Civilinė byla Nr. 3K-3-66/2011
Procesinio
sprendimo kategorijos: 11.7.4; 14.5; 44.2.4.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011
m. vasario 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus
Baranausko, Gražinos Davidonienės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių A. K.,
N. G., T. M., E. M., E. K., G. V. ir N. P. ir atsakovo akcinės bendrovės
„Klaipėdos kartonas“ kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 2 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių A. K., N. G., T. M., E. M., E. K.,
G. V. ir N. P. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Klaipėdos kartonas“ dėl
darbdavio įsakymų pripažinimo neteisėtais, nesumokėto darbo užmokesčio,
neturtinės žalos ir nuostolių priteisimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl darbo teisės normų, reglamentuojančių darbdavio teisę skelbti
prastovą, materialiosios teisės normų dėl atsiskaitymo su atleidžiamais
darbuotojais tvarkos ir neturtinės žalos atlyginimo aiškinimo ir taikymo, dėl teismų
praktikos šiais klausimais taikymo.
Ginčo šalys buvo sudariusios darbo sutartį, darbdavio
atstovas žodžiu pasiūlė ieškovėms iki 2009 m. vasario 23 d. nutraukti darbo
sutartį vadovaujantis Darbo kodekso (toliau – DK) 125 straipsnio l dalimi,
išmokant joms vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.
Ieškovės atsisakė nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, nes darbdavys,
siūlydamas tik vieno mėnesio išeitinę kompensaciją, pažeidė AB „Klaipėdos
kartonas“ 2007 m. balandžio 26 d. kolektyvinės sutarties 2.17 punktą. Darbdavys
apie nutraukiamą darbo sutartį neįspėjo DK 130 straipsnyje nustatyta
tvarka ir nesiūlė išmokėti DK 140 straipsnio l dalyje nustatyto dydžio
išeitinės išmokos. Ieškovėms atsisakius nutraukti darbo sutartis, joms buvo
daromas psichologinis spaudimas, t. y. darbdavys 2009 m. vasario 23 d. įsakymu Nr.
P-27 paskelbė prastovą; įsakymo 3 punkte nustatė, kad tik darbo sutartį
nutraukti atsisakę darbuotojai (ieškovės) privalo kiekvieną darbo dieną
9:00-9:15 val. ir 14:00-14:15 val. rinktis ir registruotis personalo tarnyboje,
2009 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. P-27/2009-02-23 ieškovėms buvo nurodyta
registruotis įmonės apsaugos poste, 2009 m. vasario 25 d. raštais darbdavys
ieškovėms pateikė reikalavimą pasiaiškinti dėl esą buvusio darbo drausmės
pažeidimo, jog 2009 m. vasario 25 d. ieškovės iki 9.15 val. neišėjo iš
bendrovės teritorijos. Nors dar nebuvo pateikti darbuotojų pasiaiškinimai,
darbdavys užfiksavo bendrovės vidaus darbo taisyklių pažeidimą. Ieškovių
teigimu, prastova buvo paskelbta nesant tam objektyvių priežasčių, todėl
paskelbta neteisėtai ir pripažintina negaliojančia. Darbdavys 2009 m. kovo 2 d.
įsakymu Nr. P-30 nustatė trisdešimties procentų Vyriausybės nustatyto
minimaliojo valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą, taip pažeisdamas
2007 m. balandžio 26 d. kolektyvinės sutarties 4.8.2 punktą. Kadangi darbdavys
pavėlavo laiku sumokėti ieškovėms priklausantį vidutinį darbo užmokestį, tai ieškovės
prašė priteisti iš darbdavio delspinigius. Dėl darbdavio kaltės už laiku
neišmokėtą darbo užmokestį taip pat turėjo būti mokami delspinigiai. Darbdavys
su atleidžiamomis darbuotojomis visiškai neatsiskaitė, todėl turėjo išmokėti
vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką. Ieškovės dėl neteisėto atleidimo
iš darbo patyrė stiprių išgyvenimų, nepatogumų dėl lėšų stygiaus pragyventi,
buvo priverstos vartoti vaistus, konsultuotis su gydytojais, prarado
pasitikėjimą, todėl darbdavys turėjo atlyginti ir neturtinę žalą. Ieškovės
prašė teismo pripažinti negaliojančiais darbdavio 2009 m. vasario 23 d. įsakymą
bei jį papildantį 2009 m. vasario 25 d. įsakymą, 2009 m. kovo 2 d. įsakymą;
priteisti iš atsakovo ieškovėms 2/3 vidutinio valandinio darbo užmokesčio
dydžio, buvusio iki prastovos, atlyginimą, bet ne mažiau kaip Vyriausybės
patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą, t. y.
nuo prastovos paskelbimo (2009 m. vasario 23 d.) iki darbo sutarčių su
ieškovėmis nutraukimo 2009 m. rugpjūčio 3 d. priteisti E. K. – 4625 Lt, N. G.
– 4504 Lt, E. M. – 6320 Lt, A. K. – 3874 Lt, G. V. – 8792Lt, N. P. – 4969 Lt, T.
M. – 3666 Lt; 0,06 procento dydžio delspinigių nuo priklausančios išmokėti
sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną: E. K. – 854,31 Lt, N. G. – 38,37Lt,
E. M. – 1162,40 Lt, A. K. – 711,32 Lt, G. V. – 1614,97 Lt, N. P. –
910,30 Lt, T. M. – 678,05 Lt; įpareigoti atsakovą išmokėti vidutinį darbo
užmokestį už uždelsimo laiką; priteisti penkių procentų dydžio metinių palūkanų
nuo 2009 m. rugpjūčio 3 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti E. K.
– 415 Lt, N. G. – 415 Lt, E. M. – 415 Lt, A. K. – 415 Lt, G. V. – 415
Lt, N. P. – 415 Lt, T. M. – 415 Lt nuostolių atlyginimo; už surašytų dokumentų
vertimus – E. K. – 40 Lt, N. G. – 50 Lt, E. M. – 48 Lt, A. K. – 15 Lt, N.
P. – 79 Lt, T. M. – 120 Lt; ieškovei T. M. – 200 Lt, A. K. – 400 Lt vienkartinę
išmoką; kiekvienai ieškovei po 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 20 d.
sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino neteisėtais ir negaliojančiais
nuo jų priėmimo AB „Klaipėdos kartonas“ 2009 m. vasario 23 d. įsakymą bei jį
papildantį 2009 m. vasario 25 d. įsakymą, 2009 m. kovo 2 d. įsakymą; priteisė
iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokestį ir delspinigius ieškovėms: E. K. –
6853,03 Lt, N. G. – 7234,63 Lt, E. M. – 8477,76 Lt, A. K. – 8586,11 Lt, G. V. –
8970,11 Lt, N. P. 11 276,22 Lt, T. M. – 5904,57 Lt bei nuo šių priteistų sumų
penkių procentų dydžio metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 4
d, iki teismo sprendimo įvykdymo; vidutinį vienos darbo dienos užmokestį: E. K.
– 74,45 Lt, N. G. – 77,38 Lt, E. M. – 87,58 Lt, A. K. – 87,45 Lt, G. V. –
91,40 Lt, N. P. – 111,83 Lt, T. M. – 65,57 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką
nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d. iki visiško atsiskaitymo; nuostolių atlyginimą
ieškovėms: E. K. – 445 Lt, N. G. – 455 Lt, E. M. – 453 Lt, A. K. – 420 Lt,
G. V. – 405 Lt, N. P. – 484 Lt, T. M. – 525 Lt; kiekvienai ieškovei po 5000 Lt
neturtinei žalai atlyginti; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas
nustatė, kad atsakovas, siekdamas nutraukti darbo sutartis su ieškovėmis dėl
ekonominių priežasčių, nevykdė DK nustatytų reikalavimų ir sąmoningais,
nuosekliais bei neteisėtais veiksmais siekė priversti jas sutikti su darbo
teisinių santykių nutraukimu darbdavio pasiūlytomis sąlygomis. Teismas
konstatavo, kad darbdavys, 2009 m. vasario 23 d. paskelbdamas prastovą tik
ieškovėms ir dar keliems darbuotojams, kurie atsisakė būti atleidžiami iš darbo
su vieno mėnesio vidutiniu darbo užmokesčiu, darė psichologinį spaudimą ir
siekė darbo sutarčių nutraukimo pagal atsakovo nurodytas sąlygas. Dėl to
teismas sprendė, kad 2009 m. vasario 23 d. įsakymas dėl prastovos paskelbimo ir
jį papildęs 2009 m. vasario 25 d. įsakymas buvo neteisėti ir negaliojantys.
Teismui pripažinus negaliojančiais nurodytus įsakymus, neteko teisinio pagrindo
ir tapo neteisėtais ir pasiūlymai dėl darbo ir 2009 m. kovo 2 d. įsakymas Nr.
P-30 dėl darbo užmokesčio mokėjimo. Teismas, pripažinęs darbdavio įsakymą dėl
neterminuotos prastovos neteisėtu ir negaliojančiu nuo pat jo priėmimo momento,
konstatavo, kad ieškovėms nuo 2009 m. vasario 23 d. iki 2009 m. rugpjūčio 3 d.
buvo paskelbta priverstinė pravaikšta, todėl priteisė skirtumą tarp ieškovėms
už prastovą sumokėto darbo užmokesčio dalies ir nustatyto vidutinio mėnesinio
ieškovių darbo užmokesčio dydžio. Kadangi atsakovas pavėlavo laiku sumokėti
ieškovėms priklausantį visą vidutinį darbo užmokestį, tai teismas priteisė iš
darbdavio 0,06 proc. dydžio delspinigių nuo priklausančios išmokėti sumos už
kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki 2009 m. rugpjūčio 3 d. Teismas
nustatė, kad atsakovas ieškovių atleidimo iš darbo dieną neapskaičiavo ir
neišmokėjo joms vidutinio darbo užmokesčio už neteisėtos priverstinės
pravaikštos laiką, todėl priteisė už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismas pažymėjo,
kad darbdavys 2009 m. vasario 23 d. įsakymo 3 punkte neteisėtai nustatė ieškovėms,
kurioms buvo paskelbta prastova, pareigą kiekvieną darbo dieną 9.00-9.15 val.
ir 14.00-14.15 val. rinktis ir registruotis personalo tarnyboje, vėliau – apsaugos
poste, tokia neteisėta ir nepagrįsta registracija vyko iki 2009 m. birželio 19
d., ieškovės patyrė papildomų finansinių išlaidų, kurias darbdavys taip pat
privalo atlyginti. Teismo teigimu, ieškovės įrodė, kad dėl neteisėtų darbdavio
veiksmų suprastėjo jų sveikata, buvo vartojami medikamentai, jos lankėsi pas
gydytojus, rengdamos ieškinį teismui, privalėjo padaryti nevalstybine kalba
surašytų dokumentų vertimus, todėl turėjo protingumo kriterijus atitinkančių
išlaidų, kurias teismas taip pat priteisė. Teismas konstatavo, kad dėl
neteisėtų darbdavio veiksmų ieškovės patyrė dvasinius išgyvenimus ir
sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją, nes jos labai ilgą laiką sąžiningai
dirbo atsakovo įmonėje, neturėjo drausminių nuobaudų, netikėtai buvo verčiamos
nutraukti darbo teisinius santykius pažeidžiant įstatymus ir nepalankiomis
ieškovėms sąlygomis, joms ilgą laiko tarpą nebuvo mokamas darbo užmokestis, o
iki pat darbo sutarčių nutraukimo beveik pusę metų buvo mokamas tik vienas
trečdalis Vyriausybės numatyto minimalaus valandinio darbo užmokesčio, todėl
priteisė neturtinės žalos atlyginimą.
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi
jį tenkino iš dalies, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl
ieškovėms vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti
laiką priteisimo; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija sutiko
su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prastova ieškovėms buvo žymima ne
tik dėl gamybinių, bet ir dėl subjektyvių priežasčių, pažeidžiant DK 2
straipsnyje įtvirtintus darbo teisinio santykio šalių principus; ieškovės šią
aplinkybę įrodė darbdavio įsakymu dėl kitiems darbuotojams skelbtos terminuotos
prastovos, nenustatant jokio žymėjimosi grafiko, už formalaus žymėjimosi
grafiko pažeidimą drausminių nuobaudų ieškovėms skyrimu, darbo laiko apskaitos
grafike ieškovės buvo išskirtos į atskirą, nesutinkančių būti atleistoms,
darbuotojų grupę, liudytojo A. P. parodymais. Kolegija nurodė, kad nors
darbdavys pagal DK 122 straipsnio 2 dalies reikalavimus siūlė visoms ieškovėms
teritorijos tvarkytojos darbą, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, jog tuo metu
būtų padidinusi teritorijos tvarkytojų skaičių, todėl šis darbas buvo
pasiūlytas formaliai, tai įrodė ir darbdavio veiksmai priimant 2009 m. kovo 2
d. įsakymą dėl apmokėjimo už prastovą ieškovėms. Be to, ieškovių išsilavinimo
dokumentai ir atliekamo iki prastovos darbo funkcijos įrodė, kad pasiūlytas
darbas neatitiko ieškovių profesijos, specialybės ir
kvalifikacijos, taigi, darbdavys, nepasiūlęs tokio darbo, kuris atitiktų
darbuotojo kvalifikaciją, privalėjo mokėti darbuotojo 2/3 vidutinio valandinio
darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlyginimą, bet ne mažiau kaip
Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą,
t. y. atsakovas negalėjo ieškovėms mokėti minimalaus valandinio atlygio už
prastovos laiką. Kolegija pažymėjo, kad darbdavys, būdamas stiprioji darbo
teisinių santykių šalis ir atsakingas už teisingą darbo teisinių santykių su
ieškovėmis pabaigos įforminimą, versdamas ieškoves žymėti savo atvykimą du
kartus per dieną, pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus pamatinius privatinės
teisės principus, netinkamai įgyvendino teisę skelbti ieškovėms prastovą tik
dėl gamybinio pobūdžio priežasčių. Kolegija, vertindama ieškovėms priteistos
neturtinės žalos pagrįstumą, nurodė, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą
yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (DK 250
straipsnis), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos, t.
y. byloje konstatavus darbdavio ilgalaikius neteisėtus veiksmus, kaltę, darbo
ir privatinės teisės principų pažeidimą, tai, kad ieškovės po šešių mėnesių
neteisėtos registracijos buvo priverstos nutraukti darbo teisinius santykius su
atsakovu, buvo pagrindas priteisti ieškovėms neturtinės žalos atlyginimą. Kolegijos
teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas darbdavio atsakomybės už
padarytą neturtinę žalą sąlygas, nenukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4
d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v.
AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006; 2006 m. sausio 11 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje I. T., R. T. ir kt.
v. UAB ,,Plungės lagūna“, bylos Nr. 3K-3-27/2006). Be to, kolegija,
įvertinusi ieškovių didelį darbo stažą įmonėje, tai, kad jos neturėjo jokių
drausminių nuobaudų, siūlė atsakovui taikaus jų ginčo sprendimo būdus, pusę
metų žiemos metu buvo priverstos kiekvieną dieną vykti į atsakovo nurodytą
vietą registruotis 15 minučių tam, kad išvengtų drausminių nuobaudų skyrimo,
joms buvo sutrikdyta sveikata, nenustatė pagrindų, leidusių sumažinti teismo
priteistą neturtinės žalos atlyginimą. Kolegija, vertindama vidutinio darbo
užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir procesinių palūkanų priteisimo
pagrįstumą, nurodė, kad pagal DK 141 straipsnio 3 dalį vidutinis darbo
užmokestis atleidžiamam darbuotojui gali būti priteistas, jeigu darbdavys
neatsiskaito su atleidžiamu darbuotoju, t. y. vidutinio darbo užmokesčio už
visą uždelsimo laiką išieškojimas yra adekvati sankcija. Tuo tarpu
nagrinėjamoje byloje su atleidžiamomis iš darbo ieškovėmis jų atleidimo dieną
nebuvo visiškai atsiskaityta tik ta darbo užmokesčio dalimi, dėl kurios vyko
ginčas byloje, o kitos išmokos (išeitinės pašalpos, kompensacija už
nepanaudotas atostogas ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri buvo
apskaičiuota) ieškovėms buvo išmokėtos, todėl atsakovas neuždelsė atsiskaityti
pagal DK 141 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kolegija, remdamasi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2003 m. rugsėjo 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje B. M.
v. AB „Kuro aparatūra“, bylos Nr. 3K-3-856/2003, taip pat pažymėjo,
kad, nutrūkus darbo santykiams ir esant nesumokėtoms išmokoms, susijusioms su
darbo teisiniais santykiais, taikytinas ne Lietuvos Respublikos delspinigių
nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą
įstatymas, bet CK 6.210, 6.261 straipsnių normos, reglamentuojančios palūkanų
už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą mokėjimą, bei CK 6.37
straipsnio 2 dalies norma, kurioje įtvirtintos procesinės palūkanos už
priteistą sumą.
III.
Kasacinių skundų teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 2 d.
nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą arba
panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo
nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės
instancijos teismas netinkamai taikė DK 141 straipsnio 3 dalį, 195 straipsnio 4
dalį, nesirėmė teismų praktika, kurioje nurodyta, kad, nustačius, jog
darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, pažeidė pareigą ir uždelsė
atsiskaityti su darbuotoju, taip pat tai, kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas
nėra kaltas, darbdaviui kyla DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai –
darbdavys už visą uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką
privalo jam sumokėti jo vidutinį darbo užmokestį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007,
2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. AB
„Vilniaus Vingis“, bylos Nr. 3K-3-70/2007). Teismas, konstatavęs, kad kasatorėms
jų atleidimo iš darbo dieną darbdavys nesumokėjo tik tos darbo užmokesčio
dalies, dėl kurios vyko ginčas, tačiau kitos išmokos buvo išmokėtos, pripažino,
jog atsakovas nepažeidė DK 141 straipsnio 3 dalies, tačiau, kasatorių teigimu,
teismas neatsižvelgė į teismų praktiką, pagal kurią darbdavys turi pareigą
nurodytą išmoką mokėti už visą uždelsimo atsiskaityti laiką, nepaisant to, jog
buvo kilęs šalių ginčas dėl išmokos ar jos dalies mokėjimo pagrįstumo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės
12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“,
bylos Nr. 3K-3-267/2008). Taigi aplinkybės, kad su kasatorėmis nebuvo
atsiskaityta jų atleidimo iš darbo dieną bei joms nebuvo sumokėtas visas joms
priklausantis darbo užmokestis ir dėl tokio neatsiskaitymo nebuvo darbuotojų
kaltės, turi esminę reikšmę sprendžiant kasatorių reikalavimą priteisti
vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Atsižvelgiant į tai,
kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, jog su kasatorėmis
nebuvo atsiskaityta jų atleidimo iš darbo dieną, nenustatyta darbuotojų kaltės
dėl tokio neatsiskaitymo, yra pagrįstas ieškinio reikalavimas priteisti DK 141
straipsnio 3 dalyje nustatytą išmoką.
Kasaciniu
skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir Klaipėdos miesto
apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą,
priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
argumentais:
1.
Dėl prastovos paskelbimo pagrįstumo. Bylą nagrinėję teismai
netinkamai aiškino prastovos ne dėl darbuotojo kaltės paskelbimo bei
įgyvendinimo pagrįstumą reglamentuojančias teisės normas. DK 122 straipsnyje
nustatytas vienintelis prastovos paskelbimo ne dėl darbuotojo kaltės pagrindas
– dėl objektyvių aplinkybių, tuo tarpu pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai vertino ir subjektyviuosius prastovos paskelbimo kriterijus, nors
įstatymų leidėjas atvejus, kai darbdavys privalo vadovautis subjektyviais
kriterijais, yra įtvirtinęs imperatyviosiose teisės normose (pavyzdžiui, DK 135
straipsnyje). Bylą nagrinėję teismai, vertindami, ar kasatorius turėjo teisę
skelbti prastovą dėl ieškovių, turėjo analizuoti ir nustatyti, ar prastovos
paskelbimui buvo objektyvios priežastys. Nors teismai nustatė, kad 2009 m.
vasario ir vėlesniais mėnesiais kasatoriaus įmonėje gamybos apimtys ir
pardavimai, pajamos ir pelningumas buvo sumažėję apie 30 procentų, buvo
atleista daug darbuotojų, įmonės veikla sutrumpinta, t. y. buvo objektyvus
pagrindas skelbti darbuotojams prastovas, tačiau sprendė, jog atsakovas
paskelbė prastovą ieškovėms dėl subjektyvių priežasčių. Įstatyme nenustatyta
kitų priežasčių, išskyrus objektyvius kriterijus, kurių pagrindu darbdavys
galėtų skelbti prastovą ne dėl darbuotojo kaltės. Kasatorius, kaip komercinę
veiklą vykdantis ir pelno siekiantis subjektas, remiasi ūkinės veiklos laisvės
principu ir turi teisę, įvertinęs rinkos pokyčius bei siekdamas ekonominės
naudos, priimti atitinkamus sprendimus ir organizuoti darbą įmonėje. Kasatoriui
atstovaujantis bendrovės vadovas, organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą ir
negalėdamas visiems bendrovės darbuotojams suteikti darbo sutartyje sulygto
darbo, pagrįstai priėmė įsakymą dėl prastovos bendrovėje paskelbimo, nes
geriausiai žinojo, kokių reikėjo imtis veiksmų, kad būtų stabilizuotas įmonės
darbas. Kasatorius, nustatydamas ieškovėms pareigą prastovos metu atvykti į
darbą, siekė, esant galimybei pasiūlyti joms galbūt atsirasiantį darbą, jeigu
situacija įmonėje pasikeistų. Pagal DK 195 straipsnio 5 dalį
darbuotojui už buvimą prastovos metu darbo vietoje darbdavio reikalavimu
mokamas nustatyto dydžio darbo užmokestis, todėl darbdavys turėjo teisę
reikalauti darbuotojų būti darbo vietoje prastovos metu darbdavio nustatytu
laiku.
2.
Dėl neturtinės žalos priteisimo. Bylą nagrinėję teismai
netinkamai taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas.
CK nustatyta, kad civilinė atsakomybė už asmeniui padarytą žalą taikoma, kai
yra nustatomos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, be to, šalis
turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178
straipsnis). Tuo tarpu ieškovės nepateikė jokių argumentų, patvirtinusių
prašomą priteisti neturtinės žalos dydį. Be to, teismai, vertindami neturtinės
žalos dydį, privalėjo atsižvelgti į teismų praktiką analogiškose bylose ir sprendimuose
motyvuotai argumentuoti, kodėl sprendė, jog neturtinė žala konkrečiu atveju
turėjo būti įvertinta būtent 5000 Lt, tačiau teismų sprendimuose nepateikta
argumentų dėl ginčijamo neturtinės žalos dydžio pagrįstumo.
3.
Dėl konstitucinio ūkinės veiklos laisvės principo. Konstitucijos 46
straipsnyje įtvirtinti principai sudaro šalies ūkio konstitucinį pagrindą; asmens
ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti
prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus
sprendimus. Dėl prastovos paskelbimo nėra darbo sutarties šalių kaltės, o dėl
skelbiamos prastovos gresia darbo laiko nuostoliai, nes darbo jėga
nefunkcionuoja ir darbdavys paprastai dėl to turi papildomų išlaidų.
Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad darbdavys, būdamas
verslininkas, privalėjo visų pirma analizuoti kiekvieno savo veiksmo ekonominį
pagrįstumą, žinoti, jog ieškovių vykimas du kartus per dieną formaliai
registruotis sukels joms neigiamų turtinių padarinių, tačiau ir atsakovui šis
veiksmas nesukurs jokio produkto, pažeidė ūkinės veiklos laisvės principą, nes
teismas negalėjo spręsti, kokie darbdavio veiksmai galėjo duoti ar davė
ekonominį efektą, bus sukurtas produktas ar ne, nes tik kasatorius, kaip ūkinės
veiklos subjektas, turėjo teisę savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai
reikalingus sprendimus.
Atsiliepimu į
atsakovo kasacinį skundą ieškovės prašo jo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Jos nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, o DK 35 straipsnio
1 dalyje įtvirtintos pareigos laikytis įstatymų, gerbto bendro gyvenimo
taisykles, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo
principų, nepiktnaudžiauti savo teisėmis yra privalomos darbo teisinių santykių
subjektams įgyvendinant ir ginant darbo teises, todėl atsakovas turėjo pareigą
laikytis šio straipsnio reikalavimų. Atsakovo argumentai dėl neturtinės žalos
priteisimo nepagrįsti, nes byloje buvo nustatytos sąlygos atsakovo civilinei
atsakomybei atsirasti, ieškovės žalą įrodė leistinais įrodymais. Konstitucijoje
įtvirtinti ne tik konstitucinės ūkinės veiklos laisvės įmonėms principai, bet
ir darbuotojo teisė į tinkamas darbo sąlygas.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl DK 141
straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo
Kasaciniame
skunde kasatorės nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė
DK 141 straipsnio 3 dalį, 195 straipsnio 4 dalį, nesirėmė teismų praktika,
pagal kurią, nustačius, jog darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams,
uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, kai dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra
kaltas, darbdaviui kyla DK141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai –
darbdavys privalo už visą uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju
laiką sumokėti darbuotojui šio vidutinį darbo užmokestį.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad pagal DK 141 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai uždelsiama
atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo
užmokestis už uždelsimo laiką. Ši norma darbdaviui kilusius padarinius –
pareigą sumokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo
atsiskaityti laiką – sieja ne tik su neatsiskaitymo faktu, bet ir su darbuotojo
kaltės dėl neatsiskaitymo nebuvimu. Taigi DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti
būtina nustatyti neatsiskaitymo laiku faktą ir aplinkybę, kad dėl neatsiskaitymo
nėra darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D.
L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gruodžio
23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Stelalita“,
bylos Nr. 3K-3-625/2008).
Nagrinėjamoje byloje
apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad su atleidžiamomis iš darbo
ieškovėmis jų atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta tik ta darbo užmokesčio
dalimi, dėl kurios vyko ginčas šioje byloje, todėl apeliacinės instancijos
teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog šiuo atveju nepripažintina, kad
atsakovas uždelsė atsiskaityti DK 141 straipsnio 3 dalies prasme. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad pagal DK 140 straipsnio 1, 2 dalis kasatorių (ieškovių) atleidimo
iš darbo dieną (2009 m. rugpjūčio 3–iąją) su jomis buvo visiškai atsiskaityta.
Prastova buvo pripažinta neteisėta ir negaliojančia Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu, todėl atsakovas kasatorių (ieškovių)
atleidimo iš darbo dieną negalėjo kitaip vertinti prastovos ir atsiskaitymo su
darbuotojomis. Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos
teismo sprendimo dalį dėl vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio priteisimo
kasatoriams iš atsakovo už uždelstą atsiskaityti laiką, tai motyvavo, rėmėsi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika dėl DK 141 straipsnio
3 dalies taikymo ir aiškinimo (2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2008
m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss
logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008); ši praktika yra vėlesnė nei kasatorių
(ieškovių) skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys.
Teisėjų kolegija
paaiškina, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo
užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik
tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam
priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam
darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai
tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro
neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką. Teisėjų
kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad nagrinėjant šią bylą apeliacinės
instancijos teismas būtų pažeidęs DK 195 straipsnio 4 dalies nuostatą ją
netinkamai aiškindamas ir taikydamas.
Dėl prastovos
paskelbimo
Pagrindinė
prastovos ne dėl darbuotojo kaltės ypatybė yra ta, kad darbdavys neduoda
darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių
(trūksta žaliavų, nėra užsakymų ir pan.), t. y. kai dėl prastovos nėra darbo
sutarties šalių kaltės. Paskelbus prastovą, darbuotojo ir darbdavio darbo
sutartis nenutrūksta, todėl šalis sieja darbo sutarties teisiniai santykiai,
sutarties šalys viena kitai turi tiek teisių, tiek pareigų, tik šalių santykiai
dėl prastovos pasikeičia. Pagal DK 195 straipsnį darbuotojui mokama atlyginimo
dalis, o darbuotojas privalo laikytis darbdavio įsakymu dėl prastovos
paskelbimo nustatytų vidaus tvarkos taisyklių. Teismas nustatė, kad 2009 m.
vasario 23 d. įsakymu ieškovėms nuo 2009 m. vasario 23 d. buvo paskelbta
prastova. Įsakyme dėl prastovos nurodyta, kad prastova paskelbta dėl susiklosčiusių
objektyvių aplinkybių, nes bendrovė negalėjo pasiūlyti darbo sutartyje sulygto
darbo. Taip pat nurodyta, kad darbuotojai, kuriems paskelbta prastova, prastovos
metu privalo laikytis bendrovės vidaus tvarkos taisyklių, savo paties saugumui
likusį prastovos laiką būti ne bendrovės teritorijoje, tačiau kiekvieną dieną
9.00–9.15 val. ir 14.00–14.15 val. rinktis ir registruotis personalo tarnyboje,
o nuo 2009 m. vasario 25 d. turi atvykti registruotis, pasirašydami darbuotojų
registracijos žurnale, įmonės apsaugos poste (T. 1, b. l. 131-134).
Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai iš byloje pateiktų įrodymų nustatė, kad 2009 metų
pradžioje atsakovas dėl ekonominių priežasčių, t. y. sumažėjusių gaminamos
produkcijos pirkimų, susidariusių didelių skolų kreditoriams, atleido įmonės darbuotojų
dalį, sumažino įmonės darbo veiklą iki trijų pamainų, siekė susitarti su
darbuotojais dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu DK 125 straipsnyje
nustatyta tvarka atsakovui priimtinomis sąlygomis. Teismai iš byloje esančių
įrodymų taip pat nustatė, kad ieškovėms prastova buvo paskelbta ir dėl
subjektyvių priežasčių: prastovą paskelbė tiems darbuotojams, kurie nesutiko su
darbo sutarties nutraukimu darbdavio pasiūlytomis sąlygomis. Teisėjų kolegija naujų
aplinkybių nenustatinėja, remdamasi teismų nustatytais faktais sutinka su
išvadomis, kurios pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Atsakovas kasaciniame
skunde teigė apie bendrovės vadovo išskirtinę veiklą siekiant organizuoti
kasdienę bendrovės veiklą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokius veiksmus
darbdavys turėjo atlikti nepažeisdamas įstatymų, teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principų, kurių nebuvo laikomasi skelbiant prastovos ieškovėms
sąlygas.
Dėl
neturtinės žalos priteisimo ir jos nustatymo kriterijų
Darbo teisinių
santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi
laikytis įstatymų, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir
sąžiningumo principų (DK 35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys savo
teises įgyvendina nesilaikydamas šių nuostatų arba be teisėto pagrindo atlieka
veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – fizinis skausmas,
dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija,
pažeminimas ir kt. – tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui
padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (DK 1 straipsnio 1 dalis, 248
straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis,
6.250 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v.
Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Kūno
kultūros ir sporto skyriaus sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-164/2005; 2009
m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“,
bylos Nr. 3K-3-464/2009; kt.). Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala
atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t. y. tik už įstatyme nustatytų
teisių ir saugomų vertybių pažeidimus. DK 250 straipsnio formuluotė leidžia
išskirti gana daug atvejų, kai tiek darbdaviui, tiek darbuotojui gali būti
atlyginama neturtinė žala. Darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali
būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais. Asmens darbo veikla
yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet
kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai
susiję su didžiule nepagarba darbuotojams. Vienas iš neturtinės žalos
atlyginimo teisinio reglamentavimo ypatumų yra padarytos žalos dydžio nustatymo
kriterijų taikymas. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai
galima įvertinti ir kompensuoti pinigais. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo
specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu konkrečiu atveju
yra nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais
pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Taigi neturtinės žalos dydį
nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais ir pagal
nustatytas bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką.
Nagrinėjamoje byloje
teismai nustatė, kad ieškovės, ilgą laiką sąžiningai dirbusios atsakovo
įmonėje, netikėtai buvo verčiamos nutraukti darbo teisinius santykius,
pažeidžiant įstatymus ir nepalankiomis sąlygomis, jos buvo diskriminuojamos prieš
kitus darbuotojus, buvo verčiamos du kartus per dieną registruotis įmonės
teritorijoje tam nustatytu laiku, o pavėlavus išeiti, buvo fiksuojamas darbo
vidaus taisyklių pažeidimas ir skiriamos drausminės nuobaudos. Tai tęsėsi ilgą
laiko tarpą, ieškovės dėl to stipriai išgyveno, pablogėjo jų sveikata, buvo
reikalinga psichologinė bei gydytojų pagalba.
Teisėjų kolegija
sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai įsigilino į specifinius nagrinėjamų
santykių ypatumus, tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir, esant šioje
byloje nustatytoms išvardytoms aplinkybėms, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju,
priteisus ieškovėms iš atsakovo kiekvienai po 5000 Lt neturtinei žalai
atlyginti, nebuvo pažeisti CK 1.5 straipsnyje nustatyti protingumo, teisingumo
ir sąžiningumo principai, nebuvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuos teismų praktikos dėl neturtinės žalos priteisimo (2009 m. vasario 2
d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarinių
socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-37/2009; 2007 m. balandžio 27
d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė,
bylos Nr. 3K-3-204/2007).
Dėl
konstitucinio ūkinės veiklos laisvės principo
Konstitucijos 46 straipsnyje nurodyta,
kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos
laisve ir iniciatyva; valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų
bendrai tautos gerovei; 48 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas
žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Kasatorius
skunde teigia, kad teismai pažeidė konstitucinį ūkinės veiklos laisvės principą,
nes aiškinosi, kokie darbdavio veiksmai dėl prastovos galėjo duoti ar davė
ekonominę naudą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstituciją asmens ūkinės
veiklos laisvė nėra absoliuti; vykdant ūkinę veiklą, turi būti derinami asmens
ir visuomenės interesai, o valstybės institucijos, teisės aktais reguliuodamos
ūkinę veiklą, yra saistomos Konstitucijos. Darbdavys taip pat turi teisę
tvarkyti savo veiklą, organizuoti tvarką įmonėje, nustatyti taisykles
darbuotojams, tačiau tai privalo daryti nepažeisdamas įstatymų, gerbdamas
prigimtines asmenų teises, pvz., darbuotojo teisę į tinkamą darbo teisių
įgyvendinimą (Konstitucijos 48 straipsnis, DK 35 straipsnis). Bylą nagrinėję
teismai nustatė, kad atsakovas, paskelbęs prastovą, nurodė ieškovėms pareigą
kiekvieną dieną du kartus registruotis personalo tarnyboje, t. y. teismai
atsakovo ginčijamą teisę laisvai vykdyti ūkinę veiklą vertino tik darbuotojų
(ieškovių) interesų apsaugos aspektu, nevertino ir nepasisakė, ar darbdavys
pagrįstai vykdė ūkinę veiklą ar jos nevykdė. Teismai tik vertino prastovos
paskelbimo aplinkybes ir jos padarinių darbuotojams pagrįstumą. CPK 185
straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas – galutinai ir
privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą
visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu,
išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka
įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos
įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra
leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir
įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar
nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų
pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems
ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių
aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje V. I., R. P. v. UAB „Uosta“, bylos Nr. 3K-3-405/2009; 2009
m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“,
bylos Nr. 3K-3-464/2009). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė,
kad atsakovas prastovą paskelbė ne tik dėl objektyvių, bet ir dėl subjektyvių
priežasčių. Atsakovas skunde nurodo, kad teismai neatsižvelgė į atsakovo, kaip
verslininko, interesus, kad prastova buvo paskelbta ne dėl darbo sutarties
šalių kaltės, atsakovas negavo pajamų prastovos metu, tačiau pagal byloje
nustatytas aplinkybes (ieškovės buvo išskirtos į atskirą darbuotojų grupę,
kurioje buvo darbuotojai, atsisakę būti atleisti pagal atsakovo nurodytas
sąlygas, joms buvo sudarytos skirtingos darbo apmokėjimo, prastovos sąlygos)
galima daryti išvadą, kad darbdavys prastovą paskelbė ne tik dėl objektyvių
priežasčių, t. y. viršydamas įstatyme jam suteiktą teisę prastovą skelbti tik
įstatymų nustatyta tvarka, pažeidė įstatymo reikalavimus, todėl neturėjo
pagrindo tikėtis jo interesų gynimo, nes vienas pagrindinių teisės principų
nustato, kad iš neteisės neatsiranda teisė (ex injuria non oritur jus).
Juolab kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad atsakovui nebuvo apribota
jo ginčijama konstitucinė teisė į laisvą ūkinę veiklą, tik konstatuotas
darbdavio veiksmų neteisėtumas skelbiant prastovą dėl subjektyvių priežasčių.
Teisėjų
kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės
taikymo aspektu, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo ją naikinti pagal ieškovių
ir atsakovo kasacinių skundų argumentus, nes nenustatyta materialiosios ar
proceso teisės normų pažeidimo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio
3 dalis).
Dėl išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinis
teismas patyrė 123,43 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. pažyma apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovių ir atsakovo
kasacinio skundo, ieškovėms esant atleistoms nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei
atlyginimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), šios išlaidos į
valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo pagal CPK 96 straipsnio
1 dalį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1
dalies 1punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 2 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės
„Klaipėdos kartonas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini); adresas: (duomenys
neskelbtini) 15,42 Lt (penkiolika litų 42
ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Gražina Davidonienė
Juozas
Šerkšnas