politiką privalo formuoti taip, kad būtų reali galimybė atsiskaityti su kreditoriais. Šiuo atveju pareiškėjas, dalyvaudamas sukčiavime, prisiėmė visą riziką bei atsakomybę ir savo finansinės politikos neformavo taip, kad galėtų atsiskaityti su valstybe, todėl Bendrovė yra kalta dėl padaryto pažeidimo ir nėra pagrindo atleisti ją nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442‑438/2010), aiškindamas MAĮ 81 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatas, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumas, nurodytas mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo. Atsakovo teigimu, delspinigiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti nepažeidžiant MAĮ nuostatų.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo motyvu, kad Inspekcija neturėjo teisinio pagrindo atlikti jo pakartotinio patikrinimo. Inspekcija nurodė, jog įvertino, kad pareiškėjas 2007 m. rugsėjo 18 d. pateikė 1999–2004 m. patikslintas PVM deklaracijas, taip pat FNTT 2006 m. lapkričio 29 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/196 nurodytas naujai paaiškėjusias aplinkybes, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams, todėl, siekdama nustatyti padarytą žalą valstybei, kreipėsi į atsakovą dėl leidimo atlikti pakartotinį patikrinimą, o VMI 2007 m. gruodžio 3 d. rastu Nr. (21.13-32-3)-R-11878 informavo, kad leidžia atlikti pakartotinį patikrinimą.

Taip pat pažymėjo, kad, nesant galiojančio procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A‑554‑387/2012), mokesčių administratoriaus sprendimai pagal priėmimo metu buvusią situaciją buvo teisėti ir pagrįsti. Kita vertus, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012, kurį civilinio ieškinio apimtyje paliko galioti Vilniaus apygardos teismas, priteisė solidariai iš V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S. ir pareiškėjo 589 870 Lt valstybės naudai turtinei žalai atlyginti. Taigi šią teisinę situaciją turi įvertinti teismas. Be to, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012, kurią bausmės skyrimo apimtyje paliko galioti Vilniaus apygardos teismas minėta nutartimi, pareiškėją pripažino kaltu pagal BK 182 straipsnio („Sukčiavimas“) 2 dalį, 222 straipsnio („Apgaulingas apskaitos tvarkymas“) 1 dalį, 300 straipsnio („Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“) 2 dalį ir paskyrė subendrintą bausmę – 125 000 Lt baudą.

Mokesčių administratorius, įvertinęs Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisminę praktiką, sutiko, kad mokestinio patikrinimo metu paskirta bauda gali prilygti kriminalinei bausmei, tuo tarpu non bis in idem principas draudžia persekioti ir bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų, dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143‑2619/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3046/2012; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442‑703/2013 ir kt.).

Vilniaus AVMI teismui pateiktame atsiliepime (I t., b. l. 29) prašė pareiškėjo skundą atmesti bei paaiškino, kad palaiko VMI atsiliepime išdėstytą poziciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu (II t., b. l. 114–124) pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, panaikino Vilniaus AVMI, VMI ir Komisijos sprendimų dalis, kuriomis pareiškėjui apskaičiuota 589 870 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio nepriemoka bei paskirta 173 862 Lt PVM bauda ir 176 961 Lt pelno mokesčio bauda. Likusią pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas dėl mokesčių administratoriaus teisės atlikti pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą nustatė, kad Inspekcija pakartotinį Bendrovės patikrinimą atliko atsižvelgusi į iš FNTT gautą 2007 m. lapkričio 5 d. išvadą apie UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos ir Bendrovės vykdytą nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad FNTT minėtoje išvadoje pateiktas UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos Bendrovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų vertinimas laikytinas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo prasme, todėl Inspekcija, gavusi centrinio mokesčių administratoriaus leidimą, turėjo teisę atlikti pakartotinį pareiškėjo mokėtino PVM ir pelno mokesčio apskaičiavimo patikrinimą už tą patį laikotarpį.

Teismas dėl Vilniaus AVMI sprendime apskaičiuotų PVM ir juridinių asmenų pelno mokesčio visų pirma pažymėjo, kad ginčo atveju yra reikšmingas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendis (baudžiamoji byla Nr. 1-2-487/2012) ir jame nustatytos faktinės aplinkybės, taip pat šiuo nuosprendžiu Bendrovei paskirtos baudos bei tenkinto civilinio ieškinio faktiniai pagrindai. Minėtu nuosprendžiu buvo tenkintas civilinės ieškovės Inspekcijos pareikštas civilinis ieškinys ir solidariai iš V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S. ir juridinio asmens UAB „Vilšansta“ priteista 589 870 Lt valstybės naudai turtinei žalai atlyginti (II t., b. l. 1–83). Be to, Bendrovė pripažinta kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, už ką jai paskirta subendrinta 1000 MGL dydžio, t. y. 125 000 Lt, bauda. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartimi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendis aptartoje dalyje paliktas nepakeistas (LITEKO duomenų bazė). Nuosprendyje taip pat pažymėta, kad Bendrovė, padarydama nusikalstamas veikas, veikė tiesiogine tyčia, kuri buvo nukreipta įforminti apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius ir to siekė. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas klastojo dokumentus, juos pasirašė ir suklastotus dokumentus panaudojo – pateikė atitinkamoms institucijoms, siekdama įgyti didelės vertės svetimą turtą – į valstybės biudžetą mokėtiną PVM ir juridinių asmenų pelno mokestį, taip pat išvengti turtinės prievolės valstybei – PVM mokėjimo, tuo tikslu organizavo įtraukimą ir įtraukė į buhalterinę apskaitą suklastotus buhalterinius dokumentus. Tyrimo metu nustatyta, kad Bendrovė į savo apskaitą įtraukė sąskaitas faktūras, išrašytas UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos, kurios jokios realios ūkinės veiklos nevykdė. Taigi tiek minėtoje baudžiamoje byloje, tiek mokestiniame ginče buvo analizuojamos ir vertinamos tos pačios faktinės aplinkybės – UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos išrašytų sąskaitų faktūrų neteisėtas įtraukimas į pareiškėjo finansinę apskaitą.

Pažymėjo, kad Inspekcija baudžiamojoje byloje reiškė 1 169 411 Lt civilinį ieškinį dėl pareiškėjo nusikalstamomis veikomis padarytos žalos valstybei atlyginimo, tačiau, atsižvelgusi į tai, kad dalis žalos buvo atlyginta, vėliau reikšto ieškinio sumą sumažino iki 589 870 Lt. Be to, paskiriant Bendrovei subendrintą bausmę, tai, jog pareiškėjas atlygino dalį padarytos žalos, buvo įvertinta kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Iš byloje esančių įrodymų taip pat matyti, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Inspekcija Bendrovei pareiškė civilinį ieškinį tokio paties dydžio, kokia buvo nustatyta pareiškėjui mokestinė nepriemoka Inspekcijos 2008 m. birželio 16 d. sprendime (nevertinant apskaičiuotų delspinigių bei paskirtų baudų – 1 169 411 Lt (579 540 Lt PVM + 589 871 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio). Mokesčių administratoriaus apskaičiuotą 579 540 Lt PVM nepriemoką Bendrovė padengė iki nuosprendžio priėmimo, padarydama šio mokesčio užskaitą esama PVM mokesčio permoka, taip iš dalies atlygindama baudžiamojoje byloje pareikštą ieškinį dėl žalo atlyginimo. Be to, iš Bendrovės VMI 2008 m. liepos 9 d. pateikto skundo matyti, kad jame buvo prašoma panaikinti Vilniaus AVMI sprendimą toje dalyje, kurioje pareiškėjui papildomai apskaičiuotas pelno mokestis nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d. bei su šiuo mokesčiu susiję delspinigiai, taip pat panaikinti pridėtinės vertės ir pelno mokesčių delspinigius už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 14 d. iki 2007 m. liepos 30 d., panaikinti pridėtinės vertės ir pelno mokesčių baudas. Taigi pareiškėjas mokestinio ginčo laikotarpiu nekėlė reikalavimo dėl mokesčių administratoriaus 579 540 Lt PVM nepriemokos apskaičiavimo.

Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Bendrovė skundžiamo Vilniaus AVMI sprendimo dalies dėl jai apskaičiuotos PVM nepriemokos neginčijo MAĮ 145, 147 straipsnių nustatyta ikiteismine tvarka ir jį įvykdė, padengdama PVM mokesčio nepriemoką. Taigi Vilniaus AVMI sprendimas toje dalyje, kurioje pareiškėjui apskaičiuota 579 540 Lt PVM nepriemoka, yra įsiteisėjęs ir įvykdytas, todėl skundo reikalavimas panaikinti minėtą sprendimo dalį yra atmestinas.

Teismas taip pat nurodė, kad pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendis toje dalyje, kurioje Bendrovė buvo pripažinta kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra įsiteisėjęs, įgijęs res judicata galią, todėl jame nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos. Todėl Bendrovės skundo motyvai ir argumentai, kuriais yra siekiama paneigti minėtu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, jog pareiškėjas į savo apskaitą įtraukė ūkines operacijas, kurios nebuvo įvykdytos, nagrinėjamo ginčo atveju nevertintini kaip teisiškai nereikšmingi.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžiu solidariai iš V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S. ir Bendrovės buvo priteista 589 870 Lt suma valstybės turtinei žalai atlyginti. Šis nuosprendis pagal faktinį pagrindimą iš esmės sutampa su Vilniaus AVMI sprendimu pareiškėjui apskaičiuota juridinių asmenų pelno mokesčio nepriemoka. Kaip minėta, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendis dalyje dėl 589 870 Lt žalos atlyginimo yra įsiteisėjęs ir privalo būti vykdomas. Todėl palikus galioti Vilniaus AVMI sprendimo dalį, kuria Bendrovei apskaičiuota 589 870 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio nepriemoka, ši suma turėtų būti išieškoma iš pareiškėjo. Tačiau tokia situacija suponuotų dvigubą atsakomybės taikymą pareiškėjui, taip pat nepagrįstą mokesčių administratoriaus (valstybės) praturtėjimą, nes minėta mokestinė nepriemoka būtų išieškoma remiantis mokesčių administratoriaus sprendimu, o taip pat kaip valstybei padaryta žala, priteista minėtu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžiu. Akivaizdu, kad tokia teisinė situacija prieštarautų teisingumo bei teisėtumo principams. Teismas iš to padarė išvadą, kad Vilniaus AVMI sprendimas toje dalyje, kuria Bendrovei apskaičiuota 589 870 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio nepriemoka, yra naikintinas.

Teismas dėl pareiškėjui paskirtų baudų pagrįstumo nustatė, kad mokesčių administratoriaus sprendimu pareiškėjui buvo paskirta 173 862 Lt PVM bauda ir 176 961 Lt pelno mokesčio bauda (I t., b. l. 68–74). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžiu Bendrovė pripažinta kalta pagal atitinkamas BK nuostatas, už ką jai paskirta subendrinta 1000 MGL dydžio, t. y. 125 000 Lt bauda (II t., b. l. 1–83). Kaip minėta, tiek mokesčių administratoriaus sprendimuose, tiek teismo pareiškėjo atžvilgiu priimtame apkaltinamajame nuosprendyje, buvo analizuojamos ir vertinamos tos pačios faktinės aplinkybės – UAB „SVO“, UAB „Mirketa“, V. B. firmos išrašytų sąskaitų faktūrų neteisėtas įtraukimas į pareiškėjo finansinę apskaitą. Taigi yra akivaizdu, kad mokesčių administratoriaus pareiškėjui paskirtos PVM ir pelno mokesčio baudos už mokesčių teisės pažeidimus prilygsta jo nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankcija vertinant šią teisinę situaciją Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo prasme. Tiek Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu, tiek Vilniaus AVMI sprendimu buvo nubaustas tas pats juridinis asmuo – Bendrovė, todėl tokia teisinė situacija suponuoja non bis in idem principo pažeidimą. Todėl Vilniaus AVMI sprendimas toje dalyje, kurioje pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalį pareiškėjui paskirta 173 862 Lt PVM bauda ir 176 961 Lt pelno mokesčio bauda, negali būti paliktas galioti, nes tai reikštų Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies, ta apimtimi, kuria ji draudžia asmenį pakartotinai bausti, pažeidimą. Teismas dėl Bendrovei apskaičiuotų delspinigių pagrįstumo, visų pirma, pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neginčija jam apskaičiuotų PVM ir pelno mokesčio delspinigių matematinio apskaičiavimo teisingumo, tačiau savo nesutikimą su delspinigiais grindžia tuo, kad: 1) pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą ir MAĮ 97 straipsnio nuostatas, delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami daugiau kaip už 180 dienų; 2) mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūros sprendimu pareiškėjo turtui buvo uždėtas areštas, todėl jis objektyviai negalėjo sumokėti papildomai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių delspinigių. Teismas pažymėjo, kad delspinigių, susijusių su mokestinių nepriemokų nesumokėjimu, apskaičiavimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja MAĮ nuostatos, todėl CK nuostatos netaikytinos. Tuo tarpu pareiškėjo skundo motyvai dėl jam apskaičiuotų delspinigių yra grindžiami netinkamu MAĮ nuostatų aiškinimu, todėl atmestini. Be to, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad ūkio subjektas, vykdydamas ūkinę komercinę veiklą, prisiima atitinkamą riziką ir atsakomybę, todėl savo finansinę politiką turi formuoti taip, kad būtų reali galimybė atsiskaityti su kreditoriais. Kaip minėta, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendyje konstatuota, kad Bendrovė dalyvavo teisės į PVM atskaitą sukčiavime, todėl pripažintina, jog pareiškėjas prisiėmė visą riziką ir atsakomybę dėl savo neteisėtų veiksmų. Taigi ginčo atveju nėra MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje ir 141 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kuriems esant pareiškėjas gali būti atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių sumokėjimo, todėl šis jo skundo reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 126–131), kuriuo prašo jo dalį dėl delspinigių pakeisti, t. y. sumažinti pareiškėjui apskaičiuotus delspinigius ir įpareigoti pareiškėją sumokėti atsakovui 14 972,91 Lt PVM delspinigių ir 18 301,3 Lt pelno mokesčio delspinigių.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas turėjo apskaičiuoti delspinigius už 6 mėnesius arba 180 dienų, arba įpareigoti tai padaryti mokesčių administratorių. Pareiškėjo skaičiavimais, jo mokėtini delspinigiai šiuo atveju sudarytų 14 972,91 Lt PVM delspinigių ir 18 301,30 Lt pelno mokesčių delspinigių. Tokio dydžio delspinigius pareiškėjas sutinka sumokėti. Pažymi, kad jis nėra kaltas dėl to, jog laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros, o po to ir paties mokesčių administratoriaus veiksmų, t. y. laikinojo nuosavybės teisės apribojimo, kuris tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartimi byloje Nr. T-639-506/2013 buvo pripažintas neteisėtu bei panaikintas, po kurio sekė mokesčių administratoriaus pritaikytas kitas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, jis objektyviai negalėjo sumokėti papildomai priskaičiuotų mokesčių. Pareiškėjas pagal galimybes mokėjo papildomai priskaičiuotus mokesčius, kas įrodo jo norą ir dideles bei nuoseklias pastangas. Šias faktines aplinkybes įrodo šie pirmosios instancijos teismui pateikti, tačiau neįvertinti, įrodymai: Vilnius miesto apylinkės prokuratūros 2004 m. gruodžio 14 d. nutarimas taikyti laikinąjį nuosavybės teisės apribojimą, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. birželio 13 d. nutartis dėl laikinojo nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. liepos 30 d. nutarimas, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis dėl laikinojo nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, 2007 m. rugsėjo 13 d. mokėjimo nurodymas Nr. 604, 2007 m. rugsėjo 13 d. mokėjimo nurodymas Nr. 605, 2007 m. rugsėjo 14 d. prašymas įskaityti mokesčio permoką Nr. 07/102, 2008 m. kovo 21 d. mokėjimo nurodymas Nr. 196, be to, pareiškėjas 2013 m. balandžio 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu panaikinti jam ir valstybei priklausančio nekilnojamojo turto areštą. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi panaikino areštą tik pastatui-sandėliui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir piniginėms lėšoms – 10 505,72 Lt sumai, tačiau atsisakė panaikinti areštą valstybei priklausančiam žemės sklypui, esančiam po pastatu. Atlaisvintos piniginės lėšos nedelsiant buvo pervestos mokesčių administratoriui. Tačiau įvykdyti Vilniaus apygardos teismo nutarties ir parduoti pastato-sandėlio pareiškėjas ir toliau negalėjo, atitinkamai negalėjo iš gautų pajamų sumokėti papildomai priskaičiuotų mokesčių, nes parduoti pastatą-sandėlį be žemės sklypo pardavimo ir teisės juo naudotis perleidimo naujajam pastato-sandėlio pirkėjui, vadovaujantis CK 6.394 straipsnio nuostatomis, yra draudžiama. Tai patvirtina notarės V. Š. 2013 m. rugpjūčio 2 d. atsisakymas atlikti notarinį veiksmą Nr. 239/2013. Tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartimi byloje Nr. T-639-506/2013 buvo panaikintas areštas valstybiniam žemės sklypui, tačiau pareiškėjas ir toliau negalėjo parduoti pastato-sandėlio, o iš gautų pajamų sumokėti papildomai priskaičiuotų mokesčių, nes pats mokesčių administratorius 2013 m. rugpjūčio 22 d. hipotekos pranešimu Nr. 2013-044539 areštavo ketinamą parduoti pastatą-sandėlį. Kiek vėliau parduodamą pastatą-sandėlį areštavo antstolė P. K., vykdydama išieškojimą pagal mokesčių administratoriaus pateiktą 2013 m. birželio 18 d. vykdomąjį raštą Nr. 1-2-487/2012 dėl tų pačių patikrinimo akte papildomai priskaičiuotų mokesčių priverstinio išieškojimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012. Iki šiol šie nei antstolės, nei mokesčių administratoriaus areštai nėra panaikinti, todėl pareiškėjas ir toliau negali sumokėti visų papildomai priskaičiuotų mokesčių ne dėl savo kaltės.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir niekaip nepaneigė pareiškėjo argumento, jog priskaičiuoti delspinigiai yra labai dideli, jie šiuo metu net viršija pačias papildomai priskaičiuotų mokesčių sumas, visiškai neatitinka protingumo, proporcingumo, teisingumo ir tikslingumo kriterijų. Tokiais aiškiai per dideliais delspinigiais mokesčių administratorius siekia sužlugdyti iki šiol sėkmingi plėtotą pareiškėjo verslą ir privesti jį prie bankroto. Bendrovėje dirba net 31 darbuotojas, kurių daugumos amžius yra apie 50 metų, tai yra toks, kai darbo rinkoje didelių galimybių susirasti kitą darbą nėra, be to, tokio amžiaus atleisti darbuotojai turi teisę ne tik į pašalpas, bet ir į išankstinį senatvės pensijos mokėjimą. Todėl, jeigu pareiškėjas bankrutuotų, o tai neišvengiamai įvyks, jeigu būtų paliktos nepakeistos delspinigių sumos, tai valstybė, kuriai atstovauja mokesčių administratorius, patirs didelę žalą. Be to, pareiškėjas sumoka vidutiniškai po 39 870 Lt įvairių mokesčių ir įmokų per mėnesį. Taigi bankrutavus pareiškėjui, valstybė praras nuolatines pajamas.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu jau buvo suėję priverstinio delspinigių išieškojimo senaties terminai (MAĮ 107 straipsnis).

Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 151–153), kuriuo prašo jį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsakovas nurodo, kad neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria panaikinta 173 862 Lt PVM bauda ir 176 961 Lt pelno mokesčio bauda, tačiau nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria panaikintas 589 870 Lt pelno mokestis. MAĮ 66 straipsnyje nustatyti du būdai, kaip apskaičiuojami mokesčiai: mokestį apskaičiuoja pats mokėtojas arba mokesčių administratorius. Teisės aktuose nėra numatyta, kad mokestis būtų apskaičiuojamas baudžiamojoje byloje, todėl šioje byloje gali kilti paradoksali situacija, kai mokestis bus išieškotas ne du kartus, ko baiminasi pirmosios instancijos teismas, o nebus išieškotas visiškai. Tokią galimybę pagrindžia šie argumentai: byloje yra pareiškėjo 2013 m. gegužės 21 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo pareiškėjas sumokėjo 100 000 Lt, mokėjimo paskirtimi nurodydamas „civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00016-04 padengimas pagal 2013 m. balandžio 24 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį – tai yra pelno mokestis pagal 2008 m. balandžio 11 d.“, įmokos kodas nurodytas „1001“. Tačiau pareiškėjas šio mokesčio pats neapskaičiavo, todėl, jei mokesčių administratoriaus apskaičiuotas mokestis lieka panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjo sumokėtas 100 000 Lt pelno mokestis tampa šio mokesčio (bendrąja prasme, jei nėra kitų nepriemokų) permoka, kurią pareiškėjas gali įskaityti kitiems mokesčiams padengti arba susigrąžinti (MAĮ 87 straipsnis). Todėl pareiškėjas, sumokėjęs priteistą civilinę žalą baudžiamojoje byloje, įgytų galimybę įskaityti arba susigrąžinti mokesčio permoką MAĮ nustatyta tvarka, nes mokestį gali apskaičiuoti tik arba pats mokėtojas, arba mokesčių administratorius.

Akcentuoja, kad šios bylos esmė yra ta, ar pareiškėjas padarė mokesčių įstatymų pažeidimus, dėl kurių jam mokesčių administratorius apskaičiavo mokesčius. Tai apibrėžia ginčo ribas, todėl ir ši administracinė byla turėjo būti nagrinėjama tik šiuo aspektu. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas bylos nenagrinėjo, byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 157–158) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

Atsakovas nurodo, jog šiuo atveju pareiškėjas, dalyvaudamas sukčiavime, prisiėmė visą riziką bei atsakomybę ir savo finansinės politikos neformavo taip, kad galėtų atsiskaityti su valstybe, todėl pareiškėjas, laiku nesumokėjęs mokesčių, yra kaltas dėl padaryto pažeidimo ir nėra pagrindo atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Be to, vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų sumos bei asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ir baudas ar atleisti nuo jų mokėjimo. Nesutinka su pareiškėjo tvirtinimu, jog mokesčių administratorius delspinigius nepagrįstai skaičiavo ilgiau nei 180 dienų, nes delspinigiai gali būti skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis turėjo būti sumokėtas, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto surašymo dieną, todėl Inspekcija pagrįstai skaičiavo delspinigius ilgiau nei 180 dienų. Pažymi, kad įstatymų leidėjas nustatė, jog pasibaigus mokestinio ginčo procesui, mokesčių mokėtojui įteikiamas raginimas sumokėti mokesčių administratoriaus naujai apskaičiuotus mokesčius ir (arba) su jais susijusias sumas. Tik nesumokėjus minėtų sumų, mokesčių administratorius įgyja teisę į priverstinį išieškojimą ir tik nuo šios datos pradedamas skaičiuoti 5 metų nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Šiuo atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo nėra pasibaigęs mokestinio ginčo procesas, todėl nėra pagrindo spręsti mokestinės nepriemokos išieškojimo klausimų, tame tarpe ir išieškojimo senaties termino taikymo klausimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimais į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus (II t., b. l. 160, 163) prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti, o VMI apeliacinį skundą tenkinti, nurodo, kad palaiko VMI procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas dėl  Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. S-280(7-263/2008); Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos  2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 69-176 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-138 teisėtumo bei pagrįstumo.

Šiais ginčijamais sprendimais nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 274092,55 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau –  PVM) delspinigius; 173862 Lt PVM baudą (30 procentų dydžio); 589871 Lt pelno mokestį; 270007,05 Lt pelno mokesčio delspinigius ir 176961 Lt pelno mokesčio baudą (30 procentų dydžio).

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-138 buvo nuspręsta papildomai iš pareiškėjo išieškoti ir 579 540 Lt PVM, kuriuos jis neteisėtai buvo atskaitęs iš biudžeto, tačiau pareiškėjui savanoriškai patenkinus šį reikalavimą, mokesčių administratorius Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos  2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 69-176 atitinkamai sumažino ir iš pareiškėjo išieškotinas PVM sumas.

Byloje taip pat nustatyta, kad pakartotinis mokestinis  patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas, o jo pagrindu buvo  priimti ir ginčijami šioje byloje mokesčių administratoriaus sprendimai, remiantis iš baudžiamosios bylos gauta atitinkama informacija apie pareiškėjo padarytus  pažeidimus mokesčių srityje (FNTT 2007 m. lapkričio 5 d. išvada).

Baudžiamojoje byloje, kurioje  pareiškėjas  Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo  2012 m. kovo 23 d. nuosprendžiu yra pripažintas  kaltu pagal BK 182 str. 2 d.; 300 str. 2 d. 222 str. 1 d., buvo pareikštas ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, kaip civilinio ieškovo, civilinis  ieškinys  dėl 579 540 Lt PVM ir 589871 Lt pelno mokesčio priteisimo iš pareiškėjo. Šis ieškinys minėtu teismo nuosprendžiu buvo patekintas iš dalies: solidariai iš pareiškėjo ir kitų fizinių asmenų buvo priteista į valstybės biudžetą 589871 Lt pelno mokesčio, o dėl 579 540 Lt PVM ieškinį buvo atsisakyta tenkinti, nes pareiškėjas žalą šioje dalyje atlygino savanoriškai, dėl ko ir civilinis ieškovas atsisakė ieškinio šioje dalyje.  Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo  2012 m. kovo 23 d. nuosprendis įsiteisėjo 2013 m. birželio 14 d., Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį, kuria minėtas nuosprendis buvo paliktas nepakeistas. Iš bylos taip pat matyti, kad dėl šiuo nuosprendžiu priteistų sumų, yra pradėti teismo sprendimo vykdymo veiksmai, išieškant iš skolininkų, tame tarpe ir iš pareiškėjo,  teismo nuosprendžiu priteistas sumas (t. 1 b. l. 161-165).

Iš to kas pasakyta matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu yra priimti du valstybinės valdžios institucijų sprendimai, kuriais nuspręsta už tą pačią pareiškėjo atliktą priešingą teisei veiką iš jo išieškoti tuos pačius mokesčius, t.y., du kartus pritaikyti tą pačią materialinės atsakomybės poveikio priemonę  – du kartus išieškoti iš jo biudžetui padarytą žalą.

Tai, kad pareiškėjo atžvilgiu yra taikomos tos pačios materialinės atsakomybės poveikio priemonės už tų pačių veiksmų, priešingų teisei,  atlikimą, atsakovas iš esmės ir neginčija. Atsakovo teigimu, prioritetas turi būti teikiamas jo priimtam sprendimui, nes pagal Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio nuostatas, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį turi apskaičiuoti bei sumokėti pats mokesčių mokėtojas, o jam šios pareigos neįvykdžius arba įvykdžius netinkamai, teisė apskaičiuoti mokėtinus mokesčius atsiranda  mokesčių administratoriui.

Tiek Konstitucinio Teismo doktrinoje, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad remiantis Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintu teisės principu non bis in idem, yra  draudžiama asmenį antrą kartą bausti už to paties pažeidimo padarymą,  dukart taikant tos pačios rūšies teisinės  atsakomybės priemonę (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. ; 2001 m. gegužės 7 d.; 2001 m. spalio 2 d.  nutarimai; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).

Šio principo taikymas byloje nagrinėjamai situacijai reiškia, kad vienas iš sprendimų – byloje ginčijamas atsakovo sprendimas arba Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo  2012 m. kovo 23 d. nuosprendis, kiek jis susijęs su civilinio ieškinio priteisimu, galimai yra neteisėti, nes priėmus vieną iš šių sprendimų buvo pažeisti  principo non bis in idem reikalavimai.

Kadangi šios bylos nagrinėjimo dalykas yra atsakovo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas, todėl byloje nagrinėjamu atveju, visų pirma, aktualus yra klausimas,  ar atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą nepažeidė  teisės principo non bis in idem bei kitų teisės aktų reikalavimų.

Atsakovas yra valstybinės valdžios institucija turinti įgaliojimus veikti jai priskirtoje  viešojo administravimo srityje – mokesčių administravime. Toks atsakovo, kaip subjekto, pobūdis lemia, kad jo veiklą atitinkamai reglamentuoja,  tiek Mokesčių administravimo įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję teisės aktai, tiek Viešojo administravimo įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję teisės aktai.

Mokesčių administravimo įstatyme nuostatų, kurios reglamentuotų byloje nagrinėjamą teisinę situaciją, iš esmės nėra įtvirtinta, išskyrus Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnį, skirtą reglamentuoti ikiteismine tvarka mokestinį ginčą nagrinėjančių institucijų veiklą.

Tačiau Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad <...> „pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą,“<...>. To paties įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta analogiška nuostata minėtajai, kurioje taip pat nustatyta, kad „Skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą,“<...>.

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad juo yra įtvirtintas draudimas viešojo administravimo subjektui pradėti (inicijuoti) administracines procedūras bei  priimti sprendimus, jeigu teismas arba jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu. Tokiais atvejais, antroji (pakartotinė) administracinė procedūra yra negalima ir negali būti vykdoma.

Apibendrinus šį teisinį reguliavimą darytina išvada, kad draudimas viešojo administravimo subjektui priimti sprendimą, jeigu teismas arba jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu, lemia, jog viešojo administravimo subjektui taip pat  yra draudžiama pradėti bei vykdyti dvi administracines procedūras, kurių rezultate būtų priimti du galutiniai sprendimai tuo pačiu klausimu.

Priešingu atveju, viešojo administravimo subjektas pažeidęs šį draudimą rizikuoja, kad vienas iš sprendimų, priimtų tokių procedūrų rezultate, bus neteisėtas, nes juo galimai bus pažeisti minėti Viešojo administravimo įstatymo bei teisės principo non bis in idem reikalavimai.

Remiantis prieš tai aptartu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad tokiais atvejais, kai dviejų administracinių procedūrų rezultate yra priimami du sprendimai, neteisėtu sprendimu paprastai turėtų būti pripažįstamas tas sprendimas, kuris yra priimamas (įsiteisėja) po „pirmojo“ sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo), nes priėmus  „pirmąjį“ sprendimą, viešojo administravimo subjektui yra draudžiama inicijuoti ir vykdyti antrąją administracinę procedūrą bei priimti iš jos kylančius  sprendimus.

Minėta, kad atsakovas dėl tos pačios mokestinės nepriemokos, kurios atsiradimas kildinamas  iš tų pačių neteisėtų pareiškėjo veiksmų, Viešojo administravimo įstatymo taikymo prasme, inicijavo dvi administracines procedūras, kurių abiejų rezultate turėjo būti išieškota iš pareiškėjo padaryta žala biudžetui, o būtent, pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje bei pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas priėmė byloje ginčijamus sprendimus dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš  pareiškėjo.

Iš bylos matyti, kad administracinė procedūra dėl žalos padarytos biudžetui išieškojimo iš pareiškėjo pagal atsakovo pareikštą civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje yra užbaigta, nes  Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo  2012 m. kovo 23 d. nuosprendis, kuriuo ir buvo patenkintas šis civilinis ieškinys, įsiteisėjo 2013 m. birželio 14 d..

Ir priešingai, šioje byloje ginčijami atsakovo sprendimai nėra įsiteisėję, kas reiškia kad administracinė procedūra dėl šių sprendimų nėra užbaigta, nes  dar tebevyksta teisės aktų nustatyta tvarka šios procedūros teisėtumo bei joje priimtų sprendimų pagrįstumo revizija. 

Iš bylos taip pat matyti, kad šios administracinės bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teismo 2009 m. kovo 31 d.  nutartimi buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta minėta baudžiamoji byla (t. 1 b. l. 121-122).

Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovui buvo bei turėjo būti žinoma, jog  pirma bus užbaigta būtent procedūra pradėta pagal civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kurioje bus priimtas sprendimas, po kurio priėmimo yra nebegalimas kito sprendimo priėmimas (įsiteisėjimas), kuriuo asmeniui  antrą kartą būtų pritaikyta tos pačios rūšies teisinės  atsakomybės priemonė.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovo veiksmai pradėjus dvi aptariamas administracines procedūras, neatitiko Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, o priėmus byloje ginčijamus sprendimus buvo pažeisti ir teisės principo non bis in idem reikalavimai.

Kolegijos nuomone, tokiais atvejais kai dėl mokestinių teisinių santykių srityje padarytų nusikalstamų veikų, yra pradedamos procedūros numatytos baudžiamojo proceso kodekse (ikiteisminis tyrimas bei teisminis nagrinėjimas), mokesčių administratorius jam pavestą funkciją – išieškoti biudžetui padarytą žalą, visų pirma, turėtų įgyvendinti būtent šių procedūrų metu, kas atitiktų proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principus. Nes būtent baudžiamojoje byloje yra surenkami pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, jų pagrindu padaromos išvados dėl mokestinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, šių pažeidimų pobūdžio bei apimties. Be to, atsiranda teisinės prielaidos, kaip ir minėtos baudžiamosios  bylos atveju, padarytą žalą biudžetui išieškoti ne tik iš mokesčio mokėtojo (juridinio asmens), kaip jis suprantamas pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, bet ir iš kitų fizinių asmenų, savo veiksmais prisidėjusių (solidariai) prie žalos biudžetui padarymo.

Iš esmės reikalavimas elgtis būtent tokiu būdu, yra įtvirtintas ir Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad <...> „Jeigu paaiškėja, kad, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą,“ <..>.

Byloje nagrinėjamu atveju šis teisinis reguliavimas reikštų, kad mokesčių administratorius atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą bei pareiškęs baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį, sprendimo dėl mokesčio nepriemokos iš pareiškėjo išieškojimo turėtų nepriimti, o sustabdyti šios   procedūros tolesnį vykdymą iki bus baigtas procesas pagal baudžiamojo proceso kodekso normas. Ir tik tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje nebūtų priimta galutinio baigiamojo akto, kuriuo būtų išspręstas civilinio ieškinio klausimas (pvz., kai nutraukiama baudžiamoji byla), mokesčio administratoriui atsirastų teisinės prielaidos atnaujinti prieš tai sustabdytą procedūrą bei priimti savo sprendimą pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas.

Šiuo atveju pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje yra susidurta su panašia teisine situacija, administracinėje byloje Nr. A-438–59/2008, kurioje taip pat buvo sprendžiami padarytos biudžetui žalos atlyginimo klausimai, kai mokesčių administratorius priima sprendimą Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka bei atitinkamai inicijuoja  žalos priteisimą civilinėje  byloje. Tačiau lyginant administracinės bylos Nr. A-438–59/2008 ir šios bylos aplinkybes, matyti, kad jos nėra tapačios. Administracinės bylos Nr. A-438–59/2008 atveju civilinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A-438–59/2008, t. y. , šioje civilinėje byloje nebuvo priimta baigiamojo akto, kuriuo būtų galutinai išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Be to, civilinėje byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą mokesčio mokėtojui – individualiai įmonei, kuriai toks reikalavimas buvo pareikštas minėtoje administracinėje byloje Nr. A-438–59/2008, t. y., civilinėje ir administracinėje byloje žala buvo išieškoma ne iš tų pačių subjektų. Visa tai lemia, kad administracinė byla Nr. A-438–59/2008 ir nagrinėjamoji byla nėra ta pačios, dėl ko teismas nagrinėjamoje byloje nėra besąlygiškai saistomas sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, sukurtų administracinėje byloje Nr. A-438–59/2008. Be to, suformuluotos taisyklės  administracinėje byloje Nr. A-438–59/2008 ir nagrinėjamoje byloje iš esmės papildo viena kitą, tokiu būdu formuodamos tolesnę teismo praktiką šiais klausimais.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“ Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad žodinis bylos nagrinėjimas              apeliacinės instancijos teisme yra išimtis iš bendros taisyklės – bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Todėl, tam kad būtų galima bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, turi egzistuoti pakankamai svarios aplinkybės, pagrindžiančios tokią būtinybę (pvz., poreikis išsiaiškinti bei  nustatyti naujas faktines aplinkybes).

Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau kokių tai išskirtinių aplinkybių, kurios pagrįstų žodinio proceso būtinybę nenurodė, dėl ko tenkinti šio jo prašymo nėra pagrindo.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovo ginčijami šioje byloje sprendimai yra neteisėti bei naikintini, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas yra atitinkamai keičiamas,  atmetant atsakovo apeliacinį skundą bei tenkinant pareiškėjo apeliacinį skundą (ABTĮ 136 str.). 

  Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio  dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

              Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeisti, teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

              Patenkinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilšansta“ skundą ir panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. S-280(7-263/2008); Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos  2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 69-176 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-138.

Nutartis neskundžiama.