Administracinė byla Nr. A-1010-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00736-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 6), kurį vėliau papildė (b. l. 20), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. gruodžio 21 d. atlieka bausmę Alytaus PN, kuriuose užsikrėtė hepatito C virusu. Paaiškino, kad dar būdamas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) prašė leisti jam atlikti bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN), kadangi žinojo, jog Alytaus PN kalinami asmenys, sergantys žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ir ŽIV) ir hepatito B bei hepatito C virusais, tačiau į jo prašymą nebuvo atsižvelgta. Šiame kontekste pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pajutęs sveikatos negalavimus, kreipėsi į gydytojus ir 2013 m. liepos 18 d., patikrinus jo sveikatą, jam buvo nustatytas hepatitas C. Pareiškėjas tvirtino, kad minėta liga susirgo būtent dėl jo kalinimo Alytaus PN kartu su nurodytomis užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis, kadangi įstaigoje visi kaliniai valgo iš tų pačių indų, naudojamasi bendru tualetu ir dušu. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad būdamas Alytaus PN nuolat jautė nerimą, įtampą, o tai neigiamai veikė jo psichiką. Pareiškėjo manymu, priverstinis jo laikymas kartu su užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis prilygo kankinimui. Be to, pabrėžė, kad jam nustatytos ligos (hepatito C) gydymas yra skausmingas ir brangus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 27–29) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Alytaus PN paaiškino, kad pareiškėjas įstaigoje gyvena bendrabučio tipo miegamosiose patalpose ir nustatytu laiku gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje – lokalinio sektoriaus kieme. Gyvenamosios patalpos yra valomos pačių nuteistųjų, kurie įdarbinti tvarkdariais, o pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 58 punktą visi nuteistieji privalo patys nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Alytaus PN manė, kad pareiškėjo teiginys, jog jis, kalėdamas Alytaus PN, užsikrėtė hepatitu C, yra nepagrįstas, kadangi, kaip nurodo medikai, ŽIV ir hepatito B bei hepatito C virusais galima užsikrėsti tik lytinių santykių metu, naudojantis bendrais švirkštais ir adatomis narkotikams į veną leistis, perpilant užsikrėtusio asmens kraują. Tačiau nurodyti virusai neplinta naudojantis bendru tualetu, vonia, dušu, indais ir stalo įrankiais bei valgant užsikrėtusiojo paruoštą maistą, liečiant vienas kitą, kosėjant, čiaudint ar pan. Tuo tarpu Alytaus PN visos injekcijos daromos vienkartiniais švirkštais, naudojant vienkartines pirštines bei vienkartinius instrumentus. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis hepatitu C užsikrėtė dėl Alytaus PN darbuotojų kaltės. Be to, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, būdamas laisvėje, yra keletą kartų baustas už narkotinių priemonių įgijimą ir laikymą bei du kartus už narkotikų gaminimą, įgijimą bei laikymą, todėl darytina išvada, jog jis hepatitu C buvo užsikrėtęs dar laisvėje. Kartu akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 62–66 straipsnius tai, kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 50 straipsniu. Tuo tarpu į konkrečią pataisos įstaigą, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos įstaigos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Taigi, Alytaus PN nesprendžia klausimų dėl nuteistųjų paskyrimo į kalinimo įstaigas. Atsižvelgiant į tai, Alytaus PN tvirtino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti įstaigos pareigūnų veiksmai jo atžvilgiu nėra įrodyti kaip neteisėti, todėl šiuo atveju negali būti konstatuojamas neturtinės žalos atsiradimo faktas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 82–86) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Alytaus PN į Kalėjimų departamentą nesikreipė ir Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko bei nenagrinėjo. Teigė, jog pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl negalėjo būti jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje. Be to, pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, taip pat nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė, todėl manė, kad jis į teismą galbūt kreipėsi tik siekdamas sau turtinės naudos iš valstybės. Kalėjimų departamentas akcentavo, kad pareiškėjo teiginiai apie jam neva padarytą neturtinę žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais, pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir bendro pobūdžio nusiskundimais bei nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, o nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog jam būnant Alytaus PN jis užsikrėtė hepatitu C, yra nepagrįstas, kadangi minėtu virusu galima užsikrėsti tik lytinių santykių metu, naudojant bendrus švirkštus ir adatas narkotikams į veną leistis, perpilant užsikrėtusio žmogaus kraują, tačiau Alytaus PN visos injekcijos yra daromos vienkartiniais švirkštais, naudojantis vienkartinėmis pirštinėmis ir vienkartiniais instrumentais. Tuo tarpu naudojantis bendru tualetu, vonia, dušu, indais ir stalo įrankiais bei valgant užsikrėtusiojo paruoštą maistą, liečiant vienas kitą, kosėjant, čiaudint ar pan. minėtas virusas neplinta. Kalėjimų departamentas kartu pažymėjo, kad pareiškėjas, dar būdamas laisvėje, yra keletą kartų baustas už narkotinių priemonių įgijimą ir laikymą bei narkotikų gaminimą, įgijimą ir laikymą, todėl darytina išvada, kad hepatitu C jis buvo užsikrėtęs dar laisvėje, prieš patekdamas į Alytaus PN. Taip pat akcentavo, jog Alytaus PN nesprendžia klausimų dėl nuteistųjų paskyrimo į kalinimo įstaigas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 15 d. sprendimu (b. l. 102–106) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad pareiškėjo teiginys, jog jam būnant Alytaus PN ir valgant iš tų pačių indų, naudojantis bendru tualetu bei dušu, jis galėjo užsikrėsti hepatitu C, yra nepagrįstas. Šiame kontekste teismas nurodė, kad rašytiniais bylos dokumentais nustatyta ir teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas pataisos namuose gydytoju dirbantis P. R. patvirtino, jog pareiškėjui atvykus į Alytaus PN, jis pats nurodė, kad 15 metų vartoja narkotikus intraveniniu būdu. Tuo tarpu, kaip nurodė minėtas liudytojas, asmuo, kuris leidžiasi narkotikus, turi būti labai atsargus ir naudoti tik savo švirkštą bei neduoti juo naudotis kitiems asmenims. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas jau anksčiau yra buvęs kalinimo įstaigose, maža tikimybė, jog jis nesinaudojo kitų asmenų švirkštais ar niekam nedavė savo. Be to, teisme liudytojas patvirtino, jog užsikrėsti hepatitu C buitiniu keliu neįmanoma. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog naudojantis tais pačiais indais, bendru tualetu ir dušu jis galėjo užsikrėsti hepatitu C, yra atmestini. Juolab kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas anksčiau yra baustas už narkotikų gaminimą, įgijimą, laikymą, neteisėtą disponavimą, turint tikslą platinti, todėl neatmestina galimybė, kad pareiškėjas užsikrėsti hepatitu C galėjo jau tuo metu, vartodamas narkotikus. Teismas kartu atkreipė dėmesį, jog Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. sausio 29 d. patikrinimo akte Nr. PA-3 nurodyta, kad Alytaus PN atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, todėl atmestini pareiškėjo skundo argumentai, jog jis hepatitu C užsikrėtė dėl elementarių higienos normų nesilaikymo. Papildomai akcentavo, jog liudytojas P. R. teismui patvirtino, kad pareiškėjas nuo 2009 metų iki jam buvo nustatyta tiksli hepatito C infekcija (2013 m. liepos 18 d.) jokių nusiskundimų nereiškė, o pareiškėjui nustačius hepatitą C, joks gydymas jam nepaskirtas ir šiuo metu nereikalingas, nes nustatyta šios ligos remisijos fazė (ramybės būklė), be to, minėto liudytojo teigimu, skausmo pareiškėjas neturėtų jausti. Todėl teismas pareiškėjo teiginį, kad hepatito C gydymas yra skausmingas ir brangus, atmetė kaip nepagrįstą. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog hepatitu C jis užsikrėtė Alytaus PN, tik deklaratyviai nurodė, kad buvo pažeistos jo teises, tačiau visiškai nepagrindė subjektyvių neigiamų pasekmių ir priežastinio ryšio. Taigi teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti Alytaus PN neteisėtus veiksmus, o pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė prašomą priteisti neturtinę žalą.

III.

Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 112), prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesirėmė jo pateiktais faktais bei nepagrįstai nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymi, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo argumentai, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad dar prieš patekdamas į Alytaus PN prašė leisti jam atlikti bausmę Marijampolės PN. Be to, pažymi, jog Alytaus PN jis gyvena 5-ame sektoriuje, kur tualetas ir dušas yra bendroje patalpoje ir jais naudojasi net 10 žmonių, tarp kurių gyvena ir ŽIV bei hepatito viruso nešiotojai. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju svarbu, ne tai, kiek kartų laisvėje jis buvo baustas už narkotikų laikymą ir platinimą, o tai, kada ir kur jam buvo diagnozuotas hepatitas C. Papildomai atkreipia dėmesį, jog sveikatos priežiūros tarnyba naujų švirkštų neduoda, o tik pastato skystį švirkštams plauti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 117–119) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą nepakeistą. Alytaus PN mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė teisės normų, tinkamai įvertino visas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimus ir nėra pagrindo jį naikinti. Pažymi, jog pareiškėjo teiginiai apie jam neva padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais, jis nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jam padarytą neturtinę žalą, o savo reikalavimą grindžia abstrakčiais teiginiais, nepagrįsdamas bei konkrečiai neįvardydamas valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Atitinkamai nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN kartu su ŽIV ir hepatito B bei hepatito C virusais sergančiais asmenimis, jis jautė nerimą, įtampą, o valgydamas iš tų pačių indų, naudodamasis bendru tualetu ir dušu, užsikrėtė hepatitu C, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų (neveikimo), pasireiškusių laikant jį kartu su ŽIV ir hepatito B bei hepatito C virusais sergančiais asmenimis, dėl ko jis jautė nerimą, įtampą, o valgydamas iš tų pačių indų, naudodamasis bendru tualetu ir dušu, užsikrėtė hepatitu C.

Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, jog, kaip pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 97, 99), patvirtino liudytoju apklaustas Alytaus PN gydytoju dirbantis P. R., hepatitu C užsikrečiama tik per kraujo kontaktą ir užsikrėsti šia liga buitiniu keliu neįmanoma, be to, pareiškėjui hepatito C ūmus epizodas Alytaus PN nebuvo pasireiškęs ir jis buvimo Alytaus PN metu jokių nusiskundimų, susijusių su šia liga, nereiškė, hepatitas C jam buvo diagnozuotas tik pačiam prašant ir nustatyta šios ligos remisijos fazė (ramybės būklė), todėl joks gydymas nepaskirtas ir šiuo metu nereikalingas, pareiškėjas dar prieš patekdamas į kalinimo įstaigą apie 15 metų vartojo intraveninius narkotikus, todėl manytina, kad šia liga jis užsikrėtė dar prieš patekdamas į Alytaus PN (b. l. 98–100, teismo posėdžio garso įrašas). Pabrėžtina, jog minėtas aplinkybes iš esmės patvirtina ir byloje esanti pareiškėjo asmens sveikatos istorija bei kiti duomenys, iš kurių taip pat matyti, jog pareiškėjas, dar būdamas laisvėje, ne kartą buvo baustas už disponavimą narkotinėmis medžiagomis, jų gaminimą, laikymą, įgijimą, jam buvo diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant opioidus, priklausomybės sindromas, o pataisos įstaigoje jis, be kita ko, buvo supažindintas su ŽIV infekcijos ir hepatito B bei C plitimo galimybėmis, užsikrėtimo būdais ir apsisaugojimu nuo jų (b. l. 30–31, 36–38, 53–79). Be to, iš Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. sausio 29 d. patikrinimo akto Nr. PA-3 (b. l. 32–33) matyti, kad Alytaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai, atlikdami procedūras, naudoja vienkartinius instrumentus, dirba su vienkartinėmis pirštinėmis, vykdoma griežta panaudotų švirkštų apskaita, t. y. įstaiga šiuo aspektu atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad BVK 63 straipsnis numato, jog tai, kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas remdamasis BK 50 straipsniu. Pagal BVK 65 straipsnį į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Atitinkamai pareiškėjas nagrinėjamu atveju į Alytaus PN atvyko iš Kauno TI (b. l. 30), t. y. Alytaus PN šiuo atveju nesprendė klausimo dėl pareiškėjo paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą. Papildomai pažymėtina, jog BVK 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV ir hepatito B bei hepatito C virusais sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra padaręs išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012). Atitinkamai, remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Taigi, teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje tokios aplinkybės nenustatytos.

Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis hepatitu C užsikrėtė būtent dėl Alytaus PN kaltės dėl higienos normų nesilaikymo ir dėl laikymo kartu su kitais šia liga sergančiais nuteistaisiais, kadangi naudojosi tais pačiais indais, bendru tualetu ir dušu, o dėl laikymo kartu su ŽIV ir hepatito B bei hepatito C virusais sergančiais asmenimis jautė nerimą, įtampą, atmestini kaip nepagrįsti. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių aspektu, o nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

              Ričardas Piličiauskas

              Dainius Raižys