Administracinė byla Nr. eA-36-438/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03805-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 24.3.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei kalbos inspekcijai ir Valstybinei lietuvių kalbos komisijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi skundu į teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorę nedelsiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatą, vykdyti Vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 26, 27, 30 ir 31 punktuose numatytus reikalavimus ir pašalinti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles, kuriose nurodyti teisiškai neįregistruoti gatvių pavadinimai Vilniaus mieste Rusų, Islandijos, Varšuvos, Totorių, Žydų, Vokiečių, Karaimų ir Latvių gatvėse bei Vašingtono aikštėje, taip pat pakeisti gatvės pavadinimo lentelę, užrašytą valstybine kalba ir pritvirtintą ant stulpelio Varšuvos gatvėje, įrengiant naują kelio informacinį ženklą „Gatvės pavadinimas“ pagal Aprašo 26 ir 31 punkto reikalavimus.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus mieste Rusų, Islandijos ir Varšuvos gatvėse bei Vašingtono aikštėje greta gatvių pavadinimų lentelių lietuvių kalba yra gatvių pavadinimų lentelės nevalstybine kalba. Pagal Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Vienintelė išimtis numatyta Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta tautinių bendrijų organizacijų teisė savo pavadinimus bei informacinius užrašus pateikti ne tik lietuvių, bet greta ir kitomis kalbomis. Gatvių pavadinimų lentelės nėra tautinių bendrijų organizacijų informaciniai užrašai, todėl joms Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis negali būti taikoma.
3. Pareiškėjas teigė, kad Varšuvos gatvės pavadinimo lentelė valstybine kalba neatitinka Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 1 priedo „Kelio ženklai“ 9 punkto informaciniam kelio ženklui Nr. 617 „Gatvės pavadinimas“ nurodytų dizaino ir formos reikalavimų, todėl jis pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorei 2016 m. rugsėjo 9 d. reikalavimą Nr. 1R-8 „Dėl LR Valstybinės kalbos įstatymo ir Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą aprašo reikalavimų vykdymo“ (toliau – ir Reikalavimas), kuriuo prašė nedelsiant pašalinti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles, kuriose nurodyti teisiškai neįregistruoti gatvių pavadinimai Vilniaus mieste Rusų, Islandijos ir Varšuvos gatvėse bei Vašingtono aikštėje ir pakeisti gatvės pavadinimo lentelę, užrašytą valstybine kalba bei pritvirtintą ant stulpelio Varšuvos gatvėje, įrengiant naują kelio informacinį ženklą „Gatvės pavadinimas“ pagal Aprašo 26 ir 31 punkto reikalavimus.
4. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 15 d. gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. rugsėjo 13 d. raštą Nr. A51-67873/16(3.3.2.3-TD2) (toliau – ir Raštas), su kuriuo nesutinka, pažymėdamas, jog lentelių įvardijimas kaip stilizuotų ir dekoracinių nepakeičia jų prasmės, turinio, tikslo, o nurodytų gatvių pavadinimo lentelių tvirtinimo ant pastatų ketinimai ar šių veiksmų atlikimo interpretacijos savaime nepašalina reikalavimo vykdyti Valstybinės kalbos įstatymo ir Aprašo nuostatas, pagal kurias viešieji užrašai yra rašomi valstybine kalba. Šiuo atveju nurodytų lentelių, pritvirtintų ant pastatų, forma, stilizacija, dekoracijos ar spalva nėra ginčijamos. Vilniaus miesto savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo ir suteikusi nurodytoms gatvėms pavadinimus kita nei valstybine kalba, todėl pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės mero ir administracijos direktorės veiksmuose įžvelgia savivaldžiavimą ir veikimą ultra vires (neturint įstatymais jiems suteiktų įgaliojimų) bei nustatytos kompetencijos ribų viršijimą.
5. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo ginčijamos gatvių lentelės užsienio kalbomis nepatenka į Vyriausybės atstovo nurodytų teisės aktų – Valstybinės kalbos įstatymo, Aprašo, Vietos savivaldos įstatymo nuostatų reguliavimo sritį ir joms neturi būti taikomi šiuose teisės aktuose numatyti kalbos, formos, dizaino, registracijos, sprendimų priėmimo tvarkos ar kiti reikalavimai. Atsakovas savo poziciją išreiškė Rašte, atsakydamas į pareiškėjos Reikalavimą. Pareiškėjas visiškai nepagrįstai ginčų lenteles užsienio kalbomis laiko pavadinimų gatvėms suteikimu. Lentelės užsienio kalbomis yra kaip dekoracinės, stilizuotos, vienetinės pastatų eksterjero detalės, objektai, skatinantys turistų susidomėjimą Lietuvos sostine, formuojantys Vilniaus, kaip atviro, draugiško, daugiakultūrio miesto įvaizdį ir išreiškiančios pagarbą kitoms valstybėms.
7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo prašyme yra nurodyti dviejų subjektų – Vilniaus miesto mero ir administracijos direktorės neteisėti veiksmai, tačiau pareiškėjo reikalavimas yra reiškiamas tik atsakovo administracijos direktorei, todėl prašymo argumentai, susiję su mero veiksmais, ypač komentarais (pasisakymais viešojoje erdvėje), nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ginčo lentelės užsienio kalba nedaro žalos Valstybinės kalbos įstatymu ar kitų įstatymų saugomoms vertybėms.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė lietuvių kalbos komisija pateiktoje išvadoje nurodė, kad ginčo lentelių pavadinimams netaikytina Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnio nuostata „Tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis“. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“ 2 straipsnyje yra nurodytos sritys, kuriose kitomis kalbomis gali būti teikiama informacija tarptautiniams reikalams: transportas, muitinės, viešbučiai, bankai, turizmo agentūros, taip pat reklamos elementai, su kuriomis gatvių pavadinimai nesietini.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinės kalbos inspekcija atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atmetė, likusią jo dalį paliko nenagrinėtą.
11. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimo, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos reikalaujama įgyvendinti Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatą ir vykdyti Aprašo 26, 27, 30 ir 31 punktuose nustatytus reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 9 d. surašė Reikalavimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorei, kuriuo pareikalavo nedelsiant įgyvendinti Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatą ir vykdyti Aprašo 26, 27, 30 ir 31 punktuose numatytus reikalavimus: pašalinti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles, kuriose nurodyti teisiškai neįregistruoti gatvių pavadinimai Vilniaus mieste Rusų, Islandijos ir Varšuvos gatvėse bei Vašingtono aikštėje ir pakeisti gatvės pavadinimo lentelę, užrašytą valstybine kalba ir pritvirtiną ant stulpelio Varšuvos gatvėje, įrengiant naują kelio informacinį ženklą „Gatvės pavadinimas“ pagal Aprašo 26 ir 31 punktų reikalavimus, taip pat nurodė per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos jį apsvarstyti ir per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos pranešti pareiškėjui. Vilniaus miesto savivaldybės administracija Rašte nurodė, kad pareiškėjo Reikalavime nurodomos gatvių lentelės nepatenka į rašte nurodytų teisės aktų reguliavimo sritį ir joms neturi būti taikomi juose numatyti kalbos, formos, dizaino, registracijos ar kiti reikalavimai. Pažymėjo, kad tokiai Vilniaus miesto savivaldybės idėjai neprieštaravo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė, 2016 m. rugsėjo 16 d. susitikimo su Vilniaus meru metu išreiškusi poziciją, kad į užsienio kalbą išverstų gatvių pavadinimų lentelės negali būti prilyginamos oficialiesiems gatvių pavadiniams ir pateikusi siūlymą, kad jos galėtų būti pateikiamos tik kaip eksterjero dekoracinės detalės, išverstą gatvių pavadinimą pateikiant tautinių spalvų lentelėje. Teismas taip pat nustatė, kad lentelės užsienio kalbomis iškabintos ne visose pareiškėjo nurodytose gatvėse, kaip tai nustatyta Aprašo 27 punkte, tačiau tik vienoje konkrečios gatvės vietoje – gatvių pradžiose.
13. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad pavadinimus gatvėms suteikia tik savivaldybės taryba teisės aktų nustatyta tvarka ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo bei suteikusi nurodytoms gatvėms pavadinimus kita, nei valstybine kalba, konstatavęs, jog šiuo atveju gatvėms nebuvo naujai suteikiami pavadinimai, be to, šis klausimas nebuvo keliamas pareiškėjos Reikalavime atsakovui.
14. Teismas pažymėjo, kad Komisijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. N-5(136) „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“ nutarta, jog tarptautinio bendravimo reikmėms viešoji rašytinė ir garsinė informacija transporte, muitinėse, viešbučiuose, bankuose, turizmo agentūrose, taip pat reklamos elementuose greta valstybinės kalbos gali būti teikiama ir užsienio kalbomis (1 p.); rašytinė ir garsinė informacija kitomis kalbomis neturi būti išsamesnė, o jos rašytinių tekstų formatas negali būti didesnis negu tekstų valstybine kalba (2 p.). Teismas taip pat nustatė, kad Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė atstovavo Komisijai 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikime su Vilniaus miesto savivaldybės meru, išreiškė nuomonę, kad išverstų gatvių pavadinimų lentelės negali būti prilyginamos oficialiesiems gatvių pavadinimams.
15. Teismas konstatavo, kad visos ginčo lentelės atidengtos oficialių ceremonijų metu dalyvaujant atitinkamų bendruomenių atstovams, jos atidengtos kaip meniniai gatvių akcentai, puošybos elementai, simbolizuojantys Lietuvos valstybės bei Vilniaus miesto ryšius su atitinkama tauta ar bendruomene, jose atitinkamos tautos gatvės pavadinimas nurodytas tos tautos kalba kaip simbolis ir pagarbos ženklas kitos tautos žmonėms, kaip puošybos ženklas gatvėse, kurios buvo pavadintos pagal etninę kilmę ar religiją (Vokiečių, Totorių, Karaimų, Žydų g.). Tai nėra oficialios lentelės, jos nedubliuoja gatvės pavadinimo lietuviškai, visos jos yra vienetinės ir skirtingos ir negali būti prilyginamos masiniams užrašams kitos tautos kalba. Jos skirtos ne visų gatvės užrašų kita kalba žymėjimui, o skirtingų bendruomenių ir tautų simboliams pagerbti. Lentelės nėra atidengtos visose Vilniaus miesto gatvėse, taip pat galimose atitinkamos gatvės vietose (pabaigoje, posūkio taškuose), jomis nesiekiama informuoti asmenų, kalbančių jose nurodytomis kalbomis apie gatvės pavadinimą, jomis nesiekiama skleisti informaciją kita, nei valstybine kalba, jomis nesiekiama konkuruoti su lietuvių kalba, jos neparemtos siekiu tautinėms mažumoms greta valstybinės kalbos vartoti savo gimtąją kalbą. Teismas sprendė, kad minimos lentelės su išverstais užrašais atlieka tik informacinę funkciją, todėl negali būti prilyginamos viešiesiems užrašams, kaip tai nustatyta Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje.
16. Teismas padarė išvadą, kad nors trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog į bylą pateikta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2016 m. spalio 12 d. išvada Nr. S1-419(1.7) yra priimta komisijos posėdyje, akivaizdu, kad ji neatitinka nurodytų teisės aktų nuostatų. Išvadoje pacituoti Valstybinės kalbos įstatymo 17–18 straipsniai, taip pat įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“ 2 straipsnio nuostatos ir nurodyta Komisijos nuomonė, kad su šio įstatymo 2 straipsnio išvardytomis sritimis gatvių pavadinimai nesietini. Taigi iš pačios išvados turinio nėra galimybės nustatyti nei šio klausimo svarstymo eigos, nei argumentų, kuriais remiantis pateikta tokia nuomonė. Be to, Komisijos posėdyje apsvarsčius šį klausimą, turėjo būti priimtas nutarimas. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju nutarimas nebuvo priimtas, teismas vertino, jog Komisijos pirmininkė išreiškė Komisijos nuomonę 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikime su Vilniaus miesto savivaldybės meru. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas nesilaikė šiame posėdyje Komisijos pirmininkės pateiktų rekomendacijų.
17. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad atidengtos ginčo lentelės užsienio kalbomis nėra viešieji užrašai, jiems kaip Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos; ginčo lentelės nėra naujai suteikti gatvių pavadinimai, todėl joms netaikytinos ir Aprašo 26, 27, 30 ir 31 punktų nuostatos. Todėl pareiškėjo Reikalavimas yra nepagrįstas ir atsakovas pagrįstai nevykdė pareiškėjo reikalavimo.
18. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, konstatavo, kad nurodyta praktika konkrečiose bylose šiuo atveju negali būti vadovaujamasi, nes iš esmės skiriasi šios bylos ir pareiškėjos nurodytų bylų faktinės aplinkybės.
19. Teismas, spręsdamas klausimą dėl lentelės valstybine kalba Varšuvos g., nurodė, kad nors pareiškėjas teismui pateiktame prašyme nurodė, jog ši lentelė valstybine kalba neatitinka Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 1 priedo „Kelio ženklai“ 9 punkte nurodytam informaciniam kelio ženklui Nr. 617 „Gatvės pavadinimas“ nurodytų dizaino ir formos reikalavimų, tačiau pareiškėjas dėl šio teisės akto pažeidimo Reikalavimo atsakovui neteikė, todėl teismas dėl šio pareiškėjos prašymo argumento nepasisakė. Teismas konstatavo, kad Varšuvos gatvės pavadinimas įregistruotas „Varšuvos g.“ ir tai atitinka nuotraukoje nurodytą šios gatvės pavadinimą valstybine kalba.
III.
20. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
21. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus bei nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos, taip pat teismas nemotyvavo pareiškėjo nurodytų argumentų atmetimo, neanalizavo ir neatsakė į dalį pareiškėjo prašyme teismui keltų reikalavimų, padarydamas esminį procesinių teisės normų pažeidimą (ABTĮ 86 str. 3 d.).
22. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai priėmė išvadą, jog viena lentelė nevalstybine kalba gatvėje nėra pažeidimas. Aplinkybė, kad nevalstybine kalba lentelės yra iškabintos tik gatvės pradžioje, nepašalina Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 31 punkto pažeidimų. Teismas subjektyviais kriterijais, nesivadovaudamas jokiu teisiniu reglamentavimu, pateisina pozityvius siekius, nors šie yra atliekami pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Šiuo atveju yra pažeidžiamas vienas pagrindinių teisės principų, jog iš neteisės negali kilti teisė bei viešosios teisės principas „galima tik tai, kad numatyta“. Atkreipia dėmesį, kad ginčo gatvių pavadinimų lentelės nepatenka nei vieną iš nurodytų išimčių, tai akcentavo ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija (toliau – ir VLKK) savo išvadoje bei šios institucijos ir Valstybinės kalbos inspekcijos atstovas teismo posėdžio metu.
23. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad ginčo lentelės nėra oficialios, pažymėdamas, jog jos yra pagamintos, užsakytos ir pakabintos ne privataus subjekto, o viešojo administravimo subjekto, oficialios ceremonijos metu. Lietuvių kalbos žodynas terminą „oficialu“ apibūdina kaip „vyriausybinis, tarnybinis, valdžios, tarnybinių asmenų skelbiamas, viešas“. Teismo teiginys, kad ginčo lentelių su gatvės pavadinimu ne valstybine kalba negalima laikyti „viešuoju užrašu“, atitinkančiu Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, taip pat nėra pagrįstas, nes minėto įstatymo 17 straipsnis nepateikia „viešojo užrašo“ sąvokos.
24. Pareiškėjas nesutinka, kad jo minėtoje LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. byloje Nr. A-520-1271-13 buvo vertinta, kokiais siekiais yra daromas teisės aktų pažeidimas. Nurodo, kad skirtumas yra tik tas, jog ankstesnėse bylose savivaldybių atstovai teigė, kad lenteles išsikabino patys namų gyventojai ir jie nereaguoja į prašymus nukabinti neteisėtas lenteles, o šiuo atveju lentelių iškabinimas nevalstybine kalba buvo oficialus Vilniaus miesto savivaldybės veiksmas. Pažymi, jog pažeidimo faktas buvo nustatytas ir esant vienai lentelei nevalstybine kalba gatvėje, be to, gatvių lentelių forma ir dizainas valstybine ir nevalstybine ar nevalstybinėmis kalbomis nebūtinai sutapo.
25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl jo argumento, jog dekoratyviai elementai turi būti įtraukti į statinio brėžinius. Teismo posėdžio metu savivaldybės atstovė patvirtino, jog tokių įrodymų nėra.
26. Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su prieštaringomis teismo pozicijomis vertinant VLKK pirmininkės išsakyta nuomonę ir VLKK kaip kolegialaus subjekto teismui pateiktą išvadą. Teismas neatsižvelgė į Vyriausybės atstovės pareiškime nurodytus argumentus, jog remiantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi VLKK sprendimai yra priimami kolegialiai, o ne asmeniškai. Akivaizdu, jog kolegialaus subjekto pateikta nuomonė (nepaisant, koks yra dokumentui suteiktas pavadinimas „išvada“ ar „nutarimas“) yra svaresnė, nei pirmininkės nuomonė išreikšta susitikimo su trečiaisiais asmenimis (ne VLKK komisijos nariais). Taip pat teismas neatsižvelgė į laiko aplinkybę, kada buvo pateikta VLKK pirmininkės nuomonė ir kada VLKK išvada. Nors teismas akcentavo kompetentingų institucijų (VLKK ir Valstybinės kalbos inspekcijos) vaidmenį šioje byloje, tačiau neatsižvelgė į jų atstovų pateiktą nuomonę nagrinėjamu klausimu ir į tai, jog šios valstybės institucijos palaikė pareiškėjo prašyme teismui išdėstytus argumentus ir reikalavimus. Pareiškėjo nuomone, teismas, nagrinėdamas VLKK pateiktos išvados rengimo klausimus, išėjo už prašymo nagrinėjimo ribų.
27. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, jog pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 8 d. reikalavime Nr. 1R-8 nėra nurodyta, kuo Varšuvos gatvės pavadinimas valstybine kalba neatitinka Aprašo 26 punkto reikalavimų. Būtent Aprašo 26 punkte yra numatyta, jog gyvenamojoje vietovėje gatvės ženklinamos gatvės pradžios, pabaigos ir posūkio taškuose (ties sankryžomis) kelio informaciniais ženklais „Gatvės pavadinimas“, apibrėžtais Kelių eismo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, tvirtinamais ant metalinių stulpelių, įkastų žemėje. Reikalavime buvo labai aiškiai išdėstyti neatitikimai – formos ir dizaino nesutapimas su Kelių eismo taisyklėse nurodytu kelio ženklo šablonu. Siekiant aiškumo, Reikalavime buvo patikslinta, jog „gatvės pavadinimo lentelę, užrašytą valstybine kalba ir pritvirtintą ant stulpelio Varšuvos gatvėje“. Tačiau visos kitos Reikalavime minimos gatvių pavadinimo lentelės yra nevalstybine kalba. Taigi teismas nemotyvuotai atsisakė pasisakyti dėl dalies Vyriausybės atstovės prašyme teismui suformuluoto reikalavimo, tokiu būdu faktiškai palikdamas dalį prašymo neišnagrinėtu, nors ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Todėl teismo sprendimas neatitinka reikalavimų, kurie yra keliami teismo sprendimo formai ir turiniui (ABTĮ 86 str.).
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė lietuvių kalbos komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad sutinka su skunde išdėstytais reikalavimais ir juos grindžiančiais argumentais, jog pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Atkreipia dėmesį, kad teismas Komisijos pirmininkės nuomonę apie hipotetinį (pateiktą kaip idėją) dalyką, kurio aptarimas nebuvo iš anksto derintas, vertino kaip nuomonę, o Komisijos posėdyje apsvarstytą ir raštu pateiktą išvadą įvertino kaip netinkamai įformintą. Pažymi, kad Komisija nutarimus ir protokolinius nutarimus (rekomendacijas) priima kalbos norminimo ar su kalbos tvarkyba susijusiais klausimais, bet jais netvirtina išvadų dėl teisės aktų ar atsiliepimų teismams.
29. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
30. Atsakovas nurodo, kad teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus (tarp jų ir į bylą pateiktas nuotraukas) bei konstatavęs faktinę aplinkybę, kad lentelės užsienio kalbomis iškabintos ne visose nurodytose gatvėse, o tik vienoje konkrečioje atitinkamos gatvės vietoje (gatvės pradžioje), padarė pagrįstą loginę išvadą, kad nagrinėjamu atveju teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Iškabintų lentelių kiekis (vertinant kiekvienos atskiros gatvės kontekste) leido teismui spręsti apie šių lentelių atsiradimo tikslą, o vėliau Aprašo, numatančių specialius reikalavimus, analizė, nulėmė pagrįstą išvadą, kad pažeidimas nebuvo padarytas.
31. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo bandymai taikyti išimtinai lingvistinį teisės aiškinimo metodą išaiškinant viešųjų užrašų sąvoką bei įrodinėjant, jog teismas nepagrįstai nelaikė gatvių lentelių viešaisiais užrašais Valstybinės kalbos įstatymo prasme, itin susiaurintų bylos nagrinėjimo dalyką. Teismas, be kita ko, vadovavosi ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, taikė ir aiškino įstatymą ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir įvertinęs pateiktų įrodymų visumą. Teismas, įvertinęs Vilniaus miesto savivaldybės siekį į sostinės kultūrinį gyvenimą įterpti dar vieną spalvingą akcentą, pagrįstai nenustatė, kad ginčo lentelės užsienio kalba darytų kokią nors žalą teisės aktais saugomoms vertybėms.
32. Atsakovas nurodo, jog sutinka su teismo išvadomis, kad šios bylos faktinės aplinkybės nėra identiškos aplinkybėms, kurios buvo nagrinėjamos pareiškėjo nurodytose bylose.
33. Atsakovas vertina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, procesinių pažeidimų nepadarė. Be to, teismas sprendime neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno šalių argumento ar įrodymo. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti teismo sprendimo nepagrįstumą.
34. Atsakovo nuomone, nors pareiškėjas laikosi pozicijos, kad lentelė valstybine kalba neatitinka informaciniam kelio ženklui Nr. 617 „Gatvės pavadinimas“ nurodytų dizaino ir formos reikalavimų, tačiau dėl šio teisės akto pažeidimo jis nepateikė reikalavimo atsakovui, todėl teismas dėl šio pareiškėjo prašymo argumento, kuris nebuvo suformuluotas reikalavime, t. y. iki kreipiantis į teismą, visiškai pagrįstai nepasisakė. Be to, Varšuvos gatvės lentelė lietuvių kalba, dėl kurios atitikimo Aprašo reikalavimams pareiškėjas kelia abejonių, nėra informacinis kelio ženklas, todėl jai nėra taikomi Aprašo 26, 27, 30 ir 31 punktuose numatyti reikalavimai.
35. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus, į kuriuos prašo atsižvelgti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė sostinės sprendimą dėl dvikalbių lentelių atsiradimo Vilniaus miesto gatvėse teisėtu, nes atsakovas, be kita ko, sulaukė ir didelio palaikymo iš kitų institucijų dėl šios iniciatyvos pripažinimo. Vilniaus miesto savivaldybei buvo suteikta „Auksinė krivūlė“ – apdovanojimas už viešosios diplomatijos puoselėjimą, kuriuo buvo įvertinta ir atsakovo iniciatyva suteikti miesto gatvėms pavadinimus etninių gyventojų kalbomis. po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo atsiradusi aplinkybė leidžia manyti, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė pasirinko tinkamą viešojo komunikavimo su miestiečiais būdą. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija 2018 m. gruodžio 28 d. rašte, kurį pareiškėjas prideda kartu su paaiškinimais, pažymėjo, jog „dvikalbių gatvių lentelių atsiradimas praturtino Lietuvos sostinės ir valstybės kultūrinį gyvenimą, atlieka svarbią kultūrinės diplomatijos funkciją. Dvikalbių gatvių lentelių atidarymo renginiai pritraukė oficialius užsienio valstybių atstovus ir mūsų šalyje reziduojančių diplomatinių atstovybių vadovus, buvo pozityviai nušviesti užsienio valstybių žiniasklaidos, tapo papildomu turistų traukos objektu“.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
36. Byloje kilęs ginčas dėl lentelių, kuriose gatvių pavadinimai, Vilniaus mieste Rusų, Islandijos, Varšuvos, Totorių, Žydų, Vokiečių, Karaimų ir Latvių gatvėse bei Vašingtono aikštėje yra nurodyti kitomis, ne lietuvių, kalbomis.
37. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Valstybinės kalbos įstatymas, kurio 17 straipsnio taikymas yra aktualus šiai bylai.
38. Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba.(1 d.)Valstybinė kalba privaloma visų Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose. (2 d.).
39. Iš šios teisės normos matyti, kad joje reikalavimas viešus užrašus ir įmonių, įstaigų bei organizacijų veikloje naudojamus rekvizitus (antspaudus, spaudus, iškabas, dokumentus ir kitus užrašus) rašyti valstybine, t. y., lietuvių kalba, yra suformuluotas imperatyviai. Pažymėtina ir tai, kad sąrašas rekvizitų, kuriuos įmonės, įstaigos ir organizacijos gali naudoti savo veikloje ir kurie turi būti rašomi valstybine kalba, yra tik pavyzdinis bei apima visus rekvizitus, kuriuos įmonės, įstaigos ir organizacijos naudoja savo veikloje.
40. Kitas svarbus šios teisės normos požymis yra užrašų ir minėtų rekvizitų viešumas, o tai reiškia, kad valstybinės kalbos reikalavimas yra taikomas tik viešai naudojamiems užrašams bei aptartiems įmonių, įstaigų ir organizacijų rekvizitams.
41. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, kad <...> konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. <…> valstybinė kalba, yra valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų viešosios raiškos ir bendravimo tarpusavyje bei su visuomenės nariais priemonė. <…> Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba <…> konstitucinis valstybinės kalbos statusas reiškia ir tai, kad valstybinė kalba yra privalomai vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime; kitose gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kokią jiems priimtiną kalbą.(žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimą).
42. Byloje nagrinėjamu atveju yra aktuali Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnyje naudojama sąvoka „viešieji užrašai“. Jos turinys gali būti išaiškintas panaudojant ir lingvistinį teisės normos aiškinimo būdą. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „viešas“ apibūdina, kaip visiems skirtą, visuomenės naudojamą, o žodį „užrašas“, kaip užrašymas, kas užrašyta. Šioms sąvokoms pilnai atskleisti svarbios yra ir žodžių „raštas“ bei „kalba“ reikšmės, kurias dabartinės lietuvių kalbos žodynas atitinkamai aiškina, kad „kalba“ yra žodinio minčių reiškimo sistema, o „raštas“ - kalbą žyminčių ženklų sistema.
43. Remiantis šiuo lingvistiniu aiškinimu darytina išvada, kad užrašas, yra viena iš rašto formų, kuri būdama kalbą žyminčių ženklų sistema, yra skirta užfiksuoti bei perteikti atitinkamas mintis, o tuo pačiu ir atitinkamą informaciją, kitiems asmenims.
44. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnyje naudojama sąvoka „viešieji užrašai“, reiškia teikiamą raštu informaciją visuomenei. Ir priešingai, į šios teisės normos dispozicijos sudėtį nepatenka informacijos teikimas kitomis meninio vaizdavimo priemonėmis (piešiniais ir kt.).
45. Byloje nustatyta, kad Vilniaus mieste Rusų, Islandijos, Varšuvos, Totorių, Žydų, Vokiečių, Karaimų ir Latvių gatvėse bei Vašingtono aikštėje, ant pastatų yra pakabintos lentelės, kuriose šių gatvių pavadinimai yra nurodyti lietuvių kalba. Šių gatvių pradžiose, ant pirmųjų gatvių pastatų, šalia lentelės lietuvių kalba, yra pakabintos ir kitos lentelės, kuriose yra užrašai ne lietuvių, o kitomis kalbomis, atitinkančiomis tų gatvių pavadinimų reikšmes (rusų, lenkų ir pan.).
46. Iš šių ginčo lentelių taip pat matyti, kad jose yra pateikiamas ir grafinio pobūdžio piešinys, susijęs su atitinkamų tautų, kurių vardais pavadintos gatvės, tautine simbolika. Šiose lentelėse užrašai ne lietuvių kalba atlikti tokiais rašmenimis, kurie būdingi tik šių tautų kalbą žyminčių ženklų sistemai.
47. Kolegijos vertinimu, minėti grafinio pobūdžio piešiniai su atitinkamų tautų simbolika ir rašmenys, kurie būdingi tik šių tautų kalbą žyminčių ženklų sistemai, sudaro vieną vizualinę visumą, kurios meninio vaizdo pagrindą sudaro piešinys, o ne užrašas.
48. Toks šių lentelių pobūdis reiškia, kad jos neatitinka Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnyje naudojamos sąvokos „viešieji užrašai“ kriterijų, todėl juose esantys užrašai ne lietuvių kalba nepažeidžia ir šios teisės normos reikalavimų.
49. Visa tai lemia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog aptariamose lentelėse pateikta vizualinė, piešinio forma, informacija nepatenka į Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio dispozicijos sudėtį, yra iš esmės teisinga ir pagrįsta, o priešingi šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, yra nepagrįsti bei atmetami.
50. Kolegija sutinka ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad lentelė valstybine kalba „Varšuvos g.“ atitinka valstybinės kalbos reikalavimus, nustatytus Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnyje. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, ši lentelė yra tik informacinė nuoroda, nurodanti gatvės pavadinimą, o ne kelio ženklas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl šios lentelės neatitikimo Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 1 priedo „Kelio ženklai“ 9 p. informaciniam kelio ženklui Nr. 617 „Gatvės pavadinimas“ dizaino ir formos reikalavimų, yra nepagrįsti taip pat.
51. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
52. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
53. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
54. Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Ričardas Piličiauskas
Dainius Raižys