Civilinė byla Nr. 2-677-790/2019

                                                                               Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01360-2016-4

                                                                               Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1 (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo Z. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ ieškinį atsakovui Z. V., tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje R. S., I. V. dėl nuostolių priteisimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Pareiškėjas Z. V. kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-1405-450/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „FF lizingas“ ieškinį atsakovui Z. V., tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje R. S., I. V., dėl nuostolių priteisimo, kurioje Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškovės naudai iš pareiškėjo buvo priteistas 85 986 Eur žalos atlyginimas, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2016 m. liepos 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

2.       Pareiškėjas kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0174/17/02509 iki įsiteisės sprendimas šioje byloje. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimas yra priverstinai vykdomas.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Panevėžio apygardos teismas 2019 m. vasario 14 d. nutartimi netenkino pareiškėjo Z. V. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. 

4.       Teismas sprendė, kad pareiškėjas Z. V. nenurodė motyvų, dėl kurių būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė konkrečių duomenų apie vykdomą išieškojimą, kokioje jis yra stadijoje, kaip išieškojimo nesustabdymas grėstų jo interesams, t. y. kad tenkinus reikalavimus ir byloje priėmus priešingą procesinį sprendimą, atgręžtinis reikalavimas būtų neįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 760 straipsnis). Teismas sprendė, kad nesant duomenų, jog Z. V. pareiškimo patenkinimo atveju priimto teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidarytų neįmanomas, tenkinti prašymą nėra pagrindo.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5.       Pareiškėjas Z. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sustabdant išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0174/17/02509 iki įsiteisės sprendimas šioje civilinėje byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

5.1.                      Skundžiama nutartis yra naikintina CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nes yra be motyvų. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų argumentų.

5.2.                      Byloje surinkti įrodymai patvirtina pareiškėjo patirtas sunkias traumas ir sunkią finansinę padėtį. Šiuo metu finansinė padėtis tik prastėja.

5.3.                      Į bylą pateiktas antstolio D. Kisieliaus 2018 m. balandžio 16 d. patvarkymas, iš kurio matyti, kad priverstinis išieškojimas tęsiamas. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nepateikti įrodymai apie vykdomą išieškojimą ir jo stadiją.

5.4.                      Priteista skola išieškoma BUAB „FF lizingas“ naudai, todėl atgręžtinis reikalavimas nebebus įmanomas, kadangi iš išieškotų sumų bus dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai. Bankroto administratorius neteikia susipažinti su UAB „FF lizingas“ bankroto byloje priimamomis nutartimis, o susipažinimas su šiais dokumentais kainuoja, tai pareiškėjui yra nepakeliama finansinė našta.

6.       Ieškovė BUAB „FF lizingas“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjo Z. V. atskirąjį skundą, prašė jį atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

6.1.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinas aplinkybes ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo prašymas yra nemotyvuotas. Tai, kad skundžiamos nutarties motyvai netenkina pareiškėjo, nereiškia, kad jie yra nepakankami.

6.2.                      Prašo nepriimti pareiškėjo naujai teikiamų įrodymų, kadangi jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui kartu su prašymu.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

8.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).

9.       Pareiškėjas prie atskirojo skundo pridėjo 2018 m. balandžio 16 d. patvarkymą ir sąskaitos išrašą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateiktų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, jie gali būti reikšmingi nustatant ginčui svarbias aplinkybes, todėl jie priimami. Ieškovė su naujai pateiktais įrodymais susipažino ir turėjo galimybę dėl jų pasisakyti atsiliepime į atskirąjį skundą.

10.       CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįsta atvejus, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015, 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 ir kt.).

11.       Sutiktina su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad skundžiama nutartis nėra be motyvų, o į pagrindinius prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių argumentus yra atsakyta. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prašymo turinį, nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidarytų neįmanomas, taip pat nepateikė duomenų, kad išieškojimo nesustabdymas grėstų jo interesams. Kaip teisingai pažymima atsiliepime į atskirąjį skundą, tai, kad skundžiamos nutarties motyvai netenkina pareiškėjo, nereiškia, kad jie yra nepakankami. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą nutartį pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą nėra teisinio pagrindo.

12.       CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės užtikrina, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir užtikrinti teismo sprendimo privalomumą.

13.       Prašymo atnaujinti procesą padavimas pats savaime nesustabdo įsiteisėjusio sprendimo (ar nutarties) vykdymo (CPK 372 straipsnio 1 dalis). Teismas suinteresuotų asmenų prašymu gali sustabdyti teismo procesinio sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo tik nustatęs bendrąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas.

14.       Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-1405-450/2017, prašė sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0174/17/02509, kurioje vykdomas 2017 m. balandžio 27 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas. Tačiau pareiškėjas, prašydamas taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės jokių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę imtis jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nenurodė, tik rėmėsi faktu, kad vykdomas išieškojimas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo pagrindu. Tačiau, kaip minėta, pagal CPK 372 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, prašymo atnaujinti procesą padavimas pats savaime nesustabdo įsiteisėjusio sprendimo (ar nutarties) vykdymo. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų negalima spręsti, kokius konkrečius vykdymo veiksmus atlieka antstolis vykdydamas vykdomąjį dokumentą, kuo tai pažeidžia pareiškėjo turtinius interesus ir kelia grėsmę būsimo galbūt palankaus pareiškėjui teismo sprendimo įvykdymo galimybėms. Iš pareiškėjo kartu su atskiruoju skundu pateikto antstolio D. Kisieliaus 2018 m. balandžio 16 d. patvarkymo matyti, kad yra atnaujinti veiksmai vykdomojoje byloje Nr. 0174/17/02509, tačiau daugiau jokių duomenų apie konkrečius vykdymo veiksmus nepateikta. Pareiškėjo pateiktas sąskaitos išrašas įrodo, kad rezervuota 665 930,64 Eur suma, tačiau duomenų, kad ši suma rezervuota (areštuota) pareiškėjo nurodomoje vykdomojoje byloje, nėra. Teismo sprendimu civilinėje byloje, kurią pareiškėjas prašo atnaujinti, priteistas 85 986 Eur žalos atlyginimas, taigi nėra pagrindo teigti, kad banko išraše nurodyta rezervuota 665 930,64 Eur suma yra susijusi su vykdomojoje byloje Nr. 0174/17/02509 vykdomu išieškojimu.

15.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinio proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas principas, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apygardos teismas, nustatęs, kad apelianto prašymas dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo sustabdymo yra nemotyvuotas, kad byloje nėra jokių faktinių įrodymų, patvirtinančių poreikį sustabdyti vykdymo veiksmus, pagrįstai nutarė netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Vien pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai, kad atgręžtinis reikalavimas bus neįmanomas, šio teiginio nepagrindžiant jokiais faktiniais duomenimis, nelemia būtinybės naikinti skundžiamos teismo nutarties ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

16.       Šiame kontekste aktualu ir tai, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymas negali būti stabdomas nemotyvuotai ar vien juo įpareigotai šaliai to pagedaujant. Sprendimo vykdymo sustabdymas yra išimtinė ir tik teise (įstatymais) grindžiama procesinė priemonė, antraip būtų paneigiamas teismo sprendimo privalomumo visiems be išimties asmenims ir jo vykdytinumo principas (CPK 18 straipsnis).

17.       Kita vertus, sprendžiant dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones visų pirma turi būti prima facie (preliminariai) įvertinti pareikšti reikalavimai. Nors esant CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir teismui nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo, tačiau šioje proceso stadijoje byla jau yra užbaigta nagrinėti įsiteisėjusiu bei privalomu teismo sprendimu, todėl pareiškėjas, siekdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje proceso stadijoje, turi pagrįsti ne tik grėsmę, kad nesiėmus prašomų priemonių bus apsunkinta būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybė tuo atveju, jeigu procesas bus atnaujintas, bet ir pakankamai realų tikėtinumą, jog prašymas atnaujinti procesą bus patenkintas ir byla dėl ginčo esmės bus nagrinėjama pagal prašyme nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą. Tokią išvadą patvirtina ir jau minėta CPK 372 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata.

18.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi jo netenkino (Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. A2-311-278/2019). Nors ši pirmosios instancijos teismo nutartis dar nėra įsiteisėjusi, o atskirasis skundas dėl jos apeliacine tvarka dar neišnagrinėtas, šiuo aspektu aktualūs teismų praktikoje pateikti išaiškinimai, kad pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra tada, kai dėl ginčo esmės jau yra priimtas ieškovui nepalankus teismo procesinis sprendimas, net nepriklausomai nuo to, kad toks sprendimas, priimtas po teismo nutarties, kuria buvo sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016, kt.). Taigi pareiškėjui nepalankaus procesinio sprendimo, kuriuo atsisakyta atnaujinti procesą, priėmimas aiškintinas taip, kad išvada apie vieną iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – prašymo preliminarų pagrįstumą – negalima.

19.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjo atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                        Marius Bajoras