Civilinė byla Nr. 2A-1611-823/2011
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-16011-2009-7
Procesinio sprendimo kategorija: 11.10 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 1 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos,
sekretoriaujant Agnei Bajarūnaitei,
dalyvaujant ieškovei K. S., ieškovės atstovui advokatui Eugenijui Markevičiui,
atsakovo UAB „Vianora“ atstovui advokatui Linui Songailai,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. S. ir atsakovo UAB „Vianora“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. S. ieškinį atsakovui dėl darbo sutarties pripažinimo nutraukta, įpareigojimo įforminti darbo sutarties nutraukimą, neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, vidutinio darbo užmokesčio, delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
- Ginčo esmė
Ieškovė K. S. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti tarp jos ir atsakovo UAB „Vianora“ 2007 m. rugpjūčio 31 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 131/2007 (toliau – ir Darbo sutartis) nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 127 straipsnio 1 dalies nuostatas; įpareigoti atsakovą įforminti darbo sutarties nutraukimą, įrašant atitinkamus įrašus šioje sutartyje ir informuojant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – ir VSDFV); priteisti ieškovei iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokestį – 29 240,68 Lt, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas – 4 783,88 Lt, vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos (2009 m. rugsėjo 24 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, delspinigius už laiku neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1 798,43 Lt, palūkanas – 391,51 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. gruodžio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad nuo 2007 m. rugpjūčio 31 d. dirbo pas atsakovą finansų direktore. 2009 m. rugsėjo 10 d. pateikė atsakovui prašymą atleisti iš darbo nuo 2009 m. rugsėjo 11 d., tačiau atsakovas, vadovaudamasis DK 127 straipsniu, pareikalavo tęsti darbą dar 14 dienų. Taigi Darbo sutartis laikytina nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. Tačiau suėjus nustatytam terminui atsakovas tinkamai neįformino darbo sutarties nutraukimo ir su ieškove neatsiskaitė, už neatvykimą į darbą jai žymimos pravaikštos. Darbo sutarties nutraukimo dieną atsakovas buvo ieškovei skolingas dalį darbo užmokesčio už 2008 m. liepos – 2009 m. rugsėjo mėnesius, taip pat kompensaciją už nepanaudotas atostogas (41 dieną). Dėl uždelsimo atsiskaityti ieškovei taip pat priklauso įstatyme numatyti delspinigiai, palūkanos bet vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis).
Atsakovas UAB „Vianora“ atsiliepimu su ieškinio reikalavimu pripažinti darbo sutartį Nr. 131/2007 nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalies nuostatas sutiko, tačiau prašė atmesti kitus ieškovės reikalavimus bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2009 m. tarp ieškovės ir atsakovo kilo konfliktas, po kurio ieškovė neatvyko į darbą, telefonu paaiškinusi, kad serga, ir pateiks nedarbingumo pažymėjimą. Ieškovė pati kalta dėl nesutvarkytų atleidimo dokumentų, nes dirbdama įmonėje tvarkė atsiskaitymus su darbuotojais. Ieškovė neperdavė atsakovui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, darbo sutarčių ir t.t., dėl ko buvo neįmanoma tinkamai ir laiku įforminti ieškovės atleidimo. Tokiu būdu ieškovė, netinkamai vykdydama savo darbines pareigas, pati sukūrė jos teises pažeidžiančią situaciją.
- Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - pripažino Darbo sutartį nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalies nuostatas, įpareigojo atsakovą nustatyta tvarka užpildyti Darbo sutartį po jos nutraukimo nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalies nuostatas, panaikino 2009 m. spalio 30 d. UAB „Vianora“ direktoriaus įsakymą Nr. 484 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ bei priteisė ieškovei iš atsakovo nesumokėtą 2009 m. rugsėjo mėn. darbo užmokesčio dalį – 426,60 Lt, nesumokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 971,70 Lt, palūkanas – 16,09 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą darbo užmokesčio ir kompensacijos sumą – 1 398,30 Lt nuo 2009 m. gruodžio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką dalį – 426,60 Lt per mėnesį nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki visų su darbo santykiais susijusių sumų išmokėjimo dienos.
Teismas nurodė, kad ginčo dėl ieškovės reikalavimų pripažinti darbo sutartį nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalies nuostatas ir įpareigoti atsakovą įforminti darbo sutarties nutraukimą, įrašant atitinkamus įrašus šioje sutartyje bei informuojant VSDFV tarp šalių nėra, todėl šiuos ieškovės reikalavimus tenkino. Ieškovės ir atsakovo darbo sutartis buvo nutraukta 2009 m. spalio 30 d. atsakovo direktoriaus įsakymu Nr. 484 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“. Kad nebūtų painiavos ieškovės ir atsakovo darbo sutarties nutraukimo dokumentuose, teismas panaikino 2009 m. spalio 30 d. atsakovo direktoriaus įsakymą Nr. 484 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“.
Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškinyje nurodytus darbo užmokesčio ir kompensacijos dydžius ieškovė apskaičiavo laikydama, kad jos darbo užmokestis nuo 2008 m. liepos 1 d. buvo 2 500 Lt. Atsakovo atstovas nurodė, kad ieškovei buvo mokamas 500 Lt (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis. Toks ieškovės atlyginimo dydis nurodytas atsakovo 2008 m. liepos–2009 m. rugsėjo mėn. „priskaitymų-išskaitymų žiniaraščiuose“ bei VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. gruodžio 9 d. pažymoje Nr. 4-8-15467. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Įrodinėdama atlyginimo dydį ieškovė teismui pateikė pirmo ir paskutinio darbo sutarties lapų kopijas. Nei ieškovė, nei atsakovas nepateikė teismui darbo sutarties originalo, nors pagal DK 99 straipsnio 2 dalies nuostatas rašytinė darbo sutartis turėjo būti sudaryta dviem egzemplioriais, po vieną kiekvienai šaliai. Ieškovei nepateikus darbo sutarties su įrašu apie atlyginimo dydžio pasikeitimą originalo, teismas pripažino, kad ieškovė neįrodė, jog nuo 2008 m. liepos 1 d. jai turėjo būti mokamas 2 500 Lt darbo užmokestis. Atsižvelgiant į tai, visi ieškovės reikalavimai dėl darbo užmokesčio dalies, viršijančios 500 Lt per mėnesį, buvo atmesti, kadangi jie yra išvestiniai iš reikalavimo priteisti ieškovei iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 2 000 Lt per mėnesį nuo 2008 m. liepos 1 d.
Ieškovei priklausančias išmokas pirmosios instancijos teismas apskaičiavo laikydamas, kad vidutinis ieškovės vienos dienos darbo užmokestis – 23,70 Lt (500 Lt/21,1) ir priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 426,60 Lt nesumokėto darbo užmokesčio už 2009 m. rugsėjo mėn. dirbtą laiką – 18 darbo dienų, bei 971,70 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas (41 diena x 23,70 Lt). Ieškovei taip pat priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą išmokų sumą nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki ieškinio surašymo dienos – 2009 m. gruodžio 16 d. – tvirta pinigų suma: 1 398,30 Lt x 0,05 = 69,92 Lt, 69,92 x 84/365 = 16,09 Lt (CK 6.210, 6.261 straipsniai) bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą išmokų sumą – 1 398,30 Lt nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. gruodžio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Ieškovės reikalavimą priteisti jai iš atsakovo DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytą vidutinį darbo užmokestį už delsimo sumokėti ieškovei priklausančias išmokas laiką nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki išmokų sumokėjimo dienos pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies. Teismas nurodė, kad ieškovė neatliko jokių kaltų veiksmų, dėl kurių atsakovas negalėtų su ja tinkamai ir laiku atsiskaityti. Nors atsakovas tvirtina, kad ieškovė neperdavusi jam dokumentų, reikalingų tinkamam atsiskaitymui, tačiau nepateikė įrodymų, kad ieškovė tuos dokumentus turėjo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad darbdavio, o ne darbuotojo, pareiga yra tinkamai saugoti dokumentus, o juos praradus – atkurti. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė turi teisę į DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytas išmokas, tačiau nurodė, kad ieškovei laiku nebuvo sumokėtos ne visos jai priklausančios išmokos, susijusios su darbo santykiais, o tik darbo užmokestis už 2009 m. rugsėjo mėn. dirbtą laiką ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Kompensacija už nepanaudotas atostogas yra vienkartinio pobūdžio išmoka, mokama esant tam tikroms sąlygoms (kai dėl darbo santykių pabaigos nėra galimybės suteikti atostogas) ir nesudaro DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos darbuotojui priteistinos išmokos bazės. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad proporcingumo principo nepažeis dalies ieškovei priklausiusiosios, bet nesumokėtos darbo užmokesčio už 2009 m. rugsėjo mėn. dirbtą laiką – 426,60 Lt per mėnesį priteisimas nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki visų su darbo santykiais susijusių sumų išmokėjimo dienos.
- Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė K. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį dėl ieškovės piniginio pobūdžio reikalavimų ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį dalyje dėl su darbo santykiais susijusių piniginių išmokų priteisimo patenkinti visiškai, viršijant pareikštus reikalavimus: priteisti iš atsakovo 30 070,90 Lt nesumokėto darbo užmokesčio, 4 717,05 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 33 249,45 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, 3 895,84 Lt palūkanų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei vidutinį darbo užmokestį nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško atsiskaitymo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, patvirtinančius ieškovės darbo užmokesčio dydį. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog jai nuo 2008 m. liepos 1 d. kas mėnesį buvo mokamas 2 500 Lt darbo užmokestis, yra nepagrįsta. Darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (DK 95 straipsnio 3 dalis), taigi darbo užmokesčio dydį patvirtina darbo sutartis, o ne darbdavio darbo užmokesčio žiniaraščiai. Atsakovas darbo sutarties ir joje padarytų įrašų neginčijo, todėl konstatuotina, jog teismas ydingai vertino įrodymus. Įvertinus ieškovės pateiktus darbo sutarties pirmą ir paskutinį puslapius, matyti, kad šalys susitarė, jog nuo 2008 m. liepos 1 d. ieškovei bus kas mėnesį mokamas 2 500 Lt darbo užmokestis. Be to, teismas nepagrįstai atsisakė įvertinti ieškovės paaiškinimus kaip savarankišką įrodinėjimo priemonę CPK 177 straipsnio 2 dalies prasme;
2) teismo sprendimas turi būti motyvuotas (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad ieškovė turėjo visas galimybes gauti ir išsaugoti darbo sutarties originalą ir kad darbdavio pareiga yra tinkamai saugoti dokumentus, o juos praradus – atkurti, akivaizdžiai vienas kitam prieštarauja, todėl laikytina, kad teismas nevisapusiškai, paviršutiniškai, atmestinai ir neišsamiai išnagrinėjo bylą, neatskleidė jos esmės, o tai sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą;
3) pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką turi būti ginami darbuotojo, kaip silpnesnės civilinių teisinių santykių šalies, teisės ir teisėti interesai, o visi byloje kylantys neaiškumai aiškintini jo naudai. Tačiau teismas neatsižvelgė į kasacinės instancijos teismo suformuotą teismų praktiką darbo bylose ir, formaliai įvertinęs atsakovo pateiktus ir kritiškai vertintinus dokumentus, pažeidė CPK 4 straipsnį. Nagrinėdamas šią darbo bylą teismas ex officio turėjo būti aktyvus ir pagal CPK 414 straipsnį savo iniciatyva rinkti įrodymus;
4) teismas klaidingai nustatė ieškovės vidutinį darbo užmokestį ir jai priteistino darbo užmokesčio dydį. Darbo sutartis nustatė, kad ieškovei nuo 2008 m. liepos 1 d. mokamas 2 500 Lt dydžio darbo užmokestis. Per mėnesį dirbama 21 darbo diena, todėl ieškovės vidutinis vienos darbo dienos užmokestis sudaro 115,05 Lt neatskaičius mokesčių. Neteisingai apskaičiavęs vidutinį ieškovės darbo užmokestį, teismas netinkamai nustatė ieškovei priteistinos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dydį. Nustačius, kad ieškovės vidutinis darbo užmokestis yra 115,05 Lt neatskaičius mokesčių, jai priteistina kompensacija už nepanaudotą 41 dieną kasmetinių atostogų sudaro 4 717,05 Lt neatskaičius mokesčių (115,05 Lt vidutinio darbo užmokesčio x 41 diena = 4 717,05 Lt);
5) pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos darbo bylose dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (DK 141 straipsnio dalis). DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta išmoka nekvalifikuotina kaip netesybos. Tai, kad DK nenumato išmokos sumažinimo galimybės, atsižvelgiant į darbo teisinių santykių specifiką, DK 141 straipsnio 3 dalies tikslus ir uždavinius, nepripažintina teisės spraga. Aptariamos išmokos dydis – konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką – nustatytas įstatymo ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-523/2006). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių už darbo pareigų pažeidimą pagrindinė funkcija yra kompensuojamoji, t. y. šioje normoje įtvirtintas kompensuojamasis mechanizmas, įgalinantis kompensuoti darbuotojui neišmokėtus darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas; DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos yra papildomas atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas, jei darbdavys netinkamai vykdytų pareigą laiku atsiskaityti, bei tam tikra sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju ne visiškai atsiskaito atleidimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-523/2006 D. S. v. UAB „Alytaus tekstilė“; 2007 m. vasario 26 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-70/2007 I. G. v. AB „Vilniaus Vingis“; 2008 m. sausio 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-82/2008 D. L. v. UAB ,,Fleming baldai“). Taigi teleologiniu aspektu aiškinant nurodytą teisės normą konstatuotina, kad pagal jos nuostatas darbuotojas turi teisę reikalauti priteisti jam tokio dydžio darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kokį jis gaudavo iki darbo santykių nutraukimo ir būtų gavęs, jeigu darbo sutartis nebūtų pasibaigusi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas tik už darbo, o ne visas kalendorines dienas per uždelstą atsiskaityti laikotarpį. Kadangi vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas tik už darbo dienas, iš atsakovo priteistinas vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2010 m, lapkričio 16 d.) sudaro 33 249,45 Lt neatskaičius mokesčių (115,05 Lt x 289 darbo dienos = 33 429,45 Lt);
6) pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika dėl palūkanų priteisimo. Esant tęstinei piniginei prievolei (periodinėms išmokoms), palūkanų dydis kiekvienu konkrečiu momentu skaičiuojamas ne nuo visos skolos pagal pagrindinę prievolę sumos, bet tik nuo tuo momentu esančios skolos sumos. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį ir 6.261 straipsnį palūkanos priteisiamos ne už darbo, bet už kalendorines dienas, tačiau tik iki bylos iškėlimo teisme, išskyrus šalių susitarime ar įstatyme nustatytus atvejus, kai palūkanos skaičiuojamos iki visiško prievolės įvykdymo (pvz., CK 6.874 straipsnis). Po bylos iškėlimo pradedamos skaičiuoti ne CK 6.210 straipsnyje reglamentuojamos, bet procesinės palūkanos, įtvirtintos CK 6.37 straipsnyje. Procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, t. y. tiek nuo pagrindinės ieškiniu reikalaujamos sumos (pagrindinės skolos), tiek nuo papildomų, pvz., delspinigių, palūkanų ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-364/2005 K. L. K. v. L. T; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-434/2005 UAB „Telšių keliai“ v. UAB „Švaresta“);
7) pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės prieštarauja teismo sprendimo išvadai rezoliucinėje dalyje išdėstant patenkinto reikalavimo turinį: teismas konstatavo, kad Darbo sutarties originalas nėra išlikęs, tačiau neaišku, kodėl nusprendė patenkinti ieškovės reikalavimą darbo sutarties nutraukimą įstatymo nustatyta tvarka padarant atitinkamus įrašus joje. Taip pat neaišku, kaip teismo sprendimas šioje dalyje bus vykdomas. Akivaizdu, kad teismo sprendimo šioje dalyje vykdymas yra neįmanomas. Taigi teismas atmestinai vykdė savo konstitucinę pareigą vykdyti teisingumą šią pareigą atliko atmestinai, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 5 dalį.
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas UAB „Vianora“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad:
1) vien ieškovės pateikti darbo sutarties fragmentai, negalint įrodyti sutarties vientisumo, neleidžia teigti, kad tarp šalių buvo susitarta dėl 2 500 Lt atlyginimo. Kadangi darbo užmokesčio nepavyko nustatyti tiesiogiai iš Darbo sutarties, kurios originalai nėra išlikę, teismas tinkamai vertino kitus atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į atsakovo pateiktus „priskaitymų-išskaitymų žiniaraščius“, ieškovės darbo užmokestis neatskaičius mokesčių buvo 500 Lt per mėnesį. Tai patvirtina ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. gruodžio 9 d. pažyma Nr. 4-8-15467, laikytina oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią. Taigi nėra pagrindo teigti, kad ieškovės darbo užmokesčio dydis nėra tinkamai įrodytas. Ieškovė VSDFV Vilniaus skyriaus pažymos, taip pat „priskaitymų-išskaitymų žiniaraščių“ kitais įrodymais neginčijo ir jų įrodomosios galios nebandė paneigti. Priešingai, ieškovės pateikti sąskaitos išrašai sutapo su atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais;
2) pirmosios instancijos teismo išvada, kad „ieškovė turėjo visas galimybes gauti ir išsaugoti Darbo sutarties originalą“ reiškia tik tai, kad ieškovė, eidama atitinkamas pareigas, turėjo visas galimybes išsaugoti (ar gauti, jeigu prarado) savo Darbo sutarties originalą ar jo kopijas. Darbdavys yra atsakingas tik už savo darbo sutarties egzemplioriaus saugojimą. Neproporcinga ir neteisinga būtų perkelti pareigą darbdaviui saugoti ar atsakyti už darbuotojo darbo sutarties originalą, kuris po darbo sutarties sudarymo yra įteikiamas darbuotojui. Be to, pastarasis teismo motyvas buvo pateiktas kalbant apie ieškovės pareigą perduoti atsakovui visus dokumentus, reikalingus tinkamam atsiskaitymui, t. y. buvo kalbama ne konkrečiai apie Darbo sutarties egzempliorių saugojimą ar atkūrimą, o apie finansinius dokumentus ir žiniaraščius, kurių pagrindu turėjo būti išmokamas ieškovės atlyginimas. Išskirdamas šiuos du ginčo bylos momentus, pirmosios instancijos teismas pateikė jų atitinkamus įvertinimus, kurie laikytini suprantamais ir pagrįstais;
3) ieškovės manymu, teismas pažeidė CPK 414 straipsnyje įtvirtintą pareigą darbo bylose būti aktyviam ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, tačiau teismas patenkino ieškovės ieškinyje pareikštą prašymą išreikalauti atitinkamus dokumentus iš atsakovo. Pastarasis jų negalėjo pateikti, kadangi dėl pačios ieškovės veiksmų dalis dokumentų nėra perduoti atsakovui, be to, dėl tų pačių dokumentų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl teismo pareiga rinkti įrodymus nebuvo pažeista. Bet kokie ieškovės pateikiami vidutinio darbo užmokesčio dydžio skaičiavimai ir reikalavimai, laikant, kad vidutinis darbo užmokestis buvo 2 500 Lt, yra neteisingi, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė neįrodė tokio darbo užmokesčio dydžio;
4) pirmosios instancijos teismas, taikydamas ir aiškindamas DK 143 straipsnio 3 dalies nuostatas, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 3K-3-82/2008. Ieškovė apeliaciniame skunde cituoja ankstesnes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtas nutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika yra vientisa, viena kitą papildanti ir laikui bėgant gali kisti, t. y. anksčiau suformuota praktika gali būti pakeista tik vėlesnėmis teismo nutartimis dar kartą pasisakius dėl to paties dalyko.
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Vianora“ prašo pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir ieškovės reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ieškovės elgesį nutraukiant Darbo sutartį ir nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo jokių ieškovės kaltų veiksmų. Pagal 2007 m. rugpjūčio 31 d. neterminuotą darbo sutartį ieškovė buvo priimta dirbti UAB „Vianora“ finansų direktorės pareigose. Ieškovė tvarkė įmonės atsiskaitymus su darbuotojais ir turėjo parengti būtinus įmonės dokumentus (įsakymų projektus) ir visa tai pateikti įmonės direktoriui. Ieškovei trumpam pasirodžius darbe atsakovas 2009 m. rugsėjo 14 d. išleido įsakymą, kuriuo įpareigojo ieškovę atsakovui paruošti buhalterinius likučius, didžiosios knygos likučių analitines suvestines, mokesčių suderinimą su Vilniaus miesto apskrities Valstybine mokesčių inspekcija, tačiau ieškovė atsisakė su įsakymu susipažinti, o tuo pačiu jį ir vykdyti. Ieškovė buvo atsakinga už buhalterinę apskaitą, tačiau neperdavė atsakovui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, darbo sutarčių ir kt., dėl ko buvo neįmanoma tinkamai ir laiku įforminti ieškovės atleidimo iš darbo, atsakovas negalėjo nustatyti ieškovei priklausančių išmokų dydžio. Taigi ieškovė, netinkamai vykdydama savo pareigas, pati sukūrė situaciją, kuri pažeidė jos teises. Tik tuo atveju, jei yra nustatoma, kad darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams ar mokėjimo terminams, pažeidė savo pareigą ir uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, ir dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, darbdaviui kyla DK 141 straipsnio 3 dalyje ir DK 207 straipsnio 1 dalyje nustatytos pasekmės. Ieškovė nurodė, kad į darbą jį atvykdavo, tačiau kodėl tinkamai neįvykdė savo pareigų, nenurodė. Darbuotojo atleidimo diena yra jo paskutinė darbo diena, todėl ieškovė savo atleidimo dieną privalėjo atvykti į darbą ir parengti atleidimo dokumentus, apskaičiuoti priklausančias išmokėti išmokas, susijusias su darbo teisiniais santykiais (darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas), ir pateikti administracijos vadovui vykdyti. Atsakovo manymu, ieškovė pati yra kalta dėl to, jog su ja nebuvo laiku atsiskaityta ir jos atleidimas iš darbo nebuvo tinkamai įformintas.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė nurodo, kad atsakovo apeliacinio skundo dalykas yra neaiškus ir nekonkretus. Atsakovas nenurodo ir nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės kaltę dėl atsakovo neatsiskaitymo su ja laiku. Be to, ir šios bylos nagrinėjimo metu atsakovas turėjo galimybę atsiskaityti su ieškove, tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė DK 141 straipsnio 3 dalį, tačiau netinkamai išsprendė ieškovės vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimoklausimą.
- Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinėje byloje keliamas ginčas dėl šių klausimų: įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme, nustatant ieškovės vidutinio darbo užmokesčio dydį (dauguma ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų grindžiami neteisingu jos vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimu pirmosios instancijos teisme), DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimo ir taikymo (šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį skundžia abu apeliantai skirtingais pagrindais), palūkanų už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą skaičiavimo.
- Dėl įrodinėjimo pareigos, įrodymų leistinumo, įrodymų vertinimo ir ieškovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio
CPK 177 straipsnis nurodo, kas yra įrodymai civilinėje byloje ir kokiose įrodinėjimo priemonėse jie gali būti. Įrodymai – tai faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus, arba kad jų nėra. Šie faktiniai duomenys nustatomi be kitų priemonių ir rašytiniais įrodymais.
Įrodymus pagal įstatymą privalo pateikti ta šalis, kuri jais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Teismo vaidmuo įrodinėjimo procese pasireiškia pagalba proceso šaliai renkant įrodymus, jei šalis šių įrodymų negali gauti, arba, tam tikrų kategorijų bylose – įrodymų rinkimu savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Teismo pareiga savo iniciatyva rinkti įrodymus nereiškia teismo pareigos gauti įrodymus, kurių gauti nėra galimybės, pvz. dėl to, kad konkretūs įrodymai nėra išlikę. Tuo pačiu ši teismo pareiga nepakeičia CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės, be kita ko reiškiančios tai, kad tam tikrų aplinkybių neįrodymo rizika tenka tai šaliai, kuriai pagal įstatymą tenka pareiga šias aplinkybes įrodyti.
Vadovaujantis CPK 185 straipsniu, teismas įvertina byloje surinktų įrodymų visetą, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovės vidutinio darbo užmokesčio dydį, įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės nuostatų nepažeidė, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą.
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio, nepagrįstai neatsižvelgė į jos pateiktą darbo sutarties kopiją, taip pat nepagrįstai atsisakė vertinti jos paaiškinimus kaip savarankišką įrodinėjimo priemonę. Įrodinėdama darbo užmokesčio dydį, ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė Darbo sutarties pirmo ir paskutinio lapų kopijas (b.l. 8-9). Paskutiniame lape ieškovės ranka (šią aplinkybę apeliacinės instancijos teisme patvirtino pati ieškovė) padarytas įrašas dėl darbo užmokesčio dydžio. Darbdavio parašas pateiktoje darbo sutarties kopijoje sunkiai įžiūrimas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad į bylą pateiktas Darbo sutarties dviejų lapų nuorašas patvirtintas nuo jos turėtos šių lapų kopijos, o ne nuo originalo.
Įrodymų leistinumo taisyklė įtvirtina reikalavimus, įstatymų leidėjo keliamus tam tikriems įrodymams. Rašytiniais įrodymais byloje gali būti pripažinti tik tie dokumentai, kurie atitinka įstatyme nustatytus rašytiniams įrodymams keliamus formos reikalavimus. CPK 198 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismui turi būti pateikiami rašytinių įrodymų originalai, arba patvirtinti jų nuorašai. Įstatymas nenumato, kad kaip rašytinis įrodymas civilinėje byloje būtų pateikiama tam tikro dokumento (ar juo labiau dokumento dalies) nepatvirtinta kopija, todėl teismas tokiu dokumentu kaip rašytiniu įrodymu negali vadovautis. Darbo sutarties originalo pateikti pirmosios instancijos teismui negalėjo nei ieškovė, nei atsakovas.
Vadovaujantis DK 99 straipsnio 2 dalimi, darbo sutartis turi būti sudaroma dviem egzemplioriais, iš kurių vienas įteikiamas darbuotojui. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovė turėjo galimybes išsaugoti jai skirtą darbo sutarties egzempliorių ir jį pateikti teismui, siekdama įrodyti savo reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes. Ši pirmosios instancijos teismo išvada neprieštarauja kitam pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiui, jog išsaugoti įmonės dokumentus yra darbdavio pareiga, kadangi, kaip pagrįstai pažymima atsakovo atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą, darbdavys neturi pareigos saugoti darbuotojui skirtą darbo sutarties egzempliorių. Ieškovės teigimu, UAB „Vianora“ darbo sutartys niekada nebuvo sudaromos dviem egzemplioriais, tačiau šiam savo teiginiui pagrįsti ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, o atsakovas šią aplinkybę neigia.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors darbo sutarties šalys dėl darbo užmokesčio dydžio sulygsta darbo sutartyje, tai nereiškia, kad darbo sutartis yra vienintelis leistinas įrodymas sprendžiant dėl darbuotojo darbo užmokesčio dydžio. Kaip ir bet kuri kita reikšminga bylos aplinkybė, darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydis gali būti įrodinėjamas visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, įskaitant rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinkti rašytiniai įrodymai – VSDFV pažyma apie ieškovės socialinį draudimą (b.l. 16), UAB „Vianora“ priskaitymų – išskaitymų žiniaraščiai (b.l. 94-111) pakankamai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovei buvo mokamas 500 Lt dydžio darbo užmokestis. Ieškovė teisi teigdama, kad šalių paaiškinimai yra savarankiška įrodinėjimo priemonė (CPK 186 straipsnis), tačiau jie teismo vertinami kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir atsižvelgiant į tai, kad šalys yra materialiai suinteresuotos nagrinėjamos bylos eiga. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės teiginius apie jai neva priklausantį 2500 Lt dydžio darbo užmokestį patvirtina tik pačios ieškovės paaiškinimai bei rašytinių įrodymų leistinumo taisyklių neatitinkanti Darbo sutarties pirmo ir paskutinio lapų kopija, tuo tarpu aplinkybę, kad ieškovei buvo mokamas 500 Lt darbo užmokestis patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, tarp jų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog jai nuo 2008 m. liepos 1 d. buvo mokamas 2 500 Lt dydžio darbo užmokestis.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta ieškovės apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevykdė pareigos būti aktyviu ir savarankiškai rinkti įrodymus. Apeliantė nedetalizuoja, kuo konkrečiai pasireiškė nurodytos teismo pareigos pažeidimas. Kaip jau minėta, darbo sutartis nėra vienintelis leistinas įrodymas sprendžiant dėl darbuotojo darbo užmokesčio dydžio. Savo išvadą dėl ieškovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio pirmosios instancijos teismas tinkamai pagrindė leistinais byloje surinktais įrodymais, taigi nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs savo pareigas įrodinėjimo procese.
Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės prieštarauja teismo sprendimo rezoliucinės dalies nuostatoms išdėstant patenkinto reikalavimo turinį: nors teismas konstatavo, kad darbo sutarties originalas nėra išlikęs, tačiau neaišku, kodėl nusprendė patenkinti ieškovės reikalavimą darbo sutarties nutraukimą įstatymo nustatyta tvarka padarant atitinkamus įrašus joje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos sprendimo dalis, susijusi su neturtinio pobūdžio apeliantės reikalavimais, įskaitant ir paminėtą įpareigojimą, nei vienos iš šalių apeliacine tvarka nėra skundžiama, todėl teisėjų kolegija dėl šio apeliacinio skundo argumento plačiau nepasisako (CPK 320 straipsnis).
Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apskaičiavo ieškovės vidutinio darbo užmokesčio dydį, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinio skundo reikalavimus, susijusius su jai priteistinų išmokų padidinimu, perskaičiuojant jas pagal ieškovės nurodytą 2500 Lt darbo užmokesčio dydį bei reikalavimus, susijusius su neva jai neišmokėto darbo užmokesčio dalies, viršijančios 500 Lt, priteisimu. Ieškovės apeliacinis skundas šioje dalyje pripažįstamas nepagrįstu ir apeliacinės instancijos teismo atmetamas.
- Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimo ir taikymo
Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu, vadovaudamasis DK 141 straipsnio 3 dalimi, priteisė ieškovei 426,60 Lt per mėnesį dydžio išmoką nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki visų su darbo santykiais susijusių sumų išmokėjimo dienos. Dėl šios teismo sprendimo dalies apeliacinius skundus yra padavusios abi šalys. Atsakovo manymu, dėl uždelsimo atsiskaityti yra kalta pati ieškovė, todėl DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta išmoka ieškovei apskritai neturėjo būti mokama, tuo tarpu ieškovės teigimu pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatą ir nepagrįstai šiame straipsnyje numatytos išmokos dydį sumažino.
Vadovaujantis DK 141 straipsnio 3 dalimi, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje nustatytų padarinių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011; 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2011, kt.).
Kadangi DK 141 straipsnio 1 dalis nedviprasmiškai įtvirtina darbdavio pareigą atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną, ir ši pareiga išlieka per visą neatsiskaitymo laikotarpį, siekiant nustatyti darbuotojo kaltę dėl uždelsimo atsiskaityti su juo būtina nustatyti ne tik tai, kad būtent darbuotojo veiksmai nulėmė uždelsimą su juo atsiskaityti, bet ir tai, kad tokie veiksmai tęsėsi per visą uždelsto atsiskaitymo laikotarpį. Be to, darbuotojo veiksmai turi būti tokio pobūdžio, kurie pašalintų darbdavio atsiskaitymo su juo galimybę.
Atsakovas UAB „Vianora“ savo poziciją grindžia tuo, kad ieškovė pagal savo einamas pareigas buvo atsakinga už išmokų darbuotojams apskaičiavimą ir išmokėjimą, todėl privalėjo prieš išeidama iš darbo pati suskaičiuoti sau tenkančias išmokas, o to nepadariusi negali reikalauti DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytų išmokų. Su šiais atsakovo argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka. Kaip jau minėta, įstatymas imperatyviai įtvirtina darbdavio pareigą atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną. Byloje nustatyta, ir atsakovas to neginčija, kad ieškovė iš darbo atsakovo įmonėje atleista darbuotojo pareiškimu, nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. Nutraukiant darbo sutartį darbuotojo pareiškimu, įstatymas nustato 14 dienų terminą kaip garantiją darbdaviui, siekiant atitinkamai organizuoti darbą atsižvelgiant į tam tikro darbuotojo atleidimą. Paties atsakovo teigimu, santykiai su ieškove buvo konfliktiniai, 2009 m. rugsėjo 14 d., t.y. likus 10 dienų iki atleidimo dienos, ieškovė atsisakė pasirašyti įsakymą, kuriuo ji įpareigojama paruošti atsakovui tam tikrus dokumentus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokioje situacijoje darbdavys, veikdamas kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, privalėjo imtis visų priemonių perimti dokumentus iš ieškovės ir užtikrinti tinkamą savo kaip darbdavio funkcijų vykdymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiga saugoti įmonės dokumentus, tarp jų ir susijusius su darbo sutarčių vykdymu, pirmiausia tenka darbdaviui. Byloje neįrodyta, kad uždelsimas atsiskaityti su ieškove buvo sąlygotas būtent ieškovės kaltės, t.y. kad būtent dėl atitinkamų ieškovės veiksmų atsakovas neturėjo galimybės su ja savalaikiai atsiskaityti, ir kad šie veiksmai tęsėsi per visą neatsiskaitymo laikotarpį, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta ieškovės teisė į DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytas išmokas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pripažįstama teisėta ir pagrįsta, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Ieškovė savo ruožtu skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos išmokos dydį, motyvuodama tuo, jog ši išmoka pirmosios instancijos teismo negalėjo būti mažinama. Su šiuo apeliantės argumentu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka. Priimdamas tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tuo atveju, jei atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų, nesiekiančių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, tada DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu mokėtinos išmokos dydžio nustatymas taikant vien gramatinį šios normos aiškinimą prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei reikštų neproporcingos teisės pažeidimui sankcijos darbdaviui taikymą. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2011; kt.). Kasacinis teismas, plėtodamas DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo bei taikymo praktiką, taip pat yra išaiškinęs, kad taikant šią teisės normą būtina atsižvelgti į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus; pagal darbuotojo (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi nurodytais principais ir šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliaciniame skundo nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teismas, pagal DK 141 straipsnio 3 dalį priteisdamas darbuotojui (ieškovui), su kuriuo darbdavys teismo sprendimo priėmimo dieną vis dar nėra visiškai atsiskaitęs (uždelsimas atsiskaityti tęsiasi), vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką privalo apskaičiuoti ir priteisti darbuotojui (ieškovui) konkrečią sumą, apskaičiuotą už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo tos dienos, kurią darbdavys privalėjo atsiskaityti, iki teismo sprendimo priėmimo imtinai. Darbuotojas (ieškovas) taip pat turi teisę gauti iš darbdavio (atsakovo) vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo iki uždelsimo atsiskaityti pasibaigimo dienos, tačiau teismas, priimdamas sprendimą, apskaičiuoti konkrečią šios išmokos sumą neturi galimybės, nes nėra žinoma, kada darbdavys (atsakovas) sumokės darbuotojui (ieškovui) uždelstas išmokėti sumas. Priteisdamas pastarąją išmoką, teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje turi nurodyti priteisiamą vidutinį darbo dienos užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo, šio laikotarpio pradžios dieną ir pabaigos momentą, darbuotojo (ieškovo) savaitės darbo laiko režimą (darbo dienų skaičių per savaitę). Konkrečią darbuotojui (ieškovui) išieškotino vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį, buvusį po teismo sprendimo priėmimo, sumą apskaičiuoja antstolis vykdymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nurodytų veiksmų neatliko, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje tikslintinas, nurodant, kad ieškovei priteistą sumą pagal DK 141 straipsnio 3 dalį sudaro 85,32 proc. jos vidutinio darbo užmokesčio (426,6 Lt); ieškovei priteistina vidutinio vienos darbo dienos užmokesčio suma sudaro 20,22 Lt (23,70 Lt. x 85,32 proc.). Nuo ieškovės atleidimo iš darbo dienos iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos ieškovei priteistina suma sudaro 5843,58 Lt (289 darbo dienos x 20,22 Lt). Byloje nėra duomenų apie tai, kad su ieškove būtų visiškai atsiskaityta iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos. Ieškovei priteistina suma už uždelstą atsiskaityti laiką iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos iš viso sudaro 8674,38 Lt (429 darbo dienos x 20,22 Lt), esant 5 dienų darbo savaitei.
- Dėl palūkanų
Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei priteista 16,09 Lt palūkanų nuo 1398,30 Lt sumos nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki ieškinio surašymo dienos pagal CK 6.261 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad DK nuostatos, reguliuodamos darbo santykius, turi pirmenybę bendrųjų privatinės teisės nuostatų atžvilgiu. CK 6.261 straipsnis, numatantis skolininko prievolę mokėti įstatyme numatyto dydžio palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, darbo teisėje keičiamas DK 141 straipsnio 3 dalies nuostata, numatančia konkretų kompensacinio pobūdžio mechanizmą esant piniginės prievolės, kylančios iš darbo teisinių santykių, termino praleidimui. Privatinėje teisėje dvigubos palūkanos draudžiamos, o taikant atitinkamas DK nuostatas ir kartu CK nuostatas, numatančias įstatymines palūkanas už prievolės įvykdymo termino praleidimą, susidarytų netoleruotina dvigubų finansinių sankcijų taikymo situacija. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovės reikalavimą dėl DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytų išmokų priteisimo, neturėjo pagrindo ieškovės naudai priteisti dar ir CK 6.261 straipsnyje numatytas palūkanas. Nors pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su palūkanų priteisimu, atsakovas neskundžia, darbo bylose apeliacinės instancijos teismui yra leidžiama peržengti apeliacinio skundo ribas jei to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnis). Teisingas įstatymų aiškinimas ir taikymas darbo bylose yra viešasis interesas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl palūkanų priteisimo yra nulemta nepagrįsto CK nuostatų taikymo darbo teisiniams santykiams, dėl ko susidaro situacija, pažeidžianti bendrą dvigubų finansinių sankcijų taikymo draudimą privatinėje teisėje, teisingumo ir proporcingumo principus, todėl paminėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti palikta galioti.
Ginčijamu sprendimu ieškovei priteistos ir procesinės palūkanos pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad darbo bylose siekiant skatinti teismų sprendimų vykdymą, yra taikomas specialaus pobūdžio DK 300 straipsnis, o CK 6.37 straipsnis netaikomas, siekiant išvengti jau paminėtos dvigubų finansinių sankcijų taikymo situacijos susidarymo (Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2010). Atsižvelgiant į tai ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo ieškovės naudai priteistos procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo taip pat naikintina, šioje dalyje ieškinį atmetant.
- Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinės instancijos teisme palikus iš esmės nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą (panaikinus sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo, kurios vertinė išraiška pagal bendrą reikalavimų sumą labai nedidelė, taip pat sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo, kuri į bendrą patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją skaičiuojant bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nebuvo įtraukta) pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas.
Teismas, priteisdamas darbuotojui (ieškovui) konkrečią sumą, apskaičiuotą už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos imtinai, turi nuo šios sumos pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 85 straipsnio 1 dalies 1 punktą apskaičiuoti žyminį mokestį ir jį priteisti į valstybės biudžetą iš darbdavio (atsakovo), neatleisto nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 96 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011). Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas konkrečios ieškovei priteistinos sumos už uždelstą atsiskaityti laiką nenustatė, ir žyminio mokesčio už šią patenkintų reikalavimų dalį iš atsakovo nepriteisė. Iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos imtinai ieškovei priklausanti neišmokėto darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką dalis sudaro 8674,38 Lt, tad iš atsakovo valstybės naudai priteistina 260 Lt žyminio mokesčio už šią teismo patenkintų reikalavimų dalį. Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, dėl neteisingai apskaičiuotos ginčijamos sumos yra permokėjęs 16, 97 Lt žyminio mokesčio. Ši suma turėtų būti atsakovui grąžinta (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl iš atsakovo priteistina žyminio mokesčio suma atitinkamai mažintina, priteisiant iš atsakovo valstybės naudai 243 Lt žyminio mokesčio. Nesant galimybės nustatyti ieškinio sumos dėl darbuotojui (ieškovui) priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo, žyminis mokestis nuo šios terminuotos išmokos į valstybės biudžetą iš darbdavio (atsakovo) nepriteisiamas.
Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas pagal apeliacinių skundų argumentus nebuvo keičiamas, procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos – 8,40 Lt (b.l. 195) lygiomis dalimis priteisiamos iš abiejų šalių.
Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r ė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB „Vianora“ (į. k. 125326453) ieškovės K. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai priteista 16, 09 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo 1398,30 Lt sumos nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir šioje dalyje ieškinį atmesti.
Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei K. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo - UAB „Vianora“ (į. k. 125326453) priteista vidutinio darbo užmokesčio dalis už uždelstą atsiskaityti laiką patikslinti, nurodant, kad ieškovei priteistina vidutinio darbo užmokesčio dalis už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki 2011 m. birželio 1 d. imtinai sudaro 8674,38 Lt (aštuonis tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt keturis litus trisdešimt aštuonis centus). Už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 2 d. iki visų su darbo santykiais susijusių sumų išmokėjimo dienos ieškovei iš atsakovo priteistina 85,32 proc. jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka per mėnesį (20,22 Lt (dvidešimt litų dvidešimt du centai) už kiekvieną darbo dieną esant 5 dienų darbo savaitei), pinigų suma nurodoma neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų).
Priteisti valstybei iš atsakovo - UAB „Vianora“ (į. k. 125326453) bylinėjimosi išlaidas - 243 Lt (du šimtus keturiasdešimt tris litus) žyminio mokesčio už patenkintą ieškovės reikalavimų dalį, susijusią su vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimu ir 4,20 Lt (keturis litus ir dvidešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš ieškovės K. S. (a. k. (duomenys neskelbtini))4,20 Lt (keturis litus ir dvidešimt centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Kolegijos pirmininkė Goda Ambrasaitė-Balynienė
Teisėjai Antanas Rudzinskas
Vytautas Zelianka