Administracinė byla Nr. A-1133-525/2017
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00406-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo K. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas K. R. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovas), priteisti po 70 Eur už kiekvieną, netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir areštinė) praleistą dieną.
Pareiškėjas skunde bei teismui raštu teiktame paaiškinime į atsakovo atstovo Panevėžio AVPK atsiliepimą nurodė, kad jis 21 parą, 2015 m. tris kartus po savaitę, buvo laikomas Rokiškio areštinės kamerose. Nurodė, kad jose nebuvo dieninio apšvietimo, langai su grotomis, todėl buvo apšvietimas blogas, buvo neįmanoma skaityti, kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, šalta, sienos neplaunamos, purvinos, apdulkėjusios, patalynė bei čiužiniai nevėdinami, nuo jų sklido šlapimo ir pelėsių kvapas. Tualetas nebuvo atskirtas nuo kameros gyvenamosios patalpos, nebuvo užtikrinamas privatumas, nuo kanalizacijos vamzdžių sklido blogas kvapas, iš krano pastoviai lašėjo vanduo, ir tai neleido užmigti. Be to, kamerų grindys nuo senumo buvo sutrūnijusios, girgždėjo. Kamerose nebuvo veidrodžio, drabužių džiovyklos, lentynėlės tualetinėms priemonėms susidėti. Nurodė, jog kreipėsi į areštinės medikus dėl danties skausmo, tačiau ne visą laiką gaudavo vaistų. Dėl tokių sąlygų jis patyrė išgyvenimus, tapo irzlus, nervingas, pablogėjo jo sveikata.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.
Teigė, jog K. R. Rokiškio areštinėje nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. buvo laikomas 16 kameroje vienas; nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. buvo laikomas 16 kameroje kartu su vienu asmeniu, nuo 2015 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. buvo laikomas 16 kameroje kartu su vienu asmeniu. Nurodė, kad Rokiškio areštinėje gegužės – rugsėjo mėnesiais, atsižvelgiant į oro sąlygas, kai kuriose kamerose išimami langų stiklai, siekiant užtikrinti kamerų vėdinimą per langus. Į areštinę pareiškėjas buvo patalpintas liepos – rugsėjo mėnesiais, kuomet dienos per metus ilgiausios, todėl, atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas savo poreikį skaityti galėjo patenkinti dienos metu, esant natūraliam apšvietimui. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras, 2015 m. spalio 5 d. atlikęs patikrinimą, jokių pažeidimų nenustatė, todėl pareiškėjo teiginiai dėl sanitarinio mazgo netinkamumo atmestini, kaip visiškai nepagrįsti. Pabrėžė, jog areštinėje laikomi asmenys, esant būtinumui, aprūpinami muilu, tualetiniu popieriumi. Taip pat asmenims, laikomiems areštinėje, yra išduodamos priemonės kameros švaros palaikymui. Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 5 d. patikrinimo akte Nr. HR-96 nenustatė, kad kameroje Nr. 16 drėgmė viršija nustatytas normas, kad yra pelėsio ar ropinėja „juodi vabaliukai“, kaip teigė pareiškėjas. Panevėžio AVPK Rokiškio r. policijos komisariato areštinėje minkštasis inventorius išduodamas ir tvarkomas vadovaujantis Higienos normos HN 39:2009 56-58 punkto reikalavimais, todėl jis tinkamai dezinfekuojamas, sulaikytiesiems išduodamas švarus ir nesuplyšęs. Pareiškėjo asmens kortelėje duomenų apie skiriamus vaistus ar kitus medicinos įrašus nebuvo, todėl pareiškėjo teiginiai apie medicininius duomenis neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvimo areštinėje metu sveikatos pablogėjimu nesiskundė. Duomenų, kad suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimai būtų padarę ilgalaikį, gilų neigiamą poveikį pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, nebuvo surinkta. Darė išvadą, jog pareiškėjo deklaruojami nepatogumai buvo mažareikšmiai. Teigė, jog tokiais atvejais, ginant žmogaus teises ir laisves, užtenka teisės pažeidimo pripažinimo, kaip pakankamos ir teisingos satisfakcijos už patirtą skriaudą, neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisiant.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu (b. l. 78–84) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė K. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas nustatė, jog byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Rokiškio areštinėje, atlyginimo.
Teismas nustatė, jog K. R. Rokiškio areštinėje nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. buvo laikomas 16 kameroje vienas; nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. buvo laikomas 16 kameroje kartu su vienu asmeniu, nuo 2015 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. buvo laikomas 16 kameroje kartu su vienu asmeniu. Iš šalių pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad Visuomenės sveikatos centras pareiškėjo buvimo Rokiškio areštinėje laikotarpiu kamerų patikrinimo neatliko. Artimiausias ginčui aktualiam laikotarpiui patikrinimas buvo atliktas 2015 m. spalio 5 d. pagal pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 22 d. skundą. Todėl teismas nagrinėdamas bylą rėmėsi ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 5 d. Patikrinimo akte Nr. HR-96 (toliau – ir patikrinimo aktas) nustatytomis aplinkybėmis.
Dėl kamerose buvusio apšvietimo teismas vertindamas prie bylos pateiktame 2015 m. spalio 5 d. patikrinimo akte nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, jog kameroje Nr.16, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo užtikrintas tinkamas kameros apšvietimas.
Teismas atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes dėl šiltuoju metų laikotarpiu išimamų langų stiklų, vertino kritiškai, kadangi tokio kamerų ventiliacijos būdo nenumato teisės aktai, be to, mažai tikėtina, kad areštinės darbuotojai langų stiklus išimdavo ir vėl juos įdėdavo pagal kamerose laikomų asmenų poreikius (esant tvankumui ar orui atšalus). Įvertinęs tai, teismas konstatavo kad atsakovo atstovas Rokiškio areštinės kamerose neužtikrino tinkamos ventiliacijos, tuo pažeidė HN 37:2009 23, 24 punktų reikalavimus.
Vertindamas patikrinimo akte nustatytas aplinkybes, kad kameroje Nr.16 lubose bei sienose plikomis akimis nebuvo matomos pelėsio pažeistos vietos, sprendė, kad nebuvo pažeistas HN 37:2009 48 punktas.
Dėl kamerose buvusio inventoriaus. Teismas vadovavosi Panevėžio AVPK Rokiškio r. policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio viršininko 2015 m. lapkričio 11 d. tarnybiniu pranešimu Nr.50-PR2-36044 (b.l.14), kuris patvirtino, kad kamerose buvo įrengtos metalinės spintelės ir jų būklė buvo pakankamai gera, jos buvo pritaikytos asmeniniams daiktams ir maisto produktams laikyti. Teismas atsižvelgė ir į Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 5 d. nustatytas aplinkybes, kuriame buvo užfiksuota, kad Rokiškio areštinės kamerų aprūpinimo baldais pažeidimų nenustatyta. Sprendė, jog pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjo laikymo Rokiškio areštinėje metu kameroje Nr. 16 užstatymas baldais neatitiko gyvenamųjų kamerų įrengimui keliamų reikalavimų.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo kameros gyvenamosios patalpos, nebuvo užtikrinamas privatumas, nuo kanalizacijos vamzdžių sklido blogas kvapas, iš krano pastoviai lašėjo vanduo, teismas vadovavosi HN 37:2009 20 punktu, kuriame numatyta, kad policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sprendė, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas tinkamai, kadangi buvo atskirtas 120 cm aukščio pertvara nuo gyvenamosios paskirties patalpos, pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos sanitarinį mazgą uždengti, tam įrengta užuolaidėle, jame buvo įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Nebuvo nustatyta, kad glazūruotos plytelės prie tualeto kameroje Nr. 16 būtų nukritusios. Tačiau iš patikrinimo akto duomenų nustatė, kad ginčo kameroje nebuvo veidrodžio, todėl teismas konstatavo, kad tuo buvo pažeistas HN 37:2009 20 punktas.
Dėl minkštojo inventoriaus teismas vertino Panevėžio AVPK Rokiškio r. policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio viršininko 2015 m. lapkričio 11 d. Nr. 50-PR2-36044 tarnybinį pranešimą ir nustatė, kad minkštas inventorius buvo dezinfekuojamas tinkamai, pasisakė, jog neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis, o pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad buvo padarytas pažeidimas.
Dėl vaistų skyrimo ir medicininės pagalbos suteikimo. Teismas vertino, kad pareiškėjas, buvimo areštinėje metu, sveikatos pablogėjimu nesiskundė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakako konstatuoti, kad jo buvimo Rokiškio areštinėje metu nebuvo jam suteikta medicininė pagalba.
Įvertinės visas byloje nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.
III.
Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą kuriuo ginčija Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą ir prašo pakeisti jį pripažįstant, kad vien teisės fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai atlyginti. Nurodo, jog byloje nebuvo įrodyta, kad atsiradę dvasiniai išgyvenimai yra susiję su Rokiškio areštinėje patirtais nepatogumais. Teigia, jog sulaikytųjų ir nuteistųjų asmenų patiriama vidinė įtampa, neretai yra natūrali organizmo reakcija. Be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į administraciją dėl pablogėjusios sveikatos būklės.
Pareiškėjas K. R. apeliaciniu skundu, prašo patenkinti jo skundą teiktą pirmosios instancijos teismui visa apimtimi. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė jo sveikatos pablogėjimo. Sprendimą vertina kaip nemotyvuotą.
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog su pareiškėjo motyvais nesutinka, vertina jį kaip nepagrįstą, prašo jį atmesti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Rokiškio areštinėje, atlyginimo.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas priteisė per mažą sumą jo neturtinei žalai atlyginti.
Atsakovas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pripažinti, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo padaryti kalinimo sąlygų pažeidimai, o prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Vadinasi, viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008).
Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-406-602/2015).
Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas (ABTĮ 136 str.), remiantis byloje esančia medžiaga, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde iškeltus ginčijamus klausimus, jame nurodytus įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas skundžiamo teismo sprendimo ar jo neteisėtumas ar nepagrįstumas.
Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v. Spain). Į šią EŽTT jurisprudenciją atsižvelgiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Pareiškėjas apeliaciniu skundu nurodo, jog teismas netinkamai ištyrė jo sveikatos duomenis, todėl priteisė per mažą sumą atlyginti jo patirtai neturtinei žalai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog jam ginčo metu skaudėjo dantį, kas teisėjų kolegijos vertinimu negali būti laikoma netinkamo kalinimo pasekme. Be to, iš jo paties rašytinių paaiškinimų, matyti, kad ginčo laikotarpiu jam buvo užtikrintas vizitas pas seselę, kuri jam išrašė vaistų nuo skausmo. Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus apsilankyti pas gydytoją, o jam nebūtų sudarytos galimybės, byloje nėra. Todėl, atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neturėjo pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimo.
Pareiškėjo buvimo Rokiškio areštinėje metu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos normoje HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009), kurio 21 punkte numatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai, ir, kartu su 22 punktu, įtvirtintas reikalavimas natūraliam ir dirbtiniam apšvietimui. Šios higienos normos 27 punkte buvo numatyta, kad policijos areštinės patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, 48 punkte - jog visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių.
Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių susijusių su higienos normų laikymusi ginčo kameroje vadovavosi Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 5 d. patikrinimo aktu Nr. HR-96. Teisėjų kolegija vertina, jog tai tinkamas įrodymas byloje, kadangi pareiškėjas pateikė skundą visuomenės sveikatos centrui dėl kameros kurioje buvo laikomas, o visuomenės sveikatos centras patikrinimą atliko ginčo kameroje ir vertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes.
Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog kameroje Nr.16, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo užtikrintas tinkamas kameros apšvietimas bei ventiliacija. Taip pat sutinka, su teismo vertinimu, kad ginčo kameroje, patikrinimo metu nenustačius pelėsio pažeistų kameroje vietų, pagrįstai nebuvo nustatytas HN 37:2009 48 punkto pažeidimas. Vadovaujantis Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio viršininko 2015 m. lapkričio 11 d. tarnybiniu pranešimu Nr.50-PR2-36044 (b.l.14) pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino, jog ginčo kameroje, kamerų aprūpinimo baldais pažeidimų nebuvo.
Sprendžiant ar pareiškėjui buvo užtikrinama teisė naudotis sanitariniu mazgu privačiai, svarbu atsižvelgti į EŽTT praktiką, kurioje numatyta, kad privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr. 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 73–75 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją, 99 p.). Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją, 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją, 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, 28 p.).
Atsižvelgdama į pirmiau aptartą EŽTT praktiką, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors sanitarinio mazgo atskyrimas dalinėmis pertvaromis nuo daugiavietės gyvenamosios patalpos dalies nacionalinėje teisėje nurodytų standartų nepažeidžia, tačiau jis nelaikytinas pakankamu ir asmens privatumo tinkamai neapsaugo. Tokio požiūrio į asmens privatumo garantijas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas (žr. 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-402-662/2017, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017).
Tačiau, atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis - Panevėžio AVPK Rokiškio r. policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio viršininko 2016 m. vasario 18 d. tarnybinį pranešimą Nr. 50-PR2-6406, iš kurio matyti, kad areštinės kamerų tualetuose, priekinėje pusėje yra užuolaidos, į tualetą užėjęs asmuo užkabina užuolaidą padarytu kabliuku prie sienos įrengta kilpa ir tokiu būdu tualeto patalpa tampa uždara iš visų pusių, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeista. Atitinkamai teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad visuomenės centro patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 16 kameroje nebuvo veidrodžio ir virš sanitarinio mazgo mechaninė ištraukiamoji ventiliacijos anga buvo neefektyvi, sprendžia, kad HN 37:2009 20 punkto pažeidimas buvo nustatytas pagrįstai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo netikėti atsakovės atstovo Panevėžio AVPK Rokiškio r. policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio viršininko 2015 m. lapkričio 11 d. Nr. 50-PR2-36044 tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad čiužiniai ir kitas minkštasis inventorius yra dezinfekuojami. Pareiškėjas įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes nepateikė, o apeliaciniame skunde teismo nustatytų aplinkybių šiuo klausimu neginčijo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su nustatytų pažeidimų mastu, trukme (viso 21 para) ir intensyvumu (pareiškėjas areštinėje buvo laikomas periodiškai), atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (2015 m. minimalus atlyginimas sudarė 325 Eur), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, tačiau, vertina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per didelis, todėl turi būti mažinamas, pareiškėjui priteisiant 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Pareiškėjo K. R. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjo K. R. naudai 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė