Baudžiamoji byla Nr. 2K-47/2009
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.2.20.1;
1.2.20.15(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. sausio 6 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Olego
Fedosiuko,
sekretoriaujant
Dianai Šataitytei,
dalyvaujant
prokurorui Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,
išteisintajai
G. Š.,
gynėjui
Romualdui Mikliušui,
nukentėjusiojo
G. B. atstovui advokatui Andriui
Kaluinai,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro
pavaduotojo ir nukentėjusiojo G. B. atstovo advokato Andriaus Kaluinos kasacinius
skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria Vilniaus
miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto
1-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio atmestas.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m.
gruodžio 12 d. nuosprendžiu G. Š. pagal kaltinimą dėl nusikaltimo,
numatyto BK 231 straipsnio 1 dalyje, išteisinta, nepadarius veikos, turinčios
šio nusikaltimo požymių; pagal kaltinimą dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto
BK 245 straipsnyje, išteisinta, nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo
požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi
teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo advokato,
prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių
kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t
a t ė :
Išteisintoji
G. Š. pagal BK 231 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad trukdė antstoliui
vykdyti teismo sprendimą. 2006 m. kovo 2 d., apie 14.00 val., antstolis G. B.,
vykdydamas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 23 d. nutartį,
pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ uždrausta atlikti 2004 m.
rugpjūčio 3 d. statybos generalinės rangos sutartyje 04/04 tarp UAB „(duomenys
neskelbtini) " ir UAB „(duomenys neskelbtini) “ nenumatytus statybos
rangos darbus administraciniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini),
ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutartį, pagal kurią UAB „(duomenys
neskelbtini)“ uždrausta vykdyti UAB „(duomenys neskelbtini) " nuosavybės
teise priklausančiame administraciniame pastate, esančiame (duomenys
neskelbtini), bet kokius statybos rangos darbus, atvyko prie šio pastato ir
pareikalavo jį įleisti į vidų. G. Š., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)"
direktorė, nurodė pastatą saugantiems UAB„(duomenys neskelbtini)“ apsaugos
darbuotojams antstolio į pastatą neįleisti. Vykdant šį nurodymą antstolis G. B.
į pastatą nebuvo įleistas. Tokiais veiksmais G. Š. trukdė antstoliui vykdyti
teismo sprendimą – konstatuoti, ar vykdomi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
2005 m. gruodžio 23 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutarčių
reikalavimai. G. Š. taip pat atsisakė vykdyti antstolio teisėtus reikalavimus
ir jo į pastatą neįleido 2006 m. kovo 3 d., apie 10.30 val., ir 2006 m. kovo 7
d., apie 13.00 val. 2006 m. kovo 7 d., apie 15.15 val., taip pat 2006 m. kovo
14 d., apie 10.00 val., G. Š. antstolį į pastatą įleido, tačiau be filmavimo
kameros, taip trukdydama jam fiksuoti faktinę padėtį vaizdo ir garso įrašymo
priemonėmis.
Išteisintoji G. Š. pagal
BK 245 straipsnį buvo kaltinama tuo, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio
su bausme. Dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore ir veikdama
kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto administratorė, G. Š. 2006 m.
kovo 3 d., apie 10.30 val., 2006 m. kovo 7 d., apie 13.00 val., ir 2006 m. kovo
14 d., apie 10.00 val., Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d.
nutartimi paskirtam administratoriui J. J. atvykus prie pastato, esančio (duomenys
neskelbtini), ir pareikalavus perduoti pastatą bei jame esantį turtą jam
administruoti, atsisakė vykdyti teisėtus J. J. reikalavimus. Taip G. Š. nevykdė
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutarties, pagal kurią UAB „(duomenys
neskelbtini)“ įpareigota perduoti J. J. pastatą, esantį (duomenys
neskelbtini), bei jame esantį turtą.
Kasaciniu skundu Lietuvos
Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo Vilniaus apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 4 d.
nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2008
m. balandžio 4 d. nutartis yra neteisėta ir naikintina dėl netinkamo
baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir esminio Baudžiamojo proceso kodekso
pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas
netyrė aplinkybių, turinčių esminės reikšmės teismo išvadoms, o
nutartyje lakoniškai nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl G. Š.
išteisinimo yra pagrįstos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Be to, Vilniaus apygardos teismas neišsamiai ištyrė
įrodymus ir juos vertino pažeisdamas
BPK 20 straipsnio reikalavimus – įrodymai
byloje buvo vertinami ne kaip visuma, bet atsietai vienas nuo kito. Tiek
pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad G. Š. neturėjo teisės nevykdyti teismo antstolio
reikalavimų, tačiau nepagrįstai sprendė klausimą, ką jį pažeidė, – CPK 585 straipsnio 2 dalies ar BK 231 straipsnio 1 dalies nustatytus reikalavimus.
Anot kasatoriaus, apeliacinės
instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neįvykdė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007
m. spalio 16 d. nutarties, visų bylos aplinkybių išsamiai neištyrė ir tinkamai
neįvertino. Kasacinės instancijos teismas perdavė
bylą nagrinėti iš naujo nurodydamas, kad teismas privalo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, byloje surinktus
įrodymus įvertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir
tik po to priimti atitinkamą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad 2006 m. kovo 2 ir 3 dienomis
G. Š. nurodymu nebuvo vykdomi
antstolio, vykdančio teismo nutartis, reikalavimai įleisti į pastatą,
esantį (duomenys neskelbtini), kad šis
galėtų konstatuoti, ar nevykdomi teismo nutartyse
nurodyti darbai. 2006 m. kovo 7
ir 14 dienomis G. Š. antstolį įleido tik po ilgų derybų, neleisdama įsinešti
filmavimo kameros. Kasatoriaus teigimu, visa tai rodo G. Š. veiksmų
pavojingumą, nes ji veikė sistemingai, turėdama vienintelį tikslą – atkakliai
ir piktybiškai sutrukdyti antstoliui vykdyti
teismo sprendimą. Dėl tokių G. Š. veiksmų buvo padaryta žala tiek
antstolio, tiek valstybės interesams, nes antstolis G. B. negalėjo pasinaudoti
visomis jam įstatymų suteikiamomis teisėmis vykdant teismo sprendimą, buvo
ciniškai demonstruojamas teismo sprendimo negerbimas. G. Š. padarytos veikos
pavojingumą didina ir tai, kad tuo pačiu metu, kai ji neleido antstolio į
pastatą, buvo nesilaikoma antstolio vykdomuose sprendimuose numatytų draudimų
atlikti minėtame pastate bet kokius statybos rangos darbus. 2006 m. kovo
3, 7, 14 dienomis darbai minėtame pastate buvo vykdomi ir dėl to kalti asmenys,
t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“
nubausti civilinio proceso tvarka.
Anot kasatoriaus, nepagrįstos yra ir apeliacinės
instancijos teismo išvados, kad G. Š., neleisdama antstolio į pastatą,
tai darė ne siekdama pažeisti įstatymą, o turėdama tikslą apsaugoti jos
administruojamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą nuo pašalinių. Be to, apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai daug dėmesio skyrė nutarčių, kurias vykdė antstolis G. B.
analizei, konstatuodamas, kad G. Š. teismo posėdžiuose
nedalyvavo ir negalėjo žinoti, kokias
nutartis vykdo antstolis G. B.. Tačiau G. Š. dalyvavimas ar
nedalyvavimas teismo posėdžiuose, kur svarstomi
UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimai dėl neteisėtai atliekamų papildomų statybos
darbų uždraudimo UAB „(duomenys
neskelbtini)“, neatleidžia jos nuo atsakomybės už
teisėtų antstolio reikalavimų nevykdymą ir
trukdymą antstolio veiklai. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad G. Š.
galėjo turėti abejonių dėl antstolio
reikalavimų objektyvumo, nes antstolis G. B. vykdė ne tik teismų nutartis, bet ir
privačią veiklą – UAB „(duomenys
neskelbtini)“ direktoriaus A.
S. pavedimu konstatavo faktines bylos aplinkybes. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių
aplinkybių konstatavimo, dokumentų
perdavimo ir kitas įstatymų numatytas funkcijas. Antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius
dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes, atlikti kitas funkcijas. Antstoliui taip pat turi teisę papildomai
fiksuoti faktines aplinkybes vaizdo ar
garso įrašymo priemonėmis. Taigi antstolis G. B., vykdydamas įstatymų jam
numatytas funkcijas, 2006 m. kovo 2, 3, 7, 14 dienomis tinkamai atliko savo
pareigas – atvykęs prie pastato, prisistatė, paaiškino, kokiu tikslu jis
atvyko, be to, G. Š. antstolį pažinojo anksčiau. Esant tokioms aplinkybėms,
antstolis negali būti vertinamas kaip pašalinis asmuo, nuo kurio reikia saugoti
turtą. G. Š. nė vienos apklausos metu
nėra parodžiusi, kad antstolio ji neįleido norėdama apsaugoti turtą ar turėdama
abejonių dėl antstolio reikalavimų objektyvumo. Priešingai, ji visiškai nesidomėjo, kokias nutartis vykdo antstolis, o
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 23 d. nutartį atsisakė
priimti. Be to, nėra pateisinama priežastis abejoti antstolio veiksmų
objektyvumu dėl to, kad jis anksčiau – 2006
m. sausio 5, 10, 18 dienomis vykdė privataus asmens – A. S. pavedimus
tose pačiose civilinėse bylose dėl tų pačių faktų, ar nevykdomi teismo nutartimis
uždrausti statybos rangos darbai, konstatavimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad
2006 m. kovo 2, 3 ir 7 dienomis antstolis
faktinių aplinkybių A. S. pavedimu nekonstatavo, todėl G. Š. iškelta
gynybinė versija apie tai, kad ji jau tuo metu galėjo nepasitikėti antstoliu
dėl šio atliekamos privačios veiklos, neatitinka bylos faktinių aplinkybių.
Anot prokuroro, įvertinus išdėstytas aplinkybes,
darytina išvada, kad G. Š. veiksmai buvo pavojingi, atkaklūs,
piktybiški, sistemingi ir turi būti kvalifikuojami pagal BK 231 straipsnio 1 dalį,
kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už bet kokį trukdymą antstoliui vykdyti
teismo sprendimą. Priverstinės
sprendimo vykdymo tvarkos nustatymas Civilinio
proceso kodekso VI dalyje nepašalina
baudžiamosios atsakomybės už trukdymą antstolio veiklai, todėl G. Š. veikos kvalifikavimas kaip Civilinio
proceso kodekso pažeidimo sudarė sąlygas netinkamai pritaikyti BK 2 straipsnį
ir jai išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Kasatorius
taip pat nurodo, kad, išteisinant G. Š. pagal BK 245 straipsnį, buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutarties įpareigojimas perduoti pastatą, esantį (duomenys
neskelbtini), buvo skirtas
UAB „(duomenys neskelbtini) “, o ne jai, kuri su bendrove nebuvo susijusi jokiais
įsipareigojimais. CPK 18 straipsnis numato,
kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar
savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ar juridiniams asmenims ir turi būti
vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad teismo sprendimas turi įstatymo
galią ir niekas negali atsisakyti jo vykdyti ar kitokiu būdu nepaisyti. Nors
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutartimi pastatą, esantį (duomenys
neskelbtini), bei pastate esantį turtą perduoti
administratoriui J. J. buvo įpareigota UAB „(duomenys
neskelbtini)“, tačiau iš
bylos medžiagos matyti, kad faktinis pastato valdytojas buvo pastato administratoriumi anksčiau paskirta UAB „(duomenys
neskelbtini) “ direktorė G. Š.. Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme bylos
nagrinėjimo metu šią aplinkybę patvirtino
UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius,
todėl argumentas, kad ji nebuvo susijusi jokiais ryšiais su UAB „(duomenys
neskelbtini)“, nėra teisiškai reikšmingas; UAB „(duomenys neskelbtini) “ minėto turto nevaldė, o faktinė
pastato valdytoja buvo G. Š., todėl darytina
išvada, kad įpareigojimai buvo skirti būtent jai. Apie teismo įpareigojimus ši
buvo informuota. G. Š., būdama pastato administratorė, turėjo galimybę perduoti naujai paskirtam administratoriui J. J. minėtą pastatą ir jame esantį turtą, tačiau teismo
nutartyje numatytų įpareigojimų neįvykdė.
Kasaciniu skundu nukentėjusiojo G. B.
atstovas advokatas Andrius Kaluina prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 4 d. nutartį panaikinti ir
bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad teismai
netinkamai taikė BK 231 straipsnį, pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalį ir todėl
priėmė neteisėtus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą
išvadą, kad G. Š. veiksmai nesudaro nusikaltimo sudėties, nes už kliudymą
antstoliui vykdyti teismo sprendimus atsakomybę numato ir CPK 585 straipsnis. Anot
kasatoriaus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2007 m. spalio 16 d. nutartyje nurodė, kad tarp BK 231 straipsnio ir
CPK 585 straipsnio 2 dalies jokios teisės normų konkurencijos nėra – šios normos
numato skirtingas atsakomybės rūšis, kurios viena kitos nepaneigia ir nėra
vienodos. Todėl teismai turėjo aiškintis, ar G. Š. veikoje yra BK 231
straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių, o ne spręsti atsakomybės pagal BK
231 straipsnį ir CPK 585 straipsnio 2 dalį atribojimo klausimą. Anot
kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nesilaikė BPK 386
straipsnio 2 dalies reikalavimų ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartyje pateiktais
išaiškinimais ir nurodymais.
Kasatorius nurodo, kad BK
231 straipsnio 1 dalis greta trukdymo antstoliui vykdyti savo pareigas nenumato
jokių papildomų nusikaltimo sudėties objektyviųjų ar subjektyviųjų požymių, apibūdinančių
šią veiką kaip nusikaltimą (trukdymo pobūdžio, pasekmių). Anot kasatoriaus, bet
koks trukdymas antstoliui vykdyti savo pareigas visiškai atitinka nusikaltimo
požymius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 16 d. nutartyje
nurodė, kad BK 231 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas bet kokiu
būdu trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Šio straipsnio dispozicijoje
nurodytas trukdymas apima bet kokios formos poveikį (reikalavimus, prašymus,
patarimus, nurodymus ar pan.), kliudantį išvardintiems subjektams (tarp jų ir
antstoliui) atlikti savo pareigas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat
nurodė, kad pagal subjektyviuosius požymius numatoma kaltininko tyčia, apimanti
suvokimą, kad jis trukdo straipsnyje nurodytiems subjektams (antstoliui)
atlikti apibrėžtas jų pareigas, turėdamas bet kokius tikslus ir motyvus. Kasacinėje
nutartyje Nr. 2K-188/2007 taip pat konstatuota, kad baudžiamoji atsakomybė
pagal BK 231 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai kaltininkas aktyviais ar
pasyviais veiksmais trukdo antstoliui atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus,
kuriais siekiama įstatymo nustatyta tvarka vykdyti teismo sprendimą. Minėtoje
byloje kaltinamasis buvo nuteistas pagal BK 231 straipsnį už vienintelį
trukdymo antstoliui epizodą – įvažiavimo į teritoriją užblokavimą lengvuoju
automobiliu ir neleidimą paimti areštuoto turto, trukusį keletą valandų. Tuo
tarpu G. Š. veikos buvo atliekamos sistemingai, pasitelkiant trečiuosius
asmenis (saugos tarnybą UAB „(duomenys neskelbtini)“), todėl jų
kvalifikavimas kaip nenusikalstamų yra akivaizdžiai prieštaraujantis Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai.
Kasatoriaus teigimu, nepagrįstas
apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentas, kad iki 2006 m. kovo 7 d.
G. Š. nebuvo įteiktos teismo nutartys, kurias vykdyti ji antstoliui G. B.
trukdė, ir todėl epizodai iki šios datos‚ būtent, trukdymas antstoliui patekti
į patalpas 2006 m. kovo 2 ir 3 dienomis jai negali būti inkriminuojami. Iš 2006
m. kovo 3 d. G. B. surašyto akto dėl teismo nutarties nevykdymo matyti, kad G. Š.
buvo bandoma įteikti antstolio G. B. vykdomas nutartis, bet ši atsisakė jas
priimti. Antstolis G. B. žodžiu informavo G. Š., kad jis yra antstolis ir vykdo
teismo nutartis, garsiai perskaitė nutarčių rezoliucines dalis, taigi G. Š.
suvokė, kad ji trukdo būtent antstoliui ir kad trukdo vykdyti teismo nutartis,
o ne atlikti kažkokius kitokius veiksmus. Be to, 2006 m. kovo 3 d. ji pareiškė,
kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutarties nepripažįsta,
teismo paskirtam turto administratoriui J. J. turto neperduos ir antstolio G. B.
į patalpas neįleis, nes šis pastatą apžiūrėjo išvakarėse (2006 m. kovo 2 d.). Anot
kasatoriaus, reikalavimas, kad asmuo, trukdantis vykdyti teismo nutartį ar
sprendimą, turi būti su juo pasirašytinai supažindintas ir gauti vykdomo
sprendimo nuorašą, nepagrįstas. Priešingu atveju realus teismo sprendimų
vykdymas įmonėse, turinčiose daug darbuotojų, taptų praktiškai neįmanomas, nes
bet kuris iš jų galėtų trukdyti vykdymo veiksmams tvirtindamas, kad nėra gavęs
vykdomo teismo sprendimo. 2006 m. vasario 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“
raštu Nr. (duomenys neskelbtini) G. Š. buvo informuota, kad Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. vasario 3 d. nutartis, kuria UAB „(duomenys
neskelbtini) “ įgaliotas asmuo G. Š. buvo paskirta UAB „(duomenys
neskelbtini)“ turto administratoriumi, buvo panaikinta, bei pranešė, kad
nuo 2006 m. vasario 13 d. turto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“
įgalinimai panaikinti ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu turi teisę
veikti tik UAB „(duomenys neskelbtini) “ administracijos vadovas.
Analogiško turinio pranešimai buvo įteikti saugos tarnybai UAB „(duomenys
neskelbtini) “ bei statybos bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Papildomai 2006 m. vasario 17 d. dienraštyje „R“ Vilniaus apygardos teismo 2006
m. vasario 13 d. nutartis buvo paskelbta viešai. Vadinasi, nuo 2006 m. vasario 13
d. ir 2006 m. kovo 3, 7, 14 dienomis, G. Š. neturėjo jokios teisės būti UAB „(duomenys
neskelbtini) “ nuosavybės teise priklausančiose patalpose, taip pat
neturėjo teisės nurodinėti patalpas saugančios saugos tarnybos UAB „(duomenys
neskelbtini)“ darbuotojams dėl į patalpas patekti norinčių asmenų įleidimo.
Anot kasatoriaus, apeliacinės
instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad G. Š. patalpose 2006 m. kovo 2 d.
nebuvo, ji su antstoliu nebendravo ir dėl to negalėjo žinoti, kokius veiksmus
atlieka antstolis, nereikšminga jos veikos kvalifikavimui. Ji saugos
darbuotojams davė nurodymą antstolio neįleisti, suvokdama, kad taip bus sutrukdyta
antstoliui atlikti savo pareigas.
Kasatorius taip pat nesutinka
su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad vertinant G. Š. 2006 m. kovo 7
d. ir 2006 m. kovo 14 d. trukdymą antstoliui G. B. naudotis filmavimo kamera, atsižvelgtina
į aplinkybę, kad ji tai darė ne piktybiškai, ne norėdama pažeisti įstatymą, o
siekdama užtikrinti savo administruojamo turto apsaugą. Kaip nurodė Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 16 d. nutartyje, motyvai ir tikslai, kuriais
vadovaujantis buvo atlikta veika trukdant antstoliui vykdyti savo pareigas,
veikos kvalifikavimui įtakos neturi – trukdymas BK 231 straipsnio 1 dalyje
nurodytiems asmenims vykdyti savo pareigas dėl bet kokių motyvų yra kvalifikuotinas
pagal BK 231 straipsnio 1 dalį. Be to, neaišku, dėl kokių „pateisinamų“
priežasčių G. Š. reikėjo saugoti savo administruojamas patalpas nuo antstolio,
atliekančio valstybės pavestas funkcijas. Taigi tariamas G. Š. įsitikinimas, kad
ji tebėra UAB „(duomenys neskelbtini) “ priklausančio pastato administratorė
ir privalo jį saugoti nuo pašalinių asmenų, negali turėti įtakos jos veikos kvalifikavimui.
Šio apeliacinės instancijos teismo argumento teisinį nepagrįstumą liudija ir ta
aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartimi buvo panaikinta
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 3 d. nutartis dėl G. Š. skyrimo turto
administratoriumi. Apie Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartį
G. Š. buvo informuota UAB „(duomenys neskelbtini) “ 2006 m. vasario 14
d. raštu. Apie šį faktą 2006 m. vasario 17 d. dienraštyje „R“ buvo išspausdinti
vieši pranešimai. Anot kasatoriaus, G. Š. neabejotinai 2006 m. kovo 2, 3, 7, 14
dienomis buvo žinomas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. nutarties
turinys. Be to, iš Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. nutarties
turinio matyti, kad teismas nutarė šią nutartį nukreipti vykdyti skubiai, o
skubiai vykdytini teismų procesiniai sprendimai pradedami vykdyti dar jiems
neįsiteisėjus (CPK 282 straipsnio 1 dalis). Todėl akivaizdu, kad G. Š.,
žinodama apie priimtą skubiai vykdytiną Vilniaus apygardos teismo 2006 m.
vasario 13 d. nutartį, piktybiškai trukdė antstoliui G. B. vykdyti teismų
nutartis ir siekė pažeisti įstatymą.
Kasatoriaus teigimu, veikos
kvalifikavimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį negali pakeisti ir apeliacinės
instancijos teismo nurodytos G. Š. abejonės G. B. objektyvumu ir jo veiksmų
teisėtumu. Kilusios abejonės dėl antstolio veiksmų teisėtumo šalinamos ne
trukdant antstoliui vykdyti pareigas, o kitais įstatymo nustatytais būdais –
pareikalaujant, kad antstolis pateiktų susipažinti vykdomus dokumentus ar
paaiškintų, kokiam tikslui rengiasi naudotis filmavimo kamera, įstatymų nustatytais
atvejais ir tvarka susipažįstant su vykdomosios bylos medžiaga, apskundžiant antstolio
veiksmus teismui. Tačiau G. Š. iš karto ėmė trukdyti antstolio veiksmams ir
darė tai sistemingai net ir po to, kai sužinojo, kokias teismų nutartis vykdo
antstolis. Nepagrįstas ir argumentas dėl G. Š. tariamų abejonių, kilusių dėl to,
kad antstolis vykdė faktinių aplinkybių konstatavimą A. S. pavedimu. Ši
aplinkybė negali būti pateisinama priežastis antstolio veiksmams trukdyti. Antstolių
įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paslaugų teikimas neturi
trukdyti įstatymų nustatytoms antstolio funkcijoms vykdyti, tačiau tuo pačiu
metu vykdyti įstatymų numatytas funkcijas (vykdyti teismo nutartį) ir teikti
paslaugas (konstatuoti faktines aplinkybes) šioje įstatymo nuostatoje
nedraudžiama. Tai, kad antstolis, fiksuodamas ir konstatuodamas aplinkybės, filmuoja,
visiškai netrukdo jam vykdyti teismo nutartį. Todėl, anot kasatoriaus, nepagrįstos
pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. B. neišvengė interesų konflikto ir
taip sukėlė G. Š. abejones savo veiklos skaidrumu bei išprovokavo tariamai pagrįstą
jos reakciją neįleidžiant antstolio į pastatą ar neleidžiant naudotis filmavimo
kamera.
Kasatoriaus teigimu, pirmiau
nurodytos teismo nutartys buvo vykdomos išieškotojo UAB „(duomenys
neskelbtini) “ prašymu, faktinės aplinkybės konstatuojamos fizinio asmens A.
S., kuris yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, pavedimu.
Konstatuojamos aplinkybės nėra susijusios su kokiu nors UAB „(duomenys
neskelbtini) “ ir A. S. konfliktu, todėl pirmosios instancijos teismo
išvados, kad šioje situacijoje buvo iškilęs interesų konfliktas, yra
nepagrįstos. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir faktinių aplinkybių
konstatavimo užsakovas A. S. neturi priešingų ar nesuderinamų interesų. Be to,
esant abejonių dėl antstolio nešališkumo ar galimo interesų konflikto,
civilinio proceso teisės normos leidžia vykdymo proceso dalyviams reikšti
nušalinimą antstoliui, ir šis nušalinimas yra išsprendžiamas teismo (CPK
636-637 straipsniais). 2005 m. kovo 17 d. konsultacijoje B3-357 Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad pareigūno, kuriam buvo trukdoma atlikti BK
231 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytas pareigas, sprendimų, taip pat
ir jų pagrįstumo bei teisėtumo šioje dispozicijoje numatyta nusikaltimo sudėtis
neapima. Antstolio veiksmų teisėtumo klausimus sprendžia teismai CPK 510-513
straipsniuose nustatyta tvarka. Todėl teismai šioje byloje nepagrįstai ėmėsi
vertinti antstolio G. B. veiksmų teisėtumą, kuris neturi teisinės reikšmės
sprendžiant G. Š. baudžiamosios atsakomybės klausimą.
Kasaciniai skundai
atmestini.
Dėl G. Š. išteisinimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį
Pirmosios instancijos
teismas G. Š. išteisinimą pagal BK 231 straipsnio 1 dalį pagrindė įstatymo
normų konkurencija, atsiradusia dėl to, kad CPK 585 straipsnio 2 dalis ir BK
231 straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę už tą pačią neteisėtą veiką. Teismas,
spręsdamas klausimą, kokia norma turėtų būti taikoma, esant įstatymų normų
konkurencijai, atsižvelgė į veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, priešingumą
teisei, sukeltas teisines pasekmes bei konstatavo, kad G. Š. veiksmai,
neįleidžiant antstolio į pastatą ir neleidžiant jam fiksuoti padėtį vaizdo ir
garso įrašymo priemonėmis, vertintini kaip priešingas teisei veikimas, numatytas
CPK 585 straipsnio 2 dalyje. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad su šiais argumentais nesutiko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka.
Kolegija, panaikindama apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduodama
bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodė, kad tarp BK 231 straipsnio 1
dalies ir CPK 585 straipsnio 2 dalies jokios normų konkurencijos nėra. Šios
įstatymų normos skirtingos tiek savo prigimtimi, tiek ir paskirtimi. Taigi
teismai turėjo analizuoti, ar G. Š. veiksmuose yra BK 231 straipsnio 1 dalies
sudėties požymių, o ne svarstyti dviejų teisės normų, įtvirtintų skirtinguose
įstatymuose, atribojimo klausimą (2007 m. spalio 16 d. kasacinė nutartis Nr.
2K-630/2007).
Antrą kartą
išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka bei pakartotinai atmetęs prokuroro skundą
apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą pagrindė šiais argumentais: pirma,
teismo vertinimu, G. Š. 2006 m. kovo 2 ir 3 d., neįleisdama antstolio G. B. į
pastatą, nežinojo ir negalėjo žinoti, kokių konkrečių teismo priimtų dokumentų
pagrindu antstolis G. B. norėjo atlikti patikrinimą UAB „(duomenys
neskelbtini) “ priklausančiame administraciniame pastate. Tuo tarpu po to,
kai G. Š. buvo oficialiai įteikta 2006 m. vasario 24 d. nutartis ir ji pati
asmeniškai su ja susipažino, daugiau antstoliui G. B. patekti į administracinį
pastatą nebuvo trukdyta. Antra, neleisdama antstoliui patekti į pastatą bei
kliudydama fiksuoti, kokioje statybos darbų stadijoje yra pastatas, G. Š. tai
darė ne piktybiškai, ne siekdama pažeisti įstatymą, o turėdama tikslą apsaugoti
jos administruojamos UAB „(duomenys neskelbtini) “ turtą nuo pašalinių
asmenų, pagrįstai manydama turinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 3
d. nutartimi nustatytus įgaliojimus dėl bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
turto administravimo. Tuo metu galiojo ir kitoje civilinėje byloje priimta
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutartis, kuria to paties
turto, taip pat ir administracinio pastato, administratoriumi buvo paskirtas J.
J.. Šia nutartimi G. Š. nebuvo atleista nuo administratorės pareigų, paskirtų
ankstesniąja teismo nutartimi. Teismo vertinimu, dviejų teismo dokumentų
buvimas G. Š. pagrįstai sukėlė nepasitikėjimą, ar antstolio G. B. reikalavimai
įleisti jį į pastatą yra teisėti. G. Š. abejojimą dėl antstolio reikalavimų
objektyvumo turėjo sustiprinti ir tas faktas, kad antstolis G. B. į UAB „(duomenys
neskelbtini) “ administracinį pastatą atvykdavo kartu su bendrovės
direktoriumi A. S., su kuriuo buvo susiklostę priešiški santykiai.
Atsižvelgiant į tai konstatuota, kad G. Š. pagrįstai kilo abejonių ir dėl
filmavimo kameros panaudojimo tikslų – jai nebuvo aišku, ar antstolis nori
pasinaudoti vaizdo fiksavimo priemone vykdydamas teismo nutartį, ar vykdydamas
privatų A. S. pavedimą, juo labiau, kad filmavimo kamera buvo A. S. rankose. Įvertinęs
šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad G. Š.
veiksmai vertintini ne kaip BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas,
bet kaip kliudymas antstoliui vykdyti teismo vykdomuosius dokumentus, numatytas
CPK 585 straipsnio 2 dalyje.
Vertindama G. Š. išteisinimo
pagal BK 231 straipsnio 1 dalį motyvus, kolegija pažymi, kad teismų praktikoje
pripažįstama, jog BK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė
tam, kas bet kokiu būdu trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Trukdymą,
kaip nusikalstamą veiką, gali sudaryti tiek aktyvūs, tiek pasyvūs veiksmai
(kasacinė nutartis Nr. 2K-188/2007), trukdymas gali reikštis kaip reikalavimas,
prašymas, patarimas, nurodymas ir pan., o kaltininkas gali veikti bet kokiais
motyvais ir tikslais (kasacinė nutartis
Nr. 2K-630/2007). Nepaisant gana plataus trukdymo veikos suvokimo,
kolegija pažymi ir tai, kad trukdymas, kaip teisinis požymis, nėra
vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų, todėl
negali būti nustatinėjamas ir pripažįstamas automatiškai. Teismas, vertindamas
vieną ar kitą elgesį, kuriuo sudaromos kliūtys antstoliui vykdyti teismo
sprendimą, ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo įvertinti ne vien
tik kliūtis, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstą: vykdomo
teismo sprendimo turinį, asmenų, kurių interesai paliečiami teismo sprendimu,
padėtį, jų informuotumą apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma
antstoliui, intensyvumą, taip pat paties antstolio veiksmų teisėtumą ir pan. Tik
visapusiškai įvertinus visas šias aplinkybes, įmanoma konstatuoti pakankamą
baudžiamajai atsakomybei atsirasti padarytos veikos pavojingumą, taip pat
tyčinę kaltę, kuriai nustatyti būtina, kad kaltas asmuo suprastų, jog trukdo antstoliui
vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir norėtų taip veikti. Antstolio veiksmų
teisėtumas ir jo pasirinktas teismo
sprendimo vykdymo būdo adekvatumas situacijai taip pat yra svarbios aplinkybės
vertinant jo veiklai trukdžiusio asmens veiksmų pavojingumą ir jo kaltės
klausimą. Antstolių veikla dažnai vykdoma konflikto tarp šalių sąlygomis,
todėl Antstolių profesinės etikos kodekso 15 straipsnis įpareigoja antstolį,
atliekantį vykdymo veiksmus, būti kantriu ir mandagiu, nerodyti susierzinimo,
pykčio, vengti balso pakėlimo ir visko, kas gali sudaryti įspūdį, kad antstolis
yra šališkas. Ypač aktualūs taip pat yra Antstolių įstatymo 21 straipsnio 3
dalyje nustatyti reikalavimai, kad paslaugų teikimas neturi trukdyti antstoliui
atlikti įstatymų nustatytas funkcijas; kad, teikdamas paslaugas, antstolis
privalo vengti interesų konflikto ar kitų aplinkybių, kurios galėtų kelti
abejonių antstolio objektyvumu ir nešališkumu atliekant įstatymų nustatytas
funkcijas; kad visais atvejais antstolis privalo teikti pirmumą įstatymų
nustatytoms funkcijoms. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2008 m. lapkričio 14 d. priimtą
Antstolių įstatymo 4, 5, 6, 8, 10, 11, 13, 14, 15, 21, 23, 27, 29, 30, 32, 34,
35, 36, 37, 39, 40, 41, 43 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. X-1837 (įsigalios nuo 2009 m. balandžio 1 d.) antstolis
negali teikti mokamų paslaugų vykdomosiose bylose, jeigu tuos pačius veiksmus
jis turi atlikti priverstinio vykdymo priemonėmis; antstoliui atliekant
funkcijas ir teikiant paslaugas, turi būti užtikrintas funkcijų atlikimo ir
paslaugų teikimo atribojimas (21 straipsnio 3 dalis); konstatuodamas faktines
aplinkybes, antstolis turi tiek pat teisių įeiti į fiziniams ir juridiniams
asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas ir
būti jose kaip ir asmuo, kurio prašymu konstatuojamos faktinės aplinkybės (23
straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamojoje byloje
G. Š. inkriminuoti trukdymo antstolio veiklai veiksmai atlikti prieštaringomis
teisinėmis aplinkybėmis bei konflikto tarp šalių sąlygomis: kelių skirtingo turinio
teismo sprendimų buvimas, besitęsiantis šalių bylinėjimasis, priimtų teismo
sprendimų apskundimo faktai, pagrindas įtarti antstolį esant šališką ir pan.
Tokiais atvejais veikos pavojingumo ir kaltės klausimai turi būti nagrinėjami
itin atidžiai. Apeliacinės instancijos teismo pateikta kruopšti faktinių įvykio
aplinkybių analizė rodo, kad G. Š. veiksmai dėl nepakankamo pavojingumo ir
atitinkamos tyčios nebuvimo neturėjo būti ir nebuvo kvalifikuoti pagal BK 231
straipsnio 1 dalį kaip trukdymas antstoliui vykdyti teismo sprendimą.
Dėl G. Š.
išteisinimo pagal BK 245 straipsnį
BK 245 straipsnyje
numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas.
Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms
valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms,
įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi
būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos
teismų įstatymo 9 straipsnis). Pagal BK 245 straipsnį nustatyta baudžiamoji
atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Kolegija
pažymi, kad teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu
paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Baudžiamojon
atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra
atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas,
kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. BK 245 straipsnyje
numatytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu
laiku neįvykdo savo pareigos. Kita vertus, BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali
būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes
teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra
ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų
uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma
tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir
administracinio proceso priemonėmis. Pvz., skolininko per teismo nustatytą
terminą teismo sprendimo neįvykdymas gali būti pripažintas nusikalstamu ir įvertintas
pagal BK 245 straipsnį, kai tik pats skolininkas galėjo įvykdyti teismo
sprendimą (kasacinė nutartis 2K-7-233/2007) arba piktybiškai
vengė teismo nutarimu nustatytos pareigos mokėti vaikams išlaikymą (kasacinė
nutartis Nr. 2K-291/2008) arba asmuo
nevykdė pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo
įstatymą teismo skirto įpareigojimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-86/2005,
2K-625/2006). Kita vertus, kai asmuo laiku neįvykdo teismo sprendimo, kuris gali
būti efektyviai įvykdomas taikant CPK 624 straipsnyje nustatytas priverstinio
vykdymo priemones, svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė apskritai pagrįsta.
Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. Š
pagal BK 245 straipsnį, nurodė, kad pagal Vilniaus apygardos teismo 2006 m.
vasario 24 d. nutartį įpareigojimas perduoti pastatą, esantį (duomenys
neskelbtini), buvo skirtas UAB „(duomenys neskelbtini) “, o ne G. Š..
Esant tokioms aplinkybėms, antstolio reikalavimai G. Š. perduoti minėtą pastatą
buvo neteisėti, nes skirti ne tam asmeniui, kuris tai padaryti buvo įpareigotas
teismo nutartimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, panaikindama apeliacinės
instancijos teismo nutartį ir perduodama bylą iš naujo nagrinėti apeliacine
tvarka, nurodė, kad nebuvo išsamiai ištirti prokuroro apeliacinio skundo
argumentai, jog faktine šio pastato valdytoja buvo pastato administratore
paskirta UAB „(duomenys neskelbtini) “ direktorė G. Š., todėl būtent jai
turi kilti atsakomybė pagal BK 245 straipsnį. Antrą kartą išnagrinėjęs bylą apeliacinės
instancijos teismas, atmetęs prokuroro skundą, konstatavo, kad apelianto
argumentai, jog G. Š. jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu
neva buvo UAB „(duomenys neskelbtini) “ pastato faktinė valdytoja, todėl
teismo įpareigojimai perduoti pastatą bei jame esantį turtą naujai paskirtam
administratoriui J. J. buvo skirti būtent jai, akivaizdžiai neįtikinami ir
nepagrįsti. Šią išvadą teismas pagrindė šiais argumentais: Vilniaus apygardos
teismo 2006 m. vasario 24 d. nutartimi atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“
valdomam administraciniam pastatui, nuosavybės teise priklausančiam ieškovui
UAB „(duomenys neskelbtini) ", nustatytas paprastas
administravimas. Pastato ir jame esančio turto administratoriumi paskirtas J. J..
Nutartimi atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)" įpareigota perduoti
nurodytą turtą administruoti J. J.. Teismo nutartimi UAB „(duomenys
neskelbtini)“, kartu ir jos direktorei G. Š. jokie įpareigojimai paskirti nebuvo.
Todėl teismo nutarties dėl administracinio pastato bei jame esančio turto
paskirtam turto administratoriui J. J. perdavimo nevykdė UAB „(duomenys
neskelbtini) “, o ne G. Š.. Taigi G. Š. negali atsakyti už teismo sprendimo
nevykdymą, nes šiuo sprendimu ji visiškai niekuo neįpareigota, o įpareigojimai
skirti kitam subjektui. Pati G. Š. su UAB „(duomenys neskelbtini) “
nebuvo susieta jokiais susitarimais, įpareigojimais bei prievolėmis.
Laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 2 d. iki 2006 m. kovo 14 d. pagal priimtas
civilinėse bylose teismų nutartis faktiškai buvo du UAB „(duomenys
neskelbtini)“ turto administratoriai – G. Š. ir J. J., kurie vienas kito
nepripažino. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m.
balandžio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d.
nutartis pakeista – nutarties dalis dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“
administracinio pastato paprastojo administravimo nustatymo bei J. J. paskyrimo
šio turto administratoriumi panaikinta.
Kolegija sutinka su apeliacinės
instancijos teismo argumentais dėl G. Š. neatitikimo BK 245 straipsnyje
numatyto baudžiamojo nusižengimo specialiųjų subjekto požymių ir konstatuoja,
kad pagal šį kaltinimą ji išteisinta pagrįstai.
Kolegija
taip pat nenustatė, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ir
atmesdamas apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio,
kuriuo G. Š. buvo išteisinta pagal BK 231 straipsnio 1 dalį ir 245 straipsnį, būtų
nepatikrinęs bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320
straipsnis 3 dalis), netinkamai motyvavęs savo išvadas (BPK 332 straipsnio 3 ir
5 dalys), pažeidęs įrodymų vertinimo tvarką (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ar
neįvykdęs kasacinės instancijos teismo nurodymų (BPK 386 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a
r i a :
Lietuvos
Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo G. B. atstovo
advokato Andriaus Kaluinos kasacinius skundus
atmesti.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Egidijus Bieliūnas
Olegas
Fedosiukas