Baudžiamoji byla Nr. 2K-218-942/2015

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01506-2011-9

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

                                                                                                       1.2.25.4.5;

                                                                                                       2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

išteisintajam K. P. ,

išteisintojo gynėjui advokatui Kęstučiui Dobilui,

kasatorei nukentėjusiajai J. A. ,

nukentėjusiosios atstovei advokatei Angelei Fominienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarties, kuria Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendis pakeistas: J. A. ir R. A. pareikšti civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

              Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu K. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiosios J. A. ir civilinio ieškovo R. A. civiliniai ieškiniai šiuo nuosprendžiu buvo atmesti.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

K. P. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. rugsėjo 26 d., apie 17.15 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas krovininį automobilį „GAZ-SAZ 3507“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiavo iš šalutinio kelio (duomenys neskelbtini) į pagrindinį kelią (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kryptimi, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 158 punktų reikalavimus, nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui – prieš pasukdamas į kairę sankryžoje, neįsitikino, kad tai daryti saugu, įvažiavo į pagrindinį kelią, nedavęs kelio pagrindiniu keliu iš kairės pusės važiavusiam motociklui „Suzuki GSX 600“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir su juo susidūrė, dėl to motociklo vairuotojas eismo įvykio metu žuvo.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji J. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl to, kad teisiniu požiūriu eismo įvykio priežastimi buvo žuvusio motociklo vairuotojo, t. y. nukentėjusiosios sūnaus, padaryti KET pažeidimai, kurie yra susiję priežastiniu ryšiu ir su padariniais – jo mirtimi, o automobilio vairuotojo K. P. veiksmai eismo įvykio metu teisiniu požiūriu priežastiniu ryšiu su padariniais nesusiję, prieštarauja bylos įrodymams (2014 m. liepos 18 d. ekspertizės aktui Nr. 11-838(11), kurie buvo netinkamai įvertinti (pažeidžiat BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas), bei teismų praktikai, formuojamai BK 281 straipsnio taikymo atvejais. Dėl to K. P. buvo nepagrįstai išteisintas dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, o bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 281 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Kasatorė nurodo, kad K. P. pažeidė KET 158 punkto reikalavimus, todėl esminėmis nustatinėtomis aplinkybėmis šioje byloje turėjo būti tai, ar automobilio vairuotojas, prieš išvažiuodamas į pagrindinį kelią, galėjo pastebėti jo link artėjantį motociklą ir įvertinti jo greitį. Iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, schemos, nuotraukų, specialistų išvadų matyti, kad kelias gerai apžvelgiamas, matomumas neribotas. Dėl to teismų išvada, kad automobilio vairuotojas neturėjo galimybės matyti dideliu greičiu atvažiuojančio motociklo, yra neteisinga, prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams, patvirtinantiems, kad K. P. , įvažiuodamas į sankryžą, buvo neatidus, nebuvo visiškai įsitikinęs, ar nesukels grėsmės pagrindiniu keliu važiuojančiam transportui. Teismų išvada, kad automobilio vairuotojas, pamatęs kliūtį sustojo, prieštarauja K. P. parodymams, kad kliūtį (iš kairės atvažiuojantį motociklą) jis pamatė tik įvažiavęs į pagrindinį kelią, nestabdė, o stengėsi išvažiuoti iš eismo juostos, kuria važiavo motociklas, ir įvažiuoti į savo eismo juostą; stabdė tada, kai būdamas pagrindiniame kelyje pamatė, kad motociklas bando jį apvažiuoti važiuodamas priešpriešinio eismo juosta. Byloje ištirti įrodymai: kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, schemos, nuotraukos, transporto priemonių apžiūros protokolai, įrodo, kad jei automobilio vairuotojas vos pamatęs kliūtį būtų stabdęs (remiantis teismų išvada), tai motociklo vairuotojas būtų pravažiavęs priešpriešinio eismo juosta, t. y. būtų apvažiavęs kliūtį (automobilį), arba būtų nuvažiavęs nuo kelio ir būtų išvengta tokių pasekmių – jis nebūtų žuvęs. Anot kasatorės, automobilio vairuotojas, išvažiavęs į pagrindinį kelią ir pamatęs, kad sudarė kliūtį pagrindiniu keliu važiavusiam motociklui, pasielgė neteisingai, nes, neįvertinęs savo automobilio, krovinio svorio, automobilio bei motociklo greičio, lengvabūdiškai tikėjosi atlaisvinti motociklo važiavimo juostą, t. y. tikėjosi, kad motociklo vairuotojui pakaks laiko reaguoti į tokį jo veiksmą ir šis nesistengs kliūties (jo vairuojamo automobilio) apvažiuoti. Kasatorės teigimu, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais bylose dėl kelių eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo, tarp eismo dalyvių yra pasitikėjimo principas, todėl transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti vien dėl to, kad yra teorinė galimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti KET. Iš byloje ištirtų įrodymų akivaizdu, kad motociklo vairuotojas, pamatęs kliūtį (K. P. automobilį), tikėjosi, jog K. P. stabdys, kaip privalėjo pagal KET, ir jis galės jį apvažiuoti priešpriešinio eismo juosta.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog, kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-151/2011, 2K-402/2012). Šioje byloje, anot kasatorės, akivaizdu, kad jei K. P. nebūtų pažeidęs KET 9, 158 punktų (prieš išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį, būtų praleidęs juo važiavusį motociklininką), motociklo vairuotojui nors ir pažeidus KET 136.1, 139 punktų reikalavimus (motociklą vairavo neturėdamas motociklininko pažymėjimo ir viršydamas leistiną važiavimo greitį), eismo įvykis nebūtų įvykęs ir nebūtų kilę BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyti padariniai, nes motociklo vairuotojas būtų nekliudomai nuvažiavęs. Kasatorės nuomone, KET pažeidimus padarė abu eismo įvykio dalyviai, o jų pažeidimai buvo būtinoji kilusių padarinių sąlyga, jie buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Esant tokiai situacijai, kasatorė pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus (baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4l8/2011, 2K-127/2010), byloje esant pakankamai įrodymų, kad automobilio vairuotojas K. P. sukėlė grėsmę eismo saugumui (pažeisdamas KET 9, 158 punktų reikalavimus), o motociklo vairuotojui, jos sūnui, žuvus, baudžiamojon atsakomybėn turėjo būti patrauktas K. P. .

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo

BK 281 straipsnio 5 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra blanketinė, t. y. kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklės, kurių pažeidimas užtraukia ir baudžiamąją atsakomybę, yra įtvirtintos kituose teisės aktuose taip pat ir Vyriausybės patvirtintose Kelių eismo taisyklėse. Siekiant tinkamai atskleisti šios nusikalstamos veikos požymius, turi būti įvertintos ir Kelių eismo taisyklėse numatytos teisės normos.

Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), jos padarinius, bet ir jų priežastinį ryšį. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų. Be to, būtina nustatyti, ar kilę padariniai yra dėsningi ar atsitiktiniai. Net ir nustačius KET pažeidimą ir jo priežastinį ryšį su eismo įvykiu bei padaryta žala kitam asmeniui, veikai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnį turi būti nustatyta ir eismo įvykį sukėlusio asmens neatsargi kaltė (pasitikėjimas arba nerūpestingumas). Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad toks asmuo netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams. Nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai teismas sprendžia konkrečiu atveju įvertinęs eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes.

Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino, kad teisiniu požiūriu priežastimi eismo įvykiui kilti buvo žuvusiojo motociklo vairuotojo (nukentėjusiosios sūnaus) padaryti KET pažeidimai, kurie yra susiję priežastiniu ryšiu ir su padariniais – jo mirtimi. Anot kasatorės, KET pažeidimus padarė abu eismo įvykio dalyviai (tiek krovininio automobilio vairuotojas K. P. , nes, įvažiuodamas į sankryžą iš šalutinio kelio, buvo neatidus, nebuvo visiškai įsitikinęs, ar nesukels grėsmės pagrindiniu keliu važiuojančiam transportui, o pastebėjęs motociklininką, iškart nesustojo, lengvabūdiškai tikėjosi atlaisvinti motociklo važiavimo juostą, tiek žuvusysis – viršydamas leistiną greitį vairavo neturėdamas tam teisės) ir jų padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji kilusių padarinių sąlyga, jie buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Dėl to, motociklo vairuotojui žuvus, kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį turėjo būti pripažintas K. P. .

Taigi, kasatorė ginčija priežastinio ryšio tarp išteisintojo veiksmų ir kilusio eismo įvykio bei jo padarinių nustatymą. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatinėjama loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką šis teismas, nagrinėdamas teisės taikymo aspektu su eismo įvykiais susijusias baudžiamąsias bylas, tikrina, ar teismo išvados dėl priežastinio ryšio pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ar jos tinkamai motyvuotos ir pagrįstos visų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų analize (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-468/2009, 2K-388/2014, 2K-438/2014). Dėl to kasacinio skundo teiginiai nagrinėtini tiek, kiek šie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, bei remiantis teismų šioje byloje nustatytomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, nes pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Pirmosios instancijos teismas, priimtame nuosprendyje išteisindamas K. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, konstatavo, kad jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties. Šios instancijos teismas, laikydamasis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, ištyręs tiek kiekvieną jų atskirai, tiek jų visumą, motyvuotai nurodė, kodėl vienus bylos duomenis atmeta, o kitais remiasi darydamas reikšmingas bylai teisingai išnagrinėti išvadas, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes (BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktai). Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį dėl K. P. grindė tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtais (BPK 301 straipsnio 1 dalis) K. P. parodymais, kuriuos patvirtino ir liudytojų A. Ž. (važiavusios kartu su juo ir nurodžiusios, kad prieš įsukant į pagrindinį kelią jis buvo sustojęs, įsitikino manevro saugumu), S. D., M. Z. parodymai, o įvertinęs ir palyginęs tarpusavyje specialisto V. V. ir V. M. pateiktas išvadas dėl autotechninio tyrimo nustatė, kad V. V. išvada nėra išsami, jos teiginių nepatvirtina kiti bylos duomenys, todėl vadovavosi V. M. išvada, kurią patvirtino tiek kaltinamojo, tiek nurodytų liudytojų parodymai, kiti bylos duomenys. Taigi, įrodymus įvertinęs pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad K. P. , išvažiuodamas į pagrindinį kelią, objektyviai neturėjo galimybės pamatyti dideliu greičiu važiuojančio motociklo, jo nematė ir negalėjo matyti, jo matomumo atstumu šio nebuvo, todėl išvažiavimą į pagrindinį kelią atliko tinkamai, pamatęs kliūtį sustojo, KET nepažeidė. Tarp K. P. veiksmų ir kilusio eismo įvykio priežastinis ryšys nenustatytas.

              Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei atsakė į esminius pateiktų apeliacinių skundų argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis), byloje esant dviem prieštaringoms specialistų išvadoms, siekdamas pašalinti kylančius prieštaravimus, paskyrė atlikti komisinę eismo įvykio ekspertizę, gavo 2014 m. liepos 18 d. ekspertizės aktą Nr. 11-838(14) ir, įvertinęs jį, konstatavo, kad ekspertizės išvados iš esmės atitinka specialisto V. M. išvadas, bei, remdamasis kitais bylos įrodymais, nustatė, kad nepaneigti išteisintojo parodymai, kuriuos patvirtina liudytojos A. Ž. parodymai, juos iš esmės atitinka ir ekspertizės aktas, jog K. P. įvažiavo į pagrindinį kelią visiškai įsitikinęs, kad tai saugu, motociklą pamatė tik ties kelio viduriu ir, stengdamasis atlaisvinti motociklininko važiavimo juostą, įvažiavo į savąją, tačiau motociklininkas jau buvo išvažiavęs į jam priešingą eismo juostą, todėl K. P. sustojo. Teismas pažymėjo, kad K. P. elgėsi atidžiai ir apdairiai, prieš susidūrimą – manevrą buvo bebaigiąs, o dėl nesuprantamo motociklininko elgesio – sustojo. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisakė, kad  D. A. veiksmai, kai jis, būdamas septyniolikos metų amžiaus, neturėdamas teisės vairuoti tokio tūrio motociklo (ir transporto priemonės apskritai), žymiai viršydamas leistiną greitį, nestabdydamas, nors taip turėjo pakankamą galimybę išvengti eismo įvykio, išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, t. y. elgdamasis itin neatsargiai, pavojingai ir rizikingai, turėjo didelę reikšmę eismo įvykio kilimui ir galėjo būti susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.

              Iš to, kas nurodyta, priešingai kasatorės argumentams, akivaizdu, kad bylą nagrinėję teismai pripažino, jog K. P. KET pažeidimų nepadarė, išvažiuodamas iš šalutinio į pagrindinį kelią, objektyviai neturėjo galimybės matyti dideliu greičiu atvažiuojančio motociklo, nes šio tuo metu K. P. matomumo srityje nebuvo, t. y. jis įsitikino manevro saugumu, ypač įvertinus leistiną greitį ir tikintis, kad kitas vairuotojas jo neviršys, ir manevrą pagrindiniame kelyje praktiškai baigė (savo važiavimo juostoje). Tarp K. P. veiksmų ir eismo įvykio kilimo bei atsiradusių padarinių priežastinio ryšio nenustatyta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad ir kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams. Šiuo atveju motociklo vairuotojas D. A. , kaip konstatuota, elgėsi itin rizikingai ir neatsargiai: viršijo leistiną važiavimo greitį (pagal ekspertizės aktą važiavo apie 110 km/h greičiu), neturėdamas teisės vairuoti tokio galingumo motociklo bei apskirtai jokios teisės vairuoti transporto priemones, juolab kad buvo sulaukęs tik 17 metų amžiaus, neturėdamas jokios tokio galingumo motociklo vairavimo patirties, taip pat išvažiuodamas į priešingą eismo juostą, visiškai nestabdydamas motociklo savo važiavimo juostoje. Atsižvelgtina ir į tai, kad jaunas motociklo vairuotojo amžius ir visiškas nepatyrimas taip pat turėjo įtakos jo veiksmams persirikiuojant iš vienos – savo važiavimo – eismo juostos į kitą – priešpriešinę (greičiausiai ne vieną kartą, nes išteisintojo parodymai šiuo apsektu nepaneigti). 

Be to, pagal teismų praktikos išaiškinimus, nors nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, tačiau priežastinį ryšį konstatuoja teismas. Ekspertai, pateikdami ekspertizės aktus, eismo įvykį, eismo dalyvių veiksmus vertina techniniu požiūriu. Tuo tarpu priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik eksperto išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2013). Ekspertizės akto išvados yra techninio pobūdžio išvados dėl eismo įvykio, o kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama teismo pagal bylos aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Ekspertizės išvada teismo turi būti vertinama kaip vienas iš įrodymų. Nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo pažeidimas yra būtina padarinių kilimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Pageidautinas vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje, vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos požymius ir kaltės buvimą, ir tai yra išskirtinė teismo kompetencija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2013).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus teismų praktikos išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorė nepagrįstai teigia, jog teismai nesirėmė ir nevertino ekspertizės akto. Nagrinėjamoje byloje, nors ekspertizės akte ir nurodoma, kad eismo įvykio techninė priežastis buvo abiejų eismo dalyvių veiksmai, tačiau byloje liudytojų, išteisintojo parodymais, kurie nepaneigti, laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalies), palyginus juos tiek tarpusavyje, tiek kartu su visais byloje surinktais duomenimis, motyvuotai nustatyta, kad K. P. , prieš atlikdamas posūkio iš šalutinio į pagrindinį kelią manevrą, įsitikino tokio manevro saugumu, elgėsi atidžiai, įvažiavęs į pagrindinį kelią stengėsi išvengti motociklininko, iš esmės baigė manevrą savo važiavimo eismo juostoje, į kurią be pagrindo motociklo vairuotojas įvažiavo dideliu greičiu ir nestabdydamas, dėl to įvyko eismo įvykis, motociklo vairuotojas žuvo.

Kasatorė dalimi skundo teiginių siekia naujo įrodymų vertinimo byloje, nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įrodymų vertinimo pagrindu padarytomis išvadomis dėl K. P. ir žuvusiojo D. A. veiksmų iki eismo įvykio ir jo metu. Pagal kasacinio teismo praktiką duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-150/2014 ir kt.).

Įvertinus tai, kas nurodyta, pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kaip prašo kasatorė, ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka teisinio pagrindo nenustatyta, baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą, nenustatyta (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                Viktoras Aidukas

Artūras Pažarskis

                                                                                                                                                          Aurelijus Gutauskas