Civilinė byla Nr. 3K-3-655/2013

                Proceso Nr. 2-42-3-00181-2011-5

                                Procesinio sprendimo kategorija 30.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Šilalės skyriaus „Medvėgalio“ medžiotojų būrelio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų klubo „Medžiotojų ragas“, E. V., R. Š., A. L., V. M., A. B., T. Š., R. G., R. V., S. L., S. E., M. E., V. B., R. B., M. Č., S. Č., A. S., L. G., E. B., V. Ž., I. N., R. Č., S. E. ieškinį atsakovui Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Šilalės „Medvėgalio“ medžiotojų būreliui dėl įpareigojimų nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą apie organizuojamas medžiokles Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Šilalės skyriaus „Medvėgalio“ medžiotojų būrelio medžioklės ploto vienete, medžioklės vietą, laiką ir būdą raštu pranešti medžiotojų klubui „Medžiotojų ragas“ prieš septynias dienas iki medžioklės pradžios.

Klubas „Medžiotojų ragas“ (toliau – ir Klubas) vienija 31 narį, turintį medžiotojo statusą, iš jų – 23 asmenys, esantys privačių žemės sklypų savininkai, kurių žemės sklypai patenka į „Medvėgalio“ medžiotojų būrelio (toliau – ir Būrelis) medžioklės ploto vienetą. Medvėgalio“ medžiotojų būrelio valdybos pirmininkas G. L. raštu informavo klubą „Medžiotojų ragas“, kokiomis sąlygomis žemės savininkai gali medžioti medžiotojų būrelio medžioklės plotuose. 2010 m. rugsėjo 22 d. klubo „Medžiotojų ragas“ pirmininkas E. V. raštu kreipėsi į „Medvėgalio“ medžiotojų būrelį su pasiūlymu dėl medžioklės organizavimo. 2010 m. spalio 16 d. žemių savininkai E. V., R. Š., T. Š., R. V., S. L. nuvyko į medžiotojų būrelio „Medvėgalis“ susirinkimą, tačiau dėl medžioklės būrelio plotų vieneto nesusitarė. Nesutarus dėl medžioklės, klubas „Medžiotojų ragas“ kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl įpareigojimų nustatymo Šilalės „Medvėgalio“ medžiotojų būreliui. Šilalės rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 7 d. sprendimu atmetė ieškovo – klubo „Medžiotojų ragas“ – ieškinio reikalavimus medžiotojų būreliui „Medvėgalis“ dėl įpareigojimo organizuoti medžiokles išduodant atskirą medžioklės lapą klubui „Medžiotojų ragas“, skiriant iš jų atskirą medžioklės vadovą, licencijuojamų gyvūnų licencijas pasidalyti proporcingai būrelio „Medvėgalis“ ir „Medžiotojų rago“ narių skaičiui. Ši sprendimo dalis įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi.

Ieškovų teigimu, „Medvėgalio“ medžiotojų būrelis, pažeisdamas Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatas, kad medžioklės plotų naudotojas, privalėdamas užtikrinti privačių žemės savininkų teises, numatytas šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje, privalo susitarti su ieškovais ir kartu medžioti visame medžioklės ploto vienete, į kurį patenka ieškovų žemės savininkų žemės sklypai. Šios pareigos atsakovas nevykdo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Šilalės rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad, įgyvendinant šalių susitarimą medžioti kartu, susitariančiosios šalys yra laisvos ir dispozityvios pasirinkti, apsispręsti ir susitarti dėl šio susitarimo sąlygų, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Teismas nustatė, kad žemių savininkai – medžiotojai, anksčiau priklausę būreliui „Medvėgalis“, po to, kai jie įstojo į klubą „Medžiotojų ragas“, buvo pašalinti iš būrelio „Medvėgalis“ už veiklą, priešingą būreliui. Šiuo metu pašalintieji būrelio nariai yra pateikę ieškinį teismui. Teismo nuomone, šalių santykiai yra priešiški, jos nesiekia bendrauti. Ieškovų pateiktos susitarimo sąlygos neatitinka įstatymų reikalavimų, ieškovai nesiekia susitarti su atsakovu medžioklės ploto vieneto valdytoju, medžioti kartu su atsakovu, todėl neįgyvendino Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies sąlygos – susitarti su medžioklės plotų naudotojais. Be to, ieškiniu prašoma ne nustatyti susitarimo sąlygas, o tik skirti vieną įpareigojimą, kuris gali būti tik vienu iš susitarimo punktų. Teismas sprendė, kad įpareigojimas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Šilalės skyriaus medžiotojų būreliui „Medvėgalis“ pranešti medžiotojų klubui „Medžiotojų ragas“ apie numatomas medžiotojų būrelio organizuojamas medžiokles prieš septynias dienas iki medžioklės pradžios, nesant susitarimo, negali suteikti ieškovams teisės medžioti, todėl reikalavimus atmetė.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą pakeitė ir ieškinį tenkino visiškai.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį asmuo, turintis medžiotojo bilietą ir nuosavybės teise valdantis žemės sklypą, kuris patenka į medžioklės plotų vienetą, turi teisę medžioti kartu su šio medžioklės plotų vieneto naudotojais, todėl ši sklypo savininkų, turinčių medžiotojų bilietus, teisė suteikia pagrindą tenkinti ieškinį.

Teisėjų kolegija nurodė, kad, aiškinant medžiotojų teisinių santykių nuostatas, akivaizdu, jog atsakovas į medžioklės lapą galės įtraukti tik tokius ieškovo narius, kurie atitinka visas Medžiotojų įstatymo sąlygas, keliamas medžiotojui, t. y. turinčius medžiotojų bilietus ir esančius sklypų, kurie įeina į medžioklės plotą, savininkais. Įstatymas suteikia ieškovui, kaip asociacijai, jungiančiai žemės sklypų, patenkančių į atsakovui skirtą medžioklės plotą, savininkus, teisę medžioti tik kartu su medžioklės plotų naudotojais, t. y. su atsakovu, kuris, organizuodamas medžiokles, ieškovo narius, atitinkančius pirmiau išvardytus reikalavimus, įrašys į tos dienos medžioklės lapą, todėl Medžiotojų įstatymas negalės būti pažeistas. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad ieškovo narių, kaip žemės sklypų savininkų, teisė į informaciją apie medžioklės pradžią ir būdą gali būti ribojama, priešingai, tokią teisę jiems suteikia Medžiotojų įstatymo nuostatos bei savininko teisės į žemės sklypus, kurie įeina į medžioklės ploto vienetą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad žemės savininkų informavimo teisė yra svarbi įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostata „Privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala“ ta apimtimi, kuria nenumatyta privačios žemės sklypo savininko teisė nevaržomai uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje ne tik jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala, bet ir visais kitais atvejais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą ir palikti galioti Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl ginčo esmės. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija privalėjo aiškintis ne Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos privačios žemės sklypų savininkų teisės, o jų teisės būti informuotiems apie medžioklės plotų naudotojo (šiuo atveju – Būrelio) organizuojamas medžiokles, buvimą (įtvirtinimą atitinkamose teisės normose), tokios teisės paskirtį, esmę, turinį, įgyvendinimo ribas ir kitus su tuo susijusius klausimus, teisiškai reikšmingos bylos ginčo teisinei kvalifikacijai. Atsakovo nuomone, pagal savo esmę, turinį ir pobūdį nurodytos privačios žemės sklypų savininkų teisės ir atitinkamai Būrelio, kaip medžioklės plotų naudotojo, pareigos negali būti tapatinamos. Dėl to, atsakovo įsitikinimu, teisėjų kolegija, spręsdama, kad bylos esmė yra, jog byloje kyla ginčas dėl Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos privačios žemės sklypo savininko teisės įgyvendinimo, akivaizdžiai neteisingai suprato ir atskleidė bylos ginčo esmę.

2. Dėl medžioklės plotų vieneto naudotojo pareigos informuoti privačios žemės sklypų savininkus, kuriems priklausantys žemės sklypai patenka į medžioklės plotu vienetą, apie organizuojamas medžiokles. Kasatoriaus teigimu, tik esant visoms Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje išvardytoms sąlygoms, gali atsirasti ir būti įgyvendinama privačios žemės sklypo savininko teisė, kartu ir galimybė medžioti. Vadinasi, asmens, tarp jų Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyto subjekto teisė medžioti yra įgytoji teisė. Būtent taip šią teisę yra teisiškai apibūdinęs ir Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime.

Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalis skirta reglamentuoti privačios žemės sklypo savininko teisės medžioti įgyvendinimo sąlygas, o Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 7 punktas įtvirtina priešpriešinę medžioklės plotų naudotojo pareigą nepažeisti privačios žemės sklypo savininko teisės, nustatytos šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius nurodo, kad nei Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje, nei šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte, nei jokioje kitoje šio įstatymo teisės normoje nekalbama apie privačios žemės sklypo savininko teisę gauti informaciją apie medžioklės plotų vienete organizuojamą medžioklę ir jos būdą, kartu apie medžioklės plotų naudotojų pareigą informuoti privačių žemės sklypų savininkus apie organizuojamas medžiokles ir jų būdą. Sistemiškai aiškinant Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 dalį ir kitas šio įstatymo normas, pareiga informuoti privačių žemės sklypų savininkus apie planuojamas medžiokles nepriskirtina medžioklės plotų naudotojams. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies prasme privačios žemės savininko, kuris nėra Medžioklės įstatymo 12 straipsnyje numatyto leidimo gavėjas (turėtojas), taigi, kuris nėra medžioklės plotų naudotojas (Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalis), teisė medžioti nėra ir negali būti įgyvendinama savarankiškai, nesant susitarimo su atitinkamu medžioklės ploto naudotoju. Tai reiškia, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta privačios žemės sklypo savininko teisė yra (gali būti) įgyvendinama tik prisijungiant prie medžioklės plotų vieneto naudotojo organizuojamų medžioklių. Kasatoriaus vertinimu, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyto susitarimo iniciatyva ir kartu pareiga rūpintis informacija apie planuojamas medžiokles priklauso būtent privačios žemės sklypo savininkui, atitinkančiam jam pagal Medžioklės Įstatymo 13 straipsnio 1 dalį keliamus reikalavimus.

Kasatoriaus teigimu, privačios žemės sklypo savininko teisė gauti informaciją apie organizuojamas medžiokles, jų laiką, vietą ir būdą gali būti ginama teismo tvarka tuo atveju, jeigu tokią sutartiną pareigą susitarimu, sudarytu vadovaujantis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, yra prisiėmęs medžioklės plotų vieneto naudotojas, kuris tokios pareigos susitarime nustatyta tvarka nevykdo, taip apribodamas (suvaržydamas) privačios žemės sklypo savininko teisės medžioti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pagrindų įgyvendinimą. Tai reiškia, kad ši privačios žemės sklypo savininko teisė ir medžioklės plotų vieneto naudotojo pareiga gali priklausyti tik jų pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį sudaryto susitarimo turiniui, t. y. būti viena iš tokio susitarimo sąlygų, o teisminis ginčas dėl medžioklės plotų vieneto naudotojo įpareigojimo tokią pareigą vykdyti kartu turėtų reikšti ginčą ir dėl paties susitarimo, numatyto Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje, tinkamo vykdymo. Atsakovo nuomone, jeigu tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl susitarimo pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį vykdymo ar tokio susitarimo sąlygų nustatymo) teisme privačios žemės sklypo savininkas nekelia, o tik kelia vienintelį klausimą dėl medžioklės plotų vieneto naudotojo įpareigojimo informuoti apie organizuojamos medžioklės laiką, vietą ir būdą, teismui nėra jokio pagrindo byloje spręsti dėl tokio įpareigojimo nustatymo medžioklės plotų vieneto naudotojui.

Kasatorius pažymėjo, kad pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį teisę medžioti gali įgyvendinti tik privačios žemės savininkas, turintis (galiojantį) medžiotojo bilietą. Klubas, kuris yra viešasis juridinis asmuo, konkrečiai – asociacija (CK 2.33, 2.34 straipsniai, Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), nėra privačios žemės savininkas, juolab kad nėra asmuo, turintis medžiotojo bilietą, nes medžiotojo bilietas gali būti išduodamas tik konkretiems fiziniams asmenims (Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad galiojančius medžiotojų bilietus iš 22 Klubo narių pateikė tik 5 (S. L., M. Č., A. Š., I. N., S. E.).

Kasatoriaus vertinimu, bylos duomenys rodo, kad Klubo ir jo narių siekis – suformuoti atskirą medžioklės plotų vienetą, kuriame Klubo nariai galėtų savarankiškai (taigi atskirai nuo Būrelio) medžioti. Tai liudija ir Klubo byloje pareikšto pradinio ieškinio reikalavimai dėl atskiro medžioklės lapo išdavimo Klubui ir licencijų pasidalijimo tarp Būrelio ir Klubo.

Kasatoriaus teigimu, teisėjų kolegija netinkamai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimu. Konstitucinis Teismas atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai požiūriu vertino ne bylos ginčo santykiui kvalifikuoti aktualias Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, o šio straipsnio 2 dalies nuostatas.

3. Dėl Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus teigimu, tik esant Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų visumai gali atsirasti ir būti įgyvendinama 22 Klubo narių teisė medžioti tame medžioklės plotų vienete, kurio naudotojas yra Būrelis. Vien tas faktas, kad Klubas, kaip asociacija, vienija narius, kurie turi privačios nuosavybės teise valdomus žemės sklypus, kurie patenka į medžioklės plotų vienetą, kurio naudotoju yra Būrelis, nesudaro pagrindo spręsti, kad tie asmenys atitinka visas Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas (galiojančius medžioklės bilietus iš 22 Klubo narių turi tik 5 nariai). Be to, ieškovai iš esmės siekia medžioti ne kartu su Būrelio nariais, o atskirai (savarankiškai), tačiau privačios žemės sklypo savininko teisė atskirai (savarankiškai) medžioti nei Medžioklės Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje, nei jokioje kitoje šio įstatymo normoje nenustatyta.

Kasatoriaus teigimu, Būreliui, kaip medžioklės plotų vieneto naudotojui, kaip leidimo ir licencijų gavėjui (turėtojui), pagal Medžioklės įstatymą ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles ir kitus su medžiokle susijusius teisės aktus, tenka daug teisinių pareigų, susijusių su medžioklės sauga, laukinės gyvūnijos priežiūra (Medžioklės įstatymo 12, 17, 18 straipsniai). Už Būreliui priskirtų pareigų nevykdymą (netinkamą vykdymą) pagal Medžioklės įstatymą gali būti taikomos įvairios teisinės sankcijos (teisinės atsakomybės priemonės), įskaitant leidimo, licencijos panaikinimą, žalos atlyginimą, todėl esminių susitarimo pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį sąlygų nustatymas tiesiogiai daro įtaką Būreliui tenkančių pareigų, susijusių su medžioklės sauga, tinkamam vykdymui (pvz., vadovaujantis 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimu būrelis negali operatyviai reaguoti į ūkininkų iškvietimus nušauti pasiutlige ar kitomis ligomis sergančius gyvūnus, kurie apsilanko ūkininkams priklausančiuose medžioklės plotuose, nes tokiu atveju būtų pažeistas nustatytas įpareigojimas informuoti Klubą apie vykstančią medžioklę).

Kasatorius pažymėjo, kad ginčo šalių santykiai yra priešiški, šalys nesiekia bendrauti ir bendradarbiauti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas klubas „Medžiotojų ragas“ prašo kasacinio skundo netenkinti.

Ieškovo teigimu, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad Medžioklės įstatymo normos, susijusios su privačių žemės sklypų savininkų teise gauti iš medžioklės plotų vieneto naudotojų informaciją apie organizuojamas medžiokles, turėtų būti aiškinamos ne kaip teisė ar pareiga, kilusi iš įstatymo, o kaip kylanti iš susitarimo. Tokia dviprasmiška praktika ir lėmė ieškovų ir atsakovo ginčą, nes atskiri privačių žemės sklypų savininkai, atitinkantys Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, niekaip negalėjo susitarti su medžioklės ploto naudotoju dėl bendrų medžioklių jų nuosavybės teisėmis priklausančiuose miškuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

Visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu reglamentuoja Medžioklės įstatymas (Medžioklės įstatymo 1 straipsnis). Šiame įstatyme inter alia aptarta medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo teisė, jos suteikimo ir realizavimo tvarka, medžioklės plotų naudotojų teisės ir pareigos, taip pat žemės sklypų savininkų teisės, susijusios su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad privačios žemės sklypo savininkas, turintis medžiotojo bilietą, turi teisę, susitaręs su medžioklės plotų naudotojais, šio Įstatymo ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka kartu su medžioklės plotų naudotojais medžioti visuose medžioklės plotų vienetuose, į kuriuos patenka jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad joje įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė medžioti visuose medžioklės plotų vienetuose, į kuriuos patenka jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, nėra absoliuti – ji ribojama įstatyme nustatytų sąlygų: 1) žemės sklypo savininkas turi turėti medžiotojo bilietą; 2) dėl medžioklės jis turi susitarti su medžioklės plotų naudotoju; 3) medžioti jis gali tik kartu su medžioklės plotų naudotoju. Nesant bent vienos iš jų, privačios žemės sklypo savininko teisė negali būti įgyvendinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. v. medžiotojų būrelis „Vilnius“, bylos Nr.3K-3-143/2011; 2011 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. v. medžiotojų būrelis „Jakuboniai“, bylos Nr. 3K-3- 274/2011).

Aiškindamas vienos iš būtinų sąlygų – susitarimo tarp žemės savininko ir medžioklės plotų vieneto naudotojo – esmę, kasacinis teismas pažymėjo, kad susitarimu turi būti suderinama susitariančiųjų šalių valia dėl  teisės medžioti apimties ir sąlygų. Tokį susitarimą, kaip ir kiekvieną kitą sutartį, sudarančios šalys yra laisvos ir dispozityvios pasirinkti, apsispręsti ir susitarti dėl jos sąlygų (CK 6.156 straipsnis), kiek tai neprieštarauja imperatyviesiems įstatymų nurodymams. Sudarant tokį susitarimą, atsižvelgtina į medžioklės, kaip veiklos rūšies, ypatumus, Medžioklės įstatymo, kitų su šia veikla susijusių teisės aktų nustatytus tikslus, medžioklės tradicijas, į tai, kad šalys turi prisiimti tiek teises, tiek ir pareigas. Šalims nepasiekus susitarimo, ginčas sprendžiamas teismo tvarka. Teismui sprendžiant dėl privačios žemės sklypo savininko, turinčio galiojantį medžiotojo bilietą (toliau – ir Žemės savininkas), teisės į medžioklę medžioklės plotų vienetuose, į kuriuos patenka jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, įgyvendinimo, gali būti pripažįstamos reikšmingomis tokios aplinkybės, kaip medžiotojo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo dydis (palyginus su medžioklės plotų vienetu), medžiotojo pasiūlymai ir galimybės prisiimti tam tikras pareigas medžioklės plotų vieneto naudotojui tam, kad galėtų atlikti medžioklės plotų vieneto priežiūrą (tvarkymą) ar kitus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. v. medžiotojų būrelis „Vilnius“, bylos Nr. 3K-3-143/2011).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas medžiotojų klubui „Medžiotojų ragas“, kreipdamasis į teismą Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pagrindu, pradiniame ieškinyje savo siekiamo susitarimo sąlygas išdėstė trimis reikalavimais: medžiokles organizuoti išduodant atskirą medžioklės lapą žemės sklypų savininkams – medžiotojams, ieškovo nariams, skiriant iš jų atskirą medžioklės vadovą; licencijuojamų gyvūnų licencijas pasidalyti proporcingai ieškovo ir atsakovo narių skaičiui; įpareigoti atsakovą apie organizuojamas medžiokles jo naudojamame medžioklės ploto vienete (medžioklės vietą, laiką ir būdą) raštu pranešti medžiotojų klubui „Medžiotojų ragas“ prieš septynias dienas iki medžioklės pradžios. Du pirmieji reikalavimai teismo atmesti kaip prieštaraujantys Medžioklės įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatoms, teismo sprendimas įsiteisėjęs, kasacine tvarka neskųstas. Atsakovas prieš medžiotojų klubui „Medžiotojų ragas“ kreipiantis į teismą teikė jam pasiūlymus dėl Žemės savininkų dalyvavimo medžioklėse sąlygų ir tvarkos, tačiau teisme priešieškinio nereiškė. Taigi šiuo atveju spręstina, ar įpareigojimas atsakovui raštu pranešti apie jo naudojamame medžioklės ploto vienete vyksiančias medžiokles, nurodant medžioklės vietą, laiką ir būdą, medžiotojų klubui „Medžiotojų ragas“ prieš septynias dienas iki medžioklės pradžios, atitinka susitarimo, numatyto Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje, esmę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, įpareigojus medžioklės plotų vieneto naudotoją informuoti Žemės savininkus apie visas rengiamas medžiokles prieš tam tikrą laiką ir nesusitarus dėl kitų medžioklės sąlygų ar jų nenustačius teismo tvarka, susidarytų situacija, kad visi pageidaujantys Žemės savininkai galėtų be apribojimų dalyvauti visose medžioklės plotų vieneto naudotojo organizuojamose medžioklėse arba dėl jų dalyvavimo turėtų būti tariamasi kiekvieną kartą, šiems atvykus į medžioklę. Antruoju atveju pasunkėtų medžioklių planavimas, tokia tvarka neatitiktų nė vienos ginčo šalies interesų, ypač atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių yra įtempti santykiai, konfliktinė situacija, ieškovai iš esmės siekia medžioti atskirai, naudodami atsakovo medžioklės lapus ir iš atsakovo perimtas licencijas, šio ketinimo jie neatsisakė ir po to, kai tokios sąlygos teismo sprendimu pripažintos neteisėtomis (tai patvirtina byloje esantis kasatoriaus atsakovui teiktas taikos sutarties projektas). Be to, kaip jau minėta, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytas susitarimas kasacinio teismo praktikoje aiškinamas ne kaip vienkartis medžioklės plotų vieneto naudotojo sutikimas, kad tam tikroje konkrečioje medžioklėje dalyvautų į ją atvykę Žemės savininkai, o kaip savininkų teisės medžioti apimties ir sąlygų suderinimas, galiojantis tam tikrą laiką. Neabejotina, kad toks susitarimas gali apimti ir medžioklės plotų vieneto naudotojo pareigą pranešti apie būsimas medžiokles iš anksto. Šalims gera valia nesusitarus ir ginčą sprendžiant teisme turi būti nustatytos tokios medžiojimo bendrai sąlygos, kurios užtikrintų abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 1, 9, 10 dalių, 13 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 7 dalies ir 22 straipsnio 3, 6, 7 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ akcentavo, kad iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Kita vertus, privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkas, turėdamas teisę valdyti, naudoti nuosavybę ir ja disponuoti, negali pažeisti Konstitucijoje įtvirtintų gyvūnijos apsaugos ir racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo imperatyvų. Šioje byloje susiklosčiusioje situacijoje Žemės savininkai įgyja nepagrįstą pranašumą medžioklės plotų vieneto naudotojų atžvilgiu, kadangi jie įgyja teisę dalyvauti visose medžioklėse ir tokiu būdu naudoti laukinės gyvūnijos išteklius, neprisiimdami jokių pareigų. Pažymėtina, kad „medžioklės“ sąvoka apima ne tik medžiojamųjų gyvūnų naudojimą, bet ir jų apsaugą (Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 8 dalis), o medžioklės plotų vieneto naudotojai privalo racionaliai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, juos saugoti, globoti, gausinti, prisidėti reguliuojant medžiojamųjų gyvūnų populiacijas (Medžioklės įstatymo 12 straipsnis), įgyvendinti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemones, atlyginti padarytą žalą (Medžioklės įstatymo 18 straipsnis) bei vykdyti kitas teisės aktais nustatytas pareigas. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju Žemės savininkų, pageidaujančių medžioti, skaičius yra didelis (23), kas taip pat didina tikimybę, kad interesų pusiausvyra bus pažeista medžioklės plotų vieneto naudotojų nenaudai. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad vien atsakovo įpareigojimas apie organizuojamas medžiokles (vietą, laiką ir būdą)  jo naudojamame medžioklės ploto vienete raštu pranešti medžiotojų klubui „Medžiotojų ragas“ prieš septynias dienas iki medžioklės pradžios negali būti vertinamas kaip tinkamas susitarimas Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies prasme, kuriam esant Žemės savininkas gali medžioti kartu su medžioklės plotų vieneto naudotoju. Šioje byloje nespręstina, ar aptartos informacijos teikimas galimas (reikalingas) kitais tikslais (žinoti apie vykstantį medžiojimą savininko žemės ribose; šiam sprendžiant dėl medžioklės savo žemės sklype uždraudimo ir kt.), nes ieškovų reikalavimas tuo nebuvo grindžiamas, jis pareikštas, siekiant dalyvauti medžioklėse kaip tai numato Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalis.

Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl teismo sprendimas naikintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas, paliktinas nepakeistas. Toks teismo sprendimas neužkerta galimybės šalims tartis iš naujo, o nepavykus suderinti valios – kreiptis į teismą dėl kitokio turinio, nei šioje byloje, susitarimo nustatymo. Tačiau teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigalios nauja Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią Žemės savininkų teisė medžioti, susitarus su medžioklės plotų vieneto naudotoju, neišlieka ir nustatomas kitas šios teisės įgyvendinimo būdas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirstytos šiame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, todėl, šį sprendimą paliekant galioti, išlaidų paskirstymo klausimas pakartotinai nespręstinas. Byloje nėra pateikta įrodymų apie atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Pateikdamas kasacinį skundą, atsakovas sumokėjo 144 Lt žyminio mokesčio, kuris jam priteistinas iš ieškovo klubo „Medžiotojų ragas“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 114,70 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Patenkinus kasacinį skundą, jos priteistinos iš ieškovo klubo „Medžiotojų ragas“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą ir palikti galioti Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo klubo „Medžiotojų ragas“ (j. a. k. 302518998) atsakovui Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Šilalės skyriaus „Medvėgalio“ medžiotojų būreliui (j. a. k. 176640744) 144 (vieną šimtą keturiasdešimt keturis) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo klubo „Medžiotojų ragas“ (j. a. k. 302518998) 114,70 Lt (vieną šimtą keturiolika litų 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                Birutė Janavičiūtė

                                                                                                                                            Egidijus Laužikas

                                                                                                                                            Juozas Šerkšnas