Civilinė byla Nr. 2-94-272/2017

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02598-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 3.2.6.1

(S)

TRAKŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

Lietuvos Respublikos vardu

2017 m. kovo 31 d.

Trakai

Trakų rajono apylinkės teismo teisėja Irena Stefanovič,

sekretoriaujant Tatjanai Zmejevskienei,

dalyvaujant ieškovui V. Z.,

atsakovui A. J.,

atsakovo atstovui advokatui Daliui Vaitiekūnui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Z. ieškinį atsakovui A. J. dėl 1724,22 Eur negrąžintos paskolos, 10 345,32 Eur sutartinių palūkanų bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo ir

n u s t a t ė:

ieškovas V. Z. ieškiniu, jį patikslinęs(b. l. 56-58), prašo priteisti iš atsakovo A. J. 1724,22 Eur negrąžintą paskolą, 10 345,32 Eur sutartines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas ieškinyje, ieškinio patikslinimo pareiškime, rašytiniuose atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą(b. l. 25-27; 40-43; 56-58) ir teismo posėdyje nurodė, kad atsakovas A. J. pagal 1994-05-20 paskolos sutartį neterminuotam laikotarpiui pasiskolino iš ieškovo 1 800 JAV dolerių. Pinigų perdavimo faktą patvirtina atsakovo išduotas Paskolos raštas bei skolinis įsipareigojimas. Pagal sutartį atsakovas įsipareigojo mokėti 10 procentų palūkanas per mėnesį (sutarties 2.1 p.). Iki 1997 m. ekonominės krizės Rusijoje atsakovas savo įsipareigojimus pagal sutartį vykdė, mokėdamas palūkanas po 180  JAV dolerių, t. y. 10 procentų nuo paskolos sumos, kas mėnesį, nuo 1997 m. atsakovas nustojo mokėti palūkanas. Ieškovas pažinojo atsakovą nuo 1991- 1992 m., juos siejo kolegiški bei kiti sutartiniai paskolos santykiai, ieškovas žinojo apie sunkią to meto atsakovo finansinę padėtį (atsakovas prarado verslą), todėl nereikalavo nedelsiant vykdyti sutartinius įsipareigojimus, nes paskolos sutartis buvo neterminuota ir kreditoriaus teisės bei teisėti interesai nuo senaties termino apsaugoti. Po to prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė. Vėliau ieškovo gyvenime buvo įvykių, dėl kurių jis negalėjo rūpintis paskolos grąžinimo reikalais – sirgo jo mama, uošvė, kurios 2013 m. mirė. Pasibaigus ekonomikos krizei, ieškovo šeimos asmeninėms problemoms, jis pradėjo domėtis paskolos grąžinimo reikalais, kalbėjosi su atsakovu, tačiau ir pagerėjus atsakovo finansinei padėčiai, pastarasis nebevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, ėmė vengti ieškovo, todėl ieškovas 2016-04-16 atsakovui pagal gyvenamąją ir darbo vietą registruotais laiškais išsiuntė pretenziją Nr. 1 su reikalavimu per 30 d. nuo pretenzijos gavimo grąžinti paskolą ir nesumokėtas palūkanas. Atsakovas į pateiktą pretenziją neatsakė, paskolos per pretenzijoje nurodytą terminą negrąžino, todėl ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas, patikslinęs savo reikalavimus, priteisti iš atsakovo 1 724,22 Eur (1 800,00 JAV dolerių) paskolą ir 10 345,32 Eur (10 800,00 JAV dolerių), palūkanas, paskaičiuotas pagal Lietuvos banko nustatytą 2016-12-16 JAV dolerio ir EUR kursą – 1 EUR = 1,0439 JAV dolerių arba 1 JAV doleris = 0,9579 EUR, palūkanų paskaičiavimui taikydamas 5 metų ieškinio senaties terminą pagal CK 1.125 str. 9 d. paskaičiavo jas už 5 metus, t. y. nuo 2011-09-06 iki 2016-09-06 (kreipimosi į teismą dienos) (1800 x 10 proc. x 60 mėn. = 10800), 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 762,11 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sprendžiant, ar sutarties sudarymo metu sutartos palūkanos buvo protingos ar ne, būtina vertinti ir tuo metu buvusią ekonominę situaciją Lietuvoje, rinkos veiksnius, sutarties šalių ankstesnį dalykinį bendradarbiavimą, ekonominę veiklą ir šalių patirtį versle, metinę infliaciją, kuri, atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir pereinant nuo planinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos dėl kainų kilimo buvo nepaprastai didelė, palūkanų normą, kuri, pagal ieškovo į bylą pateiktus  duomenis, komerciniuose bankuose 1994 m. pradžioje sudarė 82 procentus, tarpbankinė palūkanų norma sutarties sudarymo metu siekė 100 procentų, todėl, ieškovo nuomone, teigti, jog sutarties sudarymo metu buvo galima pasiskolinti lėšas už mažesnę palūkanų normą, būtų neprotinga ir nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu. Pažymėjo, kad atsakovas 3 metus mokėjo šalių susitarimu sutartas palūkanas ir neprotingai didelėmis jas pradėjo laikyti tik tada, kai ieškovas kreipėsi į teismą. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal tarp šalių sudarytą paskolos sutartį, paskola buvo suteikta be užstato, t. y. palankiausiomis skolininkui sąlygomis, kas labai padidino rizikos laipsnį ir iš dalies sukūrė tokią situaciją, kad paskolos grąžinimo nebuvo galima išspręsti anksčiau, iš kitur tokiomis sąlygomis atsakovas paskolos nebūtų gavęs. Pažymėjo, kad, atsakovas pagal sutarties sąlygas turėjo teisę paskolą bet kada grąžinti, tačiau šia teise nesinaudojo. Nurodė, kad sutarties sudarymo metu atsakovas buvo verslininkas, įkūręs UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) su 100 procentų akcijų paketo valdymu. Atsakovas ir šiuo metu užsiima verslu, yra įsteigęs UAB (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad jis (ieškovas) nei tuo metu, nei dabar neužsiima verslu ir nėra verslininkas, paskolos sutarties sudarymo metu dirbo teisininku Konkurencijos tarnyboje, UAB (duomenys neskelbtini) nėra dirbęs, tik teikė atsakovui kai kurias teisines paslaugas ir patarimus, rengė atsakovo įmonių UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) steigimo dokumentus ir taip prasidėjo bei tęsėsi šalių bendradarbiavimas iki pat paskolos suteikimo. Nurodė, kad sudarydamas šią ir kitas paskolos sutartis su ieškovu atsakovas ne tik įvertino, bet ir suvokė prisiimamą riziką bei palūkanų mokėjimo galimybes. Pažymėjo, kad ieškovas su atsakovu per UAB (duomenys neskelbtini) 1994-04-05 sudarė paskolos sutartį su 10 procentų palūkanomis per mėnesį. Po to, kai buvo sudaryta 1994-05-20 paskolos sutartis, ieškovas su atsakovu per UAB (duomenys neskelbtini) 1994-06-26 vėl sudarė paskolos sutartį taip pat su 10 procentų palūkanomis per mėnesį, 1994-09-26 ieškovas su atsakovu per UAB (duomenys neskelbtini) sudarė dar vieną paskolos sutartį su 7 procentų palūkanomis per mėnesį. Nurodė, kad sutartis rengė jis (ieškovas), bet atsakovas pats pasiūlė ir pats savo ranka užpildė šias paskolos sutartis su UAB (duomenys neskelbtini) ir kitas, kurios yra įvykdytos tik iš dalies, pats atsakovas jo paskolos sutartyje su ieškovu, kaip ir kitose paskolos sutartyse, savo ranka įrašė palūkanų normas, kas patvirtina, kad atsakovui sutartos palūkanos nebuvo netikėtos, apgaulingos, nesąžiningos ar neprotingos. Pabrėžė, kad 1997 m. nebuvo pateikęs atsakovui reikalavimo grąžinti skolą pagal ginčo sutartį, o pareikalavo ją grąžinti 2016-04-16, pareikšdamas pretenziją su reikalavimu grąžinti paskolą ir nesumokėtas palūkanas per 30 dienų nuo pretenzijos gavimo dienos. Nurodė, kad atsakovas pretenziją gavo 2016-04-21, tačiau iki 2016-05-21 paskolos negražino, todėl nuo šios dienos pažeidė ieškovo teisę atgauti paskolintus pinigus. Nurodė, kad senaties terminas reikalavimui dėl paskolos grąžinimo pradedamas skaičiuoti nuo 2016-05-22, todėl senaties terminas reikalavimui grąžinti paskolą nėra praleistas.

Atsakovas A. J. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, neįrodytą ir pareikštą praleidus senaties terminus.

Atsakovas ir jo atstovas atsiliepime (b. l. 37-39) ir teismo posėdyje nurodė, kad atsakovas su ieškovu yra pažįstami nuo 1990 m. ar 1991 m., atsakovas 1990 m. įkūrė UAB (duomenys neskelbtini), kurioje ieškovas dirbo nuo 1990 m. ar 1992 m. iki 1997 m., buvo jos advokatas. Įmonė prekiavo naftos produktais, vertėsi medžio apdirbimu, ieškovas jų nekreditavo, bet dalyvavo versle, investuodavo pinigus. Nurodė, kad atsakovas turi aukštąjį išsilavinimą, jis yra statybininkas-inžinierius, tuo metu jis nebuvo patyręs verslininkas. Ieškovas turėjo didelį pasitikėjimą įmonėje, atsakovas laikė jį savo partneriu, todėl taip „lengvai“  buvo pasirašomi dokumentai, jie kartu kūrė UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), jų tarpusavio santykiai buvo labai geri. Iki 1997 m. verslas sekėsi gerai, tačiau vėliau iškilo problemų, atsakovas nebegalėjo mokėti tokių didelių palūkanų, prašė jas sumažinti. Nurodė, kad, kaip teigia ieškovas, 1994-05-20 paskolos sutartis buvo tinkamai vykdoma iki 1997 m., t. y. bent 3 metus, tačiau, ieškinyje reikalaujama visos paskolos ir palūkanų (už 5 metus) priteisimo, iš viso 10 403,82 Eur., lyg paskolos sutartis apskritai nebuvo vykdoma. Ieškovas, teigdamas, kad paskolos sutartis buvo tinkamai vykdoma iki 1997 m., privalėjo pateikti įrodymus ar paaiškinti, kokią sumą iš atsakovo yra atgavęs ir kodėl vertina, kad paskola nebuvo grąžinta, pateikdamas negrąžintos paskolos ir palūkanų detalizaciją. Kadangi ieškovas pats nurodo tinkamą sutarties vykdymą iki 1997 m., net ir tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatytas paskolos suteikimo faktas, būtų pagrindas daryti išvadą, kad paskola yra tinkamai grąžinta ir šalių teisiniai santykiai yra pasibaigę tinkamu įvykdymu (CK 6.123 str.). Tai patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovas pateikė ieškinį po daugiau nei 22 metų nuo paskolos sutarties sudarymo dienos. Atsakovo nuomone, paskolos sutartyje nustatytas palūkanų dydis yra akivaizdžiai neprotingai didelis ir, vadovaujantis teismų praktika, teismo privalo būti mažinamas, nei jei būtų nustatyta, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Nurodė, kad paskolos sutartis pasirašyta dviejų fizinių asmenų, tuo tarpu palūkanų dydis 10 procentų per mėnesį arba 120 procentų per metus yra neprotingai didelis. Ieškovas prašo 8917,56 Eur palūkanų ir paskolos sumos (1 486,26 Eur) priteisimo, todėl ieškovo prašomos palūkanos yra net 6 kartus didesnės nei pati paskolos suma. Pažymėjo, kad už 1994-05-20 1 800 JAV dolerių dydžio paskolą ieškovas gavo 360 procentų palūkanų (paskaičiavus 10 procentų kas mėnesį nuo 1994 m. iki 1997 m.). Nurodė, jog atsakovui faktas, kad jis dar yra skolingas ieškovui, yra netikėtas. Atsakovo nuomone, jis yra išmokėjęs daug daugiau negu buvau paėmęs iš ieškovo. Nurodė, kad atsakovas sutarties nenutraukė, kadangi jis nėra juristas, nėra patyręs verslininkas, o ieškovas pasinaudojo jo pasitikėjimu. Nurodė, kad dokumentų apie paskolos, kurią, galbūt, grąžino, grąžinimą atsakovas neturi, pasitikėjo ieškovu, kuris viską įformindavo. Atsakovas nurodė, jog jis užsiima žemės ūkio veikla pagal verslo liudijimą nuo 2003 m., perka - parduoda žemės sklypus, yra ūkininkas, jam priklauso 52 procentai UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, kurias įgijo apie 2010-2012 m., jo turtinė padėtis nuo 2003 m. iki 2016 m. nebuvo sudėtinga, vien gyventojų pajamų mokesčio jis mokėdavo apie 120 000 Lt per metus. Nurodė, kad ieškovas žinojo apie atsakovo veiklą 2004-2005 m., žinojo, kad atsakovas turi sklypų, jie bendraudavo, keisdavosi informacija. Atsakovas nurodė, kad 1997 m. kovo - balandžio mėnesį jis nustojo mokėti palūkanas, nes prasidėjo krizė. Paskolos grąžinti ieškovas 1997 m. nereikalavo, todėl jis (atsakovas) suprato, kad viskas yra gerai, tuomet jų bendravimas nutrūko. Teigė, kad, jei ieškovas būtų pareiškęs pretenzijas, jis (atsakovas) galėjo atiduoti pinigus. Atsakovo nuomone, 10 procentų mėnesinės palūkanos yra neprotingai didelės. Tokias sąlygas pasiūlė pats V. Z.. Atsakovas paaiškino, kad tuo metu versle buvo galima labai gerai „prasukti“ tuos pinigus, todėl jis (atsakovas) pasirašė paskolos sutartį ir skolinosi su tokiomis didelėmis palūkanomis. Atvežus prekes iš Ukrainos, Baltarusijos buvo galima uždirbti trigubai, keturgubai. Atsakovas nurodė, kad iš pradžių tokios palūkanos (10 procentų per mėnesį) buvo protingos. 1994 m. Rusijos krizė labai paveikė verslą. UAB (duomenys neskelbtini) tuo metu dirbo su Ukraina, Baltarusija, prekiavo mediena, dyzeliniu kuru, pieno milteliais. Prasidėjus krizei, turėjo būti pakeistos paskolos sąlygos, atsakovas siūlė jas pakeisti, bet tai patvirtinančių įrodymų neturi. Kituose sandoriuose buvo kitos palūkanos, pvz. 4 procentų. Nurodė, kad paskolos negrąžino, nes nuo 1997 m. niekas nereikalavo. Kai pasirašė sutartį, nesuprato, kad sutartis neterminuota. Sutartį su 10 procentų palūkanomis pasirašė, nes tiek paprašė V. Z., be to, tuo metu iš to galima buvo uždirbti iki 300 procentų, todėl tokios palūkanos tuo metu atsakovui nebuvo problematiškos. Nurodė, kad 1997 m. atsakovas pareikalavo atiduoti iš karto visus pinigus pagal sutartį, tačiau atsakovas to padaryti negalėjo, ieškovas atsisakė atstovauti jų įmonę, jų santykiai nutrūko, daugiau niekuomet ieškovas nieko neprašė. Nurodė, jog rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas 1997 m. reikalavo grąžinti paskolą, atsakovas neturi. Taip pat nurodė, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas, kadangi ieškovas teigia, kad paskolos sutartis buvo tinkamai vykdoma iki 1997 m., o nuo 1997 m. nebuvo vykdoma, todėl konstatuotina, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą privalėjo žinoti dar 1997 m., todėl jis yra akivaizdžiai praleidęs tiek 3-jų metų ieškinio senaties terminą, remiantis tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – CK) 84 str., tiek bendrą 10 metų ieškinio senatį pagal šiuo metu galiojančio CK 1.125 str. Ieškinio senaties terminas suėjo 2000 m. (3 metai nuo 1997 m.), ieškinio senaties terminas yra praleistas daugiau nei 16 metų, todėl ieškinys yra atmestinas. Atsakovo nuomone, ieškovo pozicija, kad sutartis buvo tinkamai vykdoma iki 1997 m., reiškia ir tai, kad ieškovas dar iki 1997 m. reikalavo atsakovą vykdyti įsipareigojimus pagal paskolos sutartį. Mokėjimai pagal paskolos sutartį vykdomi pagal pareikalavimą (paskolos sutarties 4.1 p,). Pabrėžė, kad dėl šios priežasties ieškovas nuo 1997 m. negalėjo nežinoti apie tariamą savo teisių pažeidimą. Ieškovo prielaida, kad jis nereikalavo atsakovo paskolos sutarties vykdymo nuo 1997 m. iki 2016-04-16 pretenzijos pateikimo, t. y. beveik 20 metų, iš geranoriškų paskatų, atsakovo nuomone, vertintina kaip akivaizdžiai nepagrįsta ir nesąžininga ieškovo pozicija, siekiant pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo faktą. Pagal atidaus, rūpestingo, sąžiningo asmens standartą, ieškovas turėjo rūpintis savo tariamai pažeistų teisių gynyba tinkamai ir laiku. Prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti.

Teismo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja O. D. parodė, kad ieškovą pažįsta nuo 1990 m., santykiai su juo normalūs. Jis dirbo su A. J., atstovavo įmonę, dirbo teisininku UAB (duomenys neskelbtini). Parodė, kad ji (O. D.) ir A. J. buvo sugyventiniai nuo 1990 m. iki 2003 m. pavasario, jie turi 23 m. amžiaus dukrą, gim. (duomenys neskelbtini), su A. J. jos santykiai taip pat yra normalūs, jie bendrauja, nes turi bendrą dukrą, kuria kartu rūpinasi. Parodė, kad ji taip pat turėjo UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, pradžioje dirbo šioje įmonėje. Jai yra žinomos aplinkybės dėl 1800 JAV dolerių paskolos, kuriuos V. Z. 1994 m. gegužės mėnesį, tikslios datos neatsimena, paskolino A. J. su 10 procentų palūkanomis. Paskolos grąžinimo terminas nebuvo nustatytas, ji turėjo būti grąžinta pagal pareikalavimą. Parodė, kad V. Z. reikalavo grąžinti paskolą. Ji neturi duomenų apie tai, kad A. J. būtų grąžinęs paskolą V. Z.. V. Z. reikalavo grąžinti paskolą 1997 m. pavasarį – vasarą, reikalavo žodžiu, atėjęs pas juos į namus, adresu (duomenys neskelbtini), ji buvo namuose ir girdėjo tą pokalbį. Ji dalyvaudavo, kai A. J. mokėdavo palūkanas. A. J. negrąžino paskolos, nes buvo didelių sunkumų versle. UAB „Baltic Travel Services“ pareiškė pretenzijas į jų (O. D. ir A. J.) butą, jie prašė, kad ieškovas juos atstovautų, bet jis nesutiko. Ji (O. D.) konsultuodavosi su V. Z. dėl civilinių bylų, bet jis jų nebeatstovavo. Paskutinį kartą ji konsultavosi su juo 2003 m., kai buvo aišku, kad ji gaus didelę sumą už butą. Ieškovas patarė paimti pinigus grynais ir padėti juos į banką „Snoras“. 2003 m. ieškovas, žinodamas, kad ji su A. J. turi didelę pinigų sumą, nepareikalavo paskolos grąžinimo. Parodė, kad nuo 1994 m. iki 1997 m. ieškovas reguliariai, kartą per mėnesį atvykdavo į jų (O. D. ir A. J.) namus atsiimti palūkanų. Palūkanas mokėdavo A. J.. Parodė, kad A. J. turtinė padėtis nuo 2003 m. iki 2016 m. jai yra žinoma, ji buvo pakankamai gera, jis užsiėmė geodeziniais matavimais, vertėsi žemės pirkimu-pardavimu, jis turi UAB (duomenys neskelbtini) akcijų. Nuo 1991-1992 m. iki dabar A. J. vertėsi ir verčiasi verslu, turėjo UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini). Parodė, kad buvo ir daugiau paskolų su V. Z., ieškovas įdėjo pinigus į UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) per paskolos sutartis.

Ieškinys tenkintinas visiškai.

CK  6.870 str. 1 d. numatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Byloje nustatyta, kad ieškovas V. Z. ir atsakovas A. J. 1994-05-20 sudarė paskolos sutartį Nr. 001/94 (toliau – Sutartis) (b.l. 5), pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 1 800 JAV dolerių, o atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui 10 procentų palūkanas per mėnesį (Sutarties 2.1 p.) ir besąlygiškai grąžinti visą paskolos sumą, paskolos davėjui pareikalavus (Sutarties 4.1 p.). Šalys sulygo, jog paskola (toliau – Paskola) paskolos gavėjui suteikiama neterminuotai (Sutarties 3.1 p.). Sutarties 4.5 p. sutarta, kad paskolos gavėjas turi teisę bet kada grąžinti paskolą, o paskolos davėjui reikalaujant, paskolos gavėjas privalo grąžinti visą paskolos sumą ir nesumokėtas palūkanas per 30 dienų nuo reikalavimo gavimo registruotu laišku (Sutarties 4.7 p.).

Tai, kad A. J. iš V. Z. gavo 1 800 JAV dolerių, patvirtina 1994-05-20 Paskolos raštas prie sutarties Nr. 001/94 (b. l. 6). Skoliniu įsipareigojimu prie paskolos sutarties Nr. 001/94 A. J. įsipareigojo besąlygiškai grąžinti 1 800 JAV dolerių paskolą, gautą pagal 1994-05-20 paskolos sutartį Nr. 001/94, ir nesumokėtas palūkanas V. Z. pagal jo pareikalavimą (b. l. 7).

2016-04-16 ieškovas pareiškė atsakovui pretenziją Nr. 1 (b. l. 9), reikalaudamas per 30 kalendorinių dienų grąžinti 1 800 JAV dolerių paskolą ir 10800 JAV dolerių nesumokėtų palūkanų, t. y. iš viso 12 600 JAV dolerių, kas sudaro 10 403,82 Eur pagal 2014-12-31 JAV dolerio ir EUR valiutų santykį 1 JAV dol. = 0,8257 EUR. Pretenzija, siųsta registruotu laišku, įteikta atsakovui 2016-04-21 (b. l. 9-11).

Ieškovas, patikslinęs savo reikalavimus (b. l. 56-58), prašo priteisti iš atsakovo 1 724,22 Eur (1 800,00 JAV dolerių) negrąžintą paskolą ir 10 345,32 Eur (10 800,00 JAV dolerių) sutartines palūkanas, paskaičiuotas pagal Lietuvos banko nustatytą 2016-12-16 JAV dolerio ir EUR kursą – 1 EUR = 1,0439 JAV dolerių arba 1 JAV doleris = 0,9579 EUR, palūkanų paskaičiavimui taikydamas 5 metų ieškinio senaties terminą pagal CK 1.125 str. 9 d. paskaičiavo jas už 5 metus, t. y. nuo 2011-09-06 iki 2016-09-06 (kreipimosi į teismą dienos) (1 800 x 10 proc. x 60 mėn. = 10 800 JAV dolerių) (b. l. 56-58).

Ieškovas nurodė, kad atsakovas iki 1997 m. ekonominės krizės Rusijoje atsakovas savo įsipareigojimus pagal sutartį vykdė, mokėdamas palūkanas po 180  JAV dolerių, t. y. 10 procentų nuo paskolos sumos, kas mėnesį,  nuo 1997 m. atsakovas nustojo mokėti palūkanas. Ieškovas pažinojo atsakovą nuo 1991 - 1992 m., juos siejo kolegiški bei kiti sutartiniai paskolos santykiai, ieškovas žinojo apie sunkią to meto atsakovo finansinę padėtį (atsakovas prarado verslą), todėl nereikalavo nedelsiant vykdyti sutartinius įsipareigojimus, nes paskolos sutartis buvo neterminuota ir kreditoriaus teisės bei teisėti interesai nuo senaties termino apsaugoti. Po to prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė. Vėliau ieškovo gyvenime buvo įvykių, dėl kurių jis negalėjo rūpintis paskolos grąžinimo reikalais – sirgo jo mama, uošvė, kurios 2013 m. mirė. Pasibaigus ekonomikos krizei, ieškovo šeimos asmeninėms problemoms, jis pradėjo domėtis paskolos grąžinimo reikalais, kalbėjosi su atsakovu, tačiau ir pagerėjus atsakovo finansinei padėčiai, pastarasis nebevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, ėmė vengti ieškovo, todėl ieškovas 2016-04-16 atsakovui pagal gyvenamąją ir darbo vietą registruotais laiškais išsiuntė pretenziją Nr. 1 su reikalavimu per 30 d. nuo pretenzijos gavimo grąžinti paskolą ir nesumokėtas palūkanas. Atsakovas į pateiktą pretenziją neatsakė, paskolos per pretenzijoje nurodytą terminą negrąžino, todėl ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 724,22 Eur (1 800,00 JAV dolerių) paskolą, 10 345,32 Eur (10 800,00 JAV dolerių) palūkanas, kurias, taikant 5 metų ieškinio senaties terminą pagal CK 1.125 str. 9 d., paskaičiavo už 5 metus, t. y. nuo 2011-09-06 iki 2016-09-06 (kreipimosi į teismą dienos) (1800 x 10 proc. x 60 mėn. = 10800), 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 762,11 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovo prašymu apklausta liudytoja O. D. taip pat parodė, jog ji neturi duomenų apie tai, kad A. J. būtų grąžinęs paskolą V. Z.; taip pat parodė, kad A. J. negrąžino paskolos, nes buvo didelių sunkumų versle.

Pats atsakovas A. J. teismo posėdyje pradžioje nurodė, kad jis nežino, grąžino ieškovui paskolą ar ne, nes turėjo su juo sudarytų keletą paskolos sutarčių, kurių viena sutartis buvo sudaryta ieškovo su atsakovu, kaip fiziniu asmeniu, o kitos paskolos sutartys ieškovo buvo sudarytos su atsakovo įmonėmis, kurias atstovavo atsakovas, jis mokėdavo palūkanas pagal visas paskolos sutartis, todėl ar grąžino Paskolą ieškovui, nežino. Pažymėjo, kad už 1994-05-20 1 800 JAV dolerių dydžio paskolą ieškovas gavo 360 procentų palūkanų (paskaičiavus 10 procentų  kas mėnesį nuo 1994 m. iki 1997 m.). Nurodė, jog atsakovui faktas, kad jis dar yra skolingas ieškovui, yra netikėtas. Atsakovo nuomone, jis yra išmokėjęs daug daugiau negu buvau paėmęs iš ieškovo. Nurodė, kad dokumentų apie paskolos, kurią, galbūt, grąžino, grąžinimą neturi. Vėliau atsakovas teismo posėdyje, atsakydamas į ieškovo klausimą, nurodė, kad paskolos negrąžino, nes nuo 1997 m. niekas nereikalavo.

Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas grąžino ieškovui Paskolą, atsakovas nepateikė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos civiliniame procese paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.).

Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad Paskolą ieškovui grąžino, turėjo tai įrodyti, tačiau to nepadarė (CPK 12 str., 178 str.).Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini kaip nepagrįsti atsakovo ir jo atstovo argumentai, jog ieškovas, teigdamas, kad paskolos sutartis buvo tinkamai vykdoma iki 1997 m., privalėjo pateikti įrodymus ar paaiškinti, kokią sumą iš atsakovo yra atgavęs ir kodėl vertina, kad paskola nebuvo grąžinta, pateikdamas negrąžintos paskolos ir palūkanų detalizaciją; kadangi ieškovas pats nurodo tinkamą sutarties vykdymą iki 1997 m., net ir tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatytas paskolos suteikimo faktas, būtų pagrindas daryti išvadą, kad paskola yra tinkamai grąžinta ir šalių teisiniai santykiai yra pasibaigę tinkamu įvykdymu (CK 6.123 str.). Tai, kad ieškovas suteikė atsakovui Paskolą, įrodyta byloje esančiais ir anksčiau išdėstytais įrodymais, ir pats atsakovas Paskolos suteikimo fakto neginčija. Įvertinus byloje esančius įrodymus konstatuotina, kad atsakovas pagal Sutartį gautos Paskolos ieškovui negrąžino.

Taigi, tarp šalių yra susiklostę paskolos teisiniai santykiai.

Atsakovas prašo ieškovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

Šalių Sutarties sudarymo metu (1994-05-20) galiojusio 1964 m. CK 84 str. numatė trejų metų bendrą ieškinio senaties terminą, pagal šiuo metu galiojančio CK 1.125 str. 1 d., bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.

Atsakovas ir jo atstovas atsiliepime į ieškinį (b. l. 38) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad, kaip teigia pats ieškovas, atsakovas Sutartį tinkamai vykdė iki 1997 m. Atsakovas sutiko su tuo, kad nuo 1997 m. nebevykdė įsipareigojimų, tačiau nurodė, kad būtent nuo sutarties nebevykdymo momento ieškovas žinojo apie jo teisių pažeidimą, tačiau nesirūpino savo tariamai pažeistų teisių gynyba tinkamai ir laiku, o 2016-04-16 pretenzijos pateikimas atsakovui yra siekis pateisinti senaties termino praleidimo faktą. Be to, nurodė, kad atsakovas reikalavimą grąžinti visą paskolą buvo pateikęs 1997 m., tą aplinkybę patvirtino ir liudytoja O. D., todėl ieškinys teismui, atsakovo nuomone, pateiktas praleidus tiek 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą tuo metu galiojusio 1964 m. CK 84 str., tiek bendrą 10 metų ieškinio senatį pagal šiuo metu galiojantį CK 1.125 str., skaičiuojant nuo 1997 m.

Ieškovas, atsikirsdamas, į atsakovo argumentus dėl ieškinio senaties praleidimo bei reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmesti, nurodė, kad jis reikalavimo grąžinti paskolą iki 2016-04-16 pretenzijos pateikimo atsakovui nebuvo pareiškęs, atsakovą vykdyti įsipareigojimų neprašė, nes žinojo apie tuo metu buvusią sunkią atsakovo finansinę padėtį, prasidėjus 1997 m. ekonominei krizei Rusijoje (atsakovas prarado verslą), po to prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė, vėliau ieškovo gyvenime buvo įvykių, dėl kurių jis negalėjo rūpintis paskolos grąžinimo reikalais – sirgo jo mama, uošvė, kurios 2013 m. mirė, ir tik pasibaigus ekonomikos krizei, ieškovo šeimos asmeninėms problemoms, jis pradėjo domėtis paskolos grąžinimo reikalais. Be to, ieškovas pažymėjo, kad jis yra teisininkas ir žino ieškinio senaties praleidimo teisines pasekmes, todėl jeigu būtų anksčiau pareiškęs reikalavimą grąžinti paskolą, būtų anksčiau ir kreipęsis į teismą dėl negrąžintos paskolos priteisimo. Nurodė, kad atsakovas pretenziją gavo 2016-04-21, tačiau iki 2016-05-21 paskolos negražino, todėl nuo šios dienos pažeidė ieškovo teisę atgauti paskolintus pinigus. Nurodė, kad senaties terminas reikalavimui dėl paskolos grąžinimo pradedamas skaičiuoti nuo 2016-05-22, todėl senaties terminas reikalavimui grąžinti paskolą nėra praleistas.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, kritiškai vertina ir atmeta atsakovo argumentus dėl ieškinio senaties termino praleidimo, kadangi, teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, įrodančių, kad ieškovas 1997 m. būtų pareiškęs reikalavimą grąžinti paskolą. Kaip nurodė teismo posėdyje ieškovas, jis rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas 1997 m. reikalavo grąžinti paskolą, neturi. Iš Sutarties 4.7 p. matyti, kad šalys buvo sutarusios, jog reikalavimas turi būti pareikštas raštu ir siunčiamas registruotu laišku. Sutarties sąlygas atitinkantis reikalavimas buvo pateiktas 2016-04-16 ieškovo pretenzija Nr. 1, išsiųsta 2016-04-16 per AB „Lietuvos paštas“ registruotu laišku (b. l. 9, 10-11). Teismo posėdyje liudijusios liudytojos O. D. parodymai taip pat vertintini kritiškai ir atmestini, kadangi liudytoja buvo susijusi su atsakovo įmone verslo reikalais, liudytoja su atsakovu nuo 1990 m. iki 2003 m. pavasario buvo sugyventiniai, vedė bendrą ūkį, turi bendrą dukrą, šiuo metu, kaip parodė O. D., jie taip pat palaiko ryšius, todėl, teismo vertinimu, ji yra suinteresuota atsakovui palankia bylos baigtimi, todėl duoda jam palankius parodymus.

Teismas pažymi, kad atsakovo paaiškinimai dėl dar 1997 m. ieškovo pareikšto reikalavimo grąžinti skolą yra nenuoseklūs: teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus atsakovas pradžioje teigė, kad paskolos grąžinti ieškovas 1997 m. nereikalavo, todėl jis (atsakovas) suprato, kad viskas yra gerai, t. y. kad jis ieškovui neskolingas; teigė, kad, jei ieškovas būtų pareiškęs pretenzijas, jis (atsakovas) galėjo atiduoti pinigus. Būtent tokia aplinkybe (kad pats ieškovas nereikalavo grąžinti paskolos, nesiėmė veiksmų, nors ir žinojo apie neblogą atsakovo finansinę padėtį) atsakovas grindė ir savo prievolės nevykdymą iki tol, kol ieškovas su ieškiniu kreipėsi į teismą. Vėliau teisme atsakovo duoti paaiškinimai, kaip ir liudytojos O. D. parodymai, kad ieškovas 1997 m. reikalavo grąžinti paskolą, prieštarauja paties atsakovo anksčiau teismo posėdyje duotiems paaiškinimams, todėl vertintini kritiškai ir atmestini. Teismas pažymi, jog atsakovo argumentai, kad ieškovas galėjo anksčiau reikalauti grąžinti skolą, o to nepadaręs prarado tokią teisę, vertintini kaip nepagrįsti, kadangi skolos grąžinimas yra skolininko prievolė, o kreditoriaus pareiga yra skolą priimti. Todėl teismas sutinka su ieškovo argumentu, kad atsakovas, kaip pripažino ir jis pats, bei tai patvirtino liudytoja O. D., nuo 2003 m. turėdamas neblogą finansinę padėtį, nepasinaudojo Sutarties 4.5 p. nuostata, kuria remiantis paskolos gavėjas turi teisę bet kada grąžinti paskolą, t. y. nelaukiant paskolos davėjo reikalavimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl  CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462, ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovas 1997 m. buvo pareiškęs reikalavimą grąžinti Paskolą, todėl pareiškęs reikalavimą teisme tik 2016 m. praleido ieškinio senaties terminą (CPK 12 str., 178 str.), todėl šie atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, neįrodyti ir konstatuotina, kad ieškovas įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino reikalavimui dėl negrąžintos paskolos priteisimo pareikšti nepraleido.

Sutarties 2.1 punktas nustato (b. l. 5), kad paskolos gavėjas moka paskolos davėjui 10 (dešimt) procentų palūkanas per mėnesį.

CK 1.125 str. 9 d. nustato, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo.

Ieškovas, patikslinęs savo reikalavimus (b. l. 56-58), prašo priteisti iš atsakovo 10 345,32 Eur (10 800,00 JAV dolerių) sutartines palūkanas, paskaičiuotas pagal Lietuvos banko nustatytą 2016-12-16 JAV dolerio ir EUR kursą – 1 EUR = 1,0439 JAV dolerių arba 1 JAV doleris = 0,9579 EUR, už penkerius metus nuo 2011-09-06 iki 2016-09-06 (kreipimosi į teismą dienos), t. y. po 10 procentų už 60 mėnesių, skaičiuojant už 1 724,22 Eur  negrąžintą paskolos sumą (b. l. 56-58).

CK 6.872 str. 1d. nustato, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu.

Pagal CK 6.37 str. 3 d., šalys gali raštu susitarti dėl didesnių palūkanų nei numatyta įstatymo, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.

Taigi, kaip minėta, iš Sutarties 2.1 p. matyti, kad ieškovas ir atsakovas sutarė dėl 10 procentų palūkanų per mėnesį nuo paskolintos sumos.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdžio metu, nesutikdamas su ieškovo reikalavimais, savo nesutikimą grindė ir tuo, kad tokio dydžio palūkanos yra neprotingai didelės. Nurodė, kad paskolos sutartis pasirašyta dviejų fizinių asmenų, tuo tarpu palūkanų dydis 10 procentų per mėnesį arba 120 procentų per metus yra neprotingai didelis. Ieškovas prašo 8 917,56 Eur palūkanų ir paskolos sumos (1 486,26 Eur) priteisimo, todėl ieškovo prašomos palūkanos yra net 6 kartus didesnės nei pati paskolos suma.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis – kreditorius – gali pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Todėl teismas turi teisę vertinti sutarties sąlygą dėl palūkanų, kaip ir bet kokią kitą sutarties sąlygą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo požiūriu. Nagrinėdamas šalių ginčus dėl palūkanų dydžio, teismas turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.) ir ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1085).

Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo atsikirtimais dėl, atsakovo nuomone, neprotingai didelių Sutartimi nustatytų palūkanų, teismui pateikė įrodymus (b. l. 44-48), kad laikotarpiu, kai buvo sudaryta Sutartis (1994-05-20), paskolų metinės palūkanos sudarė 82 procentus, tarpbankinė palūkanų norma siekė 100 procentų. Be to, ieškovas pažymėjo, kad atsakovui paskola buvo suteikta be užstato, t. y. t. y. palankiausiomis skolininkui sąlygomis, kas labai padidino rizikos laipsnį ir iš dalies sukūrė tokią situaciją, kad paskolos grąžinimo nebuvo galima išspręsti anksčiau, iš kitur tokiomis sąlygomis atsakovas paskolos nebūtų gavęs, todėl, ieškovo nuomone, palūkanos negali būti laikomos neprotingai didelėmis. Taip pat pažymėjo, kad sutarties sudarymo metu atsakovas buvo verslininkas, įkūręs UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) su 100 procentų akcijų paketo valdymu; atsakovas ir šiuo metu užsiima verslu, yra įsteigęs UAB (duomenys neskelbtini), tuo tarpu jis (ieškovas) nei tuo metu, nei dabar neužsiima verslu ir nėra verslininkas, paskolos sutarties sudarymo metu dirbo teisininku Konkurencijos tarnyboje. Nurodė, kad sudarydamas šią ir kitas paskolos sutartis su ieškovu atsakovas ne tik įvertino, bet ir suvokė prisiimamą riziką bei palūkanų mokėjimo galimybes. Pažymėjo, kad ieškovas su atsakovu per UAB (duomenys neskelbtini) 1994-04-05 sudarė paskolos sutartį su 10 procentų palūkanomis per mėnesį. Po to, kai buvo sudaryta 1994-05-20 paskolos sutartis, ieškovas su atsakovu per UAB (duomenys neskelbtini)1994-06-26 vėl sudarė paskolos sutartį taip pat su 10 procentų palūkanomis per mėnesį, 1994-09-26 ieškovas su atsakovu per UAB (duomenys neskelbtini) sudarė dar vieną paskolos sutartį su 7 procentų palūkanomis per mėnesį. Nurodė, kad  sutartis rengė jis (ieškovas), bet atsakovas pats pasiūlė ir pats savo ranka užpildė šias paskolos sutartis su UAB (duomenys neskelbtini) ir kitas, kurios yra įvykdytos tik iš dalies, pats atsakovas jo paskolos sutartyje su ieškovu, kaip ir kitose paskolos sutartyse, savo ranka įrašė palūkanų normas, kas patvirtina, kad atsakovui sutartos palūkanos nebuvo netikėtos, apgaulingos, nesąžiningos ar neprotingos.

Teismas pažymi, kad dėl palūkanų šalys susitarė laisva valia. Abi sutarties šalys yra fiziniai asmenys, be to, atsakovas, kaip paaiškino ir jis pats teismo posėdyje, ir Sutarties sudarymo metu buvo, ir šiuo metu yra verslininkas, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog atsakovas buvo priverstas sudaryti sutartį ar atsakovas būtų buvęs priklausomas nuo ieškovo, ir tuo kita šalis (ieškovas) nesąžiningai pasinaudojo. Pats atsakovas patvirtino, kad jis sutiko su ieškovo siūlomu palūkanų dydžiu. Paaiškino, kad tuo metu versle buvo galima labai gerai „prasukti“ tuos pinigus, todėl jis (atsakovas) pasirašė paskolos sutartį ir skolinosi su tokiomis didelėmis palūkanomis. Paaiškino, kad atvežus prekes iš Ukrainos, Baltarusijos buvo galima uždirbti trigubai, keturgubai. Atsakovas nurodė, kad iš pradžių tokios palūkanos (10 procentų per mėnesį) buvo protingos. 1994 m. Rusijos krizė labai paveikė verslą. UAB (duomenys neskelbtini) tuo metu dirbo su Ukraina, Baltarusija, prekiavo mediena, dyzeliniu kuru, pieno milteliais. Nurodė, kad sutartį su 10 procentų palūkanomis pasirašė, nes tiek paprašė V. Z., be to, tuo metu iš to galima buvo uždirbti iki 300 procentų, todėl tokios palūkanos tuo metu atsakovui nebuvo problematiškos. Taigi, pats atsakovas, šalims sudarant Sutartį, ir dar kelis metus iki Rusiją ištikusios ekonomikos krizės, kuri paveikė verslą ir Lietuvoje, taip pat ir atsakovo verslą, palūkanas laikė protingomis. Šią aplinkybę patvirtino ir ieškovas, nurodydamas, kad atsakovas, nuo 1994 m. iki 1997 m. mokėdamas palūkanas, neginčijo palūkanų dydžio ir nelaikė jų neprotingai didelėmis, ir šį argumentą pateikė tik ieškovui pareiškus ieškinį teisme. Be kita ko, ieškovas nurodė, kad atsakovas, būdamas verslininkas, pats savo ranka įrašė Sutartyje, kaip ir kitose atsakovo sudarytose ir byloje esančiose paskolos sutartyse, palūkanų dydį; atsakovas šios aplinkybės neginčijo. Atsakovo argumentas dėl neprotingai didelių palūkanų yra nepagrįstas dar ir dėl to, kad atsakovas, kaip pagrįstai pastebėjo ieškovas, su ieškovu sudarė ne tik ginčo sutartį, ieškovo sudarytą su atsakovu kaip su fiziniu asmeniu, bet sudarė su ieškovu dar dvi sutartis su tokiomis pat 10 procentų dydžio mėnesinėmis palūkanomis - 1994-04-05 ir 1994-06-26, atstovaudamas UAB (duomenys neskelbtini) (b. l. 49-52). Atsakovas, būdamas verslininkas, kuriam, kaip jis pats paaiškino teismo posėdyje, verslas klostėsi sėkmingai, turėdamas patirties versle nuo 1990 m., kuomet, kaip jis nurodė, įkūrė UAB (duomenys neskelbtini), privalėjo įvertinti sudaromų sutarčių pasekmes bei prisiimti sau verslo riziką. Todėl teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad atsakovui šalių Sutartimi sutartos palūkanos nebuvo netikėtos, apgaulingos, nesąžiningos ar neprotingos ir jis, sudarydamas šią ir kitas paskolos sutartis su ieškovu atsakovas ne tik įvertino, bet ir suvokė prisiimamą riziką bei palūkanų mokėjimo galimybes, o atsakovo argumentai, kad jis nebuvo Sutarties sudarymo metu ir nėra šiuo metu patyręs verslininkas, kad jis, pasirašydamas  Sutartį, nesuprato, kad sutartis neterminuota, o tai reiškia, kad, kol nebus grąžinta Paskola, už naudojimąsi svetimais (nagrinėjamu atveju – ieškovo) pinigais, atsakovui bus skaičiuojamos palūkanos, atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, atmestini kaip nepagrįsti. Nors atsakovas teismo posėdyje nurodė, kad jis siūlė ieškovui pakeisti Sutarties sąlygas, kurios, anot atsakovo, turėjo būti pakeistos prasidėjus krizei, prašė sumažinti palūkanas, tačiau tai patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė, teismo posėdyje nurodęs, kad jų neturi, o ieškovas su šiais atsakovo teiginiais kategoriškai nesutiko, todėl šie atsakovo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti, neįrodyti (CPK 12 str., 178 str.). Taigi, atsakovas, būdamas patyręs verslininkas, nepasinaudojo įstatymo numatytomis aplinkybėmis nei pakeisti Sutartį, nei ją nutraukti, esant tam pagrindui (CK 6.204 str.).

Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 str. 1 d. ).

CK 6.873 str. 2 d. numatyta, kad jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį.

Kaip minėta, byloje esanti 2016-04-16 ieškovo atsakovui pareikšta pretenziją Nr. 1 (b. l. 9) patvirtina, jog ieškovas pareikalavo, kad atsakovas per 30 kalendorinių dienų grąžintų 1 800 JAV dolerių paskolą ir 10 800 JAV dolerių nesumokėtų palūkanų, t. y. iš viso 12 600 JAV dolerių.

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str. 1 d.). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 str.).Skolininkas laikomas pažeidusiu prievole, kai praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 str. 1 d. 2 p.).

Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui reikšmingų byloje esančių įrodymų visetą, konstatuoja, kad atsakovas neįvykdė prievolės grąžinti ieškovui paskolą bei sumokėti sutartas palūkanas pagal šalių sudarytą 1994-05-20 paskolos sutartį Nr. 001/94, todėl ieškovo reikalavimas dėl 1 724,22 Eur negrąžintos paskolos ir 10 345,32 Eur sutartinių palūkanų priteisimo iš atsakovo yra pagrįstas ir tenkintinas.

CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo taip pat yra pagrįstas ir tenkintinas.

Visi kiti byloje esantys ir teismo posėdyje aptarti įrodymai, šalių paaiškinimai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant šį ginčą, todėl teismas dėl jų nepasisako ir priimdamas sprendimą jų neanalizuoja ir nevertina.

Ieškovo bylinėjimosi išlaidos sudarė 762,11 Eur (362,11 Eur žyminis mokestis(b. l. 3, 32, 59)  ir 400,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti – (b. l. 29-31)). Vadovaujantis „Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-20 įsakymu Nr. 1R-77, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių.

Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovo ieškovui priteistinos 762,00 Eur jo turėtos bylinėjimosi išlaidos  (CPK 93 str. 1 d.), t. y. 362,00 Eur ieškovo sumokėtas žyminis mokestis valstybei ir 400,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 98 str. 1 d.).

CPK 87 str. 1 d. 1 p. nustato, kad žyminis mokestis grąžinamas, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai.

Nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo sumokėti 362,00 Eur dydžio žyminį mokestį (jį suapvalinus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 66 str. 4 d., 13 str., CPK 80 str. 1 d. 1 p.), tačiau sumokėjo 362,11 Eur žyminį mokestį, todėl, vadovaujantis CPK 87 str. 1 d. 1 p., 5 d., permokėta žyminio mokesčio dalis, t. y. 0,11  Eur, turėtų būti grąžinta ieškovui. Vadovaujantis ekonomiškumo bei protingumo principais, ieškovo permokėta itin neženkli žyminio mokesčio dalis jam negrąžintina.

Vadovaujantis CPK 96 str. 6 d. bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014-09-23 įsakymu „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-298/1K-290, iš atsakovo priteistinos 6,48 Eur bylinėjimosi išlaidos valstybei, t. y. išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 str., 96 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 5, 79, 87, 88, 92, 93, 96, 176-178, 268-270 straipsniais,  

n u s p r e n d ž i a :

              ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti V. Z. iš A. J. 1724,22 Eur negrąžintą paskolą, 10 345,32 Eur sutartines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 12 069,54 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2016-09-15,iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 762,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

              Priteisti valstybei iš A. J. 6,48 Eur bylinėjimosi išlaidas.

              Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                                                Irena Stefanovič