Civilinė byla Nr. e3K-3-483-611/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21564-2019-9  

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.4.4.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. B. ieškinį atsakovei O. B. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo; institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo tėvams gyvenant skyrium sąlygas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.169 straipsnis) bei vaiko teisę būti išklausytam teisme sprendžiant nurodytą klausimą (CK 3.164 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas 2019 m. liepos 18 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4895-1019/2017 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių 4.1 punkto sąlygą, nustatant, kad: „sūnaus M. B. gyvenamoji vieta iki jam sukaks 18 metų, nustatoma su jo tėvu, D. B., jo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje“; 2) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1822-1019/2018 patvirtintos taikos sutarties 2 punkto sąlygas, nustatant, kad: „šalys susitaria, kad yra nustatoma tokia bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka: vaiko motina O. B. bendraus su nepilnamečiu vaiku kiekvieno mėnesio pirmąją savaitę paimant vaiką iš jo gyvenamosios vietos nuo pirmo mėnesio sekmadienio 17.00 val. ir grąžinant vaiką į jo gyvenamąją vietą antrą mėnesio sekmadienį 17.00 val. Vaiko motina bendraus su nepilnamečiu vaiku kiekvieno mėnesio trečią savaitgalį paimant vaiką penktadienį 17.00 val. iš jo gyvenamosios vietos ir grąžinant vaiką į jo gyvenamąją vietą sekmadienį 17.00 val.“; 3) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1822-1019/2018 patvirtintos taikos sutarties 3 punkto sąlygas, nustatant, kad: „O. B. išlaikymui įsipareigoja teikti po 250 Eur išlaikymą iki sūnus sulauks pilnametystės, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį, pervedant lėšas į asmeninę ieškovo banko sąskaitą, ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 25 dienos, paskiriant tuos pinigus ieškovui valdyti uzufrukto teise“; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4895-1019/2017 nutraukė jo ir atsakovės santuoką, patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutartimi šalys susitarė, kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta bus nustatyta su motina, nustatė vaikui teikiamo išlaikymo dydį (200 Eur/mėn.) ir bendravimo su vaiku tvarką. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi taip pat buvo patvirtinta šalių taikos sutartis dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalies pakeitimo. Pagal ją nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta toliau liko nustatyta su atsakove, tačiau taikos sutartimi šalys susitarė pakeisti ieškovo bendravimo su vaiku tvarką, padidinti vaikui teikiamo išlaikymo dydį iki 250 Eur bei susitarė, kad ieškovas mokės atsakovei kas mėnesį po 200 Eur kompensaciją būsto nuomai, iki bus įvykdytas 2017 m. vasario 1 d. sprendimo 4.6 punktas (iki sūnui nupirks ir padovanos butą).

4.       Ieškovo teigimu, po taikos sutarties sudarymo atsakovė išvyko iš Lietuvos ir be ieškovo sutikimo kartu išsivežė nepilnametį vaiką. Ieškovas dėl dingusio vaiko kreipėsi į teisėsaugos institucijas, šių pagalba pavyko sužinoti, kad atsakovė su sūnumi nuo (duomenys neskelbtini) pabaigos apsigyveno (duomenys neskelbtini) (toliau – ir užsienio valstybėje).

5.       Ieškovas, sužinojęs atsakovės gyvenamąją vietą, 2018 m. rugpjūčio 29 d. su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-33113-897/2018 nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti (pateikti įrodymus jurisdikcijos prorogacijai taikyti), konstatuodamas, jog atsakovė ir nepilnametis vaikas ilgiau nei tris mėnesius gyvena užsienio valstybėje, todėl, pagal bendrąją 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – ir Reglamentas ,,Briuselis II bis“) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teismingumo taisyklę, ieškinio reikalavimas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu neteismingas Lietuvos teismams. Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka spręsdamas jurisdikcijos nustatymo klausimą, 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2658-590/2018 paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Ieškovui nepašalinus ieškinio trūkumų (negavus atsakovės sutikimo bylą nagrinėti Lietuvos teismuose), Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 18 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti.

6.       Ieškovas dėl neteisėtai išvežto vaiko su pareiškimu taip pat kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neteisėtai išvežto vaiko sugrąžinimo į Lietuvą. Šio pareiškimo pagrindu 2018 m. rugsėjo 26 d. buvo inicijuota neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo procedūra, toliau vaiko grąžinimo klausimas buvo perduotas tarpininkaujančiai užsienio valstybės centrinei institucijai, o vėliau buvo nagrinėjamas (duomenys neskelbtini) teisme, kuriame buvo priimti atitinkami teismų procesiniai sprendimai.

7.       (duomenys neskelbtini) teismas, išnagrinėjęs neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo klausimą, 2019 m. birželio 26 d. priėmė sprendimą, kuriame nustatė, kad nepilnametis šalių vaikas į užsienio valstybę buvo išvežtas neteisėtai, vaiko socialinių interesų vieta yra susijusi su Lietuva, ir padarė išvadą, kad yra pagrindas grąžinti vaiką į Lietuvą esant pagrindams, nustatytiems 1980 m. Hagos konvencijos dėl vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse (taip pat nesant Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose, 2 dalyje įtvirtintų atsisakymo grąžinti vaiką pagrindų), tačiau ieškovo pareiškimą dėl sūnaus grąžinimo į Lietuvą atmetė. Pareiškimas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad Hagos konvencijos dėl vaikų grobimo tikslas yra grąžinti vaiką į tą šalį, kurios teismas turi jurisdikciją, tačiau, (duomenys neskelbtini) teismo vertinimu, Lietuvos teismai savo procesiniuose sprendimuose buvo pasisakę, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje (duomenys neskelbtini).

8.       Ieškovas apeliacine tvarka apskundė (duomenys neskelbtini) teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą, tačiau aukštesnės instancijos (duomenys neskelbtini) teismas 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu paliko nepakeistą pirmiau nurodytą teismo sprendimą. 

9.       Paaiškėjus naujoms faktinėms aplinkybėms – užsienio valstybės teismų sprendimuose esant nustatytam neteisėto vaiko išvežimo (grobimo) atvejui, ieškovas, vadovaudamasis Reglamento ,,Briuselis II bis“ 10 straipsnyje įtvirtinta nenutrūkstamos buvusios vaiko gyvenamosios vietos jurisdikcijos taisykle, dar kartą 2019 m. liepos 18 d. kreipėsi su ieškiniu dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, išlaikymo priteisimo į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo (nustatymo su tėvu).

10.       Ieškinys šioje byloje buvo priimtas 2019 m. spalio 9 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. e2-1064-1050/2020.

11.       Ieškovo teigimu, atsakovė nevykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos, ieškovas vaiką matė tris kartus, kai vyko teismas užsienio valstybėje, susitikimai su vaiku truko tik po 1,5 val. Ieškovas nurodė, kad užtikrins galimybę matyti abu tėvus, vaikas taip pat turi giminaičių (močiutė, senelis, dėdė), su kuriais galėtų pabendrauti, tačiau šiuo metu visi ryšiai yra nutraukti. Ieškovas paaiškino, kad šiuo metu gyvena Lietuvoje, dirba toje pačioje įmonėje (baldų prekybos agentu), gali dirbti iš namų, taigi turės galimybę dalyvauti auklėjant vaiką, taip pat užtikrinti jam gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. 

12.       Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė į bylą išvadą, kurioje nurodė, kad nagrinėjamu atveju Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba neturėjo galimybių apsilankyti atsakovės gyvenamojoje vietoje, tiesiogiai ištirti šeimos aplinkos sąlygas bei išklausyti vaiko nuomonę, tačiau pažymėjo, kad atsakovė dėl vaiko teisių ir geriausių interesų pažeidimų Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai nėra žinoma. Nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nuo pat tėvų gyvenimo skyriumi pradžios buvo nustatyta kartu su motina, duomenų, kad atsakovė juo rūpintųsi netinkamai, byloje nepateikta. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, susipažinusi su byloje esančiais dokumentais, nusprendė, kad nepilnamečio vaiko interesai yra visapusiškai užtikrinami. (duomenys neskelbtini) teismas 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu įvertino, kad turi būti atsižvelgiama į fizinius ir emocinius ryšius, kuriuos vaikas dabar užmezgė su savo gyvenamąja vieta. Teismas nustatė, kad berniukas, gyvendamas šalyje nuo (duomenys neskelbtini), jau gali gerai suprasti (duomenys neskelbtini) kalbą. Nenustatyta, kad aplinka, kurioje gyvena vaikas, yra jam nesaugi. Priešingai, vaikas gyvena kartu su mama ir patėviu, kuris moko jį (duomenys neskelbtini) kalbos, vaikas visą laiką lanko mokyklą užsienio valstybėje, yra papildomai ugdomas – užsiima užklasine veikla, t. y. plaukimu, akrobatika jaunimo cirke.

13.       Ieškovas nurodė, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada yra formali, surašyta neišklausius atsakovės, nesuteikus galimybės pateikti klausimus dėl kliudymo bendrauti su vaiku, taip pat nebuvo išklausytas pats vaikas. Ieškovas dėjo pastangas bendrauti su vaiku. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius nedėjo pastangų užtikrinti vaiko interesus. Vaikas buvo apklaustas užsienio valstybės teisme anglų kalba, savo gimtąja kalba nebuvo išklausytas.

14.       Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį palikti nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos teismams, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

15.       Atsakovė nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su atsakove, apsiribodamas tik konstatavimu, kad jis geriau užtikrins nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygas. Pažymėjo, kad sūnus nuo pat gimimo gyvena kartu su motina, kuri jį visada išlaikė ir juo rūpinosi; vaikas yra prisirišęs prie motinos; su sūnumi ji palaiko itin artimus šiltus tarpusavio santykius, visą savo laisvalaikį, atostogas, savaitgalius praleidžia su vaiku, atsakovė su vaiku puikiai sutaria, vaikas noriai bendrauja su atsakove, rodo tam iniciatyvą. Atsakovė yra tikra, kad sūnui yra sudariusi tinkamas, visapusiškas, geras gyvenimo, lavinimosi, vystymosi sąlygas. Atsakovė nurodė, kad ji nėra asociali, nepiktnaudžiauja nei alkoholiniais gėrimais, nei narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, dirba. Darbe yra charakterizuojama teigiamai. Priešingai nei teigia ieškovas, atsakovė niekada nenuteikinėjo sūnaus prieš tėvą, nesivėlė į konfliktus, yra išsilavinusi, ramaus būdo, kantri, niekada nekelia balso, vaikui skiepija tinkamas vertybes, skatina bendrauti su tėvu, stengiasi ieškoti kompromiso. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė dėl savo gyvenimo būdo ar asmeninių savybių negalėtų rūpintis sūnumi, kad blogai jį auklėja ar daro jo vystymuisi neigiamą įtaką, kad pablogėjo sūnaus auklėjimas.

16.       Atsakovės teigimu, ieškovo noras bendrauti bei gyventi su vaiku apsiriboja vien tik jo nepagrįstais kreipimaisis į teismus su ieškiniais, prašymais, skundais. Ieškovas praktiškai sūnui neskambina, nesidomi sūnaus dienotvarke, auklėjimu, buitimi, laisvalaikiu.

17.       Kadangi atsakovė (duomenys neskelbtini) metais išvyko gyventi į užsienio valstybę, tai vaiko gyvenamoji aplinka yra ši valstybė ir ji yra stabili, saugi, vaikas yra įpratęs gyventi ir miegoti savo kambaryje, lankyti mokyklą, būrelius, kieme žaisti su draugais, lankytis jam įprastose vietose, sūnus moka (duomenys neskelbtini) kalbą, bendrauja su vietiniais vaikais, yra visiškai prie jų pritapęs. Sūnui susirgus, būtent atsakovė jį slaugo, rūpinasi jo sveikata, pristato į gydymo įstaigas. Ieškovas nė karto nėra slaugęs sūnaus, jam nė karto nebuvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas dėl to, kad jam nėra žinomos vaiko slaugymo ir priežiūros subtilybės.

18.       Tiek užsienio valstybės teismai, tiek vaiko gyvenamąsias sąlygas tikrinusi institucija nustatė, kad atsakovė tinkamai rūpinasi vaiku, jo sveikata, užsiima jo lavinimu, vystymusi, vaikui yra sudarytos tinkamos ir visapusiškos sąlygos augti ir vystytis, todėl nėra pagrindo jo grąžinti gyventi į Lietuvą. Šiuo atveju itin svarbi ir vaiko nuomonė, kurią išklausė užsienio valstybės teismas. Vaikas nurodė, kad jam patinka gyventi užsienio valstybėje, jis nori čia gyventi ir nenori grįžti į Lietuvą. Sūnaus, nuolat gyvenančio su atsakove, staigus gyvenamosios vietos pakeitimas ne tik gali, bet ir sukels nepageidaujamų padarinių jo raidai ir psichinei sveikatai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

19.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 12 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 616 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

20.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus, sprendė, kad Lietuvos teismas šiuo atveju pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 11 straipsnio 7 dalį yra kompetentingas nagrinėti bylą iš esmės, todėl jo jurisdikcijai priklauso sprendimų dėl vaiko globos priėmimas po grobimo procedūros.

21.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Reglamentas „Briuselis II bis“, esant grobimo atvejui, leidžia priskirti jurisdikciją prašomosios valstybės narės teismams tik susiklosčius dviem situacijoms. Pirma situacija yra ta, kai vaikas įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą prašomojoje valstybėje narėje ir visi turintys globos teises tylėjimu pritarė pagrobimui. Nagrinėjamoje byloje vaiko tėvas (ieškovas) nepritarė ginčo šalių nepilnamečio vaiko išvežimui į užsienio valstybę. Antra situacija yra ta, kai vaikas įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą prašomojoje valstybėje narėje ir toje valstybėje narėje pragyveno bent vienerius metus nuo tada, kai globos teises turintys asmenys sužinojo ar turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą ir vaikas susigyveno su nauja aplinka ir, be to, įvykdoma bent viena iš toliau nurodytų sąlygų: 1) per vienerius metus nuo to, kai paliktas tėvų teisių turėtojas sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, nebuvo pateiktas prašymas jį grąžinti (nagrinėjamoje byloje buvo pateiktas ieškovo prašymas grąžinti vaiką – ieškovas 2018 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą); 2) prašymas grąžinti buvo pateiktas, bet buvo atsiimtas ir per tuos metus naujas prašymas nebuvo pateiktas (nagrinėjamoje byloje prašymas grąžinti vaiką nebuvo atsiimtas); 3) prašomojoje valstybėje buvo priimtas sprendimas dėl negrąžinimo ir abiejų valstybių narių teismai ėmėsi atitinkamų veiksmų pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 11 straipsnio 6 dalį, bet byla buvo užbaigta pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 11 straipsnio 7 dalį, nes šalys per tris mėnesius nuo pranešimo nepateikė teikimų. Nagrinėjamos bylos atveju kompetentingas kilmės valstybės narės teismas priėmė sprendimą dėl globos, nereikalaujant vaiko grąžinti.

22.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimu buvo nutraukta šalių santuoka jų bendru sutikimu, patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 4.1 punkte šalys susitarė, kad šalių sūnaus gyvenamoji vieta, iki jam sukaks 18 metų, nustatoma su jo motina jos nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria šalys susitarė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo priimto sprendimo dalį dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ir bendravimo su vaiku tvarkos. Sutarties 2.1 punktu šalys susitarė dėl bendravimo su vaiku tvarkos, 3 punkte šalys susitarė pakeisti išlaikymo vaikui dydį ir nuo 2018 m. balandžio 1 d. ieškovas įsipareigojo teikti po 250 Eur išlaikymą iki sūnaus pilnametystės, mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį, pervedant tokias lėšas į asmeninę atsakovės banko sąskaitą.

23.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) teismas 2019 m. birželio 26 d. išnagrinėjo vaiko grąžinimo klausimą, atmetė ieškovo prašymą grąžinti nepilnametį vaiką į Lietuvą. Aukštesnės instancijos (duomenys neskelbtini) teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs skundą, 2019 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą, kuriuo palaikė ginčijamą sprendimą ir atmetė pareiškėjo prašymą. Ieškovas į Vilniaus miesto apylinkės teismą dar kartą kreipėsi 2019 m. liepos 18 d. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo bei išlaikymo priteisimo.

24.       Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ieškovo pateiktas ieškinys pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas kaip ieškinio dėl vaiko globos po grobimo procedūros klausimo svarstymo pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytas procedūras pateikimas, todėl pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Lietuvos teismas šiuo konkrečiu atveju pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 11 straipsnio 7 dalį yra kompetentingas nagrinėti bylą iš esmės, nes jo jurisdikcijai priklauso sprendimų dėl vaiko globos priėmimas po grobimo procedūros.

25.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog vaikas buvo išvežtas neteisėtai į užsienio valstybę, savaime nėra pagrindas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu. Nurodė, kad tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenustato vaiko aplinkos keitimo net ir tais atvejais, kai vaikui aplinka buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje M. prieš Bulgariją). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nors ieškovas ir nesutiko su atsakovės sprendimu išvykti kartu su sūnumi gyventi į užsienio valstybę, tačiau toks sprendimas iš esmės vaiko interesų nepažeidžia, nes užsienio valstybėje sukurta tinkama vaikui augti ir vystytis aplinka.

26.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje svarbios aplinkybės, nustatytos užsienio valstybės teismų sprendimuose, kuriuose įvertinti vaiko fiziniai ir emociniai ryšiai, kuriuos vaikas sprendimo priėmimo metu užmezgė su savo gyvenamąja vieta. Tai liečia ne tik naujus šeimos narius, bet ir daugiau išorinių veiksnių bei santykių, tokių kaip šeima, draugai, sportas ir mokykla. Teismas atsižvelgė į tai, kad vaikui yra (duomenys neskelbtini) metai ir nuo (duomenys neskelbtini) jis gyvena kartu su savo motina ir patėviu, kuris jį moko (duomenys neskelbtini) kalbos, ir kad jis, kaip paaiškėjo per vaiko pokalbius tarybos posėdžių salėje, jau gali gerai suprasti šią kalbą. Patėvis sukūrė palaikymo aplinką aplink šeimą. Vaikas užsienio valstybėje lanko mokyklą, kuri nėra orientuota tik į tarptautinę aplinką, lanko plaukimo pamokas, yra gavęs trečios vietos plaukimo diplomą ir užsiima akrobatika jaunimo cirke. Jis taip pat eina į popamokinės veiklos būrelius su kitais vaikais, žaidžia su draugais. Vaikas yra draugiškas savo būdu ir formavosi taip ir tiek, kiek tinka jo amžiui. Teismas taip pat įvertino vaiko šaknis ir pritapimą tiek užsienio valstybėje, tiek Lietuvoje ir sprendė, kad pakankamai tikėtina, jog vaikas neturi jokio socialinio ryšio su Lietuva už savo tėvo ir motinos ribų, ir kad nėra tinkamos aplinkos, į kurią moteris su vaiku galėtų grįžti. Motina neturi jokių kitų šeimos narių Lietuvoje. Vaikui motina buvo svarbiausia prisirišimo figūra jo gyvenime ir po persikėlimo tai išliko nepakitę. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad vaiko šaknys yra užsienio valstybėje, ieškovo prašymas grąžinti vaiką į Lietuvą buvo atmestas, tenkinant vaiko interesus.

27.       Pirmosios instancijos teismas šioje byloje pažymėjo, kad ginčo šalių sūnaus gyvenamosios vietos pakeitimo klausimas visų pirma yra susijęs su vaiko interesais. Aplinkybė, kad vyksta ginčas tarp tėvų, turi daryti kiek įmanoma mažiau įtakos nepilnamečio vaiko nusistovėjusiam gyvenimo būdui, aplinkai. Nagrinėjamu atveju vaiko gyvenamoji vieta galėtų būti keičiama tik esant išskirtinėms aplinkybėms, tačiau tokių byloje nenustatyta. Priešingai, vaikas užsienio valstybėje gyvena beveik dvejus metus, šioje valstybėje jau yra nusistovėję vaiko socialiniai ryšiai. Vaikui staiga pakeitus gyvenamąją aplinką ir nustačius gyvenamąją vietą su tėvu, tai gali sukelti jam itin neigiamas pasekmes, emocijas, psichologinį nestabilumą, diskomfortą, nesaugumo jausmą. Kadangi šiuo metu vaiko gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje ir socialinių interesų centras yra būtent ten, o ne Lietuvoje, prioritetas turi būti teikiamas vaiko stabiliai ir nekintamai aplinkai.

28.       Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad pats nepilnametis vaikas buvo išklausytas atitinkamų užsienio valstybės vaiko teisių apsaugos institucijų posėdžių salėje. Apklaustas užsienio valstybės teismo paskirtos kuratorės (psichoterapeutės (klinikinės psichologės, mediatorės)) vaikas nurodė, kad Lietuvoje gyveno 6 metus, jam labai patinka gyventi užsienio valstybėje, jis turi daug draugų ir sportuoja, nurodė, kad jo didžiausias noras yra gyventi užsienio valstybėje su motina. Teismas sprendė, kad nėra duomenų, jog vaiko išreikštas noras prieštarautų vaiko interesams. Priešingai, vaiko socialiniai ryšiai užsienio valstybėje yra susiformavę, vaiko identitetas, kultūriniai ryšiai, išsilavinimas iš esmės yra užtikrinami jo motinos.

29.       Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą šioje byloje apklausti nepilnametį vaiką, pažymėdamas, kad tai būtų perteklinis procesinis veiksmas, nes vaikas jau buvo apklaustas užsienio valstybėje vykusiuose teismo procesuose ir abejoti vaiko pasisakymais, išreikštu noru likti užsienio valstybėje su motina, taip pat tuo, kad apklausiant vaiką buvo nesilaikyta atitinkamų procedūrų (dėl kalbos ir pan.), nebuvo pagrindo. Vaikas namuose su motina kalba angliškai arba rusiškai, pokalbis su kuratore taip pat vyko dalyvaujant rusų ir anglų kalbų vertėjai, dirbančiai vertėjų centre, todėl nėra pagrindo teigti, kad vaikas buvo apklaustas kalba, kurios jis nesuprato ar suprato nepakankamai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nepilnametis vaikas gyvena ne Lietuvoje, taip pat sprendė, kad atvykimas į apklausą Lietuvoje vaikui sukeltų ir nepatogumų (vaikas būtų atitrauktas nuo būrelių, mokyklos ir pan.).

30.       Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba išvadoje nurodė, jog vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas prieštarautų vaiko interesams, byloje nėra duomenų, jog vaiko esama aplinka tapo nesaugi; vaikas užsienio valstybėje gyvena beveik dvejus metus, yra užmezgęs ryšį su šia šalimi; nuo šalių gyvenimo skyriumi pradžios vaikas gyveno kartu su motina, kuri juo rūpinasi tinkamai, ugdo, vaikas lanko mokyklą, būrelius, užsiima plaukimu.

31.       Pasisakydamas dėl ieškovo argumentų, kad atsakovė draudžia jam bendrauti su vaiku, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, viena vertus, galima įžvelgti motinos nepakankamą norą užtikrinti vaiko interesą bendrauti su abiem tėvais, tačiau, kita vertus, gyvenamosios vietos pakeitimas, ar tai reikštų apsigyvenimą kitame mieste ar valstybėje, savaime nereiškia ir nėra pakankamas pagrindas spręsti dėl būtinybės keisti vaiko gyvenamąją vietą ir aplinką, su kuria yra susiformavęs vaiko socialinis ryšys. Esant šiuolaikinėms galimybėms laisvai kirsti valstybių sienas, išplėtotai transporto infrastruktūrai, geografinio atstumo įtaka bendravimo galimybėms tik mažėja.

32.       Ta aplinkybė, kad ieškovas kreipėsi į Lietuvos antstolius, kurie negalėjo įvykdyti teismo sprendimo (nutarties), kuria nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nebuvo pakankama spręsti, kad ieškovas išnaudojo visas galimybes bei priemones (įskaitant ir teisines) užsitikrinti bendravimą su vaiku kreipiantis į atitinkamas institucijas dėl šios nutarties vykdymo už Lietuvos Respublikos ribų kitoje Europos Sąjungos šalyje (pvz., nėra duomenų dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarnybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo 41 straipsnio 1, 3 dalyse nustatytų teisių įgyvendinimo).

33.       Ieškovo teiginius, kad būtent jis užtikrins motinos ir vaiko bendravimą, pirmosios instancijos teismas pripažino hipotetinio pobūdžio, nesudarančiais pagrindo neabejotinai išvadai, kad bus užtikrintas motinos ir vaiko bendravimas ir jis realiai bus įgyvendinamas. Pažymėjo, kad šalių santykiai yra konfliktiški, todėl itin menka tikimybė, kad, nustačius vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, situacija staiga pasikeis į gera ir bus užtikrinama vaiko teisė sklandžiai bendrauti su abiem tėvais. Teismo įsitikinimu, bendravimo nevykdymas kyla iš šalių tarpusavio konfliktiškumo, todėl, šalims nesiekiant taikiai spręsti bendravimo tvarkos klausimų, gyvenamosios vietos pakeitimas iš esmės šalių konfliktinės situacijos neišspręstų.

34.       Pirmosios instancijos teismas, atmetęs reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, dėl kitų ieškinio reikalavimų (dėl bendravimo su vaiku tvarkos ir išlaikymo priteisimo), kaip išvestinių iš pirmojo, nepasisakė.

35.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi šalių patvirtintos taikos sutarties sąlygų dalis dėl bendravimo su vaiku tvarkos, sprendė, kad poreikio, pasikeitus situacijai (atsakovei išvežus vaiką į užsienio valstybę), keisti bendravimo tvarką nėra. Šią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad nutartimi nustatyta maksimali ir plati tėvo bendravimo su vaiku tvarka, sudaranti sąlygas bei galimybes pakankamai ilgus laikotarpius nepertraukiamai tėvui bendrauti su vaiku.

36.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2020 m. birželio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą, priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

37.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovė su vaiku gyvena užsienio valstybėje, dėl ko apsunkintas jų atvykimas į Lietuvą, atsakovė yra pateikusi procesinius dokumentus (atsiliepimą į ieškinį, pranešimą dėl nedalyvavimo teismo posėdyje, papildomus įrodymus), kuriuose aiškiai išreiškė savo poziciją nagrinėjamu klausimu, taip pat tai, kad pati nepageidavo dalyvauti teismo posėdyje, atmetė ieškovo prašymą pripažinti atsakovės dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad galimybė atvykti į Lietuvą apsunkinta (dėl nepilnamečio vaiko mokslų, finansinės situacijos, prasto susisiekimo), taip pat dėl konfliktiškų santykių su ieškovu nusprendė teismo posėdyje asmeniškai nedalyvauti. Toks atsakovės pasirinkimas neužkirto kelio teisingai ir išsamiai išnagrinėti bylą, priežasčių, dėl kurių atsakovės dalyvavimas žodiniuose teismo posėdžiuose būtų buvęs būtinas, nenustatyta. Ieškovo nurodyti teiginiai, kad jis vyko į teisminius procesus užsienio valstybėje, savaime nereiškia, kad ir atsakovė turėjo procesinę pareigą atvykti į bylos nagrinėjimą, vykusį Lietuvos teisme.

38.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog teismo pareiga siekti, kad šalys ginčą baigtų taikiai, negali būti suabsoliutinama ir vertinama atsietai nuo faktinių aplinkybių, šalių tarpusavio santykių, pačių šalių pastangų siekti taikaus susitarimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, kad jau bandyta taikyti tarptautinę mediaciją, tačiau po pradinio pokalbio tarp mediatorių ir ieškovo bei atsakovės buvo priimtas sprendimas, kad tarptautinė mediacija yra netinkama, taip pat šalių bendravimo ypatumus (ieškovo atstovas paminėjo, kad iš esmės bendraujama per institucijas), kartu siekdamas neužvilkinti proceso, nusprendė, kad šiuo atveju byloje tikimybė sudaryti taikos sutartį buvo itin maža.

39.       Iš byloje esančių įrodymų (elektroninių laiškų, teismo proceso dokumentų) apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo šalių santykiai yra įtempti, šalys sunkiai geba rasti abi šalis tenkinančius bendravimo variantus, šalių ginčai tęsiasi jau kurį laiką, neapsiribojant šios bylos nagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į visumą faktinių aplinkybių, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, ieškovo ir jo atstovo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, abejotina, ar atsakovės dalyvavimas teismo posėdyje būtų lėmęs kitokį ginčo išsprendimą. Nors ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad neišnaudotos visos galimybės ir taika galima, tačiau taikai sudaryti yra būtina dviejų šalių išreikšta valia. Šiuo atveju atsakovė, susipažinusi su atsakovo procesiniais dokumentais (ieškiniu, kuriame pasisakyta dėl taikos sutarties sudarymo galimybės), taip pat turėdama galimybę susipažinti su byloje esančia medžiaga, įskaitant ir teismo posėdžio garso įrašus, nepareiškė noro bylą baigti taikos sutartimi. Atsakovės asmeniško dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimas būtinu vien todėl, kad atsakovė galėtų žodžiu pasisakyti dėl bylos baigimo taikos sutartimi ar galimybės taikyti teisminę mediaciją, būtų savitikslis ir neproporcingas.

40.       Dėl vaiko teisės būti išklausytam apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje iš esmės yra akcentuojamas pats vaiko nuomonės išklausymo faktas, tačiau vaiko nuomonės išklausymo forma, vieta, kurioje vaikas ją išreiškė, nėra esminė, jeigu visuma įrodymų leidžia teigti, kad vaiko nuomonė buvo išreikšta laisva valia, vaikui sudarant tinkamas sąlygas pagal savo amžių ir brandą ją pareikšti.

41.       Nagrinėjamu atveju šalių nepilnametis vaikas buvo išklausytas užsienio valstybėje vykusiame teismo procese, teismui 2019 m. balandžio 29 d. paskyrus specialųjį kuratorių, atstovaujantį vaiko interesams. Pokalbiai vyko su kuratoriumi. Iš į bylą pateiktos 2019 m. gegužės 20 d. specialiojo kuratoriaus ataskaitos apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalių nepilnametis sūnus vykusių pokalbių metu buvo išklausytas kuratorės, turinčios psichoterapeutės kvalifikaciją, dalyvaujant rusų ir anglų kalbų vertėjai. (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundus apeliacine tvarka, 2019 m. liepos 23 d. taip pat vyko nepilnamečio vaiko ir specialiojo kuratoriaus pokalbis.

42.       Nors vaiko nuomonė buvo išklausyta nagrinėjant bylą dėl vaiko grobimo, o ne byloje dėl jo gyvenamosios vietos pakeitimo ar kitų reikalavimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šalių nepilnametis vaikas, atsakydamas į kuratorės klausimus, dažnai faktines aplinkybes siejo ne apskritai su gyvenamąja vieta, įsitvirtinimu Lietuvoje ar užsienio valstybėje, o iš esmės galimas savo gyvenamąsias vietas ir norą gyventi atitinkamoje šalyje atskyrė pagal tėvus, t. y. gyvenimą užsienio valstybėje susiedamas su motina, o Lietuvoje – su tėvu. Vaikas, atsakydamas į skirtingus klausimus, nurodė, kad nenori gyventi su tėvu, daugelį situacijų iš esmės siejo su savo ir tėvo, tėvų tarpusavio santykiais. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad vaikui, kuris iš esmės pagal savo amžių ir brandą negeba daryti takoskyros tarp teisminių terminų, ginčo nagrinėjimo ribų, nuomonei išreikšti neturėjo įtakos nagrinėjamos bylos pobūdis. Pažymėtina, kad vaiko nuomonė buvo išklausyta kvalifikuotų specialistų, vykstant teisminiam procesui, todėl nėra pagrindo abejoti, jog vaiko nuomonė būtų buvusi išklausyta netinkamai ir nebuvo pagrindo ja vadovautis šioje byloje.

43.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs berniuko amžių, kuratorės pastabas dėl vaiko susikaupimo atsakyti į klausimus, taip pat atsakovės išsakytas pastabas dėl vaiko bendros psichologinės būklės (vaikas jautrus, nedrąsus, patiriantis panikos priepuolius, kt.), nulemtos visų teisminių procesų, įtemptų tarpusavio tėvų santykių, taip pat aplinkybes, kad vaikas su motina gyvena užsienio valstybėje, dėl to atvykimas į Lietuvą, nesutrikdant įprastos vaiko kasdienės rutinos (mokyklos, būrelių, kt.), praktiškai negalimas, padarė išvadą, kad papildoma apklausa šiame Lietuvoje vykstančiame teisminiame procese nebūtina ir neatitiktų vaiko interesų.

44.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad vaikas nesugebėjo iki galo sklandžiai išreikšti savo nuomonės, nepaneigia vaiko, kuriam apklausos metu buvo šiek tiek daugiau nei aštuoneri metai, ne kartą ir ne vieno pokalbio metu, kad ir šiek tiek padrikai, tačiau pakankamai aiškiai išreikštų minčių dėl nenoro gyventi su ieškovu.

45.       Byloje nebuvo duomenų, kurie leistų teigti, kad vaikas negeba suprasti anglų ir (ar) rusų kalbų. Užsienio valstybėje vykusiame teisminiame procese taip pat nebuvo keliamas klausimas, kad išklausant vaiką yra pažeidžiamos proceso taisyklės, neužtikrinant vaiko teisės atsakyti į klausimus jam suprantama kalba. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad vaikas negebėjo suprasti jam užduodamų klausimų esmės ar jo atsakymai buvo nulemti klausimų nesupratimo. Priešingai, iš pateiktų dokumentų turinio teismas nustatė, kad vaikas atsakinėjo į jam užduodamus klausimus pagal savo amžių ir brandą, juos suprato. Vaikas kalbėdamas dažnai nuo rusų kalbos pereidavo prie anglų kalbos ir atvirkščiai, taip pat pats vaikas pokalbio metu pareiškė norą kalbėti anglų kalba, nurodydamas, kad tiksliai nežino, kaip tam tikri žodžiai skamba rusų kalba. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vaiko apklausa šioje byloje Lietuvoje iš esmės būtų vykusi tomis pačiomis sąlygomis kaip ir užsienio valstybėje vykusio teisminio proceso metu, kuriame jokių proceso teisės pažeidimų, susijusių su galimybe kalbėti vaikui suprantama kalba, nenustatyta.

46.       Dėl Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvados apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju turi būti vertinama ne išvados atitiktis teisės aktų reikalavimams, o aplinkybės, kurioms esant buvo pateikta tokia išvada, taip pat pačios išvados, kaip dokumento, įtaka, t. y. kiek ji turėjo reikšmės teismui priimant sprendimą.

47.       Nors Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir neatliko faktinės atsakovės gyvenamosios vietos ir joje esančių sąlygų tyrimo, tačiau, remdamasi tiek byloje esančių įrodymų pagrindu, tiek savo turimos duomenų bazės duomenimis, nustatė aplinkybes, susijusias su nagrinėjamu klausimu.

48.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teismui pateikta išvada nebuvo pagrindinis įrodymas, lėmęs teismo sprendimą atmesti ieškovo ieškinį. Išvadoje dėstytos aplinkybės vertintos tik kaip papildomi argumentai, pagrindžiant teismo padarytas išvadas įvertinus byloje esančių įrodymų visumą: rašytinius įrodymus, kuriuose atskleistos bylai reikšmingos aplinkybės (vaiko nuomonė, gyvenimo sąlygos užsienio valstybėje ir kt.), ieškovo ir jo atstovo, taip pat Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovės paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu.

49.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvada byloje buvo pateikta 2019 m. lapkričio 25 d., tačiau nei pats ieškovas 2019 m. lapkričio 27 d. parengiamojo teismo posėdžio metu, nei ieškovas ir jo atstovas 2020 m. sausio 23 d. teismo posėdžio metu nereiškė prašymų dėl išvados tikslinimo, papildymo, ieškovo atstovas apsiribojo tik teise užduoti klausimus Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovei, pateikti pastabas, kad išvada pateikta neatlikus realaus atsakovės gyvenimo sąlygų ištyrimo ir neišklausius vaiko nuomonės dėl gyvenimo su vienu iš tėvų. Nesant pagrindų abejoti išvados pagrįstumu, šališkumu, teismas neturėjo pagrindo prašyti ją papildyti, patikslinti, o ieškovas šia teise nepasinaudojo.

50.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad atsakovė be ieškovo rašytinio sutikimo išsivežė jų vaiką į užsienį, savaime neįrodo, kad yra pagrindas keisti vaiko gyvenamąją vietą. Teismas pažymėjo, kad vaiko pagrobimo faktas buvo konstatuotas įsiteisėjusiais užsienio valstybės teismų 2019 m. birželio 26 d. ir 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimais ir byloje ginčo dėl vaiko pagrobimo, t. y. neteisėto vaiko išvežimo neturint ieškovo sutikimo, nėra.

51.       Vaiko išvežimas be kito tėvo žinios į užsienio šalį laikomas teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant dėl tėvo teisių įgyvendinimo prieš vaiko interesus, tačiau nagrinėjamu atveju vien šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo keisti vaiko gyvenamąją vietą, t. y. jos turi būti vertinamos su visomis aplinkybėmis, pasveriant kiekvienos jų reikšmę ir surandant interesų pusiausvyrą esamoje situacijoje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, jog vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas ją nustatant su tėvu neatitiktų vaiko geriausių interesų principo.

52.       Apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad byloje nebuvo duomenų, jog ieškovas būtų aktyviai siekęs bendrauti su sūnumi, ginčo šalių vaiko motina berniuko gyvenime yra pagrindinė figūra ir jis prie jos labai prisirišęs, vaiko interesų vieta yra užsienio valstybėje, čia yra nusistovėjęs vaiko socialinis ryšys. Ieškovas neįrodė vaiko gyvenimo sąlygų esminio pasikeitimo, taip pat neįrodė, kad aplinka, kurioje vaikas auga, jam nebėra fiziškai ar emociškai tinkama. Be to, vaiko bendravimas su tėvu nebuvo paneigtas, stabilios aplinkos kriterijus buvo įvertintas atsižvelgiant į įrodymų visumą: įvertinta ne tik vaiko fizinė aplinka, tačiau ir vaiko socialiniai ryšiai. Vaiko ryšys su aplinka, kurioje jis šiuo metu gyvena, nustatytas ne tik vertinant faktines aplinkybes, įrodymus, tačiau atsižvelgus ir į paties vaiko nuomonę užsienio valstybėje vykusio teisminio proceso metu. Specialiajam kuratoriui atliekant teismo pavedimą, pokalbių metu vaikas ne kartą pareiškė norą gyventi užsienio valstybėje, nurodydamas, kad jam čia patinka, jis turi daug draugų, sportuoja, jeigu pagalvoja apie Lietuvą, prisimena, kad jam ten buvo negera, teigė, kad noras matytis su tėvu nėra didelis, kad didžiausias jo noras yra likti užsienio valstybėje kartu su motina; nurodė, kad jam labai nepatiktų, jeigu tėvas pasiimtų jį su savimi, jei galėtų likti užsienio valstybėje, būtų laimingas.

53.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismo aktyvumas procese negali būti suprantamas kaip ieškovo rungimosi, dispozityvumo teisės perėmimas, teisės keisti ieškinio dalyką ar pagrindą įgijimas. Teismas, nors ir laikydamas, kad ieškovo reikalavimai šioje byloje dėl bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo yra išvestiniai iš reikalavimo pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, atmetęs pradinį reikalavimą pagrįstai plačiau dėl jų nepasisakė, sprendime papildomai konstatavo, kad nėra pagrindo keisti patvirtintos šalių sutartos bendravimo su vaiku tvarkos, nes nustatyta maksimali ir plati tėvo bendravimo su vaiku tvarka, sudaranti sąlygas bei galimybes pakankamai ilgus laikotarpius nepertraukiamai tėvui bendrauti su vaiku. Ieškovo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė ginčo ir tokia bendravimo tvarka sunkiai įgyvendinama vaikui gyvenant užsienio valstybėje, apeliacinės instancijos teismas pripažino prieštaraujančiais paties ieškovo pasiūlytai bendravimo su vaiku tvarkai šioje byloje – siekdamas pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, pats siūlė iš esmės analogišką bendravimo su vaiku tvarką atsakovei ir vaikui gyvenant užsienio valstybėje. 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

54.       Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas argumentais:

54.1.                      Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 3.174 straipsnio 4 dalį, neatsižvelgė į iš esmės pasikeitusias aplinkybes – atsakovės nesilaikymą nustatytos bendravimo tvarkos ir neteisėtą vaiko išvežimą nuolat gyventi į užsienio valstybę, veikiant prieš vaiko interesus ir pažeidžiant skyrium gyvenančio tėvo teises. Esminių aplinkybių, dėl kurių vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su atsakove, pasikeitimas buvo nulemtas atsakovės neteisėtų veiksmų, todėl teismai, spręsdami, ar buvo teisinis pagrindas keisti su atsakove nustatytą vaiko gyvenamąją vietą, turėjo nustatyti ir vertinti, ar atsakovė ateityje tinkamai įgyvendintų tėvų valdžią ir ar užtikrintų (ir kaip) savo tęstiniais veiksmais pažeidžiamą pamatinę vaiko teisę į šeimos ryšius (CK 3.161 straipsnio 3 dalis) bei skyrium gyvenančio tėvo teisę bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnis).

54.2.                      Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 3.170 straipsnio 2 dalį. Teismui atmetus ieškinio reikalavimus dėl gyvenamosios vietos pakeitimo ir nustatymo, liko galioti ankstesniu teismo procesiniu sprendimu patvirtintoje sutartyje nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, tačiau po neteisėto vaiko išvežimo į užsienio valstybę galiojančios bendravimo tvarkos vykdymas objektyviai tapo neįmanomas. Teismai, palikdami vaiko gyvenamąją vietą su atsakove, turėjo išspręsti vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu klausimą bei apsaugoti (apginti) abipusę vaiko ir tėvo teisę tarpusavyje bendrauti. Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą ir nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, turi išspręsti ir vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina klausimą. Šią vaiko teisę užtikrinant vėliau, kai jau yra išspręstas vaiko gyvenamosios vietos klausimas, gali kilti rizika, kad vaiko ryšys su atskirai gyvenančiu tėvu ar motina susilpnės ar bus visai nutrūkęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).  

54.3.                      Bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 3.164, 3.177 straipsnius ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 380 straipsnį, nes neišklausė vaiko nuomonės. Teismai nepagrįstai sprendė, kad vaiko nuomonė buvo tinkamai išreikšta užsienio valstybėje vykusiame teismo procese dėl vaiko grąžinimo. Užsienio valstybės teisme išsakyta vaiko nuomone šioje byloje besąlygiškai neturėjo būti vadovaujamasi dėl skirtingų nagrinėjimo dalykų ir spręstų klausimų apimties. Užsienio valstybės teisme buvo nagrinėjamas vaiko neteisėto išvežimo atvejis ir vertinama vaiko adaptacija prie naujos aplinkos, o nagrinėjamoje byloje sprendžiamas tėvų ginčas dėl tėvų globos teisių įgyvendinimo, t. y. vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

54.4.                      Bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai buvo priimti nesant kvalifikuotos ir teisės aktų reikalavimus atitinkančios išvadą byloje teikiančios institucijos išvados, todėl buvo pažeistos CK 3.178 straipsnio 1 ir 2 dalies normos.

55.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas argumentais:

55.1.                      Ieškovas kasaciniame skunde nepateikia jokių svarių įrodymų, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių anksčiau nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su atsakove būtų keičiama, apsiriboja tik teiginiais, jog jis geriau užtikrintų nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygas. Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką, būtina nustatyti, kad esama aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus jo gyvenamąją vietą, t. y. nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Nagrinėjamoje byloje tokių pasikeitusių aplinkybių nenustatyta.

55.2.                      CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga būti aktyviam savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. 

55.3.                      Nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos tekste nėra tiesioginių nuorodų į vaiko teisę būti išklausytam šeimos bylose, tačiau EŽTT jurisprudencijoje pabrėžia šios teisės reikšmę, taikydamas ir aiškindamas Konvencijos 8 straipsnį, bei pažymi, kad Konvencijos tekstas griežtai nenustato būtinos išklausymo formos. Būtų perdėta sakyti, kad nacionaliniai teismai visada privalo teisme išklausyti vaiką spręsdami bendravimo su vienu iš tėvų klausimą, nes tai gali priklausyti nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių, deramai atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą. Tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje iš esmės yra akcentuojamas pats vaiko nuomonės išklausymo faktas, tačiau vaiko nuomonės išklausymo forma, vieta, kurioje vaikas ją išreiškė, nėra esminė, jeigu visuma įrodymų leidžia teigti, kad vaiko nuomonė buvo išreikšta laisva valia, vaikui sudarant tinkamas sąlygas pagal savo amžių ir brandą ją išreikšti.

55.4.                      Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba svarbias bylai aplinkybes įvertino tiek byloje esančių įrodymų pagrindu, tiek pagal savo turimos duomenų bazės duomenis. Aplinkybė, kad Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, pateikdama išvadą, rėmėsi ir byloje esančiais dokumentais, nereiškia, jog Tarnyba netinkamai atliko savo funkcijas. Pažymėtina, kad Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvada nebuvo pagrindinis įrodymas, lėmęs teismo sprendimą atmesti ieškovo ieškinį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo tėvams gyvenant skyrium sąlygas (CK 3.169 straipsnis) bei vaiko teisę būti išklausytam teisme sprendžiant nurodytą klausimą (CK 3.164 straipsnis), aiškinimo ir taikymo

56.       Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 22 punktas).

57.       Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku, todėl tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas). Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 23 punktas).

58.       Teismai, spręsdami klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi išsiaiškinti ir nustatyti tiek vaiko norus ir pažiūras, tiek kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, panaudojant ir valstybės teikiamą paramą, taip pat kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.

59.       Kasacinio teismo pažymėta, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios – pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis). Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014; 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 25 punktas).

60.       Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.

61.       Kasacinio teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu orientuoja teismus, nagrinėjant bylas dėl vaikų, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004; 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006 ir kt.). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan.

62.       Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

63.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

64.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo šalių santuoka nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4895-1019/2017 patvirtinus taikos sutartį. Šalys, be kitų sutarties sąlygų, taip pat susitarė dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su motina, bendravimo teisių ir išlaikymo teikimo. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo užvesta kita civilinė byla Nr. e2-l 822-1019/2018 pagal O. B. ieškinį dėl išlaikymo dydžio, bendravimo tvarkos pakeitimo, uzufrukto nustatymo ir D. B. priešieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Byloje šalys taip pat sudarė taikos sutartį, pagal kurią vaiko gyvenamoji vieta palikta su motina. Taikos sutartis patvirtinta šio teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi. Atsakovė su sūnumi nuo (duomenys neskelbtini) apsigyveno užsienio valstybėje. Ieškovas 2019 m. liepos 18 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, išlaikymo priteisimo.

65.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktuose dokumentuose nurodytus argumentus, nurodė, kad nebuvo pagrindo keisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, nes vaiko interesus geriau atitiko jo gyvenamoji vieta su atsakove užsienio valstybėje, vaikas šioje šalyje gyveno beveik dvejus metus, čia buvo susiformavęs vaiko socialinis ryšys. Atskyrimas vaiko nuo motinos, draugų ir kitos socialinės aplinkos, kurioje berniukas gyveno pastaruosius dvejus metus, reikštų vaiko interesų pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

66.       Ieškovas, prašydamas pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, kaip vieną iš argumentų nurodė, kad pagrindas keisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą yra tas, jog vaikas buvo pagrobtas ir neteisėtai atsakovės išvežtas į kitą užsienio valstybę, todėl buvo pažeisti ne tik vaiko interesai, bet ir skyrium gyvenančio tėvo teisės.

67.       Teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir, nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenustato vaiko aplinkos keitimo net ir tais atvejais, kai vaikui aplinka buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus (EŽTT 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje M. prieš Bulgariją).

68.       Be to, aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 27 punktas).

69.       Šią bylą nagrinėję teismai aiškinosi, ar vaikas susigyveno su nauja aplinka užsienio valstybėje, taip pat vertino, ar nepilnamečio vaiko motina užtikrina saugų, stabilų ir disciplinuotą vaiko gyvenimą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė vaiku rūpinosi nuo pat jo gimimo, taip pat juo rūpinasi ir nuo (duomenys neskelbtini) metų, kai išvyko gyventi su vaiku į užsienio valstybę. Vaiko gyvenamoji aplinka yra užsienio valstybėje, ji yra stabili, saugi. Vaikas įpratęs gyventi ir miegoti savo kambaryje, lankyti mokyklą, būrelius, kieme žaisti su draugais, lankytis jam įprastose vietose, sūnus moka (duomenys neskelbtini) kalbą, bendrauja su vietiniais vaikais. Dėl to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad staigus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas ne tik gali, bet ir sukels nepageidaujamų padarinių vaiko raidai, psichinei sveikatai.

70.       Ieškovas, nurodydamas, kad yra pagrindas keisti vaiko gyvenamąją vietą, turėjo įrodyti, jog dabartinė aplinka, kurioje vaikas gyvena, tapo jam nesaugi, tačiau ieškovas kaip esminį argumentą pateikia tik tai, kad vaikas į užsienio valstybę buvo išvežtas be ieškovo sutikimo, ir kitų argumentų bei įrodymų, sudarančių prielaidas spręsti dėl sąlygų pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, nepateikė, išskyrus teiginius, kad su ieškovu vaikui gyventi būtų geriau.

71.       Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes ir į šios nutarties 59 punktą, konstatuoja, kad ieškovas byloje neįrodė, jog dabartinėje vaiko gyvenamojoje vietoje aplinkybės pasikeitė iš esmės, t. y. kad ši aplinka pasidarė iš esmės nesaugi vaikui ir tolimesnis vaiko gyvenimas joje su atsakove neatitinka reikalavimų normaliam vaiko vystymuisi. Bylą nagrinėję teismai, nepažeisdami tiek materialiosios teisės normų dėl sąlygų pakeisti vaiko gyvenamąją vietą nustatymo, tiek proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Pažymėtina, kad nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nuo pat tėvų gyvenimo skyriumi pradžios buvo nustatyta kartu su motina, todėl, siekiant ją pakeisti, turėjo būti pateikti tikrai reikšmingi įrodymai, sudarantys pagrindą iš naujo svarstyti nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą.

72.       Ieškovas kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsakovei pakeitus vaiko gyvenamąją vietą vaikas neteisėtai buvo atskirtas nuo tėvo, todėl vaiko galimybės bendrauti su tėvu pasunkėjo, nes, atsakovei vaiką išvežus į užsienio valstybę, galiojančios bendravimo tvarkos vykdymas objektyviai tapo neįmanomas.

73.       Pagal CK 3.170 straipsnio 1 dalį tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (CK 3.170 straipsnio 3 dalis).

74.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai tėvams (tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam) randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 24 punktas).

75.       Šioje byloje nepilnamečio vaiko bendravimo su ieškovu tvarka nustatyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi.

76.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad teismo sprendimas priimamas, vertinant aplinkybes, esančias bylos nagrinėjimo metu. Ieškovas ieškinio pareiškime nurodė, kad, vaiko gyvenamąją vietą nustačius su ieškovu, šis užtikrins motinos ir vaiko bendravimą, tačiau nepateikė tai patvirtinančių argumentų bei įrodymų, kokiomis priemonėmis jis užtikrintų kitą, nei teismo nutartimi yra nustatyta, bendravimo su vaiku tvarką. Byloje nurodyta, kad ginčo šalių santykiai yra konfliktiški, tačiau nepateikta duomenų, kad atsakovė trukdytų ar neleistų ieškovui matytis su vaiku. Priešingai, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvadoje nurodyta, kad nėra duomenų, jog pats ieškovas būtų aktyviai siekęs bendrauti su sūnumi. 

77.       Minėta, kad abu tėvai turi dėti pastangas, kad būtų užtikrintas ryšio su vaiku palaikymas, o keisti bendravimo tvarką teismas gali tik konstatavęs, jog būtent ji geriausiai atitinka vaiko interesus. Tai turi įrodyti bendravimo tvarką siekianti pakeisti šalis pagal CPK 178 straipsnio reikalavimus. Nagrinėjamu atveju ieškovas pagal CPK nustatytas teisės normas neįrodė savo teiginių pagrįstumo.

78.       Teisėjų kolegija pažymi, kad santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, tačiau nagrinėjamos bylos momentu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė pagrindų, sudarančių pagrindą keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi nustatytą ginčo šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką.

79.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, plačiau dėl šio klausimo nepasisako, nurodydama, kad vien ginčo šalių nesugebėjimas tarpusavyje susitarti, nekonfliktuoti negali lemti bendravimo tvarkos pakeitimo. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai, tėvams – tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam – randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, jog jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja.

80.       Nagrinėjamoje byloje vienas iš sprendžiamų klausimų taip pat yra teisės normų, reglamentuojančių vaiko teisę būti išklausytam teisme sprendžiant klausimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo tėvams gyvenant skyrium (CK 3.169 straipsnio 3 dalis), aiškinimo ir taikymo klausimas, nes ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad šią bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo nagrinėję teismai neišklausė vaiko nuomonės, nesiaiškino šio vaiko poreikio dėl galimybės gyventi su ieškovu, nepagrįstai rėmėsi tik užsienio valstybės teismuose vykusio teismo proceso dėl neteisėto vaiko išvežimo metu išdėstyta vaiko nuomone.

81.       Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nurodyta, kad vaikui būtinai turi būti suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio nagrinėjimo metu nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras. Pagal Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnio 2 dalį, vaiko pažiūros jį liečiančiu klausimu gali būti išsiaiškintos teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą instituciją nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka.

82.       EŽTT praktikoje pripažįstama, kad geriausių vaiko interesų įvertinimo aspekto analizė apima ir vaiko nuomonės (gebančio ją pareikšti tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymą. Kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė teikiama jo pareikšto noro svarbai, priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų (žr., pvz., EŽTT 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Hokannen prieš Suomiją, peticijos Nr. 19823/92, par. 61; 2010 m. liepos 27 d. sprendimo byloje Gineitienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20739/05, par. 38; 2016 m. sausio 19 d. sprendimo byloje G. B. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36137/13, par. 105).

83.       Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos tekste nėra tiesioginių nuorodų į vaiko teisę būti išklausytam šeimos bylose. EŽTT savo jurisprudencijoje pabrėžia šios teisės reikšmę, taikydamas ir aiškindamas šios Konvencijos 8 straipsnį, tačiau pažymi, kad Vaiko teisių konvencijos tekstas griežtai nenustato būtinos išklausymo formos (gali būti tiesiogiai ar per atstovą), tik pabrėžia, kad vaiko norai dėl to, su kuriuo iš tėvu gyventi, turi būti gerbiami (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą byloje M. ir M. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 10161/13).

84.       CK 3.164 straipsnyje nustatyta, kad kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą ir, priimant sprendimą, turi būti atsižvelgta į jo norus, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams.

85.       CK 3.177 straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus.

86.       Taigi tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai įtvirtina nuostatą, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus jį liečiančiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras, tačiau akcentuojamas tik  pats vaiko nuomonės išklausymo faktas. Vaiko nuomonės išklausymo forma, vieta, kurioje vaikas ją išreiškė, nėra esminė, jeigu visuma įrodymų leidžia teigti, kad vaiko nuomonė buvo išreikšta laisva valia, vaikui sudarant tinkamas sąlygas pagal savo amžių ir brandą ją pareikšti.

87.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CK ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje yra nustatytos kelios sąlygos vaikui dalyvauti ginant savo paties teises: pirma, visais su jo interesais susijusiais klausimais vaikas, gebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą; antra, į vaiko norus būtina atsižvelgti, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2007).

88.       Nurodyta EŽTT ir kasacinio teismo jurisprudencija suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi teisę pasirinkti bet kurią iš paminėtų vaiko išklausymo formų, kuri leistų užtikrinti vaikui geriausią būdą laisvai ir nevaržomai išreikšti savo požiūrį.

89.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo buvo pateikti ir teismų įvertinti įrodymai: užsienio valstybės teisme tarybos posėdžių salėje vykusios vaiko apklausos (dalyvaujant rusų ir anglų kalbų vertėjai) dokumentai, kuriais remiantis nustatyta, kad užsienio valstybėje teismo paskirtos kuratorės (psichoterapeutės (klinikinės psichologės, mediatorės)) apklaustas vaikas nurodė, jog jam labai patinka gyventi užsienio valstybėje, jis turi daug draugų ir sportuoja, jo didžiausias noras yra gyventi užsienio valstybėje su motina, taip pat Tarnybos išvada, iš kurios matyti, kad atsakovė dėl vaiko teisių ir geriausių interesų pažeidimų Tarnybai nėra žinoma, taip pat nėra duomenų, kad vaiko motina juo rūpintųsi netinkamai.

90.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis užsienio valstybėje vykusiuose teismo procesuose apklausto vaiko dokumentais, nustatė, kad berniukas, užsienio valstybėje gyvendamas nuo (duomenys neskelbtini), jau gali gerai suprasti (duomenys neskelbtini) kalbą, vaikas gyvena kartu su motina ir patėviu, kuris moko jį (duomenys neskelbtini) kalbos, vaikas visą laiką lanko mokyklą bei papildomus užsiėmimus po pamokų, turi draugų, naujoje aplinkoje yra prisitaikęs.

91.       Bylą nagrinėjusiems teismams nustačius pirmiau aptartus faktus bei įvertinus įrodymus, atmestini ieškovo kasacinio skundo teiginiai dėl vaiko nuomonės neišklausymo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą, nei padarė teismai, išvadą, nes vaikas yra pakankamo amžiaus, kad pareikštų savo nuomonę, turi susiformavęs tvirtą ir aiškią nuomonę – norą gyventi su motina ir tokia nuomonė turėtų būti pagrindinis ir svarbiausias kriterijus, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

92.       Bylą nagrinėjusių teismų įvertinti ir šioje nutartyje išvardyti bei aptarti įrodymai yra nuoseklūs, todėl pakankami spręsti apie vienareikšmę nepilnamečio vaiko nuomonę dėl gyvenimo su motina. Šiuo atveju matyti, kad vaikas išreiškė nuomonę, jog nori gyventi su motina, su kuria vaiką sieja tvirtas ryšys, o duomenų, kad motina įgyvendintų vaiko teises prieš jo interesus, nėra, todėl nėra pagrindo teigti, kad vaiko išreikštas noras prieštarautų jo interesams (CPK 178 straipsnis). Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovė ribotų ieškovo bendravimą su sūnumi, trukdytų jam dalyvauti auklėjant sūnų.

93.       Byloje nėra duomenų, kad vaiko apklausa užsienio valstybėje vykusio teismo proceso metu būtų atlikta pažeidžiant teisės aktus ar vaiko norus. Vaiko nuomonė buvo išklausyta kvalifikuotų specialistų, vaikas buvo apklaustas laisva valia, dalyvaujant specialistams, nepilnamečio vaiko nuomonė ir jo noras gyventi su motina buvo atspindėti rašytiniuose dokumentuose.

94.       Tai, kad vaikas buvo apklaustas kitoje (grobimo) byloje, šioje byloje nekeičia esmės, nes užsienio specialistų buvo išsiaiškintos tos pačios faktinės aplinkybės, kurios yra svarbios ir nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl vaiko nuomonės apie jį supančią aplinką.

95.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo abejoti, jog vaiko nuomonė būtų buvusi išklausyta netinkamai ir nebuvo pagrindo ja vadovautis šioje byloje. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje nebuvo atsižvelgta į vaiko išreikštą norą bei neįvertinti prioritetiniai vaiko interesai. Minėta, kad EŽTT jurisprudencijoje, sprendžiant pagarbos vaiko nuomonei šios kategorijos bylose klausimą, akcentuojama įsiklausymo į vaiko nuomonę esmė, jo geriausių interesų užtikrinimo pusiausvyra, o ne nuomonės pateikimo forma.

96.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo nustatyta pakankamai aplinkybių vaiko požiūriui ir jo geriausių interesų užtikrinimui atskleisti.

97.       Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai buvo priimti nesant kvalifikuotos ir teisės aktų reikalavimus atitinkančios išvadą byloje teikiančios institucijos išvados.

98.       CK 3.178 straipsnyje nurodyta, kad, nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas; valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, ištyrusi šeimos aplinkos sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo, išskyrus atvejus, kai byla teisme nagrinėjama valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos pareikšto ieškinio pagrindu. Teismas, spręsdamas ginčą, įvertina ne tik valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą, bet ir vaiko norus bei kitus šalių pateiktus įrodymus (CK 3.178 straipsnio 2 dalis). Taigi kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiami su vaikais susiję klausimai, vaiko teisių apsaugos institucijos išvada turi būti pateikiama, tačiau joje esančios informacijos įrodomoji reikšmė turi būti įvertinama, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą.

99.       Byloje buvo pateikta Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvada, joje nurodyta, kad Tarnyba neturėjo galimybių apsilankyti atsakovės gyvenamojoje vietoje, tiesiogiai ištirti šeimos aplinkos sąlygas bei išklausyti vaiko nuomonę, tačiau, susipažinus su byloje esančiais dokumentais, buvo nurodyta, kad nepilnamečio vaiko interesai yra visapusiškai užtikrinami, nes užsienio valstybės teismas nustatė ir sprendime įvertino vaiko gyvenamosios vietos aplinką ir vaiko ryšį su ta vieta.

100.       Teismo posėdžio metu Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba taip pat pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas prieštarautų vaiko interesams, nes byloje nebuvo duomenų, kad vaiko gyvenamoji aplinka tapo vaikui nesaugi. Institucija, teikianti išvadą šioje byloje, nustatė, kad vaikas užsienyje gyvena beveik dvejus metus, pagal (duomenys neskelbtini) teismo sprendimus konstatuota, kad vaikas yra užmezgęs ryšį su šia šalimi. Be to, vaikas nuo pat šalių gyvenimo skyriumi gyveno kartu su motina, kuri juo rūpinasi tinkamai. Atsakovė vaiku rūpinasi, jį ugdo, vaikas lanko būrelius, mokyklą, užsiima plaukimu, taigi vaiko grąžinimas į šalį, nuo kurios vaikas yra atsitraukęs, prieštarautų vaiko interesams. Tarnyba taip pat nurodė nemačiusi paties ieškovo pastangų, kad šis užtikrintų bendravimą su vaiku, į užsienio valstybę ieškovas vykdavo tik dalyvauti teismo posėdžiuose, nebuvo jo iniciatyvos bendrauti su vaiku, kreiptis pagalbos į Tarnybą dėl bendravimo tvarkos.

101.       Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje neginčijama, jog atsakovė vaiku rūpinosi nuo pat jo gimimo, vaikas įpratęs būti su motina, yra prie jos prisirišęs. Byloje dokumentais buvo įrodyta, kad vaikas su atsakove jaučiasi saugiai. Dėl to teismų išvados dėl vaiko gyvenamosios vietos aplinkos bei vaiko nuomonės išraiškos padarytos atsižvelgiant ne tik į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvadą, bet ir įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, išanalizavus byloje esančią medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes.

Dėl bylos procesinės baigties

102.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo tėvams gyvenant skyrium sąlygas bei vaiko teisę būti išklausytam teisme sprendžiant nurodytą klausimą, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl kasacinio skundo argumentais naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

103.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

104.       Kasacinį skundą atmetus, spręstinas atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Atsakovė prašė priteisti 1210 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą apmokėti atlyginimo. Šioms išlaidoms pagrįsti atsakovė pateikė 2020 m. rugsėjo 22 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 2020/277 ir 2020 m. rugsėjo 21 d. mokėjimo nurodymą. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio, todėl ji priteistina šiai atsakovei iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis)

105.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme, nebuvo rengta. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei O. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Andžej Maciejevski

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys