Pranešėjas V.
Bavėjanas Baudžiamoji byla
Nr. 1A-194/2005
Teisėja E.
Akelienė Procesinio
sprendimo kategorija
1.2.14.2.4.;
1.2.29.2.; 2.3.7.2. (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. rugsėjo 12 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro
Bavėjano,
teisėjų: Albino Bielskio, Svajūno Knizlerio,
sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Gabrielei
Samaškienei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,
gynėjui Daniui Svirinavičiui,
nuteistajam L.S.,
ekspertams Gintautui Švilpai, Janušui Rybalko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją
bylą pagal nuteistojo L.S. apeliacinį skundą dėl Kauno
apygardos teismo 2004 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo L.S. pripažintas
kaltu ir nuteistas pagal BK 178 str. 3 d. laisvės atėmimu trejiems metams ir
šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
L.S. dėl jam pareikšto kaltinimo, pagal 1961 m. BK 206 str., išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Nuosprendis
šioje dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas.
Iš L.S. priteista 31422,20
Lt nukentėjusiajam E.G. turtinės žalos atlyginimui.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
baudžiamąją bylą,
n u
s t a t ė:
L.S. nuteistas už tai, kad 2002 m. balandžio mėn., laikotarpyje nuo 13 d. iki 14 d., tikslesnis laikas nenustatytas, išlauždamas
durų staktą, įsibrovė į nukentėjusiojo E.G. butą, esantį duomenys
neskelbtini, iš kur pagrobė didelės vertės svetimą turtą : E.G.
priklausančius du televizorius „Sony“, videokamerą „Sony“, muzikinį centrą
„Sony“, videomagnetofoną „Sony“, pinigus-litus, JAV dolerius, eurus, dujinį
revolverį, auksinius papuošalus, drabužius, indus ir kitus daiktus, viso
bendros 46164 Lt vertės.
Nuteistasis L.S. apeliaciniu skundu prašo
panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo pripažintas kaltu
pagal BK 178 str. 3 d., ir jį išteisinti. Mano, kad apkaltinamasis nuosprendis
neteisėtas, nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.
Teigia, kad netinkamai įvertinti bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai,
netinkamai taikyta Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato suformuota
įstatymų taikymo praktika. Teismas nepagrįstai vadovavosi prielaidomis,
spėjimais, byloje nepašalintos abejonės. Ši baudžiamoji byla perduota teismui
nagrinėti dėl apelianto, kaip vienintelio vykdytojo, padarytos nusikalstamos
veikos, numatytos BK 178 str. 3 d. Apeliantas nebuvo kaltinamas įvykdęs šią
nusikalstamą veiką kokioje nors bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo
metu nenustatytais asmenimis. Mano, kad jis galėjo būti pripažintas kaltu tik
tuo atveju, kai tai neginčijamai patvirtintų bylos nagrinėjimo metu ištirti
įrodymai. Tačiau bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai nepatvirtina apelianto
kaltės inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu, o patvirtina, kad šią
veiką padarė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys. Nustatyta, kad papildomos
įvykio vietos pažiūros metu rastas ir paimtas rankų piršto pėdsakas, paliktas
ne apelianto, nukentėjusiojo ar jo šeimos narių, o kito asmens. Pagrobti
daiktai – du televizoriai, videokamera, videomagnetofonas, yra didelių gabaritų
ir vienam asmeniui iš buto jų išnešti neįmanoma. Tai patvirtino ir
nukentėjusysis E.G. Byloje nenurodyti kiti asmenys, dalyvavę įvykdant vagystę
iš E.G. buto. Todėl apeliantas teigia, kad šį nusikaltimą įvykdė mažiausiai du,
ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, palikę savo rankų pirštų pėdsakus
įvykio vietoje.
Nurodo, kad jo kaltė grindžiama vieninteliu įrodymu - specialisto išvada Nr. 3027, kurioje teigiama, kad
ant tamponų su nuoplovomis, padarytomis
įvykio vietoje duomenys neskelbtini, rastas žmogaus kraujas priklauso
apeliantui. Tačiau įvykio vietoje nuo
laiptinės grindinio, esančio prie nukentėjusiojo buto durų, buvo paimtas kraujo
mėginys, o nuo bute miegamajame kambaryje esančios spintos durų vidinės pusės apatinės dalies - kraujo pėdsakas. Kraujo
mėginys ir kraujo dėmė buvo nuimti ant vatos.
Kadangi jokios nuoplovos įvykio vietoje nebuvo imamos, todėl negalima remtis
šia specialisto išvada. Apeliantas nurodė aplinkybes, kuriomis jo
kraujas galėjo atsirasti ant namo, esančio duomenys
neskelbtini, laiptinės grindinio netoli nuo nukentėjusiojo buto. Nukentėjusysis E.G. patvirtino, kad kraujo pėdsakas ant miegamojo spintos durų vidinės
pusės apatinės dalies buvo nubrauktas
iš viršaus į apačią. Tam, kad nustatyti koks kraujo pėdsako susidarymo mechanizmas ant nukentėjusiojo buto miegamojo
spintos durų vidinės pusės apatinės dalies
yra būtina paskirti kraujo pėdsakų ekspertizę, kuri patvirtintų, kad kraujas
ant nukentėjusiojo buto miegamojo spintos durų vidinės pusės apatinės dalies susidarė ne natūraliu būdu, tai yra kraujui lašant
nuo sužaloto asmens, bet dirbtinai, tai yra užtepant laiptinėje surastą kraują
ant nurodyto objekto. Tokia ekspertizė nepagrįstai nepaskirta, o tai patvirtintų apelianto
parodymuose nurodytas jo kraujo pėdsako atsiradimo įvykio vietoje aplinkybes. Teismas jo nurodytas kraujo atsiradimo aplinkybes
paneigė tik savo prielaidomis ir pamąstymais.
Nepagrįsta teismo nuomonė, jog apeliantui priklausančio kraujo suradimas
E.G. bute neginčijamai patvirtina, kad
vagystės metu jis buvo tame bute. Taip
pat nepagrįsta teismo nuomonė, kad būtų nelogiška jog apeliantas, būdamas neblaivus
ir sužalotas, būtų bėgęs iki namo, esančio duomenys neskelbtini,
ketvirto aukšto, kadangi tokiu atveju kraujo
pėdsakai būtų rasti ir visoje laiptinėje iki ketvirto aukšto, dėl ko teismas nusprendė, kad jis susižalojo lauždamas E.G. duris.
Apeliantas teigia, kad būtų nelogiška nusikaltėliui, susižalojus laužiant buto duris, tai yra dar prieš
patenkant į jo vidų, gan smarkiai kraujuojant ir puikiai suprantant, kad
įėjęs į butą, jame paliks daugybę kraujo pėdsakų, toliau vykdyti vagystę. Nors teismas konstatavo, kad pagal
sužalojimo pobūdį nuteistasis smarkiai kraujavo,
dėl ko pagal apelianto nurodytas įvykio aplinkybes kraujo turėjo būti pritaškyta visoje laiptinėje nuo pirmo iki
ketvirto aukšto, tačiau nepagrįstai nemotyvavo, kodėl kraujo nepritaškyta nukentėjusiojo bute, nors
teismo nuomone apeliantas susižalojo prieš patekdamas į butą. Teigia, kad teismas kilusias abejones vertino ne kaltinamojo
naudai, tuo pažeisdamas Lietuvos
Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punktą. Tam, kad nustatyti, ar jis galėjo susižaloti lauždamas E.G. duris, turėjo būti atlikta
kompleksinė teismo medicininė-trasologinė ekspertizė, kuri būtų patvirtinusi, kad apeliantui 2002 m. balandžio 13 d. padaryti sužalojimai negalėjo gautis
laužiant E.G. buto duris. Tačiau ši ekspertizė
nepagrįstai nepaskirta. Apeliantas
nurodo, kad jį apžiūrėjusiai gydytojai paaiškino sužalojimo aplinkybes,
tačiau ji paaiškino, kad tokiais atvejais
būtina informuoti policijos pareigūnus. Kadangi apeliantas nieko negalėjo paaiškinti apie užpuolimo aplinkybes, nes buvo
girtas, todėl paprašė įrašyti, kad susižalojo
buityje. Taip siekė ne kažką nuslėpti, bet išvengti biurokratinių formalumų - pareiškimo-protokolo
rašymo, apklausos ir pan., kurie būtų užėmę nemažai laiko. Todėl nepagrįstai neapklausta minėta gydytoja, kuri būtų
patvirtinusi šiuos apelianto parodymus. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi
vieninteliu įrodymu - specialisto išvada
Nr.3027, bet nenustatė įvykio vietoje apelianto kraujo atsiradimo mechanizmo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo
gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Skundas atmetamas.
Apygardos teismas
tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą bei teisėtą
išvadą, kad L.S. kaltė padarius vagystę yra neginčijamai įrodyta. Šios teismo
išvados apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.
Nuteistasis, ginčydamas
savo kaltę, pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad 2002 m. balandžio 14 d. apie 2 val., eidamas duomenys neskelbtini gatve, buvo užpultas ir
sužalotas nepažįstamo asmens. Po to įbėgęs į pirmo pasitaikiusio namo laiptinę
ir ten netyčia galėjęs sutepti iš sužalotos akies bėgusiu krauju kažkokio buto
duris. Ši versija yra negyvenimiška ir neįtikinama. Ją pirmosios instancijos
teismas aptarė ir pagrįstai atmetė. Pažymėtina ir tai, kad tokį nuteistojo
kraujo ant buto, kuriame padaryta vagystė, durų ir ant laiptinės grindų
atsiradimo mechanizmą L.S. nurodė tik bylą nagrinėjant apygardos teisme.
Ikiteisminio tyrimo
metu (b.l. 112, 120 t. 1) šios itin reikšmingos bylai ir pačiam nuteistajam
aplinkybės jis paaiškinti negalėjo, nors tokio pobūdžio klausimas jam buvo
užduotas. Be to, iš asmens sveikatos istorijos Nr. B/3043, gydymo stacionare
istorijos Nr. 18168/02 matyti, kad pats L.S. jį apžiūrėjusiai gydytojai B.J.
paaiškino, kad susižalojo buityje. B.J. apeliacinės instancijos teisme kategoriškai
paneigė L.S. teiginį, esą ji apelianto prašymu į medicininius dokumentus įrašė
kitokias akies traumos aplinkybes. Netikėti šios visiškai nesuinteresuotos
bylos baigtimi liudytojos parodymais kolegija neturi jokio pagrindo.
Paminėtą nuteistojo
versiją galutinai paneigia ir įsibrovimo į butą faktą neginčijamai patvirtina
L.S. kraujo pėdsakų suradimas buto viduje, t.y. ant spintos durų vidinės pusės
(b.l. 18-19 t. 1). Šio objektyvios kilmės įrodymo įrodomoji reikšmė yra aiški
ir vienareikšmiška, nors apeliantas ir ją bando ginčyti savaip interpretuodamas
įvykio vietos apžiūros protokole, tarnybiniuose pranešimuose (b.l. 17, 20) bei
specialisto išvadoje (b.l. 64-67 t. 1) aprašytą kraujo pėdsakų paėmimo būdą
(kraujo dėmę nuimant ant vatos gabaliuko ir darant nuoplovas ant tamponų).
Akivaizdu, kad specialiu skysčiu ar distiliuotu vandeniu suvilgyti vatos
gabaliukai ant kurių paimti kraujo pėdsakai ir tamponai su nuoplovomis yra tie
patys objektai, kuriuos tyrė biologinių tyrimų specialistas, o nuoplovų darymas
ant tamponų bei kraujo dėmių nuėmimas ant vatos gabaliuko yra vienas ir tas
pats šio biologinės kilmės pėdsako paėmimo būdas.
Iš įvykio vietos
apžiūros protokolo matyti, kad kraujo dėmių ant spintos durų išsidėstymas,
forma, intensyvumas šiame procesiniame dokumente neaprašytas, jos
nufotografuotos. Tai be jokios abejonės pažeidžia BPK 207 str. 2 d. nuostatas.
Tačiau šis pažeidimas negali būti laikomas esminiu ar ženkliai sumažinančiu
paminėto procesinio veiksmo ir jo metu gautų duomenų įrodomąją vertę. Kolegija
neturi pagrindo abejoti policijos darbuotojų A.G., E.A. ir nukentėjusiojo
parodymais apie tai, kad kraujo pėdsakas ant spintos durų vidinės pusės realiai
egzistavo.
Tačiau praėjus daugiau
kaip 3 metams po nusikaltimo padarymo kraujo pėdsakai ant spintos durų nebus
išlikę. Be to, jų forma, intensyvumas ir kiti požymiai jau buvo pasikeitę po jų
fiksavimo ant vatos tamponų. Todėl skirti ekspertizę, tikslu nustatyti kraujo
dėmių atsiradimo ant spintos durų mechanizmą šiuo metu nėra jokios prasmės ir
galimybės.
Nėra pagrindo manyti,
kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar nukentėjusysis tyčia perkėlė nuteistojo
kraujo pėdsakus iš laiptinės ant bute esančių spintos durų, t.y. suklastojo
bylos duomenis. Paminėto įrodymo gavimo į užfiksavimo teisėtumą kolegija
vertina atsižvelgdama į byloje esančius procesinius dokumentus. Iš jau paminėto
įvykio vietos apžiūros protokolo ir specialisto išvados aprašomosios dalies
matyti, kad kraujo pėdsakai paimti, supakuoti ir perduoti tyrimui nepažeidžiant
BPK reikalavimų. Todėl šis įvykio vietos apžiūros protokolas bei specialisto
išvada laikytini tinkamais įrodymais baudžiamojoje byloje.
BPK 255 str. 1 d.
nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų
nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš
to seka, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo iniciatyva neturi
teisės išeiti iš teisminio nagrinėjimo ribų. Kartu kolegija atkreipia dėmesį į
tai, kad apeliaciniame skunde esantys teiginiai apie nusikaltimo padaryme
dalyvavusių asmenų skaičių, visiškai nesiderina su L.S. deklaruojamu nekaltumu,
o tuo pačiu nežinojimu apie šio nusikaltimo padarymo aplinkybes.
Kolegijos nuomone,
nuteistasis turėjo pakankamai laiko ir galimybių nuosprendyje nurodytus daiktus
iš buto išnešti ne per vieną kartą.
Teismo medicinos
ekspertizės išvadoje nurodyta, kad po 2001 m. liepos 20 d. patirto stuburo sužalojimo L.S. galėjo vienas panešti nuosprendyje nurodytus daiktus (b.l. 147-150
t. 1).
Pats apeliantas
nenurodo kokiu būdu ir kokiu įrankiu jis tariamai buvo sužalotas nepažįstamo
asmens. Trasologinės ekspertizės metu (b.l. 29-32 t. 1) nustatyta, kad laužimo
pėdsakai ant durų staktos palikti 20 mm ir 9,5 mm pločio įnagiais (laužtuvu, atsuktuvu ir pan.). Pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė
nuteistojo aiškinimą apie jo sužalojimą gatvėje. Manyti, kad apeliantas, prieš
patekdamas į butą, susižalojo tyčia, taip pat nėra pagrindo. Be to, iš jau
paminėto ekspertizės akto seka, kad nuteistojo akies sužalojimo padarymo
mechanizmas negali būti paaiškinamas smūgių kumštimi ar kastetu. Jis galėjo
būti padarytas durų staktos nuolauža ar laužimo įrankiu (pvz. atsuktuvu).
Taigi, apelianto akies sužalojimo mechanizmas yra pakankamai aiškiai
nustatytas. Papildomai tirti šią aplinkybę nėra reikalo.
Todėl apygardos teismas
pagrįstai konstatavo, kad apeliantui priklausančio kraujo suradimas bute
patvirtina, kad jis padarė jam inkriminuojamą vagystę ir kad jis netyčia
susižalojo lauždamas buto duris. Pastaroji teismo išvada nėra prielaida. Tai
vienintelis galimas sužalojimo atsiradimo paaiškinimas. Skirti byloje
kompleksinę teismo medicininę-trasologinę ekspertizę (tam, kad nustatyti, ar
L.S. galėjo susižaloti lauždamas buto duris) nėra jokio reikalo. Į tą klausimą
aiškiai ir motyvuotai atsakė teismo medicinos ekspertas, neišeidamas iš savo
kompetencijos ribų.
Iš tiesų, susižalojusio
ir kraujuojančio nusikaltėlio brovimasis į butą nėra logiškas. Tačiau logikos
stokoja būtent toks nusikaltimą padariusio L.S. elgesys, o ne teismo išvada,
kad susižalojęs apeliantas buvo įsibrovęs į butą.
Pats apeliantas
faktiškai neginčija, kad nuosprendyje nurodytu nusikaltimo padarymo laiku buvo
prie E.G. buto durų ir ten pateko lipdamas laiptais. Todėl nuteistojo
samprotavimai apie neišvengiamą būtinybę palikti kraujo pėdsakus laiptinėje
lipant iš ketvirto aukšto ir sąmoningai nutylint, kad tokių pėdsakų nepalikta
ir patenkant į ketvirtą aukštą, L.S. kaltės nepaneigia. Akivaizdu, kad
kraujavimas iš apatinio voko ir akių obuolio bei ašarų kanaliuko negalėjo
tęstis neribotą laiką. Todėl natūralu, kad pasišalindamas iš apvogto buto,
nuteistasis kraujo pėdsakų laiptinėje galėjo nepalikti. Kad kraujavimas nebuvo
gausus apeliacinės instancijos teisme patvirtino akių ligų klinikos gydytoja
B.J. Tuo paaiškinamas kitų kraujo pėdsakų neradimas (išskyrus kraujo pėdsaką
ant spintos vidinių durų) E.G. bute.
Byloje nėra jokių
duomenų, kad šioje baudžiamojoje byloje L.S. buvo sulaikytas ar suimtas.
Nuosprendis pagrįstas
ir teisėtas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.
L.S. nusikaltimą padarė
2002 m. lapkričio 13-14 dieną. Todėl jo atžvilgiu taikytinos 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos Įstatymo Nr. IX-1182 ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos
Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p. nuostatos ir
neatliktoji laisvės atėmimo bausmė mažintina vienu penktadaliu. Kadangi
apeliaciniame skunde toks reikalavimas nėra pareikštas, kolegija šią pirmosios
instancijos teismo klaidą taiso nekeisdama nuosprendžio.
Kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a:
Nuteistojo L.S. apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistajam L.S. taikyti 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos
Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p. ir neatliktąją laisvės
atėmimo bausmę sumažinti vienu penktadaliu.
Kolegijos pirmininkas Valdimaras
Bavėjanas
Teisėjai Albinas
Bielskis
Svajūnas
Knizleris