Administracinė byla Nr. eAS-219-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00242-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maisto pramonės logistikos grupė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maisto pramonės logistikos grupė“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Maisto pramonės logistikos grupė“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. VR-17.5-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pripažįstami negaliojančiais pareiškėjui išduoti pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai; 2) panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštą Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 „Dėl VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ išrašytų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą“ (toliau – ir Raštas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti apskųstų Sprendimo ir Rašto galiojimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo UAB „Maisto pramonės logistikos grupė“ skundo dalį dėl Rašto panaikinimo, priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojo atsakovą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį iki 2018 m. vasario 6 d. pateikti nuomonę dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Rašto panaikinimo, nurodė, jog ginčijamas Raštas yra informacinio pobūdžio, nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Teismo vertinimu, Raštu pareiškėjui nei apskaičiuojamas, nei nurodomas sumokėti mokestis už aplinkos teršimą. Teismas atkreipė dėmesį, jog iš esmės pareiškėjui teisines pasekmes sukelia skundžiamas Sprendimas, todėl skundo dalį dėl šio Sprendimo panaikinimo priėmė.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo teismas nurodė, kad šiuo atveju būtina gauti atsakovo ir (ar) kitų proceso dalyvių nuomonę, todėl įpareigojo atsakovą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį iki 2018 m. vasario 6 d. pateikti nuomonę dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Pareiškėjas UAB „Maisto pramonės logistikos grupė“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti nagrinėti jo skundo reikalavimo dalį dėl Rašto panaikinimo, tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Rašto galiojimą.

Pareiškėjas teigia, jog teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti reikalavimą dėl 2017 m. gruodžio 19 d. Rašto, nes jam tiesiogines teisines pasekmes sukelia abu skundžiami aktai. Be to, teismo atsisakymas nagrinėti reikalavimą dėl šio Rašto panaikinimo pažeidžia ne tik bendrąjį principą, kuris nustato, kad skundo priėmimo stadijoje teismas negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, bet ir pareiškėjo teisę į teisminę gynybą apskritai. Be to, teismas nukrypo nuo savo paties praktikos analogiškose bylose, o tai yra nesuderinama ne tik su Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintais lygiateisiškumo bei teisinio tikrumo principais.

Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo 2017 m. gruodžio 19 d. Rašto atžvilgiu. Tiesiogines pasekmes pareiškėjui sukelia abu skundžiami aktai. Pareiškėjo skunde įvardijamos grėsmės yra tiesiogiai susijusios su skundžiamais aktais, nes realios teisinės pasekmės pareiškėjui kyla ne iš kitų atsakovo vykdomų administracinių procedūrų, o iš skundžiamų aktų. Raštu, kuris grindžiamas Sprendimu, pareiškėjas yra įpareigotas iki 2018 m. vasario 15 d. sumokėti mokestį.

Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos: 1) skundžiami aktai yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) neteisėti, nes jų priėmimą lėmė ne pareiškėjo padaryti pažeidimai, o trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai; 2) būtinybę sustabdyti skundžiamų aktų galiojimą lemia susiklosčiusi išskirtinė situacija, kai pareiškėjas įpareigojamas antrą kartą sumokėti už atliekų tvarkymą; 3) nesustabdžius skundžiamo akto galiojimo, bus paneigti pareiškėjo interesai; 4) nesustabdžius skundžiamo akto galiojimo jis neturės realių galimybių išsireikalauti visiško nuostolių atlyginimo net ir palankaus galutinio teismo sprendimo atveju; 5) prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė atitinka teismų praktikoje suformuluotus kriterijus – yra proporcinga, adekvati ir atitinka viešą interesą.

Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas mano, jog teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukuria pareiškėjui teisių ir pareigų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo atmestas kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartimi.

Atsakovas pažymi, kad Vilniaus RAAD Raštu informavo pareiškėją apie pareigą, kuri atsirado įstatymų pagrindu, nustatydama protingą terminą, kad būtų efektyviau suplanuoti gamintojų / importuotojų mokestiniai patikrinimai. Todėl, atsakovo teigimu, pagrįsta teismo išvada, kad net ir panaikinus šį Ratą, pareiškėjo pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą niekaip nepasikeis, o Vilniaus RAAD privalės siųsti tokį raštą pareiškėjui pakartotinai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo UAB „Maisto pramonės logistikos grupė“ atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 „Dėl VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ išrašytų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą“ panaikinimo atsisakė priimti Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, ginčijamas Raštas yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamu Raštu pareiškėjas buvo informuotas, jog Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-8.2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ buvo patvirtintas viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkumo organizacija“ patikrinimo aktas Nr. VR-19.2-54. Taip pat pareiškėjas buvo informuotas, jog vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. D1-213 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ 17.2 punktu, jis turi apsiskaičiuoti privalomą sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis sumą ir ją sumokėti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog pareiškėjui šiuo atveju teisines pasekmes sukelia būtent Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. VR-17.5-8.2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, o ne Raštas, kuris yra informacinio pobūdžio.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal ABTĮ 15 straipsnį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartyse, priimtose administracinėse bylose Nr. eAS-164-520/2018 ir Nr. eAS-165-525/2018. Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimai, yra tapačios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose. Pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurios pagrindu būtų galimas kitoks ginčijamo Rašto apskundimo galimybės aiškinimas.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog įvertinus tai, kad ginčijamas Raštas yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, nėra pagrindo analizuoti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ginčijamo Rašto atžvilgiu.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino faktinę situaciją ir nagrinėjamo klausimo atitiktį teisės normoms, todėl 2018 m. sausio 30 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maisto pramonės logistikos grupė“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė