Civilinė byla Nr. e2A-71-790/2023
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00644-2021-5
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.15
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. vasario 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kačinskienės ir Žilvino Terebeizos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. J. U., atstovaujamos globėjos G. D., ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl sveikatai padarytos neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. J. U., atstovaujama globėjos G. D., kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos (toliau – Komisija) 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir bylą išspręsti iš esmės; priteisti ieškovei iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ligonių kasa), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Ieškovė nurodė, kad nuo 2017 m. vasario 9 d. jai neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, o (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimu ji pripažinta neveiksnia turtinių ir asmeninių santykių srityse. 2020 m. liepos 14 d. teismo nutartimi ieškovei nustatyta globa, jos globėja paskirta dukra G. D.. Nuo 2020 m. liepos 7 d. iki 2020 m. liepos 26 d. ieškovei buvo teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos viešojoje įstaigoje (toliau – VšĮ) (duomenys neskelbtini) slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje (toliau – slaugos ligoninė). 2020 m. liepos 26 d. ieškovė buvo skubiai perkelta į VšĮ Kauno klinikinę ligoninę, kur jai buvo nustatytas abiejų kulkšnių lūžis. Ieškovė patyrė šią traumą, kai, būdama slaugos ligoninėje, nugriuvo bandydama savarankiškai pakilti iš lovos. Slaugos ligoninė, teikusi ieškovei sveikatos priežiūros paslaugas, netinkamai vykdė savo pareigas, nes žinodama ieškovės būklę, nesiėmė jokių veiksmų tam, kad pašalintų riziką nugriūti. Ieškovės atstovė (globėja) 2021 m. rugpjūčio 13 d. pateikė Komisijai prašymą atlyginti ieškovės sveikatai padarytą žalą, tačiau Komisija 2021 m. gruodžio 8 d. sprendime nurodė, kad prašoma atlyginti žala neatitinka įstatyme nurodytų žalos atlyginimo sąlygų ir netenkino prašymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apygardos teismas 2022 m. liepos 8 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Komisijos sprendimą, kitus ieškinio reikalavimus patenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovės 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
4. Teismas pažymėjo, kad dar sprendžiant klausimą dėl ieškovės pripažinimo neveiksnia teismo psichiatrijos ekspertizės akte pateiktoje išvadoje ieškovei konstatuotas (duomenys neskelbtini) ir nurodyta, jog ji negali suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse; sutrikimas yra nuolatinio (negrįžtamojo) pobūdžio. Šie duomenys rodo ieškovės negebėjimą adekvačiai vertinti aplinką, savo sveikatos būklę ir galimybę atlikti įprastus kasdienius veiksmus, be kita ko, atsikelti iš lovos. Todėl ieškovę prižiūrintys asmenys turi pareigą elgtis ypač atidžiai ir rūpestingai.
5. Teismas nesutiko su trečiojo asmens ir atsakovės argumentais, kad ieškovė turėjo laikytis nustatyto dienos režimo, vykdyti gydytojo ir slaugos personalo nurodymus, tačiau, negalėdama savarankiškai judėti ir apie tai žinodama, be medicinos personalo pagalbos bandė savarankiškai judėti ir dėl to patyrė traumą, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė dėl savo sveikatos būklės negalėjo adekvačiai įvertinti savo gebėjimo savarankiškai atsikelti iš lovos ir vaikščioti. Tiek slaugos ligoninės personalo įrašai ieškovės medicininiuose dokumentuose, tiek ekspertės dr. L. U. išvada rodo, kad personalas numatė galimą ieškovės griuvimo riziką, tačiau nenumatė prevencinių priemonių, taikytinų siekiant pašalinti šią riziką. Slaugos ligoninė – tai specializuota sveikatos priežiūros įstaiga, jos pacientai yra paliatyvūs ligoniai, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra. Gydymo įstaiga turi įvertinti su kiekvieno ligonio sveikatos būkle susijusias rizikas ir imtis individualių priemonių siekdama išvengti galimos žalos. Situacija, kai gydymo įstaiga neįgyvendina tokių priemonių, vertinama kaip jos neteisėtas neveikimas – bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas.
6. Teismo vertinimu, vien tik aplinkybė, kad slaugos ligoninėje pacientai yra aprūpinti funkcinėmis lovomis su įrengtais pakeliamais ištisiniais šoniniais apsauginiais turėklais, savaime nereiškia, jog turėklai buvo panaudoti siekiant išvengti galimos žalos atsižvelgiant į individualius ieškovės poreikius. Atsakovė ir trečiasis asmuo neįrodė, kad tuo metu, kai ieškovė nugriuvo, jos lovos kraštas buvo pakeltas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja atsakovės civilinę atsakomybę šalinančios aplinkybės. Atsakovės ir trečiojo asmens teiginiai, kad vadovaujantis Slaugytojų darbo krūvio nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-400 (toliau – Aprašas), rekomenduojamas pacientų skaičius 1 slaugytojui dirbant darbo dienomis su slaugytojo padėjėju stacionare, svyruoja nuo 10 iki 18 pacientų, todėl bet kurioje slaugos ligoninėje bus laikas, kai prie paciento nebus medicininio personalo, teismo vertinimu, tik patvirtina poreikį kiekvienu atveju imtis individualizuotų priemonių pacientų saugumui užtikrinti arba atsakovės pareigą keisti teisinį reguliavimą siekiant užtikrinti pacientų teises. Slaugos ligoninės personalas pažeidė bendrą profesinę pareigą – nesiėmė pakankamų prevencinių individualizuotų priemonių, reikalingų siekiant išvengti žalos ieškovės sveikatai, nors tokią riziką numatė.
7. Teismas laikė nepagrįstu atsakovės ir trečiojo asmens argumentą, kad žala ieškovės sveikatai kilo dėl jos individualių savybių. Slaugos ligoninės personalui buvo žinomi duomenys apie ieškovės fizinę ir psichinę sveikatą. Tai, kad dėl savo sveikatos būklės ieškovė negebėjo adekvačiai įvertinti situacijos, nereiškia, jog žala jos sveikatai atsirado dėl individualių savybių. Atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį bei gerąją medicinos praktikos patirtį, panaudojus turimą įrangą (pakėlus lovos apsauginius turėklus) ieškovės traumos tikėtina buvo galima išvengti. Tokios ieškovės būklės, kaip (duomenys neskelbtini), širdies ir kraujagyslių ligos, savaime nedidina kojos traumos rizikos.
8. Teismas konstatavo tiesioginį priežastinį ryšį tarp slaugos ligoninės pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo bei ieškovės sveikatai kilusių pasekmių. Jei trečiojo asmens personalas taikytų pakankamas prevencines priemones, šių pasekmių būtų galima išvengti. Pacientės imobilizacija nebuvo vienintelė tinkama prevencinė priemonė žalai išvengti, todėl tai, kad slaugos ligoninė neturėjo poreikio jos taikyti, nešalina personalo pareigos imtis kitų tinkamų individualizuotų prevencijos priemonių.
9. Teismas nesutiko su atsakovės ir trečiojo asmens argumentu, kad ieškovės prašoma priteisti 3 000 Eur neturtinė žala nėra individualizuota. Ieškovei diagnozuotas sveikatos sužalojimas (abiejų kulkšnių lūžis) ir taikytas gydymas (uždara repozicija ir imobilizacija), dėl kurio ieškovei buvo taikomas gulimas režimas, yra pakankami konstatuoti, jog buvo patirta neturtinė žala (fizinis skausmas, stresas, neigiami išgyvenimai). Prieš patirdama traumą ieškovė galėjo minimaliai judėti, todėl atsakovė ir trečiasis asmuo nepagrįstai teigia, kad po traumos jos galimybės nepasikeitė. Net ir įvertinus ieškovės sveikatos būklę, dėl kurios ji iš esmės visą laiką praleisdavo lovoje, patirtos traumos padarinių gydymas akivaizdžiai sukėlė jai nepatogumų – taikyta kojų imobilizacija tiesiogiai paveikė galimybę keisti kūno padėtį ir sukūrė kitų neigiamų padarinių paliatyvaus ligonio sveikatai. Ieškovė įrodė patyrusi fizines kančias, emocinius išgyvenimus ir nepatogumus dėl jai taikyto gydymo.
10. Teismas nurodė, kad reikalavimas panaikinti Komisijos sprendimą nenagrinėtinas teisme, nes pagal įstatymą šis sprendimas nėra apeliacijos objektas. Todėl šią bylos dalį teismas nutraukė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 8 d. sprendimo dalį, kuria reikalavimai buvo patenkinti, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Teismas rėmėsi deklaratyviais argumentais dėl tariamos slaugos ligoninės pareigos imtis papildomų priemonių žalai išvengti, tačiau jis nenurodė, kokios tai priemonės ir kokiame teisės akte jos yra nustatytos, taip pat ar jos egzistuoja. Teismas neteisėtai atmetė trečiojo asmens atstovo parodymus, kad, atsižvelgiant į ieškovės sudėtingą fizinę ir psichinę būklę, vienintelis būdas išvengti žalos atsiradimo – tai visiškas judėjimo apribojimas, tačiau slaugos ligoninė, kuri nėra psichiatrijos įstaiga, neturėjo teisės imtis tokių priemonių. Nors teismas nurodė, kad pacientės imobilizacija nebuvo vienintelė tinkama prevencinė priemonė žalai išvengti, jis turėjo, atsižvelgdamas į teisės aktuose slaugos ligoninei taikomus reikalavimus, įvardyti tokias individualizuotas priemones, taip pat teisės aktų nuostatas, kurias pažeidė slaugos ligoninė. Slaugos ligoninės veikla detaliai reglamentuota teisės aktuose, todėl jai negali būti nustatomos pareigos, kurių ji neprivalo vykdyti. Teismo sprendimas yra deklaratyvus ir paremtas išankstine teismo nuomone.
11.2. Teismas padarė deklaratyvią išvadą, kad funkcinės lovos turėklai įvykio metu buvo nuleisti, todėl ieškovė galėjo susižaloti, nors byloje nėra pateikta jokių tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Byloje nebuvo paneigti trečiojo asmens atstovo paaiškinimai, kad funkcinių lovų turėklai visada yra pakelti, tačiau, nepaisant to, pacientai gali išlipti iš lovos. Vien tai, kad ieškovė, lipdama iš lovos, nugriuvo, nereiškia, jog apsauginiai turėklai nebuvo pakelti. Teismas, nurodydamas, kad atsakovė ir trečiasis asmuo turėjo pagrįsti, jog lovos turėklai žalos atsiradimo metu buvo pakelti, nesivadovavo taisykle, kad kiekviena šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, o ne grįsti savo teiginių spėjimais, kaip tai darė ieškovė. Slaugos ligoninė atliko visas teisės aktuose nustatytas pareigas, susijusias su ligonio slauga. Teismas nenurodė, kokių konkrečių teisės aktuose nustatytų pareigų neatliko jos personalas.
11.3. Slaugos ligoninės personalas, pastebėjęs ieškovės traumą, nedelsdamas perkėlė ją į kitą medicinos įstaigą, kuri galėjo suteikti jai gydymo paslaugas. Trauma įvyko tuo metu, kai šalia ieškovės nebuvo slaugos ligoninės personalo. Vadovaujantis Aprašu, bet kurioje slaugos ligoninėje prie kiekvieno paciento medicinos personalas negali būti nuolat.
11.4. Teismas nepagrįstai nustatė atsakovei pareigą keisti teisinį reguliavimą, susijusį su pacientų teisių užtikrinimu. Ligonių kasa įgyvendina privalomąjį sveikatos draudimą ir atstovauja apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu interesams sveikatos draudimo srityje, tačiau neatlieka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai ir kitoms įstaigoms priskirtų funkcijų. Žala ieškovei kilo 2020 m. liepos 26 d., o Ligonių kasa buvo paskirta atstovauti bylose dėl paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo tik nuo 2020 m. liepos 8 d., todėl ši bylų kategorija atsakovei yra nauja.
11.5. Teismas nepaneigė, kad ieškovės sprendimas išlipti iš lovos ir taip susižaloti – tai anksčiau atsiradusių susirgimų ir būklių pasekmė, o žala yra nulemta jos individualių savybių (ligos). Teismas nesirėmė aktualiomis teisės aktų nuostatomis, kuriose nurodyta, kad tuo atveju, jeigu liga ar sveikatos sutrikimas atsirado dėl paciento individualių savybių, žala laikoma neišvengiama ir neatlyginama. Komisija teisingai nurodė, kad ieškovės sveikatos būklės pokyčius nulėmė individualios savybės, lėtinės ligos ir būklės, sveikatos sutrikimai, kuriuos ji turėjo iki žalos atsiradimo. Atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją medicinos praktikos patirtį, yra tikėtina, kad ieškovės kojos traumos nebuvo galima išvengti.
11.6. Teismas nepagrįstai, nesilaikydamas kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų, atmetė ekspertės L. U. išvadą. Nors teismas nurodė, kad ieškovės kojos traumos tikėtina buvo galima išvengti, jeigu būtų pakelti apsauginiai turėklai, tokie teiginiai prieštarauja ekspertės išvadai. Teismas nepagrindė savo teiginių moksliniais įrodymais ar gerąja praktika. Teismas nevertino turėklų aukščio ir neatsižvelgė į tai, kad jie faktiškai negali sutrukdyti žmogui išlipti iš lovos, jei jis aktyviai to siekia. Teismas privalėjo remtis medicinos specialistų išvada, kurioje nebuvo nustatyti gydymo įstaigos neteisėti veiksmai ir buvo konstatuota, kad visų su griuvimu susijusių rizikų neįmanoma išvengti.
11.7. Teismo argumentus, kad (duomenys neskelbtini), įvairios širdies ir kraujagyslių ligos savaime nedidina kojos traumos rizikos, paneigia ekspertės išvadoje pateikti duomenys, kad asmenys, turintys nervų, judėjimo, virškinimo, psichikos sveikatos problemų, dažniau nei tiriamieji, kurie šių problemų neturėjo, griuvo. Didžiausią griuvimo riziką turi žmonės, sergantys Parkinsono liga, artritu, demencija, širdies ligomis, depresija, ir žmonės, turintys regos sutrikimų.
11.8. Spręsdamas dėl ieškovei atlygintinos žalos, teismas rėmėsi tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsniu ir netaikė privalomų žalos, padarytos pacientų sveikatai, atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Todėl žala nebuvo individualizuota, o jos dydis nebuvo tinkamai apskaičiuotas. Teismas savo nuožiūra nusprendė, kuo pasireiškė kilusi neturtinė žala. Teismas nurodė, kad ieškovė patyrė fizinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, stresą, nors byloje nėra duomenų, kaip jautėsi ieškovė po įvykusios traumos. Byloje nėra duomenų, ar trauma sukėlė ieškovei padarinių, dėl kurių ji pati, o ne jos atstovė (globėja), patyrė nepatogumų. Tai, kad po traumos sumažėjo ieškovės galimybė judėti, nereiškia, kad ji patyrė neturtinę žalą. Ieškovės būklė buvo sunki ir iki tol, kai įvyko trauma. Byloje nėra gydytojų psichologų ir (ar) ekspertų išvadų, kuriose būtų įvertinta ieškovės psichinė būklė ir išgyvenimai, susiję su patirta trauma.
12. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
12.1. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovei buvo sunku savarankiškai išlipti iš lovos ir kad slaugos ligoninės personalas numatė riziką, jog ji gali nugriūti. Žinodama apie ieškovės fizinę ir psichinę būklę, slaugos ligoninė privalėjo imtis visų galimų priemonių tam, kad minėtos rizikos būtų išvengta. Slaugos ligoninė nurodė, kad ji naudoja tik lovas su apsauginiais turėklais, skirtais griuvimo rizikai eliminuoti. Kadangi ieškovė dėl savo sveikatos būklės savarankiškai negalėjo judėti ir vaikščioti, tačiau lipdama iš lovos patyrė abiejų kojų traumą, darytina išvada, kad apsauginis turėklas nebuvo pakeltas. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, todėl atsakovė ir trečiasis asmuo turėjo įrodyti, kad slaugos ligoninės darbuotojai nėra kalti dėl atsiradusios žalos, t. y. jie turėjo įrodyti, kad, ieškovei lipant iš lovos, apsauginis turėklas buvo tinkamai pakeltas. L. U. išvadoje, kuria remiasi atsakovė, nurodyta, kad pacientas gali išlipti iš lovos esant pakeltiems turėklams, tačiau joje nebuvo vertinta konkreti situacija ir nenurodyta, kad būtent ieškovė, kuri savarankiškai negali judėti, išlipo iš lovos nepaisant pakeltų apsauginių turėklų. Ieškovei padaryta žala neatitinka neišvengiamos žalos apibrėžimo, kadangi jos ligos istorijoje buvo nurodyti duomenys apie galimą jos griuvimo riziką.
12.2. Byloje nebuvo atlikta teismo ekspertizė. Ekspertė buvo pasitelkta ne teismo proceso metu ir teismas vertino jos atsakymus kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais. Ekspertė nepateikė aiškių atsakymų į dalį jai pateiktų klausimų, į kitus klausimus ji atsakė abstrakčiai ir prieštaringai. Ekspertės išvada nėra paremta šio konkretaus atvejo analize, ekspertė neaptarė, kokios konkrečios priemonės galėjo būti pritaikytos ieškovei siekiant sumažinti kritimo iš lovos riziką ir kokios priemonės buvo realiai pritaikytos. Todėl teismas rėmėsi šia išvada tiek, kiek ji neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.
12.3. Priešingai nei teigia atsakovė, teisės aktuose nėra nustatyta, kad teismas turi nustatyti pacientui padarytos neturtinės žalos dydį vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. 3 patvirtintu Turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimo tvarkos aprašu (toliau – Žalos atlyginimo tvarkos aprašas).
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo jį patenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
13.1. Ieškovė neįrodė neteisėtų trečiojo asmens veiksmų, taip pat šiuos veiksmus ir kilusią žalą siejančio priežastinio ryšio, tiksliai neįvardijo kaltės formos. Byloje nepašalinti esminiai prieštaravimai dėl momento, kada ieškovė prarado galimybę judėti (ieškinyje nurodyta, kad po traumos ieškovė prarado galimybę judėti, tačiau ji negalėjo judėti ir anksčiau).
13.2. Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad ieškovei kilusi žala yra neišvengiama, todėl, ieškovei neginčijant šių išvadų ir neprašant atlikti naujos ekspertizės, teismas turėjo remtis joje nustatytomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvia ieškovės nuomone.
13.3. Teismas teisės aktuose nustatyta tvarka neindividualizavo ieškovės patirtos žalos. Atsakovė ir trečiasis asmuo teismo proceso metu prašė ieškovės detalizuoti, kaip pasireiškė žala ir buvo nustatytas jos dydis, o ieškovei netenkinus jų prašymų, neteko galimybės pateikti savo atsikirtimus.
13.4. Trečiasis asmuo įrodė, kad ieškovė yra nesąžininga. Kadangi ieškovė negali savarankiškai judėti ir tvarkyti buitį, jai buvo taikoma valstybės apmokama slaugos paslauga, tačiau ji pakartotinai kreipėsi dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju nėra pašalintas prieštaravimas, ar ieškovė nepagrįstai gavo slaugos paslaugas, nors galėjo judėti, ar ji nepagrįstai prašo atlyginti žalą, nes jau anksčiau buvo praradusi galimybę judėti.
13.5. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė apie slaugos ligoninės turėtas taikyti papildomas prevencines priemones tam, kad ieškovė nenugriūtų, nes pati ieškovė nesirėmė byloje tokiomis aplinkybėmis. Teismas neturi teisės veikti kaip vienos iš šalių advokatas. Ieškovei nepateikus reikalavimų, susijusių su papildomos griuvimo profilaktikos taikymu, atsakovė ir trečiasis asmuo negalėjo pateikti savo argumentų šiuo klausimu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
15. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimu ieškovė J. J. U. buvo pripažinta neveiksnia turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityje. Remiantis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno teismo psichiatrijos skyriaus 2020 m. vasario 3 d. – vasario 10 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 83TPK-86/2020 išvadomis, J. J. U. konstatuojamas (duomenys neskelbtini), ji negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti nurodytose turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse, sutrikimas yra nuolatinio (negrįžtamo) pobūdžio. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2020 m. liepos 14 d. nutartimi ieškovei nustatyta globa, globėja paskirta jos dukra G. D..
16. Ieškovei nuo 2020 m. liepos 7 d. iki 26 d. buvo teikiamos sveikatos priežiūros (palaikomojo gydymo, slaugos, kineziterapijos) paslaugos slaugos ligoninėje. Iš medicininių dokumentų matyti, kad atvykusi į slaugos ligoninę ieškovė skundėsi, be kita ko, bendru silpnumu, dažnais griuvinėjimais, apsunkintu judėjimu. Medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad ieškovė praktiškai paeiti negali dėl netvirtos kūno pusiausvyros, skausmo, gali pati atsisėsti, tačiau reikalinga didelė pagalba lipant iš lovos. Slaugos istorijoje taip pat užfiksuota, kad ieškovė su personalo pagalba sodinama ant tualetinės kėdės, yra nerami, šūkauja.
17. Slaugos ligoninėje pildytuose medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad 2020 m. liepos 26 d. ieškovė ėjo ant tualetinės kėdės, parkrito ir, įtariama, lūžo koja per čiurną. Ieškovė po patirtos traumos buvo gydoma VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje, kurioje buvo nustatytas abiejų kulkšnių lūžis, atlikta uždara repozicija ir imobilizacija.
18. Ieškovė 2021 m. rugpjūčio 13 d. kreipėsi į Komisiją, prašydama atlyginti 3 000 Eur neturtinę žalą, padarytą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų netinkamo teikimo slaugos ligoninėje. Komisija, nagrinėdama ieškovės prašymą, kreipėsi į ekspertę – bendrosios praktikos slaugytoją L. U., kuri 2021 m. lapkričio 15 d. pateikė atsakymus į Komisijos užduotus klausimus ir nurodė, kad ieškovė patyrė žalą slaugos ligoninėje – abiejų kulkšnių lūžį. Ekspertė, analizuodama ligos istorijos įrašus, nurodė, kad slaugos ligoninės personalas numanė galimo ieškovės griuvimo riziką, tačiau ligos istorijoje neįvertino ir nenumatė prevencinių priemonių, siekiant išvengti galimo griuvimo. Ekspertė pateikė išvadą, kad pacientės abiejų kulkšnių lūžis įvyko dėl kritimo savarankiškai bandant keltis iš lovos; teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientės sveikatai padaryta žala, tačiau tai yra neišvengiama žala, atsiradusi dėl pacientės individualių savybių. Ekspertės vertinimu, nagrinėjamu atveju prie žalos atsiradimo galėjo prisidėti tai, kad pacientė sirgo ligomis, dėl kurių buvo pripažinta neveiksnia, ir dėl savo sveikatos būklės nesugebėjo laikytis kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių, jų laikantis galimai žalos būtų išvengta.
19. Komisija 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu netenkino ieškovės prašymo dėl žalos atlyginimo, nes prašoma atlyginti žala neatitinka Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – Pacientų teisių įstatymas) 24 straipsnio 6 dalyje nurodytų žalos atlyginimo sąlygų. Komisijos vertinimu, daugelio lėtinių ligų nuvargintas ieškovės organizmas ir atitinkama fizinė bei psichinė būklė lėmė traumą, įvykusią tuo metu, kai nebuvo aktyviai teikiamos slaugos paslaugos. Komisija, atsižvelgusi ir į ekspertės L. U. išvadą, konstatavo, kad įvykusios traumos nebuvo galima išvengti, atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį bei gerąją medicinos praktikos patirtį.
20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad slaugos ligoninės personalas pažeidė bendrą profesinę pareigą – nesiėmė pakankamų prevencinių individualizuotų priemonių galimos žalos ieškovės sveikatai išvengti, nors tokią riziką numatė. Teismas nurodė, kad ieškovė patyrė neturtinę žalą, o byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tiesioginį priežastinį ryšį tarp kilusių pasekmių ieškovės sveikatai ir atsakovės pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo, todėl priteisė ieškovei iš atsakovės 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, nurodo, kad teismo teiginiai dėl slaugos ligoninės pareigos imtis papildomų priemonių žalai išvengti yra nepagrįsti teisės aktų nuostatomis ir yra deklaratyvūs, nes ligoninė atliko visas teisės aktuose nustatytas pareigas, susijusias su ieškovės slauga, o žala yra nulemta ieškovės individualių savybių (ligos). Be to, atsakovė nesutinka su neturtinės žalos fakto nustatymu, taip pat teigia, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nesivadovavo privalomais teisės aktais.
Dėl slaugos ligoninės personalo profesinių pareigų pažeidimo
21. CK 6.263 straipsnis numato kiekvieno asmens pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pažeidus šią pareigą, kyla deliktinė atsakomybė, kurios pagrindu atsakingas asmuo privalo atlyginti padarytą žalą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą. Tam, kad asmeniui galėtų būti taikoma civilinė atsakomybė, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. turi būti nustatyti jo neteisėti veiksmai, kaltė (išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės), žala, taip pat neteisėtus veiksmus ir žalą siejantis priežastinis ryšys (CK 6.246–6.249 straipsniai).
22. Neteisėti veiksmai yra objektyvioji teisinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai šią pareigą įvykdė. Atskirais atvejais veiksmų neteisėtumą civilinėje atsakomybėje gali sudaryti pareigos, kurios pagrindą sudaro moraliniai, etiniai ar kitokie reikalavimai, nevykdymas, pavyzdžiui, taikant profesinę civilinę atsakomybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2013).
23. Kasacinis teismas laikosi teisės aiškinimo, kad sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 6.284 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant sveikatos priežiūros įstaigos civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų nustatymo kriterijus, pripažįstama, kad gydytojų civilinė atsakomybė už netinkamą gydymą yra profesinė atsakomybė, tai yra specialisto atsakomybė už netinkamą profesinių pareigų vykdymą, ji yra specifinė neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, aspektais. Vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas gydytojo veiksmų standartas, t. y. jo veiksmai vertinami ne pagal protingo ir atidaus žmogaus, bet pagal protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
24. Nuo 2020 m. sausio 1 d. paciento sveikatai padaryta žala atlyginama pagal 2019 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. I-1562 2, 7, 8, 13, 20 straipsnių ir V skyriaus pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2377 pakeistas Pacientų teisių įstatymo nuostatas (sveikatos priežiūros įstaigų atsakomybės be kaltės modelį). Pacientų teisių įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pacientas, norėdamas gauti žalos atlyginimą, nustatyta tvarka turi kreiptis į Komisiją, kuri yra privaloma ikiteisminė institucija dėl žalos atlyginimo. Remiantis Pacientų teisių įstatymo 24 straipsnio 6 dalimi, žala atlyginama, jeigu Komisija nustato, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas paciento sveikatai yra padaryta žala ir tai nėra neišvengiama žala. Komisija sprendimą atlyginti žalą priima nevertindama asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir ją padariusio sveikatos priežiūros specialisto kaltės. Remiantis Pacientų teisių įstatymo 91 straipsniu (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m sausio 1 d.), neišvengiama žala – paciento sveikatai padaryta žala, susijusi su teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, tačiau atsiradusi dėl aplinkybių, kurių asmens sveikatos priežiūros specialistas ir (ar) asmens sveikatos priežiūros įstaiga negalėjo numatyti, kontroliuoti ir (ar) užkirsti joms kelio. Neišvengiamos žalos kriterijus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
25. Žalos atlyginimo tvarkos aprašo 9.2.2 papunktis (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m sausio 1 d.), nustatė, kad žala neatitinka Pacientų teisių įstatymo 24 straipsnio 6 dalyje nurodytų žalos atlyginimo sąlygų, jei nustatoma, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas paciento sveikatai padaryta žala, tačiau tai yra neišvengiama žala, atitinkanti bent vieną iš šių kriterijų: tai yra ligos ar sveikatos sutrikimo, kuriuo pacientas sirgo iki žalos atsiradimo, pasekmė ar komplikacija, kurios nebuvo galima išvengti, atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją medicinos praktikos patirtį; tai yra liga ar sveikatos sutrikimas, atsiradę dėl paciento individualių savybių; tai yra liga ar sveikatos sutrikimas, atsiradę dėl vaistinių preparatų, kai jie vartojami laikantis vaistinio preparato charakteristikų santraukoje, diagnostikos ir gydymo aprašuose, diagnostikos ir gydymo metodikose ir (ar) diagnostikos ir gydymo protokoluose nurodytų sąlygų, farmakologinių savybių.
26. Remiantis Pacientų teisių įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m sausio 1 d.), pacientas per 30 dienų nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie Komisijos sprendimą, turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl paciento sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo klausimo nagrinėjimo iš esmės. Teismas, spręsdamas dėl pacientų sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo, vadovaujasi šio įstatymo 24 straipsnio 6 dalimi.
27. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. gegužės 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-307-1120/2022, aiškindamas pasikeitusias Pacientų teisių įstatymo nuostatas ir Žalos atlyginimo tvarkos aprašą, nurodė, kad siekiant atlyginimo už paciento sveikatai padarytą žalą, tebėra būtina įrodyti sveikatos priežiūros įstaigos neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir žalos pacientui. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į neišvengiamos žalos kriterijus, pagal kuriuos žala neišvengiama, kai ji būtų kilusi, net jei sveikatos priežiūros įstaiga būtų paslaugą suteikusi tinkamai, vertinant pagal medicinos mokslo standartus. Žala taip pat turi būti susijusi priežastiniu ryšiu su neteisėtais sveikatos priežiūros įstaigos veiksmais ir taip pat nėra atlyginama, kai yra nulemta specifinės asmens sveikatos būklės iki sveikatos priežiūros paslaugų, kurios medicinos mokslas neturi priemonių pagerinti.
28. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju slaugos ligoninės personalas tinkamai nevykdė savo profesinių pareigų ir sveikatos priežiūros paslaugas ieškovei suteikė netinkamai. Nors atsakovė teigia, kad ligoninė atliko visas teisės aktuose nustatytas pareigas, susijusias su ieškovės slauga, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atsakovės teiginiai nėra pagrįsti. Iš Komisijos pasitelktos ekspertės L. U. atsakymų į Komisijos užduotus klausimus matyti, kad medicinos moksle yra tiriamos nepageidaujamų įvykių, tarp jų ir griuvimų, sveikatos priežiūros įstaigose priežastys, analizuojama, kokiais būdais sumažinti tokių įvykių skaičių. Iš ekspertės atsakymų į Komisijos užduotus klausimus matyti, kad viena iš priemonių siekiant sumažinti griuvimų skaičių sveikatos priežiūros įstaigose yra individualus konkretaus paciento galimos griuvimų rizikos įvertinimas ir įvairių individualiai pacientui pritaikytų priemonių naudojimas.
29. Ekspertė L. U., atsakydama į Komisijos užduotus klausimus ir vertindama nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, nurodė, kad pagal ligos istorijoje atliktus įrašus galima teigti, jog ligoninės personalas numanė galimą ieškovės griuvimo riziką. Ekspertė, padarydama tokią išvadą, rėmėsi ligos istorijos įrašais „Nuo 2017 m. atsirado griuvimai“, „Praktiškai paeiti negali dėl netvirtos kūno pusiausvyros, skausmo“, „reikalinga didelė pagalba pacientei lipant iš lovos“. Tačiau, ekspertės teigimu, nors ieškovės gydymo ir slaugos planas bendros vizitacijos metu buvo aptartas su skyriaus vedėja ir medicinos personalu, tačiau vertinimo, kokia griuvimo rizika, kokių prevencinių priemonių buvo imtasi siekiant išvengti galimų pasikartojančių griuvimų, kokios profilaktikos priemonės buvo taikomos anksčiau (pvz. namuose) atlikta nebuvo arba tai medicininiuose dokumentuose neaprašoma.
30. Taigi, iš ekspertės L. U. atsakymų į Komisijos užduotus klausimus galima spręsti, kad, kaip teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, slaugos ligoninės personalo profesinių pareigų pažeidimas pasireiškė individualiai neįvertinta ieškovės griuvimo rizika ir prevencinių priemonių nepritaikymu. Nors atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokių konkrečių teisės aktuose nustatytų pareigų neatliko jos personalas, tačiau, kaip buvo minėta šioje nutartyje, medicinos personalo profesinis pažeidimas gali pasireikšti ne tik konkrečių teisės aktuose įtvirtintų pareigų pažeidimu, bet ir sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standarto nesilaikymu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad gydytojų veiksmus teismas turi vertinti proceso, bet ne rezultato aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-603-701/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Šiuo atveju byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad slaugos ligoninėje nebuvo dedamos maksimalios pastangos ir imtasi ne visų reikalingų priemonių, kad būtų išvengta neigiamų pasekmių. Atsakovės nuoroda į teisės aktą, kuriame reguliuojamas slaugytojų darbo krūvis (Aprašą), šios išvados nepaneigia, kadangi šis teisės aktas nenustato konkrečių slaugos kokybės reikalavimų, be to, Aprašo nuostatos, numatančios slaugytojui tenkančių pacientų skaičių, kaip teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, tik patvirtina prevencinių priemonių taikymo poreikį.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tai, jog šiuo atveju slaugos ligoninėje nebuvo individualiai įvertinta ieškovės griuvimo rizika ir nepritaikytos prevencinės priemonės, nulėmė ieškovės traumą. Ekspertė L. U., atsakydama į Komisijos užduotus klausimus, nurodė, kad traumą ieškovė patyrė, kai krito savarankiškai bandydama keltis iš lovos. Taigi, tuo atveju, jeigu ligoninėje būtų pritaikytos adekvačios prevencinės priemonės, tikėtina, kad ieškovė nebūtų kritusi iš lovos. Nors ekspertės atsakymuose į Komisijos užduotus klausimus nurodoma, kad net ir imantis individualiai pritaikytų priemonių visų griuvimų neįmanoma išvengti, tačiau šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog egzistuoja priemonės, kurios gali padėti užkirsti kelią kritimui iš lovos, pavyzdžiui, pakeliami lovų kraštai. Į bylą buvo pateikti įrodymai, kad slaugos ligoninėje esančios lovos yra su pakeliamais kraštais, kurie ir turėtų būti naudojami tam, kad sumažintų pacientų griuvimo riziką. Pavyzdžiui, į bylą pateiktame „Ecofit S“ lovos vartotojo vadove yra nurodyta, kad rekomenduojama šoninius ranktūrius pakelti, kai pacientas yra paliekamas ilgesniam laikui be priežiūros, kad būtų išvengta iškritimo iš lovos.
32. Nors atsakovė teigia, kad, viena vertus, ieškovė neįrodė, jog traumos metu lovos kraštai nebuvo pakelti, kita vertus, net ir pakelti lovos kraštai negalėjo apsaugoti nuo traumos, nes nepaisant to, pacientai gali iš lovos išlipti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius atsakovės teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Medicininiuose dokumentuose buvo užfiksuota, kad ieškovė praktiškai paeiti negali dėl netvirtos kūno pusiausvyros, skausmo, gali pati atsisėsti, tačiau reikalinga didelė pagalba lipant iš lovos. Slaugos istorijoje taip pat užfiksuota, kad ieškovė su personalo pagalba sodinama ant tualetinės kėdės, yra nerami, šūkauja. Mažai tikėtina, kad ieškovė, kuriai buvo reikalinga didelė pagalba lipant iš lovos ir kurios savarankiškas judėjimas buvo itin apsunkintas, esant pakeltiems lovos kraštams būtų galėjusi išlipti iš lovos, iškristi ir susižaloti. Vadinasi, ta aplinkybė, kad ieškovė iškrito iš lovos ir susižalojo, suponuoja labiau tikėtiną išvadą, jog lovos kraštai įvykio metu nebuvo pakelti. Atsakovė jokių duomenų, paneigiančių šią išvadą, į bylą nepateikė, taip pat nenurodė ir jokių kitų individualių prevencinių priemonių, kurių ėmėsi ieškovės griuvimo rizikai sumažinti.
33. Atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino, jog ieškovės savarankiškai priimtas sprendimas išlipti iš lovos ir taip susižaloti – tai anksčiau atsiradusių susirgimų ir būklių pasekmė, o žala yra nulemta jos individualių savybių (ligos). Atsakovės nuomone, Komisija teisingai nurodė, kad ieškovės sveikatos būklės pokyčius nulėmė individualios savybės, lėtinės ligos ir būklės, sveikatos sutrikimai, kuriuos ji turėjo iki žalos atsiradimo, tuo tarpu teismas nepagrįstai atmetė ekspertės L. U. išvadą. Su šiais atsakovės argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
34. Pacientų teisių įstatymas numato Komisijos teisę kreiptis į sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka sudarytame ekspertų sąraše įrašytus ekspertus dėl išvadų, reikalingų spręsti pacientų prašymus, gavimo (įstatymo 26 straipsnio 6–7 dalys). Nors ekspertų išvados yra svarbūs įrodymai, kuriuose yra pateikiamos specialių žinių atitinkamoje medicinos srityje turinčių asmenų nuomonės dėl prašymo nagrinėjimui svarbių aplinkybių vertinimo (pvz., nustatant, kokie reikalavimai ar gydymo standartai taikytini teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, kokiomis aplinkybėmis pacientui buvo padaryta žala, ar tokia žala laikytina neišvengiama Pacientų teisių įstatymo taikymo prasme ir pan.), vis dėlto šios išvados, įvertinus ekspertų skyrimo tvarką, ekspertams keliamus reikalavimus, neturi teismo ekspertizės įrodomosios reikšmės ir turi būti įvertinamos visų byloje surinktų įrodymų kontekste.
35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo Komisijos pasitelktos ekspertės L. U. išvada, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientės sveikatai padaryta žala, tačiau tai yra neišvengiama žala, atsiradusi dėl pacientės individualių savybių, t. y. pacientė sirgo ligomis, dėl kurių buvo pripažinta neveiksnia, ir dėl savo sveikatos būklės nesugebėjo laikytis kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia ekspertės išvada stokoja pagrįstumo. Iš medicininių dokumentų matyti, kad ligoninės personalui buvo suprantama ieškovės griuvimo rizika, taip pat tai, jog ieškovė dėl psichinės būsenos gali elgtis neadekvačiai ir nesilaikyti įprastų atsargumo taisyklių, todėl privalėjo būti parinktos maksimaliai griuvimo riziką sumažinančios individualios priemonės. Ekspertei nebuvo pakankamo pagrindo spręsti, kad dėl ieškovės psichinės sveikatos būklės tokios priemonės negalėjo būti efektyvios, priešingai, įvertinus ieškovės fizinę būklę, t. y. užfiksuotus duomenis, kad ieškovei buvo reikalinga didelė pagalba lipant iš lovos ir jos savarankiškas judėjimas buvo itin apsunkintas, ieškovės neadekvatus elgesys ar atsargumo priemonių nesilaikymas, tikėtina, negalėjo būti toks, dėl kurio griuvimo rizika negalėjo būti suvaldyta. Ekspertė L. U., teigdama, kad žala atsirado dėl to, jog ieškovė dėl savo sveikatos būklės nesugebėjo laikytis kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių, nepagrindė, kokiu konkrečiu būdu ieškovės psichinė būsena galėjo lemti, jog slaugos ligoninė griuvimo rizikos negalėjo suvaldyti.
36. Komisija 2021 m. gruodžio 8 d. sprendime nurodė, kad daugelio lėtinių ligų nuvargintas ieškovės organizmas ir atitinkama fizinė bei psichinė būklė lėmė traumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad tokia Komisijos išvada nėra pagrįsta. Komisijos pasitelkta ekspertė L. U. nenurodė, kad šiuo konkrečiu atveju trauma galėjo kilti dėl to, jog ieškovė sirgo įvairiomis lėtinėmis ligomis ir jos organizmas šių ligų buvo nuvargintas. Ekspertė įvairių lėtinių ligų įtaką griuvimų rizikai atsakymuose į Komisijos užduotus klausimus aprašė bendrai ir nesiedama su šiuo konkrečiu įvykiu, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokios ieškovės būklės, kaip (duomenys neskelbtini), įvairios širdies ir kraujagyslių ligos, ieškovės patirtos kojų traumos rizikos savaime nepadidino.
37. Atsakovės apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad slaugos ligoninės personalas, pastebėjęs ieškovės traumą, nedelsdamas perkėlė ją į kitą medicinos įstaigą, kuri galėjo suteikti jai gydymo paslaugas, nors ir patvirtina tinkamą pagalbos ieškovei organizavimą, tačiau nepaneigia ligoninės personalo padaryto profesinio pažeidimo, susijusio su ieškovės patirta trauma.
Dėl neturtinės žalos fakto ir teismo priteisto žalos atlyginimo dydžio
38. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai.
39. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovei diagnozuotas sveikatos sužalojimas – abiejų kulkšnių lūžis – ir taikytas gydymas – uždara repozicija ir imobilizacija, kuri lėmė visišką gulimą gydymo režimą, yra pakankamos konstatuoti, jog buvo patirta neturtinė žala – fizinis skausmas, stresas, pergyvenimas. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su šia teismo išvada, ir nurodo, kad byloje nėra pateikti duomenys apie ieškovės fizinį skausmą, pergyvenimus, stresą.
40. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovė dėl traumos patyrė neturtinę žalą, atsižvelgė į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Teismas teisingai įvertino traumos pobūdį ir nustatė, kad dėl traumos (abiejų kulkšnių lūžio) ieškovė patyrė didelį fizinį skausmą. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad po traumos buvo kviečiama greitoji medicinos pagalba bei ieškovė buvo išvežta į kitą gydymo įstaigą. Patirta trauma sutrikdė slaugos ligoninėje numatytą palaikomojo gydymo, slaugos ir kitų paslaugų teikimą, ieškovei kitoje gydymo įstaigoje buvo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, susijusios su traumos pasekmėmis, todėl ieškovė patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir nepatogumus, stresą, pergyvenimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė dėl traumos gydymo atsiradusias neigiamas pasekmes – ieškovei dėl patirtos traumos buvo taikomas gydymas, lėmęs visišką gulimą gydymo režimą, nors iki traumos ieškovė ribotai dar galėjo judėti. Taigi, patirtos traumos padarinių gydymas, kaip teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, ieškovei akivaizdžiai sukėlė nepatogumų. Šių neigiamų pasekmių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžiai pagrindžia, kad ieškovė patyrė neturtinę žalą. Atsakovė apeliaciniame skunde ignoruoja minėtas neigiamas pasekmes ir teikia nepagrįstus argumentus, esą ieškovė nepateikė įrodymų apie fizinį skausmą, pergyvenimus, stresą.
41. Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės argumentai, kad nustatydamas priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį pirmosios instancijos teismas netaikė privalomų žalos, padarytos pacientų sveikatai, atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Teisėjų kolegija pažymi, kad kriterijai, į kuriuos atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Pagal šią nuostatą teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
42. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, sukrėtimą, emocinę depresiją, kitus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti bei įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015).
43. Pažymėtina, kad Pacientų teisių įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog Komisija atlygintinos žalos dydį nustato vadovaudamasi Žalos atlyginimo tvarkos apraše nurodytais atlygintinos žalos dydžiais. Pacientų teisių įstatymo 24 straipsnio 7 dalies 2 punkte a papunktyje nurodyta, kad neturtinės žalos dydis sveikatos sužalojimo atveju nustatomas pagal paciento patirtų sužalojimų pobūdį ir sunkumą, sveikatos sutrikdymo ir laikinojo nedarbingumo trukmę, nustatytą neįgalumo ar darbingumo lygį, patirtų fizinių kančių (įskaitant skausmą) pobūdį ir mastą, dėl sužalojimo patirtų emocinių išgyvenimų bei psichikos ir elgesio sutrikimų pobūdį ir sunkumą, sužalojimo įtakos socialiniam paciento gyvenimui pobūdį ir mastą, paciento sveikatos būklę (įskaitant individualias paciento savybes ir gyvenimo būdą) iki žalos atsiradimo, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas svarbias aplinkybes. Žalos atlyginimo tvarkos aprašo 16 punkte yra detalizuota neturtinės žalos atlyginimo apskaičiavimo tvarka ir lentelėje nurodytas pagal atskirus kriterijus skiriamų balų dydis bei įtvirtinta, kad balų suma dauginama iš balo vertės, kuri lygi 100 Eur.
44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Pacientų teisių įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje nurodyti kriterijai ir Žalos atlyginimo tvarkos aprašo 16 punkte įtvirtinta neturtinės žalos atlyginimo apskaičiavimo tvarka nesaisto teismo, nagrinėjančio bylą dėl žalos atlyginimo pacientui. Pacientų teisių įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje tiesiogiai nurodyta, kad joje nustatytais kriterijais bei Žalos atlyginimo tvarkos apraše nurodytais atlygintinos žalos dydžiais vadovaujasi žalos atlyginimo klausimą ikiteismine tvarka nagrinėjanti Komisija, bet ne ginčą iš esmės nagrinėjantis teismas. Atitinkamai, Pacientų teisių įstatymo 25 straipsnio 1 dalis, nustatanti asmens teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo ir apibrėžianti teismo kompetenciją šį klausimą nagrinėti iš esmės, daro nuorodą tik į įstatymo 24 straipsnio 6, bet ne į jo 7 dalį. Tai reiškia, kad žalos klausimą iš esmės nagrinėjančiam teismui, kaip ir Komisijai, privaloma remtis įstatymo 24 straipsnio 6 dalyje nurodytomis žalos nustatymo sąlygomis, tačiau teismui, priešingai nei Komisijai, nėra privalomi įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje nurodyti kriterijai, kuriais remiantis pastaroji nustato turtinės bei neturtinės žalos dydį. Taigi, priešingai nei teigia atsakovė, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nėra saistomas Pacientų teisių įstatyme nustatytų kriterijų ir Žalos atlyginimo tvarkos apraše nurodytų atlygintinos žalos maksimalių dydžių. Sutikimas su priešinga atsakovės pozicija akivaizdžiai prieštarautų įstatymo leidėjo valiai, apribotų paciento teisę gauti teisingą žalos atlyginimą, nepagrįstai ribotų teismo diskreciją, įtvirtintą CK 6.250 straipsnyje. Pažymėtina, kad analogiško teisės aiškinimo buvo laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-678-464/2022 bei vėlesnėje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje.
45. Dėl išdėstytų argumentų atmestini atsakovės teiginiai, kad teismas netaikė privalomų žalos, padarytos pacientų sveikatai, atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, todėl žala nebuvo individualizuota, o jos dydis nebuvo tinkamai apskaičiuotas. Kadangi atsakovė skunde nenurodo, ir teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus ar neatsižvelgė į kokias nors reikšmingas aplinkybes, padarytina išvada, jog skundžiamame sprendime nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra teisingas ir tinkamai kompensuoja ieškovės neturtinius praradimus.
Dėl procesinės bylos baigties ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo
46. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias žalos, padarytos pacientų sveikatai, atlyginimą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog slaugos ligoninės personalas tinkamai nevykdė savo profesinių pareigų, todėl egzistuoja sąlygos civilinei atsakomybei kilti, taip pat nustatė teisingą neturtinės žalos, padarytos ieškovei, atlyginimo dydį. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
47. Ieškovei apeliaciniame procese buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, kurios išlaidos pagal teismui pateiktus duomenis sudaro 310 Eur. Remiantis CPK 99 straipsnio 2 dalimi, šios išlaidos priteisiamos iš atsakovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (juridinio asmens kodas 191351679), 310 Eur (tris šimtus dešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
Teisinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, nurodant juridinio asmens kodą (188659752), įmokos kodą (5630) ir mokėjimo paskirtį (įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).
Teisėjai Marius Bajoras
Dalia Kačinskienė
Žilvinas Terebeiza