Administracinė byla Nr. A-1740-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01549-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–25), kurį patikslino (I t., b. l. 35–42), prašydamas: 1) pripažinti atsakovo neveikimą ir panaikinti skundžiamą aktą, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. vasario 27 d. raštą Nr. (1.39.) 7R-1379 „Dėl Jūsų skundo“ (toliau – ir raštas Nr. (1.39.) 7R-1379), bei įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl konstitucingumo kontrolės su prašymu ištirti, ar Lietuvos politinės valdžios – Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) – veiksmai ir neveikimas, nagrinėjant pareiškėjo skundus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisingumo ir teisinės valstybės principams; 3) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikomas teisės aktas, t. y. 1996 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjos Julijos Tichonovos priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 24-5313-96 (jo trys skirtingi turinio variantai bei trys skirtingi teisėjos parašai), ir 2007 m. liepos 17 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos J. Tichonovos nutartis atsisakyti atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-064-04 neprieštarauja Konstitucijos 1–7 straipsniams, 18 straipsniui, 28–30 straipsniams, 109 straipsniui ir / ar teisėjos J. Tichonovos veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai; 4) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikomas teisės aktas, t. y. 2003 m. gruodžio 11 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos Zojos Monid priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-193-10/2003 (įsigaliojęs poįstatyminis aktas, turintis įstatymo galią), neprieštarauja Konstitucijos 1–7 straipsniams, 18 straipsniui, 28–30 straipsniams, 109 straipsniui ir / ar teisėjos Z. Monid veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; 5) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar, nagrinėjant 2013 m. lapkričio 21 d. skundą, reg. Nr. 5.6-5110, ir tiriant ikiteisminio tyrimo baudžiamąją bylą Nr. 10-9-064-04, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja inter alia Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatai „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja <...> prokuroras“, taip pat Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies nuostatai „Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus“.

Paaiškino, kad 2013 m. gruodžio 2 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui ir Vyriausybei „Dėl šiurkštaus Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų pažeidimo bei Lietuvos valdžios, teisėsaugos ir valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir tarnybos pareigų neatlikimo“, į kurį atsakymą pateikė Ministerija, tačiau ji tinkamai, kokybiškai ir išsamiai neišnagrinėjo minėto skundo, neteisėtais veiksmais ir neveikimu, funkcijų ir pareigų neatlikimu, biurokratizmu ir vilkinimu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, ir joje įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės principus, konstitucinę santvarką, Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, Lietuvos įstatymus, kitus teisės aktus. Nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija (toliau – ir Kanceliarija), nei Ministerija, nagrinėdamos 2013 m. gruodžio 2 d. skundą kaip viešojo administravimo subjektai, pagal savo kompetenciją per įstatyme nustatytus terminus neatliko privalomų veiksmų ir pažeidė pareiškėjo teisę į informaciją ir teisę į gerą viešąjį administravimą aptarnaujant piliečius viešojo administravimo institucijose, nagrinėjant jų pareiškimus, prašymus ir skundus. Konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus pažeidė ir Vyriausybė bei Kanceliarija.

Teigė, kad Vyriausybė, Kanceliarija ir Ministerija privalėjo veikti nedelsdamos, t. y. iš karto reaguoti į pranešimą (informaciją) apie valstybės tarnautojų padarytus nusikaltimus ir korupciją bei dėl valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 str.) ir tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 str.), į informaciją apie Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų neveikimą, funkcijų ir pareigų, įtvirtintų Konstitucijos 118 straipsnyje neatlikimą, taip pat teismo šališkumą, bandant nuslėpti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro neveikimą, į informaciją apie Konstitucijos ir konstitucinės santvarkos, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimą. Klausimus privalėjo spręsti Vyriausybė, Seime kelti klausimą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, teisėjų priesaikos sulaužymo ir dėl kitų visuomenei reikšmingų klausimų, tačiau tai nepadaryta, o neveikimu bandoma nuslėpti valdžios ir valstybės institucijų neveikimą, nesprendžiant teismų ir teisėsaugos problemų. Tikslesnę nuomonę apie realų korupcijos mastą Lietuvoje iš dalies galima susidaryti iš 2013 m. lapkričio 21 d. skundo, reg. Nr. 5.6-5110, ir jį išsamiai ištyrus.

Nurodė, kad Ministerija ignoravo faktus, kad daug metų Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnai, būdami civilinių teisinių santykių ir viešojo administravimo subjektais, pažeidinėjo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus: įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinės pagalbos, efektyvumo, subsidiarumo, „vieno langelio“ principus. Ministerijos pareigūnai taip pat pažeidė minėtus principus, jie elgiasi neteisingai, neprotingai ir nesąžiningai, nes žinodami, kad dėl neteisėtų veiksmų ir neveikimo pagal 2013 m. gruodžio 2 d. Ministrui Pirmininkui ir Vyriausybei pateiktą skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra pradėta administracinė byla Nr. I-5523-437/2014, Ministerija toliau neveikia, nesprendžia klausimo iš esmės. Skundžiamas Ministerijos raštas Nr. (1.39.) 7R-1379 savo turiniu ir priėmimo tvarka galimai prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, Ministerijos nuostatams ir reglamentui.

Tvirtino, jog, nagrinėjant 2013 m. gruodžio 2 d. pareiškėjo skundą, dėl atsakovų neveikimo nebuvo įvykdyti teisės aktai, reguliuojantys administracinės paslaugos teikimą: Konstitucijos 1, 2, 5, 6, 7, 14, 18, 21, 23, 25, 29, 30, 47, 91, 109, 110, 118 straipsniai, 46 straipsnio 1 dalis, 94 straipsnio 1 punktas, 95 straipsnio 1 ir 2 dalys, 123 straipsnio 1 dalis; VAĮ 1–9, 10, 12, 13, 14, 19, 20, 22, 30, 31, 33, 34, 35 straipsniai, 11 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 4 ir 5 dalys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 1, 2, 3 , 4, 5, 7, 23 straipsniai, 22 straipsnio 1 punktas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimas Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1, 2, 3, 4, 5, 6, 10, 11, 26, 30, 31, 36, 38.1, 41.2, 41.3 punktai; Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento (toliau – ir Vyriausybės darbo reglamentas) 1, 2, 3, 8, 16, 17, 18, 33, 35, 35, 36, 38 ,42, 51, 53 punktai; Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarime Nr. 851 patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatai (toliau – ir Ministerijos nuostatai); Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. lapkričio 25 d. įsakyme Nr. 1R-271 patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos darbo reglamentas (toliau – ir Ministerijos darbo reglamentas); Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1, 2, 3 straipsniai, 15 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1, 2, 6, 7, 8, 9, 11, 19, 20, 62, 63, 64, 65 straipsniai, 44 straipsnio 10 dalis; BK 1, 2, 3, 10, 11, 14, 15, 20, 24, 25, straipsniai, 26 straipsnio 4 dalis, taip pat kiti teisės aktai.

Pasak pareiškėjo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras J. Bernatonis ir viceministras S. Stripeika neužtikrino Ministerijos nuostatų ir Ministerijos darbo reglamento įgyvendinimo, nes ministras ir Ministerijos valstybės tarnautojai nevykdo savo pareigų, o Ministerijos realus darbo efektyvumas yra nulinis ir žalingas valstybei.

Teigė, jog reikšminga faktinė aplinkybė, įrodanti atsakovų neteisėtą ir nepagrįstą neveikimą, yra kelio neužkirtimas tiesioginei ir netiesioginei diskriminacijai, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimams, nes nevykdyti neatidėliotini veiksmai, neginant G. K. ir pareiškėjo teisių, taip juos šiurkščiai diskriminuojant. Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, teismas, kitos valstybės ir savivaldos institucijos negina Lietuvos pilietės G. K. nuo kankinimo ir diskriminacijos, nuo nusikaltimų ir korupcijos, 22 m. be realios vilties morališkai kankinamas žmogus ir visiškai nesprendžiamos susidariusios problemos priežastys, o 22 m. toliau dangstomi valstybės pareigūnų padaryti nusikalstami veiksmai. Taigi, Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnai iš esmės pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 8, 13, 14 straipsnius, 6 straipsnio 1 dalį, Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį.

Nurodė, jog Vyriausybė sprendimą dėl pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundo turėjo priimti iki 2014 m. sausio 3 d., tačiau to nepadarė ir neinformavo pareiškėjo, kad administracinių procedūrų terminai yra pratęsti. Vyriausybės kanclerio pirmojo pavaduotojo 2013 m. gruodžio 6 d. raštas Nr. 2293/01-33-1246 yra neteisėtas (dėl skundo persiuntimo Ministerijai), savo turiniu prieštarauja teisinės valstybės, teisingumo principams; priimant minėtą sprendimą dėl skundo persiuntimo pažeisti: Konstitucijos 1, 2, 5, 6, 7, 14, 18, 21, 23, 29, 30, 47, 91, 118, straipsniai, 46 straipsnio 1 dalis, 94 straipsnio 1 dalis, 95 straipsnio 1 ir 2 dalys, 1223 straipsnio 1 dalis; Vyriausybės įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 7, 23 straipsniai, 22 straipsnio 1 punktas, Valstybės tarnybos įstatymo 1, 2, 3 straipsniai, 15 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktai, VAĮ 1, 2, 3, 4, 41, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 14, 19, 20, 22, 30, 31, 33, 34, 35 straipsniai, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 4 ir 5 dalys, Kanceliarijos reglamentas, asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo Kanceliarijoje tvarka, raštvedybos taisyklės.

Pažymėjo, jog Generalinė prokuratūra, kaip viešojo administravimo subjektas, neatlieka savo funkcijų, o prokurorų nusikalstamas neveikimas ir įrodymų ignoravimas sudaro pavojų teisinei sistemai, tačiau atsakovai ignoravo 2013 m. gruodžio 2 d. skundo argumentus dėl 2013 m. lapkričio 21 d. skundo, reg. Nr. 5.6-5110, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui. Generalinis prokuroras ir jam pavaldūs prokurorai ignoravo ir neįvykdė BK 1 straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2, 7, 8 straipsnių, 6 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų. Atsakovas neatsižvelgė į 2013 m. lapkričio 21 d. Skundo, reg. Nr. 5.6-5110, argumentus, kad nusikaltimai daromi prieš G. K. ir Lietuvos valstybę, buvo tyčiniai, buvo daromi ilgą laikotarpį, turint tikslą atimti žemės sklypą, kurio rinkos vertė yra labai didelė; visą laikotarpį padaryta labai daug gerai organizuotų nusikaltimų (BK 181, 182, 183, 186, 228, 229, 294, 298, 300, 304 str.).

Teigė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjos J. Tichonovos 1996 m. rugpjūčio 29 d. priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 24-5313-96 yra neteisėtas, juo pažeista visuomenės vertybė – teisingumas, nes teisėja, neatsižvelgdama į tai, kad iš neteisėtumo negali atsirasti teisė, suteikė fiziniams asmenims M. R. ir A. U. teises į 5 ha žemės sklypo Vilniaus mieste atkūrimą.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Ministerija administracinėje byloje Nr. I-5523-437/2014 neteisėtai veikė ir / ar veikia: neapskundė 2014 m. sausio 13 d. ir sausio 29 d. teismo priimtų neskundžiamų nutarčių, neteisėtos teismo sudėties (2014 m. vasario 6 d., vasario 21 d. ir vasario 29 d. nutarčių priėmimas), neapskundė pačių 2014 m. vasario 21 d. ir vasario 29 d. nutarčių, nepadėjo teismui greitai ir teisingai įgyvendinti teisingumą ir priimti Konstituciją ir įstatymus atitinkantį teismo sprendimą, nieko nedarė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas veiktų kaip savarankiškas ir nepriklausomas teismas.

Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi, be kita ko, Visuotine žmogaus teisių deklaracija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, 1995 m. liepos 26 d. Konvencija dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, Konstitucinio Teismo jurisprudencija (1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimais), CK, BK, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), VAĮ, Taisyklių, Ministerijos nuostatų, Ministerijos darbo reglamento nuostatomis.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas pateikė tokius papildomus prašymus:

– kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai;

– kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nenusišalindama administracinėje byloje Nr. I-7028-815/2014, nesulaužė priesaikos;

– kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai;

– kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ribojimas piliečiui kreiptis tiesiogiai į Konstitucinį Teismą neprieštarauja konstitucingumui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 78–80) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 73–75) su juo nesutiko, prašė jį palikti nenagrinėtą arba atmesti kaip nepagrįstą, pateikė iš esmės analogiškus argumentus.

Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimai, nurodyti patikslintame skunde, kiek tai susiję su Vyriausybe ir Kanceliarija, yra iš esmės tokie patys, kokie jau yra pareikšti administracinėje byloje Nr. I-5523-437/2014, siekiama tų pačių teisinių pasekmių, t. y. skundžiamas Vyriausybės ir Kanceliarijos neveikimas pareiškėjo pageidaujamu būdu ir forma. Vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012). Taigi, pareiškėjo skundas ABTĮ 103 straipsnio 4 punkto pagrindu paliktinas nenagrinėtas arba Vyriausybė ir Kanceliarija šalintinos iš atsakovų, arba pagal ABTĮ 69 straipsnio 1 dalį administracinės bylos Nr. I-7028-815/2014 ir Nr. I-5523-437/2014 sujungtinos.

Teigė, jog pareiškėjo patikslintame skunde pateikti argumentai ir faktinės aplinkybės nesusijusios su pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skunde, adresuotame Ministrui Pirmininkui ir Vyriausybei, pateiktų reikalavimų turiniu, todėl Vyriausybė ir Kanceliarija neteikė pozicijos dėl pareiškėjo patikslintame skunde pateiktų atskirų argumentų.

Pažymėjo, jog, remiantis pareiškėjo patikslintame skunde nurodytomis aplinkybėmis, jokie pareiškėjo reikalavimai su Kanceliarijos kompetencija nesusiję, naujas ginčas (dėl kurio teismui galėtų būti pateiktas pakartotinis skundas dėl atsakovų veiksmų) tarp pareiškėjo ir Vyriausybės bei tarp pareiškėjo ir Kanceliarijos nėra kilęs, o ankstesnis ginčas nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. I-5523-437/2014, be to, iš pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad iš esmės siūlyta ne nagrinėti viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą (tik tokiu atveju galėtų būti inicijuojama administracinė procedūra pagal VAĮ reikalavimus), o kvestionuotas prokuroro procesinių veiksmų tinkamumas, tačiau tokio tyrimo nei Vyriausybė, nei Kanceliarija, nei teismas atlikti negali (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 3 str. 4 d., ABTĮ 16 str. 2 d.).

Atkreipė dėmesį į tai, kad Kanceliarijos veiksmuose nenustatyta neteisėtų veiksmų, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šių veiksmų buvimą, todėl pareiškėjo reikalavimai, kiek jie susiję su Kanceliarija, yra nepagristi ir atmestini.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 81–84) su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. AS858-111/2012, Nr. AS146-86/2014 ir kt.), ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktų nuostatomis, pareiškėjo skundas neatitinka šių reikalavimų, kadangi jame abstrakčiai ir deklaratyviai cituojamos Konstitucijos ir kitų teisės aktų normos, nesusijusios nei su pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundu, nei su Ministerijos vykdomomis funkcijomis ar skundžiamu atsakymu. Pareiškėjui tinkamai nesuformulavus skundo pagrindo bei dalyko, teismas turėtų skundą atmesti.

Teigė, kad skunde nurodoma, jog Ministerija nurodytoje administracinėje byloje neteisėtai neapskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d., 2014 m. sausio 29 d., 2014 m. vasario 6 d., 2014 m. vasario 21 d. ir 2014 m. vasario 29 d. neskundžiamų nutarčių, tačiau pareiškėjas pats nurodo, jog priimtos nutartys yra neskundžiamos, todėl nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu remdamasi Ministerija turėjo jas apskųsti. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymuose nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymuose saugomas interesas, ką pareiškėjas ir padarė, taigi, savo galimai pažeistas teises jis turi ginti asmeniškai. Ministerija, realizuodama savo, kaip atsakovo, procesines teises, neprivalo skųsti teismo nutarčių, su kuriomis nesutinka pareiškėjas, juolab, kad, Ministerijos nuomone, šios nutartys yra teisėtos ir pagrįstos. Ministerijos procesiniai veiksmai nesusiję su skundžiamu raštu, todėl jie nėra tinkamas šios bylos pagrindas.

Pažymėjo, jog pareiškėjas teigia, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras J. Bernatonis ir viceministras S. Stripeika neužtikrino Ministerijos darbo reglamento įgyvendinimo, nes Ministerijos valstybės tarnautojai nevykdo savo pareigų, o Ministerijos realus darbo efektyvumas yra nulinis, tačiau jokių kitų galimų pažeidimų ar konkrečių teisės aktų nuostatų, kurios būtų pažeistos, nenurodo. Akivaizdu, jog šie teiginiai yra visiškai deklaratyvūs ir neparemti faktinėmis aplinkybėmis, todėl atmestini.

Atkreipė dėmesį į tai, jog skunde teigiama, kad Ministerija nesiėmė veiksmų apsaugoti G. K. nuo diskriminacijos ir negynė viešojo intereso, nesiėmė jokių veiksmų dėl korupcijos nusikaltimų. Ministerijos rašte Nr. (1.39) 7R-1379 išsamiai, remiantis teisės aktų nuostatomis, paaiškinta, kad Ministerija nėra įgaliota vertinti kitų valstybės institucijų veiksmus ar duoti joms privalomus nurodymus, vertinti teismų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuratūros priimtų sprendimų ar atliekamų funkcijų. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 2 d. skunde prašė išsiaiškinti, ar prokuroro veiksmai neprieštarauja Konstitucijos nuostatoms, imtis veiksmų, kad neteisėti veiksmai būtų išsamiai ištirti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl valstybės tarnautojų veiksmų atitikimo Konstitucijai, todėl pareiškėjui atsakyta, kad, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 3 ir 11 straipsniais, prokuroras, atlikdamas savo funkcijas, yra nepriklausomas, o jo veiksmai, sprendimai gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui ir teismui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir nutarimų apskundimo nuostatos reglamentuotos Baudžiamojo proceso kodekso 62 straipsnyje, šie veiksmai gali būti skundžiami ikiteisminį tyrimą organizuojančiam ir jam vadovaujančiam prokurorui, o jo nutarimas gal būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui. Taip pat pareiškėjui paaiškinta, kad Konstitucinio Teismo kompetencija yra apibrėžta Konstitucijos 105 straipsnyje, todėl šis teismas nenagrinėja skundų, susijusių su konkrečia faktine situacija. Atsižvelgdama į šias nuostatas, Ministerija nurodė, jog negali revizuoti ar vertinti teismo ar kitų institucijų priimtų sprendimų. Nors pareiškėjas teigia, kad Ministerija ne tik galėjo, bet ir privalėjo atlikti jo skunde nurodytus veiksmus, tačiau šių teiginių nepagrindžia teisės aktų nuostatomis.

Pažymėjo, jog pareiškėjas pažodžiui cituoja Ministerijos nuostatų 8 punktą, prie kiekvieno papunkčio nurodydamas, kad jis buvo nevykdomas ir pažeistas, tačiau jokių papildomų paaiškinimų, kuo pasireiškė šis tariamas pažeidimas, nepateikia. Be to, nesuprantama, kaip su nagrinėjama faktine situacija susijęs, pavyzdžiui, Ministerijos nuostatų 8.6 punktas, kuriame nustatyta, jog Ministerija pagal kompetenciją užtikrina efektyvų atstovavimą Lietuvos interesams Europos Sąjungos institucijose ir jų darbo organuose, ar 8.9 punktas, kuriame nustatyta, jog Ministerija atlieka teisės aktų stebėseną koordinuojančios institucijos funkcijas. Šie skundo argumentai dar kartą patvirtina, kad skundo pagrindas nėra suformuluotas.

Atkreipė dėmesį į tai, kad tariami Ministerijos darbo reglamento pažeidimai dėstomi tuo pačiu principu kaip Ministerijos nuostatų pažeidimai, t. y. pažodžiui perrašytos Ministerijos darbo reglamento nuostatos ir pabrėžiama, jog šios nuostatos pažeistos, nes pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas. Minėta, kad Ministerija neturėjo teisinio pagrindo imtis prokuroro ir kitų institucijų veiksmų tyrimo, todėl nesutikimas su skundžiamu raštu kyla tik iš vidinio pareiškėjo nepasitenkinimo rašto Nr. (1.39) 7R-1379 turiniu.

Nurodė, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pasirašyti raštą Nr. (1.39) 7R-1379 turėjo teisę tik teisingumo ministras, o ne viceministras S. Stripeika. Pagal Ministerijos darbo reglamento 28 punktą viceministrai pagal ministro nustatytas veiklos sritis pasirašo atsakymus į fizinių ir juridinių asmenų raštus. Viceministrų veiklos sritys nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. balandžio 11 d. įsakyme Nr. 1R-101, kuriame nurodyta, jog teisingumo viceministro S. Stripeikos veiklos sritys yra baudžiamoji teisė, baudžiamasis procesas ir kt. Taigi, viceministras S. Stripeika turėjo teisę pasirašyti skundžiamą raštą.

Teigė, kad pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 88 straipsniu, formuluoja du alternatyvius reikalavimus: įpareigoti atsakovą tinkamai išnagrinėti jo skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymuose nustatytu būdu, nenurodydamas nei konkretaus būdo, nei kito įstatymo, kurio pagrindu būtų galima priimti tokį sprendimą. Tai dar kartą patvirtina, kad pareiškėjas netinkamai suformulavo skundo dalyką.

Pažymėjo, jog pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį pareiškėjas prašo ištirti ne teisės aktų, o valstybės institucijų veiksmų atitikimą Konstitucijai, todėl jo prašymas nėra tenkintinas.

Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-5523-437/2014 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai dėl 2013 m. gruodžio 2 d. skundo neišnagrinėjimo. Remiantis ABTĮ 69 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas nagrinėjamą bylą ir administracinę bylą Nr. I-5523-437/2014 sujungti į vieną.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu (II t., b. l. 84–96) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-5223-437/2014 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00129-2014-2) pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, kuriame prašė: pripažinti atsakovo neveikimą ir / ar vilkinimą pagrįstu ir įpareigoti atlikti reikiamus veiksmus; įpareigoti Vyriausybę ir Ministrą Pirmininką tinkamai išnagrinėti 2013 m. gruodžio 2 d. skundą, pagal įstatymą atlikti visas viešojo administravimo procedūras, priimti sprendimą – motyvuotą teisės aktą; patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymuose nustatytu būdu; pripažinti, kad pažeista pareiškėjo teisė į informaciją ir gerą viešąjį administravimą; kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl konstitucingumo kontrolės su prašymu spręsti, ar teisės aktai, kurie ginčyti pareiškėjo skunde teismui, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai ir teisingumo bei teisinės valstybės principams ir / ar Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnų veiksmai ir neveikimas, kurie yra ginčijami, neprieštarauja Konstitucijai, 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 1 d. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuris buvo priimtas ir byla išsiųsta į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. lapkričio 21 d. pateikė Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui skundą „Dėl Lietuvos valdžios, teisėsaugos ir valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir tarnybos pareigų neatlikimo ir prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnį“ (I t., b. l. 91–127; II t., b. l. 1–73), kuriame prašė: 1) pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimų valstybės tarnautojų, t. y. Lietuvos valdžios, teisėsaugos ir valstybės institucijų pareigūnų, neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir pareigų neatlikimo pagal požymius nuskalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, ir raštu informuoti pareiškėją apie priimtą sprendimą; 2) objektyviai nustatyti visus kaltus asmenis ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn; 3) apsaugoti G. K. konstitucines teises ir išspręsti klausimą dėl nuosavybės dokumentų išdavimo, pabaigiant vykdyti 1992 m. atsiradusią valstybės prievolę; 4) apginti pažeistą viešąjį interesą civiliniame ir baudžiamajame procese; 5) įstatymuose nustatyta tvarka kreiptis į Seimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą inicijavimo dėl konstitucingumo kontrolės, darbo grupės sudarymo dėl galimo apkaltos proceso valstybės tarnautojams, kurie galimai šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė valstybės tarnautojo priesaiką.

Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 2 d. pateikė Ministrui Pirmininkui ir Vyriausybei skundą „Dėl šiurkštaus Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų pažeidimo bei Lietuvos valdžios, teisėsaugos ir valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir tarnybos pareigų neatlikimo“ (I t., b. l. 89–90; II t., b. l. 74–76), kuriame prašė: 1) išsiaiškinti, ar prokuroro veiksmai ir neveikimas neprieštarauja inter alia Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatai „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja <...> prokuroras“; 2) išsiaiškinti, ar 2013 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros raštinės darbuotojos ir prokuroro veiksmai ir neveikimas, iš karto neinformavus generalinio prokuroro apie 2013 m. lapkričio 21 d. skundą, reg. Nr. 5.6-5110, nėra savavališki veiksmai ir / ar tokiais veiksmais valstybės tarnautojai neperžengė Konstitucijos 5 straipsnio ribų ir / ar nepažeidė pareiškėjo teisės į informaciją ir Konstitucijos 25 straipsnio; 3) inicijuoti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą (konstitucingumo kontrolė) dėl valstybės tarnautojų veiksmų ir neveikimo, jų priimtų teisės aktų galimo prieštaravimo Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, teisingumo ir teisinės valstybės principams pagal faktus, nurodytus šiame skunde ir 2013 m. lapkričio 21 d. skunde, reg. Nr. 5.6-5110, apie valstybės tarnautojų padarytus Konstitucijos ir įstatymų pažeidimus bei G. K. konstitucinių teisių pažeidimus; 4) imtis veiksmų, kad valstybės tarnautojų neteisėti veiksmai ir neveikimas būtų išsamiai ištirti, ir išsiaiškinti, ar Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareigūnai neslepia valstybės tarnautojų įvykdytų nusikaltimų; 5) apsaugoti Konstituciją ir konstitucinę santvarką bei G. K. konstitucines teises.

Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas R. Motuzas 2013 m. gruodžio 6 d. persiuntė pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundą Ministerijai, prašydamas skundą išnagrinėti, apie nagrinėjimo rezultatus informuoti pareiškėją, atsakymo kopiją atsiųsti Kanceliarijai (raštas Nr. 2293/01-33-1246 (I t., b. l. 89)). Ministerija atsakė pareiškėjui į jo 2013 m. gruodžio 2 d. skundą skundžiamu 2014 m. vasario 27 d. raštu Nr. (1.39.) 7R-1379 „Dėl Jūsų skundo“ (kopija pateikta Kanceliarijai) (I t., b. l. 26–28, 86–88).

Dėl pareiškėjo prašymų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pagrįstumo teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai; Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: 1) Respublikos Prezidento aktai; 2) Respublikos Vyriausybės aktai; Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl konstitucingumo kontrolės su prašymu ištirti, ar Lietuvos politinės valdžios – Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės – veiksmai ir neveikimas, nagrinėjant pareiškėjo skundus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisingumo ir teisinės valstybės principams; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikomas teisės aktas, t. y. 1996 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjos J. Tichonovos priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 24-5313-96 (jo trys skirtingi turinio variantai bei trys skirtingi teisėjos J. Tichonovos parašai), ir 2007 m. liepos 17 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos J. T. nutartis atsisakyti atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-064-04 neprieštarauja Konstitucijos 1–7 straipsniams, 18 straipsniui, 28–30 straipsniams, 109 straipsniui ir / ar teisėjos J. Tichonovos veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikomas teisės aktas, t. y. 2003 m. gruodžio 11 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos Z. Monid priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-193-10/2003 (įsigaliojęs poįstatyminis aktas, turintis įstatymo galią), neprieštarauja Konstitucijos 1–7 straipsniams, 18 straipsniui, 28–30 straipsniams, 109 straipsniui ir / ar teisėjos Z. Monid veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar, nagrinėjant 2013 m. lapkričio 21 d. skundą, reg. Nr. 5.6-5110, ir tiriant ikiteisminio tyrimo baudžiamąją bylą Nr. 10-9-064-04, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja inter alia Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatai „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja <...> prokuroras“, taip pat Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies nuostatai „Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus“; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko veiksmai ir neveikimas, be kita ko, priimant 2014 m. birželio 5 d. nutartį (I t., b. l. 65) neprieštarauja Konstitucijai; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nenusišalindama administracinėje byloje Nr. I-7028-815/2014 bei priimdama 2014 m. birželio 18 d. nutartį (I t., b. l. 66–71), nesulaužė priesaikos, nėra pagrįsti, todėl atmesti.

Pareiškėjo reikalavimas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ribojimas piliečiui kreiptis tiesiogiai į Konstitucinį Teismą neprieštarauja konstitucingumui, taip pat atmestas kaip nepagrįstas, nes šis ribojimas yra tiesiogiai nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnyje, pagal kurį į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą gali kreiptis tik Lietuvos Respublikos Seimas, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė, Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, teismai.

Pareiškėjo reikalavimas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai atmestas kaip nepagrįstas, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime, be kita ko, nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 140-5758) nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>„ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl, Vilniaus apygardos administraciniam teismui kreipusis į Konstitucinį Teismą su šiuo prašymu, Konstitucinis Teismas atsisakytų jį priimti.

Teismas pažymėjo, jog Ministerija, atsakydama pareiškėjui į jo 2013 m. gruodžio 2 d. skundą, 2014 m. vasario 27 d. rašte Nr. (1.39.) 7R-1379 „Dėl Jūsų skundo“ (kopija pateikta Kanceliarijai) (I t., b. l. 26–28, 86–88) tinkamai nurodė, kad ji nėra kompetentinga tirti prokuroro veiksmų dėl ikiteisminio tyrimo, taip pat įsiterpti į teismų veiklą, paaiškino Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, todėl pareiškėjo reikalavimas pripažinti atsakovo neveikimą ir panaikinti skundžiamą aktą, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. vasario 27 d. raštą Nr. (1.39.) 7R-1379 „Dėl Jūsų skundo“, bei įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 127-148), kuriame prašo panaikinti 2014 m. gruodžio 19 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Taip pat prašo taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnį, stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės prašant spręsti, ar byloje taikomi užginčytini teisės aktai ir Lietuvos valdžios ir valstybės pareigūnų veiksmai ir neveikimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartis, kuria pareiškėjui nustatytas terminas iki 2015 m. sausio 20 d. pašalinti apeliacinio skundo trūkumus, t. y. pateikti įrodymus, kad sumokėjo 14 eurų žyminį mokestį, savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1, 3 straipsniams, 6 straipsnio 1 daliai, 8, 13, 14 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 23, 25, 28, 29, 30, 109, 110 straipsniams ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 10, 13, 14 straipsniams, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 16 straipsnio 1 daliai, 17, 18, 19, 20, 22, 23, 24, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 46, 47, 471, 81, 90 straipsniams, 98 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktams, 105, 106 straipsniams, 127 straipsnio 1 daliai, kitiems Lietuvos Respublikos įstatymams ir teisės aktams. Toks teismo reikalavimas yra neteisėti veiksmai, kurie galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kaip veika turinti nusikaltimo ir korupcijos požymių, numatytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 181 (turto prievartavimas), 182 (sukčiavimas), 186 (turtinės žalos padarymas apgaulė), 228 (piktnaudžiavimas), 229 (tarnybos pareigų neatlikimas) straipsniuose, nes pagal įstatymą žyminio mokesčio mokėti nereikia paduodant skundą (taip pat ir apeliacinį skundą) dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti jų kompetencijos priskirtus veiksmus.
2. Pirmosios instancijos teisme administracinės bylos nagrinėjimas ir visas procesas vyko nesąžiningai, neteisingai, neskaidriai, šališkai, dėl ko Vilniaus apygardos administracinis teismas šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, Tarptautines sutartis, kitus teisės aktus, žmogaus teises ir valstybės viešą interesą.
3. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime ir kituose teismo teisės aktuose nenurodė motyvų, dėl ko netaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio ir nenurodė priežasčių, dėl ko ignoravo atsakovų ir kitų viešojo administravimo subjektų neveikimą, funkcijų ir pereigų neatlikimą, taip neįvykdė teismo pareigos tinkamai taikyti ir aiškinti įstatymus bei savo priimtus sprendimus.
4. 2014 m. kovo 14 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas, ignoruodamas pareiškėjo skundo argumentus apie atsakovų neveikimą, viešojo administravimo subjektų vilkinimą atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, pateikė neteisėtą reikalavimą sumokėti 100 Lt žyminį mokestį. Šį reikalavimą pareiškėjas, neturėdamas kitos išeities, įvykdė, tačiau pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo patikslinto skundo argumentą apie neteisėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo neteisėtą reikalavimą sumokėti 100 Lt žyminį mokestį ir toliau ignoravo informaciją apie atsakovų neveikimą ir kita.
5. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis yra neteisėta, savo turiniu ir priėmimo tvarka galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Teismas šia nutartimi toliau tęsė neteisėtus veiksmus, priiminėjant šališkus naudingus atsakovams veiksmus vis toliau ignoruojant pareiškėjo argumentus apie Lietuvos valdžios ir valstybės pareigūnų neteisėtus veiksmus ir neveikimą, funkcijų ir pareigų neatlikimą, nusikaltimus ir korupciją ir argumentų apie atsakovų neveikimą, taip dangstant Lietuvos valdžios ir valstybės pareigūnus, kad jie nebūtų patraukti atsakomybėn t. y. nevykdė teisingumo. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas E. Sprogis kartu su kitais šio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjais bei prokuratūros pareigūnais dalyvauja sąmoksle prieš pareiškėją, siekdami jį sustabdyti, kad nebūtų ištirti Lietuvos valdžios ir valstybės pareigūnų veiksmai, turintys nusikaltimo ir korupcijos požymių.
6. Pareiškėjo atskirąjį skundą dėl 2014 m. kovo 14 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties ir joje išdėstyto reikalavimo sumokėti 100 Lt žyminį mokestį neteisėtumo ir prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai nagrinėjo šališkas ne pagal įstatymą sudarytas neteisėtos sudėties Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kadangi pareiškėjo toliau buvo ignoruojami.
7. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė administracinės bylos nagrinėjimo apimtį, aktyviai nedalyvavo tiriant įrodymus, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir nesiėmė veiksmų visapusiškai ir objektyviai jas ištirti bei nesureguliavo pažeistų konstitucinių ir viešojo administravimo visuomeninių santykių.
8. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės principu, savo kompetencijos ribose neatliko konstitucingumo kontrolės, ignoravo pareiškėjo argumentus apie atsakovų, kitų Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnų galimai šiurkščius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimus ir teisės aktų prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei nepagrįstai nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
9. Teismas nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimą ir neteisingai nustatė nagrinėjamos bylos apimtį dėl viešojo administravimo subjektų neveikimo – teisėjai nuo 2014 m. kovo 16 d. neteisėtai tyčia užvilkino pareiškėjo skundo nagrinėjimą ir teisingą sprendimą, tyčia ignoravo įrodymus, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas neatliko ir neįgyvendino savo pagrindinės funkcijos – teisingumo. Taip pat teismas nepagrįstai ignoravo faktinius ir teisinius argumentus ir įrodymus apie žmogaus teisių diskriminaciją ir negynė žmogaus teisių, taip šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnį. Teismas nepagrįstai ignoravo faktinius ir teisinius argumentus ir įrodymus apie Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnų veikas, turinčias nusikaltimo ir korupcijos požymių, bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų neveikimą, funkcijų ir pareigų neatlikimą, todėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnis liko neįgyvendintas.
10. Pirmos instancijos teismas iš esmės netinkamai taikė ir aiškino teisę administraciniame procese, pažeidė administracinio proceso įstatymus ir principus – žmogaus teisių apsaugos, šalių lygiateisiškumo, proceso viešumo, teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo, proceso koncentracijos (operatyvumo) ir greitumo, teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, subsidiarumo ir proporcingumo principus.
11. Pareiškėjo skundą ir administracinę bylą nagrinėjo sudarytas ne pagal įstatymą šališkas teismas, neteisėto teismo sudėtyje, suinteresuotas bylos baigtimi, šiurkščiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos tarptautinius sutartis, Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Pareiškėjo manymu, Vilniaus apygardos administracinis teismas iš viso nesiekė teisingumo, įtaria politinę ir teisinę korupciją Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Vilniaus apygardos administracinis teismas, teisėjai ir jo pirmininkė veikė antikonstituciškai, šiurkščiai pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymus.
12. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra neteisingas ir neteisėtas, yra tinkamai neargumentuotas ir be tinkamų motyvų, ir kaip teisės aktas savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1, 3 straipsniams, 6 straipsnio 1 daliai, 8, 13, 14 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 23, 25, 28, 29, 30, 109, 110 straipsniams ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.
13. Teismas nepagrįstai nenustatė ir ignoravo tai, kad atsakovų, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų, kitų Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnų veiksmai (veikimas ir neveikimas) turi nusikaltimo ir korupcijos požymių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 (piktnaudžiavimas), 229 (tarnybos pareigų neatlikimas) ir kituose straipsniuose arba, kad politinė ir teisinė korupcija bei nusikaltimai turėjo įtakos netinkamam atsakovų viešajam administravimui, funkcijų ir pareigų neatlikimui ir tiesiogiai susiję su konstitucinės teisės pažeidimu.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas šiurkščiai pažeidė pareiškėjo ir jo atstovaujamos motinos G. K. bei kitų asmenų konstitucines teises bei valstybės viešą interesą: 1) teisę į teismą – teisę į teisminę gynybą, teisę į teisingą teismą, teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, teisę į teisingą (sąžiningą, tinkamą, objektyvų ir greitą) teismo procesą, teisę į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą; 2) teisę į kankinimo uždraudimą; 3) teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą; 4) teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnyje; 5) teisę būti apsaugotam nuo diskriminacijos - „diskriminacijos draudimas“, teisę į šalių lygiateisiškumą; 6) teisę į gerą viešą administravimą – teisę į tinkamą aptarnavimą piliečių viešojo administravimo institucijose, teisę į informaciją; 7) teisę į nuosavybę – teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe, teisę į nuosavybės neliečiamybę.
15. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kodėl yra teisinga, kad Lietuvos Respublikos piliečiai neturi teisės tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagristai nepatenkino pareiškėjo reikalavimo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir toks ribojimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos valdžia atėmė iš Lietuvos Respublikos piliečių teisę tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Vilniaus apygardos administracinis teismas tęsia šį diskriminaciją – atsisako kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų galimai šiurkščių Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir žmogaus teisių pažeidimų.
16. Pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo faktinius ir teisinius argumentus apie dvidešimt dvejus metus vykstančią G. K. diskriminaciją. Vadovaujantis išsamumo principu, įtvirtintu ABTĮ ir Konstitucijos 18, 29 ir 30 straipsniuose, Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo pareigą sustabdyti daug metų vykstančią G. K. diskriminaciją ir apsaugoti žmogaus teises, tačiau šios pareigos neįvykdė ir tokiu neveikimu, funkcijų ir pareigų neatlikimu šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus.
17. Vilniaus apygardos administracinis teismas viršijo savo įgaliojimus, nes nagrinėjo ne savo kompetencijos klausimą – sprendė klausimą, priklausantį Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Tai reiškia, kad spręsti, ar Lietuvos valdžios draudimas, nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose, ir Lietuvos valdžios veiksmai, kuriais atimama iš piliečių teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai galėjo tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, bet ne Vilniaus apygardos administracinis teismas. Šis teismas privalėjo tik taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnį ir ABTĮ 4 straipsnį ir stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismą su minėtu prašymu.
18. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą spręsti, ar ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, motyvuodamas, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d nutarime, dėl to jau pasisakė. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš anksto vietoj Konstitucinio Teismo pasisakė, ką padarys šis teismas. Pareiškėjo manymu, tiek Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis, tiek Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisingumo ir teisinės valstybės principams.
19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą spręsti, ar Lietuvos valdžios – Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės, Teismo, veiksmai ir neveikimas, funkcijų ir pareigų neatlikimas, nagrinėjant pareiškėjo pareiškimus, prašymus ir skundus, kuriuose valdžia buvo informuojama apie G. K. diskriminaciją, apie nusikaltimus ir korupciją, kuriais padaryta žala Lietuvos valstybei, G. K. ir kitiems asmenims, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nepatenkino ir motyvų dėl to nepateikė.
20. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ir jam pavaldūs prokurorai išsamiai, objektyviai ir kokybiškai neišnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. lapkričio 21 d. skundo, Reg. Nr. 5.6-5110, tinkamai neatliko prokuroro pareigų ir pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nes nesiėmė veiksmų užkirsti kelią nusikaltimams ir korupcijai, diskriminacijai, nepagrįstai negynė pažeisto viešo intereso, pažeistų žmogaus teisių ir laisvių. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ir jam pavaldūs prokurorai padarė esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimą ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymą, kitus įstatymus ir teisės aktus. Tačiau teismas nesiėmė jokių veiksmų dėl atsakovų ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir pareigų neatlikimo, tokiu būdu teisminė valdžia toleravo prokuratūros neveikimą bei nusikaltimų ir korupcijos faktų neištyrimą. Teismas turėtų elgtis, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, ir priimti teisingą sprendimą, o teisingas sprendimas šioje situacijoje dėl politinės ir teisinės korupcijos požymių yra vienas – nedelsiant kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės. Prokurorai netyrė nusikaitimo ir korupcijos faktų, išdėstytų ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-064-04 ir 2013 m. lapkričio 21 d. skunde, Reg. Nr. 5.6-5110, adresuotame Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, savo neveikimu nuslėpė nusikaitimo ir korupcijos faktus bei jų netyrė, tokia prokuratūros pareigūnų veikla galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei turi nusikaltimų ir korupcijos požymių, numatytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 228 (piktnaudžiavimas) ir 229 (tarnybos pareigų neatlikimas) straipsniuose.
21. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nėra pasisakyta ir nėra motyvų, kodėl teismas netaikė ir nesivadovavo Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 12 straipsniais, 1999 m. sausio 27 d. Europos Tarybos baudžiamosios teisės konvencija dėl korupcijos, 1999 m. lapkričio 4 d. Europos Tarybos civilinės teisės konvencija dėl korupcijos, 2005 m. spalio 31 d. Jungtinių tautų konvencija prieš korupciją.
22. Vilniaus apygardos administracinis teismas ignoravo pareiškėjo argumentus, kad atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimą Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“, taip teismas pažeidė bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principą ir ABTĮ 79 straipsnio 1 dalies nuostatą bei pareiškėjo teisę į teisingą teismą, teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, teisę į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą.
23. Vilniaus apygardos administracinis neatsižvelgė, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1, 3, 31 straipsnius ir dėl šių argumentų savo sprendime nepateikė motyvų.
24. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai ir dėl to savo sprendime motyvų nepateikė,, kad Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnai, atsakovai, įgyvendindami savo teises ir pareigas, turėjo nepažeisti pareiškėjo ir G. K. teisių, tačiau tai padarė ir pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnį.
25. 2014 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą, Reg. Nr. DOK-1796, dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio taikymo – sustabdymo administracinės bylos nagrinėjimo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar byloje taikomi teisės aktai (ABTĮ 16 str. 2 d.) atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (7 str. 1 ir 2 d. bei teisingumo ir teisinės valstybės principus), tačiau šis prašymas įstatymo nustatytais terminais nėra išnagrinėtas ir sprendimas iki šios dienos nėra priimtas (II t., b. l. 1-29). Tokiu būdu pažeista Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas elgiasi šališkai Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės, taip pat atsakovo ir kitų asmenų naudai, priimdamas neteisėtus antikonstitucinius veiksmus ir neveikimą, ignoruodamas galimai šiurkščius Lietuvos Respublikos Konstitucijos padarytus pažeidimus.
26. Pirmosios instancijos teismas nevykdė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnio nuostatos dėl aktyvaus dalyvavimo tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiško, objektyvaus jų ištyrimo. Taip pat teismas ignoravo atsakovų neveikimą ir nepagrįstai netaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 90 straipsnio nuostatos.
27. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ir šalikai rėmėsi 2014 m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu Nr.(1.15.)7R-2623, kuris kaip procesinis dokumentas neatitinka įstatymo reikalavimų, o jo turinys ir šališki argumentai bei Ministerijos pareigūnų veiksmai ir neveikimas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams bei turi nusikaltimų ir korupcijos požymių. Cituodamas Ministerijos atsiliepimą, teismas užėmė šališką Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos naudingą poziciją ir pasielgė neobjektyviai.
28. 2014 m. birželio 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas priėmė neteisėtą ir šališką nutartį (administracinė byla Nr. I-7028-815/2014, I t., b. l. 65), kuri savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, kurioje nutarė sudaryti teisėjų kolegiją pareiškėjo atskirajam skundui nagrinėti ir skundą skyrė nagrinėti teismo posėdyje 2014 m. birželio 18 d. 15.00 val. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas turėjo pareigą nusišalinti nuo 2014 m. balandžio 7 d. atskirojo skundo (I t., b. l. 50-57) nagrinėjimo, taip pat ir teismo kolegijos paskyrimo, tačiau to nepadarė.
29. 2014 m. birželio 18 d. 15.00 val. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius ir Virginija Volskienė turėjo pareigą nusišalinti nuo pareiškėjo 2014 m. balandžio 7 d. atskirojo skundo (I t., b. l. 50-57) nagrinėjimo ir užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio teismo ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo įgyvendinimą, nes yra aplinkybių, kurios neleidžia minėtiems teisėjams dalyvauti administracinės bylos ir 2014 m. balandžio 7 d. atskirojo skundo nagrinėjime. Tačiau minėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai nenusišalino nuo pareiškėjo atskirojo skundo ir bylos nagrinėjimo ir priėmė šališką 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-610/2014 pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti. Tokia nutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, ignoravo šiuos pareiškėjo argumentus, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme procesai vyko neskaidriai ir šališkai.
30. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ir jam pavaldus prokurorai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė ir kitos viešojo administravimo institucijos neatliko savo funkcijų ir pareigų, šiurkščiai pažeidė ir nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, atsirado būtinybė nedelsiant kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Todėl, atsižvelgdamas į politinę ir teisinę korupciją visose Lietuvos valdžios ir valstybės institucijose dar kartą reikalauja nedelsiant kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 168–169) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 170–171) su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Abu pateikia iš esmės analogiškus argumentus:

1. Pareiškėjas nepateikė jokių naujų įrodymų, galinčių patvirtinti atsakovų atliktų veiksmų, gavus pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundą, kuriuo pareiškėjas prašė įvertinti prokurorų veiksmų tinkamumą, neteisėtumą, o pareiškėjo patikslintame skunde pateiktus argumentus ir aplinkybes Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino tinkamai ir visa apimtimi, atsižvelgęs į pareiškėjo patikslintame skunde pateiktų reikalavimų pobūdį, apimtį, turinį ir sąsajas su ginčo esme (atsakovo galėtais ir turėtais atlikti veiksmais, gavus pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundą).
2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimant jį nebuvo padaryta nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, todėl sprendimas turėtų būti paliktas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas kaip nepagrįstas.
3. Kita apimtimi atsakovų 2014 m. balandžio 11 d. atsiliepimą Nr. 12-1366 ir 2014 m. balandžio 10 d. atsiliepimą Nr. 12-1365 administracinėje byloje Nr. 1-7028-815/2014 prašo laikyti atsakovų atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo pateiktas apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyto reikalavimo (apeliaciniame skunde nurodyti įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas)), kadangi jis susideda iš įvairių Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų nacionalinės ir tarptautinės teisės aktų nuostatų citavimo bei subjektyvių ir abstrakčių teiginių, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, jas pažeidė. Akivaizdu, kad į tokius abstrakčius samprotavimus tinkamai atsikirsti nėra įmanoma, todėl mano, jog pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas jau vien dėl šios priežasties.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnyje nėra numatyta teisė asmeniui individualiai kreiptis į Konstitucinį Teismą. Konstitucijos 102 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar Įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Jokių kitų klausimų (įskaitant ir pareiškėjo išvardintus) šis teismas nesprendžia, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.
3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą (pvz., 2014 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2135/2014 ir kt.) yra pažymėjęs, kad vien tai, kad teismas, vykdydamas įstatymų leidėjo jam priskirtą funkciją, nepatenkino pareiškėjo skundo, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas, teisės į efektyvią teisminę gynybą pažeidimas. Šiuo atveju administracinėje byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju buvo kuri nors ABTĮ 47 straipsnio normoje nustatyta aplinkybė, dėl kurios kuris nors teisėjų kolegijos teisėjas ar visa teisėjų kolegija negalėjo nagrinėti administracinės bylos, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Taigi, jokio teisinio pagrindo teigti, kad teisėjų kolegija buvo šališka, nėra.
4. Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog aprašomojoje sprendimo dalyje nurodomi atsakovo atsikirtimai, todėl teismas, cituodamas Teisingumo ministerijos kontrargumentus, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
5. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Teisingumo ministerija pareiškėjo skundą gavo 2014 m. vasario 17 d., o atsakė 2014 m. vasario 27 d., t. y. nepažeisdama teisės aktų reikalavimų. Kadangi apeliaciniame skunde nėra pasisakoma dėl skundžiamo atsakymo turinio, atsakovas šiame atsiliepime pakartotinai nedėstė tų argumentų, kurie buvo nurodyti atsiliepime į skundą. Atsižvelgdamas į tai, pažymi, kad juos palaiko ir prašo teismo į juos atsižvelgti priimant galutinį sprendimą šioje byloje.
6. Administracinės bylos ribos yra apibrėžiamos pagal skunde pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Ši byla apsiriboja minėto Ministerijos 2014 m. vasario 27 d. atsakymo teisėtumo patikrinimu, todėl visi apeliacinio skundo argumentai, susiję su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtomis neskundžiamomis nutartimis, su Generalinės prokuratūros veiksmais ir kt. nėra susiję su bylos dalyku, taigi, nėra teisiškai reikšmingi, todėl atmestini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui. Todėl, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), apeliacinės instancijos teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų, o tik, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, šių nuostatų nepažeidė ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundą atsakovas išnagrinėjo tinkamai. Pareiškėjo skundas buvo adresuotas Teisingumo ministerijai, todėl 2014 m. vasario 27 d. atsakymą Nr. (1.39.) 7R-1379 pareiškėjui galėjo pasirašyti Teisingumo viceministras.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė terminą pareiškėjui sumokėti žyminį mokestį (14 Eur dydžio), kadangi, remiantis ABTĮ 39 straipsnio 2 dalimi, yra nustatytas toks žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Pareiškėjas žyminį mokestį sumokėjo ir apeliacinis skundas 2015 m. sausio 20 d. buvo priimtas, todėl nėra pagrindo vertinti minėtos teisės normos teisėtumo, nes dėl to nebeliko ginčo. Taip pat pagrįstai buvo nustatytas terminas ir 100 Lt žyminiam mokesčiui sumokėti, paduodant skundą pirmosios instancijos teismui, kadangi pareiškėjo skundas pagal ABTĮ 40 straipsnį nėra priskirtas neapmokestinamiems skundams.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį pareiškėjas buvo apskundęs atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir 2014 m. birželio 18 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtą nutartį paliko nepakeistą, todėl pakartotinai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis negali būti skundžiama, dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl šios nutarties teisėtumo nevertinami.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo galimo šališkumo ir netinkamo teisės taikymo, nagrinėjant bylą pagal jo skundus, todėl apeliacinės instancijos teismas negali įvertinti abstrakčių argumentų, dėl ko pripažįsta, kad šie argumentai yra nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti argumentų ir spręsti dėl piliečio teisės tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai ištyrimo, kadangi tai nėra šios bylos ginčo dalykas. Šioje byloje pareiškėjas nekėlė reikalavimo dėl jo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, o pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį administracinis teismas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą tik tuo atveju, jei įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje prieštarauja Konstitucijai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų). Todėl nevertinami pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo teisėjų procesinių sprendimų, kurie susiję su teisingumo vykdymu, o Konstituciniam Teismui nepriskirta tirti Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės, Teismo, veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir pareigų neatlikimo, kiek tai liečia individualių skundų nagrinėjimą.

Taip pat pažymėtina, kad bylos šalies prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai ištyrimo teismui nėra privalomas. Teismas, tik turėdamas pagrįstą abejonę dėl teisės akto, taikytino ginčo byloje, prieštaravimo Konstitucijai ar įstatymui, turi kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jo teisėtumo ištyrimo. Pirmosios instancijos teismas tokio pagrindo nenustatė ir taip pat apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą bei pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 4 d. prašymą, daro išvadą, jog pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, pareiškėjo manymu, galimo prieštaravimo Konstitucijai nėra pagrindo ir teismui nekyla abejonių, šios bylos kontekste, dėl šios teisės normos atitikties Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas visiškai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. vasario 27 d. rašte Nr. (1.39.) 7R-1379 „Dėl Jūsų skundo“ nurodytų aplinkybių ir bylos ginčo apimtyje neprivalėjo tirti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmų.

Teismas pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį privalo atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus, nustatė visas aplinkybes, būtinas teisingam bylos išsprendimui, sprendimą motyvavo, todėl pareiškėjo teisė į gynybą buvo realizuota.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Stasys Gagys