(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Radzevičienės,
sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,
vertėjaujant Alvyrai Klipčiuvienei,
dalyvaujant: ieškovės atstovams advokatui Ramūnui Audzevičiui, A. A., S. A.,
atsakovės atstovams advokatams Dovilei Armalytei, Linai Darulienei, Valentinui Mikelėnui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės atviros akcinės bendrovės „Gomeltransneft Družba“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-391-368/2018 pagal ieškovės atviros akcinės bendrovės „Polocktransneft Družba“, kurios procesines teises perėmė atvira akcinė bendrovė „Gomeltransneft Družba“, ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ dėl žalos atlyginimo ir nepagrįsto praturtėjimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė atvira akcinė bendrovė (toliau – AAB) „Polocktransneft Družba“ 2017 m. rugsėjo 15 d. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „ORLEN Lietuva“ 71 381 058 JAV dolerių žalos atlyginimą, 12 825 122,69 JAV dolerių palūkanų, apskaičiuotų per laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 18 d. iki ieškinio pateikimo dienos, bei 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
2. Lietuvos apeliacinio teismo žodine nutartimi, priimta 2019 m. lapkričio 6 d. posėdyje, pradinė ieškovė AAB „Polocktransneft Družba“ pakeista jos teisių perėmėja AAB „Gomeltransneft Družba“.
3. Ieškovė nurodė, kad Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos Respublikoms atkūrus nepriklausomybę, visa technologinė nafta, buvusi magistralinio naftotiekio „Polockas-Ventspilis“ ir „Polockas-Biržai-Mažeikiai“ atkarpose Lietuvos Respublikos teritorijoje, atiteko ieškovės pirmtakei Novopolocko respublikinei unitarinei naftos transportavimo įmonei „Družba“. Nurodytos naftotiekio atkarpos buvo nepertraukiamai eksploatuojamos iki 2006 m. Lietuvos kryptimi iš Baltarusijos kasmet buvo tiekiama vidutiniškai apie 12-14 milijonų tonų naftos. Naftotiekio bendram eksploatavimui sureguliuoti buvo pasirašyti atitinkami aktai ir nuostatai, kuriais patvirtinta ieškovės nuosavybės teisė į naftotiekyje buvusią technologinę naftą. Susitarimai buvo vykdomi visų šalių ir jokių ginčų dėl nuosavybės teisės į technologinę naftą naftotiekio eksploatavimo metu neiškilo.
4. 2006 metų rugpjūčio mėnesį nustojus eksploatuoti Lietuvos teritorijoje esančias magistralinio naftotiekio „Polockas-Ventspilis“ ir „Polockas-Biržai-Mažeikiai“ atkarpas ir keliskart pasikeitus akcininkams Lietuvos įmonės, prižiūrinčios laikinai nenaudojamo naftotiekio, kuriame visada privalo būti technologinė nafta, būklę, atsakovė AB „ORLEN Lietuva“ 2014 metų rugsėjo mėnesį iš Lietuvos teritorijoje esančio magistralinio naftotiekio neatlygintinai išstūmė ir pasisavino 104 818 tonų ieškovei priklausančios technologinės naftos, tokiu būdu padarydama ieškovei 71 381 058 JAV dolerių žalą.
5. Ieškovė nurodė, kad jeigu teismas nepripažintų pagrindo konstatuoti ieškovės patirtą žalą dėl atsakovės veiksmų, byloje egzistuoja pagrindas priteisti ieškovei nuostolių atlyginimą vadovaujantis nepagrįsto praturtėjimo institutu. Ieškovės teigimu, ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino, nes apie jai priklausančios naftos išsiurbimą iš naftotiekio ieškovė sužinojo tik 2014 m. rugsėjo 18 d. Tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, jis turėtų būti atnaujintas, kadangi ieškovė tikėjosi, jog ateityje nafta toliau bus tiekiama atsakovei.
6. Atsakovė AB „ORLEN Lietuva“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę, visas ir bet koks jos teritorijoje fiziškai buvęs turtas pagal acta jure imperii (suverenaus pobūdžio veikos, kurioms taikomas valstybės imunitetas) principą tapo Lietuvos Respublikos valstybine nuosavybe, todėl ieškinio patenkinimo atveju būtų paneigti konstituciniai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo teisiniai pagrindai ir padariniai.
7. Atsakovė nurodė, kad technologinė nafta buvo veikusio „Družba“ naftotiekio esminė dalis – jo priklausinys, todėl technologinės naftos nuosavybės ir priklausomybės klausimas visuomet spręstas tik kartu su naftotiekio kaip pagrindinio daikto nuosavybės ir priklausomybės klausimu. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šis daiktas tapo Lietuvos valstybės, o vėliau – atsakovės nuosavybe.
8. Atsakovės vertinimu, Lietuvos – tuo metu jau nepriklausomos valstybės – jurisdikcijai nepriklausančių trečiųjų asmenų vidiniai susitarimai ar vienašaliai sprendimai, priimti net nedalyvaujant Lietuvos Respublikos įgaliotiems atstovams, neturėjo ir šiuo metu neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant Lietuvos valstybės, o vėliau – atsakovės nuosavybės klausimus. Mažeikių valstybinė naftos perdirbimo įmonė „Nafta“ buvo įsteigta dar 1991 m. sausio 4 d. Atsakovės aiškinimu, būtent šiai įmonei, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 347, buvo perduotos pagrindinės gamybos priemonės. Pačiame 1992 m. birželio 18 d. Novopolocko akte (kuriuo, be kita ko, grindžiamas ieškovės reikalavimas) prie balanso eilutės 010 – „pagrindinės priemonės (01)“ buvo nurodyta, kad turtas už daugiau nei 39 mln. rub. sumą perduotas Mažeikių įmonei „Nafta“. Vėliau, įkūrus Biržų valstybinę naftos transportavimo įmonę „Naftotiekis“, 1992 m. rugpjūčio 4 d. priėmimo perdavimo aktu pagrindinės priemonės buvo perduotos iš Mažeikių valstybinės naftos perdirbimo įmonės „Nafta“ Biržų valstybinei naftos transportavimo įmonei „Naftotiekis“, kuri 1992 m. lapkričio 30 d. inventorizavo valstybės perduotą turtą.
9. Atsakovė nurodė, kad technologinė nafta kaip atsakovės turtas buvo inventorizuota 2009 metais, kadangi tik po Lietuvos ir Latvijos sienos demarkacijos buvo galima sudaryti kalibravimo lenteles ir tiksliai nustatyti (pagal tikslias sienos kirtimo koordinates), kokia naftotiekio dalis yra Lietuvos teritorijoje, o kokia – Latvijos. Atsakovės teigimu, ieškovė ne tik neįrodė savo nuosavybės teisių į ginčo technologinę naftą, bet ir vienos iš nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, t. y. aplinkybės, jog atsakovė tą turtą įgijo be teisinio pagrindo. Atsakovė, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senatį, nes naftotiekį su technologine nafta Lietuva įsigijo dar 1990 metais, naftotiekio eksploatavimas buvo nutrauktas 2006 metais, todėl ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, atsakovės naudai iš ieškovės priteisė patirtas bylinėjimosi išlaidas.
11. Teismas sprendė, kad technologinės naftos naftotiekyje nuosavybės (priklausomybės) klausimas buvo išspręstas 1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Pagal teritorinį principą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. I-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ 1 punktas ir numatė, kad visos šio nutarimo priėmimo dieną Lietuvos teritorijoje esančios sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Detalizuojant šį nutarimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 347 buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybine nuosavybe tampa ne tik buvusios sąjunginio pavaldumo įmonės, bet ir objektai. Kadangi Mažeikių valstybinė naftos perdirbimo įmonė „Nafta“ buvo įsteigta dar 1991 m. sausio 4 d., todėl būtent jai, remiantis Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 347, buvo perduotos pagrindinės gamybos priemonės. Teismas pažymėjo, kad ieškovės į bylą pateiktame 1992 m. birželio 18 d. Novopolocko akte prie balanso eilutės 010 – „pagrindinės priemonės (01)“ nurodyta, kad turtas už daugiau nei 39 mln. rub. sumą perduotas Mažeikių įmonei „Nafta“. Vėliau, įkūrus Biržų valstybinę naftos transportavimo įmonę „Naftotiekis“, 1992 m. rugpjūčio 4 d. priėmimo-perdavimo aktu pagrindinės priemonės iš Mažeikių valstybinės naftos perdirbimo įmonės „Nafta“ buvo perduotos Biržų valstybinei naftos transportavimo įmonei „Naftotiekis“. Valstybinė įmonė „Naftotiekis“ valstybės perduotą turtą inventorizavo 1992 m. lapkričio 30 d. Ginčo technologinė nafta kaip atsakovės turtas buvo inventorizuotas 2009 m. sausio 30 d. po Lietuvos-Latvijos sienos demarkacijos. Apibendrinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė savo argumentų dėl technologinės naftos nuosavybės.
12. Teismas laikėsi nuostatos, kad ieškovės nuosavybės teisių į technologinę naftą nepatvirtina ir 1992 m. vasario 25 d. Lvovo bei 1992 m. birželio 18 d. Novopolocko aktai. Teismas pažymėjo, kad nurodyti aktai pagal teisinę prigimtį neturi jokios įtakos ir galios sprendžiant buvusios Lietuvos Respublikos valstybinės nuosavybės klausimus, kadangi jie nėra tarptautinės sutartys. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad Lvovo akto sudarymo metu ieškovė savo buhalteriniame balanse neturėjo technologinės naftos, nes ši nafta buvo apskaityta teritoriniu principu, tai yra buvo tik Ukrainoje. Teismas akcentavo aplinkybę, jog Lvovo aktas buvo sudarytas jau po to, kai technologinės naftos Lietuvos teritorijoje nuosavybės klausimas buvo išspręstas Lietuvos Respublikos teisės norminiu aktu. Teismo vertinimu, Lvovo aktu negalėjo būti skirstomas Lietuvos valstybinis turtas, kadangi tai būtų prieštaravę tiek teritoriniam principui, kuriuo buvo paremtas ir pats Lvovo aktas, tiek ir Lietuvos Respublikos suverenitetui bei nepriklausomybei. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Lvovo aktas yra kitos valstybės juridinio asmens vidinis dokumentas, sudarytas ignoruojant Lietuvos Respublikos valstybės atkūrimą ir iš to sekančias teisines pasekmes, todėl nei Lietuvai, nei atsakovei jis (aktas) neturi jokios teisinės reikšmės.
13. Teismo vertinimu, Novopolocko aktas taip pat nepatvirtina ieškovės nuosavybės teisės į technologinę naftą, nes jis pagal savo turinį tėra vidinis užsienio valstybės įmonės buhalterinio pobūdžio dokumentas, kurio nepasirašė joks tinkamai įgaliotas Lietuvos Respublikos atstovas. Teismas akcentavo aplinkybę, jog Lvovo bei Novopolocko aktų nepripažino tarptautinėmis sutartimis ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Teismo vertinimu, ieškovės argumentai, jog Latvijos Respublikos Aukščiausiasis teismas Novopolocko aktą esą pripažino tarptautiniu aktu, paliekančiu ieškovui teisę į ginčo naftą, yra nepagrįsti, nes Latvijos teismai nesprendė (ir negalėjo spręsti) Lietuvos Respublikoje buvusio turto nuosavybės klausimų. Be to, Latvijos teismo sprendimas šios bylos nagrinėjimo metu dar nėra galutinis, neturi nei prejudicinės, nei įrodomosios galios.
14. Teismo įsitikinimu, technologinės naftos nuosavybės ieškovei fakto nepatvirtina ir OOO “LatRostTrans“, ieškovės bei AB „Mažeikių nafta“ 2000 m. rugsėjo 27 d. patvirtinti Naftotiekių bendros eksploatacijos nuostatai, kurie nėra nei nuosavybės perdavimą, nei jos įgijimą patvirtinantis dokumentas. Teismas pažymėjo, kad nuostatus patvirtinusios šalys siekė ne spręsti turto padalijimo ar nuosavybės klausimus, bet susitarti dėl šalims priklausančio turto naudojimo (sistemos funkcionavimo) taisyklių. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės įrodinėjamo naftos nuosavybės fakto nepatvirtina ir ta aplinkybė, jog atsakovė užtikrindavo prarasto naftos kiekio grąžinimą į naftotiekį, nes tai buvo daroma tik siekiant užtikrinti sistemos funkcionavimą. Teismo vertinimu, ieškovės ir AB „Mažeikių nafta“ 2001 m. sausio 15 d. sudaryta Naftos transportavimo sutartis neįrodo ieškovės nuosavybės teisės į ginčo objektą, nes sutartimi šalys susitarė ne dėl technologinės naftos, kaip naftotiekio dalies, o dėl naftos, kaip žaliavos, kurią tiekė įmonė „Transneft“. Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog analizuojamu atveju nėra atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, kurias turėjo įrodyti ieškovė, bet kuri to nepadarė, jog teismas negali remtis ieškovės prielaidomis apie jai atsakovės padarytą žalą.
15. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą, grindžiamą nuostolių atlyginimo dėl nepagrįsto praturtėjimo institutu. Teismas pažymėjo, jog pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą asmuo gali būti įpareigotas grąžinti be pagrindo įgytą turtą tik tada, kai konstatuojamos visos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be teisinio pagrindo teisiniams santykiams atsirasti būtinos sąlygos. Teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog jai nuosavybės teise priklausė 71 381 058 JAV dolerių vertės technologinė nafta, o tai neleidžia spręsti dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo ieškovės sąskaita.
16. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad ieškinys byloje pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Teismas iš byloje nustatytų aplinkybių padarė išvadą, kad jau 2006 metais nutraukus naftotiekio naudojimą ieškovei turėjo tapti aišku, jog technologinės naftos iš atsakovės ji neatgaus. Teismas pažymėjo, kad naftotiekis neveikia ir niekada neveikė reversiniu būdu, t. y. ieškovė pati negalėjo išsiurbti naftos iš atsakovės naftos įrenginių. Nors ieškovė nurodė, kad tikėjosi, jog ateityje bus atnaujintas naftos tiekimas ir tik 2014 m. rugsėjo 19 d. jai tapo žinoma apie naftos išsiurbimą iš naftotiekio, tačiau, teismo vertinimu, tokio pobūdžio argumentai negali būti pripažinti svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Apeliaciniu skundu ieškovė AAB „Polocktransneft Družba“, kurios procesines teises perėmė AAB „Gomeltransneft Družba“, prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Teismas netyrė esminių bylos aplinkybių, todėl neteisingai išsprendęs naftos nuosavybės priklausomybės klausimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio nuostatas, netinkamai taikė ir CK 6.249 straipsnio normas.
17.2. Teismo sprendime klaidingai išaiškinti ir taikyti Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas. Tai lėmė neteisingą naftos nuosavybės priklausomybės klausimo išsprendimą.
17.3. Teismas klaidingai aiškino Lvovo ir Novopolocko aktus bei nepagrįstai atmetė ieškovės argumentus, kad būtent šiais aktais buvo išspręstas technologinės naftos nuosavybės teisės režimo klausimas.
17.4. Teismas pažeidė procesines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Dėl šių pažeidimų buvo neteisingai išspręsta byla. Teismas rėmėsi įrodymais, netirdamas jų turinio ir atsisakydamas iškviesti liudytoją, kuris galėjo atskleisti tam tikrų įrodymų reikšmę. Teismas selektyviai rinkosi įrodymus, ignoruodamas kitus įrodymus, jis neįsitikino, ar pakanka duomenų išvadai, jog technologinė nafta buvo perduota Lietuvos Respublikos ir jos įmonės nuosavybėn. Teismas nesiaiškino, kodėl esą būdama technologinės naftos savininke, atsakovė per daugiau kaip 15 metų nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo trukusį naftotiekio „Družba“ eksploatavimo laikotarpį niekada nereiškė pretenzijų į technologinę naftą, bet priešingai – pripažino, kad ši nafta priklauso ieškovei.
17.5. Klaidingai išsprendus naftos nuosavybės klausimą, skundžiamu sprendimu neteisingai atmestas ir reikalavimas priteisti atlyginti ieškovės nuostolius dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.242 straipsnis).
17.6. Teismas atidavė atsakovei nuosavybę tiek į naftą, buvusią naftotiekyje 1990 m. kovo 11 d., 1990 m. kovo 13 d., 1991 m. rugpjūčio 21 d. (kurios neliko jau 1992 metais), tiek ir į naftą, buvusią 2006 metais bei pasisavintą atsakovės 2014 metais. Tokiu būdu, skundžiamo teismo sprendimo pagrindu atsakovė apdovanota dvigubai. Jokia tarptautinė ar nacionalinė teisės norma nenustato pagrindo teismui priskirti nuosavybėn tą naftą, kuri į naftotiekį pateko po 1992 metų. Lygiai taip pat jokia nacionalinė ar tarptautinė teisės norma nenustato pagrindo teismui ignoruoti ar pakeisti Lvovo, Novopolocko aktais ir 2000 metų Nuostatais sutartą technologinės naftos nuosavybės teisinį režimą.
17.7. Teismas klaidingai taikė ieškinio senatį ieškovės reikalavimui, kadangi apie teisių į naftos nuosavybę pažeidimą ieškovė sužinojo anksčiausiai 2014 m. rugsėjo 19 d. Prieš pažeisdama ieškovės teises, atsakovė nuosekliai pripažindavo ieškovės nuosavybės teises į naftą. Net ir skaičiuojant ieškinio senaties terminą nuo atsakovės 2008 metų rašto, tuo metu žala dar nebuvo atsiradusi, nes nafta išsiurbta iš naftotiekio tik 2014 metais. Ieškinio senatis ieškovės reikalavimui priteisti nuostolius dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo ieškinio padavimo dieną nebuvo suėjusi. Bet kokiu atveju egzistuoja ir pagrindas atnaujinti ieškinio senatį.
17.8. Teismas nepagrįstai priteisė atsakovei 23 740,17 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, net keturis kartus viršydamas rekomenduotiną maksimalų galimų priteisti tokių išlaidų dydį, tuo pažeisdamas Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos).
18. Ieškovė apeliaciniame skunde pareiškė procesinio pobūdžio prašymus: priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus rašytinius įrodymus, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje liudytoju apklausti S. P., išreikalauti iš atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ ir iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos naujus rašytinius įrodymus.
19. Atsakovė AB „ORLEN Lietuva“ atsiliepime prašo Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės AAB „Polocktransneft Družba“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais esminiais atsikirtimais:
19.1. Lietuvos Respublika naftotiekį su technologine nafta perėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio – respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ pagrindu. Teismas teisingai nusprendė, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę, joje buvęs Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – SSRS) valstybinis turtas, įskaitant ir technologinę naftą, perėjo Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Dėl šios priežasties ieškovės teiginiai, kad Lietuvos Respublika negalėjo perimti technologinės naftos, nėra pagrįsti ir prieštarauja Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo teisiniams padariniams.
19.2. Novopolocko naftos transportavimo įmonės „Družba“ 1992 m. birželio 18 d. turto ir finansinių lėšų padalijimo aktas ir PO UMN „Družba“ 1992 m. vasario 25 d. turto ir finansinių lėšų padalijimo aktas nėra tarptautinės sutartys. Tai yra tik ieškovės vidiniai dokumentai, kuriais nebuvo prisiimti jokie tarptautiniai įsipareigojimai. Šių dokumentų pagrindu grįsdama savo reikalavimus, ieškovė tik patvirtina, kad jokios technologinės naftos nuosavybės teisės ji neturėjo ir neturi.
19.3. Ieškovė ieškinį pareiškė praleidusi senaties terminą. Nors ieškovė savo teisės pažeidimą sieja su 2014 metų įvykiais, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė turėjo suprasti apie savo tariamos teisės pažeidimą daug anksčiau nei 2014 metais ir bet kokiu atveju ne vėliau kaip 2006 metais. Ieškinio senaties termino praleidimas sudarė savarankišką pagrindą ieškinį atmesti.
20. Atsakovė AB „ORLEN Lietuva“ atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat pareiškė prieštaravimus dėl ieškovės suformuluotų procesinio pobūdžio prašymų apklausti liudytoją, išreikalauti rašytinius įrodymus, prie bylos pridėti su skundu teikiamus naujus įrodymus. Atsakovė nurodė, kad ieškovės prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka teismas turėtų išspręsti savo nuožiūra.
21. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartimi nutarta bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.
22. Kaip jau nurodyta nutarties 2 punkte, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 6 d. posėdyje žodine nutartimi ieškovė atvira akcinė bendrovė „Polocktransneft Družba“ pakeista jos teisių perėmėja atvira akcine bendrove „Gomeltransneft Družba“.
23. Ieškovė Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė procesinius dokumentus (prašymus bei paaiškinimus): 2018 m. liepos 13 d. rašytinius paaiškinimus ir naują įrodymą (Latvijos Respublikos Latgalos apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimo kopija); 2019 m. vasario 26 d. rašytinius paaiškinimus dėl atsakovės 2019 m. vasario 13 d. pateiktų paaiškinimų; 2019 m. vasario 28 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; 2019 m. kovo 18 d. patikslintą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; 2019 m. gegužės 29 d. prašymą dėl termino pratęsimo ekspertinei išvadai pateikti ir bylos nagrinėjimo atidėjimo; 2019 m. birželio 3 d. procesinį dokumentą, kuriuo patikslintas ieškovės 2019 m. gegužės 29 d. prašymas; 2019 m. rugpjūčio 13 d. prašymą pridėti prie bylos mokslininkų teisines išvadas ir su tuo susijusius dokumentus; 2019 m. rugsėjo 3 d. prašymą dėl papildomų dokumentų pridėjimo prie bylos; 2019 m. rugsėjo 4 d. patikslintą prašymą dėl papildomų bylinėjimosi išlaidų priteisimo; 2019 m. spalio 28 d. prašymą dėl procesinių teisių perėmimo, naujų įrodymų pridėjimo prie bylos ir liudytojo šaukimo; 2019 m. spalio 31 d. atsiliepimą į atsakovės prašymus dėl liudytojo iškvietimo ir dokumentų originalų išreikalavimo; 2019 m. lapkričio 5 d. prašymą dėl dokumentų pridėjimo (auditoriaus G. T. išvados vertimą be trūkumų); 2019 m. lapkričio 6 d. patikslintą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; 2019 m. gruodžio 18 d. patikslintą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, rašytinius paaiškinimus dėl bylos esmės (teismo posėdžio metu naudotasi skaidrėmis); 2020 m. vasario 6 d. patikslintą prašymą dėl papildomų bylinėjimosi išlaidų priteisimo; 2020 m. vasario 7 d. rašytinę baigiamąją kalbą (teismo posėdžio metu naudotasi skaidrėmis).
24. Lietuvos apeliaciniam teismui atsakovė pateikė procesinius dokumentus (prašymus bei paaiškinimus): 2019 m. vasario 13 d. rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus (Latvijos Respublikos Latgalos apygardos teismo Civilinių bylų teismo kolegijos 2018 m. liepos 10 d. sprendimo ir 2019 m. sausio 8 d. Memorandumo dėl Latvijos teismų sprendimų įsiteisėjimo ir vykdymo kopijas); 2019 m. vasario 27 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; 2019 m. kovo 12 d. rašytinius paaiškinimus dėl ieškovės 2019 m. vasario 26 d. pateiktų rašytinių paaiškinimų; 2019 m. gegužės 2 d. prašymą dėl ekspertinės išvados prijungimo; 2019 m. gegužės 27 d. raštą dėl 1992 m. sausio 23 d. priėmimo ir perdavimo akto bei 1992 m. rugpjūčio 4 d. priėmimo ir perdavimo akto priedo pateikimo į bylą; 2019 m. gegužės 30 d. atsiliepimą į ieškovės prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo; 2019 m. rugpjūčio 7 d. prašymą dėl Užsienio reikalų ministerijos rašto pridėjimo prie bylos; 2019 m. rugpjūčio 13 d. prašymą dėl mokslinių išvadų priėmimo; 2019 m. rugsėjo 4 d. prašymą dėl papildomų bylinėjimosi išlaidų priteisimo; 2019 m. spalio 22 d. prašymą dėl liudytojo šaukimo, naujo įrodymo prijungimo ir bylos nagrinėjimo atidėjimo; 2019 m. spalio 28 d. prašymą dėl dokumentų (Lvovo ir Novopolocko aktų) originalų išreikalavimo iš ieškovės; 2019 m. lapkričio 5 d. rašytinius paaiškinimus dėl ieškovės 2019 m. spalio 31 d. atsiliepime nurodytų aplinkybių; 2020 m. sausio 22 d. prašymą dėl papildomų bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir rašytinius paaiškinimus (teismo posėdžio metu naudotasi skaidrėmis); 2020 m. vasario 7 d. rašytinę baigiamąją kalbą (teismo posėdžio metu naudotasi skaidrėmis).
25. Apeliacinės instancijos teismui šalių pateiktų prašymų tenkinimo ar atmetimo, rašytinių paaiškinimų ir naujų (papildomų) įrodymų priėmimo ar atsisakymo priimti bei kiti procesiniai ir procedūriniai klausimai išspręsti teismo 2019 m. gegužės 6 d., birželio 5 d., rugsėjo 4 d., lapkričio 6 d., gruodžio 18 d. posėdžiuose priimtomis žodinėmis nutartimis.
26. Teismo posėdžių apeliacinės instancijos teisme metu ieškovės atstovai palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti pagal skunde išdėstytus bei papildomai pateiktus argumentus, atsakovės atstovai palaikė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą išdėstytus atsikirtimus, prašydami atsikirtimų į skundą bei papildomai pateiktų argumentų pagrindu apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
27. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių šioje byloje apskųsto teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl ieškinio senaties termino
28. Atsakovė byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nurodydama, kad dėl ieškovės pareikštų reikalavimų šis terminas turėtų būti skaičiuojamas dar nuo 1990 m., kuomet Lietuvos Respublika atkūrė nepriklausomybę ir perėmė visą SSRS turtą, buvusį Lietuvos teritorijoje.
29. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, be kita ko, konstatavęs, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2006 m., kai buvo nutrauktas ginčo naftotiekio eksploatavimas (nutrauktas naftos tiekimas). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nutraukus naftos tiekimą, ieškovė turėjo suvokti apie jos tariamai pažeistas teises, kadangi buvo aišku, jog technologinės naftos ji iš atsakovės neatgaus. Tuo labiau, kad ieškovė negalėjo pati išsiurbti naftos iš atsakovės naftos įrenginių, nes naftotiekis neveikė reversiniu būdu. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu teisėjų kolegija nesutinka.
30. Bendroji ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškovė reiškia du alternatyvius ieškinio reikalavimus – dėl žalos atlyginimo ir dėl nepagrįsto praturtėjimo. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK įtvirtintas bendrasis ieškinio senaties terminas – dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
31. Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.).
32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017, 29 punktą ir jame nurodytą praktiką).
33. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2006 m. kovo 29 d. OOO „LATROSTRANS“, koncerno „BELNEFTECHIM“, NRUPTN (liet. Novopolocko respublikinės unitarinės naftos transportavimo įmonės) „Družba“ ir AB „Mažeikių nafta“ (toliau – šalių) atstovų techninio posėdžio metu Baltarusijos šalies atstovai pateikė projektą Susitarimo, pakeičiančio 2000 metais patvirtintus Nuostatus. Lietuvos šalies atstovai posėdyje pareiškė neturintys įgaliojimų tartis dėl technologinės naftos nuosavybės teisės, kadangi teikiamas Susitarimas yra organizacinio techninio bendradarbiavimo dokumentas ir jame neturi būti svarstomi nuosavybės teisės klausimai (el. b. t. 2, l. 49-54). NRUPTN „Družba“ direktoriui adresuotame AB „Mažeikių nafta“ 2008 m. birželio 13 d. rašte Nr. 11.7-7/2659 nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose vamzdynuose technologinė nafta yra AB „Mažeikių nafta“ nuosavybė (el. b. t. 2, l. 61-63). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti dokumentai patvirtina, kad tarp bylos šalių dar nuo 2006 metų kilo nesutarimų dėl technologinės naftos, esančios vamzdynuose Lietuvos Respublikos teritorijoje, nuosavybės teisės, tačiau jie nepagrindžia, kad ieškovei, save laikančiai ginčo technologinės naftos savininke, turėjo būti objektyviai suvokiama apie jau įvykdytą jos nuosavybės teisės pažeidimą. Realiu ieškovės subjektyviųjų teisių į technologinės naftos nuosavybę pažeidimo momentu galima pripažinti faktinių atsakovės veiksmų, kuriais technologinę naftą buvo pradėta išstumti (išsiurbti) iš vamzdyno ir ją naudoti savo reikmėms, padarymą. Į bylą pateiktas ieškovės 2014 m. rugsėjo 19 d. raštas Nr. 554, adresuotas atsakovei, patvirtina, kad ieškovei to rašto surašymo metu tapo žinoma apie atsakovės vykdomus darbus, susijusius su technologinės naftos išstūmimu iš vamzdyno, nors, tikėtina, ieškovė dar nežinojo šių atsakovės veiksmų priežasties, nes prašė informacijos apie darbų pobūdį (el. b. t. 1, l. 172-174). Nurodytas ieškovės raštas buvo parengtas gavus ieškovės atstovybės „PNS Mažeikiai“ vadovo 2014 m. rugsėjo 18 d. tarnybinį raštą apie tai, kad 2014 m. rugsėjo 17 d. AB „ORLEN Lietuva“ pradėjo išstumti technologinę naftą iš magistralinių naftotiekių į rezervuarą E-24 (el. b. t. 1, l. 169-171). Ieškovė subjektyviai galėjo ir turėjo suvokti jos deklaruojamos nuosavybės teisės į technologinę naftą pažeidimą tada, kai atsakovė šiam daiktui ėmė daryti realų fizinį poveikį – elgdamasi kaip su nuosavu turtu pradėjo išstumti naftą iš jos buvimo vietos naftotiekio vamzdyne ir talpinti ją savo rezervuare. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad byloje analizuojamu atveju senaties termino eiga ieškovės reikalavimams dėl nuosavybės teisės pažeidimo ir tuo padarytos žalos atlyginimo skaičiuotina ne anksčiau kaip nuo 2014 m. rugsėjo 19 d. Ieškovės ieškinys Šiaulių apygardos teisme gautas 2017 m. rugsėjo 18 d. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovė nepraleido ne tik bendrojo ieškinio senaties termino, bet ir sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino, nustatyto ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti.
Dėl Sovietų Sąjungos turto perėmimo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę
34. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 11 d. aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ pripažinta, kad Lietuvos tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Respublikos konstitucinis pamatas. Šiuo aktu atkurtas Lietuvos Respublikos kaip valstybės suverenitetas.
35. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 11 d. įstatymu Nr. I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ atnaujintas 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos veikimas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą, galiojimą. 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucijos VIII skyriaus „Tautos ūkis“, kurio normomis reguliuojami nuosavybės santykiai, galiojimas nebuvo sustabdytas, o tai reiškė privatinės nuosavybės teisės instituto atstatymą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).
36. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 11 d. įstatymu Nr. I-14 „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“ sustabdytas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimas ir patvirtintas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Pagal Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 44 straipsnį Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privatinė nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė, o kitų valstybių, tarptautinių organizacijų ir kitų valstybių piliečių bei jų grupių (kolektyvų) nuosavybės objektų buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje sąlygas nustato Lietuvos įstatymai ir tarpvalstybinės sutartys.
37. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. I-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ nustatyta, kad visos šio nutarimo priėmimo dieną Lietuvos teritorijoje esančios sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Šiame Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarime vartojama formuluotė „pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai“ reiškia, kad visų sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, turtas yra Lietuvos valstybės nuosavybė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimas).
38. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 347 „Dėl buvusių sąjunginio pavaldumo įmonių“ nustatyta, kad neįtrauktos į privatizuojamų įmonių sąrašus buvusios sąjunginio pavaldumo įmonės (objektai) yra Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje kaip Lietuvos Respublikos valstybinė nuosavybė, jeigu tarpvalstybinėse Lietuvos Respublikos ir TSR Sąjungos derybose nebus kitaip susitarta.
39. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 1991 m. rugsėjo 17 d. įsakymu nuspręsta iki 1991 m. spalio 14 d. Mažeikių naftos perdirbimo įmonei „Nafta“ perimti magistralinių naftotiekių „Draugystė“ Lvovo valdybos Biržų linijinės gamybinės dispečerinės stoties įstatinį kapitalą į savo balansą bei užtikrinti jo racionalų ir saugų eksploatavimą.
40. 1966 - 1968 metais per Lietuvos teritoriją buvo nutiesta naftotiekio „Družba“ (liet. „Draugystė“) atšaka Polockas-Biržai-Ventspilis, o 1979 m. užbaigta ir pradėta eksploatuoti naftotiekio atšaka Polockas-Biržai-Mažeikiai. Nurodytos naftotiekio atšakos nutiestos, kai Lietuvos teritoriją kontroliavo SSRS.
41. Įvertinus šios nutarties 34-38 punktuose nurodytą teisinį reguliavimą, neabejotina, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios magistralinio naftotiekio atšakos po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo perėjo Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Tokios aplinkybės iš esmės neginčija ir ieškovė. Šios bylos ginčo objektas – Lietuvos teritorijoje esančiame naftotiekyje buvusi technologinė nafta, tai yra žaliavinė nafta, skirta nustatyto slėgio naftos tiekimo vamzdyje palaikymui ir tinkamam naftotiekio eksploatavimui. Šalys nesutaria dėl naftotiekyje buvusios technologinės naftos nuosavybės teisės.
42. Nesutikdama su ieškiniu atsakovė išreiškė poziciją, kad technologinė nafta yra naftotiekio esminė dalis (priklausinys), kuri kartu su naftotiekiu perėjo Lietuvos Respublikai nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo metu galiojusio Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso 153 straipsnyje buvo nustatyta, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Analogiškai šiuo metu galiojančio CK 4.13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu (CK 4.15 straipsnis). Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnio 1 dalis).
43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad nustatant teisiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis, bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas pagrindinio daikto poreikiams tenkinti, o tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-910/2018). Šioje byloje analizuojamu atveju Lietuvoje teritorijoje esančių naftotiekio atkarpų paskirtis yra akivaizdi – žaliavinės naftos transportavimas. Daiktinės teisės požiūriu nafta yra ne individualiais, bet rūšiniais požymiais apibrėžtas daiktas (CK 4.4 straipsnis). Taigi, nors tiekiant naftą naftotiekio vamzdyje esanti žaliavinė nafta nuolat keičiasi, tačiau vamzdyje esančios naftos tūris, naftotiekiui tinkamai funkcionuojant, iš esmės nekinta. Byloje šalys neginčijo, kad vamzdyje nesant technologinės naftos, naftotiekis negalėtų funkcionuoti – technologinė nafta nuolat turi būti naftotiekio vamzdyje, kad būtų galimas naftotiekio eksploatavimas pagal jo paskirtį. Esant tokiam funkciniam naftotiekio ir technologinės naftos ryšiui, darytina išvada, kad technologinė nafta laikytina antraeiliu daiktu pagrindinio daikto – naftotiekio atžvilgiu.
44. Apibendrinant tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad pagrindiniam daiktui – Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiai magistralinio naftotiekio daliai – perėjus Lietuvos Respublikai nuosavybės teise, toks pat teisinis likimas ištiko neatsiejamu funkciniu ryšiu su juo susijusį antraeilį daiktą – technologinę naftą.
Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių
45. Ieškovė savo ieškinį grindžia 1992 m. vasario 25 d. PO UMN „Družba“ turto ir finansinių lėšų padalinimo aktu (tekste taip pat ir – Lvovo aktas) bei 1992 m. birželio 18 d. Novopolocko naftos transportavimo įmonės „Družba“ turto ir finansinių lėšų padalinimo aktu (tekste taip pat ir – Novopolocko aktas). Bylos nagrinėjimo eigoje iš esmės nebeliko ginčo dėl to, kad Lvovo aktas negali būti pripažintas Lietuvos Respubliką įpareigojančia tarptautine sutartimi. Ieškovės tvirtinimu, Novopolocko aktas atitinka minimalius tarptautinės sutarties reikalavimus, kurios dalyvė yra ir Lietuvos Respublika, todėl šio akto, kaip Lietuvos tarptautinės sutarties, nuostatos dėl turto ir lėšų padalinimo atitinkamai saisto Lietuvos Respubliką, yra ją įpareigojančios. Be kita ko, ieškovė tvirtina, kad Novopolocko aktas, kaip tarptautinė sutartis, kurios pagrindu buvo sutarta dėl technologinės naftos naftotiekio atkarpose Lietuvos teritorijoje priklausomybės ieškovei, atitinka Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. I-18 4 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 347 nuostatas dėl turtinių objektų, esančių Lietuvos teritorijoje, priklausomybės klausimų išsprendimo tarpvalstybinėmis derybomis.
46. Abi ginčo šalys apeliacinės instancijos teismui teikė teisės mokslininkų komentarus ir išvadas dėl Novopolocko akto atitikimo tarptautinės sutarties požymius turinčiam dokumentui, kuriomis jos taipogi grindė savo priešingas pozicijas šios bylos procese. Tarptautinės teisės šaltiniais pripažįstamos tarptautinės konvencijos, tarptautiniai papročiai, bendrieji teisės principai, pripažįstami civilizuotų tautų, teismų sprendimai ir labiausiai kvalifikuotų teisės specialistų doktrina (Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 38 straipsnio 1 dalis). Pastebėtina, kad teismų sprendimai ir teisės doktrina pripažįstami kaip papildomos priemonės nustatyti teisinį reguliavimą. Byloje pateiktos teisės specialistų išvados galėtų būti vertinamos kaip teisės doktrinos pavyzdžiai, atsižvelgiant į tai, jog bylos šalys informaciją teisės specialistams pateikė selektyviai (pavyzdžiui, ieškovė teisės mokslininkams neteikė duomenų apie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos poziciją dėl Novopolocko akto pripažinimo Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, atsakovė nepateikė duomenų apie Latvijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą, kuriame aiškintas Novopolocko akto teisinis statusas).
47. 1969 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės (toliau – Vienos konvencija) Lietuvos Respublika ratifikavo 1992 m. vasario 14 d., todėl šios konvencijos nuostatos taikytinos sprendžiant dėl Novopolocko akto teisinio statuso (Vienos konvencijos 4 straipsnis).
48. Vadovaujantis Vienos konvencijos 2 straipsnio 1 dalies a punktu, tarptautinė sutartis apibrėžiama kaip raštu tarp valstybių sudarytas tarptautinis susitarimas, kuriam taikomos tarptautinės teisės normos, įtvirtintas viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose, nesvarbu, koks būtų to susitarimo pavadinimas. Pagal Vienos konvencijos 6 straipsnį sudaryti tarptautines sutartis yra valstybės teisė. Tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad tarptautinės sutartys gali būti sudaromos įvairiomis formomis ir turėti įvairius pavadinimus, o siekdamas nustatyti, ar tokia sutartis buvo sudaryta, teismas privalo visų pirma įvertinti sutarties sąlygas ir konkrečias aplinkybes, kuriomis sudaryta sutartis (Tarptautinio Teisingumo Teismo 1994 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Kataras prieš Bahreiną). Vadinasi, tam, kad dokumentas būtų laikomas tarptautine sutartimi, yra būtina tokį dokumentą sudarančios valstybės valia prisiimti tarptautinės teisės įsipareigojimus pagal sudaromą susitarimą.
49. Pagal Vienos konvencijos 7 straipsnio 1 dalį laikoma, kad asmuo atstovauja valstybei priimant sutarties tekstą, tvirtinant jo autentiškumą arba išreiškiant valstybės sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia, jei: a) pateikiami reikiami įgaliojamieji raštai; b) iš suinteresuotų valstybių veiksmų ar iš kitų aplinkybių yra aišku, kad tos valstybės laiko tą asmenį tuo tikslu atstovaujančiu valstybei, nereikalaudamos pateikti įgaliojamuosius raštus. Tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad didėjant šiuolaikinių tarptautinių santykių intensyvumui ne tik valstybių vadovai, vyriausybių vadovai bei užsienio reikalų ministrai (Vienos konvencijos 7 straipsnio 2 dalies a punktas) gali būti įgalioti sukurti valstybei tarptautines teisines pareigas bei teises (Tarptautinio teisingumo Teismo 2006 m. vasario 3 d. sprendimas byloje Kongo Demokratinė Respublika prieš Ruandą). Kita vertus, net ir tuo atveju, kai dokumentą pasirašo dviejų valstybių vadovai (prezidentai), dokumentas gali būti kvalifikuojamas tarptautine sutartimi, tik jei sutarties šalys išreiškė intenciją, kad dokumentas sukurtų joms teises ir pareigas, arba tokia intencija kokiu nors kitu būdu yra numanoma (Tarptautinio Teisingumo Teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimas byloje Bolivija prieš Čilę).
50. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad Novopolocko aktą Lietuvos Respublikos vardu pasirašė I. V. D.. Pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Novopolocko akte įrašyta, jog I. V. D. ir L. M. J. aktą pasirašo Lietuvos įmonės vardu. Antra, pačiame Novopolocko akte nėra jokios nuorodos, kad aktas sudaromas Lietuvos Respublikos vardu, nėra net užuominos apie Lietuvos Respublikos tarptautinį atstovavimą. Trečia, byloje nėra įrodymų, kad Novopolocko akto pasirašymo metu I. V. D. būtų turėjęs įgaliojimus prisiimti Lietuvos Respublikos vardu tarptautinius įsipareigojimus bei teises. Ketvirta, byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių teigti, kad Novopolocko akto pasirašymo metu šį aktą sudarantys asmenys galėjo iš Lietuvos Respublikos institucijų atliekamų veiksmų ar kitokių įvykių pagrįstai manyti, jog I. V. D. atstovauja būtent Lietuvos Respubliką.
51. Ieškovė reiškė įsitikinimą, kad vėlesniais veiksmais Lietuvos Respublika patvirtino I. V. D. teisę atstovauti Lietuvos valstybę sudarant ir pasirašant Novopolocko aktą. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 1993 m. gruodžio 1 d. įsakymu Biržų valstybinės naftos transportavimo įmonės „Naftotiekis“ generaliniam direktoriui I. D. pavesta atstovauti Energetikos ministerijos interesus sprendžiant naftos produktotiekio paleidimo bei eksploatacijos klausimus. Minėtas įgaliojimas I. D. išduotas jau po Novopolocko akto pasirašymo, jame nėra nurodyta, kad patvirtinami ankstesni I. D. atlikti veiksmai. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariamu Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu nebuvo suteiktas įgaliojimas spręsti dėl naftotiekio ir jo sudėtinių elementų priklausomybės nuosavybės teise. Apibendrinant tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad Lietuvos Respublika vėlesniais sprendimais ar veiksmais nepatvirtino suteikusi įgaliojimą I. D. veikti jos vardu sprendžiant technologinės naftos priklausomybės klausimus. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad I. D. nebuvo Lietuvos Respublikos atstovas, turintis teisę jos vardu sudaryti tarptautinę sutartį, kuria ieškovė įvardija Novopolocko aktą.
52. Asmens, kuris pagal Vienos konvencijos 7 straipsnį negali būti laikomas atstovaujančiu valstybei, veiksmas, susijęs su sutarties sudarymu, neturi teisinės galios, jei vėliau valstybė jo nepatvirtina (Vienos konvencijos 8 straipsnis), todėl nagrinėtina, ar Lietuvos Respublika kokiais nors veiksmais pripažino Novopolocko aktą tarptautine sutartimi ir ar egzistuoja kokios nors kitos aplinkybės, leidžiančios teigti, jog Novopolocko aktas yra Lietuvos Respubliką įpareigojanti tarptautinė sutartis.
53. Be kita ko, ieškovė išreiškė poziciją, kad Novopolocko aktas yra Lietuvos Respublikos derybų su Latvijos Respublika ir Baltarusijos Respublika pasekmė, tačiau duomenų, pavyzdžiui travaux préparatoires (paruošiamieji darbai), apie vykusias derybas nepateikė. Iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, jog Novopolocko aktas buvo pasirašytas kaip Lietuvos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos tarpvalstybinių derybų rezultatas. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos teismas nėra kompetentingas spręsti dėl byloje esančių duomenų, jog Latvijos Respublika ir Baltarusijos Respublika galbūt pripažįsta Novopolocko aktą tarptautine sutartimi, kadangi kiekviena valstybė turi suverenią galią atskirai sudaryti ir / ar pripažinti jau sudarytus susitarimus tarptautinėmis sutartimis. Vien tai, kad kitos valstybės ginčo aktą galimai pripažįsta tarptautine sutartimi, Lietuvos Respublikai nesukuria jokių teisių ir pareigų.
54. Tarptautinis Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog valstybės vyriausybės su kitos valstybės juridiniu asmeniu sudaryta sutartis nelaikytina tarptautine sutartimi ir nesukuria valstybei, kurios juridinis asmuo sudarė tokią sutartį, teisių ir pareigų (Tarptautinio Teisingumo Teismo 1952 m. liepos 22 d. sprendimas byloje Jungtinė Karalystė prieš Iraną). Susipažinus su Novopolocko akto turiniu matyti, kad jame aptartas Novopolocko naftos transportavimo įmonės „Družba“ balansas 1992 m. birželio 6 d., tačiau šiame akte nėra jokių nuorodų į tarptautinės teisės normas, ar į kokius nors valstybių prisiimamus įsipareigojimus. Be to, sudarant Novopolocko aktą galiojo 1991 m. gegužės 21 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“. Šiame įstatyme yra apibrėžta Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo tvarka, todėl negalima teigti, kad Novopolocko akto pasirašymo metu Lietuvos Respublikoje egzistavo „teisinis chaosas“, kuomet būdavo sudarinėjamos tarptautinės teisės požiūriu kažkokios išskirtinės, neįprasto pobūdžio ar turinio tarptautinės sutartys.
55. Į bylą pateiktame Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2017 m. gruodžio 20 d. rašte nurodyta, kad Lietuvos Respublika neturi tarptautinių sutarčių su Baltarusijos Respublika dėl naftotiekio „Družba“ (el. b. t. 2, l. 167). Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2018 m. sausio 8 d. rašte aiškinama, kad 1992 m birželio 18 d. Novopolocko aktas nelaikytinas Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi (el. b. t. 2, l. 166). Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2019 m. liepos 19 d. rašte Nr. (22.16) 3-3313 pateikta informacija, kad 2016 m. lapkričio 8-9 d. Minske vykusių Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Baltarusijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos delegacijų konsultacijų tarptautinės teisės klausimais metu buvo atlikta Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sudarytų, galiojančių, dar neįsigaliojusių tarpvalstybinių, tarpvyriausybinių sutarčių ir tarptautinių tarpžinybinių susitarimų bei aktualių rengiamų tarptautinių susitarimų projektų inventorizacija, tačiau prie pasirašyto Konsultacijų protokolo pridėtuose Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos tarptautinių sutarčių ir tarptautinių tarpžinybinių susitarimų sąrašuose Novopolocko aktas nėra minimas (el. b. t. 4, l. 9). Iš nurodytų dokumentų akivaizdu, kad Lietuvos Respublika nepripažįsta Novopolocko akto kaip tarptautinės sutarties.
56. Ieškovės pateiktos teisės mokslininkų O. D, J. J F ir V. V. nuomonės taip pat nesudaro pagrindo Novopolocko aktą pripažinti Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi. Kaip nurodyta nutarties 46 punkte, teisės doktrina laikoma papildomu tarptautinės teisės šaltiniu. Profesoriaus O. D. nuomonėje nėra aptarti tinkamo įgaliojimo atstovauti valstybę klausimai, darant prielaidą, kad dėl Novopolocko aktą pasirašiusių asmenų įgaliojimų nėra ginčo ar abejonių, o valstybės valia sudaryti aktą esą egzistavo dėl to, jog Novopolocko akte minimas (ir juo remiamasi) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas Nr. 347 (kurio tekstas mokslininkui nebuvo pateiktas). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatytos aplinkybės paneigia O. D. išsakytas prielaidas, šio mokslininko nuomone nėra pagrindo remtis. Byloje esančioje profesoriaus J. J. F. išvadoje remiamasi tikėtinu Lietuvos Respublikos elgesiu, sprendžiant, jog situacija Lietuvos Respublikoje, Baltarusijos Respublikoje ir Latvijos Respublikoje buvo lygiai tokia pati. Įvertinant tai, kad J. J. F. išvada yra paremta tikėtinomis prielaidomis, ji negali sudaryti pagrindo Novopolocko aktą pripažinti Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi. Profesoriaus V. V. išvada taip pat nėra kategoriška, joje nurodyta tik tai, kad Novopolocko aktas gali būti laikomas tarptautine sutartimi pagal Vienos konvenciją. Pastebėtina, kad V. Vadapalas net nedaro išvados, jog Novopolocko aktas gali būti laikomas būtent Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovės pateiktos teisės mokslininkų nuomonės ir išvados, grindžiamos tikėtinumo požymiais, nesudaro objektyvių prielaidų Novopolocko aktą pripažinti Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi.
57. Atsakovė teismui pateikė teisės mokslininkų M. S, L. J. ir S. K. išvadas. Profesorius M. S. savo mokslinėje išvadoje, įvertinęs jam pateiktus Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. I-18 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 347 vertimus, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pateiktus raštus ir kitus duomenis, konstatavo, jog: 1) Novopolocko aktas neatitinka tarptautinės sutarties apibrėžimo pagal Vienos konvenciją; 2) Novopolocko akto turinys patvirtina, jog juo „motininės“ įmonės turtas yra padalijamas įmonėms, perėmusioms jos teises ir pareigas; 3) Novopolocko aktas nėra pasirašytas Lietuvos Respublikos įgalioto asmens; 4) šis aktas nei tiesiogiai nei netiesiogiai nesukuria pareigų valstybėms; 5) Novopolocko akte nėra nuorodos į jokį tarptautinės teisės ginčų sprendimo instrumentą; 6) Novopolocko aktas yra grynai komercinis dokumentas. M S padarė išvadą, kad Novopolocko aktas nelaikytinas tarptautine sutartimi pagal Vienos konvenciją, todėl Lietuvos Respublika negali būti laikoma Novopolocko aktu įgijusi teises ar pareigas. Profesoriai L. J. ir S. K taip pat padarė išvadas, kad Novopolocko aktas nėra Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis. Atsakovės pateiktos mokslininkų nuomonės iš esmės neprieštarauja apeliacinės instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms analizuojamu klausimu.
58. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Novopolocko aktas nėra Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, todėl nesukuria Lietuvos Respublikai nei teisių, nei pareigų.
Dėl Latvijos Respublikos teismų sprendimų reikšmės
59. Ieškovė savo poziciją dėl Novopolocko akto, kaip tarptautinės sutarties dokumento, taipogi grindžia Latvijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 1 d. ir Latvijos Respublikos Latgalos apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimais. Byloje esantys duomenys rodo, kad Latvijos Respublikos Latgalos apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimas pagal Latvijos nacionalinę teisę yra neįsiteisėjęs, todėl dėl šio sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai teisėjų kolegija nepasisako.
60. Ieškovės teigimu, nagrinėdamas bylą Lietuvos teismas yra saistomas Latvijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendime padarytų išvadų. CPK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Atsižvelgiant į tai, kad CPK galioja tik Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 1 straipsnis) bei tai, kad Latvijos Respublikoje nagrinėjamoje byloje atsakovė AB „ORLEN Lietuva“ nedalyvauja, nėra pagrindo teigti, jog Latvijos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendime nustatyti faktai galėtų turėti prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai.
61. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų. Pabrėžtina, kad teismo sprendimo pripažinimas reiškia tai, kad kitoje valstybėje priimtas teismo sprendimas galės būti vykdomas tų asmenų, dėl kurių jis priimtas atžvilgiu. Vien tai, kad teismo sprendimas pripažįstamas nereiškia, jog kitos valstybės narės teismo sprendimu gali būti daroma tiesioginė įtaka valstybės narės teisės aiškinimui ir taikymui nagrinėjant kitas bylas.
62. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Susipažinus su Latvijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo turiniu, matyti, kad Latvijoje ir Lietuvoje nagrinėjamų byla ratio decidendi (argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas) nesutampa. Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad Latvijoje nagrinėjamoje byloje kaip tarptautinė sutartis vertintas ne tik Novopolocko aktas, bet ir 1992 m. birželio 17 d. protokolas dėl turto ir balanse esančių lėšų padalijimo, sudarytas tarp Novopolocko naftos transportavimo įmonės „Družba“ ir Latvijos valstybinės naftos transportavimo įmonės. Analogiško protokolo ar kitokių Novopolocko aktą papildančių dokumentų Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi. Antra, Latvijos byloje pateiktas Latvijos Respublikos pramonės ir energetikos ministro 1992 m. gegužės 27 d. įsakymas Nr. 118 buvo vertinamas kaip įgaliojimas Latvijos Respublikos vardu sudaryti tarptautinę sutartį. Novopolocko aktą pasirašę I. V. D. ir L. M. J. tokių vyriausybiniu (instituciniu) lygiu suteiktų įgaliojimų neturėjo. Trečia, Latvijos Respublika Novopolocko akto pasirašymo metu dar nebuvo Vienos konvencijos dalyvė, todėl šios konvencijos nuostatos Latvijos Respublikai gali būti taikomos tik tiek, kiek jos atspindi tarptautinę paprotinę teisę. Lietuvos Respublika Novopolocko akto pasirašymu metu ne tik jau buvo Vienos konvencijos dalyvė, bet ir turėjo priėmusi specialų įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ (Nr. I-1344, įsigaliojo nuo 1991 m. gegužės 31 d.), kuriuo reikėjo vadovautis ruošiant ir pasirašant Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Ketvirta, Novopolocko akto pasirašymo meto Latvijoje dar nebuvo įsteigta valstybės įmonė turto perėmimui, todėl aktą pasirašę Latvijos atstovai galėjo būti vertinami atstovavę Latvijos valstybės interesus, remiantis Latvijos Respublikos pramonės ir energetikos ministro 1992 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 118 suteiktais įgaliojimais. Nors Lietuvoje tuo metu taip pat dar nebuvo įsteigta valstybinė naftos transportavimo įmonė, bet pagrindinės priemonės jau buvo perduotos valstybinei įmonei „Mažeikių nafta, o ginčo aktą pasirašiusieji I. V. D. ir L. M. J. neturėjo nei Lietuvos Respublikos, nei VĮ „Mažeikių nafta“ įformintų įgaliojimų. Penkta, Latvijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad 1992 m. birželio 17 d. protokolas dėl turto ir balanse esančių lėšų padalijimo, sudarytas tarp Novopolocko naftos transportavimo įmonės „Družba“ ir Latvijos valstybinės naftos transportavimo įmonės, kartu su Novopolocko aktu sudaro tarptautinę sutartį (tarptautinės sutarties sudėtinės dalys). Kaip minėta, tokio pobūdžio protokolo, kurį būtų pasirašę Lietuvai atstovavę asmenys, nagrinėjamoje byloje nėra.
63. Nutarties 46 punkte paminėta, kad užsienio valstybių teismų sprendimai gali būti papildomu tarptautinės teisės šaltiniu. Vadinasi, Latvijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimas šioje byloje gali būti vertinamas kaip teisės šaltinis, tačiau šiame sprendime, kaip teisės šaltinyje, pateiktos išvados nesaisto Lietuvos Respublikos teismų, aiškinant Novopolocko akto teisinę galią Lietuvos Respublikai. Be kita ko, pažymėtina, kad nurodytame Latvijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo sprendime, kuriame buvo analizuojamas Novopolocko akto, kaip Latvijos Respublikos tarptautinės sutarties, teisinis statusas, nėra remiamasi nei Vienos konvencijos nuostatomis, nei kitais tarptautinės teisės šaltiniais, o iš esmės tik vertinamos faktinės bylos aplinkybės ir aiškinama Latvijos nacionalinė teisė, todėl to teismo sprendimo, net ir kaip papildomo teisės šaltinio, panaudojimo galimybės yra negalimos.
64. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad Latvijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimas neturi nei precedentinės, nei prejudicinės galios, todėl nagrinėjamoje byloje remtis užsienio teismo sprendimu nėra pagrindo.
Dėl byloje aiškintų aplinkybių, kad atsakovė yra pripažinusi technologinę naftą ieškovės nuosavybe
65. Novopolocko naftos transportavimo įmonės „Družba“, Latvijos įmonės OOO „LatRosTrans“ ir AB „Mažeikių nafta“ vadovai 2000 metais patvirtino Nuostatus dėl naftotiekių „Polockas-Vantspilis“ ir „Polockas-Biržai-Mažeikiai“ Baltarusijos Respublikos, Latvijos ir Lietuvos Respublikų teritorijoje bendros eksploatacijos naftos transportavimo įmonėse (el. b. t. 1, l. 99-133). Nuostatų 1.10 punkte nurodyta, kad technologinė nafta Latvijos ir Lietuvos įmonių magistraliniuose ir stočių naftotiekiuose priklauso Novopolocko naftos transportavimo įmonei „Družba“ ir apskaitoma jos balanse. Mažeikių VNPĮ „Nafta“ direktorių valdybos 1992 m. rugsėjo 17 d. posėdžio protokole įrašyta, kad posėdžio metu buvo nutarta sprendimą dėl naftotiekio „Družba“ trasos Lietuvos Respublikos teritorijoje perėmimo VĮ „Nafta“ priklausomybėn priimti padarius ekonominę analizę ir organizacinius klausimus aptarus su „Družba“ naftotiekio Novopolocko valdyba (el. b. t. 3, l. 165-167). Nurodyti atsakovės (jos pirmtakų) valdymo organų priimtų ūkinio gamybinio pobūdžio sprendimų ar patvirtintų veiklos dokumentų pavyzdžiai leidžia manyti, kad atsakovė (jos ankstesni valdymo organai ar darbuotojai) ne visada subjektyviai suvokė (suprato), kad Lietuvos teritorijoje esančių naftotiekių ir visos jų infrastruktūros priklausomybei Lietuvos valstybės nuosavybės teise atsiradus dar 1990 metais, kai Lietuvos Respublika atkūrė nepriklausomybę, tokį patį nuosavybės teisinį režimą kartu įgavo ir naftotiekio priklausinys – jo vamzdynuose esanti žaliavinė technologinė nafta, kurios nuosavybė vėliau buvo perduota atsakovei.
66. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuosavybės teisės turėjimas apskritai nėra siejamas su asmens (teisėto savininko) suvokimu ar įsitikinimu, kad jis tokią teisę turi (CK 4.37 straipsnis). Nuosavybės teisės suvokimas galėtų būti aktualus pripažįstant daiktą nuosavybės teise asmeniui, daiktą valdžiusiam kaip savą pagal įgyjamąją senatį (CK 4.68 straipsnis). Šios nutarties 34-43 punktuose konstatuota, kad byloje ginčijamos atsakovės nuosavybės teisės prigimtis yra acta jure imperii, t. y. vienašalio suverenios valstybės veiksmo padarinys. Vadinasi, vien tai, kad atsakovė (ankstesni jos valdymo organai ar darbuotojai) galbūt ne išsyk suvokė (suprato), kad technologinė nafta priklauso ne jai, bet ieškovei, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovė iš tiesų turėjo nuosavybės teisę į ginčo technologinę naftą. Šioje byloje analizuojamu atveju atsakovės pirmtakų anksčiau vienaip ar kitaip išreikštas subjektyvus įsivaizdavimas dėl technologinės naftos priklausomybės ieškovei (kuris galėjo būti demonstruotas ir sąmoningai, turint tikslą be problemų eksploatuojant naftotiekį užtikrinti nenutrūkstamą naftos tiekimą atsakovei), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ne atsakovė, o ieškovė de jure (teisiškai) buvo ginčo technologinės naftos savininkė. Analogiškai ir nutarties 65 punkte įvardytų aplinkybių negalima vertinti kaip atsakovės išreikšto savo nuosavybės teisės atsisakymo.
Dėl alternatyvių ieškinio reikalavimų
67. Šioje byloje ieškinys pareikštas dviem alternatyviais pagrindais – ieškovė prašė atsakovei taikyti deliktinę civilinę atsakomybę ir priteisti žalos atlyginimą arba taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą ir priteisti iš atsakovės nepagrįsto praturtėjimo dydžio nuostolių atlyginimą.
68. Bendrieji civilinės atsakomybės pagrindai yra žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų, kaltė (CK 6.246-6.249 straipsniai). Civilinės atsakomybės taikymui būtina nustatyti visas nurodytas sąlygas, o nesant bent vienos iš sąlygų, civilinės atsakomybės taikymas yra negalimas.
69. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia, jog šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovė savo nuosavybės teisę į ginčo technologinę naftą iš esmės įrodinėjo Lvovo ir Novopolocko aktų turiniu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei Lvovo, nei Novopolocko aktai nepatvirtina nuosavybės teisės į technologinę naftą atsiradimo pagrindo (fakto, jog aktą sudarę asmenys turėjo teisę pasiskirstyti naftotiekyje buvusią technologinę naftą). Šioje byloje teismas konstatuoja, kad ieškovė neįrodė savo nuosavybės teisės į ginčo technologinę naftą. Be to, teisėjų kolegija pirmiau jau nurodė, kad nuosavybės teisę į Lietuvos teritorijoje buvusį naftotiekį, o kartu ir į technologinę naftą, atkūrusi nepriklausomybę Lietuvos Respublika įgijo acta jure imperii pagrindu. Kadangi ginčo technologinė nafta nebuvo ieškovės nuosavybė, vadinasi, atsakovei išsiurbus technologinę naftą iš naftotiekio Lietuvos teritorijoje, ieškovė negali būti laikoma netekusia savo turto ir tuo patyrusia žalos. Nenustačius ieškovės patirtos žalos fakto, civilinės atsakomybės taikymas nėra galimas.
70. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Teismų praktikoje yra nustatytos šios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatyta, ar atsakovo praturtėjimas atitinka ieškovo turto sumažėjimą (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo; 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima naudoti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016). Nustačius, kad ieškovei ginčo nafta nepriklausė nuosavybės teise, negalima konstatuoti ieškovės turto sumažėjimo, todėl nepagrįsto praturtėjimo institutas taip pat negali būti taikomas.
71. Remdamasi nutarties 69 ir 70 punktuose išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės reikalavimai negali būti tenkinami nei civilinės atsakomybės, nei nepagrįsto praturtėjimo teisės normų taikymo pagrindu.
Dėl kitų šalių argumentų ir bylos procesinės baigties
72. Kiti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
73. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 329, 330 straipsniai). Motyvai, kurias remiantis paliekama nepakeista ir apskųsto sprendimo dalis dėl advokato teisinės pagalbos išlaidų atsakovei priteisimo (kiek tai susiję su priteisiamų išlaidų dydžiu), pateikiami toliau dėstomoje šios nutarties dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
74. Ieškovės apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas atsakovei priteisė nepagrįstai didelį advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą, net keturis kartus viršijantį Rekomendacijose nustatytus užmokesčio dydžius. Nors apeliantė teigia, kad teismas nepateisino, kodėl priteisdamas išlaidų atlyginimą nesirėmė rekomenduotinais priteistino užmokesčio už advokato pagalbą dydžiais, su tokiu teiginiu nėra pagrindo sutikti. Skundžiamame sprendime teismas argumentavo nukrypimą nuo Rekomendacijose nurodytų rekomenduojamų užmokesčio už advokato pagalbą maksimalių dydžių tuo, kad: ginčo suma yra didelė, byloje sprendžiami sudėtingi teisiniai klausimai, teiktos kompleksinės teisinės paslaugos, taikytos specialiosios žinios. Teismas motyvavo sprendimą dėl šios bylos ypatumų nukrypti nuo rekomendacinių užmokesčio dydžių ir pagrįstai priteisė atsakovei advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą, viršijantį Rekomendacijose nurodytus dydžius.
75. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, priteisiamos iš antrosios šalies išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, todėl atsakovės naudai priteistinas bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas, įskaitant išlaidas teisinės pagalbos paslaugoms apmokėti. Atsakovė pateikė įrodymus dėl patirtų 71 754,05 Eur bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš kurių 38 611,16 Eur sudarė advokato pagalbos išlaidos, 31 253 Eur išlaidos už mokslininkų paslaugas teikiant teisines išvadas, 1 907,88 Eur bylos dokumentų vertimo išlaidos. Atsakovė prašo tokio dydžio išlaidų atlyginimą priteisti iš ieškovės.
76. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose. Visais atvejais tokios išlaidos priteisiamos įvertinant konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas. Nurodytos normos dispozicija nereiškia, kad teismas apskritai negali nukrypti nuo Rekomendacijose nurodytų užmokesčio dydžių, neatsižvelgiant ir nevertinant konkrečios bylos ypatumų, teisminio ginčo esmės ir svarbos, kitokių bylos išskirtinumo požymių. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau ESTT) 2016 m. liepos 28 d. sprendime, (priimtas byloje C-57/17 United Video Properties Inc. prieš Telenet Nv), be kita ko, nurodyta, jog nustačius fiksuoto dydžio teismo išlaidų (į kurias patenka ir advokato honoraras) atlyginimą, nebūtų užtikrintas bylą laimėjusios šalies konkrečiu atveju faktiškai patirtų išlaidų atlyginimas ir apskritai neužtikrinama, kad bus atsižvelgta į visas konkretaus atvejo specifines aplinkybes. Teismo išlaidos, kurias turi atlyginti pralaimėjusi šalis, turi būti proporcingos. Proporcingumo principas nereiškia, kad bylą pralaimėjusi šalis būtinai turi padengti visas kitos šalies patirtas išlaidas, vis dėlto pagal jį bylą laimėjusi šalis turi teisę į tai, kad jai būtų atlyginta pakankamai didelė ir tinkama jos faktiškai patirtų išlaidų dalis (ESTT sprendimo 29 p.). ESTT sprendime konstatuota, kad bylą nagrinėjančiam teismui turi būti suteikiama galimybė priteisiant išlaidas atsižvelgti į konkrečios bylos ypatumus, kad bylą pralaimėjusi šalis padengtų pakankamai didelę ir tinkamą laimėjusios šalies faktiškai patirtų išlaidų dalį. Remiantis tokiomis ESTT nuostatomis gali būti pateisinamas ir tokio dydžio faktiškai šalies patirtų išlaidų atlyginimas, kuris viršija Rekomendacijose nurodytus dydžius. Kokio konkretaus dydžio išlaidų atlyginimas būtų protingas, proporcingas ir pagrįstas turi teisę spręsti teismas, įvertindamas konkrečios bylos aplinkybes.
77. CPK 98 straipsnio 2 dalis turi būti taikoma sistemiškai su Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – Advokatūros įstatymas) nuostatomis. Advokatūros įstatyme nustatyta, kad advokato honoraro dydis nustatomas teisinių paslaugų sutartyje. Jei teismui pateikiami įrodymai, kad advokatui yra sumokėtas honoraras, CPK 98 straipsnio 2 dalis taikytina tada, kai priešinga šalis pateikia įrodymų, jog šis honoraras yra neprotingai didelis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2004). Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teisme atsakovė patyrė 38 611,16 Eur advokato pagalbos išlaidų. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 101 424,88 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, iš kurių net 66 406,67 Eur išlaidų sudarė teisinės pagalbos išlaidos. Taigi, abi ginčo šalys prašė priteisti teisinės pagalbos išlaidas, kurių dydis viršija Rekomendacijose nustatytus užmokesčio dydžius. Abi ginčo šalys atitinkamai argumentavo tokio dydžio išlaidų susidarymą, tvirtindamos, kad išlaidos yra protingo ir pagrįsto dydžio, todėl jos priteistinos nesivadovaujant Rekomendacijose nurodytais dydžiais. Nei ieškovė, nei atsakovė faktiškai neįrodė, kad priešingos šalies nurodytas advokato teisinės pagalbos išlaidų dydis yra neprotingai didelis. Priešingai, kad išlaidų advokato honorarui ir kitoms teisinės pagalbos paslaugoms apmokėti atlyginimo, kurio prašė bylos šalys, dydis yra teisingas ir proporcingas, kiekviena šalis grindė iš esmės tais pačiais šios bylos išskirtiniais ypatumais. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad byloje laimėjusiai atsakovei atlygintinos teisinės pagalbos išlaidos, viršijančios Rekomendacijose nustatytus užmokesčio dydžius.
78. Spręsdama dėl teisingo teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo, teisėjų kolegija įvertina šios bylos sudėtingumą, teiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą ir kitas aplinkybes, lėmusias dideles advokatų darbo laiko ir žmogiškųjų išteklių sąnaudas. Byloje buvo tiriami sudėtingi, didelės apimties tarptautinės ir nacionalinės teisės klausimai, spręstas labai didelės ieškinio sumos ginčas, analizuota, aiškinta bei vertinta daug ir didelės apimties dokumentų bei kitų rašytinių įrodymų, kurių dalis sudaryti istoriškai seniai. Tokių dokumentų paieška archyvuose (tame tarpe užsienio šalyse), jų vertimas ir parengimas pateikti į bylą reikalavo daug laiko ir žmogiškųjų resursų. Pasirengti bylos nagrinėjimui buvo reikalingas ne tik profesinių, bet ir specialiųjų žinių poreikis, šalys komunikavo su teisės mokslininkais, analizavo jų ekspertines išvadas, lygino bylai aktualių klausimų teisinį reguliavimą keliose valstybėse ir kt. Visos nurodytos išskirtinės aplinkybės, lėmusios dideles įvairiapusės ir kompleksiškos advokatų veiklos šioje byloje sąnaudas, leidžia daryti išvadą, kad yra pagrindas laimėjusiai bylą atsakovei priteisti teisinės pagalbos išlaidas, kurių dydis viršija Rekomendacijose nurodytus užmokesčio dydžius.
79. Vis dėlto, nors bylinėjimosi išlaidų dydžiui objektyvią įtaką turi šios bylos išskirtinės aplinkybės, atsakovės apmokėtos advokatų pagalbos išlaidos yra labai didelės. Teismas neturėtų priteisti itin didelių išlaidų, patirtų dėl su advokatu sutarto brangaus honoraro. Teisingumui neprieštaraus, bus pagrįsta ir proporcinga priteisti atsakovei ne didesnį kaip 25 000 Eur advokato pagalbos išlaidų atlyginimą. Toks atlyginimo dydis yra pakankamai didelis ir tinkamas padengti atsakovės turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas.
80. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos sumos, išmokėtos vertėjams (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovė nurodė patyrusi 1 907,88 Eur išlaidų, susijusių su į bylą pateiktų rašytiniu įrodymų vertimu. Laimėjusiai bylą atsakovei šios išlaidos priteistinos iš ieškovės.
81. Atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, iš kurių 31 253 Eur sudaro išlaidos ekspertų paslaugoms apmokėti. Ieškovės pasitelkti teisės mokslininkai teikė ekspertines išvadas, ar Lvovo ir Novopolocko aktai pripažintini Lietuvos valstybę įpareigojančiomis tarptautinėmis sutartimis. Teisės mokslininkų išvados yra teisinės išvados. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas turėjo pakankamai žinių padaryti atitinkamas išvadas dėl Novopolocko akto turinio teisinio įvertinimo (dėl Lvovo akto kaip tarptautinės sutarties bylos nagrinėjimo eigoje nebebuvo įrodinėjama). Darydamas išvadas apie tai, kad Novopolocko aktas negali būti pripažintas Lietuvos Respubliką įpareigojančiu tarptautiniu susitarimu, apeliacinės instancijos teismas jų negrindė atsakovės pateiktomis teisės specialistų mokslinėmis išvadomis ar doktrininėmis nuomonėmis. Šios nutarties 57 punkte yra tik nurodyta, kad atsakovės pateiktos mokslininkų nuomonės neprieštarauja apeliacinės instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms dėl Novopolocko akto. Kadangi apeliacinės instancijos teismas, pateikdamas savo motyvus dėl Novopolocko akto teisinio statuso įvertinimo, teisės mokslininkų išvadomis kaip įrodymais iš esmės nesirėmė, konstatuotina, kad nėra pagrindo atsakovei priteisti išlaidų, turėtų teisės mokslininkų paslaugoms apmokėti, atlyginimą.
82. Remiantis tuo, kas išdėstyta nutarties 79-81 punktuose, atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas mažinamas iki 26 908 Eur (25 000 Eur išlaidų už advokato pagalbą ir 1 908 Eur išlaidų už vertimus).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ (juridinio asmens kodas 166451720) iš ieškovės atviros akcinės bendrovės “Gomeltransneft Družba“ (registracijos numeris: 400051494, buveinė Artilerijskaja g. 8-A, 246022, Gomelio m., Baltarusijos Respublika) 26 908 Eur (dvidešimt šešis tūkstančius devynis šimtus aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marius Bajoras
Gintaras Pečiulis
Asta Radzevičienė