Civilinė byla Nr. 3K-3-308/2014 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01883-2010-3
Procesinio sprendimo kategorija 77.4.2
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gegužės 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Gedimino Sagačio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovui V. P. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo bei atsakovo priešieškinį ieškovei dėl neterminuoto motinos valdžios apribojimo, institucijos, teikiančios išvadas, – Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius,
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimas.
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo padarinių sutarties sąlygą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir nepilnametės dukters K. P. gyvenamąją vietą nustatyti su ja, priteisti iš atsakovo 300 Lt periodinių išmokų vaikui išlaikyti. Ieškovė nurodė, kad šalys, nutraukdamos santuoką, susitarė dukters gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu, tačiau numatė galimybę pasikeitus sąlygoms ją pakeisti. Kadangi ieškovė šiuo metu turi sąlygas vaikui auginti, be to, duktė norėtų gyventi su motina, tai ji siekia pakeisti nustatytą vaiko gyvenamąją vietą, tačiau atsakovas su tuo nesutinka.
Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės reikalavimu, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė neterminuotai apriboti motinos valdžią. Jis paaiškino, kad nesitarė su ieškove dėl galimo vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, nes ši vaiku tinkamai nesirūpino. Be to, ji nemokėjo šalių sutarto išlaikymo vaikui, gyvenimo sąlygos ne geresnės nei tos, kuriomis šiuo metu duktė gyvena. Vaiko noras pakeisti gyvenamąją vietą objektyviai nepagrįstas ir neaiškus, nes ji tėvui nėra išreiškusi noro pakeisti gyvenamąją vietą. Kadangi ieškovė gera valia neteikia vaikui priteisto išlaikymo, tai atsakovas mano, kad yra pagrindas neterminuotai apriboti motinos valdžią.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimu nutraukta ieškovės ir atsakovo santuoka abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir dukters gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu; duktė su tėvu nuolat gyvena jau trejus metus; atsakovo gyvenamoji vieta nesikeičia nuo 2002 m.; jam nuosavybės teise priklauso dviejų kambarių (49,43 kv. m) butas, kuriame šiuo metu gyvena ir atsakovo sugyventinė su sūnumi; duktė lanko pradinę mokyklą, jai suteikiamas papildomas (muzikinis) lavinimas, dainuoja chore; visada turi reikiamas mokymosi priemones, paruošia namų darbus, tėvas rūpinasi vaiko mokslu ir elgesiu; atsakovas periodiškai užsiima veikla pagal verslo liudijimą; ieškovė gyvena Panevėžyje, nuo 2011 m. nuomojasi dviejų kambarių (33,57 kv. m) butą; kartu gyvena jos sutuoktinis ir 2011 m. gimęs ieškovės sūnus; nuo 2013 m. vasario 26 d. ieškovė dirba. Teismo nuomone, byloje pateikti įrodymai, kiti duomenys, ieškovės nurodyti faktai neleidžia konstatuoti, kad yra aplinkybės, CK 3.169 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka sudarančios pagrindą keisti vaiko gyvenamąją vietą. Teismas vertino, kad abi šalys turi tinkamas sąlygas vaikui augti ir vystytis, tačiau šiuo metu pas tėvą sudaromos sąlygos vaikui palankesnės. Vaikui būnant tiek pas tėvą, tiek pas motiną būstas tenka keturiems asmenims, tačiau tėvo turimos gyvenamosios patalpos didesnės, jos jam priklauso nuosavybės teise, o ieškovės gyvenamosios patalpos – bendrabučio tipo. Atsakovas turi įsipareigojimų bankui (už paskolą būstui), tačiau juos vykdo tinkamai. Duomenų apie kitokius atsakovo kreditorius byloje nėra. Ieškovė turi keletą nepadengtų skolų, kurių vykdymo terminas suėjęs, tarp jų ir skola už išlaikymą vaikui. Teismo nuomone, šiuo metu atsakovas turi geresnę galimybę užtikrinti maksimaliai pastovesnę vaiko aplinką.
Iš byloje pateikto psichologinės ekspertizės akto duomenų teismas nustatė, kad vaiko santykiai tiek su tėvu, tiek su motina paremti rūpesčiu, bendra veikla, abu jie vaikui reikšmingi. Vaikas teigiamai vertina tėvo sugyventinę ir bendrą veiklą su jos sūnumi ir ieškovės sutuoktinį, tačiau šis jai labiau patinka. Ji nurodė, kad labiau norėtų gyventi su motina, nes gauna jos dėmesio, ilgisi brolio. Teismas padarė išvadą, kad toks vaiko noras gyventi su motina susiformavo ne dėl objektyviai pagrįstų priežasčių. Vaikui reikšmingi ir reikalingi abu tėvai, tačiau jis su motina paprastai pasimato kas antrą savaitgalį. Tai, teismo nuomone, reti pasimatymai, bet abu tėvai nededa pastangų spręsti dėl dažnesnio vaiko bendravimo su atskirai gyvenančiu vienu iš tėvų, todėl vien tik vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas šią problemą išspręstų tik laikinai. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra objektyviai pagrįstų duomenų, kad vaiko noras gyventi su motina yra aiškus, galutinis ir nesąlygojamas retų pasimatymų su ja; nepateikta įrodymų, kad vaikui nebūtų leidžiama ar trukdoma bendrauti su motina. Nenustatęs pagrindo keisti vaiko gyvenamąją vietą, teismas atmetė išvestinį ieškinio reikalavimą priteisti išlaikymą.
Teismas sutiko su institucijų, teikiančių išvadas, nuomone, kad nėra pagrindo riboti motinos valdžią, nes ieškovė domisi vaiko mokslo rezultatais, esant galimybėms siekia bendrauti su vaiku, rūpinasi dėl jo elgesio, sveikatos priežiūros. Vien tik aplinkybė, kad ieškovė skolinga vaikui išlaikymą, bylos aplinkybių kontekste nėra pakankamas pagrindas apriboti motinos valdžią. Teismas, atmetęs ieškinį ir priešieškinį, nepriteisė šalims jų patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atmetė atsakovės apeliacinį skundą ir Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą, patikslindamas nustatytą ieškovei bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarką. Kolegija nutartyje nurodė, kad, vertinant abiejų tėvų galimybes užtikrinti dukteriai gyvenimo sąlygas, nustatyta, jog jai pas tėvą sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos. Ieškovė gyvena panaudos sutarties pagrindu bendrabučio tipo dviejų kambarių bute; dukteriai taip pat skirtas atskiras kambarys, kuriame yra visi jai reikalingi baldai; ieškovė taip pat augina ir išlaiko mažametį vaiką (2011 m. rugpjūčio 14 d. gimusį sūnų); jos santuoka su S. S. įregistruota 2011 m. liepos 5 d.; byloje nėra pakankamai duomenų apie jos sutuoktinį, neaišku, ar jis turi daugiau vaikų, kaip su jais bendrauja, ir pan. Ieškovės šeima butu naudojasi panaudos pagrindais, teismui nepateikta sutarties ar kitokių įrodymų, kiek laiko ji galės šiuo naudotis. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė skolinga ne tik už savo nepilnametės dukters išlaikymą, bet ir dideles sumas kitiems kreditoriams, byloje pateiktas 2012 m. gruodžio 27 d. kaltinamasis aktas, kuris liudija pareigos išlaikyti vaiką pažeidinėjimo faktą. Duomenų apie atsakovo skolas, išskyrus kreditą gyvenamajam būstui įsigyti, nėra. Ieškovė šiuo metu dirba, jos pajamos 750 Lt neatskaičius mokesčių; atsakovas nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. kovo 4 d. buvo registruotas darbo biržoje, jis šešis kartus atsisakė siūlomo darbo dėl pateisinamos priežasties, nuo 2013 m. kovo 1 d. dirba pagal verslo liudijimą. Mergaitės gyvenimas su tėvu nustatytas nuo 2010 m. lapkričio 19 d., tėvo gyvenamoji vieta nesikeičia nuo 2002 m., mergaitė čia gyvena nuo gimimo, lanko pradinę mokyklą, papildomai lavinama, mokosi muzikos, kt. Kolegija sutiko su ieškovės argumentu, kad mergaitė neturėtų viename kambaryje gyventi su atsakovo sugyventinės sūnumi, tačiau, įvertinus tai, jog jų gyvenamąsias erdves skiria didelė spinta, atsižvelgus į aplinkybių visumą, pripažino, kad atsakovas šiuo metu turi galimybę nepilnametei dukteriai suteikti stabilesnę aplinką, gerai rūpinasi jos auklėjimu ir lavinimu, todėl nėra pagrindo keisti jos gyvenamąją vietą.
Kolegija pažymėjo, kad sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo vadovaujasi vaiko interesais, atsižvelgdama į jo norą, išskyrus, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Iš byloje esančių Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadų, Utenos mokyklos-darželio „Varpelis“ rašto kolegija padarė išvadą, kad mergaitė myli ir mamą, ir tėtį. Mergaitė norą būti su mama grindžia tuo, kad ši tenkina visus jos norus. Teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad K. P. vertina ne gyvenimo sąlygas pas kiekvieną iš tėvų, tačiau jai rodomą dėmesį; gyvenimą su atsakovu vertina teigiamai, tačiau jai trūksta ieškovės, ji jos ilgisi, šiuo metu labiau norėtų gyventi su motina. Eksperto nurodyta ir tai, kad mergaitės nerekomenduojama apklausti teismo posėdyje, nes įtempta šalių situacija jai kelia nerimą, ji tampa jautri, graudinasi, yra sumišusi dėl to, ką šiuo metu reikėtų vadinti šeima, nes jaučiasi mylima ir globojama tiek abiejų biologinių tėvų, tiek su jais gyvenančių asmenų. Atliekant psichologinį tyrimą nustatyta, kad ji dar nesugeba visapusiškai suprasti ir įvertinti kitų asmenų elgesio, prognozuoti sudėtingų įvykių eigos, numatyti tolimesnių jų padarinių. Įvertinusi ekspertizės išvadas, kolegija pažymėjo, kad pagrindinė priežastis keisti gyvenamąją vietą, kurią nurodo mergaitė, yra ta, kad tėvas griežtesnis, reiklesnis, tačiau šios nelaikė prieštaraujančia vaiko interesams, priešingai – juos atitinkančia, nes tėvo bendravimas su mergaite taip pat pagrįstas meile ir rūpesčiu.
Įvertinusi bylos įrodymus, kolegija konstatavo, kad ieškovė šiuo metu negali užtikrinti nepilnametei dukteriai kitokių (geresnių) auklėjimo ir auginimo sąlygų nei tas, kurias šiuo metu užtikrina atsakovas. Ieškovė nepagrindė, kad vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas labiau atitiktų dukters interesus; neįrodė, jog teismo nustatyta gyvenamoji vieta su tėvu šiuo metu pažeidžia vaiko interesus, atsakovas neturi galimybės išlaikyti ir rūpintis vaiku, esanti aplinka jai tapo nesaugi, o tokia aplinka jai būtų sukurta pakeitus gyvenamąją vietą ir nustačius ją su ieškove.
Byloje nustatyta, kad tėvai tarpusavyje nesutaria, kaltina vienas kitą, šios aplinkybės lemia ir vaiko priežiūrą bei auklėjimą. Nutraukdamos santuoką, šalys nenustatė bendravimo su vaiku tvarkos, ją buvo aptarusios žodžiu. Kadangi kyla šalių nesutarimų vaiko klausimu, tai kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamas vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimas, o tai viešasis interesas, išėjo už apeliacinio skundo ribų ir nustatė ieškovės bendravimo su jos nepilnamete dukterimi tvarką pagal jos ieškinyje nurodytą (susitartą su atsakovu) bendravimo tvarką.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarties dalis dėl dukters gyvenamosios vietos nustatymo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo padarinių sutarties sąlygą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nustatant, kad nepilnametės dukters gyvenamoji vieta yra su jos motina, bei priteisiant iš atsakovo po 300 Lt periodinių išmokų vaikui išlaikyti;
pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi nustatytą bendravimo
su nepilnamete dukterimi tvarką nustatant, kad į kas antrą pasimatymą su ieškove dukterį penktadieniais nuveža ir sekmadieniais pasiima atsakovas iš savo asmeninių lėšų. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatorė teigia, kad teismai, palikdami nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, neatsižvelgė į išreikštą vaiko norą gyventi su motina, taip neteisingai taikydami Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 4 dalį, CK 3.174 straipsnio 2 dalį ir nustatydami vaiko motyvaciją dėl išreikšto noro. Kasatorė mano, kad vaiko norams turi būti skiriamas didelis dėmesys. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, per atstovą (CK 3.164, 3.177 straipsniai). Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nustatyta vaiko teisė būti išklausytam gali būti įgyvendinama įvairiais būdais: tiesiogiai, per atstovus ar kitus tam tinkamus asmenis, visi šie būdai yra galimos alternatyvos, kiekvienas iš jų nustatytas tam, kad suteiktų vaikui geriausias galimybes išreikšti savo nuomonę laisvai ir informatyviai. Nustatydamas vaiko interesų turinį, teismas negali remtis vienu kuriuo vaiko interesų turinio elementu, o turi atsižvelgti į jų visumą. Spręsdamas ginčus dėl vaikų auklėjimo, teismas turi ieškoti pusiausvyros tarp vaikų ir tėvų interesų, tačiau visais atvejais turi vadovautis pagrindiniu įstatymuose įtvirtintu principu, jog vaiko teisės negali būti įgyvendinamos prieš jo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2002). Pareikštam vaiko norui įvertinti reikšmingos aplinkybės, kuriomis jo noras susiformavo ir pasikeitė, taip pat svarbu atsižvelgti į tokio amžiaus vaiko gebėjimą įvertinti savo interesus, nustatyti prioritetus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2007; 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008). Nustatant vaiko interesų turinį, reikia atsižvelgti į objektyvius kriterijus, net tėvai vaiko interesus supranta skirtingai, priklausomai nuo jų pačių požiūrių, išsilavinimo, moralinių ar kitų savybių. Teismas ex officio kiekvienoje byloje turi nustatyti konkretaus vaiko interesus. Kasatorė prašė teismą nepilnametę dukterį apklausti teisme tiesiogiai, kad teismas turėtų galimybę išsiaiškinti vaiko norus, tačiau toks prašymas buvo atmestas. Pirmosios instancijos teismas byloje paskyrė psichologinę ekspertizę, kurios akto išvadomis ir vadovavosi. Kasatorės nuomone, neapklausus vaiko, buvo neatskleista bylos esmė, visapusiškai neįvertintos bylos aplinkybės ir priimtas nepagrįstas teismo sprendimas.
2. Kasatorė pažymi, kad teismai netinkamai vertino šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, t. y. netyrė gyvenimo sąlygų pasikeitimo, vaiko prisirišimo laipsnio prie kiekvieno iš tėvų, prisirišimo laipsnio prie brolio, moteriškumo ir lytinio identiteto jausmų formavimosi veiksnio ir pan. Kasatorė nesutinka su teismo vertinimu, kad atsakovo aplinka nepasikeitė, t. y. liko saugi, stabili ir atitinkanti nepilnamečio vaiko poreikius, ir nurodo, jog su atsakovu viename bute gyvena jo sugyventinė su jos nepilnamečiu sūnumi. Paauglys berniukas ir nepilnametė jos duktė gyvena viename kambaryje, todėl teismų neįvertinta, ar nepažeidžiami jos dukters teisėti interesai, ar toks gyvenimas atitinka jos poreikius, stabilią ir saugią aplinką. Kasatorė, remdamasi Panevėžio miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada, mano, kad tokia padėtis netoleruotina. Be to, atsakovas gyvena su sugyventine neįregistravę santykių. Neaiškus jų statusas, neapibrėžta šeimos padėtis gali traumuoti ieškovės dukterį, todėl tokios situacijos atsakovo namuose negalima pavadinti stabilia. Kasatorės nuomone, vaikui reikalinga didesnė motinos globa, todėl motina turi pirmenybės teisę vaiką auklėti.
3. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas kaip įrodymu dėl pareigos išlaikyti vaiką pažeidinėjimu be pagrindo rėmėsi 2012 m. gruodžio 27 d. kaltinamuoju aktu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. 2013 m. balandžio 17 d. teismo nuosprendžiu kasatorė buvo išteisinta, apeliacinės instancijos teismas 2013 m. birželio 27 d. nutartimi nuosprendį paliko nepakeistą. Taigi, kasatorė laikoma nekalta, apeliacinės instancijos teismas neturėjo jais remtis.
4. Apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva nustatydamas kasatorės bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarką, nepagrįstai pasimatymų su vaiku išlaidas ir prievolę pasiimti ir parvežti dukterį į jos nuolatinę gyvenamąją vietą perkėlė jos motinai, nuo šios pareigos visiškai atleisdamas vaiko tėvą. CK 3.156 straipsnyje nustatyta, kad abiejų tėvų teisės ir pareigos auklėti savo vaikus yra lygios; CK 3.159 straipsnio 2 dalyje – kad už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai; vaikas turi teisę bendrauti su savo tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu ar skyrium (CK 3.161 straipsnio 3 dalis); tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 1 dalis). Nurodyta apeliacinės instancijos teismo bendravimo tvarka, kasatorės nuomone, prieštarauja CK 1.5 straipsnyje reglamentuotiems teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams, nes abu nepilnametės tėvai turi rūpintis ir užtikrinti vienas kito bendravimą su nepilnamečiu vaiku, todėl atskirai gyvenančiai motinai negali būti taikoma didesnė finansinė našta matytis ir bendrauti su dukterimi, visiškai atleidžiant vaiko tėvą nuo šios pareigos.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovas teigia, kad kasatorė neįrodė esant vienai iš CK 3.169 straipsnio 3 dalyje nustatytų aplinkybių. Nors kasatorės ieškinys grindžiamas tuo, kad nutraukdamas santuoką šalys susitarė, jog, pagerėjus ieškovės gyvenimo sąlygoms, vaikas gyvens su motina, be to, pasikeitė vaiko norai, tačiau nė viena šių aplinkybių neįrodyta. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai rėmėsi šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, eksperto išvada, nuotraukomis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą. Priimant sprendimą vaiko norams turi būti skiriamas didelis dėmesys, tačiau, juos vertinant, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą, motyvaciją, kurią pateikia vaikas, nes jis gali norėti likti pas tą iš tėvų, kuris mažiau jį prižiūri, yra ne toks reiklus ir pan., o tai nesuderinama su vaiko interesais. Į vaiko norus gali būti neatsižvelgiama, kai vaiko norai prieštarauja jo interesams (CK 3.147 straipsnio 2 dalis). Atsakovas mano, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, jog vaiko nuomonė nėra išskirtinė ar privaloma teismui – ji vertintina kartu su kitais duomenimis. Nei atsakovas, nei Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, bendravę su nepilnamete dukterimi, nesutiko, kad ji būtų apklausiama teismo posėdyje, nes itin jautriai reaguoja į šią situaciją. Be to, ji buvo konsultuota psichologo. Teismo paskirtas ekspertas, apklausęs mergaitę, taip pat nurodė, kad šalių nesutarimai jai kelia nerimą, ji tampa jautri, graudinasi, sumišusi dėl to, ką šiuo metu reikėtų vadinti savo šeima, dar nesugeba visapusiškai suprasti ir kritiškai įvertinti kitų asmenų elgesio, prognozuoti sudėtingų įvykių eigos, numatyti jų tolimesnių padarinių. Dėl šių priežasčių teismas pagrįstai atmetė ieškovės prašymą apklausti nepilnametę dukterį teismo posėdyje. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendė, kad vaiko noras gyventi su motina ,,nėra susiformavęs dėl pakankamai objektyviai pagrįstų priežasčių“, tai patvirtinta ekspertizės duomenys, šalių parodymai. Teismai teisingai nurodė, kad pagrindinė priežastis, kurią nurodo mergaitė, yra ta, jog tėvas griežtesnis, reiklesnis, tačiau tai neprieštarauja vaiko interesams, o juos atitinka, nes tėvo bendravimas su mergaite, taip pat kaip ir motinos, pagrįstas meile ir rūpesčiu.
2. Atsakovas pažymi, kad teismai, nekeisdami vaiko gyvenamosios vietos, nenukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2011; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006). Byloje nepateikta duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog kasatorės dabartinė gyvenamoji patalpa yra nuolatinė ir tokia išliks ilgą laiką. Be to, teismo posėdžio metu tiek byloje apklausti liudytojai, tiek kasatorė patvirtino aplinkybę, kad nuo jos išėjimo gyventi atskirai, t. y. nuo 2007 m. gruodžio mėn., iki 2011 m. ji pakeitė šešias gyvenamąsias vietas, o atsakovo ir dukters gyvenamoji vieta nepasikeitė nuo pat jos gimimo. Taigi, gyvenamoji vieta pas tėvą vaikui yra įprasta ir nuolatinė. Reikšminga laikytina ir aplinkybė, kad vaikas kartu su tėvu gyveno beveik trejus metus, vaiko gyvenimo aplinka buvo stabili, taigi tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas. Tačiau byloje neįrodyta, kad kasatorė šiuo metu gali užtikrinti geresnes auklėjimo ir auginimo sąlygas nei tas, kurias šiuo metu užtikrina atsakovas. Taigi, dukters interesus labiau atitinka nustatytos gyvenamosios vietos nekeitimas ir situacijos stabilizavimas. Atsakovas pažymi, kad duktė ir jo sugyventinės sūnus gyvena ne tame pačiame kambaryje: kambarys per vidurį perskirtas didele aukšta trijų durų spinta, kuri tarnauja kaip siena. Taigi, ji turi savo erdvę, kurioje yra visi būtini jai augti, vystytis bei mokytis reikalingi baldai bei daiktai. Dėl to teismas pagrįstai nurodė, kad tėvas šiuo metu turi galimybę nepilnametei dukteriai suteikti stabilesnę aplinką, geriau rūpintis jos auklėjimu ir lavinimu, aplinka jai saugi, todėl nėra pagrindo keisti gyvenamąją vietą. Atsakovas pažymi ir tai, kad nuo 2007 m. gruodžio mėn. kasatorė gyveno atskirai, iki 2010 m. rugpjūčio 17 d. ji po savaitę gyveno su kiekvienu iš tėvų. Kasatorė nesugebėdavo dėl tuo metu netinkamo gyvenimo būdo, piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais gyventi su dukterimi visą savaitę ir paskambinusi atveždavo ją tėvui. Atsakovas mano, kad mergaitės identiškumas gali sėkmingai formuotis ir jai nuolat gyvenant su tėvu. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo teikti jai privilegijas dėl lyties, nes tai pažeistų Konstituciją, CK ir kitus įstatymus. Atsakovas su dukterimi bendrauja labai šiltai, atvirai, kartu sprendžia iškilusias problemas; visada padeda jo gyvenimo draugė, su kuria dukterį sieja artimas ryšys (ji atvirai pasipasakoja savo išgyvenimus ir nuoskaudas, atskleidžia paslaptis). Duktė bendrauja su kasatore, todėl taip prisideda prie savo dukters identiškumo formavimosi. Be to, iš liudytojų parodymų aišku, kad doroviniai kasatorės bruožai, jos polinkis nesaikingai vartoti alkoholinius gėrimus, neblaivios elgesys nepilnametės dukters akivaizdoje kelia abejonių, ar ji gali tinkamai diegti moralines vertybes.
3. Atsakovas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime tik nurodė, jog byloje yra pateiktas 2012 m. gruodžio 27 d. kaltinamasis aktas, kuris liudija pareigos išlaikyti vaiką pažeidinėjimo faktą. Tačiau teismas kasatorės baudžiamosios bylos nenagrinėjo ir nepripažino jos kalta padarius nusikalstamą veiką.
4. Atsakovas sutinka su teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, nes ji neleis kasatorei piktnaudžiauti savo teisėmis ir reikalauti pasiimti dukterį ne tuo laiku, kaip nuspręsta. Be to, kai su vienu iš tėvų lieka vaikas, tai jam neišvengiamai tenka didžiausioji vaiko išlaidų ir rūpinimosi našta, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialinio aprūpinimo užtikrinimu, kitas tėvų tik teikia išlaikymą pinigais ir auklėjant vaiką nedalyvauja. Taigi, kasatorei pastoviai neteikiant išlaikymo ir dukteriai gyvenant pas tėvą, būtent jam tenka didesnė išlaikymo išlaidų dalis. Atsakovas pažymi, kad teismas privalo atsižvelgti į tą aplinkybę, jog nuo kasatorės išėjimo gyventi atskirai (2007 m. gruodžio mėn.) iki 2011 m. ji pakeitė šešias gyvenamąsias vietas, todėl, atsižvelgiant į tokį nepastovų kasatorės gyvenimo būdą ir negalint numatyti, kur ji gyvens po kelių mėnesių ar metų, būtų neteisinga jos pasimatymų su dukterimi išlaidas perkelti ja nuolat besirūpinančiam tėvui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniu skundu prašydama panaikinti sprendimo ir nutarties dalis dėl dukters gyvenamosios vietos nustatymo ir dėl šios dalies jos ieškinio reikalavimą patenkinti, kasatorė nurodo, kad teismai, palikdami nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su atsakovu (tėvu), neatsižvelgė į išreikštą vaiko norą gyventi su motina, neišklausė vaiko teisme tiesiogiai ar per atstovus, neieškojo pusiausvyros tarp vaiko ir priešingai nusiteikusių tėvų interesų, netinkamai vertino reikšmingas bylos aplinkybes, be pagrindo rėmėsi kaltinamuoju aktu jai iškeltoje baudžiamojoje byloje.
Dėl bendrųjų reikalavimų, sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo
Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti dėl visų su santuokos nutraukimu susijusių padarinių, tarp jų – ir dėl sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.59 straipsnis). Šeimos teisinių santykių reglamentavimas užtikrina tėvams galimybę susitarti, su kuriuo iš jų po santuokos nutraukimo liks gyventi nepilnametis vaikas, taip pat nustatyti kito tėvo (su kuriuo vaikas negyvens) bendravimo su vaiku tvarką, sudarant ir teismui, sprendžiančiam santuokos nutraukimo klausimą, pateikiant sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių (CK 3.53 straipsnio 3 dalis). Teismas, nustatęs, kad tokia sutartis neprieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų, ją patvirtina, įtraukdamas sutarties turinį į teismo sprendimą (CK 3.53 straipsnio 3, 4 dalys).
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-24/2010; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. v. I. Č., bylos Nr. 3K-3-555/2007; kt.) – pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.169 straipsnio 3 dalis). Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-269/2013; 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-242/2005; 2003 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Ch. v. Ž. Ch., bylos Nr. 3K-3-334/2003; kt.). Kasacinio teismo praktikoje neapibrėžta, koks aplinkybių dėl vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimas vertintinas kaip esminis, tačiau pagal pateikiamus pavyzdžius tai galėtų būti tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. N. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 5 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje L. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-207/2003); esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. D. I., bylos Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-24/2010). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.
Sprendžiant, ar esanti aplinka užtikrina vaiko poreikius, būtina atsižvelgti ir į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų kriterijus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Ch. v. D. Ch., bylos Nr. 3K-3-513/2007; 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. S. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-41/2010); individualizuoti vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-49/2009); negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. S. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-41/2010), tačiau esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo – vaiko interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-269/2013).
Dėl būtinybės išsiaiškinti vaiko norą, kai sprendžiamas jo gyvenamosios vietos pakeitimo klausimas
Tiek tarptautiniuose (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), tiek nacionaliniuose teisės aktuose (CK 3.177, 3.164 straipsniai) teismas, sprendžiantis vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, įpareigojamas išsiaiškinti vaiko nuomonę, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi, tačiau juose nenustatyta, jog visais atvejais ši teismo pareiga turi būti įgyvendinama tiesiogiai, t. y. per teismo posėdį. Kasacinio teismo nurodyta, kad įstatyme nustatyta ,,neįmanomumo“ apklausti vaiką per teismo posėdį sąlyga turėtų būti suprantama ne tik kaip objektyvus vaiko negalėjimas dalyvauti teismo posėdyje (pvz., dėl ligos), tačiau ir kaip negalėjimas dalyvauti dėl to, kad gali būti pažeisti jo interesai. Atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes (vaiko jautrumą, galimą apklausos žalą jo psichinei būklei, įtaką neigiamų jausmų (baimės, nerimo, nesaugumo) formavimuisi ir kt.), apklausti vaiką teismo posėdyje gali būti nerekomenduojama ar netikslinga. Dėl to teismas pasirengimo bylos teisminio nagrinėjimo stadijoje gali pavesti valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai, pedagogams, kitiems socialiniams darbuotojams ar asmenims išsiaiškinti, su kuriuo iš tėvų vaikas norėtų gyventi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-269/2013).
Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, vertindama kasatorės argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kasatorės dukters norus gyventi su ja, kad duktė nebuvo tiesiogiai išklausyta teisme, sprendžia, jog šie nesudaro pagrindo naikinti priimtus teismų sprendimus. Pažymėtina, kad, nagrinėdami šią bylą, teismai nuosekliai vadovavosi kasacinio teismo praktika šios kategorijos bylose ir išsamiai analizavo bei vertino bylos aplinkybes. Teismo išvada neapklausti teismo posėdyje kasatorės vaiko ir remtis psichologinės ekspertizės duomenimis atitinka EŽTT praktiką, nes joje akcentuojamas bendras principas – klausimas, ar būtina išklausyti vaiką teisme, kiekvienu atveju priklauso nuo individualių aplinkybių. Pažymėtina ir tai, kad 2010 m. Europos Tarybos Ministrų kabinetas priėmė specialiąsias vaiko interesus atitinkančias teisingumo gaires, siekdamas užtikrinti, kad teisingumas visada atitiktų vaiko interesus. Šiose gairėse dėl vaiko teisės būti išklausytam ir reikšti savo nuomonę nurodoma, kad į vaiko nuomonę ir požiūrį turi būti deramai atsižvelgiama (45 punktas), tačiau taip pat akcentuojama, jog jiems turėtų būti paaiškinama, kad jų teisė būti išklausytam, ir tai, jog į jų nuomonę būtų atsižvelgta, nebūtinai gali lemti galutinį sprendimą (48 punktas).
Bylos duomenimis, į bylą išvadas teikiančiomis institucijomis buvo patraukti Utenos rajono ir Panevėžio miesto savivaldybių administracijų Vaiko teisių apsaugos skyriai. Atsakovo prašymu Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 29 d. nutartimi paskyrė šalių dukteriai ambulatorinę teismo psichologinę ekspertizę. Šios ekspertizės akte išdėstytas vaiko požiūris tiek į tėvą, tiek į motiną, taip pat į motinos vyrą bei tėvo draugę, su kuria jis gyvena; konstatuota, kad mergaitė vertina ne gyvenimo sąlygas pas kiekvieną tėvų atskirai, tačiau jai rodomą dėmesį, šiltą bendravimą. Gyvenimą su tėvu duktė vertina teigiamai, tačiau trūksta ir motinos, jos ilgisi, šiuo metu labiau norėtų gyventi su motina, nes gauna ir jos dėmesio. Ekspertizės akte konstatuota, kad abu tėvai dukteriai yra reikšmingi, santykai šilti, paremti rūpesčiu. K. P. teigiamai vertina tiek motinos sutuoktinį, tiek tėvo sugyventinę, tačiau jai labiau patinka motinos sutuoktinis. Ekspertų atkreiptas dėmesys į tai, kad mergaitė negeba visapusiškai suprasti ir kritiškai vertinti kitų asmenų elgesio, prognozuoti sudėtingų įvykių eigos, numatyti jų tolimesnių padarinių; jai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, o polinkis į įtaigumą atitinka jos amžiaus tarpsnį bei gyvenimo patirtį. Taigi, šalių duktė gali išreikšti savarankišką nuomonę dėl nuolatinio gyvenimo su viena šalių.
Iš ekspertizės akto išvadų matyti, kad buvo išsamiai išsiaiškintas vaiko požiūris į abu tėvus, motinos vyrą ir tėvo sugyventinę, vaiko norai gyventi su vienu ar kitu iš tėvų. Bylos šalys ekpertizės išvadų neginčijo. Pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Taigi, ekspertizės išvada vertinama visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, įvertino Panevėžio miesto ir Utenos rajono savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyrių pateiktas išvadas, ekspertizės išvadą ir pagrįstai konstatavo, kad kasatorė negali užtikrinti nepilnametei dukteriai kitokių (geresnių) auklėjimo ir augimo sąlygų, nei atsakovas jai dabar suteikia. Kasatorė neįrodė, kad jos dukters gyvenamosios vietos pakeitimas labiau atitiks jos, kaip vaiko, interesus; dabartinė dukters gyvenamoji vieta pažeidžia vaiko interesus, atsakovas neturi galimybės išlaikyti ir rūpintis dukterimi, esanti aplinka jai tapo nesaugi ir situacija iš esmės pasikeistų, dukters gyvenamąją vietą nustačius su kasatore. Taigi, kasatorė neįrodė tokių aplinkybių, kurios pagrįstų gyvenamosios vietos pakeitimo būtinybę ir sudarytų pagrindą ją pakeisti (CK 3.169 straipsnio 3 dalis). Vien dukters nepakankamai motyvuotas noras gyventi su motina šiuo atveju negali būti pripažintas pagrindu keisti gyvenamąją vietą, nes, minėta, į vaiko norus reikia atsižvelgti, tačiau jie teismui nėra privalomi ir kiekvienos bylos atveju sprendžiama individualiai. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju teismai pagrįstai pasirinko išsaugoti šeimoje susiklosčiusią situaciją, jos stabilizavimo būdą.
Kasaciniame skunde nurodyta ir tai, kad teismai, tiesiogiai ar per atstovą (atstovus) teismo posėdyje neišklausydami vaiko, pažeidė įstatymo reikalavimus. Jau minėta, kad tiek tarptautiniuose dokumentuose, tiek CK nustatyta, kad vaiko nuomonės išklausymas dėl su juo susijusių klausimų yra fundamentalus principas, tačiau nėra absoliutus, o priklauso nuo vaiko brandos ir amžiaus, kitų konkrečių bylos aplinkybių. Nagrinėjau atveju byloje esant išsamiai psichologinei ekspertizei, kurios rezultatų šalys neginčijo, į ekspertui užduotą klausimą, ar K. P. pagal savo amžių, raidos lygį, individualias psichologines savybes bei būseną gali būti apklausiama teismo posėdyje dėl gyvenamosios vietos nustatymo, atsakyta, jog jos nerekomenduojama apklausti teismo posėdyje, nes įtampa tarp kasatorės ir atsakovo jai kelia nerimą, tampa jautri, graudinasi, yra sumišusi dėl to, ką šiuo metu norėtų vadinti savo šeima, nes jaučiasi mylima ir globojama tiek abiejų jos biologinių tėvų, tiek kartu su jais gyvenančių asmenų. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokioms bylos aplinkybėms, teismai turėjo teisinį pagrindą teismo posėdyje neišklausyti šalių dukters ir remtis ekspertizės akte išsakyta vaiko nuomone.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas kaip įrodymu apie pažeistą pareigą išlaikyti vaiką be pagrindo rėmėsi 2012 m. gruodžio 27 d. kaltinamuoju aktu. Pagal šiuo aktu inkriminuojamas veikas kasatorė buvo išteisinta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, todėl ji laikytina nekalta, o teismas – neturinčiu pagrindo remtis tokiu įrodymu.
Pasisakydama dėl šio argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė pagrįstai teigia, jog pagal Lietuvos Konstitucijos 31 straipsnį asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusius teismo nuosprendžiu, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis kaltinamojo akto išvadomis. Tačiau pripažintina, kad kasacinio skundo argumentas nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo atmestas reikalavimas pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, nes Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartyje nurodyta, jog baudžiamojoje byloje surinkti bei apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai, kolegijos manymu, ,,neabejotinai patvirtina, jog išteisintoji iš tiesų neteikė išlaikymo vaikui teismo nustatyta forma, t. y. nemokėjo teismo nustatytų periodinių išmokų“. Tačiau, kolegijos vertinimu, ,,neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų išteisintosios piktavališkumą, šioje byloje nėra“. Taigi, įsiteisėjusia baudžiamosios bylos nutartimi konstatuotas faktas apie kasatorės nemokėtas periodines išmokas ir šiomis aplinkybėmis nedraudžiama remtis civilinėje byloje.
Kasatorė nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas kasatorės bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarką, nepagrįstai pasimatymų su vaiku išlaidas ir prievolę pasiimti bei parsivežti dukterį į jos nuolatinę gyvenamąją vietą perkėlė kasatorei, nuo šios pareigos visiškai atleisdamas vaiko tėvą. Kasatorės nuomone, nurodyta tvarka prieštarauja CK 1.5 straipsnyje reglamentuotiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes jai taikoma didesnė finansinė našta matytis ir bendrauti su dukterimi. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiuo argumentu, pažymi, kad šalių dukters gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu (atsakovu), kuris privalo užtikrinti dukters materialiuosius poreikius, kasdienę priežiūrą, auklėjimą, tinkamą laisvalaikio praleidimą ir pan. Iš kasatorės šiuo atveju yra priteistas 300 Lt į mėnesį išlaikymas dukteriai. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad tėvui, su kuriuo lieka vaikas, neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialinio aprūpinimo užtikrinimu, t. y. tenka didžiausioji išlaidų ir rūpinimosi vaikais našta, nes su juo gyvena vaikai, o kitas iš tėvų tik teikia išlaikymą pinigais ir auklėjant vaikus dalyvauja epizodiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. D. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. K. , bylos Nr. 3K-3-528/2011; kt.). Esant tokioms nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad kasatorei taikoma didesnė finansinė našta ir kad pažeidžiami teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai rūpinantis nepilnamete dukterimi. Dėl to šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 31,32 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Atsakovas nepateikė duomenų apie jo patirtas atstovavimo kasacinės instancijos teisme išlaidas, todėl teisėjų kolegija dėl jų priteisimo nesprendžia.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 31,32 Lt (trisdešimt vieną litą 32 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Algis Norkūnas
Gediminas Sagatys