Administracinė byla Nr. eP-47-602/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03852-2016-0
Procesinio sprendimo kategorija 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2019 m. rugpjūčio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-91-438/2019 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Klaipėdos AVMI) 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5) FR0682-329 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Klaipėdos AVMI Sprendimas) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 68-243 „Dėl M. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2016- 06-21 skundo“ (toliau – ir VMI Sprendimas).
Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos AVMI Sprendime konstatuota, jog nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo šeimos išlaidos viršijo gaunamas pajamas, pareiškėjui ir jo sutuoktinei neužteko lėšų paskolų suteikimui UAB „Raelas“, bankų paskolų dalies grąžinimo ir sumokėtų palūkanų bei iš dalies vartojimo ir nepilnamečių vaikų išlaikymo išlaidoms padengti. Tiek Klaipėdos AVMI, tiek VMI 2005 m. balandžio 29 d. pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593) (toliau – ir Deklaracija) nurodytų ne banke turėtų piniginių lėšų (788 000 Lt (228 220,57 Eur)) nepripažino pareiškėjo šeimos realiai turėtomis santaupomis.
Pareiškėjas pažymėjo, kad mokesčių administratoriui laiku nekilo klausimų dėl Deklaracijos. Pareiškėjas visus dokumentus, reikalingus gautų lėšų pagrindimui, saugojo atitinkamą laikotarpį. Praėjus daugiau kaip 11 metų nuo Deklaracijos pateikimo pareiškėjas reikalaujamų dokumentų pateikti galimybės jau nebeturi. Priešingai, nei teigia VMI, pareiškėjas ir jo sutuoktinė neturi pareigos saugoti šių dokumentų neribotą laikotarpį.
Pareiškėjas nurodė, kad teisinio reguliavimo spragą, kuri yra šio administracinio ginčo pagrindas, nagrinėdamas analogišką administracinę bylą, užpildė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 (kurį tiek VMI, tiek Klaipėdos AVMI ignoravo), padarydamas išvadą, jog nėra tinkamai sureglamentuota, už kokį laikotarpį mokesčių administratorius turi teisę tikrinti asmens (gyventojo) realiai turimo (turėto) turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, o asmuo (gyventojas) turi pareigą pagrįsti deklaruoto turto realią apimtį bei jo įsigijimo šaltinius bei kad šį teisinį santykį reikia išspręsti taikant teisės analogijos taisykles (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 5 dalis), o būtent – Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir GTDĮ) 5 straipsnio 3 dalies, 9 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio nuostatas, kadangi minėtuose teisės aktuose teisinių santykių stabilumo atsiradimas yra apibrėžtas laike, užtikrinant ir šio teisinio santykio subjektų teisių ir pareigų pusiausvyrą. Klaipėdos AVMI išvados, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2008 m. gruodžio 31 d. realiai neturėjo 67 495,00 Lt santaupų, yra paremtos spėliojimais. Pareiškėjas vertino, kad tiek VMI, tiek Klaipėdos AVMI, vadovaudamiesi sena ir su šio ginčo esme nesusijusia Lietuvos Respublikos teismų praktika, elgiasi nesąžiningai, neteisėtai, priešingai objektyvumo, įstatymo viršenybės ir gero viešojo administravimo principams.
Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė patikrinimo metu deklaruotų 788 000 Lt ne banke turėtų piniginių lėšų nepagrindė jokiais įrodymais, t. y. nepateikė šių deklaruotų lėšų, gautų iš žvėrelių auginimo veiklos ir žvėrelių narvų, šaldytuvo, lupimo staklių, įvairių įrankių pardavimo faktus įrodančių dokumentų ir duomenų, taip pat nenurodė kada, kokiu laikotarpiu buvo vykdoma veikla, kieno vardu, kaip ir kur ji buvo įregistruota, kaip buvo deklaruojamos pajamos iš jos, kokiais metais buvo gautos pajamos (išskiriant už kiekvienus metus), kiek ir kokių patyrė išlaidų šiai veiklai, kiek susidarydavo pelno. Pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir VGTDĮ) 3 straipsnį nuolatinis Lietuvos gyventojas buvo ne tik įpareigotas deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą, tačiau privalėjo ir pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius. Mokesčių mokėtojas, pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais, prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Pareiškėjas ir jos sutuoktinė nedeklaravo gautų pajamų 1992–2002 metų laikotarpiu, taip pat nepateikė ir Metinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2003 metus, kaip tai daryti įpareigoja teisės aktai.
Atsakovas teigė, kad šiuo atveju mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi dominuojančia LVAT praktika analogiškose bylose, pagal kurią mokesčių mokėtojai turi pareigą ne tik deklaruoti atitinkamas pajamų ar piniginių lėšų sumas, bet ir pagrįsti jų realumą ir gavimo šaltinius. Klaipėdos AVMI prašė pareiškėją pagrįsti deklaruotų piniginių lėšų realumą, o ne nuo šios sumos apskaičiavo mokesčius, todėl mokesčių administratorius nepažeidė MAĮ 68 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino skaičiavimą. Patikrinimo metu, įvertinus mokesčių administratoriaus turimus duomenis apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. turėtas ir gautas pinigines lėšas bei mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotas išlaidas, apskaičiuota, kad 2008 m. gruodžio 31 d. sutuoktiniai galėjo turėti 49000 Lt santaupų. VMI pagrįstai sutiko su Klaipėdos AVMI išvada, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė realiai neturėjo 67495 Lt santaupų 2008 m. gruodžio 31 d., kadangi paimtos paskolos iš bankų ir negrąžinti jų likučiai 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė 34842,25 Lt, tačiau galėjo turėti 49000 Lt grynųjų pinigų santaupų, kuriuos pareiškėjas pagal 2008 m. gruodžio 24 d. pinigų dovanojimo sutartį gavo iš motinos D. O. Š. Pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu minėtų išlaidų nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais ir nenurodė jų pajamų šaltinių, todėl mokesčio bazė ir mokėtina mokesčio suma apskaičiuota pagrįstai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo M. R. skundą tenkino ir panaikino Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5) FR0682-329 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ bei VMI 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 68-243 „Dėl M. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2016-06-21 skundo“.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalyką iš esmės sudaro teisiškai reikšmingos aplinkybės – ar pareiškėjas teisingai ir pagrįstai 2005 m. balandžio 29 d. Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodė, jog kartu su sutuoktine turėjo 788 000 Lt lėšų ne banke, nustatymas. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.
Teismas, įvertinęs VGTDĮ 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, nurodė, kad jose yra įtvirtintos atitinkamos, asmens (gyventojo), turinčio tam tikro turto ir piniginių lėšų, bei mokesčių administratoriaus, teisės ir pareigos mokestinių teisinių santykių srityje. Teismas padarė išvadą, kad Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatyme nėra nustatyta, kada nuo deklaracijos pateikimo mokesčių administratoriui momento šis turi teisę tikrinti asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu bei asmuo (gyventojas) turi pareigą pagrįsti deklaruoto turto realią apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu, t. y. šiame teisės akte nėra nuostatų, nustatančių, nuo kada deklaracijos duomenys įgyja teisinį stabilumą.
Teismas, vadovaudamasis konstitucine doktrina, nurodė, jog būtų nepateisinama tokia situacija ir nebūtų proporcinga priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo), pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą, deklaracijos duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją) neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y. šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką. Teismas pažymėjo, kad iš esmės panašiuose teisiniuose santykiuose terminai per kuriuos šie teisiniai santykiai įgyja teisinį stabilumą yra nustatyti.
Teismas, atsižvelgęs į Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, 9 straipsnio 3 dalį ir Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnį, pažymėjo, kad teisinių santykių stabilumo atsiradimas yra apibrėžtas laike, užtikrinant ir šio teisinio santykio subjektų teisių ir pareigų pusiausvyrą. Teismas padarė išvadą, kad Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymu nėra tinkamai sureglamentuotas aptariamas teisinis santykis, tačiau jį galima išspręsti taikant teisės analogijos taisykles, t. y. GTDĮ 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei MAĮ 68 straipsnio nuostatas (ABTĮ 4 str. 5 d.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo 2005 m. balandžio 29 d. pateikta mokesčių administratoriui Vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, t. y. joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, 2014 m. atlikdamas pareiškėjo atžvilgiu mokestinį tyrimą bei patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti nebegalėjo, nes jo teisė – duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą, kad jis pagrįstų deklaruoto turto įsigijimo šaltinius už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 dienos – buvo pasibaigusi. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas negalėjo 2009 m.–2012 m. laikotarpiu turėtų išlaidų grįsti 2005 m. balandžio 29 d. Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenimis, yra neteisėta. Pagal minėtos vienkartinės deklaracijos duomenis pareiškėjui pakako lėšų (788 000 Lt) pagrįsti turėtas 2009 m.–2012 m. laikotarpiu išlaidas, todėl pareiškėjui negalėjo būti priskaičiuota mokėti į biudžetą KAVMI 2016 m. gegužės 30 d. sprendime ir VMI 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendime nurodomi mokesčiai.
Teismas taip pat pažymėjo, kad priimdamas sprendimą vadovaujasi LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, kuriame buvo analizuojamos iš esmės analogiškos aplinkybės. Teismas vertino, kad minėtas sprendimas yra ne tik labiausiai argumentuotas, bet ir naujausias tokio pobūdžio bylose.
III.
Atsakovas VMI apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5) FR0682-329 bei VMI 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 68-243.
Atsakovas nurodė, kad nesąžiningas mokesčių mokėtojas negali remtis VGTDĮ nurodytomis interesų garantijomis (pateiktos deklaracijos teisiniu stabilumu, įgytu per ilgesnį laikotarpį), kurios skirtos teisėtai besielgiantiems, sąžiningiems mokesčių mokėtojams. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas mokesčių mokėtojų lygybės principas, bendrasis teisės principas ex iniuria non oritur ius (iš neteisės teisė nekyla). Teisėtų lūkesčių apsaugos doktrina negali remtis tie asmenys, kurie patys nesilaikė imperatyvių įstatymų normų.
Atsakovas teigė, kad mokesčių administratorius MAĮ 68 straipsnio nuostatų nepažeidė, nes mokestis už ankstesnį laikotarpį nebuvo priskaičiuotas ar perskaičiuotas. Pažymi, kad Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo tikslas buvo įteisinti nelegaliai gautas pajamas ar už tokias pajamas įsigytą turtą ne tik iki deklaracijos pateikimo, bet ir neribotą laiką po to. Taigi asmuo turi prievolę pirmiausia deklaruoti realų turimą turtą, o esant pareikalavimui, pagrįsti deklaruoto turto šaltinius. Aplinkybė, kad VGTD nėra nurodyti terminai dėl deklaracijos duomenų tikrumo patikrinimo, yra susijusi su tuo, kad taip pat nėra nustatyta jokių terminų, kiek laiko ateityje bus galima vienkartinės deklaracijos duomenimis grįsti kito turto įsigijimą.
Atsakovas nurodė, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalis neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į šį terminą nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems (perskaičiuojamiems) mokesčiams ir susijusioms sumoms. LVAT bylose Nr. A8-693/2007, A442-206/2009, A556-1073/2010, A438-201/2011 laikosi pozicijos, kad sąvokos „tikrinti“ ir „apskaičiuoti“ yra skirtingos savo prasme, bei faktinių aplinkybių, turinčių įtakos tikrinamo laikotarpio mokesčio apskaičiavimui, tyrimui MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos. Todėl negali būti daroma analogija tarp teisės normų, reglamentuojančių mokesčio apskaičiavimą, ir duomenų, svarbių mokesčio apskaičiavimo tyrimui.
Atsakovas vertino, kad svarbi aplinkybė, į kurią teismas neatsižvelgė, yra tai, jog pareiškėjo sutuoktinė S. R. pagal 2006 m. sausio 1 d. pinigų dovanojimo sutartį iš tėvo V. Š. gavo 48000 Lt, pagal 2008 m. gruodžio 24 d. pinigų dovanojimo sutartį iš motinos D. O. Š. – 49000 Lt, o iš kredito įstaigų pareiškėjo šeima 2006–2007 metais gavo 60000 Lt paskolų. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2011–2012 metais suteikė 278 000 Lt ir 30 000 Eur paskolų. Sutuoktinė, turėdama deklaruotus 788 00 Lt, su UAB „Raelas“ tiekėjais galėjo atsiskaityti iš savo disponuojamų lėšų, o ne iš gautų dovanų ir paskolų, todėl S. R. veiksmai (dovanų ir paskolų gavimas) lemia išvadą, kad pareiškėjas ir sutuoktinė neturėjo deklaruotų 788 000 Lt lėšų 2009–2011 metų laikotarpiu.
Pareiškėjas M. R. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
Pareiškėjas nurodė, kad jis ir jo sutuoktinė tinkamai ir sąžiningai vykdė jiems Lietuvos Respublikos teisės aktų keliamus reikalavimus, todėl nėra jokio pagrindo jų laikyti nesąžiningais mokesčių mokėtojais. Atsakovas, teigdamas, kad mokesčių mokėtojas turi pareigą neribotą laiką saugoti gautas pajamas pagrindžiančius dokumentus, pareiškėjui nepagrįstai kelia aukštesnius atidumo, sąžiningumo ir rūpestingumo standartus, nei tai numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Pareiškėjo įsitikinimu, nesąžiningu šioje situacijoje yra būtent mokesčių administratorius, kuris dėl savo neveiksnumo (per protingą laikotarpį neatlikęs savo pareigų ir nepasinaudojęs galimybe patikrinti Deklaracijoje pateiktų duomenų) siekia ne tik perkelti įrodinėjimo naštą mokesčių mokėtojui, tačiau ir sukurti jam pareigą saugoti pirminius pajamų gavimo dokumentus neribotą laiko tarpą.
Pareiškėjo įsitikinimu, mokesčių administratorius, įvertinęs Deklaracijoje nurodytus duomenis ir konstatavęs tariamą neatitikimą realios faktinės aplinkybėms, Deklaracijoje nurodytų ir įrodymais nepagrįstų pajamų apmokestinimą tiesiog perkėlė į 2009–2011 metų laikotarpį. Pažymi, kad naujausia LVAT praktika, kuria remiasi pareiškėjas, laike apribojo mokesčių administratoriaus galimybę kvestionuoti pagal VGTDĮ nuostatas pateiktoje Deklaracijoje užfiksuotus duomenis ir tokiu būdu užpildė Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatyme esančią spragą.
Pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai skirtingai vertina dviejų subjektų – mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojų – pateiktų duomenų įrodomąją galią tiek ikiteisminėje mokestinių ginčų nagrinėjimo stadijoje, tiek nagrinėjant administracines bylas teismuose. Sprendžiant klausimą dėl mokesčių mokėtojų pajamų ir / ar santaupų pripažinimo realiomis, mokesčių administratorius tokio pobūdžio ginčuose paprastai taiko itin griežtus įrodinėjimo standartus mokesčių mokėtojų gaunamų pajamų apskaitai, t. y. dažniausiai pripažįstamos tik tos pajamos, kurios gautos bankiniais pavedimais. Šiuo atveju pareiškėjas turėtas pajamas grindžia teisinį stabilumą įgijusia Deklaracija ir joje užfiksuotais duomenimis apie 2003 m. gruodžio 31 d. turėtas 788 000 Lt / 228 220,57 Eur lėšas ne banke. Mokesčių administratorius Deklaracijos duomenis nepagrįstai siekia nuginčyti vienintele šalutine aplinkybe, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė atitinkamu laikotarpiu ėmė paskolas, nors 2006–2007 metais paskolos iš bankų buvo paimtos itin geromis sąlygomis, be to, jokiu būdu tai nereiškia, kad pareiškėjo šeimai trūko apyvartinių lėšų. Pareiškėjas pažymėjo, kad mokesčių mokėtojo turimi piniginių lėšų likučiai ir mokestiniai įsipareigojimai turi būti apskaičiuojami remiantis objektyviais įrodymais ir matematiniais skaičiavimais, o ne prielaidomis.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 30 d. sprendimu atsakovo VMI apeliacinį skundą tenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo M. R. skundą atmetė ir paliko galioti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5) FR0682-329 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 68-243 „Dėl M. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2016-06-21 skundo“.
Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje yra kilęs ginčas dėl faktinės aplinkybės – pareiškėjo 2005 m. balandžio 29 d. deklaruotų Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593) piniginių lėšų (788 000 Lt (228 220,57 Eur)) – vertinimo ir jų reikšmės, apmokestinant pareiškėjo 2009-2012 m. gautas pajamas.
Byloje nagrinėjamu atveju, tiek pareiškėjas, tiek pirmosios instancijos teismas, vertindami aptartą faktinę aplinkybę, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015. Atsakovas su tokiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taikymu nesutiko ir teigė, kad ji turėtų būti atitinkamai koreguojama, keičiama ir pan.
Minėtame LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime buvo konstatuota, kad Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatyme nėra nustatyta teisinio reglamentavimo, kurio laikotarpio bėgyje, nuo deklaracijos pateikimo mokesčių administratoriui momento, pastarasis turi teisę tikrinti asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu bei asmuo (gyventojas) turi pareigą pagrįsti deklaruoto turto realią apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu, t. y. šiame teisės akte nėra nuostatų, nustatančių, nuo kada deklaracijos duomenys įgyja teisinį stabilumą. Kadangi Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymu nėra tinkamai sureglamentuotas aptariamas teisinis santykis, todėl jį galima išspręsti taikant teisės analogijos taisykles, o būtent, GTDĮ 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei MAĮ 68 straipsnio nuostatas (ABTĮ 4 str. 5 d.), nustatančias, kad mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Todėl laiku mokesčių mokėtojų pateiktos Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, t. y., jose nurodyti duomenys, įgyja teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, po nurodyto termino atlikdamas mokesčių mokėtojų atžvilgiu mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti bei reikalauti, kad pastarieji pagrįstų deklaruotų pajamų teisėtumą, nebegali.
Byloje nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius iš esmės kvestionuoja aptartą teismų praktiką tuo aspektu, kad jis, mokesčių administratorius, turi turėti teisę patikrinti mokesčių mokėtojo deklaruotų iki 2005 m. gegužės 1 d. pagal Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenis lėšų teisėtumą bei realumą, neribojant šios teisės laike.
Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, jog šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Tokių pagrindų nenurodo ir apeliantas. Teisinis reglamentavimas šiuo klausimu yra nepakitęs, faktinės aplinkybės šiuo aspektu yra analogiškos, kaip ir minėtose bylose. Apelianto prašymas, aptartu klausimu, formuoti naują praktiką iš esmės grindžiamas noru, kad nagrinėjamas teisinis santykis būtų aiškinamas jam palankiai, suteikiant jam teisę neribotai laike tikrinti minėtų deklaracijų duomenų teisėtumą bei realumą.
Visa tai lemia, kad LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 ir kiti analogiški šiuo klausimu teismų sprendimai, yra teisės šaltiniai, kuriais būtina vadovautis priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose.
Tačiau byloje nustatytos kitos faktinės aplinkybės, kurios atsirado po to, kai pareiškėjas 2005 m. balandžio 29 d. deklaravo Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593) pinigines lėšas (788 000 Lt (228 220,57 Eur)), sudaro pagrindą toliau plėtoti aptartą teismų praktiką.
Pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių nuostatas, Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. pateikęs deklaraciją, joje deklaravo duomenis apie turtą, kurį jis turėjo 2003 m. gruodžio 31 d., kuriuo galėjo grįsti vėlesnius kito turto įsigijimus.
Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, asmuo, gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma), privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan. (2; 3; 5; 19; 24; 25 str.). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius bei jų teisėtumą.
Šia prasme, Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) duomenys apie asmens turėtas 2003 m. gruodžio 31 d. lėšas, yra tik tas įrodymas, kuris patvirtina teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog asmuo 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo atitinkamą turtą (lėšas). Tačiau jis pats savaime neįrodo fakto, kad turtas, kuris yra įsigytas po 2003 m. gruodžio 31 d., yra įgytas už šias lėšas.
Toks Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) duomenų pobūdis lemia, kad asmuo po 2003 m. gruodžio 31 d. už šias lėšas įsigydamas kitą turtą, turi turėti aptartus pirminius ir leistinus įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog turtas yra įgytas iš lėšų, deklaruotų Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593). Ir priešingai, jei asmuo tokių įrodymų neturi ir/ar neteikia, įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad jis teisės aktų nustatyta tvarka neįrodo aptartos aplinkybės. Tačiau, tais atvejais, kai šio teisinio santykio šalys tokių pirminių ir leistinų įrodymų neturi, šalys teisiškai reikšmingas aplinkybes gali įrodinėti bei paneigti visomis kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, už kokias lėšas asmuo įgijo turtą po 2003 m. gruodžio 31 d., priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-1097/2009; administracinė byla Nr. A438-721/2010 ir kt.).
Visa tai apsprendžia ir byloje įrodinėtinų aplinkybių pobūdį bei apimtį, o būtent, asmuo turi įrodyti, kad jis, įsigydamas turtą po 2003 m. gruodžio 31 d., tebeturėjo pakankamai lėšų, kurias buvo deklaravęs pagal Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (FR0593), šiam turtui įsigyti; kad šį turtą įsigijo būtent už šias lėšas ir pan. Mokesčių administratorius atitinkamai turi įrodyti, kad asmuo turtą įsigijo už kitas lėšas; kad lėšų, kurias buvo deklaravęs pagal Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (FR0593), šiam turtui įsigyti nebeturėjo ir pan.
Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo patirtas išlaidas ir gautas pajamas 2009-2011 m. laikotarpiu, neatsižvelgė į pareiškėjo ir jo sutuoktinės lėšas (788 000 Lt (228 220,57 Eur)), kurias jie 2005 m. balandžio 29 d. deklaravo Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593) bei nustatė, jog pareiškėjas 2009-2011 metais gavo 192 816,50 Lt pajamų, nepagrįstų atitinkamais pajamų gavimo šaltiniais. Šią išvadą mokesčių administratorius grindė tuo, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2009-2011 metais išlaidas (paskolų suteikimas UAB „Raelas“, dalies bankų paskolų grąžinimas, palūkanų mokėjimas ir kt.) dengė pajamomis, nepagrįstomis juridinę galią turinčiais dokumentais ir atitinkamais sandoriais, nuo kurių ir apskaičiavo į biudžetą mokėtinus mokesčius.
Pareiškėjas šią mokesčių administratoriaus išvadą ginčija tik vienu aspektu, kad apskaičiuojant jo pajamas ir išlaidas turėjo būti atsižvelgta į lėšas, kurias jis 2005 m. balandžio 29 d. deklaravo Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593). Kitais aspektais su faktiniu ir aritmetiniu jo pajamų ir išlaidų už 2009-2011 metus apskaičiavimu, iš esmės sutinka ir jo neginčija.
Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė, S. R., nuo 2007 metų yra UAB „Raelas“ akcininkai, turintys po 50 procentų akcijų. Jie byloje nagrinėjamu laikotarpiu į šios įmonės veiklą investavo atitinkamas lėšas, bei grąžino dalį banko paskolų, šias išlaidas grįsdami Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) duomenimis.
Atsakovo surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė pagal dovanojimo ir paskolų sutartis 2006-2012 m. gavo atitinkamas lėšų sumas: iš V. Š. – 48 000 Lt; iš D. O. Š. – 49 000 Lt; iš kredito įstaigų – 60 000 Lt.; iš kitų fizinių asmenų (A. G., J. M., A. P. ir kt.) - 278 000 Lt ir 30 000 Eur.
Pareiškėjas savo teiginių, kad dalį lėšų į UAB „Raelas“ investavo iš lėšų (788 000 Lt ), kurias turėjo 2003 m. gruodžio 31 d. ir 2005 m. balandžio 29 d. deklaravo Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593), nepagrindžia jokiais įrodymais, t. y., neteikė nei pirminių nei kito pobūdžio įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, jog investicijų į UAB „Raelas“ ir kitų išlaidų metu realiai turėjo minėtas lėšas ar jų dalį.
Teisėjų kolegija, apibendrinusi nurodytas aplinkybes bei atsižvelgusi į tai, kad aptariamas lėšas pareiškėjas turėjo 2003 m. gruodžio 31 d., o minėtas išlaidas patyrė ženkliai vėliau - 2009-2011 m., sprendė, kad įrodymų vertinimo prasme, pareiškėjo teiginiai apie išlaidų vykdymą iš 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų 788 000 Lt, yra grindžiami tik prielaida, jog jis galėjo minėtas išlaidas vykdyti iš šių lėšų.
Teismas nurodė, kad atsakovo surinkti įrodymai šias aplinkybes paneigia. Iš šių įrodymų matyti, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė tuo laikotarpiu skolinosi ženklias pinigų sumas iš kitų asmenų ir kredito įstaigų. Ši aplinkybė patvirtina atsakovo išvadą, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu nedisponavo lėšomis, kurias jis buvo deklaravęs Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593). Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, o atsakovo pateikti įrodymai atitinka įrodymų leistinumo kriterijus, todėl įrodymų vertinimo prasme tai lemia, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka neįrodė savo teiginių pagrįstumo, o atsakovo surinkti šiuo klausimu įrodymai, juos paneigia bei patvirtina atsakovo išvadas, jog pareiškėjas 2009-2011 metų išlaidas (paskolų suteikimas UAB „Raelas“, dalies bankų paskolų grąžinimas, palūkanų mokėjimas ir kt.) dengė kitomis pajamomis, kurios nėra pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais. Dėl nurodytų priežasčių teismas atsakovo sprendimus pripažino pagrįstais ir teisingais, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė.
V.
Pareiškėjas M. R. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-91-438/2019 ir perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas M. R. prašo atnaujinti procesą byloje vadovaudamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu ir teigia, kad teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, nukrypo nuo išsamios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos, suformuotos faktinėmis aplinkybėmis labai panašiose, o kai kuriais atvejais - identiškose bylose. Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nesivadovavo 2018 m. gruodžio 5 d. išnagrinėta administracine byla Nr. eA-1636-556/2018, kurioje pareiškėja buvo M. R. sutuoktinė, ginčas kilo iš tų pačių faktinių aplinkybių ir dėl to paties teisinio pagrindo, dėl to susiklostė situacija, kuomet ta pati faktinė situacija to paties teismo dviejų skirtingų teisėjų kolegijų buvo išspręsta skirtingai. Todėl, pareiškėjo įsitikinimu, yra neabejotinas teisinis pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.
Teismui sprendimu patenkinus atsakovo apeliacinį skundą ir palikus galioti Klaipėdos AVMI ir VMI sprendimus, susiklostė neįprasta ir teisinėje valstybėje negalima teisinė situacija, kuomet bylose, kuriose: faktinės aplinkybės yra net ne identiškos, bet tapačios; nagrinėjamas tas pats teisinis pagrindas ir sprendžiamas identiškas teisinis klausimas; LVAT 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1636-556/2018 pripažinta, kad pareiškėjo šeimai pakako piniginių lėšų pagrįsti 2009-2012 m. laikotarpiu turėtas išlaidas, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai ginčijamais sprendimais pareiškėjo sutuoktinei apskaičiavo papildomai mokėtinas mokesčių ir su jais susijusias sumas, tuo tarpu šioje byloje 2019 m. sausio 30 d. sprendimu nuspręsta, jog pareiškėjo šeima 2009-2011 metų išlaidas dengė kitomis pajamomis, kurios nėra pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais, todėl papildomai mokėtinos mokesčių ir su jais susijusios sumos pareiškėjui apskaičiuotos pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, administracinėje byloje yra konstatuotina būtinybė atnaujinti administracinės bylos procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, kad nebūtų nukrypta nuo dominuojančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos bei tokios praktikos formavimo klaidinga linkme.
Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu tai, jog šioje administracinėje byloje teismas nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, o taip pat ėmėsi šią vieningą praktiką formuoti klaidinga linkme, todėl šioje situacijoje egzistuoja visos sąlygos, kurioms esant neišvengiamai pripažintina proceso atnaujinimo būtinybė.
Nurodo, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo šeimos mokestinį tyrimą, o vėliau ir patikrinimą, nustatė, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2009-2011 metais patirtos išlaidos galbūt viršijo gautas pajamas 385 633,00 Lt (111 687,04 Eur) suma. Klaipėdos AVMI šią piniginiu lėšų sumą tarp sutuoktinių padalino per pusę ir konstatavo, kad kiekvienam iš jų tenka po identišką sumą - 192 816,50 Lt (55 843,52 Eur) - kuria galbūt buvo viršytos teisės aktų nustatyta tvarka apmokestintos pajamos laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos AVMI, patikrinimo metu įvertinusi turimus duomenis apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (t. y. nuo Deklaracijos pateikimo iki laikotarpio, už kurį atlikti mokestinis tyrimas ir patikrinimas, pradžios dienos) turėtas ir gautas pinigines lėšas bei mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotas išlaidas, nustatė, kad 2008 m. gruodžio 31 d. sutuoktiniai galėjo turėti 49 000 Lt (14 191,38 Eur) santaupų, t. y. po 24 500 Lt (7 095,69 Eur) kiekvienas. Ši mokesčių administratoriaus išvada reiškia, kad laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo šeimos išlaidos neviršijo gautų pajamų, todėl pripažinta, jog pareiškėjo šeima galėjo turėti santaupų. Tačiau ši mokesčių administratoriaus išvada buvo padaryta visiškai neatsižvelgiant ir nevertinant pareiškėjo 2005 m. balandžio 29 d. pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593) nurodytų ne banke turėtų 788 000 Lt (228 220,57 Eur) piniginių lėšų sumos. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamos laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (t. y. iki laikotarpio, už kurį buvo atliktas mokestinis tyrimas ir mokestinis patikrinimas) patirtų išlaidų neviršijo, Deklaracijoje nurodytos 788 000 Lt (228 220,57 Eur) sumos pripažinimas pareiškėjo šeimos realiai turėtomis santaupomis ne banke 2003 m. gruodžio 31 d. leistų daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas šia piniginių lėšų suma galėjo dengti laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (už kurį buvo atliktas mokestinis patikrinimas) patiriamas išlaidas, kadangi jos nebuvo išleistos. Taigi LVAT administracinėje byloje teisingai konstatavo, kad ginčas kilęs dėl faktinės aplinkybės – Deklaracijoje pareiškėjo deklaruotų 788 000 Lt (228 220,57 Eur) piniginių lėšų vertinimo ir jų reikšmės, apmokestinant pareiškėjo 2009-2012 m. gautas pajamas.
Pareiškėjas teigia, kad LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 buvo konstatuota, jog VGTDĮ nėra nustatyta teisinio reglamentavimo, kurio laikotarpio bėgyje, nuo deklaracijos pateikimo mokesčių administratoriui momento, pastarasis turi teisę tikrinti asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius jų teisėtumo aspektu bei asmuo (gyventojas) turi pareigą pagrįsti deklaruoto turto realią apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu, t. y. šiame teisės akte nėra nuostatų, nustatančių, nuo kada deklaracijos duomenys įgyja teisinį stabilumą. Kadangi VGTDĮ nėra tinkamai sureglamentuotas aptariamas teisinis santykis, todėl jį galima išspręsti taikant teisės analogijos taisykles, o būtent, GTDĮ 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei MAĮ 68 straipsnio nuostatas (ABTĮ 4 str. 5 dalis), nustatančias, kad mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Todėl laiku mokesčių mokėtojų pateiktos Deklaracijos, t. y., jose nurodyti duomenys, įgyja teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, po nurodyto termino atlikdamas mokesčių mokėtojų atžvilgiu mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti bei reikalauti, kad pastarieji pagrįstų deklaruotų pajamų teisėtumą, nebegali.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiuo sprendimu, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, visiškai pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjo pateikta Deklaracija, t. y. joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, 2014 m. atlikdamas pareiškėjo atžvilgiu mokestinį tyrimą bei patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti nebegalėjo, nes jo teisė - duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą, kad jis pagrįstų deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 dienos - buvo pasibaigusi. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal minėtos Deklaracijos duomenis pareiškėjui pakako lėšų pagrįsti turėtas 2009-2012 m. laikotarpiu išlaidas, todėl pareiškėjui negalėjo būti priskaičiuoti mokėti į biudžetą Klaipėdos AVMI ir VMI sprendime nurodomi mokesčiai. Pareiškėjas akcentuoja, jog šios teismų praktikos yra laikomasi ir vėliau išnagrinėtose bylose ir ji yra neginčijamai dominuojanti.
Pareiškėjas akcentuoja, kad LVAT išnagrinėjo atsakovo apeliacinį skundą faktinėmis aplinkybėmis tapačioje administracinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl jo sutuoktinei pagal to paties mokestinio patikrinimo medžiagą atitinkamais Klaipėdos AVMI ir VMI sprendimais papildomai priskaičiuotų mokesčių teisėtumo ir 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1636-556/2018 teismas, įvertinęs Deklaracijoje deklaruotą 2003 m. gruodžio 31 d. ne banke turėtą grynųjų piniginių lėšų likutį, taip pat atsižvelgęs į mokesčių administratoriaus atliktą pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2004-2008 m. pajamų ir išlaidų tyrimą, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai (S. R.) pakako lėšų pagrįsti 2009-2012 m. laikotarpiu turėtas išlaidas, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai ginčijamais sprendimais apskaičiavo papildomai mokėtinas mokesčių ir su jais susijusias sumas. Taigi nagrinėjamu atveju susiklostė negalima teisinė situacija, kuomet dėl nepagrįsto teismo nukrypimo nuo dominuojančios LVAT praktikos, identiškose, iš tų pačių faktinių aplinkybių kildinamose administracinėse bylose buvo priimti visiškai priešingi sprendimai. Tokių prieštaringų teismo sprendimų buvimas gali sukurti teisinį netikrumą, galintį sumažinti visuomenės pasitikėjimą teisine sistema, nors toks pasitikėjimas yra vienas iš esminių teisinės valstybės komponentų.
Pareiškėjas nurodo, kad nepaisant to, pagal Klaipėdos AVMI ir VMI atliktus skaičiavimus 2004-2008 m. laikotarpiu (t. y. nuo Deklaracijos pateikimo iki mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo laikotarpio pradžios) pareiškėjo šeimos pajamų ir išlaidų balansas buvo teigiamas (į šiuos skaičiavimus neįtraukiant Deklaracijoje nurodytos 228 220,57 Eur santaupų, turėtų ne banke, sumos), LVAT, nagrinėdamas šią administracinę bylą, padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog „byloje nustatytos kitos faktinės aplinkybės, kurios atsirado po to, kai pareiškėjas 2005 m. balandžio 29 d. deklaravo Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593) pinigines lėšas (788 000 Lt (228 220,57 Eur)), sudaro pagrindą toliau plėtoti aptartą teismų praktiką. Atsižvelgiant į tai, jog pagal atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atliktus skaičiavimus, pareiškėjo šeima 2004-2008 m. pajamų gavo daugiau, nei patyrė išlaidų, LVAT, nukrypdamas nuo nuosekliai suformuotos ir šio prašymo pateikimo dieną dominuojančios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, administracinėje byloje Nr. eA-91-438/2019 nepagrįstai ėmėsi kvestionuoti Deklaracijoje nurodytos piniginių lėšų sumos realumą tikrinamo laikotarpio pradžiai.
LVAT administracinėje byloje Nr. Nr. eA-1636-556/2018 konstatavo, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje LVAT praktikos, mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjo sutuoktinės mokestinį tyrimą bei patikrinimą, Deklaracijos duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti minėtoje deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus neturėjo teisinio pagrindo, taip pat, kad pareiškėjo sutuoktinei pakako lėšų pagrįsti 2009-2012 m. laikotarpiu turėtas išlaidas, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai ginčijamais sprendimais apskaičiavo pareiškėjai papildomai mokėtinas mokesčių ir su jais susijusias sumas. Taigi nagrinėjamu atveju esant atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens išvadai, kad 2008 m. gruodžio 31 d. (mokestinio patikrinimo laikotarpio pradžiai) M. R. ir M. R. galėjo turėti 49 000 Lt (14 191,38 Eur) santaupų neskaičiuojant Deklaracijoje nurodytos santaupų sumos, tiek pirmosios instancijos teismui, tiek LVAT patvirtinus, jog Deklaracija įgijo teisinį stabilumą ir joje nurodytų piniginių lėšų legitimumo kvestionuoti negalima, atlikus elementarius matematinius skaičiavimus ir nustačius, jog 49 000 Lt (14 191,38 Eur) piniginių lėšų sumos, kurią pareiškėjo šeima galėjo turėti 2008 m. gruodžio 31 d. ir Deklaracijoje nurodytos 788 000 Lt (228 220,57 Eur) dydžio santaupų ne banke sumos pakanka pagrįsti 2008-2012 m. laikotarpiu pareiškėjo šeimos patirtas išlaidas, darytina pagrįsta išvada, jog teismas, spręsdamas, kad pareiškėjas 2009-2011 metų išlaidas (paskolų suteikimas UAB „Raelas“, dalies bankų paskolų grąžinimas, palūkanų mokėjimas ir kt.) dengė kitomis pajamomis, kurios nėra pagrįstos juridinę, galią turinčiais /dokumentais, nepagrįstai nukrypo nuo dominuojančios LVAT praktikos, užtikrinančios teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų palaikymą santykiuose tarp mokesčių mokėtojo bei mokesčių administratoriaus, o taip pat užtikrinančios realią galimybę mokesčių mokėtojui apginti savo teisėtus interesus. Teismas sprendime pasisakydamas, kad asmuo po 2003 m. gruodžio 31 d. už šias lėšas įsigydamas kitą turtą, turi turėti aptartus pirminius ir leistinus įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog turtas yra įgytas iš lėšų, deklaruotų Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto /deklaracijoje (FR0593), gyventojui įtvirtino neracionalias ir neproporcingas papildomas pareigas ir tokiu būdu ėmėsi nusistovėjusios LVAT praktikos keitimo klaidinga linkme.
Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo prašymas nepagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Pažymi, kad ginčo atveju LVAT vadovavosi aktualia suformuota teismų praktika dėl Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593) pateiktų duomenų. Tačiau byloje nustatytos kitos faktinės aplinkybės, kurios atsirado po to, kai pareiškėjas 2005 m. balandžio 29 d. deklaravo Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593) pinigines lėšas (788 000 Lt (228 220,57 Eur)), sudaro pagrindą toliau plėtoti aptartą teismų praktiką. LVAT pažymėjo, kad Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) duomenys apie asmens turėtas 2003 m. gruodžio 31 d. lėšas, yra tik tas įrodymas, kuris patvirtina teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog asmuo 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo atitinkamą turtą (lėšas). Tačiau jis pats savaime neįrodo fakto, kad turtas, kuris yra įsigytas po 2003 m. gruodžio 31 d., yra įgytas už šias lėšas.
Atsakovas pažymi, kad įvertinus visas faktines aplinkybes, akivaizdu, jog, jei ir laikoma, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė S. R. galėjo turėti tiek lėšų, kiek deklaravo Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593), tai atsižvelgiant į tai, kad jie vėliau skolinosi iš banko 60 000 Lt, sumokėjo 9 887,85 Lt palūkanų, vis tiek būtų daroma išvada, kad jie 2008 metų pabaigai neturėjo lėšų, deklaruotų Deklaracijoje, nes priešingu atveju jiems nebūtų poreikio skolintis iš kredito įstaigų ir mokėti už paskolas palūkanas.
Atsakovo teigimu, LVAT pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas savo teiginių, jog dalį lėšų į UAB „Raelas“ investavo iš lėšų (788 000 Lt), kurias turėjo 2003 m. gruodžio 31 d. ir 2005 m. balandžio 29 d. deklaravo Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593), nepagrindžia jokias įrodymais, t. y., neteikė nei pirminių nei kito pobūdžio įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, jog investicijų į UAB „Raelas“ ir kitų išlaidų metu realiai turėjo minėtas lėšas ar jų dalį. Visą tai apibendrinus bei atsižvelgus į tai, kad aptariamas lėšas pareiškėjas turėjo 2003 m. gruodžio 31 d., o minėtas išlaidas patyrė ženkliai vėliau – 2009–2011 m., darytina išvada, jog įrodymų vertinimo prasme, pareiškėjo teiginiai apie išlaidų vykdymą iš 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų 788 000 Lt, yra grindžiami tik prielaida, kad jis galėjo minėtas išlaidas vykdyti iš šių lėšų. LVAT nurodė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė tuo laikotarpiu skolinosi ženklias pinigų sumas iš kitų asmenų ir kredito įstaigų. Ši aplinkybė patvirtina mokesčių administratoriaus išvadą, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu nedisponavo lėšomis, kurias jis buvo deklaravęs Deklaracijoje.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad visose LVAT nutartyse, kuriose LVAT rėmėsi teisinio tikrumo, stabilumo principais (2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas adm. byloje Nr. A-2667-438/2015, 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis adm. byloje Nr. eA-3938-438/2016, 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimas adm. byloje Nr. A-4957-438/2017), tokią poziciją grindė būtent Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Taikant tokius konstitucinius principus kaip teisinis tikrumas, stabilumas, jokiu būdu negalima visiškai neatsižvelgti į protingumo, teisingumo, proporcingumo, Konstitucijos vientisumo principus, nes, priešingu atveju, būtų pažeista konstitucinių principų ir vertybių pusiausvyra.
Pažymi, kad teismų praktika nėra ir negali būti visiškai statiška. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant. Tinkamai motyvuota teismų praktikos kaita, kai ji nėra atsitiktinė, atitinka teisinės valstybės imperatyvą. Mano, kad siekis ne formaliai vadovautis teisinio stabilumo užtikrinimo principu, taip pat GTDĮ 5 straipsnio 3 dalies ir MAĮ 68 straipsnio nuostatomis, tačiau atsižvelgti ir į kitus teisinius principus (protingumą, teisingumą, proporcingumą ir kt.), tokiu būdu išsaugojant vertybių pusiausvyrą, yra svarbus tikslas, galintis pateisinti teismų praktikos kitimą. LVAT 2017 m. liepos 4 d. nutartyje adm. byloje Nr. A-1125-556/2017 konstatavo, kad būtų tikslinga papildyti principinę LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime suformuotą nuostatą dėl gyventojo turto deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionavimo bei galbūt paneigimo laike, kai yra nustatomi akivaizdžiai protingumo kriterijams prieštaraujantys duomenys ar yra kitų išskirtinių aplinkybių, leidžiančių nepaisyti nuostatos dėl gyventojo turto deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionavimo konkrečiame laike. Būtent, kaip matyti iš aptartų aplinkybių, šioje situacijoje nustatyti akivaizdžiai protingumo kriterijams prieštaraujantys duomenys ir yra kitų išskirtinių aplinkybių (prieštaravimas kitiems konstituciniams principams), leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas 2009-2011 metų išlaidas (paskolų suteikimas UAB „Raelas“, dalies bankų paskolų grąžinimas, palūkanų mokėjimas ir kt.) dengė kitomis pajamomis, kurios nėra pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais. Taigi LVAT administracinėje byloje Nr. eA-91-438/2019 įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis formuojama LVAT praktika ir nuo jos nenukrypęs, nes LVAT palieka teisėjų diskrecijos teisę nagrinėti faktines aplinkybes pagal vidinį įsitikinimą ir esant išskirtinėms aplinkybėms konstatuoti, kad Vienkartinėje turto deklaracijoje nurodytų lėšų pareiškėjas mokestinio patikrinimo laikotarpio pradžiai nebeturėjo.
Prašyme pareiškėjas nurodo, kad analogiškoje byloje Nr. eA-1636-556/2018 LVAT konstatavo, jog Deklaracijoje nurodyti duomenys įgijo teisinį stabilumą, todėl mokesčių administratorius, 2014–2016 m. atlikdamas pareiškėjo sutuoktinės mokestinį tyrimą bei patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti minėtoje deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus neturėjo teisinio pagrindo. Atsakovas pažymi, kad ir administracinėje byloje Nr. eA-91-438/2019 LVAT pripažino Deklaracijoje nurodytų duomenų teisinį stabilumą, tačiau įvertino kitas reikšmingas faktines aplinkybes (gautas paskolas 2004-2008 m. laikotarpiu), kurių S. R. atžvilgiu priimtame sprendime LVAT neakcentavo ar nepastebėjo. Taigi LVAT nenukrypo nuo suformuotos praktikos, o nagrinėjo bylos faktines aplinkybes iš esmės, tokiu būdu plėtodamas LVAT praktiką ginčo klausimu. Todėl, apibendrinant visus išdėstytus argumentus, jokiu būdu apskritai nekvestionuojant teisinio stabilumo ir tikrumo principų taikymo reikšmės mokestiniuose teisiniuose santykiuose, pabrėžtina, kad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, tiek LVAT praktika, tiek EŽTT sprendimai, tiek mokslinė literatūra, tiek visi kiti aptarti argumentai pagrindžia, jog kuomet mokestiniuose ginčuose nustatyti akivaizdžiai protingumo kriterijams prieštaraujantys duomenys ar yra kitų išskirtinių aplinkybių (pvz., prieštaravimas tokiems teisės principams kaip protingumo, teisingumo, proporcingumo), negalima tik formaliai vadovautis anksčiau priimtu sprendimu, būtina nustatytas faktines bylos aplinkybes nagrinėti iš esmės, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes. LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-91-438/2019 priėmė vadovaudamasis suformuota teismų praktika bei nuo jos nenukrypdamas, įvertinęs teisingam šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Taigi nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-146-17/2012).
Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas M. R. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-91-438/2019, vadovaudamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu.
Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010; 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje suformuota nuostata, kad VGTDĮ nėra nustatyta teisinio reglamentavimo, kurio laikotarpio bėgyje nuo deklaracijos pateikimo mokesčių administratoriui momento, pastarasis turi teisę tikrinti asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu bei asmuo (gyventojas) turi pareigą pagrįsti deklaruoto turto realią apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu, t. y. šiame teisės akte nėra nuostatų, nustatančių, nuo kada deklaracijos duomenys įgyja teisinį stabilumą, todėl jį galima išspręsti taikant teisės analogijos taisykles, būtent GTDĮ 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei MAĮ 68 straipsnio nuostatas, kuriose numatyta, kad mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Todėl mokesčių mokėtojų pateiktos deklaracijos, t. y. jose nurodyti duomenys įgyja teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, po nurodyto termino atlikdamas mokesčių mokėtojų atžvilgiu mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti bei reikalauti, kad pastarieji pagrįstų deklaruotų pajamų teisėtumą, nebegali. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos (administracinės bylos Nr. A-2667-438/2015, Nr. eA-1636-556/2018), t. y. dviejose identiškose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pareiškėjo sutuoktinės atžvilgiu (adm. byla Nr. eA-1636-556/2018)) buvo priimti visiškai priešingi sprendimai.
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. gruodžio 5 d. buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. eA-1636-556/2018, pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas atsakovo VMI apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjos S. R. skundas buvo tenkintas ir Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. (6.5) FR0682-328 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ bei VMI 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. 68-242 „Dėl S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2016-06-21 skundo“ panaikinti. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties aprašomosios dalies matyti, kad faktinės aplinkybės sutampa su šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. eA-1636-556/2018, pasisakydamas dėl pareiškėjos S. R. mokestinių prievolių, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 pateiktais išaiškinimais, kuriuos patvirtina ir kitose analogiško pobūdžio bylose nuosekliai formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga kaip priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo) deklaracijos, pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją), neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y., šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką, bei kad šiems teisiniams santykiams pagal analogiją turi būti taikomos GTDĮ 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei MAĮ 68 straipsnio nuostatos (ABTĮ 4 str. 7 d.), mokesčių administratoriui suteikiančios teisę mokestinį patikrinimą atlikti, o tuo pačiu ir mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos (žr., pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3938-438/2016, 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1118-438/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-636-442/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-875-575/2018 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos mokesčių administratoriui 2005 m. balandžio 29 d. pateikta Vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, t. y., joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą. Taigi, mokesčių administratorius, 2014–2016 m. atlikdamas pareiškėjos mokestinį tyrimą bei patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti minėtoje deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus neturėjo teisinio pagrindo. Įvertinusi deklaracijoje pareiškėjos deklaruotą 2003 m. gruodžio 31 d. ne banke turėtą grynųjų piniginių lėšų likutį (788 000 Lt), taip pat atsižvelgusi į mokesčių administratoriaus atliktą pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2004–2008 m. pajamų ir išlaidų tyrimą, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pareiškėjai pakako lėšų pagrįsti 2009–2012 m. laikotarpiu turėtas išlaidas, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai ginčijamais sprendimais apskaičiavo pareiškėjai papildomai mokėtinas mokesčių ir su jais susijusias sumas.
Šioje administracinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės yra tapačios, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nors ir konstatavo, kad Deklaracijoje nurodyti duomenys įgijo teisinį stabilumą, byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, jog šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, teisinis reglamentavimas šiuo klausimu yra nepakitęs, faktinės aplinkybės šiuo aspektu yra analogiškos, kaip ir kitose nurodytose bylose, tačiau nurodė, kad byloje nustatytos kitos faktinės aplinkybės, kurios atsirado po to, kai pareiškėjas 2005 m. balandžio 29 d. deklaravo Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593) pinigines lėšas (788 000 Lt (228 220,57 Eur)), todėl tai sudaro pagrindą toliau plėtoti aptartą teismų praktiką. Teisėjų kolegija nurodė, kad Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) duomenys apie asmens turėtas 2003 m. gruodžio 31 d. lėšas yra tik tas įrodymas, kuris patvirtina teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog asmuo 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo atitinkamą turtą (lėšas). Tačiau jis pats savaime neįrodo fakto, kad turtas, kuris yra įsigytas po 2003 m. gruodžio 31 d., yra įgytas už šias lėšas. Toks Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) duomenų pobūdis lemia, kad asmuo po 2003 m. gruodžio 31 d. už šias lėšas įsigydamas kitą turtą, turi turėti aptartus pirminius ir leistinus įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog turtas yra įgytas iš lėšų, deklaruotų Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593). Ir priešingai, jei asmuo tokių įrodymų neturi ir/ar neteikia, įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad jis teisės aktų nustatyta tvarka neįrodo aptartos aplinkybės.
Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kuomet išnagrinėjus administracines bylas, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios, buvo priimti skirtingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės sudaro faktinį ir teisinį pagrindą konstatuoti, kad priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimą buvo nukrypta nuo administracinių teismų praktikos, t. y. pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu yra pagrįstas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą tenkinamas, procesas administracinėje byloje Nr. eA-91-438/2019 atnaujinamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo M. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-91-438/2019 tenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-91-438/2019 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.
Administracinę bylą perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Veslava Ruskan
Ramutė Ruškytė
Skirgailė Žalimienė