Civilinė byla Nr. e3K-3-41-684/2025
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00493-2020-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 3.2.4.9.6.2; 3.1.1.2.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriau steisėjų kolegijos 2024 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Drustila“ ieškinį atsakovui T. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, D. K., Vilniaus miesto 10-ojo notaro biuro notaras Dainius Palaima, S. V. T., E. M. ir V. M.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana (Pauliano ieškinys) institutą, įrodymų vertinimą, teisę būti išklausytam, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė likviduojama dėl bankroto UAB „Drustila“ prašė pripažinti negaliojančia šalių sudarytą garažo pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisti iš atsakovo 88 100 Eur, 5 proc. procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. kovo 21 d. šalys sudarė sutartį, kuria Druskininkuose esančios ieškovei priklausiusios 289,45 kv. m ploto patalpos (registruota paskirtis – garažų) parduotos atsakovui už 10 500 Eur. Ieškovė teigia, kad turtas buvo parduotas už kainą, kuri buvo kelis kartus mažesnė už tikrąją jo vertę, prašė priteisti skirtumą tarp patalpų rinkos vertės ir sutartyje nurodytos kainos, nurodė, kad yra visos būtinosios sąlygos sutartį pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnio 1 dalies ir actio Pauliana pagrindu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Kauno apygardos teismas 2024 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino ginčo sutartį negaliojančia, taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo 77 600 Eur, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:
5.1. ieškovės akcininkai 2019 m. kovo 7 d. priėmė nutarimą, kuriuo, siekiant gauti papildomų apyvartinių lėšų ir atkurti įmonės mokumą, buvo nuspręsta patalpas parduoti už ne mažesnę nei 10 000 Eur sumą;
5.2. 2019 m. kovo 21 d. šalys sudarė garažo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria Druskininkuose esančios 289,45 kv. m ploto ieškovei priklausiusios patalpos (registruota paskirtis – garažų) parduotos atsakovui už 10 500 Eur (sutartyje nurodyta turto vidutinė rinkos vertė 14 500 Eur);
5.3. Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, joje patvirtinti įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašai, iš kurių 197 314,71 Eur reikalavimai buvo pradelsti ginčijamo sandorio sudarymo metu;
5.4. bankroto proceso metu kreditorių finansiniai reikalavimai nebuvo patenkinti;
5.5. byloje paskirtos teismo ekspertizės akte nustatyta, kad 2019 m. kovo 21 d. ginčo patalpų rinkos vertė buvo 88 100 Eur; 2024 m. kovo 13 d. teismo posėdžio metu ekspertė paaiškino turto vertinimo metodiką, eigą, argumentuotai atsakė į visus teismo ir proceso dalyvių užduotus klausimus;
5.6. bankroto byloje sprendžiant klausimą dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu, konstatuota, kad ieškovė nemoki tapo vėliausiai 2019 m. kovo 31 d., po 2019 m. kovo 21 d. įvykusių buto ir ginčo patalpų pardavimo sandorių už ženkliai (net 120 200 Eur) mažesnę nei rinkos kainą, todėl šie sandoriai bendrovei buvo nuostolingi, praradimai buvo didžiuliai ir siekė daugiau nei pusę ieškovės pradelstų įsipareigojimų.
6. Nustatęs, kad sudarius ginčo sandorį buvo panaikinta galimybė nukreipti išieškojimą į ieškovei priklausantį turtą, teismas padarė išvadą, kad perleidžiant ginčo turtą buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės nukreipti išieškojimą į ginčo turtą.
7. Ieškovės akcininkų 2019 m. kovo 7 d. nutarimas, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad ginčo turtas galėjo būti parduotas už buhalterinę likutinę vertę, neatitinkančią rinkos vertės; nuostolingas turto pardavimas už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą neatitinka nei ieškovės ir jos kreditorių interesų, nei ieškovės akcininkų nustatyto tikslo gauti papildomų apyvartinių lėšų ir atkurti įmonės mokumą, priešingai, tai sukėlė įmonės nemokumą, kaip yra konstatuota ieškovės bankroto byloje priimtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais.
8. Nagrinėjamoje byloje pateiktos įrodinėjimo priemonės, kuriomis grindžiama ginčo turto vertė, – ginčo sandorio sudarymo metu parengta UAB „CRE pro“ 2019 m. kovo 12 d. konsultacija ir teismo paskyrimu atlikta turto vertinimo ekspertizė. Išnagrinėjęs ekspertizės aktą teismas nustatė, kad teismo ekspertė parinko lyginamuosius pavyzdžius, kurie yra artimiausi vietovės ir laiko atžvilgiu vertinamam objektui, tyrimo metu apžiūrėjo turtą, fiksavo jo būklę, rinko duomenis apie pastate atliktus remonto darbus, jame esančius baldus, pateikdama išvadą atsižvelgė į faktinį patalpų bei jose esančių baldų nusidėvėjimą. Teismo vertinimu, nustatant ginčo turto rinkos vertę, yra pagrindas vadovautis ekspertizės aktu, nes dėl ekspertizę atlikusio eksperto kvalifikacijos, taikyto metodo šalims abejonių nekilo, ekspertizės akte nurodyti palyginamieji sandoriai teismui nekėlė abejonių tiek dėl turto lokalizacijos, tiek dėl tikslinės naudojimo paskirties. Teismas atsižvelgė ir į ekspertės teismo posėdžio metu pateiktą ekspertizės akto išaiškinimą, kad antrame aukšte biuro patalpos jau yra seniai įrengtos, jos yra susidėvėjusios, nėra požymių, kad šios patalpos buvo naujai įrengtos. Be to, teismas sutiko ir su ieškovės argumentais, jog byloje nėra jokių patikimų ir leistinų įrodymų, kad antrame aukšte biuro patalpos buvo įrengtos jau po ginčo sutarties sudarymo, trečiųjų asmenų E. M. ir V. M. pateikti pranešimai, nepateikus rangos sutarčių, medžiagų įsigijimo dokumentų, projektinės dokumentacijos ar kitų duomenų, kuriuose būtų fiksuoti atlikti darbai, teismo vertinimu, nėra leistina įrodinėjimo priemonė, sudaranti pagrindą išvadai, kad po ginčo sandorio sudarymo ginčo turto būklė buvo pagerinta.
9. Teismas nustatė, kad ginčo turtas buvo parduotas už 77 600 Eur mažesnę sumą nei rinkos kaina. Be to, ginčo sandorio sudarymo aplinkybės akivaizdžiai patvirtina abiejų sutarties sandorio šalių nesąžiningumą, nes bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, parduodamas nekilnojamąjį turtą, turėjo ir privalėjo pasidomėti bendra padėtimi rinkoje ir siūlomo analogiško turto kainomis, sandoriui keliamais reikalavimais, taip pat aplinkybėmis, dėl kurių turtas įsigyjamas už žymiai mažesnę negu rinkos kainą, ir suprasti, kad sudaromas sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas ieškovei ir juo galimai siekiama kitų nei sandoryje nurodytų tikslų.
10. Atsakovas byloje pripažino, kad jam buvo žinomas ieškovės akcininkų 2019 m. kovo 7 d. protokolas, kuriame nurodyta, kad akcininkai priėmė nutarimą parduoti turtą siekdami gauti papildomų apyvartinių lėšų ir atkurti įmonės mokumą. Teismo vertinimu, atsakovas, žinodamas apie įmonės nemokumą, turėjo būti ypač atidus ir rūpestingas, aiškintis ieškovės finansinę padėtį, tačiau to nedarė. Jo nerūpestingumas ir neveikimas taip pat patvirtina jo nesąžiningumą. Ženklus kainų skirtumas, taip pat sandorių sudarymo seka, kada už neįprastai mažą kainą turtą įsigijęs asmuo jį perleidžia fiziniams asmenims, o šie netrukus jį išnuomoja juridiniam asmeniui, į kurį buvo perkelta ieškovės (pradinės turto savininkės) veikla ir kurio dalyvis yra ieškovės buvęs vadovas, sudaro pagrindą taikyti CK 6.67 straipsnio 4 punkte nustatytą nesąžiningumo prezumpciją.
11. Teismas konstatavo, kad nustatytos visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, taip pat yra visos būtinosios sąlygos ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.82 straipsnio 1 d. pagrindu.
12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2024 m. spalio 1 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
13. Kolegija atsisakė priimti atsakovo pateiktus rašytinius paaiškinimus, pateiktus teismui pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, pagal turinį pripažinusi juos apeliacinio skundo argumentų papildymu, kurį apeliacinį procesą reglamentuojančios normos draudžia.
14. Spręsdama dėl atsakovo procesinių teisių pažeidimo, kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas tik atsakovo atstovo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl atsakovo ligos ir informacija apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą, iš jos negalima buvo nustatyti nei ligos pobūdžio, nei to, ar yra objektyvių kliūčių, trukdančių atsakovui dalyvauti teismo posėdyje tiesiogiai ar nuotoliniu būdu. Be to, atsakovo atstovas apskritai neinformavo teismo apie savo neatvykimą į paskirtą teismo posėdį ir nenurodė nedalyvavimo posėdyje priežasčių. Todėl kolegija nusprendė, kad teismas pagrįstai nepripažino svarbiomis atsakovo ir jo atstovo neatvykimo į 2024 m. kovo 13 d. teismo posėdį priežasčių ir neatidėjo teismo posėdžio.
15. Spręsdama dėl kreditorių teisių pažeidimo ir actio Pauliana instituto taikymo kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, jog bendrovės finansinė padėtis pradėjo blogėti dar 2017 metais, ji dvejus metus iš eilės (2017, 2018 metais) veikė nuostolingai, nemoki tapo vėliausiai nuo 2019 m. kovo 31 d., t. y. po 2019 m. kovo 21 d. įvykusių buto ir patalpų (garažo) pardavimo sandorių už žymiai mažesnę nei rinkos kainą. Tyčinio bankroto byloje įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo įvertinta aplinkybė, kad ieškovė jau 2019 m. kovo 21 d. įvykusių buto ir patalpų (garažo) pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu buvo nemoki.
16. Byloje nesant duomenų, kad ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai buvo patenkinti iš likusio bendrovės turto, kolegija vertino ginčo turto pardavimą atsakovui už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą kaip kreditorių teisių pažeidimą (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Kolegijos įvertinimu, kreditorių teisių pažeidimas pasireiškė tuo, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu bendrovė jau buvo nemoki ir sudarytas sandoris dar labiau pablogino jos finansinę padėtį.
17. Kolegija pažymėjo ir tai, kad ieškovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu ir dėl ieškovės veiklos bei darbuotojų (įskaitant ir buvusį ieškovės vadovą) perkėlimo į UAB „Dzūkijos medis“, todėl fakto, kad 2019 m. kovo 28 d. ieškovė sumokėjo UAB „Dzūkijos medis“ 11 808,72 Eur, nelaikė paneigiančiu ginčo sutartimi padaryto kreditorių teisių pažeidimo. Kolegija nesirėmė atsakovo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1381-413/2021, kurioje buvo sprendžiama dėl šio mokėjimo pavedimo UAB „Dzūkijos medis“ teisėtumo actio Pauliana aspektu, nes nurodyta nutartis neturi prejudicinės galios šioje byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
18. Atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad nekilnojamojo turto ekspertizės akte neteisingai nustatyta patalpų rinkos vertė, kolegija laikė deklaratyviais ir nepagrįstais. Ekspertizės aktas atitinka turto vertinimo aktams keliamus turinio ir formos reikalavimus – jis išsamus, aprašyta vertinimo metodika, nurodyti lyginamieji objektai ir pateikti detalūs turto vertės apskaičiavimai; teismo posėdžio metu ekspertė išsamiai paaiškino turto vertinimo metodiką, eigą ir argumentuotai atsakė į visus teismo bei proceso dalyvių klausimus. Atsakovas, ginčydamas ekspertės nustatytą Patalpų rinkos vertę, nepateikė jokių ją paneigiančių įrodymų ir nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme neprašė skirti pakartotinės ekspertizės.
19. Kolegija pažymėjo, kad UAB „CRE pro“ parengta 2019 m. kovo 12 d. konsultacija apie galimą rinkos kainą, kuria remiasi atsakovas, yra tik rekomendacinio pobūdžio, joje pateikta pastaba, kad ji neatitinka nustatytų vertinimo dokumentų turinio ir formos reikalavimų, nėra turto vertinimo dokumentas, o tik informacinio, konsultacinio pobūdžio dokumentas. Vertinamas turtas nebuvo apžiūrėtas vietoje ir nebuvo išsamiai aprašytas, taip pat neįvertinta esminė aplinkybė, turinti lemiamą reikšmę vertinamo turto rinkos vertei, – tai, kad vertinamo pastato (garažų paskirties) patalpose buvo įrengtos biuro patalpos, kuriose buvo įregistruota ieškovės buveinė.
20. Spręsdama dėl atsakovo (ne)sąžiningumo, kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas pripažino, jog jam buvo žinomas ieškovės 2019 m. kovo 7 d. akcininkų protokolas, kuriame nurodyta, jog akcininkai nusprendė parduoti turtą siekdami gauti papildomų apyvartinių lėšų ir atkurti įmonės mokumą. Kolegijos įvertinimu, atsakovas, žinodamas, kad bendrovės turtas parduodamas šiam tikslui, turėjo būti itin atidus ir rūpestingas, taip pat pasidomėti ieškovės finansine padėtimi, tačiau to nepadarė. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas, prieš sudarydamas sutartį, būtų domėjęsis ieškovės finansine situacija, jo nerūpestingumas bei neveikimas liudija jo nesąžiningumą. Kolegijos vertinimu, atsakovas, kaip protingas ir apdairus įgijėjas, turėjo suprasti, kad konsultacijoje nurodyta patalpų kaina gali neatitikti realios rinkos vertės, ir dėti maksimalias pastangas tikrajai rinkos kainai išsiaiškinti, tuo labiau kad nekilnojamasis turtas nebuvo pardavinėjamas visuotinai priimtu būdu – dedant skelbimus į nekilnojamojo turto, skelbimų portalus, samdant nekilnojamojo turto agentus, kurie rūpintųsi potencialių pirkėjų paieška, rengtų turto pardavimo aukcionus, turtas parduotas gana greitai po ieškovės akcininkų priimto sprendimo, iš esmės pardavimo kainai nežymiai viršijant balansinę vertę. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės akcininkai, pritardami turto pardavimui, sprendime nustatė mažiausią galimą jo pardavimo kainą (balansinę vertę), už kurią jie iš viso pritarė tokio turto pardavimui, bet ne konkrečią parduodamų patalpų kainą.
21. Kolegija nepasisakė dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų, kuriais jis nesirėmė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) – kad yra nepatyręs nekilnojamojo turto pirkėjas ir nesuprato, jog turto kaina yra per maža, taip pat kad jam turi būti taikomos vartotojų teisių gynimo garantijos.
22. Kolegija taip pat nesirėmė atsakovo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-322-467/2024, kurioje buvo nagrinėjamos kito sandorio, sudaryto su kitu pirkėju (nesutampa bylos šalys) dėl ieškovei priklausiusio buto, aplinkybės.
23. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad yra nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos, reikalingos ginčo sutarčiai pripažinti negaliojančia, ir kad sandorio nuginčijimas CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu daugiau teisinių pasekmių nesukeltų, nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su sandorio nuginčijimu pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
24. Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 6 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 1 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Bylą nagrinėję teismai pažeidė vieną iš pagrindinių atsakovo teisių civiliniame procese, t. y. teisę būti išklausytam, taip kartu pažeidė ir atsakovo teisę į teisingą teismą bei teisminę gynybą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, nesudarė galimybės atsakovui vesti bylą per atstovą, tai kartu sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, nustatytą CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Atsakovas, kurio dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu, dėl ligos neturėjo galimybės teismo posėdyje dalyvauti; prieš teismo posėdį (2024 m. kovo 12 d.) atsakovo atstovas pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, tačiau teismas per kitą dieną vykusį posėdį nusprendė atšaukti atsakovo dalyvavimo būtinumą ir išnagrinėjo bylą iš esmės. Prašymas atidėti bylos nagrinėjimą ir jame nurodytos aplinkybės dėl to, kad atsakovas teismo posėdyje negali dalyvauti dėl ligos, faktiškai nagrinėtas nebuvo, nebuvo nurodyti jokie motyvai, dėl kurių atsakovo neatvykimo priežastys nebuvo pripažintos svarbiomis ir prašymas netenkintas. Taip pažeistos CPK 290 straipsnio 1, 2 dalys, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas bei 2 dalis. Teismas nevertino jokių CPK 246 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų, į kuriuos atsižvelgtina sprendžiant dėl neatvykimo priežasčių svarbos. Apeliacinės instancijos teismas nurodytų pirmosios instancijos teismo padarytų proceso pažeidimų nevertino. Atsakovo prašymu ir lėšomis teismo posėdyje buvo nuspręsta apklausti teismo ekspertę apie jos byloje atliktą nekilnojamojo turto ekspertizę, atsakovas sumokėjo teismo nustatytą 210 Eur užstatą į teismo depozitinę sąskaitą, tačiau byla buvo išnagrinėta atsakovui nedalyvaujant, taip apribojant atsakovo teisę užduoti klausimus nurodytai ekspertei. Byla buvo pasiekusi tokią stadiją, kurioje prioritetas buvo suteikiamas formaliems aspektams, t. y. bylos nagrinėjimui be atsakovo ir jo atstovo, tokiu būdu paneigiant esminius civilinio proceso principus. Nei atsakovas, nei jo atstovas nebuvo informuoti apie tai, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei buvo nuspręsta 2022 m. spalio 24 d. teismo posėdžio metu, nutarė bylą nagrinėti mišriame nuotoliniame teismo posėdyje ir nesudarė galimybės atsakovo atstovui tokiame teismo posėdyje dalyvauti. Taip, be kita ko, pažeidė ir atsakovo CPK 51 straipsnyje įtvirtintą teisę vesti bylą per atstovą, toks teismo posėdžio organizavimas buvo netikėtas (siurprizinis).
24.2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 177–179, 185, 263 straipsnius, reglamentuojančius įrodymų vertinimą, sprendimo pagrįstumą ir teisingumą (teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis): neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, atsakovo argumentus bei į bylą pateiktus dokumentus, patvirtinančius, jog ginčijama sutartis buvo sudaryta rinkos kainomis, atsižvelgiant į faktinę parduodamo turto (garažo) būklę, nepagrįstai nepaisė trečiųjų asmenų E. M. ir V. M. nurodytų argumentų, jog ginčo turtas buvo prastos būklės, neremontuotas; padarė visiškai formalias, nepagrįstas bei skubotas išvadas, kad egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos, atleido ieškovę nuo įrodinėjimo pareigos – ieškovė neįrodė, kad ginčijama sutartis pažeidžia jos kreditorių teises, nepagrindė atsakovo nesąžiningumo sudarant ginčo sutartį:
24.2.1. Teismų liko neįvertinta tai, kad sutartis sudaryta 2019 m. kovo 21 d., kai ieškovė dar vykdė veiklą ir pagrįstai tikėjosi grąžinti skolas kreditoriams, atkurti savo mokumą, o bankroto byla ieškovei iškelta tik 2019 m. rugpjūčio 29 d., t. y. praėjus penkiems mėnesiams po ginčijamos sutarties sudarymo. Teismai nevertino, koks buvo ieškovės pradelstų įsipareigojimų ir turėto turto vertės santykis. 2019 m. kovo 28 d., t. y. praėjus savaitei po ginčijamos sutarties sudarymo, ieškovė sumokėjo UAB „Dzūkijos medis“ 11 808,72 Eur sumą, Kauno apygardos teismas 2021 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1383-413/2021 pripažino šį mokėjimą atitinkančiu įprastą ieškovės verslo praktiką, nes tuo metu ieškovė dar nebuvo nemoki ir pavedimas jos kreditorių teisių bei turtinių interesų nepažeidė. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-793-881/2023 konstatuota, kad ieškovė nemoki tapo vėliausiai nuo 2019 m. kovo 31 d. Akcininkų sprendimas parduoti ieškovei priklausantį turtą įrodo ieškovės mokumą, be kita ko, siekį išvengti nemokumo, t. y. siekį vykdyti įsipareigojimus (sumokėti skolas ir pan.), atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį.
24.2.2. Teismai neanalizavo to, jog sutarties kaina, dėl kurios menamai buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės (viena iš actio Pauliana sąlygų), buvo nustatyta ne atsakovo, bet pačios ieškovės, t. y. ieškovės akcininkų. Teismai nepagrįstai nurodė, kad ginčo turtas buvo parduotas už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą ir kad dėl šio menamai nuostolingo turto pardavimo ieškovės kreditoriai neteko galimybės gauti bent dalinio savo reikalavimų patenkinimo iš realios ieškovės turto vertės, nepagrįstai nevertinę to, kad ekspertės padarytos išvados yra visiškai nepagrįstos ir prieštaringos, ekspertizės akto turinys prieštarauja byloje esančiai medžiagai, ekspertė nenagrinėjo visų aktualių duomenų, negalėjusi fiziškai įvertinti, kokios būklės buvo turtas jo pardavimo dieną, padarė nepagrįstą prielaidą, kad turtas apžiūros dieną (2022 m. liepos–rugpjūčio mėn.) buvo būklės, panašios į buvusią prieš 3 metus. Dėl to yra pagrindas atmesti ekspertizės aktą kaip įrodymą.
24.2.3. Teismai nepagrįstai nevertino ir to, kad atsakovas 2019 m. lapkričio 7 d. notarine pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo patalpas pardavė trečiajam asmeniui E. M. už tą pačią kainą, už kurią jį ir įsigijo (10 500 Eur). Ši aplinkybė patvirtina ne tik faktą, jog turtas buvo parduotas už rinkos kainą, bet ir tai, jog atsakovas buvo sąžiningas, nesiekė pasipelnyti trečiųjų asmenų sąskaita. Atsakovas, veikdamas kaip atidus ir rūpestingas verslo dalyvis, kiek buvo įmanoma protingomis ir prieinamomis priemonėmis sudarant atitinkamus sandorius, pasidomėjo savo kontrahento mokumu ir nenustatė, kad jam būtų inicijuota restruktūrizavimo ar bankroto byla, jokiu teismo pranešimu apie tai skelbiama nebuvo. Notarine sutartimi ieškovė pateikė visus būtinus patvirtinimus ir garantijas, atsakovas neturėjo jokio pagrindo abejoti sudaromos sutarties teisėtumu bei parduodamo turto kainos dydžiu.
24.2.4. Teismai nepagrįstai nevertino bei neatsižvelgė į trečiųjų asmenų E. M. ir V. M. byloje teiktus paaiškinimus, patvirtinančius, kad ginčo turtas jo pardavimo metu buvo prastos būklės, neremontuotas, kad už didesnę kainą pastarieji nebūtų sutikę jo pirkti, kadangi, įsigijus ginčo turtą, buvo būtina atlikti daugybę kitų būtinų statybos darbų tam, kad turtas būtų tinkamas naudoti, o dar daugiau investicijų reikalavo turto pritaikymas veiklai vykdyti, liko neįvertinti ir trečiųjų asmenų į bylą pateikti įrodymai, neginčijamai patvirtinantys ginčo turtui atliktus pagerinimus ir tam skirtas 79 781,55 Eur investicijas.
24.3. Skundžiamais teismų procesiniais sprendimais sąžiningas ginčo turto įgijėjas (atsakovas), kuris įsigijo turtą laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, yra nepagrįstai baudžiamas, įpareigojant sumokėti papildomai 77 600 Eur už turtą, kurio jau nebeturi. Tokia teisinė situacija prasilenkia su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, formuojama ydinga praktika, kai sąžiningam turto įgijėjui nepagrįstai kyla teisinės pasekmės už galimai nesąžiningus įmonės akcininkų veiksmus.
24.4. CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nesąžiningumo prezumpciją paneigia šios aplinkybės:
24.4.1. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad sudarant ginčijamą sutartį atsakovas (vartotojas) buvo silpnesnioji sutarties šalis, lyginant su ieškove (pardavėja), be kita ko, neįvertino to, kad atsakovas (vartotojas) neturėjo patirties sudarant nekilnojamojo turto sandorius ir buvo priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas, t. y. nustatytą ginčo turtą kainą ir kt.
24.4.2. Ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje buvo konstatuotas buvusio vadovo nesąžiningumas, pateikus restruktūrizavimo bylą nagrinėjusiam teismui neteisingus duomenis apie įmonės finansinę padėtį.
24.4.3. Atsakovui teisės aktai nenustatė pareigos prieš sudarant sutartį atlikti išsamų ieškovės kaip kontrahentės teisinį auditą, o ir vidutiniškai protingas, atidus ir rūpestingas asmuo, esant pardavėjos patvirtinimams, jog nėra jokių kitų viešai prieinamų duomenų apie galimą ieškovės sudėtingą finansinę situaciją, neturėtų pagrindo suabejoti pardavėjo pateikiamų garantijų pagrįstumu.
24.4.4. Jau išnagrinėta analogiška byla pagal kitą ieškovės ieškinį dėl buto pirkimo–pardavimo sandorio, kuriuo butas parduotas už 26 000 Eur (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-322-467/2024), joje išsamiai pasisakyta dėl trečiojo asmens (pirkėjo) nesąžiningumo, kuris nenustatytas.
24.5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė atsakovo į bylą pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų, nepagrįstai juos įvertinęs kaip apeliacinio skundo pildymą, taip apeliacinės instancijos teismo liko neįvertinta ir tai, kad ieškovė viso proceso metu procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai, piktnaudžiavo procesu.
24.6. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl sandorio negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu.
24.7. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl actio Pauliana sąlygų taikymo bei žalos atlyginimo tokio pobūdžio bylose.
25. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Kasaciniame skunde keliami fakto klausimai, kurie neturėtų būti kasacinio teismo nagrinėjami, ir įrodinėjama, kad neteisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės nulėmė netinkamą actio Pauliana instituto taikymą.
25.2. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje nustatytas ieškovės nemokumo momentas, konstatuojant, kad įmonė tapo nemoki 2023 m. kovo 31 d., kai buvo sudaryti nuostolingi turto pardavimo sandoriai, įskaitant šioje byloje ginčijamą patalpų pardavimo sandorį. Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartyje konstatuota, kad ieškovės veikla buvo perkelta į susijusią įmonę „Dzūkijos medis“. Patalpų perleidimo ir naudojimo aplinkybės (jų seka) leidžia teigti, kad patalpų pardavimo sandoriuose dalyvavusios šalys buvo nesąžiningos, nes buvo siekiama, kad patalpomis ir toliau naudotųsi su ieškovės akcininku ir vadovu D. K. susijusi įmonė „Dzūkijos medis“, į kurią perkelta ieškovės veikla.
25.3. Atsakovas tariamai netinkamą CK 6.66 straipsnio normos taikymą grindžia ne klaidingu šios materialiosios normos taikymu, o tariamai klaidingai nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Šie argumentai yra nepagrįsti, nes pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes tinkamai buvo pritaikyta minėta norma ir pagrįstai, atsižvelgiant į suformuotą kasacinio teismo praktiką, nustatytas kreditoriaus teisių pažeidimas. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad taikant CK 6.66 straipsnį kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti turi būti nustatytas skolininko nemokumas sudarant ginčo sandorį. Pagal kasacinio teismo praktiką, įrodinėjant „kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą“, ieškovės nemokumas nėra būtinoji actio Pauliana taikymo sąlyga. Byloje nustatyta, kad ginčo sutarties sudarymo metu ieškovės (skolininkės) finansinė padėtis buvo itin sunki (netgi konstatuotas faktinis ieškovės nemokumas), teismai, spręsdami dėl ieškovės finansinės padėties, pagrįstai vadovavosi ieškovės tyčinio bankroto byloje nustatytomis aplinkybėmis. Ginčo sutartimi pardavus patalpas už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą, taip iš esmės sutrukdyta tuomečiams ieškovės kreditoriams, kurių reikalavimai liko nepadengti iki ieškovės bankroto bylos iškėlimo, patenkinti reikalavimus iš skolininkės (ieškovės) turto. Tai bylą nagrinėjusiems teismams sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti, kad „kitaip buvo pažeistos kreditoriaus teisės“. Kita vertus, bylos įrodymai patvirtina, kad ieškovė tapo nemoki iš karto po ginčo sutarties sudarymo. Šioje byloje atsakovo pozicija yra dviprasmiška ir nenuosekli, nes atsakovas remiasi ieškovės tyčinio bankroto byloje nustatytu įmonės nemokumo momentu (nuo 2019 m. kovo 31 d.), tačiau ignoruoja ir bando nutylėti faktą, kad ieškovės tyčinio bankroto byloje nustatyta patalpų rinkos vertė yra 88 100 Eur. Jeigu būtų skaičiuojama, kad patalpų rinkos vertė yra tik 10 500 Eur, kaip šioje byloje teigia atsakovas, būtų konstatuota, kad jau sudarant sutartį ieškovė buvo nemoki. Atsakovas nepagrįstai remiasi Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1383-413/2021, kurioje buvo sprendžiama dėl ieškovės mokėjimo pavedimo UAB „Dzūkijos medis“ teisėtumo actio Pauliana aspektu, kadangi bylose dalyvaujantys asmenys nesutampa, dėl to minėta apeliacinės instancijos teismo nutartis neturi prejudicinės galios šioje byloje (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėtina ir tai, kad nurodytoje civilinėje byloje teismas, spręsdamas dėl ieškovės (ne)mokumo, vadovavosi Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi, priimta iškeliant ieškovei restruktūrizavimo bylą, nustatytomis aplinkybėmis apie ieškovės finansinę padėtį, tačiau, kaip vėliau nustatyta ieškovės tyčinio bankroto byloje, į restruktūrizavimo bylą buvo pateikti neteisingi duomenys apie ieškovės finansinę padėtį. Ieškovės tyčinio bankroto byloje nustatyti faktai taip pat leidžia teigti, kad ieškovės, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimas pasireiškia ir tuo, jog: laikantis pozicijos, kad sudarant ginčo sutartį ieškovė buvo nemoki, darytina išvada, kad ginčo sutarties sudarymas padidino ieškovės nemokumą; laikantis pozicijos, kad ieškovė tapo nemoki po sutarties sudarymo, darytina išvada, kad ginčo sutarties sudarymas sukėlė ieškovės nemokumą.
25.4. Teismai, nustatydami patalpų vertę, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nes vertino visus byloje surinktus įrodymus, įskaitant ir konsultaciją, ir iš įrodymų viseto nustatė patalpų vertę. Kasacinio skundo argumentai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, nes byloje nustatyta, kad patalpų antrame aukšte buvo įrengtos administracinės paskirties (biuro) patalpos. Tai patvirtina bylos įrodymai, tas faktas, kad patalpose buvo įregistruota ieškovės buveinė. Nėra pagrindo abejoti ekspertės nustatyta turto rinkos verte. Jos parengtas ekspertizės aktas atitinka turto vertinimo aktams keliamus turinio ir formos reikalavimus, yra išsamus, aprašyta vertinimo metodika, nurodyti lyginamieji objektai ir pateikti išsamūs turto vertės apskaičiavimai.
25.5. Teismai pagrįstai preziumavo, kad sutarties sudarymo metu jos šalys buvo nesąžiningos. Procesinė pareiga paneigti preziumuojamą nesąžiningumą pagrįstai buvo priskirta atsakovui. Teismai, tinkamai įvertinę bylos aplinkybes ir įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepaneigė jam taikytinos nesąžiningumo prezumpcijos. Apeliacinės instancijos teismas atsakovo nerūpestingumą bei neveikimą, t. y. pasidomėjimo pareigos nevykdymą, pagrįstai įvertino kaip aplinkybę, neleidžiančią paneigti atsakovo preziumuojamo nesąžiningumo. Atsakovas apeliaciniu skundu siekė, kad, sprendžiant dėl jo (ne)sąžiningumo, byla būtų nagrinėjama vertinant naujas faktines aplinkybes ir naujus bylos aspektus, kuriais šalys nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, ar atsakovas yra patyręs nekilnojamojo turto pirkėjas. Atsakovui neturi būti taikomos vartotojų teisių gynimo garantijos, nes atsakovas pirko patalpas ne savo asmeniniams poreikiams (vartojimo tikslais) ir tai nėra vartojimo sutartis (CK 6.2281 straipsnio 2 dalis, 6.350 straipsnis). Teismams nustačius, kad antro aukšto patalpose buvo įrengtos biuro patalpos, kartu yra paneigiama ir atsakovo nurodyta esminė aplinkybė, kuria jis rėmėsi siekdamas paneigti savo nesąžiningumą, ir kartu dar kartą patvirtinamas preziumuojamas atsakovo nesąžiningumas.
25.6. Apeliacinis teismas nusprendė, kad, pripažinus sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu, nebeturi būti vertinami kiti jos negaliojimo pagrindai, nes tos pačios sutarties pripažinimas negaliojančia ir kitais pagrindais jokių teisinių pasekmių nesukels. Jeigu dėl kokių nors priežasčių būtų panaikintas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas ieškinys dėl sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu ir kasacinis teismas nuspręstų atmesti šį ieškinio reikalavimą, apeliacinės instancijos teismui turi būti grąžintas nagrinėti ieškinio reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia remiantis CK 1.82 straipsnio 1 dalimi.
25.7. Atsakovas, atstovaujamas advokato, netinkamai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir siekė vilkinti procesą. Neegzistuoja CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai. Be to, nėra pagrindo teigti, kad atsakovui nedalyvaujant byloje galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tokio pobūdžio procesiniai pažeidimai, netgi jei jie ir pasitvirtintų, negali būti pagrindas naikinti teismo sprendimą, kuris iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Tai, kad atsakovas yra pateikęs prašymą dėl posėdžio atidėjimo, neatleidžia atsakovo atstovo nuo pareigos dalyvauti teismo posėdyje, tuo labiau įvertinus tai, kad yra priimta teisėjo rezoliucija, jog atsakovo prašymas dėl bylos atidėjimo bus sprendžiamas tik teismo posėdžio metu. Atsakovo teisė būti išklausytam nėra absoliuti, įvertinant tai, kad atsakovas netinkamai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir akivaizdžiai jomis piktnaudžiavo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs atsakovo ir jo atstovo neatvykimo priežasčių svarbiomis ir neatidėjęs civilinės bylos nagrinėjimo, nepažeidė proceso teisės normų, dėl to nėra pagrindo konstatuoti atsakovo procesinių teisių pažeidimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl actio Pauliana sąlygų
26. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (lot. actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes, galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktą).
28. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad actio Pauliana instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas Pauliano ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, Pauliano ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė skolininko pažeistam mokumui atkurti ir skolininkui į ankstesnę padėtį sugrąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008).
29. Šiuo atveju atsakovas kasaciniame skunde teikia argumentus, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nustatė esant dvi actio Pauliana sąlygas – kreditorių teisių pažeidimą ir atsakovo kaip trečiojo asmens nesąžiningumą.
Dėl kreditorių teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos
30. Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus teises: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008).
31. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 51, 52 punktai).
32. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad kreditorių teisės ginčijama sutartimi pažeistos nebuvo, nes ieškovė sudarė ją dar būdama moki, be to, sutarties kaina atitiko turto realią vertę.
33. Nagrinėjamoje byloje ginčo turto vertė buvo nustatyta paskyrus teismo ekspertizę.
34. CPK 218 straipsnyje įtvirtinta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime ar nutartyje.
35. Kasacinio teismo praktikoje dėl ekspertizės akto vertinimo nurodoma, kad vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
36. Didesnę įrodomąją reikšmę turi tik CPK tvarka teismo paskirtos ekspertizės aktas (išvada), preziumuojant, kad jai atlikti buvo parinktas byloje dalyvaujantiems asmenims priimtinas nešališkas ekspertas, kad byloje dalyvaujantiems asmenims buvo sudaryta galimybė pateikti ekspertui klausimus, susipažinti su ekspertinio tyrimo išvadomis ir, esant reikalui, prašyti atlikti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-421/2024, 88 punktas).
37. Nagrinėjamoje byloje ekspertizę atlikusi ekspertė buvo apklausta teismo posėdyje, jame išsamiai paaiškino turto vertinimo metodiką, eigą ir argumentuotai atsakė į visus teismo bei proceso dalyvių klausimus. Bylą nagrinėję teismai išsamiai įvertino ekspertizės aktą kitų bylos įrodymų kontekste ir, nenustatę jokių ekspertizės trūkumų, konstatavo, kad ekspertizės aktas atitinka turto vertinimo aktams keliamus turinio ir formos reikalavimus – jis išsamus, aprašyta vertinimo metodika, nurodyti lyginamieji objektai bei pateikti detalūs turto vertės apskaičiavimai. Be to, teismai argumentuotai atmetė atsakovo argumentus dėl UAB „CRE pro“ 2019 m. kovo 12 d. konsultacijoje ir ieškovės akcininkų sprendime nustatytos kainos: konsultacijoje pateikta pastaba, kad ji neatitinka nustatytų vertinimo dokumentų turinio ir formos reikalavimų, nėra turto vertinimo dokumentas, o tik informacinio, konsultacinio pobūdžio dokumentas; vertinamas turtas nebuvo apžiūrėtas vietoje ir nebuvo išsamiai aprašytas, taip pat neįvertinta esminė aplinkybė, turinti lemiamą reikšmę vertinamo turto rinkos vertei, – tai, kad vertinamose patalpose buvo įrengtos biuro patalpos, kuriose buvo įregistruota ieškovės buveinė; ieškovės akcininkų 2019 m. kovo 7 d. sprendime nustatyta mažiausia pardavimo kaina (10 000 Eur), tai nesudaro pagrindo išvadai, kad ginčo turtas galėjo būti parduotas už buhalterinę likutinę vertę, t. y. vertę, neatitinkančią rinkos vertės. Teismai taip pat pagrįstai kritiškai vertino ir atmetė atsakovo ir trečiųjų asmenų E. ir V. M. argumentus dėl patalpų būklės ir neva atliktų investicijų, kurioms pagrįsti jie pateikė tik UAB „Dzūkijos medis“ išrašytas pažymas, tačiau nepateikė rangos sutarčių, medžiagų įsigijimo dokumentų, projektinės dokumentacijos ar kitų duomenų, kuriuose būtų fiksuoti atlikti darbai. Ekspertizės akte nurodyta, kad trečiasis asmuo D. K. (buvęs ieškovės akcininkas ir vadovas), dalyvavęs apžiūrint turtą, negalėjo paaiškinti, ar ir kokie patalpose buvo atlikti remonto darbai. Posėdžio metu ekspertė paaiškino, kad nėra požymių, jog biuro patalpos buvo naujai (po ginčijamos sutarties sudarymo) įrengtos. Taip pat byloje nustatyta, kad patalpos buvo eksploatuojamos – jose veikė ieškovės administracija, vėliau – UAB „Dzūkijos medis“ administracija. Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatyta, kad į UAB „Dzūkijos medis“ perkelta ieškovės veikla – į ją perėjo dirbti ieškovės darbuotojai, taip pat ir direktorius bei akcininkas D. K., ši įmonė perėmė ieškovės nebaigtas vykdyti ar įvykdytas sutartis.
38. Atsakovas nei kasaciniame skunde, nei ankstesniuose procesiniuose dokumentuose neišsakė abejonių dėl ekspertizę atlikusios ekspertės kvalifikacijos, nešališkumo, taikyto metodo, tačiau teigia, kad yra pagrindas atmesti ekspertizės aktą kaip įrodymą, nes jame neįvertinta, jog patalpos ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo prastos būklės. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nepateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų tokią prastą patalpų būklę, dėl kurios jų vertė sutarties sudarymo metu galėjo būti net 8 kartus mažesnė, nei nustatyta ekspertizės akte.
39. Apibendrindama išdėstytas byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai išsamiai vertino visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai vadovavosi teismo ekspertizės išvada, nėra pagrindo abejoti ekspertės nustatyta turto verte – 88 100 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatydami ginčo patalpų vertę sutarties sudarymo metu.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovės turtinės padėties ginčijamos sutarties sudarymo metu ir po jos sudarymo, pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi dėl ieškovės tyčinio bankroto ir joje nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovei iki 2019 m. kovo 21 d. nuosavybės teise priklausė butas, esantis Vilniuje, patalpos, esančios Druskininkuose, Gardino g. 61, kurių bendra reali vertė, remiantis teismo ekspertizės išvadomis, buvo 156 700 Eur, o ne 17 198 Eur, kaip nurodyta 2019 m. vasario 28 d. balanse; ieškovė nemoki tapo vėliausiai nuo 2019 m. kovo 31 d., po 2019 m. kovo 21 d. įvykusių buto ir patalpų pardavimo sandorių už daug (net 120 200 Eur) mažesnę nei rinkos kainą, dėl kurių praradimai siekė iš esmės daugiau nei pusę ieškovės pradelstų įsipareigojimų.
41. Atsakovas kasaciniame skunde, nesutikdamas su teismų išvadomis dėl ieškovės finansinės padėties ir nemokumo momento, nurodo įsiteisėjusią Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartį byloje dėl ieškovės atsiskaitymo su UAB „Dzūkijos medis“, kuria konstatuota, kad ieškovė 2019 m. kovo 28 d. metu buvo moki, jos atsiskaitymas pagal rangos sutartį atitiko įprastą verslo praktiką ir tai nepažeidė kreditorių interesų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtoje byloje sprendžiant dėl ieškovės finansinės būklės buvo remiamasi ieškovės finansinės būklės duomenimis, pateiktais ieškovės restruktūrizavimo byloje. Tačiau ieškovės bankroto byloje buvo konstatuota, kad į restruktūrizavimo bylą ieškovės vadovas pateikė neteisingus duomenis apie įmonės finansinę būklę (restruktūrizavimo byloje buvo nurodyta, kad tik 126 926,29 Eur suma kreditoriams yra pradelsta, nors iš tiesų pradelsti įsipareigojimai kreditoriams siekė 215 434,88 Eur), dėl to nėra pagrindo šiais duomenimis vadovautis.
42. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes – kad ieškovė tapo nemoki iškart po ginčijamos sutarties sudarymo, taip pat ir tai, kad po ginčijamos sutarties sudarymo su jokiais kreditoriais atsiskaityta nebuvo, bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl kreditorių teisių pažeidimo, įmonei esant sunkios finansinės būklės ir pardavus turtą už žymiai per mažą kainą, atitinka pirmiau aptartą reguliavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus. Minėta, tais atvejais, kai, sudarius actio Pauliana pagrindu ginčijamą sutartį, nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriais ir įvykdyti prievoles, yra pagrindas konstatuoti, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, būdama sunkios finansinės padėties ir turėdama vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams, sudarydama ginčijamą sutartį, pagal kurią neteko 88 100 Eur vertės ginčo turto už neadekvačią 10 500 Eur kainą, iš esmės kainos skirtumo apimtimi panaikino savo galimybę atsiskaityti su kreditoriais, taip pažeisdama jų interesus gauti atsiskaitymą pagal jų turimus reikalavimus. Taigi, bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo esant nustatytą vieną iš būtinųjų actio Pauliana sąlygų – kreditorių teisių gauti savo reikalavimų patenkinimą pažeidimą, šalims sudarius ginčijamą sutartį.
Dėl atsakovo kaip trečiojo asmens, sudariusio su skolininke dvišalį sandorį, nesąžiningumo, kaip vienos iš actio Pauliana sąlygų
43. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti“ suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015).
44. CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos negali būti aiškinamos per plačiai, nes jos nustato išimtį iš bendros taisyklės, kad skolininko nesąžiningumą turi įrodyti kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 64 punktas).
45. Tokiu atveju, kai turtas parduodamas už daug mažesnę kainą nei nustatyta jo rinkos vertė, taikytinas CK 6.67 straipsnio 4 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Tokiu atveju sandorį su skolininku sudariusiai šaliai tenka įrodinėjimo našta, siekiant paneigti preziumuojamą jos nesąžiningumą ir apsiginti nuo reiškiamo ieškinio (CPK 178 straipsnis).
46. Bylą nagrinėję teismai nustatė CK 6.67 straipsnyje 4 punkte nurodytas aplinkybes – sutarties kaina buvo 8 kartus mažesnė už rinkos kainą, taigi yra žymi priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija. Nustačius, kad patalpos atsakovui parduotos už daug mažesnę kainą nei nustatyta jų rinkos vertė, yra pagrindas, vadovaujantis CK 6.67 straipsnio 4 punktu, preziumuoti atsakovo, kaip actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį sudariusios šalies, nesąžiningumą. Minėta, tokiu atveju sandorį sudariusiai šaliai tenka įrodinėjimo našta, siekiant paneigti preziumuojamą jos nesąžiningumą. Tačiau atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė – nepateikė į bylą patikimų įrodymų, leidžiančių abejoti teismo ekspertizės išvada dėl turto vertės ar pagrindžiančių, kad ginčijamos sutarties kaina buvo adekvati, pvz., kad patalpų būklė buvo žymiai prastesnė nei ekspertizės atlikimo metu. Šiuos savo argumentus atsakovas grindė iš esmės tik deklaratyviais teiginiais, kaip pagrįstai įvertino bylą nagrinėję teismai.
47. Pažymėtina, kad ginčijamos sutarties šalių nesąžiningumą patvirtina ir visa patalpų perleidimo schema: ieškovė, atstovaujama trečiojo asmens D. K., perleido patalpas už 10 500 Eur atsakovui, šis vos po kelių mėnesių už tą pačią sumą perleido jas tretiesiems asmenims E. ir V. M., o šie jas išnuomojo UAB „Dzūkijos medis“, į kurią buvo perkelta bankrutavusios ieškovės veikla ir kurios vienu iš akcininkų ir vadovu (2021–2023 m.) buvo D. K.
48. Kasacinio skundo argumentai, kad atsakovas neturėjo pareigos nustatyti tikslią ieškovės finansinę padėtį, niekaip nepaneigia fakto, kad kainos disproporcija sudarant ginčijamą sutartį buvo didelė (skirtingai nei perleidžiant ieškovei priklausiusį butą, nors atsakovas minėtą perleidimą nepagrįstai siekia sutapatinti su šios bylos situacija), taip pat nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių dėl visos patalpų perleidimo schemos.
49. Apibendrindama šiuos argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 6.67 straipsnyje 4 punkto nuostatas, darydami išvadą dėl atsakovo nesąžiningumo.
Dėl atsakovo teisės būti išklausytam
50. Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, nes nors atsakovo dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu ir atsakovas 2024 m. kovo 12 d. buvo pateikęs prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos, 2024 m. kovo 13 d. teismo posėdyje civilinė byla buvo išnagrinėta iš esmės nedalyvaujant atsakovui bei jo atstovui.
51. CPK 246 straipsnio, reglamentuojančio neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu atsakovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis; neatvykimo priežasčių svarbą įvertina teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo stadiją, atsakovo ir jo atstovo ankstesnį procesinį elgesį ir kitas svarbias aplinkybes; kitais atvejais teismas ieškovo prašymu priima sprendimą už akių; jeigu ieškovas neprašo priimti sprendimo už akių, teismas turi teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba bylą išnagrinėti iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.
52. Toks teisinis reglamentavimas, be kita ko, turėtų skatinti šalis, kitus byloje dalyvaujančius asmenis rūpintis proceso eiga, veikti, kad byla būtų išnagrinėta greičiau, nevilkinti proceso.
53. Aiškindamas šias nuostatas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CPK 246 straipsnis neįtvirtina sąrašo neatvykimo į teismo posėdį priežasčių, kurios galėtų būti pripažįstamos svarbiomis (nesvarbiomis), ir jų svarbos įvertinimo klausimą palieka teismo diskrecijai, tačiau nustato nebaigtinį sąrašą kriterijų, į kuriuos atsižvelgtina tokį vertinimą atliekant (bylos nagrinėjimo stadija, ieškovo ar jo atstovo ankstesnis procesinis elgesys ir kitos svarbios aplinkybės). Toks teisinis reguliavimas, kai įstatymų leidėjas nepateikia neatvykimo į teismo posėdį priežasčių, kurios būtų preziumuojamos kaip svarbios (arba nesvarbios), sąrašo, suponuoja išvadą, jog teismas dalyvaujančio byloje asmens nurodytų neatvykimo į teismo posėdį priežasčių svarbą vertina konkrečios bylos aplinkybių kontekste, atsižvelgdamas į CPK 246 straipsnyje nurodytus kriterijus bei vadovaudamasis civilinio proceso principais taip, kad nebūtų pažeistos kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47-378/2019, 22, 23 punktai).
54. CPK 7 straipsnyje yra įtvirtintas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas, įpareigojantis tiek bylą nagrinėjantį teismą, tiek ir dalyvaujančius byloje asmenis imtis jiems prieinamų priemonių tam, kad byla būtų išnagrinėta operatyviai. CPK 7 straipsnio 2 dalyje, 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu.
55. Vertindama atsakovo kasacinio skundo argumentus dėl procesinių teisių užtikrinimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši byla nagrinėjama nuo 2020 m. rugsėjo 13 d. Per tą laiką atsakovas asmeniškai nedalyvavo nė viename teismo posėdyje.
56. Byla apeliacinės instancijos teismo buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, be kita ko, dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atlikti įrodymų tyrimą (skirti ekspertizę). Pirmosios instancijos teismas 2022 m. birželio 2 d. nutartimi paskyrė byloje nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, ekspertizės aktas teismui pateiktas 2022 m. rugsėjo 8 d.
57. 2022 m. spalio 24 d. teismo posėdyje, paskirtame gavus ekspertizės aktą, kuriame nurodyta ginčo patalpų vertė, atsakovo atstovas prašė į teismo posėdį iškviesti ekspertę, pripažinti trečiojo asmens D. K. dalyvavimą būtinu. Teismas tenkino prašymą iškviesti ekspertę ir įpareigojo atsakovą sumokėti 210 Eur užstatą į teismo depozitinę sąskaitą už jos atvykimą, taip pat pripažino atsakovo ir trečiųjų asmenų D. K. ir S. V. T. dalyvavimą būtinu. Kitas teismo posėdis paskirtas 2023 m. sausio 16 d.
58. Trečiojo asmens D. K. atstovas pateikė prašymą atidėti 2023 m. sausio 16 d. teismo posėdį, nes jame negalės dalyvauti dėl ligos, prašymą palaikė trečiųjų asmenų E. ir V. M. atstovas, atsakovo atstovas pateikė prašymą posėdžio atidėjimo klausimą išspręsti rašytinio proceso tvarka jam bei atsakovui nedalyvaujant. Į 2023 m. sausio 16 d. teismo posėdį atvyko tik trečiasis asmuo S. V. T. ir trečiųjų asmenų E. M. ir V. M. atstovas. Dėl to, be kita ko, ieškovės atstovas prašė skirti baudas atsakovui ir trečiajam asmeniui D. K., kurių dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu ir kurie be teismo leidimo neatvyko į teismo posėdį. Teismas tenkino prašymus ir teismo posėdį atidėjo. Kitas teismo posėdis paskirtas 2023 m. vasario 27 d.
59. Atsakovas 2023 m. vasario 23 d. pateikė į bylą prašymą atidėti teismo posėdį, kadangi negalės jame dalyvauti dėl ligos, nesutiko, kad teismo ekspertė teismo posėdyje dalyvautų nuotoliniu būdu, ir prašė, kad kitame paskirtame teismo posėdyje būtų užtikrintas ekspertės dalyvavimas teismo posėdžių salėje, taip sudarant galimybę šalims tiesiogiai jos išklausyti ir užduoti jai klausimus. Šį klausimą prašė spręsti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, atsakovo atstovui nedalyvaujant. Trečiojo asmens D. K. atstovas šį prašymą palaikė, ieškovės atstovas prašė atmesti atsakovo prašymą. Tretieji asmenys E. M. ir V. M. taip pat prašė atidėti 2023 m. vasario 27 d. paskirtą teismo posėdį dėl E. M. ligos. 2023 m. vasario 27 d. teismo posėdyje dalyvavo ieškovės atstovas, trečiasis asmuo S. V. T., trečiųjų asmenų E. M. ir V. M. atstovas ir ekspertė I. Kriščiūnienė (nuotoliniu būdu). Teismas tenkino prašymus dėl teismo posėdžio atidėjimo, išaiškino proceso dalyviams pareigą atvykti į kitą teismo posėdį, pažymėjo, kad, neatvykus į kitą teismo posėdį dėl ligos, tai nebus laikoma svarbia aplinkybe, sudarančia pagrindą bylos nagrinėjimą atidėti. Kitas teismo posėdis paskirtas 2023 m. gegužės 15 d.
60. Trečiasis asmuo D. K. pateikė prašymą atidėti 2023 m. gegužės 15 d. posėdį, nes nutraukta teisinių paslaugų sutartis su advokatu. Atsakovo atstovas šį prašymą palaikė, posėdžio atidėjimo klausima? prašė išspręsti jam ir atsakovui nedalyvaujant arba rašytinio proceso tvarka. Teismo posėdyje (nuotoliniu būdu) dalyvavo ieškovės atstovas ir ekspertė I. Kriščiūnienė. Teismas nutarė atidėti bylos nagrinėjimą.
61. 2023 m. birželio 20 d. nutartimi trečiojo asmens D. K. prašymu byla perduota teisminei mediacijai. Mediacijos metu taikos sutartis nebuvo sudaryta ir kitas teismo posėdis turėjo vykti 2023 m. lapkričio 20 d.
62. D. K. pateikė prašymą atidėti 2023 m. lapkričio 20 d. posėdį, nes nutraukta teisinių paslaugų sutartis su advokatu. Atsakovo atstovas taip pat prašė posėdį atidėti, nes negalėjo su atsakovu susisiekti ir neturėjo jo pavedimo atstovauti 2023 m. lapkričio 20 d. teismo posėdyje; prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Dėl teisėjo teisėto nebuvimo darbe bylos nagrinėjimas 2023 m. lapkričio 20 d. neįvyko, paskirta kita teismo posėdžio data – 2024 m. kovo 13 d.
63. Atsakovo atstovas 2024 m. kovo 12 d. pateikė prašymą šį posėdį atidėti, nes atsakovas dėl ligos neturės galimybės jame dalyvauti, pridėjo informaciją apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą, posėdžio atidėjimo klausimą prašė išspręsti rašytinio proceso tvarka arba jam (atstovui) nedalyvaujant. Teismo posėdyje dalyvavo trečiasis asmuo D. K. (teismo salėje), ieškovės atstovas ir ekspertė I. Krikščiūnienė (nuotoliniu būdu). Atsakovo atstovas posėdyje nedalyvavo, neatvykimo priežasties nenurodė. Teismas, posėdyje apsvarstęs atsakovo prašymą ir ieškovės atstovo poziciją, nutarė atšaukti atsakovo dalyvavimo teismo posėdyje būtinumą, atsižvelgdamas į tai, kad jau ilgą laiką dėl prašymų atidėti posėdžius nepavyksta pradėti bylos nagrinėjimo, ir pradėjo bylos nagrinėjimą iš esmės. Posėdyje buvo apklausta ekspertė. Teismas pasiūlė šalims pateikti baigiamąsias kalbas raštu iki 2024 m. kovo 27 d. ir iki 2024 m. balandžio 15 d. pasinaudoti replikos teise, atidėjo sprendimo priėmimą ir paskelbimą 2024 m. gegužės 6 d.
64. Atsakovas nepasinaudojo teise pateikti baigiamąją kalbą, bet pateikė prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą, šis į bylą priimtas rezoliucija, tačiau galutiniame procesiniame sprendime dėl jo, kaip ir dėl atsakovo nedalyvavimo teismo posėdyje priežasčių vertinimo, nepasisakyta.
65. Taigi pirmosios instancijos teisme per daugiau nei 16 mėnesių buvo paskirti ir įvyko net 5 posėdžiai, kuriuose byla turėjo būti nagrinėjama iš esmės, tačiau atsakovas nė viename jų nedalyvavo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2025 m. sausio 1 d. atsakovui nedarbingumo pažymėjimai išduoti 3 kartus, 2 iš jų laikotarpiai sutapo su šioje byloje paskirtais teismo posėdžiais – 2023 m. vasario 27 d. ir 2024 m. kovo 13 d. Tačiau atsakovas nepateikė į bylą duomenų, patvirtinančių, kad jo sveikatos būklė iš tiesų trukdo jam dalyvauti teismo posėdyje bent jau nuotoliniu būdu. Dėl kasacinio skundo argumento, kad atsakovui nesudaryta galimybė vesti bylą per atstovą, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas dalyvavo tik pirmame teismo posėdyje po ekspertizės akto pateikimo, vykusiame 2022 m. spalio 24 d. nuotoliniu būdu, kituose 4 posėdžiuose atstovas nedalyvavo, nenurodęs tam jokių pateisinamų priežasčių. Atsakovo atstovas neteikė prašymo sudaryti galimybę jam ar atsakovui dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu, nors anksčiau tokius prašymus yra teikęs (pvz., dėl 2021 m. kovo 10 d. posėdžio), teismo posėdžiai vyko tiek nuotoliniu, tiek mišriu būdu.
66. Minėta, kad dalyvaujantys byloje asmenys, naudodamiesi procesinėmis teisėmis, privalo taip pat vykdyti ir įstatymų įtvirtintas pareigas, veikti už koncentruotą (greitą) ir ekonomišką procesą (CPK 7 straipsnis). Darytina išvada, kad nei atsakovas, nei jo atstovas, turėdami pareigą būti aktyvūs procese, rūpintis proceso skatinimu, nesiekė operatyvaus bylos išnagrinėjimo, netgi neatvykdavo į posėdžius, kai prašymus juos atidėti teikdavo tretieji asmenys, neprašė nagrinėti bylos tretiesiems asmenims nedalyvaujant.
67. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismo atlikti procesiniai veiksmai (atsakovo prašymo atidėti 2024 m. kovo 13 d. posėdį atmetimas nenurodžius motyvų procesiniame sprendime, prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą neišnagrinėjimas, mišraus teismo posėdžio organizavimas, nors proceso dalyviams pranešta apie teismo posėdį, vyksiantį teismo salėje, dalies žodinio posėdžio perkėlimas į rašytinę formą) pripažintini civilinio proceso normų pažeidimais, tačiau, atsižvelgiant į pirmiau aptartą byloje susidariusią procesinę situaciją, kai per daugiau nei metus teismas 4 kartus atidėjo bylos nagrinėjimą dėl byloje dalyvaujančių asmenų teiktų prašymų, atsakovui ir jo atstovui sistemingai nedalyvaujant teismo posėdžiuose, nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti minėti civilinio proceso normų pažeidimai nelaikytini nulėmusiais atsakovo galimybės dalyvauti teismo posėdyje tiesiogiai ar per atstovą suvaržymą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai pasisakė dėl atsakovo prašymo atidėti posėdį nepagrįstumo ir, be kita ko, pažymėjo, jog atsakovo atstovas į posėdį neatvyko be jokių pateisinamų priežasčių. Taigi aptarti pirmosios instancijos teismo proceso trūkumai vertinami kaip neesminiai ir nepažeidžiantys pagrindinių civilinio proceso principų bei asmens teisės į teisingą teismą esmės, nes, analizuojant procesą bendrai, matyti, kad atsakovas turėjo galimybę pateikti savo poziciją byloje ir paneigti nesąžiningumo prezumpciją, tačiau šia galimybe nesinaudojo, o pirmiau įvardyti trūkumai nelėmė neteisingo teismo sprendimo priėmimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje nenustatė esminio proceso teisės normų pažeidimo, kuris būtų pagrindas naikinti iš esmės teisingą, atitinkantį tiek byloje nustatytas aplinkybes, tiek nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismo sprendimą, juolab kad atsakovas nepagrindė, kokią įtaką nurodytas proceso teisės normų pažeidimas turėjo priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
68. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad atsakovo kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti tokių pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti bylą nagrinėjusių teismų priimtus procesinius sprendimus. Bylą nagrinėję teismai iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana sąlygas, ir padarė pagrįstas išvadas dėl ieškovės kreditorių teisių pažeidimo ginčijama sutartimi ir atsakovo nesąžiningumo. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinį pažeidimą, procesiniame sprendime nepasisakęs dėl atsakovo ir jo atstovo nedalyvavimo teismo posėdyje priežasčių, taip pat atsakovo prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą, tačiau, apeliacinės instancijos ir kasaciniam teismui ištaisius šį procesinį pažeidimą ir pasisakius dėl nurodytų klausimų, apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
69. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
70. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
71. Atmetus atsakovo kasacinį skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame procese neatlygintinos.
72. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašė priteisti jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė dokumentus, patvirtinančius 1807,74 Eur išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Nurodyta išlaidų suma neviršija maksimalaus priteistino dydžio už tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimą (Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 7 punktas, 8.14 papunktis), šios išlaidos yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl nurodyto dydžio išlaidų atlyginimas priteisiamas iš atsakovo.
73. Kasaciniame teisme išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 23,04 Eur ir jų atlyginimas priteistinas valstybei iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Drustila“ (j. a. k. 152113178) 1807,74 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus septynis Eur 74 ct) kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovo T. R. (duomenys neskelbtini).
Priteisti valstybei iš atsakovo T. R. (duomenys neskelbtini) 23,04 Eur (dvidešimt tris Eur 4 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Andžej Maciejevski
Agnė Tikniūtė