Civilinė
byla Nr. 3K-3-506/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos: 77.4.2; 77.4.3;
78.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2008 m. spalio 22 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Virgilijaus
Grabinsko (pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. (A. G.) kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. balandžio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei V.
N. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui
dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio ir bendravimo su vaiku tvarkos
pakeitimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Vilniaus
miesto 3-iasis apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimu nutraukė
šalių santuoką bendru sutarimu ir patvirtino šalių sudarytą sutartį dėl
santuokos nutraukimo pasekmių. Teismo sprendimu šalių dukters gyvenamoji vieta
buvo nustatyta su atsakove (motina), taip pat ieškovo dalyvavimo auklėjant
dukterį tvarka, 250 Lt dukteris išlaikymas, mokėtinas kas mėnesį.
2007
m. gegužės 25 d. ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti dukters
nuolatinę gyvenamąją vietą su juo, nes nuo teismo sprendimo priėmimo pasikeitė atsakovės
ir jo dukters gyvenimo aplinkybės. Ieškovo teigimu, atsakovė, jam nepranešusi,
išvyksta gyventi į Italiją. Atsakovė nesilaiko teismo sprendimu patvirtintos ieškovo
bendravimo su vaiku tvarkos, riboja jo ir dukters teisę matytis, bendrauti,
dalyvauti ją ugdant. Šiuo metu ieškovas turi galimybes ir sąlygas tinkamai
prižiūrėti dukterį - turi nuolatines pajamas, gyvenamąją patalpą, kurioje gyventų
tik jis, jo motina ir duktė, yra sąlygos tinkamai rūpintis dukters sveikata.
Atsakovė
priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo dukters išlaikymui po 1000 Lt kas
mėnesį iki jos pilnametystės, pakeisti ieškovo bendravimo su dukterimi tvarką,
nustatant, kad jis turi teisę matytis su ja vieną kartą metuose, dukteriai
būnant su juo atostogų metu vieną mėnesį, jos buvimo pradžią ir atvežimo laiką
suderinus iš anksto. Atsakovės teigimu, po teismo sprendimo niekas nepasikeitė:
ji dirba, mokosi, vaikas yra prižiūrimas. Po santuokos nutraukimo į Italiją su
dukterimi atsakovė vyksta dukters gydymo tikslu. Bendravimo su dukterimi tvarka
keistina, nes ateityje atsakovė ketina dalį laiko praleisti ne Lietuvoje.
Ieškovui nurodžius, kad dukters išlaikymui gali skirti 1000 Lt, ši suma priteistina
iš ieškovo.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus
miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį
tenkino, priešieškinį atmetė - nustatė U. G. nuolatinę
gyvenamąją vietą kartu su ieškovu ir priteisė iš atsakovės dukters išlaikymui
po 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos
iki dukters pilnametystės. Teismas konstatavo, kad ieškovo nurodytos aplinkybės
nesudarytų pagrindo pakeisti dukters gyvenamąją vietą, tačiau bylos nagrinėjimo
metu aplinkybės pasikeitė: atsakovė, ignoruodama teismo sprendimu patvirtintą tvarką
ir neįspėjusi teismo bei ieškovo, 2007 m. gruodžio mėnesį su dukterimi išvyko
dirbti į Italiją, nepateikė duomenų apie gyvenamąją vietą, gyvenimo sąlygas,
vaiko vystymosi sąlygas šioje šalyje, nors duktė turi specialių sveikatos
poreikių. Tai lemia išvadą, kad atsakovė šiuo metu negali užtikrinti dukteriai tinkamų
gyvenimo ir vystymosi sąlygų. Be to, taip pažeidžiamos ieškovo ir nepilnametės
dukters teisės. Atsakovės veiksmai patvirtina tam tikrą jos asmeninio gyvenimo neapibrėžtumą,
dažnus ir staigius pokyčius, tai neigiamai veikia kartu su ja gyvenančios
dukters gyvenimo ir vystymosi sąlygas. Teismas, įvertinęs ieškovo galimybes
užtikrinti stabilias ir tinkamas gyvenimo ir vystymosi sąlygas dukteriai, jos
nuolatinius ir artimus santykius su tėvu, giminaičiais, pažįstamą aplinką, sprendė,
kad gyvenamosios vietos pakeitimas neturėtų padaryti socialinės ar
psichologinės žalos vaikui, sukelti esminių emocinių išgyvenimų. Teismas
nenustatė atsakovės bendravimo su vaiku tvarkos, nes ieškovas nurodė, kad yra
suinteresuotas atsakovės dalyvavimu auklėjant dukterį. Be to, teismui nežinoma,
kokia bendravimo tvarka atsakovei būtų tinkama jai gyvenant užsienyje.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 21
d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio
29 d. sprendimą, ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies – padidino iš
ieškovo priteistą išlaikymo dukteriai sumą iki 1000 Lt kas mėnesį mokamų
periodinių išmokų nuo 2007 m. birželio 27 d. iki dukters pilnametystės, atsakovę
paskiriant šių lėšų tvarkytoja. Kolegija nustatė tokią ieškovo bendravimo su
dukterimi, dalyvavimo ją auklėjant tvarką:
1.
Ieškovas turi teisę paimti dukterį iš ikimokyklinio ugdymo ar mokymo įstaigos
kas antrą mėnesio penktadienį ir praleisti su ja visą laiką savo nuožiūra pasirinktoje
vietoje iki tos pačios savaitės sekmadienio 18 val. Sekmadienį 18 val. ieškovas
asmeniškai privalo pristatyti dukterį atsakovei į jos gyvenamąją vietą.
Įgyvendindamas šią teisę, ieškovas turi teisę dukterį paimti 2008 m.
balandžio 25 d.
2.
Jeigu pagal grafiką nustatytu laiku ieškovas neturi galimybės paimti dukterį
penktadienį, jis privalo apie tai informuoti atsakovę telefonu ne vėliau kaip
tos savaitės ketvirtadienį iki 15 valandos.
3.
Jeigu ieškovas praleidžia pagal grafiką bendrauti su dukterimi numatytą savaitgalį
dėl priežasčių, kurios priklauso nuo jo (tarp jų ir dėl tokių priežasčių,
kurios susijusios su jo darbu), šis bendravimo savaitgalis gali būti pakeistas
kitu tik atsakovei sutikus. Tokio sutikimo nesant, ieškovas turi teisę
bendrauti su dukterimi pagal grafiką jam tenkantį kitą savaitgalį (po dviejų savaičių).
4.
Jeigu pagal grafiką nustatytu laiku dėl kokių nors priežasčių, nepriklausančių
nuo ieškovo, bendravimas su dukterimi nėra galimas (dėl jos ligos ar pan.), atsakovė
privalo apie tai informuoti ieškovą telefonu ne vėliau kaip tos savaitės
ketvirtadienį iki 15 valandos.
5.
Ieškovas turi teisę nekliudomai lankyti dukterį jos ligos metu, nepriklausomai
nuo to, slaugoma ji atsakovės gyvenamojoje vietoje ar stacionarioje gydymo įstaigoje.
6.
Pasikeitus dukters ikimokyklinio ugdymo, mokymo ar gydymo įstaigai atsakovė
privalo apie tai raštu informuoti ieškovą ne vėliau kaip kitą dieną po
pasikeitimo.
7.
Atsakovė turi teisę su dukterimi išvykti į užsienį ilgesniam negu vienos
savaitės laikui tik raštu informuodama apie tai ieškovą likus ne mažiau kaip
trims dienoms iki išvykimo, nurodydama šalį, į kurią išvykstama, ir buvimo joje
laiką. Jeigu išvykimo laikotarpiu praleidžiamas ieškovo pagal grafiką tenkantis
bendravimo su dukterimi savaitgalis (savaitgaliai), ieškovas, be 1 punkte nustatyto
bendravimo pagal grafiką, turi teisę su dukterimi be eilės praleisti tiek savaitgalių,
kiek jų buvo praleista dėl išvykimo.
8.
Šalys turi teisę praleisti su dukterimi vienodą skaičių jos atostogų dienų. Atsakovas
savo nuožiūra praleidžia su dukterimi pirmąją pusę jos atostogų laiko, atsakovė
- antrąją pusę atostogų laiko, nepriklausomai nuo atostogų trukmės. Atostogų,
kurias duktė leidžia su kiekvienu iš tėvų, metu tas iš tėvų, su kuriuo tuo metu
būna duktė, turi teisę išvykti su ja į užsienį be papildomo kito iš tėvų
informavimo, jeigu buvimo užsienyje trukmė neviršija atostogų laiko, nustatyto
šiame punkte.
Kolegija
sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės apsigyvenimo
Italijoje, nepagrįstos. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė
rašytinius įrodymus, kurie šią išvadą paneigia – jos deklaruota gyvenamoji
vieta yra ta pati, kuri ir buvo teismo sprendimu nustatant dukters gyvenamąją
vietą su motina – (duomenys neskelbtini). Nuo 2008 m. sausio 4
d. atsakovė dirba UAB „Pabradė“, studijuoja Vilniaus kolegijoje, duktė lanko
lopšelį-darželį „Liepsnelė“. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė, laikinai išvykusi
į Italiją, ten buvo ir įsidarbinusi (dirbo nuo 2007 m. gruodžio 7 d. iki
grįžimo į Lietuvą to paties gruodžio mėnesio pabaigoje), negalėjo būti pagrindu
konstatuoti esminį faktinių aplinkybių, susijusių su vaiko gyvenimo sąlygomis,
pasikeitimą ir tuo pagrindu pakeisti dukters gyvenamąją vietą. Gyvenamosios vietos
keitimas vaikui daro tam tikrą emocinę, psichologinę žalą, todėl tai gali būti
daroma tik esant būtinam reikalingumui ir aiškiam, pakankamam pagrindui,
atsižvelgiant išskirtinai į vaiko interesus. Pažymėtina, kad šiuo atveju,
nutraukdami santuoką, tėvai susitarė dėl dukters būsimos gyvenamosios vietos,
ir šį susitarimą sprendimu patvirtino teismas. Dėl to tik esminis aplinkybių
pasikeitimas po teismo sprendimo priėmimo galėtų sudaryti prielaidas pakeisti U. G. gyvenamąją vietą (CK 3.169 straipsnio 3 dalis). Ieškovas
nurodo, kad gauna 600 Lt darbo užmokestį ir nuolatinį 5950 Lt honorarą. Įvertinant
šią aplinkybę yra pagrindas padidinti jo teikiamą dukteriai išlaikymą iki
atsakovės prašomos 1000 Lt sumos, atsižvelgiant į dukters specialiuosius
poreikius ir ieškovo galimybę teikti tokio dydžio išlaikymą (CK 3.200
straipsnis). Siekiant sumažinti konfliktinių situacijų galimybę, detalizuotinos
tėvo teisių, bendraujant su dukterimi, įgyvendinimo tvarka ir šalių tarpusavio
informavimo pareigos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 3 dalis).
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti
galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovės turėtas
bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
I. Dėl įrodymų
priėmimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas,
vadovaudamasis įstatymais, vertina tik byloje esančius įrodymus. Nors
apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovė pateikė naujų įrodymų,
tačiau visiškai nevertino jų pateikimo galimybės pirmosios instancijos teisme
(CPK 306 straipsnio 2 dalis, 314 straipsnis). Šių įrodymų negalėjo įvertinti
pirmosios instancijos teismas, todėl kolegijos išvada, kad teismas pažeidė
įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįsta. Apeliacinio proceso tikslas –
remiantis esama bylos medžiaga patikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumą ir
pagrįstumą, o ne nagrinėti bylą iš naujo. Atsakovė turėjo galimybę pateikti
visus įrodymus pirmosios instancijos teismui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno
naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti
pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas
užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo
įtaką šalių ginčo išsprendimui. Kai nustatinėjamas fakto klausimas, naujai sužinoti,
išreikalauti įrodymai gali būti pateikiami, jeigu šalis šia teise
nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje E. M. v. UAB „Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/2005;
2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.
Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-691/2006). Pažymėtina,
kad apeliacinės instancijos teismas atsisakė tenkinti ieškovo atsiliepime į
apeliacinį skundą išdėstytus prašymus išreikalauti iš Vilniaus m. VPK duomenis
dėl atsakovės brolio V. N. registruotų teisės pažeidimų,
taip pat iš Vilniaus priklausomybės ligų centro dėl jo įtraukimo į apskaitą
(CPK 12, 17 straipsniai). Įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas visapusišku ir
objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje,
laikantis koncentruotumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. N. v. Z. D.,
bylos Nr. 3K-3-701/2001; 2003 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje L. V. v. UAB „Kalba“, bylos Nr. 3K-3-32/2003). Tačiau
kolegija netinkamai įvertino pateiktus įrodymus. Atsakovė įsidarbino tik bylą
išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme ir priėmus atsakovei nepalankų teismo
sprendimą. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ji turi nuolatines pajamas. Įrodymai,
pateikti dar bylą nagrinėjant pirmąja instancija, patvirtina, kad atsakovė
įsidarbina tik trumpiems laikotarpiams. Teismas neatsižvelgė į byloje esančius
įrodymus, kad atsakovė studijas tęsia jau nuo 2001 m. su ilgomis pertraukomis. Akivaizdu,
kad atsakovė sugrįžo į Lietuvą tik dėl priimto nepalankaus pirmosios instancijos
teismo sprendimo, o jos gyvenamoji vieta yra Italijoje. Atsakovė sistemingai
pažeidinėjo teismo 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimą, sudarydama kliūtis
ieškovui matyti dukterį. Kolegija nevertino pirmosios instancijos teisme
pateiktų įrodymų (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Atsakovei kartu su apeliaciniu
skundu pateikus iš esmės naujas aplinkybes galinčius patvirtinti įrodymus, kolegija
turėjo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Juolab
kad toks buvo ir apeliacinio skundo dalykas.
2. Dėl vaiko
gyvenamosios vietos nustatymo. Kolegija nepagrįstai sutapatino dvi iš esmės
skirtingas sąvokas: „vaiko gyvenamoji vieta“ ir „deklaruota vaiko gyvenamoji
vieta“. CK 2.14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nepilnamečio fizinio asmens,
kurio tėvai neturi bendros gyvenamosios vietos, gyvenamoji vieta nustatoma
pagal tėvo, su kuriuo nustatyta nepilnamečio gyvenamoji vieta, gyvenamąją
vietą. Fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai
dažniausiai gyvena (CK 2.16 straipsnio 1 dalis). Jei fizinis asmuo (šiuo atveju
- nepilnamečio vaiko vienas iš tėvų) turi kelias gyvenamąsias vietas, būtina nustatyti,
kuri yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta. Gyvenamoji vieta (taip pat ir
pagrindinė) nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į šiuos
kriterijus: asmens faktinio gyvenimo tęstinumą, paties asmens pareiškimus
(subjektyvusis kriterijus), susiformavusių interesų centrą ir kt. Pirmosios
instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovės pagrindinė gyvenamoji
vieta yra Italijoje, todėl pasikeitė ir nepilnametės dukters faktinė gyvenamoji
vieta po teismo 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimo priėmimo. Asmens gyvenamosios
vietos deklaravimas – tik vienas iš kriterijų asmens gyvenamajai vietai
nustatyti (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Taigi vaiko deklaruota gyvenamoji vieta
dar nereiškia jo gyvenamosios vietos. Tėvas, su kuriuo gyvena nepilnametis, nėra
visiškai laisvas pakeisti ir vaiko gyvenamosios vietos valstybę. Pirmosios
instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad teismo sprendimu dukters gyvenamoji
vieta buvo nustatyta kartu su atsakove, preziumuojant, kad jos gyvenamoji vieta
yra Vilniuje ar bent jau Lietuvoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
2002 m. birželio 21 d. nutarimas Nr. 35). Tėvas, su kuriuo gyvena
nepilnametis vaikas, keisdamas gyvenamosios vietos valstybę, kėsinasi pažeisti
ir esmines vaiko teises: teisę nuolat bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, ar
šie gyvena kartu (CK 3.161 straipsnio 3 dalis, 3.165 straipsnis, 3.170
straipsnis; Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 9 straipsnio 3 dalis; Vaiko
teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnis); teisę bendrauti su
giminaičiais (CK 3.161 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis); teisę į tautybę, teisę doroviškai
vystytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime (Vaiko teisių apsaugos pagrindų
įstatymo 4, 9 straipsniai). Atsakovė šias dukters teises pažeidė, nes neleido
dukteriai matytis ir bendrauti su tėvu, artimais giminaičiais (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario
20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. E. S., bylos Nr. 3K-3-57/2007), savavališkai dukterį išvežė
į Italiją, į jai svetimą socialinę, kultūrinę aplinką, kur ją supo žmonės,
kalbantys svetima kalba, ugdymo įstaigoje taikyta kita ugdymo programa ir kt. (CK
3.169 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina ir tai, kad esmine aplinkybe, dėl kurios
gali būti keičiama vaiko gyvenamoji vieta, gali būti pripažintas ne tik vaiko
gyvenamosios vietos pakeitimas, bet ir vaiko išvežimas gyventi užsienyje
ilgiems nuolat pasikartojantiems laikotarpiams. Tokie staigūs ir dažni aplinkos
pokyčiai neabejotinai neigiamai veikia vaiko vystymąsi, patvirtina atsakovės asmeninio
gyvenimo neapibrėžtumą. Vaiko aplinkos keitimas turėtų būti suprantamas kaip jo
būsto, emocinių ryšių su jį supančiais žmonėmis, socialinės, kultūrinės vaiką
supančios aplinkos, bendravimo galimybių keitimas, nepriklausomai nuo to, kad
vaikas lieka gyventi su tuo pačiu tėvu (motina) (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. L.
Š., bylos Nr. 3K-3-176/2005; 2006 m.
gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v.
D. I., bylos Nr. 3K-3-320/2006).
3. Dėl priteisto
išlaikymo dydžio. Kolegija, priteisdama iš ieškovo 1000 Lt išlaikymą (daugiau
nei leidžia jo turtinė padėtis), pažeidė proporcingumo principą (CK 3.192
straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje N. R. v. Ž. Ž., bylos Nr.
3K-3-365/2007). Nors ieškovo pajamos ir padidėjo, tačiau teismas turėjo
įvertinti ir atsakovės pareigą teikti išlaikymą dukteriai. Teismas neįvertino
viso reikalingo teikti dukteriai išlaikymo dydžio ir atsakovės galimos teikti dalies.
Proporcija tarp ieškovo pajamų ir dukters poreikių nebuvo vertinama. Be to,
teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas savo lėšomis dukterį vežė į sanatoriją
Druskininkuose, esant galimybei perka maistą, avalynę, drabužius, vedasi ją
pramogauti ir kt. Pažymėtina, kad 5950 Lt honoraras ieškovui buvo išmokėtas UAB
„Supersprendimai“ už trijų mėnesių laikotarpį, todėl šios pajamos negalėjo būti
laikomos nuolatinėmis. Pagal CK 3.201 straipsnį sprendžiant klausimą dėl
išlaikymo padidinimo turi būti atsižvelgiama į vaiko poreikių pasikeitimą. Byloje
nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių atsakovės turimas išlaidas tenkinant
dukters poreikius. Priteistino išlaikymo dydžio kriterijumi gali būti laikoma
vienos minimalios mėnesio algos (MMA) dydžio suma (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
D. K. v. T. K., bylos Nr.
3K-3-286/2004).
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovė prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti
nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Nurodoma, kad dukters gyvenamoji vieta nepakeista,
atsakovė neketina gyventi Italijoje. Į šią šalį atsakovė vyko gydyti dukters
bronchinės astmos. Jos ir dukters nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ir yra (duomenys
neskelbtini). Atsakovės teigimu, ieškovas gyvena sename drėgname name,
todėl šios gyvenimo sąlygos netinka dukteriai, sergančiai kvėpavimo takų liga. Ieškovas
žinojo apie dukters gydymą Italijoje, tačiau nedavė pinigų dukters gydymui ir
pragyvenimui Italijoje, todėl ieškovė turėjo ten įsidarbinti. Kadangi teismo
sprendimu dukters gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove, tai ji dukterį išvežė
ne savavališkai, o teisėtai, būdama atsakinga už jos sveikatą ir vykdydama
prisiimtus įsipareigojimus tinkamai auginti vaiką. Nuo 2006 m. lapkričio 22 d.
priimto teismo sprendimo nepasikeitė jokios aplinkybės, galinčios turėti įtaką dukters
gyvenamosios vietos pakeitimui (CK 3.169 straipsnis). Atsakovės teigimu,
stabiliai didinant maisto produktų, drabužių, avalynės, transporto, vaistų kainas,
mokesčius už gydymą, dukters išlaikymui priteista suma yra proporcinga šios
išlaikymui ir gydymui būtinoms išlaidoms, ieškovo turtinei padėčiai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
1. Dėl įrodymų priėmimo
ir vertinimo taisyklių pažeidimo.
Kasatorius nesutinka
su procesinės teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų pateikimą, priėmimą
ir vertinimą apeliacinės instancijos teisme, taikymu šioje byloje. Tačiau
kolegija sprendžia, kad šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
CPK 314 straipsnyje
nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus
įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus
atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar
kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi naujų įrodymų pateikimo
apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet
kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant
nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai
reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos
teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos
teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims
taikyti ir šį įrodymą priimti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką
teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai
svarbias faktines aplinkybes, todėl kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali
būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise
nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti
prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata,
ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti
taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to,
negali būti vertinama kaip kliūtis teismui teisingumui konkrečioje byloje įvykdyti
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2001 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. UAB DB „Baltikums draudimas“, Nr. 3K-3-549/2001; 2005 m.
liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“,
bylos Nr. 3K-3-371/2005; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje V. Š. v. A. T.,
bylos Nr. 3K-3-691/2006, ir kt.).
Pagal byloje esančius
duomenis, atsakovė, paduodama apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos
teismo sprendimo, pateikė naujų įrodymų: UAB „Pabradė“ 2008 m. sausio 4 d.
pažymą, patvirtinančią atsakovės darbo vietą ir užmokestį, Vilniaus miesto
savivaldybės Naujininkų seniūnijos 2008 m. sausio 15 d. pažymą dėl atsakovės ir
šalių dukters deklaruotos gyvenamosios vietos, ieškovo pasimatymų su dukterimi
grafiką ir atsakovės 2008 m. sausio 16 d. prašymą Vilniaus miesto savivaldybės
Vaikų teisių apsaugos tarnybai (T. 2, b. l. 120-123). Taigi dauguma šių įrodymų
išduoti jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atsakovas,
paduodamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, taip pat pateikė naujų įrodymų.
Apeliacinės instancijos teismas priėmė abiejų šalių kartu su procesiniais
dokumentais pateiktus įrodymus ir vertino juos nagrinėdamas bylą, siekdamas
tinkamai įvertinti bylos faktinę situaciją ir priimti šioje byloje teisėtą
procesinį sprendimą. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad byloje buvo pažeistas šalių
procesinis lygiateisiškumas (CPK 6 straipsnis). Atsakovės piktnaudžiavimo
byloje fakto nenustatyta, todėl taip pat nėra pagrindo spręsti, kad apeliacinės
instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnio nuostatas, draudžiančias
pateikti naujus įrodymus.
2. Dėl vaiko
gyvenamosios vietos nustatymo.
Ginčo santykių
teisinis reglamentavimas grindžiamas prioritetinės vaiko teisių ir interesų
apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3
straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų
įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio
pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos
nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Teismas turi įvertinti kiekvieno iš
tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių
vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo
(motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui
tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio
santykius ir jų pobūdį, vaiko norus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje T. K. v. G. K.,
bylos Nr. 3K-3-411/2008; 2008 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje A. D. v. V. D., bylos Nr.
3K-3-383/2008). Keičiant vaiko gyvenamąją vietą reikia turėti omenyje tai,
kad aplinkos keitimas vaikui padaro socialinę, psichologinę žalą, sukelia
emocinių išgyvenimų. Kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu
iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant
vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi,
nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų
sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Kriterijai,
lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo
poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto
sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas;
susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau
gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis;
kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje
konkrečioje byloje. Tarptautinėje ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas
ilgesnis nei vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje
terminas. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas. Viena
iš tokių situacijų nustatyta CK 3.169 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. D. I., bylos Nr. 3K-3-320/2006).
Byloje nustatyta, kad
šalių dukters gyvenamoji vieta su atsakove nustatyta teismo 2006 m. lapkričio
22 d. sprendimu, t. y. nepilnametė su motina gyvena beveik dvejus metus. Vienas
iš kriterijų keisti vaiko gyvenamąją vietą tuo atveju, kai jis daugiau nei
vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, – kad ta aplinka neatitiktų vaiko
poreikių. Pagal byloje esančius duomenis, Vaikų teisių apsaugos tarnyba ne
kartą lankėsi atsakovės ir šalių dukters gyvenamoje vietoje(duomenys
neskelbtini), kaip ir ieškovo gyvenamojoje vietoje, ir nustatė, kad
dabartinė dukters gyvenamoji vieta su atsakove atitinka vaiko poreikius, būsto
sąlygos geros, santykiai su motina geri, tarp jų susiklostęs artimas ryšys,
kitų asmenų, gyvenančių tame būste, neigiamo poveikio mergaitės vystymuisi
nenustatyta; šalių gyvenamosios vietos, vertinant gyvenimo sąlygas, iš esmės
yra vienodos (T. 1, b. l. 58; T. 2, b. l. 22, 37). Taigi kolegija neturi
pagrindo konstatuoti aplinkybių pasikeitimo, dėl kurio šalių dukters gyvenamoji
vieta su atsakove neatitiktų nepilnametės poreikių (CK 3.169 straipsnio 3
dalis).
Kasatorius nesutinka
su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra(duomenys
neskelbtini). Kolegija nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės Naujininkų
seniūnijos 2008 m. sausio 15 d. pažyma dėl atsakovės ir šalių dukters deklaruotos
gyvenamosios vietos nėra vienintelis įrodymas dėl atsakovės nuolatinės
gyvenamosios vietos. Pagal byloje esančius duomenis, nuo 2008 m. sausio
4 d. atsakovė dirba UAB „Pabradė“, studijuoja Vilniaus kolegijoje, duktė lanko
lopšelį-darželį „Liepsnelė“. Kolegija sutinka su teismo išvada, kad aplinkybė,
jog atsakovė laikinai buvo išvykusi į Italiją ir ten buvo įsidarbinusi (dirbo
nuo 2007 m. gruodžio 7 d. iki grįžimo į Lietuvą to paties gruodžio
mėnesio pabaigoje), negalėjo būti pagrindu konstatuoti esminį faktinių
aplinkybių, susijusių su vaiko gyvenimo sąlygomis, pasikeitimą, nes, asmeniui
išvykus laikinai dirbti į užsienio valstybę, jo nuolatinė gyvenamoji vieta turi
būti laikoma nepasikeitusia (CK 2.12 straipsnio 4 dalis). Tokiais atvejais
teismas turi nustatyti aplinkybes, patvirtinančias asmens nuolatinės gyvenamosios
vietos pasikeitimą, pvz., šeimos sukūrimas užsienio valstybėje, užsienio
valstybės pilietybės įsigijimas, nekilnojamojo turto įsigijimas užsienio
valstybėje, stojimas kitos valstybės tarnybon ir pan. Tačiau tokių aplinkybių
šioje byloje nenustatyta, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės nuolatinės
gyvenamosios vietos pasikeitimą.
Taigi kolegija
sprendžia, kad, byloje nenustačius aplinkybių pasikeitimo po teismo
2006 m. lapkričio 22 d. sprendimu nustatytos šalių dukters
gyvenamosios vietos ir patvirtintos šalių dalyvavimo auklėjant dukterį tvarkos
(CK 3.169 straipsnio 3 dalis), nebuvo pagrindo pripažinti būtinybės pakeisti
nepilnametės gyvenamąją vietą, nustatant ją su ieškovu. Kolegija nurodo, kad
apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir tarp šalių
susiklosčiusią konfliktinę situaciją, pagrįstai priėmė sprendimą dėl
nepareikšto reikalavimo, detalizuodamas ieškovo bendravimo su dukterimi ir
dalyvavimo ją auklėjant tvarką (CPK 376 straipsnio 3 dalis).
3. Dėl priteisto išlaikymo
dydžio.
Ieškovas,
nesutikdamas su iš jo priteisto 1000 Lt kas mėnesį vaiko išlaikymo dydžiu,
nurodo, kad teismas pažeidė proporcingumo principą, nepakankamai atsižvelgė į
atsakovės pareigą taip pat teikti išlaikymą dukteriai, ir kolegija iš dalies sutinka
su šiais ieškovo argumentais.
Jungtinių Tautų vaiko
teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta, kad visuotinai pripažįstama
kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam,
protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę
už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir
finansines galimybes. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo
dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei
padėčiai ir užtikrinantis būtinas vaikui vystytis sąlygas. Įstatyme įtvirtintas
vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad
vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30
d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. L. Š., bylos Nr. 3K-3-176/2005). Taigi nustatydamas
priteisiamo išlaikymo dydį teismas atsižvelgia į tėvo (motinos) darbo
užmokestį, turimas santaupas, nekilnojamąjį turtą ir pan. Taip pat svarbu
pažymėti, kad tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus turi būti
aiškinama atsižvelgiant į CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tėvų valdžios
lygybės principą, kuris reiškia, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo
vaikams yra lygios. Tačiau konkrečios tėvų teisės ir pareigos vaiko atžvilgiu
priklauso nuo konkrečių bylos faktinių aplinkybių, pavyzdžiui, nuo to, su
kuriuo iš tėvų nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, kokia yra
kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis ir pan. Esant vienodoms faktinėms
aplinkybėms, tėvų teisės ir pareigos savo vaikų atžvilgiu turi būti lygios. Šis
principas įtvirtintas ir nepilnamečių vaikų išlaikymą reglamentuojančiose
teisės normose - abu vaiko tėvai privalo išlaikyti savo vaikus (CK 3.192
straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad sprendžiant išlaikymo dydžio ir formos
nustatymo ar jų pakeitimo klausimą turi būti atsižvelgiama į vieną iš
pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 3.3
straipsnio 1 dalyje - prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo
principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai
įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos
atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą. Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio
nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Dėl to, jeigu tėvų
turtinė padėtis objektyviai leidžia priteisti būtinų vaikui vystytis sąlygų
sudarymą atitinkantį išlaikymą, tai toks vaikų išlaikymas ir turi būti
priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-286/2004;
2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v.
L. Š., bylos Nr. 3K-3-176/2005, ir kt.).
Šioje byloje
apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš ieškovo išlaikymą dukteriai, nepakankamai
atsižvelgė į atsakovės taip pat turimą pareigą išlaikyti dukterį, į jos darbo
užmokesčio dydį ir galimą skirti dukteriai išlaikyti darbo užmokesčio dalį.
Teismas byloje nenustatinėjo konkrečios šalių dukteriai reikalingos išlaikymo
sumos, jos nenurodė ir šalys. Kolegija, spręsdama dėl konkretaus šalių
dukteriai reikalingo išlaikymo dydžio, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai sprendė padidinti iš ieškovo teismo
2006 m. lapkričio 22 d. sprendimu priteistą dukters
išlaikymą nuo 250 Lt iki 1000 Lt kas mėnesį, t. y. išlaikymo dydį padidino
keturis kartus, nors per gana trumpą laiko tarpą nuo teismo 2006 m. lapkričio
22 d. sprendimo priėmimo iki apskųsto apeliacinės instancijos teismo
2008 m. balandžio 21 d. sprendimo priėmimo taip stipriai
nesikeitė šalių turtinė padėtis (CK 3.201 straipsnio 1 dalis) ir neatsirado didelių
papildomų vaiko priežiūros išlaidų (CK 3.201 straipsnio 2 dalis).
Kasacinio teismo
praktikoje akcentuojamas orientacinis kriterijus nustatant priteistino
išlaikymo dydį, t. y. CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio
išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA),
kuris gali būti taikomas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir sprendžiant
dėl vaikų išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-286/2004).
Byloje nustatytas faktas, kad šalių duktė turi specifinių poreikių, nes serga
bronchine astma (T. 1, b. l. 27). Pagal byloje esančius duomenis, atsakovės
darbo užmokestis – 800 Lt per mėnesį (T. 2, b. l. 120), ieškovo – 600 Lt,
taip pat 2007 m. kovo mėnesį gautas 5950 Lt atlyginimas pagal autorinę sutartį
(T. 1, b. l. 25). Byloje nėra duomenų, kad ieškovas pagal autorines sutartis nuolat
gauna atlyginimą kartu su darbo užmokesčiu. Dėl to kolegija, atsižvelgdama visų
pirma į šalių dukters specifinius poreikius – ligą, šalių gaunamus darbo
užmokesčius ir bendrą pareigą išlaikyti dukterį, taip pat į tai, kad nepilnametės
gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove bei Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d.
nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtintą
minimalią mėnesio algą – 800 Lt, sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti
apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir teismo priteistą iš ieškovo 1000 Lt
išlaikymą dukteriai sumažinti iki 500 Lt kas mėnesį mokėtino išlaikymo (CK 3.193
straipsnio 1 dalis, 3.196 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3.201 straipsnio 1,
2 dalys).
Ieškovas prašo
priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų nekonkretizuoja. Paduodamas
kasacinį skundą ieškovas sumokėjo 270 Lt žyminį mokestį, todėl kasaciniam
teismui tenkinant dalį kasacinio skundo, t. y. iki 500 Lt sumažinant
apeliacinės instancijos teismo priteistą išlaikymą dukteriai, dalis ieškovo
sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 180 Lt, priteistina iš atsakovės (CPK 93
straipsnio 1-3 dalys). Prie kasacinio skundo nepridėta duomenų apie kasaciniame
teisme turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl kolegija dėl jų
nesprendžia.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 21 d. sprendimo dalį, kuria padidinta
iš ieškovo A. G. priteista išlaikymo dukteriai U. G. suma iki 1000 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų
nuo 2007 m. birželio 27 d. iki dukters pilnametystės, atsakovę V. N. paskiriant šių lėšų tvarkytoja, priteistą išlaikymą sumažinant
iki 500 (penkių šimtų) Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų.
Kitą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. balandžio 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui A. G. iš atsakovės V. N. 180 (vieną
šimtą aštuoniasdešimt) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas
Jokūbauskas
Janina
Januškienė
Virgilijus
Grabinskas