Civilinė byla Nr. e2A-1273-619/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19406-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1.; 2.6.8.11.1.;

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rūtos Veniulytės – Jankūnienės ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo atnaujinti sutarčių vykdymą,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :        

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti atsakovės UAB „Swedbank lizingas“ atliktą lizingo sutarčių Nr. LT080347, Nr. LT081652 nutraukimą neteisėtu tuo pačiu įpareigojant atsakovą atnaujinti sutarčių galiojimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad atsakovė neteisėtai bei nepagrįstai vienašališkai nutraukė šalių sudarytas lizingo sutartis. Neegzistavo pagrindas vienašališkam Lizingo sutarties Nr. LT080347 nutraukimui, kadangi, atsižvelgdama į atsakovės pranešime dėl sutarties nutraukimo nurodomą informaciją, ieškovė 2018 m. kovo 29 d. pranešimu „Dėl skolos dengimo" nurodė, kad įskaito Varpo g. turto pagerinimo išlaidas 105 132,07 EUR sumoje į ieškovo atsakovui mokėtinas lizingo įmokas, tiek tas, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs, tiek tas, kurių mokėjimo terminas sueis anksčiausiai, todėl iki atsakovo nurodyto termino (2018 m. kovo 30 d.)) ieškovė buvo padengusi visą susidariusią skolą pagal sutartį. Atsakovė nutraukdama Lizingo sutartį Nr. LT081652 pažeidė bendruosius protingumo, sąžiningumo ir teisingumo, bendradarbiavimo principus. Ieškovė 2018 m. kovo 29 d. raštu informavo, kad padengė 7 400 EUR įsiskolinimą pagal sutartį, kas aiškiai išreiškė siekį atsiskaityti su atsakove bei toliau vykdyti savo įsipareigojimus pagal sutartį. Atsakovė remdamasi sutarčių bendrųjų sąlygų 2.14 p. ieškovės 7 400 EUR mokėjimą naudojo įsiskolinimo, pagal abi sutartis, dengimui. Tokiu būdu iš esmės nebuvo išsaugota nei viena sutartis. Pažymi, kad 2009 m. kovo 20 d. Sutartis Nr. LT081652 buvo vykdoma jau ilgą laiką, o turto išpirkimo laikotarpis turėjo pasibaigti labai greitai, t.y. 2019 m. kovo 30 d. Tačiau atsakovė neatsižvelgė į šią aplinkybę, taip pat neįvertino, kad atsakovei pateikus pranešimą dėl sutarčių nutraukimo, ieškovė sumokėjo reikšmingą skolos sumą pagal sutartį. Atsakovei neteisėtai nutraukus sutartis, atsakovė 2018 m. gegužės 3 d. vienašališkai atsiėmė Varpo g. turtą bei Biliūno g. turtą. Ieškovė nesutinka su atsakovės dėstomais teiginiais, kad ji nėra ir nebuvo skolinga ieškovei. Ieškovė su UAB „FRESH MARKET“ 2013 m. spalio 3 d. sudarė pastato - prekybos centro, esančių adresu (duomenys neskelbtini). subnuomos sutartį, kurios sudarymui 2013 m. spalio 16 d. raštu pritarė ir atsakovė, atsakovei buvo siunčiama ir pati subnuomos sutartis ir jos sąlygoms atsakovė neprieštaravo. Ieškovės ir UAB „FRESH MARKET“ 2014 m. gruodžio 16 d. susitarimu buvo susitarta, jog investicijų į patalpas suma yra lygi 105 132,07 EUR. Šią sumą ieškovė numatė kompensuoti UAB „FRESH MARKET“ išskaičiuodama dalį sumos iš subnuomos mokesčio, o dalį sumokėdama UAB „FRESH MARKET“. Atsakovė savo atsiliepime nepateikia jokių argumentų apie tai, kad jai nebuvo žinoma apie Varpo g. Turto pagerinimą arba kad tas pagerinimas buvo atliktas jai prieštaraujant. Priešingai, dėl minėto turto pagerinimo atsakovė patyrė akivaizdžią naudą, t.y. jai nuosavybės teise priklausantis turtas buvo pagerintas. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad ji neturėjo pareigos atlyginti ieškovei Varpo g. Turto pagerinimo išlaidų, kadangi jai tokia pareiga kilo iš įstatymo, t.y. CK 6.501 str. 1 d. nuostatų.

3.       Atsakovė UAB „Swedbank lizingas“ su ieškovės reikalavimais nesutiko ir prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.

4.       Nurodė, kad ieškovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl 2018 m. vasario 27 d. pranešimu Nr. 01-30-6984 atsakovė vienašališkai nutraukė sutartis ir pareikalavo grąžinti jų pagrindu valdytą ir naudotą turtą. Ieškovė 2018 m. kovo 29 d. pateikė du pranešimus, kuriuose buvo nurodoma apie ieškovės atliktą dalinį mokėjimą pagal sutartis ir vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Atsakovė 2018 m. balandžio 9 d. raštu ieškovei nurodė, jog ieškovė neturėjo teisės atlikti vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, todėl ieškovės pateiktas pranešimas yra laikomas niekiniu ir nesukeliančiu jokių teisinių pasekmių. Šiuo atveju nebuvo pagrindinės sąlygos, leidžiančios atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą - šalys neturėjo viena kitai abipusių pareigų, atsakovė nėra ir nebuvo skolinga ieškovei. Atsakovė jokiu būdu ir jokia forma neįsipareigojo atlyginti ieškovės ar subnuomininkės patirtų turto pagerinimo išlaidų. Atsakovės leidimas subnuomoti turtą nėra ir negali būti laikomas sutikimu atlyginti turto pagerinimo išlaidas, jeigu tokios bus patirtos. Šalys buvo susitarę, kad atsakovė įgyja teisę vienašališkai nutraukti sutartis tuo atveju, jei ieškovė nesumokėjo visos ar dalies sutartinės įmokos ir nesugebėjo susidariusio įsiskolinimo padengti per 30 kalendorinių dienų. Ieškovė neginčija, jog 2018 m. balandžio 9 d. pagal sutartis buvo skolinga atsakovei 33.548,20 EUR, o 2018 m. kovo 28 d. sumokėjo tik dalį šios skolos - 7.400,00 EUR. Kadangi ieškovė neturėjo teisės atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, todėl sutarčių nutraukimo dieną ieškovė nebuvo padengusi viso pagal sutartis susidariusio įsiskolinimo ir ieškovės vėlavimas truko ilgiau nei 30 kalendorinių dienų, todėl atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartis. Tinkamo sutartinių įsipareigojimo vykdymo atveju ieškovė būtų įgijusi į lizinguojamą turtą nuosavybės teisę ir atsakovei apskritai jokiais atvejais nebūtų kilusi pareiga atlyginti šio turto pagerinimo išlaidas. Ieškovei nepateikus jokių objektyvių duomenų, kurie leistų spręsti, kad ji bus finansiškai pajėgi tinkamai įvykdyti savo sutartines prievoles, pareikštas ieškinys negali būti patenkintas. Ginčo sutarčių galiojimo atnaujinimas ne tik pažeistų atsakovės interesus, bet ir neduotų jokios realios naudos - ieškovei ir toliau negalint vykdyti savo prievolių ginčo sutartys ir vėl būtų nutrauktos.

II.       Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6.       Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovės argumentus, jog ji padengė atsakovo nurodytą įsiskolinimą, sumokėdama 7400 EUR skolą pagal Sutartį 2 bei atlikdama vienašališką priešpriešinių reikalavimų įskaitymą sumoje 105 132,07 EUR pagal Sutartį 1, atkreipė dėmesį, jog 2013 m. spalio 3 d. ieškovės subnuomos su UAB „Fresh market“ sutarties 4.1 punktas numatė ne Subnuomininko, o nuomotojo, šiuo atveju ieškovo, pareigą savo sąskaita įrengti nuomojamas patalpas pagal parduotuvės įrengimo standartą, o ieškovas reikalauti, kad Subnuomininkas atlygintų dalį patalpų įrengimo išlaidų galėjo tik tuo atveju, jei patalpų įrengimo išlaidos viršys 400 Lt be PVM vienam kvadratiniam metrui. Atsižvelgdamas į tai, konstatavo, kad 4.1. punkte numatytas patalpų pritaikymas parduotuvei net nebuvo laikomas Turto 1 pagerinimu, kadangi Subnuomos sutarties 5.3 punkte nustatyta, kad Subnuomininkas tik gavęs ieškovo išankstinį rašytinį sutikimą, savo lėšomis galėjo atlikti patalpų pagerinimą, o 5.4 punktas numatė, kad ieškovas neturi pareigos atlyginti Subnuomininkui Patalpų pagerinimo kaštų, jeigu šalys raštu nesusitaria kitaip. Pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad atsakovė nebuvo informuota apie 2014 m. gruodžio 16 d. ieškovės ir Subnuomininko susitarimą prie Subnuomos sutarties, kuriuo susitarta, kad ieškovas atlygina Subnuomininkui 105 132,07 EUR įrengimo išlaidų, numatytų Subnuomos sutarties 4.1 punkte. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo leidimas subnuomoti Turtą l negali būti laikomas sutikimu atlyginti šio turto pagerinimo išlaidas Sutarties 1 4.2.1 punkto prasme, sukeliantis atsakovui teisines pasekmes kompensuoti Turto pagerinimo išlaidas.

7.       Pripažinęs, jog atsakovė nebuvo prisiėmusi įsipareigojimų atlyginti Turto 1 pagerinimo išlaidų, nebuvo davusi išankstinio rašytinio sutikimo atlikti Turto 1 pagerinimus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neturėjo galiojančio reikalavimo atsakovės atžvilgiu, todėl jos pranešimas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo nesukėlė teisinių pasekmių ir negalėjo būti laikomas ieškovės prievolių pabaigos pagrindu.

8.       Atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė pripažino, kad ji 2018 m. vasario 27 d. buvo skolinga atsakovei 33 548,20 EUR, tai, kad 2018 m. kovo 28 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo tik dalį šios skolos – 7 400,00 EUR, tai, kad ieškovės mokėjimai pagal Sutartis buvo pradelsti daugiau kaip 120 dienų, o tai nebuvo vienkartinis Sutarčių pažeidimas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti Sutartis.

9.       Vadovaudamasis šalių Sutarties 2.14 punktu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo atsakovės atliktos 7400 EUR įmokos paskirstymą pripažinti negaliojančiu, bei pripažinti, kad ieškovė Sutarčių nutraukimo metu buvo atsiskaičiusi pagal Sutartį 2. Nesutiko su ieškovės argumentais, jog atsakovė pažeidė bendruosius protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus bei bendradarbiavimo pareigą. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovė, prašydama atnaujinti Sutarčių vykdymą nepagrindė savo finansinio pajėgumo toliau vykdyti Sutartis, todėl akivaizdu, kad Sutarčių atnaujinimas, nereikalaujant jų pakeitimo sąlygotų galimą naują Sutarčių nutraukimą.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti.

11.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo dėstomais teiginiais, kad atsakovė nėra ir nebuvo skolinga ieškovei. Atsakovė sutiko su visomis 2013 m. spalio 3 d. Subnuomos sutarties sąlygomis įskaitant sąlygas dėl turto pagerinimo išlaidų kompensavimo. Turėdamas atsakovės leidimą Varpo g. Turto pagerinimui bei realiai tokius pagerinimus atlikusi ieškovė turi teisę į jų atlyginimą CK 6.501 str. pagrindu, t.y. atsakovei tokia pareiga kilo iš įstatymo, t.y. CK 6.501 str. 1 d. nuostatų. Apeliantės įsitikinimu, priešingai, nei nurodyta Sprendime, 2013 m. spalio 3 d. Susitarimo 4 p. nuostata buvo siekiama sudaryti sąlygas atsakovei nutraukti Subnuomos sutartį tuo atveju, jeigu ieškovė dėl kokių nors priežasčių būtų nebevykdžiusi savo įsipareigojimų atsakovei arba atsakovė būtų atsiėmusi Varpo g. Kitoks Susitarimo 4 p. aiškinimas ieškovui būtų visiškai nenaudingas, kadangi teismo nurodytu būdu aiškinant susitarimą gautųsi, jog ieškovas atsakovui privalėjo sumokėti 105 132,07 EUR daugiau lizingo įmokų, skirtų Varpo g. turto pagerinimui. Prieš sudarydama Subnuomos sutartį ieškovė turėjo 2013 m. spalio 16 d. raštišką atsakovės sutikimą. Minėtame dokumente nebuvo jokių nuorodų į tai, kad atsakovė pageidauja išvengti pareigos atlyginti jai priklausančio Varpo g. Turto pagerinimo išlaidas. Dėl to ieškovė neturėjo jokių abejonių, kad atsakovė vykdys savo įstatymines pareigas. Taigi, priešingai nei teismas nurodo sprendime, ieškovės įsitikinimu, nėra abejonių, kad ji atsakovės atžvilgiu turėjo reikalavimo teisę. Atsakovė reikalavimo pripažinti įskaitymą negaliojančiu nėra pateikusi, o ieškovės atliktas įskaitymas atitinka visas aukščiau aptartoje kasacinio teismo praktikoje įtvirtintas sąlygas, todėl teismas visiškai nepagrįstai ex officio pasisakė dėl pranešimu atliko įskaitymo teisėtumo. Esant nurodytoms aplinkybėms priešingai nei teismas konstatavo sprendime, ieškovė atsakovės atžvilgiu atliko pagrįstą ir teisėtą įskaitymą, kurio pagrindu visiškai padengė ir netgi viršijo iš Sutarties 1 buvusį įsiskolinimą, dėl to atsakovė neturėjo jokio pagrindo nutraukti Sutartį 1.

12.       Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nutraukdama Sutartį 2 atsakovė pažeidė bendruosius protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus bei bendradarbiavimo pareigą. Atsakovei pranešus apie planuojamą sutarčių nutraukimą, ieškovė iki paties atsakovo nurodyto termino siekė padengti įsiskolinimą pagal Sutartį 2, t.y. 2018 m. kovo 29 d. raštu informavo, kad padengė 7 400 EUR įsiskolinimą pagal Sutartį 2. Neabejotina, kad, atsižvelgiant į ieškovės aiškiai išreikštą siekį atsiskaityti su atsakove bei toliau vykdyti savo įsipareigojimus pagal Sutartį 2, atsakovė, vadovaudamasi bendraisiais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, taip pat bendradarbiavimo pareiga, neturėjo teisės nutraukti Sutarties 2. Teismas Sprendime visiškai neįvertino to. Ieškovė taip pat nesutinka su teismo sprendime dėstomais argumentais, kad Sutarčių bendrųjų sąlygų 2.14 punktas suteikė galimybę iš ieškovės gautas išlaidas paskirstyti savo nuožiūra. Ieškovės manymu, Sutarčių bendrųjų sąlygų 2.14 punktas aiškintinas kaip suteikiantis teisę lizingo bendrovei pasirinkti vieną sutartį pagal kurią dengiamas įsiskolinimas. Atsakovė neturi teisės pasirinkti dviejų ar daugiau sutarčių ir dengti tik dalį įsiskolinimų pagal pasirinktas sutartis, nes taip nebūtų užtikrinta, jog bent viena tarp šalių sudaryta sutartis būtų išsaugota. Kadangi pati atsakovė kaip kreditorius elgėsi priešingai, nei numato CK 6.64 str. 1 d., konstatuotina, jog ji pažeidė savo prievoles ir neturėjo pagrindo vienašališkam Sutarties 2 nutraukimui. Apeliantės manymu, šiuo atveju egzistavo pagrindas konstatuoti favour contractus principo pažeidimą, kas tik patvirtintų Sutarčių nutraukimo neteisėtumą. Apeliantės vertinimu, visos susiklosčiusios aplinkybės lėmė, kad prioritetas turėjo būti teikiamas būtent Sutarties 2 išsaugojimui, t.y. ieškovės 7 400 EUR dydžio įmokos sumokėjimas, ieškovės 105 132,07 EUR sumos įskaitymas, ilgą laiką trunkantis abiejų sutarčių vykdymas, trumpas terminas iki turto išpirkimo laikotarpio pabaigos.

13.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Swedbank lizingas“ prašė jį atmesti.

14.       Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, jog ieškovė neturėjo teisės atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, todėl šiuo pagrindu ieškovės prievolės nepasibaigė. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą patikrinti ieškovės nurodomo įskaitymo teisėtumą ir pagrįstumą, o atsakovė neprivalėjo reikšti atskiro reikalavimo dėl tariamai atlikto reikalavimų įskaitymo pripažinimo negaliojančiu. Šiuo atveju nebuvo dviejų sąlygų, leidžiančių atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą: (i) šalys neturėjo viena kitai abipusių pareigų, t. y. atsakovė nėra ir nebuvo skolinga ieškovei; (ii) ieškovės nurodoma reikalavimo teisė įskaitymo atlikimo metu net teoriškai negalėjo būti vykdytina. Atsakovė jokiu būdu ir jokia forma neįsipareigojo atlyginti ieškovės ar Subnuomininko patirtų Turto l pagerinimo išlaidų. Ieškovė teismui nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovė subnuomininkui yra sumokėjusi kokias nors pinigų sumas. Ieškovė apeliaciniame skunde ignoruoja faktą, jog CK 6.501 str. įtvirtinta teisės norma yra dispozityvi. Teisės normoje expressis verbis nurodoma, kad šalys turi teisę susitarti kitaip. Šiuo atveju būtent taip ir buvo. Kadangi atsakovė nedavė išankstinio rašytinio sutikimo dėl Turto l pagerinimo ir raštu neįsipareigojo kompensuoti tokio pagerinimo išlaidų, tai net ir atlikusi Turto l pagerinimo darbus, ieškovė neįgijo teisės reikalauti, kad atsakovė atlygintų turėtas išlaidas. Leidimas subnuomoti Turtą l nėra ir negali būti laikomas sutikimu atlyginti šio turto pagerinimo išlaidas. Sutarties l bendrųjų sąlygų 4.2.1 punktas numatė konkrečius reikalavimus atsakovės įsipareigojimui atlyginti ieškovės patirtas išlaidas formai - atsakovės sutikimas turėjo būti išankstinis ir rašytinis. Atsakovės 2013 m. spalio 16 d. sutikimu dėl turto subnuomos buvo tik išreikštas atsakovo neprieštaravimas Subnuomos sutarties sudarymui. Be to Subnuomos sutartyje nėra visiškai jokių nuostatų, kurios suteiktų subnuominkui teisę pagerinti patalpas ar reikalauti tokio pagerinimo išlaidų atlyginimo. Susitarimą dėl Subnuomininko turėtų išlaidų atlyginimo ieškovė ir Subnuomininkas sudarė tik 2014-12-16, t. y. šis susitarimas buvo sudarytas po to kai atsakovė leido ieškovei subnuomoti Turtą l, todėl akivaizdu, jog 2013-10-16 atsakovo sutikimas objektyviai negali būti laikomas ir pritarimu vėlesnio, t. y. 2014-12-16 susitarimo sudarymui bei šiuo susitarimu prisiimtiems įsipareigojimams. Atkreipė dėmesį, jog Susitarime, be kita ko, buvo numatyta, jog atsakovė neprisiima jokiu Subnuomos sutartyje numatytų ar iš jos kylančių įsipareigojimu, subnuomos sutartis jos nesaisto, o ieškovė ir Subnuomininkas pareiškia, jog visiškai sutinka su šiuo atsakovės pareiškimu ir įsipareigoja nereikšti jokių pretenzijų ir/ar reikalavimų atsakovei, susijusių su Subnuomos sutartimi ir/ar kylančiu iš jos. 

15.       Atsakovė taip pat atkreipia dėmesį, jog įskaitymo atlikimo metu ieškovės nurodyta reikalavimo teisė net teoriškai negalėjo būti vykdytina, kadangi CK 6.501 straipsnis taikomas nuomotojo ir nuomininko tarpusavio santykiams, atsiradusiems po nuomos sutarties pabaigos ir išnuomoto daikto sugrąžinimo. Tinkamo sutartinių įsipareigojimo vykdymo atveju ieškovas būtų įgijęs lizinguojamą turtą nuosavybės teise ir atsakovei apskritai jokiais atvejais nebūtų kilusi pareiga atlyginti šio turto pagerinimo išlaidas, nes kartu su paties turto nuosavybės teise ieškovė būtų įgijusi ir jo pagerinimus. Teisę reikšti pretenzijas dėl tariamai padarytų Turto l pagerinimų ieškovė įgijo ne anksčiau kaip 2018 m. gegužės 3 d., todėl pranešimo apie reikalavimų įskaitymą surašymo dieną ši ieškovės teisė ne tik neegzistavo, bet ir nebuvo vykdytina. Sutikus su ieškovės pozicija reikėtų konstatuoti, kad lizingo būdu perkama daiktą yra galima įsigyti ne mokant įmokas lizingo davėjui, o tiesiog pagerinant daiktą ir atliekant reikalavimu įskaitymą.

16.       Atsakovė taip pat pažymi, jog 2018-03-29 mokėjimu sumokėta 7.400,00 EUR suma buvo paskirstyta vadovaujantis galiojančiomis lizingo sutarčių bei teisės aktų nuostatomis, todėl atliktas įmokos paskirstymas yra teisėtas ir pagrįstas. Sutarčių bendrųjų sąlygų 2.14 punktas ne kartą buvo ginčijamas anksčiau vykusiose bylose, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, jog tokia sutartinė nuostata yra teisėta ir galiojanti. Atsakovės vertinimu, įrodžius, kad ieškovė neturėjo teisės atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą reikia konstatuoti, jog sutarčių nutraukimo dieną ieškovė nebuvo padengusi viso pagal sutartis susidariusio įsiskolinimo ir vėlavimas truko ilgiau nei 30 kalendorinių dienų. Vadinasi, atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartis. Ieškovė sąmoningai siekė išvengti turimų sutartinių įsipareigojimų vykdymo, dengdamasi neturimos reikalavimo teisės įskaitymu. Toks nesąžiningas ieškovės elgesys taip pat parodo, jog ieškovė nesiekia realiai išsaugoti sutarčių galiojimo ir tinkamai įvykdyti šiomis sutartimis prisiimtus įsipareigojimus. Priešingai, ieškovė siekia išvengti savo prievolių tinkamo įvykdymo, todėl, natūralu, kad atsakovė nebeturi jokio intereso tęsti sutartinius santykius su ieškove. Nors ieškovė akcentuoja, kad iki turto išpirkimo termino pagal sutartis buvo likę labai nedaug laiko, tačiau tikėtina, jog sąmoningai nutyli, kad sutarčių įmokų grafikai yra sudaryti taip, kad atitinkamos sutarties termino pabaigoje ieškovė įsipareigojo sumokėti itin reikšmingas sumas. Tačiau akivaizdu, jog ieškovė neturės finansinių galimybių jas sumokėti. Sutarčių galiojimą atnaujinti būtų tikslinga ir teisinga tik tuo atveju, jei būtų pagrįstas pagrindas tikėti, kad Sutartys gali būti tinkamai įvykdytos.

IV.       Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribose.

18.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo atnaujinti sutarčių vykdymą.

19.       Bylos medžiaga nustatyta, kad 2008-11-06 šalys sudarė lizingo sutartį Nr. LT080347 (sutartis1) dėl pastato - prekybos centro su kiemo statiniais, adresu (duomenys neskelbtini) (turtas1). 2009-03-20 šalys sudarė lizingo sutartį Nr. LT081652 dėl pastato - įstaigos, adresu (duomenys neskelbtini) (sutartis2). 2018 m. vasario 27 d. atsakovė pateikė ieškovui pranešimą Nr. 01-30-6984 „Dėl įsiskolinimo ir vienašalio sutarčių nutraukimo", kuriame nurodė, jog pagal Sutartis ieškovės skola 120 kalendorinę vėlavimo dieną yra 33548,20 EUR bei informavo ieškovę, kad nuo 2018-03-30, ieškovei nesumokėjus visos pagal sutartis pradelstos skolos, atsakovė vienašališkai nutrauks Sutartis. 2018 m. kovo 29 d. raštu ieškovė informavo atsakovę, kad ji įskaito savo patirtas Turto1 pagerinimo išlaidas 105132,07 EUR sumoje į atsakovei mokėtinas lizingo įmokas (tiek tas, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs, tiek tas, kurių mokėjimo terminas sueis anksčiausiai) bei nurodė, kad ieškovė nėra pradelsusi jokių įmokų atsakovei pagal Sutartį 2. Atsakovė 2018-04-09 raštu Nr. SL-SR/18-900 nurodė, kad ieškovė neturėjo teisės atlikti vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, todėl ieškovės pateiktą pranešimą apie reikalavimų įskaitymą laiko neteisėtu bei nesukeliančiu jokių teisinių pasekmių bei nurodė, kad įsiskolinimas pagal Sutartis sudaro 26148,20 EUR, todėl Sutartys laikomos vienašališkai nutrauktomis atsakovės iniciatyva bei pareikalauta atlaisvinti ir grąžinti Turtą. Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti atsakovės atliktą lizingo sutarčių Nr. LT080347, Nr. LT081652 nutraukimą neteisėtu, tuo pačiu įpareigojant atsakovę atnaujinti sutarčių galiojimą.

20.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytų sutarčių sąlygas, Turto1 subnuomos sutarties sąlygas, kitus byloje esančius įrodymus bei šalių argumentus, konstatavo, jog atsakovės leidimas subnuomoti Turtą l negali būti laikomas sutikimu atlyginti šio turto pagerinimo išlaidas Sutarties1 4.2.1 punkto prasme, todėl ieškovė neturėjo galiojančio reikalavimo atsakovės atžvilgiu ir jos pranešimas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo nesukėlė teisinių pasekmių ir negalėjo būti laikomas ieškovės prievolių pabaigos pagrindu. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog ieškovė vėluodama mokėti įmokas iš esmės pažeidė Lizingo sutartis, todėl atsakovas turėjo teisę nutraukti sutartis.

21.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį pažymi, jog apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę ir argumentus, kurie jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir dėl jų išsamiai pasisakyta. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pažymi, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovė, nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

22.       CK

23.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys ginčo sutarčių 11.1 punktu buvo susitarę kas laikoma esminiu sutarties pažeidimu, sudarančiu pagrindą atsakovei nutraukti lizingo sutartis vienašališkai. Taigi, tokią teisę atsakovas įgyja tuomet, jei lizingo gavėjas nesumokėjo visos ar dalies sutartinės įmokos pagal įmokų grafiką ir nesugebėjo padengti susidariusio įsiskolinimo per 30 dienų po mokėjimų ar nustatyto termino padengti šį įsiskolinimą. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas ir apeliantė neginčija, kad ieškovė 2018 m. vasario 27 d. buvo skolinga atsakovei 33 548,20 EUR, o mokėjimai pagal sutartis buvo pradelsti daugiau kaip 120 dienų. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija sprendžia, jog ginčo sutarčių nutraukimas atliktas pagal šalių susitarimo nuostatas ir jose įtvirtintą vienašališką sutarties nutraukimo pagrindą, t. y. sutartinių įmokų nesumokėjimą.

24.       Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė pripažinti sutarčių nutraukimą negalionačiu motyvuodama tuo, kad atsakovė, nutraukdama Sutartis, pažeidė CK 1.5. str. įtvirtintus protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, taip pat favor contractus principą, o Sutartį 1 nutraukė nesant tam jokio pagrindo, kadangi ieškovė iki atsakovės nurodyto termino padengė įsiskolinimą pavedimu ir atliktu įskaitymu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių sudarytų sutarčių sąlygas, šalių argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokios aplinkybės ieškovės nebuvo įrodytos, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovė neteisėtai nutraukė sutartis vienašališkai.

25.       Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018, 32 punktas).

26.       Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka su atsakovės ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovė neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę, todėl 2018 m. kovo 29 d. ieškovės pranešimas dėl įskaitymo 105132,07 EUR sumoje į atsakovei mokėtinas lizingo įmokas nelaikytinas pagrįstu ir sudarančiu pagrindą konstatuoti, jog ieškovė tokiu būdu padengė įsiskolinimą pagal lizingo sutartį. Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nesant atsakovės priešpriešinio reikalavimo pripažinti atliktą įskaitymą negaliojančiu, nepagrįstai ex officio pasisakė dėl atliko įskaitymo teisėtumo. Kasacinis teismas dėl teismo, nagrinėjančio ginčą dėl prievolės pasibaigimo įskaitymu, pareigų yra išaiškinęs, jog kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pažymėtina, jog būtent ieškovė suformuluodama ieškinio pagrindą ir dalyką apibrėžė nagrinėjamos bylos ribas. Ir nors šiuo atveju ieškinys pareikštas ne dėl prievolės įvykdymo, tačiau pažymėtina, jog vienas iš pagrindinių atsakovės argumentų, kuriais ji grindė vienašališko sutarties nutraukimo nepagrįstumą, buvo tai, kad ieškovė pradelstą skolą atsakovei padengė atlikdama ginčo įskaitymą. Tuo tarpu atsakovė atskirsdama į ieškinį nurodė, kad tokiam įskaitymui sąlygų nebuvo. Taigi, esant akivaizdžiam ginčui tarp šalių dėl prievolės pasibaigimo įskaitymu, pirmosios instancijos teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą analizuoti tokio įskaitymo pagrįstumo sąlygas.

27.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstą ir neturinčią įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui apeliantės pateikiamą lizingo, subnuomos sutarčių bei atsakovės pateikto sutikimo subnuomoti Turtą 1 sąlygų interpretaciją, kuri neva pagrindžia galiojančią ieškovės reikalavimo teisę į atsakovę.

28.       Įvertinus 2008 m. lapkričio 6 d. Sutarties Nr. LT080347 bendrųjų sąlygų 4.2.1 punktą, darytina išvada, jog lizingo davėjas ir lizingo gavėjas sutartimi aiškiai aptarė tvarką pagal kurią lizingo gavėjas turi teisę į lizinguojamo turto pagerinimų kompensavimą. Minėtas sutarties punktas numato, jog „ieškovas turi teisę padaryti Turto vertei ir sudėčiai naudingus ar prabangos pobūdžio, konkrečiai leidime (sutikime) nurodytus pakeitimus ir pagerinimus. Turto pagerinimai, kurie yra neatskiriami nuo Turto ir buvo padaryti be Lizingo bendrovės išankstinio raštiško sutikimo priklauso Lizingo bendrovei ir jų vertė klientui neatlyginama. Taip pat neatlyginamos kliento išlaidos tiems Turto pagerinimams, kurie buvo atlikti Lizingo bendrovės sutikimu (leidimu), išskyrus atvejus, kai šalys atskirai raštu susitaria, kad pagerinimų vertė kompensuojama. Taigi, pagal šalių susitarimą turto pagerinimo išlaidos gali būti kompensuojamos tik tuo atveju, kai yra išankstinis atskiras rašytinis susitarimas, kad pagerinimų vertė kompensuojama. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad ieškovė su atsakove būtų sudarę atskirą susitarimą, dėl Turto1 pagerinimo išlaidų kompensavimo. Nesutiktina su apeliantės argumentais, jog tokiu susitarimu gali būti laikomas 2013 m. spalio 16 d. atsakovės pateiktas atsakymas į ieškovės 2013 m. spalio 9 d. prašymą „Dėl sutikimo išregistruoti ir įregistruoti Nekilnojamo turto ilgalaikes nuomos ir subnuomos sutartis“. Pažymėtina, jog minėtu raštu atsakovė sutiko, kad ieškovė sudarytų Turto1 subnuomos sutartį su UAB „Freshmarket“. Kolegijos vertinimu, toks raštas, net ir įvertinus aplinkybę, jog subnuomos sutarties tekstas buvo žinomas atsakovei, negali būti prilyginimas atskiram susitarimui dėl lizinguojamo turto pagerinimo išlaidų kompensavimo. Atkreiptinas dėmesys, jog subnuomos sutartyje nebuvo jokio konkretaus aptarimo kokie turto pagerinimai bus atliekami ir kokia jų vertė. Konkrečios sumos, kurias subnuomininkei už patalpų pagerinimą įsipareigojo padengti ieškovė aptartos tik 2014 m. gruodžio 16 d. susitarime prie negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, kuris sudarytas tik tarp ieškovės ir subnuomininkės. Kita vertus kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, Subnuomos sutarties 4.1 punktas apibrėžė ne Subnuomininko, o nuomotojo, šiuo atveju ieškovo, pareigą savo sąskaita įrengti nuomojamas patalpas pagal parduotuvės įrengimo standartą, o reikalauti, kad Subnuomininkas atlygintų dalį patalpų įrengimo išlaidų ieškovas galėjo tik tuo atveju, jei patalpų įrengimo išlaidos viršys 400 Lt be PVM vienam kvadratiniam metrui. Kaip šiuo atveju, nurodo ieškovas, nors byloje ir nėra nei pagerinimus, nei atsiskaitymą už juos patvirtinančių įrodymų, Turto 1 pagerinimus atliko subnuomininkas. Kolegija be kita ko atkreipia dėmesį, jog 2013 m. gruodžio 3 d. pasirašytas trišalis susitarimas tarp ieškovės, atsakovės ir subnuomininkės pagal kurio 4 p. lizingo bendrovė pareiškė, jog „nepaisant Subnuomininko atliekamų mokėjimų pagal šį susitarimą, lizingo bendrovė neprisiima jokių Subnuomos sutartyje numatytų ar iš jos kylančių įsipareigojimų. Subnuomos sutartis jos nesaisto, o klientas ir subnuomininkas pareiškia, jog sutinka su šiuo lizingo bendrovės pareiškimu ir įsipareigoja nereikšti jokių pretenzijų lizingo bendrovei susijusių su subnuomos sutartimi ar kylančių iš jos. Kolegijos vertinimu, esant tokioms trišalio susitarimo nuostatoms, ieškovė būdama pakankamai rūpestinga ir apdairi, turėjo suprasti, kad atsakovė nėra davusi sutikimo turto pagerinimams ir nepasirašė atskiro susitarimo dėl šių išlaidų padengimo kaip to reikalauja lizingo sutarties nuostatos, todėl padengdama išlaidas už svetimo daikto pagerinimus, turėjo įvertinti galimų turtinių praradimų riziką. Nurodytų aplinkybių visuma, sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovė nebuvo davusi sutikimo patalpų pagerinimui ir juo labiau nebuvo įsipareigojusi kompensuoti tokio pagerinimo išlaidas. 

29.       Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog atsakovei kilo pareiga Turto pagerinimo išlaidas atlyginti CK 6.501 str. pagrindu. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, pagal minėto straipsnio nuostatas nuomininkas turi teisę reikalauti būtinų išlaidų, turėtų daiktui pagerinti, tačiau kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar daiktas pagerintas. Nuomininko teisė į atlyginimą už daikto pagerinimą ginama, jei pagerinimas atliktas įstatymų nustatyta tvarka, nuomotojo leidimu. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis. Pagal įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Jūsų kolegos“ v. Kauno technologijos universitetas, bylos Nr. 3K-3-379/2008). Nagrinėjamu atveju kaip nurodyta nutarties 26 p. šalys buvo susitarę dėl kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių, kurių taikymui nagrinėjamu atveju sąlygos nenustatytos. Be kita ko net ir tuo atveju, jei atsakovės sutikimas turto pagerinimui būtų duotas ar ji būtų įsipareigojusi jas atlyginti pagal CK 6.501 str., byloje nėra jokių įrodymų iš tiesų patvirtinančių tokių pagerinimų faktą, aplinkybę, kad ieškovė už šiuos pagerinimus atsiskaičiusi, bei tai, kad dėl šių pagerinimų konkretus nekilnojamas turtas tapo vertingesnis nutraukiant, o nutraukiant sutartis minėti pagerinimai nebuvo nusidėvėję.

30.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog nebuvo sąlygų ginčo įskaitymo atlikimui ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog sutarčių nutraukimo dieną ieškovė nebuvo padengusi viso pagal Sutartis susidariusio įsiskolinimo, todėl atsakovė turėjo teisę vienašališkai jas nutraukti.

31.       Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės motyvus, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino atsakovo bendradarbiavimo pareigos, sąžiningumo ir favor contractus bei kitų sutarčių teisei būdingų principų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas itin išsamiai išanalizavo aplinkybes dėl įsipareigojimų nevykdymo, įvertino, jog tai nebuvo vienkartinis ginčo sutarčių pažeidimas, atsižvelgė, jog ieškovei buvo suteiktas terminas padengti įsiskolinimą. Pažymėtina, jog bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda) įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t.y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos abipusiškai suderinta valia (sutartimi). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė lizingo sutartis nutraukė ne dėl bet kokio, o esminio sutarties pažeidimo. 

32.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. ir kt. v. AB „Citadele“ bankas, bylos Nr. 3K-3-189/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. S. ir kt. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-349/2013; kt.). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ieškovės įsiskolinimas nebuvo mažareikšmis ir siekė 26148,20 EUR. Kita vertus apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės veiksmai apie įskaitymo atlikimą 105132,07 EUR sumoje, kuri jai buvo žinoma dar 2014 m. gruodžio 16 d., pranešant tik atsakovei informavus apie ketinimą nutraukti sutartis, taip pat nebuvo orientuoti į bendradarbiavimo, sąžiningumo ir protingumo principų laikymąsi bei nerodė ieškovės ketinimų atsiskaityti už pradelstas skolas sumokant įmokas pagal lizingo sutarčių grafikus. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio tenkinimo galimybes, pagrįstai, įvertino, jog ieškovė prašydama atnaujinti sutarčių vykdymą nepateikė įrodymų apie pajėgumą padengti visa susidariusį įsiskolinimą bei kitas sumas, suėjus sutarčių terminui.

33.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į jau išdėstytus argumentus bei motyvus, neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliantės argumentais susiję su Lizingo sutarties 2.14 punkto aiškinimu. Pagal minėtą sutarties punktą klientas šia sutartimi sutinka, kad tuo atveju, jeigu klientas nevykdo (netinkamai vykdo) sutarties ir (arba) kitų sutarčių tarp lizingo bendrovės ir kliento, iš įmokėtų ar mokėtinų sumų lizingo bendrovė turi teisę savo nuožiūra dengti įsiskolinimą pagal bet kokią sutartį tarp lizingo bendrovės ir kliento, neatsižvelgiant į tai, ką nurodo klientas, mokėdamas lizingo bendrovei. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės pateikiamu minėto sutarties punkto aiškinimu, jog pagal šį punktą lizingo bendrovė turėjo pasirinkti vieną sutartį pagal kurią dengiamas įsiskolinimas. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog civilinėje teisėje galioja dispozityvumo principas – „leidžiama viskas, kas neuždrausta“. Pažymėtina, jog nei įstatymas, nei ginčo sutartys nenumatė draudimo ar įpareigojimo atsakovei, ieškovės įmokėta suma dengti įsiskolinimą tik pagal vieną pasirinktą sutartį. Antra, pažymėtina, jog ieškovė yra juridinis asmuo, ginčo sutartis sudaręs verslo tikslais, laisva valia ir ji negali būti laikoma silpnesniąja sutarties šalimi. Kvestionuojama sutarties sąlyga taip pat nėra pripažinta negaliojančia. Kita vertus net ir pasitelkus apeliantės nurodomą sutarties aiškinimą, atsakovė neturėjo pareigos 7400 EUR įmoką priskirti būtent ieškovės nurodytai lizingo sutarčiai vykdyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos sutarties punkto aiškinimas ginčo situacijos nekeičia ir atsakovės teisės vienašališkai nutraukti ginčo sutartis nepaneigia.

34.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

35.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, lizingo sutartis bei įskaitymo teisinius santykius reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                Andrutė Kalinauskienė

                                                                        Rūta Veniulytė – Jankūnienė

Eglė Surgailienė