Administracinė byla Nr. A-1456-602/2016
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00689-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas T. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 4 d.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK) areštinėje jis buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nes buvo vedamas į lauką pasivaikščioti gryname ore tik 1 valandą per dieną, pasinaudoti dušu buvo suteikta galimybė tik vieną kartą per savaitę. Pažymėjo, kad dušai buvo greta vienas kito, neatskirti sienelėmis, todėl maudytis teko kitų asmenų akivaizdoje, taškantis vandens ir muilo purslais. Tokios kalinimo sąlygos lėmė fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo tapatus skundas nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. I-2306-428/2015, be to, praleistas terminas kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, todėl prašė taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu skundą atmesti. Atsiliepime pažymėta, kad Marijampolės AVPK areštinėje įrengti du pasivaikščiojimai kiemai, jų rengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintas higienos normas HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma). Pasivaikščiojimai yra organizuojami kiekvieną dieną, šviesiu paros metu, esant tinkamoms oro sąlygoms, pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką, suimtajam (sulaikytajam) sutikus pasivaikščioti. Asmenims, laikomiems areštinėje, suteikiamos sąlygos praustis visą kūną po šiltu dušu viena kartą per savaitę. 2011 m. rugpjūčio 2 d. ir 2013 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktai Nr. Pa-264, Nr. Pa-451 patvirtina, jog buvo laikomasi Higienos normos VII sk. 60 punkto reikalavimų, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos nuo persirengimo patalpų yra atskirtos sienele. Duomenų, kad nebūtų šilto vandens duše neužfiksuota. Papildomai akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai kilusius dėl jo laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Marijampolės AVPK areštinėje sąlygomis.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pareiškėjo T. O. skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė. Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo netinkamomis sąlygomis kalinamas už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat kalinimo vykdymo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą, turėjo sužinoti nuo galimai netinkamų kalinimo sąlygų pradžios, t. y. nuo 2011 metų, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. gegužės 14 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo sužinojimo apie galimai pažeistas jo teises dienos. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo buvo tenkintinas, todėl daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 metų iki 2012 m. gegužės 4 d. atmesta kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Marijampolės AVPK areštinėje įrengti du pasivaikščiojimo kiemai, jų rengimas atitinka Higienos normos reikalavimus. Pasivaikščiojimai yra organizuojami kiekvieną dieną, šviesiu paros metu, esant tinkamoms oro sąlygoms, pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką, suimtajam (sulaikytajam) sutikus pasivaikščioti. Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas ne vieną kartą yra atsisakęs teisės pasivaikščioti gryname ore, todėl jo argumentus, dėl suvaržytos teisės ilgiau pabūti gryname ore, teismas vertino kaip nepagrįstus. Pareiškėjo teisė pasivaikščioti Marijampolės AVPK areštinėje nebuvo pažeista.
Teismas sprendė, jog maudymasis kitų asmenų akivaizdoje nepažeidė pareiškėjo savigarbos. Teisės aktuose nenumatyta, kad dušo patalpos turi būti atskirtos sienelėmis, tačiau akcentuojama saugi aplinka, asmenų teisės ir teisėti interesai, sveikata ir savigarba.
Ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo argumentus, ginčo santykius reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, susipažinęs su administracine byla Nr. I-2306-428/2015, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ir administracinėje byloje Nr. I-2306-428/2015 pareiškėjas grindžia savo reikalavimus skirtingomis aplinkybėmis, pareiškėjo teisių pažeidimai Marijampolės AVPK areštinėje metu nenustatyti, jis nepatyrė kankinamo, nežmoniško ar jo orumą žeminančio elgesio, todėl pareiškėjo skundas dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, tariamai kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas T. O. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes. Prausimasis duše be skiriamųjų sienelių vesdavo prie konfliktų su šalia besiprausiančiu asmeniu, kadangi apsitaškydavo muilu, vandeniu, pareiškėjas būdavo priverstas matyti kitus žmones nuogus. Pareiškėjas tvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemelyje per dieną galėdavo vaikščioti tik 1 valandą, nors Europos teisės aktai numato teisę nuteistiesiems – suimtiesiems ne mažiau nei 8 valandas praleisti gryname ore.
Dėl teismo taikyto senaties termino, pareiškėjas tvirtina, kad nežinojo, jog jo teisės yra pažeidžiamos, nežinojo, kad galima kreiptis į teismą. Kreipėsi į teismą tik tada, kai galimai numanė apie savo teisės pažeidimus.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės AVPK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas papildomai nepateikė svarbių aplinkybių ar įrodymų, jog aktualiais skundui laikotarpiais jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie skunde nurodomus tariamus pažeidimus, ar jam buvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais. Mano, kad 2015 m. rugpjūčio 24 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginimo.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas T. O. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 4 d.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pareiškėjo T. O. skundą atmetė.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, netinkamai vertino jo nurodytus neteisėtus veiksmus dėl galimybės praustis duše ir pasivaikščioti kiemelyje sudarymo.
Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas, nes, pareiškėjo manymu, jis negalėjo kreiptis į teismą, nežinodamas apie savo teisių pažeidimą.
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis konkrečiai nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su tuo, kad jis nuo 2011 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariate teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, dėl šių neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius, emocinius sukrėtimus.
Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais neteisėtais veiksmais, kai jis buvo galimai laikomas kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, ir šie veiksmai vyko laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 4 d., teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių, šių neteisėtų veiksmų atlikimo jis jautėsi kankinamas, taigi spręstina, kad nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014). Juolab, paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pastebėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių kitaip vertinti įvardintą situaciją, jo galimą žalos ir teisių pažeidimo suvokimo momentą, jų taip pat nenustatė ir teisėjų kolegija. Šiuo atveju pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepagrindė, kad jo teisių pažeidimo metu, atsižvelgus į neteisėtų veiksmų pobūdį, jais sukeliamą žalą, diskomfortą, negalėjo, neturėjo suvokti apie jo galimai pažeidžiamas teises.
Atitinkamai, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą nurodytomis netinkamomis sąlygomis, kuris vyko laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 4 d., o skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. gegužės 14 d. (b. l. 7), atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jis buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. gegužės 14 d. (b. l. 7). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas (b. l. 8–15), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytų motyvų pagrindu taikė ginčo nagrinėjimui ieškinio senatį dėl pirmiau nurodytų neteisėtų veiksmų.
Vertinant nurodytą aspektą dėl pirmiau minėtų neteisėtų veiksmų ir ieškinio senaties, teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymų visumą, sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, taigi vertina, kad neegzistuoja aplinkybių, sudarančių pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.
Teisėjų kolegija taip pat papildomai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjas iš esmės apeliacinį skundą grindžia ne tokių konkrečių aplinkybių buvimu, o tuo, kad, jo vertinimu, ieškinio senatis jo inicijuotam ginčui netaikytina, nes jis nežinojo apie neteisėtus veiksmus, tačiau šiame procesiniame sprendime jau buvo nurodyta, kad taip vertinti aktualų teisinį reguliavimą nėra pagrindo. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų, CK ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų nesilaikymu, tačiau Konvencija ir kiti teisės aktai yra tinkamai paskelbti, įskaitant ir teisės aktus, numatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, taip pat CK, reglamentuojantį neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl neteisėtų veiksmų jis jautėsi kankinamas, taigi jis jau neteisėtų veiksmų laikotarpiu suvokė apie jo galimą teisės pažeidimą (b. l. 5–6).
Atsižvelgusi į pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad, taikęs ieškinio senatį ir nesant pagrindo praleisto termino atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti žalą už laikotarpį nuo 2011 metų iki 2012 m. gegužės 4 d. atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, nurodydamas, kad nepagrįstai nebuvo nustatyti pažeidimai, susiję su naudojimosi dušu trukme ir sąlygų pasivaikščioti kiemelyje sudarymu.
Vertinant pareiškėjui suteiktų pasivaikščiojimų trukmę pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Analogiška nuostata yra Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės), 7.10 punkte, be to nustatant, kad nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną. Pareiškėjas neteigė, kad atsakovo atstovas jam nesuteikė teisės pasivaikščioti 1 valandą per parą gryname ore. Pareiškėjas šiuo aspektu savo pretenzijas atsakovo atstovui grindė tuo, kad tokia pasivaikščiojimo trukmė yra nepakankama, nes pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimams rekomenduojama trukmė ne mažiau kaip 8 val. parą. Taigi iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas ir šiuo atveju pareiškėjas neteigia, kad jam nebuvo užtikrinta 1 val. pasivaikščiojimo. Šiuo atveju pareiškėjas taip pat nepagrindė, kad toks reguliavimas, kurio atsižvelgus į jo statusą buvo laikytasi, yra ydingas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.
Dėl naudojimosi dušu pareiškėjas teigia, kad per retai sudaroma galimybė pasinaudoti dušu, maudymasis duše be skiriamųjų sienelių sukelia nepatogumus.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl nepatogumų maudantis, pažymi, jog pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalį suimtajam ne rečiau kaip kartą per savaitę turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.12 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Higienos normos 60 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Vis dėlto iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, kad jis negali naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT Vartic prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Onaca prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT, Valašino byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju yra sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Šiuo atveju pabrėžtina ir tai, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi konstatuotina, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Nagrinėjamu atveju į bylą pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2011 m. rugpjūčio 2 d. ir 2013 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktai Nr. Pa-264 ir Pa-451 (b. l. 30–35), kurie patvirtina, jog Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo laikomasi Higienos normos 28 ir 60 punktų reikalavimų. Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu, be to, atsakovo atstovas ėmėsi priemonių, kad visi nuteistieji turėtų galimybę maudytis duše, skiriant jiems atitinkamą konkretų maudymosi laiką (tai patvirtina Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalų duomenys (b. l. 42–83). Taigi pirmiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kiekio suteikimo nebuvo pažeidžiamas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju kiti pažeidimai, susiję su pareiškėjui tenkančiu kameros plotu, Higienos normos reikalavimais, nebuvo nustatyti, ribotos galimybės naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo teisėjų kolegija nevertina kaip aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Virginija Volskienė