Civilinė byla Nr. e3K-3-50-403/2026
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13718-2022-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Amerigas“ ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ne aukciono tvarka parduodamo valstybinės žemės sklypo dydžio nustatymo taisykles, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles, ieškovui įrodinėjant, kad jam nuosavybės teise priklausantiems statiniams naudoti būtinas didesnio ploto nei minimalus valstybinės žemės sklypas, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo panaikinti atsakovės 2022 m. gegužės 3 d. raštą (sprendimą), kuriuo atsakovė atsisakė parduoti ieškovei valstybinės žemė sklypą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir prašė įpareigoti atsakovę sudaryti su ieškove 1748 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.
3. Ieškovė nurodė, kad 2020 m. spalio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto įsigijo valstybinės žemės sklype esančius pastatus – du garažus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitus inžinerinius statinius – tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Buvęs statinių savininkas nurodytiems statiniams naudoti panaudos teise valdė 1748 kv. m ploto valstybinės žemės sklypą.
4. Tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės ketinamo įsigyti valstybinės žemės sklypo dydžio, reikalingo ieškovei nuosavybės teise priklausantiems statiniams naudoti. Ieškovė siekė nuosavybės teise įsigyti 1748 kv. m valstybinės žemės sklypą. Atsakovės vertinimu, ieškovė turi teisę įsigyti tik 837 kv. m žemės sklypą.
5. Atsakovės vertinimu, ieškovei priklausantys statiniai nėra kultūros paveldo objektai, nors ir yra kultūros paveldo teritorijoje, todėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 3D-40 patvirtintos Kitos paskirties valstybinės žemės sklypų, parduodamų ar išnuomojamų ne aukciono būdu, administravimo metodikos (toliau – ir Metodika) 7 punktas, nustatantis žemės sklypo dydį, reikalingą statiniams, kurie yra kultūros paveldo objektai, eksploatuoti, nėra taikomas. Atsakovė pažymėjo, kad, pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą, valstybinės žemės sklypas be aukciono parduodamas, jeigu jis užstatytas fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, ir tik tokio dydžio, koks būtinas statiniams eksploatuoti pagal jų paskirtį.
6. Ieškovė 2021 m. sausio 18 d. pateikė atsakovei matininko parengtą pageidaujamo įsigyti žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą ir nurodė, jog nesutinka su tuo, kad turi būti taikomas Metodikos 6 punktas, nes nėra įmanoma užtikrinti efektyvios prieigos prie ieškovės nuosavybės teise valdomos tvoros, kuri yra saugoma kultūros paveldo, yra kultūros paveldo zonoje ir kurią ieškovė turi pareigą prižiūrėti.
7. Atsakovė 2022 m. gegužės 3 d. raštu (skundžiamas sprendimas) nurodė, kad ieškovei gali būti parduotas ne visas sklypas, o jo dalis. Ieškovė su tokiu atsakovės sprendimu nesutinka. Teigia, kad ji siekia įsigyti visą 0,1748 ha ploto žemės sklypą, kuriam nereikia rengti atskiro plano, nes jo planą atsakovė, kaip valstybinės žemės patikėtinė, turi kadastro duomenų byloje. Ieškovės vertinimu, atsakovė, vadovaudamasi Metodikos 6 punktu, nepagrįstai nusprendė, kad ieškovei statiniams eksploatuoti yra pakankama 837 kv. m valstybinės žemės sklypo ploto dalis. Ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių plotas sudaro 469,35 kv. m, todėl statiniams naudoti ir prižiūrėti liktų tik 367,65 kv. m.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
9. Teismas nustatė, kad 0,1748 ha žemės sklypas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai; šį sklypą išrašų sudarymo metu patikėjimo teise valdė atsakovė; žemės sklype yra statiniai – 180,04 kv. m bendro ploto, 227,37 kv. m užstatyto ploto pastatas – garažas, 193,84 kv. m bendro ploto, 241,98 kv. m užstatyto ploto pastatas – garažas ir du kiti inžineriniai statiniai – tvoros. Šie statiniai nuo 2019 m. kovo 13 d. įregistruoti Vilniaus Gedimino technikos universiteto nuosavybės teise, o nuo 2020 m. spalio 1 d. – ieškovės nuosavybės teise pagal 2020 m. spalio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Vilniaus Gedimino technikos universitetas žemės sklypu naudojosi 2003 m. gruodžio 1 d. panaudos sutarties pagrindu; jis buvo informuotas, jog, perleidus statinius, panaudos sutartis bus nutraukta, o su naujaisiais statinių savininkais teisės aktų nustatyta tvarka bus sprendžiamas valstybinės žemės sklypo naudojimo klausimas.
10. Teismas nustatė, kad žemės sklypas patenka į Kultūros vertybių registre registruoto kompleksinio kultūros paveldo objekto – Vilniaus pranciškonų vienuolyno pastatų ansamblio teritoriją, kultūros paveldo vietovių – Vilniaus senamiesčio ir Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinės vietovės – teritorijas, tačiau ieškovei priklausantys garažai ir tvoros nėra Kultūros vertybių registre registruoti kultūros paveldo objektai.
11. Teismas nustatė, kad nuo 2020 m. lapkričio 2 d. iki 2021 m. kovo 24 d. tarp šalių vyko susirašinėjimas, kurį inicijavo ieškovė, siekdama ne aukciono tvarka nuosavybės teise įgyti visą 0,1748 ha valstybinės žemės sklypą, o ne šio žemės sklypo dalį (837 kv. m). Valstybinės žemės sklypo ar jo dalies pardavimo procedūra nebuvo pradėta, nes ieškovė nepateikė žemės sklypo plano. Ieškovei tiek 2020 m. gruodžio 4 d., tiek 2021 m. kovo 24 d. raštais buvo nurodyta, jog kartu su prašymu dėl žemės sklypo pardavimo ne aukciono tvarka turi būti pateiktas pagal Metodikos 6 punkto reikalavimus parengtas žemės sklypo planas. Jame turi būti pažymėtos pagal Metodiką nustatytos žemės sklypo dalys, reikalingos žemės sklype esantiems pastatams naudoti. Ieškovei buvo nurodyta, kad jos nuosavybės teise valdomiems pastatams naudoti būtinas 837 kv. m žemės sklypo plotas. Ieškovė 2020 m. lapkričio 2 d. prašymo trūkumų nepašalino, pateikė atsakovei 2021 m. rugsėjo 6 d. prašymą lengvatinėmis sąlygomis parduoti visą 1748 kv. m ploto žemės sklypą, pareikalavo, kad atsakovė inicijuotų servituto nustatymą tam, kad ieškovė galėtų naudotis valstybinės žemės sklype esančiais ir jai nuosavybės teise priklausančiais daiktais. Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordino vienuolynas nedavė sutikimo dėl servituto nustatymo, todėl ieškovė 2022 m. kovo 1 d. dar kartą kreipėsi į atsakovę, prašydama įsigyti žemės sklypą. Ieškovė atsakovei nepateikė ankstesniuose raštuose atsakovės nurodyto žemės sklypo plano, kuriame būtų pažymėtos pagal Metodiką nustatytos žemės sklypo dalys, reikalingos žemės sklype esantiems pastatams eksploatuoti.
12. Teismas nustatė, kad skundžiamu 2022 m. gegužės 3 d. raštu (sprendimu) atsakovė informavo ieškovę, jog žemės sklypo dalies, reikalingos sklype esantiems pastatams eksploatuoti, pardavimo procedūra pagal ieškovės 2022 m. kovo 1 d. prašymą galės būti pradėta tik pateikus nustatyta tvarka parengtą žemės sklypo planą su pažymėtomis dalimis, reikalingomis žemės sklype esantiems statiniams eksploatuoti. Byloje esantis ieškovės 2022 m. gegužės 8 d. raštas nepatvirtina, kad ieškovė pateikė atsakovei 2022 m. gegužės 3 d. rašte nurodyto žemės sklypo planą.
13. Teismas nurodė, kad valstybinės žemės nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo iniciatyvos teisė yra suteikta asmenims, pageidaujantiems sudaryti nuomos ar pirkimo–pardavimo sutartį, todėl asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę įgyti naudojamus valstybinės žemės sklypus be aukciono, pagal žemės sklypo buvimo vietą pageidaujamo įgyti valstybinės žemės sklypo patikėtiniui pateikia prašymą išnuomoti (parduoti) žemės sklypą (jo dalį). Žemės sklype esant keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams, asmenys, pageidaujantys įsigyti valstybinės žemės sklypą, privalo parengti planą statiniams eksploatuoti, kuriame būtų aiškiai pažymėta kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam nekilnojamajam daiktui su priklausiniais eksploatuoti reikalingos valstybinės žemės sklypo dalis Metodikoje nustatyta tvarka, kuria remiantis turi būti nustatomas valstybinės žemės sklypo dydis, reikalingas statiniams eksploatuoti.
14. Teismas nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalį, skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
15. Teismas konstatavo, kad ieškovė nenurodė argumentų, kurie leistų spręsti, jog skundžiamą atsakovės sprendimą priėmė nekompetentingas administravimo subjektas. Teismas nustatė, kad ieškovė, 2020 m. lapkričio 2 d. inicijavusi valstybinės žemės sklypo pirkimo procedūrą, nepateikė atsakovei žemės sklypo plano, kuriame būtų pažymėtos pagal Metodiką nustatytos žemės sklypo dalys, reikalingos žemės sklype esantiems pastatams eksploatuoti. Teismas padarė išvadą, kad ne atsakovė pažeidė teisės aktais nustatytas procedūras, o ieškovės neveikimas arba netinkamas veikimas nulėmė tai, kad nurodytu laikotarpiu nebuvo pradėta valstybinės žemės sklypo pardavimo procedūra. Kadangi ieškovė nepateikė teisės aktuose nurodytų dokumentų, reikalingų valstybinės žemės sklypo pardavimo procedūrai pradėti, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė, priimdama skundžiamą raštą, pasielgė neobjektyviai ar nepagrįstai. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo naikinti atsakovės sprendimo ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkte nustatytais pagrindais ir įpareigoti atsakovę sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.
16. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Kultūros paveldo departamento paaiškinimus, jog ieškovei nuosavybės teise priklausantys garažai ir tvoros nėra kultūros paveldo objektai, todėl atsakovės 2020 m. gruodžio 4 d. rašte ieškovei nurodyti argumentai dėl Metodikos 7 punkto nagrinėjamu atveju netaikymo yra pagrįsti.
17. Teismas nurodė, kad, pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalį, skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ieškovė ieškinį grindė teigdama, jog Metodikos reikalavimai, kuriais vadovavosi atsakovė, neatitinka aukštesnės galios teisės aktų nuostatų.
18. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendime nurodytus argumentus, kad vien tai, jog detaliuoju planu ar kitu dokumentu yra suformuotas valstybinės žemės sklypas, savaime nesukuria šiame sklype esančio statinio savininko teisės be aukciono įgyti šį visą valstybinės žemės sklypą; be to, nėra pagrindo poįstatyminio akto nuostatos turinio aiškinti kaip savaime sudarančio prielaidas be aukciono įsigyti didesnį valstybinės žemės sklypą, nei nustatyta įstatyme, vien tam, kad būtų užtikrinta taisyklingos formos žemės sklypo dalis.
19. Teismas pabrėžė, kad ta aplinkybė, jog ankstesnis statinių savininkas panaudos teise buvo įgijęs teisę naudotis visu valstybinės žemės sklypu, savaime nesuteikia teisės ieškovei ne aukciono tvarka nuosavybės teise įgyti visą valstybinės žemės sklypą. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog atsakovė, nurodžiusi ieškovei, kad jai nuosavybės teise priklausantiems statiniams naudoti yra būtinas ne visas 1748 kv. m valstybinės žemės sklypas, o jo dalis, nesilaikė teisės aktų reikalavimų, pažeidė ieškovės teises ar teisėtus interesus, todėl padarė išvadą, kad nėra pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tenkinti ieškovės reikalavimo.
20. Teismas nurodė, kad specialių žinių turintis asmuo, vadovaudamasis Metodika, nustatė, jog ieškovei nuosavybės teise priklausantiems pastatams – dviem garažams – eksploatuoti yra būtinas 837 kv. m plotas, o dviem statiniams – tvoroms – eksploatuoti yra būtinas 89 kv. m plotas, iš viso – 935 kv. m. Teismas nusprendė, kad ekspertizės išvada iš esmės nepaneigia atsakovės apskaičiuoto būtino statiniams eksploatuoti valstybinės žemės sklypo dydžio ir nepatvirtina ieškovės argumentų, jog jai nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti yra būtinas visas 1748 kv. m ploto valstybinės žemės sklypas.
21. Teismas kritiškai vertino eksperto skaičiavimus, kad prie garažų paskirties pastato reikia 11 automobilių stovėjimo vietų ir bent 262 kv. m valstybinės žemės sklypo ploto turėtų sudaryti želdynai. Teismas nurodė, kad garažas yra patalpa automobiliams ir kitoms transporto priemonėms laikyti, todėl vertino, kad nėra būtina žemės sklype įrengti stovėjimo aikštelės vienuolikai automobilių.
22. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra sprendžiami ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių statybos, rekonstravimo, remonto ar naujų nekilnojamojo turto objektų (statinių) formavimo, jų paskirties keitimo klausimai, todėl specialių žinių turinčio asmens argumentai, kuriais remiantis padaryta išvada, jog ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių būtinam naudojimui reikalingas didesnis plotas nei 837 (ar 935) kv. m, nėra pagrįsti ir prieštarauja Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių reikalavimams, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio nuostatoms, todėl nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimų.
23. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2025 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkino visiškai: panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2022 m. gegužės 3 d. raštą (sprendimą) Nr. 49SD-4589-(14.49.136 E.) ir įpareigojo atsakovę sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį su ieškove dėl 1748 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovei.
24. Kolegija nustatė, kad ieškovės prašymu Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 27 d. ir 2023 m. vasario 10 d. nutartimis kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 3D-40 patvirtintos Kitos paskirties valstybinės žemės sklypų, parduodamų ar išnuomojamų ne aukciono būdu, administravimo metodikos 6, 10 ir 11 punktai atitinka aukštesnės galios teisės aktus.
25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 24 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-4-629/2023, pripažino, kad Metodikos 6, 10 ir 11 punktai, kiek pagal juos apskaičiuotas ne aukciono būdu parduodamo valstybinės žemės sklypo dydis nėra būtinas ar pakankamas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, prieštarauja Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktui (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX 1983 redakcija).
26. Kolegija netaikė neteisėtomis pripažintų Metodikos nuostatų, vadovavosi Žemės įstatymo nuostatomis, kad statiniui eksploatuoti parduodama ar nuomojama žemės sklypo dalis užtikrintų galimybę jį naudoti pagal paskirtį, taip pat ginčo metu galiojusių Kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 8 punkto reikalavimais.
27. Kolegija nusprendė, kad atsakovė jai pateikto prašymo iš esmės neišnagrinėjo ir nevertino ieškovės argumentų dėl jai reikalingo viso 1748 kv. m žemės sklypo ploto, todėl skundžiamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu dėl neobjektyvaus jo išnagrinėjimo.
28. Kolegija įvertino byloje paskirtos 2025 m. sausio 20 d. ekspertizės išvadas, pagal kurias esamas žemės sklypo plotas – 1748 kv. m – užtikrina racionalų (optimalų) statinių naudojimą pagal jų tiesioginę naudojimo paskirtį. Kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, eksperto išvada pagrindžia ieškovės poreikį įsigyti visą 1748 kv. m žemės sklypą. Kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ekspertas nustatė, kad ieškovės statiniams naudoti būtinas plotas sudaro 837 kv. m ir tai atitinka atsakovės nurodytą valstybinės žemės ploto dydį, padaryta visapusiškai neįvertinus ekspertizės išvados. Ekspertizės tikslas buvo įvertinti ne tik minimalius žemės sklypo dalių dydžius, reikalingus ieškovės statiniams naudoti, bet ir bendrojo naudojimo plotus, kaip tą nustato teisės aktai ir kaip tą pavedė ekspertui ištirti teismas. Ekspertas išvadoje nurodė, kad nustatant statiniams naudoti reikalingas sklypo dalis tikslinga laikytis šių techninių kriterijų, sklype nustatant: 11 lengvųjų automobilių stovėjimo vietų, iš jų – bent 1 vietą, skirtą neįgaliųjų A tipo automobiliui (mikroautobusui), bent 2 vietas, skirtas elektromobiliams įkrauti; dvipusį pravažiavimą šalia automobilių stovėjimo vietų – ne mažesnio kaip 5,5 m pločio; vienpusį pravažiavimą šalia automobilių stovėjimo vietų – ne mažesnio kaip 3,5 m pločio; ne mažiau kaip 262 kv. m ploto, skirto želdynams; galimybes prižiūrėti tvoras; dvipusį privažiavimą prie atskirų teritorijos objektų – ne mažesnį kaip 5 m; į sklypą nėra patekimo iš (duomenys neskelbtini)., todėl būtina užtikrinti patekimą nustatant servitutą gretimame žemės sklype.
29. Ekspertas, nustatydamas bendrojo naudojimo plotą, reikalingą ieškovės statiniams naudoti, vadovavosi Taisyklių 8 punktu, kuriame nustatyta, kad, valstybinės žemės sklype išskiriant kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingą žemės sklypo dalį, turi būti užtikrinamas patekimas (privažiavimas) nuo įvažiavimo į žemės sklypą į kiekvienam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti išskirtą atskirą žemės sklypo dalį. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ekspertizės išvadoje nurodoma, kad bendras žemės sklypo plotas, reikalingas tik stovėjimo vietoms, yra 170 kv. m, mažiausias želdynams priskiriamas plotas nuo viso žemės sklypo ploto nagrinėjamam sklypui sudaro 262 kv. m.
30. Kolegija taip pat įvertino ieškovės pateiktą G. P. 2024 m. vasario 5 d. konsultacinę išvadą, pagal kurią ginčo sklypas šiuo metu faktiškai naudojamas tokia apimtimi, kaip buvo suplanuota detaliuoju planu; formaliai mažiausias statiniams naudoti skirtas plotas turėtų būti ne mažesnis kaip 824 kv. m. Papildomas statiniams tinkamai naudoti reikalingas plotas turėtų būti skiriamas 11 automobilių stovėjimo vietų lauke; esamas sklypo plotas – 1748 kv. m – užtikrina racionalų statinių naudojimą pagal jų naudojimo paskirtį.
31. Kolegija, įvertinusi teismo paskirtos ekspertizės išvadą ir konsultacinę išvadą, nusprendė, kad nurodyti įrodymai pagrindžia ieškovės įrodinėjamą aplinkybę, jog jos statiniams naudoti reikalingas 1748 kv. m žemės sklypo plotas. Kolegija nurodė, kad šios išvados nebuvo nuginčytos, paneigtos kitais įrodymais, nepasisakyta dėl jų ydingumo, nenustatyta, kad teismo paskirtas ekspertas netinkamai taikė ar ieškovės pateiktoje specialisto išvadoje būtų netinkamai taikomi ginčui aktualūs teisės aktai, todėl nusprendė, kad nėra pagrindo jomis nesivadovauti. Kolegija atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tik eksperto nustatytą aplinkybę dėl statiniams naudoti reikalingo ploto, tačiau neįvertino, kad ieškovė įrodinėjo, jog statiniams reikia išskirti ne tik minimalų plotą, bet ir bendrojo naudojimo ir želdynams skirtus plotus.
32. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei savaime nesuteikiama teisė naudotis visu žemės sklypu, kokiu naudojosi ankstesnis savininkas, tačiau nusprendė, kad ieškovė įrodė, jog jai reikalingas visas žemės sklypas, t. y. toks, koks jis buvo išskirtas pastatams naudoti nuo žemės sklypo suformavimo (1999 m.) su pastatams skirtais bendrojo naudojimo plotais.
33. Pasisakydama dėl galimybės atidalyti žemės sklypą, kolegija sutiko su ieškovės argumentais, kad, pagal Nekilnojamosios kultūros vertybės – statinių komplekso, ansamblio tipinio apsaugos reglamento (toliau – Reglamentas), patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 152, 10 punktą, statinių kompleksas, ansamblis saugomas kartu su jo teritorija – šios kultūros vertybės užimamu ir su ja funkciškai, kompoziciškai ar istoriškai susijusiu žemės plotu (sklypu ar sklypais); pagal Reglamento 11 punktą, saugomos visos vertingos statinių komplekso, ansamblio dalys bei elementai ir teritorija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-204-520/2022 padaryta išvada, kad žemės sklypo dalis negali būti atidalyta, kadangi žemės sklypo užimama teritorija yra saugoma kartu su pastatų kompleksu; toks atidalijimas pažeistų pastatų komplekso ir jam priskirtos teritorijos, kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objekto, apsaugos reikalavimus. Kolegija nurodė, kad nors ieškovės pastatams nėra taikoma apsauga, tačiau, ieškovei parengus planą, jos pastatams eksploatuoti išskiriant 837 kv. m žemės plotą, iš esmės būtų sumažinta kompleksinio kultūros paveldo objektų teritorija, padalyta vientisa kultūros paveldo teritorija. Kolegija nusprendė, kad toks plano parengimas neatitiktų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, pagal kurią kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija; ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama.
34. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje rašytinius įrodymus ir priėmė neteisingą sprendimą, todėl panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
35. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
35.1. Kolegija netinkamai taikė Žemės įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 1 punktą ir Taisyklių 8, 33 punktų nuostatas ir nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad pareiga įvertinti ir nustatyti žemės sklypo dalis, reikalingas jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, yra suteikta valstybinės žemės pardavėjui (nuomotojui), o ne pirkėjams (nuomininkams); sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, būtina patikrinti, kokio dydžio žemės sklypas pastatams eksploatuoti reikalingas realiai; atsakovė, gavusi planą su išskirtomis žemės sklypo dalimis, reikalingomis jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, prieš patvirtindama jį įsakymu, visų pirma turi įvertinti, ar šiame plane išskirtos žemės sklypo dalys atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir užtikrina žemės perleidimo lengvatine tvarką tikslą – galimybę naudoti statinius pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-1120/2025).
35.2. Kolegijos sprendimas, kad ekspertizės išvada ir konsultacinė išvada pagrindžia ieškovės įrodinėjamą aplinkybę, jog jos pastatams eksploatuoti reikalingas 1748 kv. m žemės sklypo plotas, padaryta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Kolegija nepagrįstai suabsoliutino teismo ekspertizės išvadas, kuriose ekspertas išsakė nuomonę, kad esamas žemės sklypo plotas – 1748 kv. m – užtikrina racionalų (optimalų) žemės sklype esančių statinių tinkamą naudojimą pagal jų tiesioginę paskirtį. Ekspertizės išvadoje nustatytas minimalus plotas, reikalingas pagal Metodiką ieškovei nuosavybės teise priklausantiems pastatams naudoti, sutapo su atsakovės atliktais skaičiavimais. Ekspertizės išvadoje nustatyta, kad minimalus sklype esantiems atskirai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti skirtas plotas turėtų būti ne mažesnis kaip 935 kv. m.
35.3. Nepagrįsta kolegijos išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas nesivadovaujant kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais, lemiančiais žemės sklypo nedalumą. Nors žemės sklypas patenka į Kultūros vertybių registre registruoto kompleksinio kultūros paveldo objekto teritoriją, tačiau garažai ir tvoros nėra Kultūros vertybių registre registruoti kultūros paveldo objektai. Metodikos 7 punkte yra nustatyta, kad kultūros paveldo objektams, įrašytiems į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, žemės sklypo dydis, reikalingas statiniams eksploatuoti, nustatomas atsižvelgiant į šiems objektams Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka apibrėžtų teritorijų ribas, registruotas Kultūros vertybių registre. Žemės sklypo dydžio nustatymas siejamas su statinių, kurie Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre yra įrašyti kaip kultūros paveldo objektai, eksploatavimu, tačiau nagrinėjamu atveju žemės sklype esantys statiniai, nuosavybės teise priklausantys ieškovei, nėra kultūros paveldo objektai, todėl šis Metodikos punktas nėra taikomas nustatant žemės sklypo (jo dalių) dydį, reikalingą statiniams, kurie nėra kultūros paveldo objektai, įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, eksploatuoti.
35.4. Pagal kolegijos priimtą sprendimą valstybės turtas nebus valdomas racionaliai ir nebus užtikrinta maksimali nauda valstybei, nes tenkinus ieškinį bus lengvatine tvarka perleistas ypač vertingas Vilniaus miesto senamiestyje esantis neužstatytas žemės sklypo plotas, kurį valstybė galėtų parduoti aukcione ir tokiu būdu gauti didžiausią įmanomą naudą. Pagal kasacinio teismo praktiką, turi būti užtikrinta, jog, valstybei įgyvendinant savo, kaip žemės savininkės, teises, būtų siekiama maksimalios naudos visuomenei, tuo pat metu nepažeidžiant tokiose žemėse esančių statinių savininkų nuosavybės teisių. Kita vertus, negali būti sudarytos prielaidos valstybinėje žemėje esančių statinių savininkams įgyvendinti nuosavybės teises taip, kad būtų paneigtas vienas iš valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų – efektyvumo principas, kuris reiškia, kad įgyvendinant valstybės nuosavybės teises į žemę turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei, o tai apima veikimą visuomenės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-403/2019).
35.5. Kolegija, nusprendusi tenkinti ieškinį ir priteisti ieškovei iš atsakovės 16 333,25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią vien tai, kad užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme dydis neviršija rekomenduotino, nesuteikia teisės priteisti faktiškai turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas buvo nedetalizuotas ir formalus, todėl yra teisinis pagrindas iš naujo įvertinti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą. Nusprendus, kad sprendimas yra pagrįstas, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir apimtį, iš atsakovės priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėtų būti sumažintas.
35.6. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisė ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Priteistą išlaidų atlyginimo sumą, vykdydama apeliacinės instancijos teismo sprendimą, atsakovė yra sumokėjusi ieškovei. Jei kasacinis skundas būtų patenkintas, sumokėtą išlaidų atlyginimo sumą atsakovė prašo priteisti iš ieškovės.
36. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
36.1. Nepagrįsti atsakovės kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė šiuo metu galiojančio Žemės įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 1 punktą ir ginčui aktualios redakcijos Taisyklių 8 ir 33 punktus. Taisyklių 33 punktas yra skirtas valstybinės žemės nuomos, o ne pardavimo santykiams reguliuoti, todėl šioje byloje neturėjo būti ir nebuvo taikytas. Pasisakydama dėl šiuo metu galiojančio Žemės įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 1 punkto (ir dėl anksčiau galiojusio Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto) ir ginčui aktualios redakcijos Taisyklių 8 punkto tariamai netinkamo aiškinimo ir taikymo, atsakovė cituoja išimtinai savo pozicijai pagrįsti palankias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-1120/2025 dalis. Lieka neaišku, kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-1120/2025 pateikti išaiškinimai pagrindžia kasaciniame skunde įrodinėjamas aplinkybes dėl materialiosios teisės normų pažeidimo ir nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Atsakovė taip pat cituoja minėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-1120/2025 aptartas Taisyklių 8 punkto nuostatas, tačiau tik tas, kurios yra jai palankios. Minėtoje nutartyje taip pat buvo pasisakyta dėl bendrojo naudojimo plotų, kurie taip pat užtikrina valstybinės žemės sklype esančių statinių tinkamą naudojimą, išskyrimo ir paskirstymo. Tiek ginčui aktualios redakcijos Taisyklių 8 punkte, tiek šiuo metu galiojančios redakcijos Taisyklių 12.5 punkte įtvirtintos tokios bendros nuostatos, kad: 1) bendrojo naudojimo plotas – tai kiemas, automobilių stovėjimo vieta, žalia veja, žaidimų aikštelė ir kita; 2) šis plotas paskirstomas proporcingai kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodyta, kad ekspertas, nustatydamas bendrojo naudojimo plotą, reikalingą ieškovės statiniams naudoti, vadovavosi ginčui aktualios redakcijos Taisyklių 8 punktu. Eksperto išvadoje nustatyta, kad esamas žemės sklypo plotas – 1748 kv. m – užtikrina racionalų (optimalų) ginčo statinių naudojimą pagal jų tiesioginę naudojimo paskirtį.
36.2. Teisėjų kolegija, įvertinusi eksperto išvadą ir konsultacinę išvadą, pagrįstai pažymėjo, kad šie įrodymai pagrindžia ieškovės įrodinėjamą aplinkybę, jog jos pastatams eksploatuoti reikalingas 1748 kv. m žemės sklypo plotas; iš šių įrodymų matyti, kad išvados parengtos vadovaujantis aktualiais teisės aktais; byloje šios išvados nebuvo nuginčytos, paneigtos kitais įrodymais, sprendime nebuvo pasisakyta dėl jų ydingumo, nenustatyta, kad teismo paskirtas ekspertas ar specialistas konsultacinėje išvadoje būtų netinkamai taikę ginčui aktualius teisės aktus. Atsakovė kasaciniame skunde nenurodo argumentų dėl Taisyklių 8 punkte įtvirtintų nuostatų dėl bendrojo naudojimo plotų išskyrimo ir paskirstymo taikymo, nepasisako dėl įrodymų, kurie galėtų paneigti eksperto išvadą, kadangi tokių įrodymų byloje nėra.
36.3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tvoros, esančios žemės sklype, yra ieškovei priklausančių pagrindinių daiktų – garažų – priklausiniai. Kasaciniame skunde atsakovė šios aplinkybės neginčija. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.19 straipsnio 1 dalį, priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Žemės sklype esančių garažų savininkei turi būti parduotas visas žemės sklypas, reikalingas garažams (pagrindiniams daiktams) su jų priklausiniais (tvoromis) eksploatuoti. Tokią išvadą suponuoja Taisyklių 8 punkto pirmoji pastraipa ir šiuo metu galiojančios redakcijos Taisyklių 12.1 punktas.
36.4. Kasacinio skundo teiginiai, kad kolegija pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, ginčą išsprendė neatskleisdama bylos esmės, netinkamai motyvuodama savo procesinį sprendimą, netinkamai vertindama faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai suabsoliutindama eksperto išvadą, yra visiškai nepagrįsti (nesuformuluoti motyvuoti kasacijos pagrindai), nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, todėl kasacinis teismas dėl jų neturėtų pasisakyti. Atsakovės nesutikimas su šioje byloje surinktų įrodymų pagrindu kolegijos padarytomis išvadomis negali būti vertinamas kaip pagrindžiantis įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą ar nukrypimą nuo kasacinio teismo praktikos. Iš atsakovės argumentų nėra aišku, kokiais kitais byloje esančiais įrodymais turėjo vadovautis apeliacinės instancijos teismas ir kodėl jis turėjo atmesti eksperto išvadą, kai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 218 straipsnyje ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotos aiškios taisyklės, kaip toks įrodymas turi būti vertinamas. Eksperto išvada dėl tikslingumo žemės sklype išskirti 11 lengvųjų automobilių stovėjimo vietų ir ne mažiau kaip 262 kv. m ploto želdynams padaryta remiantis teisės aktų reikalavimais, tarp jų – ir Metodikos 11.2.2 papunkčiu.
36.5. Atsakovė klaidingai aiškina Žemės įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 6 punktą. Tai, kad ieškovei priklausantys statiniai nėra kultūros paveldo objektai, nereiškia, kad šiems statiniams ir žemės sklypui, kuriame jie stovi, nėra taikomi jokie kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. Šių teisės aktų taikymas nagrinėjamu atveju suponuoja žemės sklypo nedalumą. Šią aplinkybę nustatė apeliacinės instancijos teismas ir atsakovė jos neginčija. Pagal Civilinio kodekso 4.6 straipsnio 2 dalį, nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai. Žemės sklypo padalijimą ar atidalijimą gali drausti įstatymai ir kiti teisės aktai (Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Žemės sklypas patenka į kompleksinio kultūros paveldo objekto ir vietovių teritorijas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-204-520/2022 panašiu atveju padarė išvadą, kad žemės sklypo dalis negali būti atidalyta, kadangi žemės sklypo užimama teritorija yra saugoma kartu su pastatų kompleksu; toks atidalijimas pažeistų pastatų komplekso ir jam priskirtos teritorijos, kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objekto, apsaugos reikalavimus. Akivaizdu, kad ir šiuo atveju žemės sklypo padalijimas (atidalijimas) nėra galimas.
36.6. Atsakovė teigia, kad sprendime bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas nedetalizuotas ir formalus, todėl kasacinis teismas turi iš naujo įvertinti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą; nusprendus, kad sprendimas yra pagrįstas, iš atsakovės priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėtų būti sumažintas. Atsakovė neginčija, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidos yra realiai patirtos, tačiau ginčija šių išlaidų pagrįstumą ir prašo sumažinti jų dydį. Tokio atsakovės prašymo nėra pagrindo tenkinti, nes kasaciniame skunde nenurodyta jokių argumentų, leidžiančių abejoti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumu (CPK 12 ir 178 straipsniai).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ne aukciono tvarka parduodamo valstybinės žemės sklypo dydžio
37. Valstybinės žemės pardavimo teisinius santykius reglamentuoja Žemės įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. kovo 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d.). Šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad valstybinės žemės sklypai parduodami aukciono būdu asmeniui, kuris už parduodamą žemės sklypą pasiūlo didžiausią kainą. Minėto straipsnio 5 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės išimtys, t. y. atvejai, kada valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono. Viena iš šių išimčių, aktuali nagrinėjamam ginčui, įtvirtinta Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte, kuriame nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Minėtame punkte yra įtvirtintas esminis kriterijus, apibrėžiantis be aukciono parduodamo žemės sklypo dydį: valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.
38. Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarką detaliau reglamentuojančių Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių patvirtinimo“, (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. balandžio 16 d. iki 2024 m. kovo 29 d.) 3 punkte įtvirtinta, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose detaliuosiuose planuose arba Žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.
39. Taisyklių 8 punkte įtvirtinta, kad, kai pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems kaip atskiriems objektams (pagrindiniams daiktams), eksploatuoti suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, kiekvieno statinio ar įrenginio savininkui, o jeigu statinys ar įrenginys priklauso keliems asmenims, – statinio ar įrenginio bendraturčiams parduodama žemės sklypo dalis, reikalinga šiam atskiram statiniui ar įrenginiui (pagrindiniam daiktui) su priklausiniais (jeigu jų yra) eksploatuoti.
40. Taisyklių 8 punkte taip pat nurodyta, kad, valstybinės žemės sklype išskiriant kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingą atskirą žemės sklypo dalį, turi būti siekiama, kad ši dalis būtų taisyklingos formos, vientisa, kad kiekvieno statinio ar įrenginio savininkui (bendraturčiui) būtų patogu naudotis žemės sklypu, ir tokio ploto, kad būtų užtikrinamas kiekvieno statinio ar įrenginio ir jų priklausinių tinkamas naudojimas pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Taisyklių 8 punkte taip pat nustatyta, kad gali būti išskiriamas bendrojo naudojimo plotas (kiemas, automobilių stovėjimo vieta, žalia veja, žaidimų aikštelė ir kita); turi būti užtikrinamas patekimas (privažiavimas) nuo įvažiavimo į žemės sklypą į kiekvienam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti išskirtą atskirą žemės sklypo dalį.
41. Kaip apskaičiuojamas mažiausias valstybinės žemės sklypo dydis, reikalingas statiniams eksploatuoti, ir išimtys, kada didesnis valstybinės žemės sklypo plotas gali būti priskiriamas prie esamiems statiniams eksploatuoti reikalingos valstybinės žemės, ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo reglamentuota Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. sausio 24 d. Nr. 3D-40 įsakymu patvirtintos Kitos paskirties valstybinės žemės sklypų, parduodamų ar išnuomojamų ne aukciono būdu, administravimo metodikos (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. spalio 8 d. iki 2024 m. rugpjūčio 8 d.) 6, 10, 11 punktuose.
42. Šios Metodikos nurodytų punktų nuostatos, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje negali būti taikomos, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4-629/2023 jas pripažino prieštaraujančiomis Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktui. Neteisėtu pripažintas administracinis aktas negali būti taikomas tiek toje individualioje byloje, kurioje buvo iškeltas klausimas dėl šio administracinio akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, tiek ir kitose bylose, kuriose tuo metu dar nėra priimtas galutinis teismo sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-1120/2025, 63 punktas). Todėl nagrinėjamam ginčui taikytinos aptartos Žemės įstatymo ir Taisyklių nuostatos, pagal kurias, kaip minėta, valstybinės žemės sklypai be aukciono parduodami tokio dydžio, kuris būtinas (reikalingas) statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.
43. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad valstybinės žemės teisiniams santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-1075/2022, 24 punktas).
44. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai pabrėžiama, kad turi būti užtikrinta, jog, valstybei įgyvendinant savo, kaip žemės savininkės, teises taip, kad būtų gauta maksimalios naudos visuomenei, nebūtų paneigta tokioje žemėje esančių statinių savininkų nuosavybės teisė. Kita vertus, negali būti sudarytos prielaidos valstybinėje žemėje esančių statinių savininkams įgyvendinti nuosavybės teises taip, kad būtų paneigtas vienas iš valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų, t. y. efektyvumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-403/2019, 26 punktas).
45. Pagal kasacinio teismo praktiką, pastatų savininkai (nuomotojai) turi įstatymo garantuotą ir ginamą teisę lengvatine (ne aukciono) tvarka nuomoti ar pirkti pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą valstybinės žemės sklypą. Nuomotino ar perkamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal tikslinę paskirtį atitinkantį faktinį jo naudojimą, o sklypo ribos – pagal viešosios teisės (teritorijų planavimo) normas kompetentingų valdžios institucijų aktais patvirtintu sklypo planu. Taigi valstybinės žemės nuomos lengvatinėmis sąlygomis instituto paskirtis – sudaryti sąlygas pastatų savininkams užtikrinti tinkamą jų statinių eksploatavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2008).
46. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad asmens teisė nuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypą grindžiama jo realiu faktiniu naudojimu atitinkamam tikslui – turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams eksploatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-701/2018, 42 punktas). Galiojančio teisinio reglamentavimo tikslų akivaizdžiai neatitiktų situacija, jei valstybinės žemės sklypas lengvatine tvarka būtų įgyjamas ketinant ne pagal tiesioginę paskirtį eksploatuoti savininkui priklausančius statinius, o šių statinių vietoje statyti naujus statinius ar vykdyti tik kitą, su esamų statinių eksploatavimu nesusijusią, žemės sklype leidžiamą veiklą. Priešingai aiškinant būtų nepagrįstai paneigti vieni iš valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų – visuomenės naudos ir efektyvumo principai, reiškiantys valstybės nuosavybės teisių į žemę įgyvendinimą rūpestingai, tenkinant visuomenės interesus ir siekiant maksimalios naudos visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-1075/2022, 37 punktas).
47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau minėtame 2023 m. gegužės 24 d. sprendime taip pat pabrėžė, kad vien tai, jog detaliuoju planu ar kitu dokumentu yra suformuotas valstybinės žemės sklypas, savaime nesukuria šiame sklype esančio statinio savininko teisės be aukciono įgyti šį visą valstybinės žemės sklypą. Toks interesas gali būti įgyvendintas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos teisės aktuose įtvirtintos būtinosios sąlygos įsigyti valstybinę žemę lengvatine tvarka (be aukciono), t. y., be kita ko, pripažinus, kad būtent tokio dydžio valstybinės žemės sklypas yra būtinas šiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį (žr. sprendimo 54 punktą). Teismas taip pat akcentavo, kad Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas apima tik atvejus, susijusius su jau valstybinės žemės sklype esančių statinių naudojimu pagal jų tiesioginę paskirtį, t. y. šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisės be aukciono įsigyti valstybinės žemės sklypą pagrindas nėra ir negali apimti atvejų, kai, pavyzdžiui, esamo statinio vietoje siekiama pastatyti kitą statinį, keisti statinio pagrindinę paskirtį. Konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad valstybinėje žemėje esančių statinių savininkas turi teisę Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu be aukciono įsigyti didesnį nei šios nuostatos (punkto) antrame sakinyje nurodyto dydžio valstybinės žemės sklypą (žr. sprendimo 57–58 punktus).
48. Iš aptartų Žemės įstatymo ir Taisyklių nuostatų matyti, kad tiek Žemės įstatyme, tiek Taisyklėse įtvirtinti tie patys kriterijai, kurie lemia parduodamo valstybinės žemės sklypo dydį, t. y. statinio ar įrenginio tiesioginė paskirtis (pvz., gyvenamoji, administracinė, gamybinė ir kt.) ir faktiškai būtinas plotas, reikalingas tiems statiniams ar įrenginiams naudoti pagal jų paskirtį. Taisyklių 3 punkte akcentuota, kad plotas išskiriamas esamiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. Taigi, parduodamo valstybinės žemės sklypo dydį nulemia statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį objektyviai būtinas plotas. Sprendžiant dėl parduodamo žemės sklypo dydžio yra vertinama esama statinio ar įrenginio paskirtis. Šis dydis nustatomas remiantis faktine situacija pardavimo metu, o ne ateityje planuojamais savininko ketinimais keisti statinių paskirtį. Būsimi galimi statinių naudojimo ar paskirties pakeitimai negali sudaryti pagrindo formuoti didesnį valstybinės žemės sklypo plotą ar įsigyti jį be aukciono. Be aukciono parduodamo valstybinės žemės sklypo dydis nustatomas imperatyviųjų teisės aktų nustatyta tvarka ir būdais, negali būti nustatomas pagal subjektyvų statinių ar įrenginių savininko pageidavimą, būsimus jo planus, ketinimą keisti statinių paskirtį ar kt.
49. Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktikoje nurodomus disponavimo valstybine žeme principo ypatumus, teisėjų kolegija išaiškina, kad lengvatine tvarka (be aukciono) parduodamas valstybinės žemės sklypas negali būti didesnis, nei objektyviai reikia užtikrinti jame esančių statinių ir įrenginių naudojimą pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.
50. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės ne aukciono tvarka ketinamo nusipirkti valstybinės žemės sklypo dydžio, reikalingo ieškovei nuosavybės teise priklausantiems statiniams naudoti pagal paskirtį. Atsakovė atsisakė parduoti ieškovei visą 1748 kv. m ploto žemės sklypą. Atsakovė įvertino, kad mažiausias žemės sklypo dydis, reikalingas ieškovės statiniams eksploatuoti, yra 837 kv. m. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovės apskaičiuotas žemės sklypo plotas neužtikrina objektyvaus ieškovės poreikio, jos pastatams eksploatuoti reikalingas visas 1748 kv. m dydžio žemės sklypas.
51. Kasaciniame skunde atsakovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovė įrodė, kad jos statiniams eksploatuoti reikalingas 1748 kv. m dydžio žemės sklypas, pažeidė tiek Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą, tiek Taisyklių 8 punktą, ekspertizės išvadoms suteikė per didelę teisinę reikšmę, todėl pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias eksperto išvados vertinimą. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai pagrįstais.
52. CPK 218 straipsnyje, reglamentuojančiame eksperto išvados įvertinimą, nurodyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje.
53. Kasacinio teismo praktikoje dėl ekspertizės akto vertinimo nurodoma, kad eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
54. Išvadą, kad ieškovei reikalingas visas jos nurodyto dydžio žemės sklypas, apeliacinės instancijos teismas padarė atsižvelgdamas tiek į eksperto R. J. 2025 m. sausio 20 d. išvadą, tiek į specialisto G. P. 2024 m. vasario 5 d. konsultacinę išvadą. Išvadose teigiama, kad esamas žemės sklypo plotas – 1748 kv. m – užtikrina racionalų (optimalų) ginčo statinių tinkamą naudojimą pagal jų tiesioginę naudojimo paskirtį. Ekspertas išvadoje taip pat nurodė, kad mažiausias žemės sklypo plotas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusius aktus būtų 837 kv. m, pagal ekspertizės atlikimo metu galiojančius aktus – 935 kv. m. Specialistas nurodė, kad formaliai mažiausias žemės sklype esantiems atskirai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti skirtas plotas turėtų būti ne mažesnis kaip 824 kv. m.
55. Ekspertas teigė, kad, nustatant sklypo dalis jame esantiems pastatams eksploatuoti, tikslinga laikytis šių techninių kriterijų, žemės sklype nustatant: 11 lengvųjų automobilių stovėjimo vietų; dvipusį pravažiavimą šalia automobilių stovėjimo vietų – ne mažesnio kaip 5,5 m pločio; vienpusį pravažiavimą šalia automobilių stovėjimo vietų – ne mažesnio kaip 3,5 m pločio; ne mažiau kaip 262 kv. m ploto, skirto želdynams. Poreikį nustatyti žemės sklype 11 automobilių stovėjimo vietų ir erdvę želdynams ekspertas grindė statybos techniniu reglamentu STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933, (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. kovo 11 d.).
56. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimas dėl automobilių stovėjimo vietų pagal minėto statybos techninio reglamento 107 punktą taikomas statant, rekonstruojant, remontuojant statinius ir (ar) keičiant jų paskirtį. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl esamiems statiniams eksploatuoti reikiamo žemės sklypo ploto. Be to, 30 lentelėje, kurioje nustatomas minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius įvairios paskirties statiniams, nėra išskirti garažai ir nenustatytas minimalus prie jų numatomas automobilių stovėjimo vietų skaičius. Taigi, eksperto išvada, kad ieškovės statiniams tinkamai naudoti reikalinga 11 vietų automobilių stovėjimo aikštelė, yra nepagrįsta teisiniu reglamentavimu. Ieškovė kitomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė, kodėl garažams naudoti reikalinga atskira stovėjimo aikštelė.
57. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino teisės akto, kuriuo ekspertas grindė savo išvadą, kad ieškovei būtinas visas 1748 kv. m žemės sklypo plotas jos turimiems statiniams naudoti, turinio. Todėl teismas neturėjo galimybės nustatyti, kad eksperto nurodytame teisės akte apskritai nėra jokių reikalavimų garažams dėl stovėjimo vietų įrengimo. Teismas taip pat nevertino šio poreikio būtinumo, t. y. kodėl ieškovės statiniams, kurių paskirtis yra garažų, reikia nustatyti atskiras stovėjimo vietas.
58. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šį eksperto išvados aspektą, pagrįstai nurodė, kad garažas yra patalpa automobiliams ir kitoms transporto priemonėms laikyti, todėl vien dėl šios priežasties nėra būtina valstybinės žemės sklype įrengti vienuolikos papildomų automobilių stovėjimo vietų. Teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad byloje nėra sprendžiami ieškovei nuosavybės teise priklausančių garažų statybos, rekonstravimo, remonto ar naujų nekilnojamojo turto objektų (statinių) formavimo, jų paskirties keitimo klausimai.
59. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-694 ,,Dėl atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų plotų normų ir priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Priklausomųjų želdynų plotų normų apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gegužės 17 d.) priedo 8 punktu, ekspertas nustatė, kad mažiausias želdynams priskiriamas plotas nuo viso žemės sklypo ploto nagrinėjamam sklypui sudaro 15 proc., t. y. 262 kv. m.
60. Pagal Aprašo 1 punktą, priklausomųjų želdynų plotų normos nustatomos norint išlaikyti optimalų užstatytų žemės sklypų ir apželdintų plotų santykį, gerinti aplinkos kokybę, tenkinti visuomenės sveikos gyvensenos poreikius, palaikyti teritorijos ekologinį stabilumą. Aprašo 2 punkte nurodyta, kad šiuo tvarkos aprašu privaloma vadovautis rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės valdos projektus ir (ar) statinio projektus. Atsižvelgiant į ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių pobūdį – garažai ir tvoros– ir į tai, kad sprendžiama dėl žemės sklypo dydžio, būtino šiems ieškovei nuosavybės teise priklausantiems statiniams naudoti, želdynų plotų įtraukimas į būtino naudoti žemės sklypo plotą, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra pagrįstas.
61. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytus argumentus, turi pagrindo sutikti su atsakovės kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas eksperto išvadą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos, neatsižvelgė į tai, kad išvada dėl ieškovės statiniams naudoti reikalingo papildomo ploto, kuris buvo grindžiamas poreikiu nustatyti stovėjimo vietas 11 automobilių, plotą želdynams, nepagrįsta teisės aktuose nustatytu reglamentavimu. Ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių paskirtis neįrodo, jog šiems statiniams tinkamai naudoti yra objektyviai būtinas didesnis ar papildomas žemės sklypo plotas.
62. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad eksperto argumentai, kuriais remiantis padaryta išvada, jog ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių būtinam eksploatavimui reikalingas visas 1748 kv. m žemės sklypo plotas, nėra pagrįsti ir prieštarauja Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies, Taisyklių reikalavimams, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio nuostatoms.
63. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad didesnio nei minimalus ieškovei priskirtino žemės sklypo ploto būtinumo nėra pagrindo grįsti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Nors žemės sklypas, kuriame yra ieškovei nuosavybės teise priklausantys statiniai, patenka į Kultūros vertybių registre registruoto kompleksinio kultūros paveldo objekto teritoriją ir į kultūros paveldo vietovių teritorijas, tačiau ieškovei priklausantys garažai ir tvoros nėra kultūros paveldo objektai, todėl nagrinėjamam ginčui šios nuostatos netaikomos.
64. Vadinasi, atsakovė 2022 m. gegužės 3 d. raštu (sprendimu) Nr. 49SD-4589-(14.49.136 E.) pagrįstai atsisakė be aukciono parduoti ieškovei 1748 kv. m ploto valstybinės žemė sklypą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Todėl naikintina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas šis raštas (sprendimas).
65. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, spręsdamas dėl eksperto išvados pagrįstumo, todėl padarė neteisingą išvadą, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti reikalingas žemės sklypo plotas yra 1748 kv. m. Šis netinkamas materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimas ir taikymas lėmė neteisingo sprendimo priėmimą ir tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tai konstatavusi, teisėjų kolegija nevertina atsakovės argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš jos ieškovei pagrįstumu.
Dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo
66. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisė ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Priteistą išlaidų atlyginimo sumą, vykdydama apeliacinės instancijos teismo sprendimą, atsakovė yra sumokėjusi ieškovei. Jei kasacinis skundas būtų patenkintas, sumokėtą išlaidų atlyginimo sumą atsakovė prašo priteisti iš ieškovės.
67. CPK 762 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine ar kasacine tvarka, savo nutartimi galutinai išsprendžia ginčą dėl teisės arba nutraukia bylą, arba palieka ieškinį nenagrinėtą, jis privalo išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą, išskyrus atvejus, kai pagal byloje esančią medžiagą išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka nėra galimybės. Tokiu atveju šis klausimas perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui.
68. Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismo priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą ji yra sumokėjusi ieškovei, neturi galimybės išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimo. Vadovaudamasi CPK 762 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija nusprendžia esant pagrindą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo, kuriuos ieškovei iš atsakovės priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, įvykdymo atgręžimo klausimą.
69. Vadovaujantis CPK 137 straipsnio 6 dalimi ir 340 straipsnio 5 dalimi, apie šios civilinės bylos išnagrinėjimą praneština VĮ Registrų centrui dėl šio nekilnojamojo turto: 1748 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (duomenys neskelbtini).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
70. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kasacinį skundą patenkinus, atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
71. Atsakovė už kasacinį skundą sumokėjo 114 Eur žyminį mokestį. Šių išlaidų atlyginimas priteistinas atsakovei iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Kitų įrodymų, pagrindžiančių turėtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme ar apeliacinės instancijos teisme, atsakovė nepateikė.
72. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma.
73. Kasaciniame teisme patirtos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. Nr. 1R-386/1K-411 įsakymu (redakcija, įsigaliojusi nuo 2024 m. sausio 1 d.) nustatytą minimalią 8 Eur valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jų atlyginimas į valstybės biudžetą iš ieškovės nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 2 d. sprendimą.
Priteisti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (j. a. k. 188704927) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Amerigas“ (j. a. k. 126260725) 114 (vieno šimto keturiolikos) Eur išlaidų, turėtų žyminiam mokesčiui sumokėti, atlyginimą.
Perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui spręsti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2A-2136-866/2025, kuriuo ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Amerigas“ iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, įvykdymo atgręžimo klausimą.
Informuoti valstybės įmonę Registrų centrą apie civilinės bylos išnagrinėjimą dėl šio registruotino nekilnojamojo turto: 1748 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (duomenys neskelbtini).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Algirdas Taminskas
Dalia Vasarienė