Administracinė byla Nr. A-1-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00370-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 28.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo
2017 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas:
1) panaikinti atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2017 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-17-NT-5574-3564 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Skyriaus, 500 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei procesines palūkanas.

2.       Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, kuriame buvo atsisakyta jam suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje rengiant kasacinį skundą, esant neapmokėtoms antrinės teisinės pagalbos išlaidoms, ir manė, kad tokiu Sprendimu yra pažeidžiama jo absoliuti teisė į teisinę gynybą baudžiamojoje byloje. Pareiškėjas tvirtino, kad jis yra nuteistasis ir neturi lėšų pats gauti teisinę pagalbą. Be to, Skyrius pareiškėjui nėra pateikęs tinkamos formos sąskaitos ar prašymo sumokėti teisinės pagalbos išlaidas. Pareiškėjo nuomone, Skyrius nepagrįstai jo reikalauja atlyginti minėtas išlaidas, nes pareiškėjo pajamų lygis nesiekia antrojo lygio pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas. Pareiškėjas teigė, jog dėl to, kad jam nebuvo suteikta antrinė teisinė pagalba baudžiamojoje byloje, jis negalėjo tinkamai apginti savo teisių, patyrė pažeminimą, pasijuto nevisaverčiu, t. y. jam kilo neturtinė žala.

3.       Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4.       Skyrius teigė nustatęs, kad 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-291-619/2016, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pasibaigus minėtai bylai, pareiškėjui 2016 m. lapkričio 24 d. raštu buvo pranešta apie tai, kad jis privalo sumokėti 50 procentų teisinės pagalbos išlaidų, t. y. 88,15 Eur. Gavęs pareiškėjo prašymą suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, Skyrius neturėjo duomenų apie pareiškėjo atliktą mokėjimą už ankstesnes išlaidas, todėl 2017 m. sausio 2 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti išlaidų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus. Per nustatytą terminą pareiškėjas šių duomenų nepateikė, todėl, Skyriaus nuomone, Sprendime jis pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

II.

5.       Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.

6.       Teismas nustatė, kad, nors pareiškėjas tvirtino, jog jam nebuvo atsiųsta tinkamos formos sąskaita ar pranešimas apie įsiskolinimą, iš bylos duomenų matyti, kad Skyrius 2016 m. lapkričio 24 d. rašte Nr. (2.26)NO-2-7398 pareiškėjui pranešė, jog jis privalo sumokėti 88,15 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Rašte nurodyti sąskaitų numeriai, įmokos kodas ir kita būtina informacija mokėjimui atlikti. Pakartotinai apie įsiskolinimą pareiškėjas buvo informuotas 2017 m. sausio 2 d. rašte Nr. (2.1)NO-2-14, kuriame nustatytas 30 dienų terminas apmokėjimą patvirtinantiems dokumentams pateikti. Per nurodytą terminą pareiškėjas šių duomenų nepateikė. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, priėjo išvadą, kad Skyrius pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nustatęs, kad jis nėra apmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje.

7.       Teismas pažymėjo, kad Skyriaus sprendimas, kuriame pareiškėjui nustatytas įpareigojimas atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, yra privalomas pareiškėjui. Pareiškėjo subjektyvus nesutikimas sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas neeliminuoja Įstatymo 11 straipsnio
7 dalies 11 punkte įtvirtintos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) pareigos atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas pripažino, kad yra nesumokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Jo subjektyvaus pobūdžio argumentai, jog Skyriaus motyvai, kuriais grindžiamas Sprendimas, yra „prasimanymas“, nėra teisiškai reikšmingi. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, kad jis nuo bylinėjimosi išlaidų buvo nepagrįstai atleistas ne 100, o tik 50 procentų, kad jis niekada neįsipareigojo minėtų išlaidų apmokėti, kadangi tokio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas.

8.       Teismo vertinimu, atsisakymas pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamu atveju neproporcingai neribojo jo teisės kreiptis į teismą. Skyrius teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

9.       Teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad šiuo atveju nenustatyta viena iš būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai (neveikimas), t. y. Sprendimas yra teisėtas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestas.

III.

10.       Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba tenkinti jo skundą.

11.       Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatomis ir kitais tarptautiniais teisės aktais, tvirtina, kad jis turi absoliučią teisę į gynybą baudžiamojoje byloje bei teisę gauti nemokamą gynėjo pagalbą, todėl Skyrius neturėjo teisės atsisakyti skirti jam advokatą baudžiamojoje byloje, nepriklausomai nuo to, ar jis sumokėjo Skyriaus reikalaujamas sumas, ar ne. Dėl Skyriaus reikalavimo sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas pareiškėjas pažymi, kad abstraktus Skyriaus prašymas sumokėti 88,15 Eur jam nesukuria jokių prievolių, o prievoles gali sukurti tik paslaugų teikimo faktas ir sąskaita. Pareiškėjas tvirtina, kad Skyrius jokių teisinių paslaugų civilinėje byloje Nr. 2A-291-619/2016 jam nėra suteikęs, o reikalaujama sumokėti suma yra pramanyta, nes ji nėra įforminta sąskaitoje.

12.       Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palaiko savo poziciją ir argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a :

IV.

13.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. 2.1-(NTP-2)-17-NT-5574-3564 teisėtumo ir pagrįstumo bei tokiu sprendimu pareiškėjui galbūt padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

14.       Byloje nustatyta, kad Skyriaus 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu
Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-2150-8485 pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-291-619/2016 apskundimo, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų 
(b. l. 34). Pareiškėjas sutiko apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (50 arba 75 procentų), jeigu, vadovaujantis Įstatymo 14 straipsniu, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 procentus. Faktiškai suteiktą teisinę pagalbą pagal minėtą sprendimą patvirtina kasacinis skundas, teiktas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, surašytas pareiškėjo atstovės advokatės D. I. V., kuri, baigusi teikti antrinę teisinę,
2016 m. spalio 14 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikė prašymą
Nr. (3.10)NADV-2-5985 išmokėti užmokestį už pareiškėjui suteiktą antrinę teisinę pagalbą – 176,30 Eur. Skyriaus 2016 m. lapkričio 24 d. rašte Nr. (2.26)NO-2-7398 pareiškėjui buvo pranešta apie tai, kad jis per trisdešimt dienų nuo šio rašto gavimo privalo apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios sudaro 88,15 Eur (b. l. 33). Pranešimas dėl išlaidų apmokėjimo išsiųstas 2016 m. lapkričio 28 d. registruota pašto siunta. Tai, kad pareiškėjas gavo šį pranešimą, patvirtina jo 2016 m. gruodžio 30 d. raštas VGTPT (institucijoje gautas 2017 m. sausio 5 d.), kuriame jis prašė patikslinti pranešime nurodytą informaciją, t. y. pateikti sąskaitą, kurioje būtų nurodyti visi išvardyti duomenys. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai laikė, kad Skyriaus 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-2150-8485, kuriuo pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje, bei iš jo kilusios pareigos apmokėti teisinės pagalbos išlaidas, teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra vertintinas (yra už pareiškėjo suformuluoto skundo ribų), ir, atsižvelgdamas į tai, pagrįstai neanalizavo pareiškėjo argumentų šiuo aspektu. Akcentuotina, kad pareiškėjas turėjo teisę apskųsti Skyriaus 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-2150-8485 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, bet byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog jis šia teise pasinaudojo.

15.       Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-455-825/2015 pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir, subendrinus bausmes (taip pat kartu su 2013 m. lapkričio 21 d. Kauno apylinkės teismo kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėjas atlieka bausmę, paskirta subendrinta šešerių metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme), nuteistas aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-11-175/2016 pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendis pakeistas, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios veikos išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, taip pat panaikinant nuosprendžio dalį, kuria už veikas paskirtos atskiros bausmės ir galutinė subendrinta bausmė, kitos nusikalstamos veikos perkvalifikuotos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, tačiau palikta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Tiek baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teisme (Nr. 1-455-825/2015), tiek apeliacinės instancijos teisme (Nr. 1A-11-175/2016) pareiškėją atstovavo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkti gynėjai.

16.       Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 14 d. (institucijoje gauta 2016 m. gruodžio 21 d.) kreipėsi į Skyrių dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje kasacinio skundo surašymui. Atsižvelgus į tai, kad prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pateikimo metu (2016 m. gruodžio
21 d.) Tarnyba neturėjo jokių duomenų apie pareiškėjo atliktą mokėjimą pagal jos 2016 m. lapkričio 24 d. raštą Nr. (2.26)NO-2-7398, Skyrius 2017 m. sausio 2 d. raštu Nr. (2.1)NO-2-14 kreipėsi į pareiškėją, prašydama per trisdešimt dienų pateikti antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus (b. l. 35). Kadangi pareiškėjas per nustatytą terminą tokių dokumentų nepateikė, Skyrius priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame atsisakė jam teikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu. Pareiškėjas 2017 m. vasario 13 d. pats pateikė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacinį skundą, prašydamas panaikinti skundžiamus Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžius ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-699/2017 jo kasacinį skundą atmetė.

17.       Remiantis Kybartų pataisos namų pateikta informacija (b. l. 74), kreipimosi į Skyrių metu (2016 m. gruodžio 14 d.) pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje buvo 3,35 Eur, be to, buvo kliūčių jam jomis naudotis, t. y. pareiškėjo lėšoms, esančioms Kybartų pataisos namų depozitinėje sąskaitoje, yra taikomos apribojimo priemonės pagal antstolių patvarkymus vykdyti išieškojimą iš pareiškėjui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje.

18.       Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą; Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje; kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies
11 punktą, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kilus abejonių dėl Įstatymo
11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatyto teisinio reguliavimo suderinamumo su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir konstituciniu teisinės valstybės principu, 2017 m. spalio 25 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydamas įvertinti ginčui aktualių Įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d.).

19.       Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarime, išanalizavęs minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreipimesi išdėstytus argumentus, aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, priėjo išvadą, kad, pagal ginčijamame Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytus atvejus, kai gynėjo ar įgaliotojo atstovo dalyvavimas baudžiamajame procese yra būtinas, antrinė teisinė pagalba neteikiama asmeniui, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tikėtinos bausmės griežtumą, nusikalstamos veikos sunkumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus. Tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojamos valstybės pareigos užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, taip pat iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų konstitucinių teisės į gynybą ir teisės turėti advokatą kylančios valstybės institucijų pareigos užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pripažino, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

20.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, formaliai nustatęs, kad pareiškėjo situacija atitinka Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatytą atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindą, konstatavo, kad Sprendimas, kuriame pareiškėjui atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra teisėtas. Atitinkamai teismas nenustatė valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, ir, plačiau nevertinęs pareiškėjo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, jo skundą atmetė. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas nepakankamai įsigilinus į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (ne tik į Įstatymo nuostatas, bet ir į aukštesnės galios teisės aktuose, tarp jų – Konstitucijoje ir Konvencijoje, įtvirtintus teisės principus bei pareiškėjo teises) ir neišsamiai išnagrinėjus ginčo aplinkybes.

21.       Vadovaujantis prieš tai pateiktu Konstitucinio Teismo išaiškinimu, Tarnybos atsisakymas teikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, yra negalimas ir neteisėtas.

22.       Pažymėtina, jog pareiškėjas kreipimosi į Skyrių dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje kasacinio skundo surašymui metu nepateko į Įstatymo 12 straipsnio 1 punkte numatytų asmenų, kurie, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti, pagal Įstatymą turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, kategoriją, kadangi pagal Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnį pareiškėjo atveju gynėjo dalyvavimas nebuvo būtinas (be to, pagal Baudžiamojo proceso kodekso 3741 str. 2 d., kasacinę bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, proceso dalyviai į teismo posėdį nekviečiami), nepaisant to, kad tiek baudžiamojoje byloje Nr. 1-455-825/2015 (pirmojoje instancijoje), tiek baudžiamojoje byloje Nr. 1A-11-175/2016 (apeliacinėje instancijoje) gynėjus pareiškėjui paskyrė teismai, esant būtino gynėjo dalyvavimo pagrindams (Baudžiamojo proceso kodekso 51 str. ir 322 str. 1 d.).

23.       Be to, kreipimosi į Skyrių dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje kasacinio skundo surašymui metu (2016 m. gruodžio 14 d.) pareiškėjas buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme (aštuoneriems metams), atlikinėjo bausmę pataisos namuose ir objektyviai (dėl lėšų trūkumo, kuriomis, be kita ko, negalėjo naudotis) neturėjo galimybės sumokėti 50 procentų išlaidų už ankstesnę jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Tokiu būdu, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostata, pareiškėjas prarado teisę į teisminę gynybą baudžiamojoje byloje dėl to, kad nesumokėjo 88,15 Eur antrinės teisinės pagalbos, teiktos kitoje civilinėje byloje, išlaidų. Taigi, tokia teisė jam buvo atimta.

24.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje administracinėje byloje teisingumo interesų egzistavimą būtinybei užtikrinti veiksmingos (nemokamos) teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui pagrindžia tai, jog pareiškėjui paskirta reali laisvės atėmimo bausmė (tiek pagal ankstesnį 2013 m. lapkričio 21 d. Kauno apylinkės teismo kitoje baudžiamojoje byloje priimtą nuosprendį, tiek pagal analizuojamam atvejui aktualius Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. bei Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžius galutinė subendrinta bausmė – aštuoneri metai laisvės atėmimo), kurią jis atlieka pataisos namuose, o kasacinio skundo parengimas, padavimas teismui ir jo galimas patenkinimas lemia šio pareiškėjo teisinio statuso pasikeitimą. Pareiškėjas analizuojamam atvejui aktualioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal tris Baudžiamojo kodekso straipsnius (182 str. 1 d. – nesunkus nusikaltimas, 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. – apysunkiai nusikaltimai), susidedančias iš daug epizodų, kurias pirmosios instancijos teismas bei apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje vertino nevienodai, pareiškėjas savo paties pastangomis kasacinėje instancijoje gynyba efektyviai nepasinaudojo, t. y. kasacinis teismas jo skundą atmetė, inter alia nustatęs, jog pareiškėjo (kasatoriaus) kasaciniame skunde suformuluotas prašymas (panaikinti nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį) neatitinka Baudžiamojo proceso kodekso 368 bei 382 straipsnių reikalavimų, kadangi kasacinės instancijos teismas išteisinamųjų nuosprendžių nepriima, didžioji dalis skunde dėstomų argumentų skirti nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms paneigti, įrodymų vertinimui ir jų nepakankamumui teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, tačiau kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu ir kt., bei nėra Baudžiamojo proceso kodekso
369 straipsnyje nustatytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų. Be to, pareiškėjas realiai neturėjo pakankamai lėšų, kuriomis galėtų laisvai disponuoti ir apmokėti kitoje (ankstesnėje) civilinėje byloje teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurių suma, be kita ko, nėra itin didelė – 88,15 Eur. Taigi, šiuo atveju, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, jos reikšmę pareiškėjo teisinei padėčiai, teisinių klausimų pobūdį, pareiškėjo padėties sudėtingumą, akivaizdu, kad jam gauti teisinę pagalbą (gynėją) kasacinėje instancijoje buvo būtina dėl teisingumo interesų.

25.       Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus ir nustatytas aplinkybes, prieina išvadą, jog nagrinėjama pareiškėjo situacija patenka į tą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies
11 punkte įtvirtintą teisinio reguliavimo dalį, kurią Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarime pripažino prieštaraujančia Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, Sprendimas yra iš esmės grindžiamas teisės normomis, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl toks Sprendimas pripažintinas neteisėtu ir naikintinu.

26.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad Sprendimas yra teisėtas, konstatavo vienos iš būtinųjų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo – neegzistavimą ir kitų būtinųjų sąlygų nenustatinėjo. Esant tokioms aplinkybėms ir apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, būtinųjų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti egzistavimas turi būti vertinamas iš naujo, o nustačius, kad egzistuoja šių būtinųjų sąlygų visuma, turi būti sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdo ir dydžio. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016). Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija nutaria, jog byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

27.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ramūnas Gadliauskas

        Ričardas Piličiauskas

        Arūnas Sutkevičius