Civilinė byla Nr. 3K-3-332/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.3; 30.10; 33; 45.6

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. liepos 10 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Zigmo Levickio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui G. P. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo bei atsakovo G. P. priešieškinį dėl termino nuosavybei įregistruoti atnaujinimo, tretieji asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“, valstybės įmonė Registrų centras.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui sudarytos buto pirkimo-pardavimo sutarties neįregistravimo teisinių padarinių.

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 1995 m. vasario 3 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, taikyti dvišalę restituciją ir priteisti atsakovui 25 600 Lt, o butą grąžinti jai. Nurodė, kad 1995 m. vasario 3 d. pardavė atsakovui butą, tačiau atsakovas neįvykdė 1964 m. CK 255 straipsnyje nustatyto reikalavimo, t. y. neįregistravo buto pirkimo-pardavimo sutarties Vilniaus TVIPP biure „Valda“. 1998 m. sužinojusi, kad atsakovas neįregistravo buto pirkimo-pardavimo sutarties ir kad butas Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas jos vardu, ieškovė bandė susitarti su atsakovu, kad šis sutvarkytų buto pirkimo-pardavimo dokumentus, tačiau atsakovas nereagavo. Dėl to, kad atsakovas neįregistravo buto pirkimo-pardavimo sutarties, nemokėjo už butui teikiamas komunalines paslaugas 1998 m. antstoliai pradėjo išieškojimą iš 0jos; skolos suma auga, o atsakovas sąmoningai neįregistruoja sutarties. Dėl to jai yra daroma žala. Kadangi pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalį terminas pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti baigėsi 1995 m. gegužės 3 d., tai sutartis yra neįregistruota, todėl negaliojanti, pagal 1964 m. CK 47 straipsnio 2 dalį taikytina restitucija. Ieškovė papildomai prašė iškeldinti atsakovą iš buto bei priteisti iš jo 4238,58 Lt skolos už komunalines paslaugas. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. liepos 1 d. sprendimu bylos dalį dėl atsakovo iškeldinimo iš buto nutraukė, priteisė ieškovei iš atsakovo 4238,58 Lt skolos. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 29 d. nutartimi šią sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Atsakovas prašė atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybei įregistruoti. Nurodė, kad jis butą įgijo sąžiningai, daugiau kaip dešimt metų sąžiningai, teisėtai ir atvirai jį valdo, moka mokesčius, aktyviai dalyvauja tvarkant daugiabučio gyvenamojo namo bendrus reikalus kaip buto savininkas, sudarant paslaugų sutartis su paslaugų tiekėjais nekilo problemų dėl jo, kaip buto savininko, statuso. Sudarant buto pirkimo-pardavimo sutartį jam nebuvo išaiškinti sutarties neįregistravimo padariniai, nes notarė netinkamai atliko įstatyme nustatytą pareigą. Be to, naujasis CK nebenustato privalomos teisinės registracijos nuosavybei. Apie kilusius buto pirkimo-pardavimo sutarties neįregistravimo padarinius jis sužinojo 2006 m. kovo 31 d., kai ieškovė asmeniškai informavo jo motiną apie teismo priimtą sprendimą už akių. Kadangi jis iki 2006 m. kovo 31 d. negalėjo suvokti 1995 m. vasario 3 d. sutarties neįregistravimo padarinių, tai pripažintina, kad terminą šiai sutarčiai įregistruoti jis praleido dėl akivaizdžių ir svarbių priežasčių.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. kovo 2 d. nutartimi sujungė civilinę bylą pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui G. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo su civiline byla pagal pareiškėjo G. P. pareiškimą dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo. Teismas pripažino, kad pareiškėjo G. P. pareiškimas yra priešieškinis civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino – atnaujino praleistą terminą pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti. Teismas nustatė, kad šalys 1995 m. vasario 3 d. sudarė buto pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovė iš buto išsikėlė, atsakovas sumokėjo ieškovei 26 500 Lt, tačiau šios sutarties neįregistravo Vilniaus TVIPPB „Valda“; ginčo butas nuo 1994 m. kovo 7 d. yra įregistruotas ieškovės vardu. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo sutartyje nenurodyta, kaip sutartis turėjo būti įregistruota Vilniaus TVIPPB „Valda“, tenkino atsakovo prašymą atnaujinti praleistą terminą. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju negalima absoliučiai taikyti 1964 m. CK 255 straipsnio nuostatų, todėl vien tik sandorio neįregistravimas nedaro šio sandorio negaliojančio, teisinės registracijos neatlikimo faktas negali būti vertinamas kaip nuosavybės teisių atsiradimą paneigianti aplinkybė. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas naudojosi butu, jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius, sužinojęs apie sprendimą už akių kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo, teismas konstatavo, kad atsakovas įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą buto pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti praleido dėl objektyvių, svarbių priežasčių.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė: pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 1995 m. vasario 3 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, nurodant, kad buto savininkė yra ieškovė; priteisė iš ieškovės atsakovui 25 600 Lt. Kolegija pažymėjo, kad sutartyje aiškiai nurodyta, kokio įstatymo pagrindu (1964 m. CK 255 straipsnis) sutartis per tris mėnesius turi būti įregistruota Vilniaus TVIPP biure „Valda“; įstatyme aiškiai nurodyti neįregistravimo padariniai. Kolegija sprendė, kad atsakovas nėra asmuo, kuris dėl amžiaus, sveikatos būklės ar dėl išsilavinimo, negalėtų išsiaiškinti ir suprasti sutarties neįregistravimo padarinių (atsakovas buvo individualios įmonės savininkas). Apie tai, kad pirkimo-pardavimo sutartis turi būti įregistruota, buvo nurodyta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. sausio 18 d. sprendime, kuriuo iš atsakovo priteista skola už šilumą ir karštą vandenį. Atsakovas neįregistravo sutarties iki 2000 m. CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.). CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta situacija, kai sandoris sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tačiau 1964 m. CK 255 straipsnyje nustatytu terminu neįregistruotas. Tokiu atveju neįregistruotam sandoriui taikytini 1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyti padariniai, tačiau suinteresuota sandorio šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl praleisto termino sandoriui įregistruoti atnaujinimo. Kolegijos vertinimu, atsakovas nenurodė ir neįrodė svarbių termino praleidimo priežasčių, priešingai, įrodymai patvirtina, kad atsakovas sąmoningai įstatymo nustatytu terminu neįregistravo sandorio, nevykdė visų savininko funkcijų, t. y. įsigijęs butą ir jame apsigyvenęs, nemokėjo mokesčių už teikiamas butui paslaugas, klaidingai nurodydavo, kad ne jis yra savininkas. Byloje šalys neigė, kad juos siejo asmeninio pobūdžio santykiai. Surinkti įrodymai paneigia atsakovo argumentus, kad jis po sandorio sudarymo sąžiningai, teisėtai ir atvirai butą valdo, moka mokesčius, aktyviai dalyvauja tvarkant daugiabučio gyvenamojo namo bendrus reikalus, kad jam nebuvo žinomi sutarties neįregistravimo padariniai ir jis dėl svarbių priežasčių praleido terminą šiai sutarčiai įregistruoti. Vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdama į įstatymo nustatytą trukmę (3 mėnesiai), į tai, kiek šis terminas buvo praleistas, ginčo esmę, šalių elgesį, kolegija darė išvadą, kad atsakovo reikalavimas atnaujinti terminą negali būti tenkinamas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė esminius teisės principus bei teismų praktiką, nes nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas yra ne registracijos faktas, bet įstatyme nustatyta aplinkybė, su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios (pasibaigusius) teisės įregistravimo (išregistravimo) pagrindas, todėl vien tik registracijos nebuvimo aplinkybe paremtas teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnį CK 1.78-1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi po CK įsigaliojimo, o CK nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo padarinių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus. Teismas pripažindamas šalių sutartį negaliojančia, pritaikė jau neegzistuojančius tokiam sprendimui priimti pagrindus. Sandoriai iki CK įsigaliojimo, nors ir galėję būti pripažinti negaliojančiais pagal tuo metu galiojusius įstatymus, negali būti pripažinti negaliojančiais pagal naująjį CK, jeigu pastarajame nenumatytas toks pagrindas.

2. Taikydamas restituciją, teismas nesiaiškino svarbių restitucijai taikyti aplinkybių, t. y. ar ginčijamas turtas išlikęs, ar nėra pagerintas, ar apskritai galima taikyti restituciją natūra; neatsižvelgė į ekonomiškumo ir proporcingumo principus, nes neįvertino dabartinės sutartimi perleisto turto vertės, kuri yra daug išaugusi, palyginus su 1995 m. Taip pat nebuvo įvertintos turto išlaikymo ir pagerinimo išlaidos, tai lėmė, kad kasatorius nesąžiningai prarado būstą ir liko gerokai blogesnėje padėtyje nei iki sandorio sudarymo. Teismo priteista suma negali būti skaičiuojama identiškai sutartyje nurodytai kainai, nes šiuo metu ji nėra proporcinga gražinamo turto vertei, juolab neįmanoma įsigyti kito būsto už teismo priteistą sumą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal J. K. pareiškimą VĮ Registrų centro Šiaulių filialui ir kt., bylos Nr. 3K-3-114/2009) ir galiojančių įstatymų. Kasatorius nepateikė jokių pagrįstų duomenų, įrodymų, kad visą laiką nuo 1995 m. vasario 3 d. įregistruoti sutartį atsakovas praleido dėl svarbių priežasčių, todėl priešieškinis negalėjo būti tenkinamas. Kasatoriaus argumentai, kad jam nebuvo žinoma, jog butas yra įregistruotas jos vardu, yra paneigti byloje esančias įrodymais. Anot ieškovės, kasatorius elgėsi nesąžiningai tiek iki ieškinio pareiškimo, tiek teikdamas paaiškinimus teismui, t. y. jis jau 2002-2006 metais neabejotinai žinojo, kieno vardu įregistruotas butas, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, todėl negali būti ginamos nesąžiningo asmens teisės. Kasatorius turėjo savo verslą, buvo individualios įmonės savininkas, todėl jam taikomi aukštesni apdairumo, rūpestingumo ir atidumo kriterijai. Pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. Kadangi sutartis sudaryta galiojant 1964 m. CK, tai teismas pagrįstai netaikė 2000 m. CK ir sandorį pripažino negaliojančiu pagal 1964 m. CK.

2. Kasatorius kasaciniame skunde kelia buto pagerinimo, vertės padidėjimo klausimus, kurių neįrodinėjo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kasatorius reikalauja sąžiningumo, tačiau pats ilgus metus neįregistruodamas buto ir juo naudodamasis ieškovės sąskaita elgėsi nesąžiningai. Teisė negina nesąžiningo asmens.

3. Teismas, apgindamas ieškovės teisę į butą, užtikrino nepilnamečio vaiko interesus, nes ieškovė augina nepilnametį vaiką, o butas yra vienintelė jų gyvenamoji vieta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Trečiojo asmens atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir ieškovės atsiliepimas į kasacinį skundą.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad pagal įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Tikrindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Dėl to teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.

 

Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatų ir konstitucinių bei civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymo turto įgijėjo teisių apsaugai

 

1964 m. CK 149 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į daiktą, kuris turi būti registruojamas, turto įgijėjui atsiranda nuo daikto įregistravimo momento. Pagal CK 255 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį darė negaliojančią (CK 255 straipsnio 2 dalis). Ginčo sutartinių santykių susiformavimo metu įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas nebuvo naikinamasis ir šį terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių, teismas galėjo atnaujinti (CK 255 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta situacija, kai sandoris sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tačiau 1964 m. CK 255 straipsnyje nustatytu terminu neįregistruotas. Tokiu atveju neįregistruotam sandoriui taikytini CK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyti padariniai; tačiau suinteresuota sandorio šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl praleisto termino sandoriui įregistruoti atnaujinimo.

Pažymėtina, kad nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK nuostatose privalomos teisinės registracijos nenustatyta. Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalį daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei sutartis ar įstatymas nenustato ko kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Orestas“ v. UAB ,,Pramoninis servisas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000; 2002 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. PĮ ,,Maturė“ v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Vilniaus filialui, bylos Nr. 3K-3-174/2002; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. ir kt. v. P. V. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1158/2003; kt.). Taigi, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK 255 straipsnį, kasacinis teismas formuoja praktiką, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau šiuos registruojant būtina laikytis įstatyme nustatytų terminų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal J. K. pareiškimą VĮ Registrų centro Šiaulių filialui ir kt., bylos Nr. 3K-3-114/2009). Dėl to nuosavybės teisė į ginčo butą, atsiradusi pagal sandorį ir neįregistruota įstatyme nustatytu terminu, gali būti teisine tvarka registruojama, atnaujinus šį terminą.

Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia reiškia, jog savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Spręsdamas sandorio privalomos teisinės registracijos termino atnaujinimo klausimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis), teismas turi užtikrinti, kad nebūtų pažeistas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, veikiantis greta su pagrindiniais sutarčių teisės principais: sutarčių laisvės bei šalių autonomijos. Teisinėje situacijoje, kai įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybei tenkančią pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą, keitė teisinį reglamentavimą taip, kad nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus (turtą) atsiranda nuo turto perdavimo įgijėjui momento (išskyrus atvejus, kai ką kita nustato sutartis ar įstatymas), o ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre momento, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškintinos vertinant jų tikslus. Naujuoju nuosavybės santykių reglamentavimu atsisakyta neproporcingai didelės viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams. Nuoseklaus pereinamojo laikotarpio garantu tapo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriomis siekta teisėms ir pareigoms, atsiradusioms iki Civilinio kodekso, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., įgyvendinti nustatyti tokį teisinį mechanizmą, kuris užtikrintų „senųjų“ teisių ir pareigų įgyvendinimą „senąja“ tvarka. Tačiau būtina pažymėti, kad iš esmės naujo turinio nuosavybės santykių teisinis reglamentavimas, kuris inter alia užtikrino ir nesikišimo į privačius santykius principo veikimą (CK 1.2 straipsnis), įpareigoja teismą kiekvienu konkrečiu atveju taip individualiai įvertinti teisines situacijas, kuriose taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl įregistravimo termino atnaujinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumas tarp pereinamajam laikotarpiui paliktos viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams ir sandorio šalies, visiškai įvykdžiusios sutartines prievoles kitai sutarties šaliai, tačiau nevykdžiusios įstatymo jam nustatytos pareigos sandorį įregistruoti viešame registre, teisių ir teisėtų interesų apsaugos. Šiame kontekste paminėtini ir kasacinio teismo išaiškinimai dėl sandorių negaliojimo instituto paskirties. Pirma, šis institutas skirtas siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymo nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais siekiama užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Beltateksas“ v. UAB „Sarteksas“, bylos Nr. 3K-3-534/2007).

Šioje byloje kasacinis teismas prieina prie išvados, kad nors sandoris nebuvo įregistruotas (1964 m. CK 255 straipsnis), tačiau jo sudarymas atitiko šalių valią ir prievolės sutarties šalių buvo visiškai įvykdytos: ieškovė siekė parduoti, o atsakovas – pirkti butą; ieškovė gavo iš atsakovo sutartą buto kainą, turtą perdavė įgijėjui, kurį jis priėmė (1964 m. CK 253 straipsnis). Sutarties stabilumo principas (favor contractus), šalių autonomijos bei nuosavybės neliečiamumo principai lemia, kad nagrinėjamo ginčo atveju pirmenybė turi būti suteikta ne formaliems sandorio negaliojimo dėl registravimo neatlikimo argumentams, bet šalių valiai, o terminas sandoriui įregistruoti atnaujinamas siekiant užkirsti kelią neproporcingai dideliems turto įgijėjo praradimams, palyginus su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatų tikslais.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad ieškovė, už atsakovą įvykdžiusi turto išlaikymo prievoles, kurių vykdymo reikalauta teismų sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, turi teisę įstatymų nustatytais pagrindais iš atsakovo gauti išlaidų, turėtų jo turtui išlaikyti, atlyginimą.

Teisėjų kolegijai tenkinant kasacinį skundą, antrasis kasacinio skundo argumentas dėl restitucijos nesąžiningumo netenka reikšmės, todėl dėl jo nepasisakoma.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

Pateikdamas kasacinį skundą kasatorius sumokėjo 898 Lt žyminio mokesčio. Patenkinus kasacinį skundą atsiranda pagrindas šią sumą priteisti iš ieškovės (CPK 93 straipsnis). Taip pat iš ieškovės valstybės naudai priteisiamos su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme susijusios išlaidos – 56,55 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą.

Iš ieškovės I. B. (duomenys neskelbtini) atsakovo G. P. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 898 (aštuonis šimtus devyniasdešimt aštuonis) Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Iš ieškovės I. B. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) priteisti 56,55 Lt (penkiasdešimt šešis litus 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                Janina Januškienė

 

 

 

 

 

Gintaras Kryževičius

 

 

 

 

 

Zigmas Levickis