Administracinė byla Nr. eA-1059-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01649-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 27.1

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Ž. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims – G. Š. ir uždarajai akcinei bendrovei „Lrytas“, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

1.       Pareiškėjas E. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas), priimtą išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl socialinio tinklo Facebook paskyroje „G. Š.“ (2016 m. balandžio 15 d., 2016 m. birželio 16 d., 2016 m. balandžio 27 d., 2016 m. liepos 20 d., 2016 m. rugsėjo 13 d., 2016 m. balandžio 4 d., 2017 m. birželio 27 d., 2017 m. rugsėjo 13 d., 2017 m. rugsėjo 15 d., 2017 m. lapkričio 27 d., 2017 m. lapkričio 29 d., 2017 m. lapkričio 30 d., 2018 m. sausio 31 d., 2018 m. vasario 1 d.), internetinio tinklalapio www.lrytas.lt publikacijose: „Stebuklas: beveik akla politikė vežioja neregį“ (2015 m. sausio 21 d. ), „Šiaulių opozicijos dantys – ir seni, ir per silpni“ (2015 m. rugpjūčio 27 d.), „Menamas aklumas virto girnapuse ant Šiaulių politikės kaklo“ (2016 m. vasario 25 d.), ,,Kodėl politikės gėdą pridengė rūpestingo teisėjo mantija?“ (2016 m. balandžio 15 d.), ,,Į šiaulietiškus regos stebuklus nukrypo prokurorų akys“ (2016 m. rugsėjo 1 d.), „Aklumą simuliavusi Šiaulių politikė nuteista, o medikai – išteisinti“ (2017 m. birželio 27 d.) paskelbtos informacijos; 2) įpareigoti atsakovą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą (toliau – ir Tarnyba) atlikti veiksmus – teisės aktuose nustatytais terminais ir tvarka išnagrinėti pareiškėjo skundą ir priimti dėl jo naują sprendimą.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. spalio 1 d. kreipėsi į Inspektorių su skundu dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ), Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) normas pažeidžiančio G. Š. (toliau – ir trečiasis asmuo, žurnalistas) elgesio – tendencingo (daugiau kaip dvejus metus besitęsiančio) tikrovės neatitinkančių publikacijų, žeminančių pareiškėjo garbę ir orumą, diskredituojančių jį kaip asmenį bei formuojančių pareiškėjo atžvilgiu neigiamą visuomenės nuomonę, skelbimo. Pareiškėjo skundo pagrindu Žurnalistų etikos inspektorius priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl trečiojo asmens Facebook paskyroje 2016 m. balandžio 15 d., 2016 m. balandžio 27 d., 2016 m. birželio 16 d., 2016 m. liepos 20 d., 2016 m. rugsėjo 13 d., taip pat internetiniame tinklalapyje www.lrytas.lt 2015 m. sausio 21 d., 2015 m. rugpjūčio 27 d., 2016 m. vasario 25 d, 2016 m. balandžio 15 d. bei 2016 m. rugsėjo 1 d. paskelbtos informacijos neteisėtumo (tokios informacijos paskelbimu atliktų visuomenes informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų); 2) pareiškėjo skundo dalį dėl trečiojo asmens Facebook paskyroje 2017 m. balandžio 4 d., 2017 m. birželio 27 d., 2017 m. rugsėjo 13 d., 2017 m. rugsėjo 15 d., 2017 m. lapkričio 27 d., 2017 m. lapkričio 29 d., 2017 m. lapkričio 30 d., 2018 m. sausio 31 d., 2018 m. vasario 1 d., taip pat internetiniame tinklalapyje www.lrytas.lt 2017 m. birželio 27 d. paskelbtos informacijos neteisėtumo pripažinti nepagrįstu.

3.       Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas grindžiamas tuo, kad dalis skundžiamų publikacijų buvo paskelbtos daugiau nei prieš dvejus metus iki pareiškėjo skundo gavimo Tarnyboje, t. y. šių publikacijų (paskelbtų iki 2017 m. balandžio 3 d.) atžvilgiu yra suėjęs senaties terminas poveikio priemonėms taikyti, likusiose publikacijose išdėstyti teiginiai, Inspektoriaus nuomone, nors ir pripažintini kritiško pobūdžio, tačiau nelaikytini pažeidžiančiais pareiškėjo, kaip viešo asmens, garbę ir orumą. Priimant skundžiamą Sprendimą buvo ne tik nesilaikyta teisės aktuose įtvirtintų tokio skundo išnagrinėjimo terminų, bet ir netinkamai įvertintas trečiojo asmens paskelbtų publikacijų turinys, jų atitiktis visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimams, netinkamai aiškintas poveikio priemonių taikymo informacijos rengėjui (skleidėjui) senaties terminas bei dėl šios priežasties pareiškėjo skundo atžvilgiu padarytos teisiškai klaidingos išvados. Senaties terminas pareiškėjo prašytoms poveikio priemonėms taikyti nagrinėjamo ginčo atveju buvo (ir yra) ne dveji, bet penkeri metai nuo pažeidimo padarymo (trečiojo asmens publikacijų paskelbimo). Inspektorius, net ir klaidingai interpretuodamas poveikio priemonių skyrimo senaties terminą, kaip, neva, trunkantį dvejų metų laikotarpį, netinkamai taikė jo skaičiavimo taisykles, t. y. pagal suformuotą teismų praktiką, toks terminas skaičiuojamas nuo pažeidimo padarymo dienos, o jeigu jis yra tęstinis ar trunkamasis, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Šiuo atveju pareiškėjas skundą pareiškė dėl trečiojo asmens atlikto trunkamojo pažeidimo – ginčo publikacijų paskelbimo, kurios nebuvo pašalintos iš visuomenės informavimo priemonių (žurnalisto Facebook paskyros, kitų interneto tinklalapių).

4.       Pareiškėjas vertino, kad nei teisės aktai (VIĮ ir kt.), nei teismų praktika nenumato jokių išimčių socialiniais tinklais skleidžiamos informacijos atžvilgiu, t. y. skirtingai nei nurodyta Sprendime, socialinių tinklų paskyrose, kaip ir bet kokioje kitoje visuomenės informavimo priemonėje, skelbiama informacija/nuomonė privalo nepažeisti VIĮ numatytų reikalavimų. Būtina atsižvelgti ir į trečiojo asmens, kaip ginčo informacijos skleidėjo, statusą – trečiasis asmuo yra žurnalistas, kuris savo veikloje privalo laikytis ne tik VIĮ, bet ir Etikos kodekso reikalavimų. Inspektoriaus teiginiai apie socialinio tinklo Facebook paskyrą, kaip tariamai netradicinę visuomenės informavimo priemonę, neva, išplečiančią saviraiškos laisvės ribas, yra absoliučiai nepagrįsti. Sprendime socialinio tinklo paskyrai, kaip visuomenės informavimo priemonei, apibūdinti vartojama sąvoka „netradicinė“ yra ne tik teisiškai nepagrįsta, bet ir neatitinkanti esamos situacijos – socialiniais tinklais skleidžiama vis daugiau informacijos ir šių tinklų paskyros tapo jau įprastomis informacijos sklaidos priemonėmis). Be to, tokia visuomenės informavimo priemonių diferenciacija, kokia akcentuojama Sprendime, reikštų ne tik neabejotiną neaiškumą ginčo atveju aktualiame teisiniame reglamentavime, bet ir sudarytų prielaidas asmenims piktnaudžiauti saviraiškos laisve pažeidžiant kitų asmenų teises bei teisėtus interesus (skleidžiant nepagarbią, žeminančią informaciją socialinių tinklų pagalba). Taigi Inspektorius, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai išplėtė trečiojo asmens saviraiškos (informacijos) laisvės ribas, nurodydamas, kad publikacijose, neva, buvo paskelbti tik žurnalisto samprotavimai (įvardijant pareiškėją „menamai aklų asmenų patronu“), taip pat dalis informacijos pateikta ne teiginių, o klausimų forma. Pažymėjo, kad neetišku būdu – iškraipydamas faktus, trečiasis asmuo, skelbdamas 2017 m. balandžio 4 d. įrašą savo ,,Facebook“ paskyroje, veikė nesąžiningai ir neteisėtai – pažeidė VIĮ, Etikos kodekso reikalavimus. Inspektorius Sprendimu dalį ginčo publikacijų teksto įvertino kaip trečiojo asmens pareiškėjui tariamai užduotus klausimus, toks šių publikacijų turinio vertinimas neatitinka tikrosios situacijos. Po skelbiamomis publikacijomis savo Facebook paskyroje trečiasis asmuo teikia tokius komentarus, kaip: ,,Neabejoju, kad pajutęs pirmus pagerėjimo simptomus didž. Ger. (duomenys neskelbtini) tą pačią dieną nuskuos pas medikus ir paprašys įvertinti sveikatos būklės pagerėjimą. Juk ponas (duomenys neskelbtini) – didis teisuolis, sąžinės etalonas, visų vargdienių gynėjas!“. Šie komentarai ne tik žeidžia pareiškėjo, kaip asmens, turinčio ilgametę (duomenys neskelbtini) negalią, garbę ir orumą, yra neetiški, bet ir patvirtina aptarto 2018 m. vasario 1 d. įrašo, pasiūlant pareiškėjui pasitikrinti (duomenys neskelbtini), ciniškumą.

5.       Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6.       Atsakovas paaiškino, kad dviejų metų senaties terminą taiko pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo analogiją, reglamentuojantį panašius santykius ir kuriame teigiama, jog atsakovas stebi, kaip taikomas Reglamentas (ES) 2016/679, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Vadovaujantis VIĮ 50 straipsnio 9 dalies 8 punktu, ginčijamu Sprendimu buvo teisėtai atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą dėl galimų pažeidimų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui nėra apribota galimybė galimai pažeistas asmenines neturtines teises ginti bendrosios kompetencijos teisme. Nesutiko su argumentais, kad netinkamai įvertino skundžiamų publikacijų turinį, nes Sprendime neišskyrė socialinių tinklų, kuriems netaikomos VIĮ nuostatos, tačiau pažymėjo šių priemonių specifiškumą, kad socialiniams tinklams (paskyroms) būdinga diskusijų interaktyvumas, neformalumas, betarpiškumas. Be to, kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo, minėtos aplinkybės sudarė tyrimo objektu esančią paskelbtą informaciją ir jos buvo įvertintos.

7.       Atsakovas teigė, kad atlikus tyrimą, buvo teisingai ir pagrįstai nustatyta, jog skundžiama informacija neperžengė nuomonės raiškos reikalavimų – ja išreiškiama subjektyvi autoriaus nuomonė apie pareiškėją, panaudojant palyginimą, samprotavimą („patronas“), grotažymes, klausimus. Vien informacijos pateikimo pobūdis, t. y. pateikiama atakuojanti, kritiško pobūdžio informacija, savaime nėra pagrindas konstatuoti viešojo asmens garbės ir orumo pažeidimo. Pažymėjo, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) nurodomi pareiškėjo veiksmai (elgesys) galėjo lemti aštresnę reakciją. Skundžiama informacija apie pareiškėjo sveikatą, nors ir laikytina privataus pobūdžio, kurios viešinimui reikalingas sutikimas, tačiau atsižvelgiant į diskusijas viešojo intereso klausimu, pareiškėjo viešojo asmens statusą ir dalyvavimą V. R. baudžiamojoje byloje dėl galimo aklumo simuliavimo, žiniasklaidos atliekamą svarbų viešojo sarginio šuns („public watchdog“) vaidmenį, informacija paskleista esant teisėtam visuomenės interesui. Ginčo atveju prioritetas turi būti teikiamas viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) laisvei skleisti informaciją (visuomenės teisei žinoti), o ne pareiškėjo teisei į privataus pobūdžio informacijos apsaugą.

8.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentas dėl skirtingų Visuomenės informavimo etikos komisijos ir jų priimtų sprendimų skundžiamos informacijos atžvilgiu yra teisiškai nepagrįstas, kadangi šios dvi institucijos prižiūri skirtingų teisės aktų taikymą. Pažymėjo, kad pareiškėjas, priešingai, nei jis teigia, buvo informuotas apie skundo nagrinėjimo termino pratęsimą.

9.       Trečiasis suinteresuotas asmuo G. Š. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad jeigu jis 2015 m. sausio 21 d. – 2016 m. rugsėjo 1 d. paskelbtomis publikacijomis ir būtų padaręs kokius nors pažeidimus, poveikio priemonių taikymo terminas buvo pasibaigęs dar iki pareiškėjo skundo padavimo Inspektoriui. Pareiškėjas yra politikas ir viešas asmuo (anksčiau – Lietuvos Respublikos Seimo narys, Lietuvos socialdemokratų partijos Šiaulių skyriaus (duomenys neskelbtini), šiuo metu – Lietuvos socialdemokratų partijos Šiaulių skyriaus (duomenys neskelbtini), skyriaus (duomenys neskelbtini), Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys), todėl turi būti atsižvelgiama į Lietuvos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus dėl viešų asmenų (politikų) kritikos. Pažymėjo, kad Inspektoriaus atliktame išsamiame tyrime nurodomas svarbus faktas – pareiškėjas liudydamas teisme, vienintelis davė už apsimetinėjimą neįgalia teisiamai jo buvusiai padėjėjai V. R. palankius parodymus, kurie prieštaravo byloje surinktiems įrodymams. Tarptautiniu žodžiu „patronas“ yra apibūdinamas gynėjas, užtarėjas, advokatas. Aplinkybė, kad pareiškėjas gynė savo pavaldinę, patvirtinta ir užsakomojoje publikacijoje „Šiaulių krašto“ dienraštyje.

 

II.

 

10.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir priteisė iš pareiškėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui 485,61 Eur bylinėjimosi išlaidų.

11.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas Inspektoriaus prašė įgyvendinti VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktuose nurodytą funkciją, t. y. išnagrinėti jo skundą dėl garbės ir orumo bei teisės į privatų gyvenimą pažeidimo. Teismas dėl Sprendimo dalies, kuria buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą, pažymėjo, jog Inspektoriaus sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos; nesutiko su pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybe, kad Inspektorius netinkamai taikė termino skaičiavimo taisykles, nes esant trunkamajam pažeidimui terminas skaičiuojamas nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Ginčo atveju visos publikacijos buvo paskelbtos viešai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas apie savo neturtinės teisės pažeidimą sužinojo vėliau negu publikacija paskelbta bei, kad jis neturėjo galimybės per 2 metų terminą kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynimo VIĮ nustatyta tvarka.

12.       Teismas dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjo skundas buvo pripažintas nepagrįstu, nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas – yra viešasis asmuo, politikas, gerai žinomas visuomenei, buvęs ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo narys.

13.       Teismas, išsamiai aprašęs nustatytas bylos aplinkybes, vertino, kad Sprendime pagrįstai pripažinta, jog paskelbta informacija, atsižvelgiant į šios informacijos pateikimo būdą (publikuota G. Š. asmeninėje socialinio tinklo Facebook paskyroje „G. Š.“) bei raiškos formą (išsakomas subjektyvus požiūris, vertinimas), pagal VIĮ 2 straipsnio 36 dalį laikoma nuomone. Paskelbta informacija buvo išreikšta kritika pareiškėjui kaip viešajam asmeniui. Informacijos, susijusios su teisingumo vykdymu skelbimas turi viešąjį interesą. Teismas nustatė, kad žurnalistas nuo 2014 m. pabaigos vykdo žurnalistinį tyrimą dėl V. R., E. R. ir R. J. (buvusių pareiškėjo padėjėjų) atžvilgiu nagrinėtų / nagrinėjamų baudžiamųjų bylų. Viešosios informacijos rengėjas Inspektoriui nurodė, kad pareiškėjo neatsiribojimas nuo V. R., jo atsisakymas atsakyti į klausimus apie ją ir apie kitas teisiamas pareiškėjo padėjėjas, vengimas išsakyti kritiką buvo pagrindas jį pavadinti jų globėju, užtarėju, t. y. patronu.

14.       Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad Sprendime buvo nepagrįstai konstatuota, jog nuomonės paskleidimas neperžengė saviraiškos (informacijos) laisvės ribų, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad skundžiama informacija nebuvo peržengti nuomonės raiškos reikalavimai. Ja buvo išreikšta subjektyvi autoriaus nuomonė apie pareiškėją, panaudojant palyginimą, samprotavimą („patronas“), grotažymes, klausimus. Vien dėl informacijos pateikimo pobūdžio nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista viešojo asmens garbė ir orumas. Teismas sutiko su sprendimo argumentu, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) nurodyti pareiškėjo veiksmai (elgesys) galėjo lemti aštresnę reakciją.

15.       Teismas, vertindamas paskelbtą privataus gyvenimo informaciją apie pareiškėjo sveikatą ((duomenys neskelbtini) negalią), pažymėjo, kad ši informacija buvo siejama su įvykiu, kad V. R., dirbdama Seimo nario padėjėja, buvo teisiama dėl aklumo simuliavimo. Tai, kad žurnalistas uždavė pareiškėjui klausimus, susijusius su jo (duomenys neskelbtini) negali būti konstatuojama, jog buvo pažeista teisė į privatų gyvenimą. Skundžiamame sprendime konstatuota, kad apie pareiškėjo negalią buvo rašoma ir kitų žurnalistų. Įvertinus kontekstą, kuriame buvo paskleista informacija apie pareiškėjo privatų gyvenimą, tai yra jo (duomenys neskelbtini) negalią, pažymėtina, kad tai buvo nulemta pareiškėjo kaip viešo asmens dalyvavimo V. R. baudžiamojoje byloje dėl aklumo imitavimo. Įvertinęs pareiškėjo, kaip viešojo asmens statusą ir jo dalyvavimą V. R. baudžiamojoje byloje dėl galimo aklumo simuliavimo, žiniasklaidos atliekamą svarbų viešojo sarginio šuns („public watchdog“) vaidmenį, teismas konstatavo, kad informacija paskleista esant teisėtam visuomenės interesui. Teismas sprendė, kad šiuo atveju prioritetas pagrįstai suteiktas viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) laisvei skleisti informaciją – visuomenės teisei žinoti, o ne pareiškėjo teisei į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Pusiausvyra tarp saviraiškos (informacijos) laisvės ir pareiškėjo teisės į privataus gyvenimo apsaugą nebuvo pažeista. 

16.       Teismas dėl paskleistos socialiniame tinkle informacijos argumento vertino, kad Sprendime nėra išskirti socialiniai tinklai, tik pažymėtas šių priemonių specifiškumas jiems būdingas diskusijų interaktyvumas, neformalumas, betarpiškumas, kas iš esmės negali būti kvestionuojama. Socialiniams tinklams (paskyroms) būdinga diskusijų interaktyvumas, neformalumas, betarpiškumas. Tokio pobūdžio informacijos sklaida dažnai pasižymi didesniu emocionalumo ir hiperbolizavimo laipsniu. Teismas pažymėjo, kad informacijos, paskleistos Facebook paskyroje, turinys buvo įvertintas neišskiriant grotažymių bei teisingai ir pagrįstai nustatyta, kad skundžiama informacija neperžengė nuomonės raiškos reikalavimų – ja išreiškiama subjektyvi autoriaus nuomonė apie pareiškėją, panaudojant palyginimą, samprotavimą („patronas“), grotažymes, klausimus.

17.       Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad jo skundas nebuvo išnagrinėtas per 3 mėnesių terminą bei jis nebuvo informuotas apie skundo nagrinėjimo termino pratęsimą, nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 24 d. bei 2019 m. kovo 8 d. raštais Nr. S-93, S-267 buvo informuotas dėl skundo nagrinėjimo termino pratęsimo ir tyrimo metu tiek pareiškėjas, tiek viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) G. Š. teikė naują informaciją. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad byla skundžiamų publikacijų apimtimi priskirtina didelės apimties bylų kategorijai.

18.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovas Sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas vertino, kad turi būti atmestinas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą išnagrinėti iš naujo jo skundą.

19.       Teismas, įvertinęs trečiojo suinteresuoto asmens G. Š. prašymą priteisti 450 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 35,61 transporto išlaidų, sprendė, jog šios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, jos yra protingos, todėl priteisė jas iš pareiškėjo.

 

III.

 

20.       Pareiškėjas E. Ž. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo skundžiamą 2020 m. vasario 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

21.       Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nepagrįstai taikė teismų praktiką dėl tariamai tokiu kaip šis atvejis nustatyto konkretaus senaties termino poveikio priemonėms taikyti (2 metų), nurodo, kad skundžiamame sprendime iškraipomi teismų praktikoje pateikti išaiškinimai. Tais atvejais, kuomet įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių ar spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas; 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas ir kt.). Nors įstatymų leidėjas ginčui aktualiu metu (Inspektoriui priimant 2019 m. balandžio 3 d. Sprendimą) VIĮ esančios spragos (akcentuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ­– ir LVAT) 2014 m. kovo 12 d. nutartyje) nebuvo pašalinęs (senaties termino poveikio priemonėms taikyti VIĮ neįtvirtino), tačiau per laikotarpį nuo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties priėmimo (išaiškinimo ginčui reikšmingu klausimu pateikimo) iki Inspektoriaus Sprendimo pagal pareiškėjo skundą priėmimo buvo atlikti 2014 m. kovo 12 d. nutartyje minimų (pagal analogiją taikytinų) įstatymų pakeitimai. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, privalėjo pastarąsias normas (jose numatytus terminus) taikyti ad hoc (tik šiuo atveju) – pagal ginčui reikšmingu laikotarpiu aktualias jų redakcijas (numatančias ne 2 metų, bet 5 metų terminą poveikio priemonėms skirti). Skundžiamu sprendimu LVAT išaiškinimas buvo nepagrįstai išplėstas (aptariamą išaiškinimą sutapatinant su išplėstinės teisėjų kolegijos išvadomis, padarytomis ad hoc pritaikius tuo metu galiojusias kitų įstatymų normas (remiantis suformuotu išaiškinimu dėl teisės analogijos taikymo)). Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, juo iš esmės atkartojamas Inspektoriaus 2019 m. balandžio 3 d. Sprendimas, kuriame padaryta analogiška teisinė klaida (netinkamai interpretuojama LVAT 2014 m. kovo 12 d. nutartis, klaidingai nurodant, kad joje, neva, įtvirtinta konkreti taisyklė, numatanti 2 metų senaties termino skaičiavimą). Pati anksčiausia iš pareiškėjo skunde, pareikštame Inspektoriui, nurodytų, publikacija paskelbta 2015 m. sausio 21 d., t. y. nuo jos paskelbimo iki pareiškėjo skundo pateikimo/jo išnagrinėjimo nebuvo/nėra praėję penkeri metai, o tai reiškia, kad Inspektoriaus 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo dalis, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą dėl trečiojo asmens Facebook paskyroje 2016 m. balandžio 15 d., 2016 m. balandžio 27 d., 2016 m. birželio 16 d., 2016 m. liepos 20 d., 2016 m. rugsėjo 13 d., taip pat internetiniame tinklalapyje www.lrytas.lt 2015 m. sausio 21 d., 2015 m. rugpjūčio 27 d., 2016 m. vasario 25 d, 2016 m. balandžio 15 d. ir 2016 m. rugsėjo 1 d. paskelbtos informacijos, yra absoliučiai nepagrįsta – prieštaraujanti LVAT praktikai, bei neteisėta.

22.       Pareiškėjas pažymi, kad negalima sutikti ir su teismo teiginiais, jog trunkamojo pažeidimo atveju skundo pareiškimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo tokio pažeidimo paaiškėjimo pareiškėjui dienos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad trunkamuoju teisės pažeidimu teisės doktrinoje laikomas toks pažeidimas, kurio darymas tęsiasi tam tikrą laiko tarpą ir tokiu pažeidimu pripažįstamas veikimas ar neveikimas, kuris suponuoja tam tikrų asmeniui teisės aktų pagrindu atsiradusių pareigų nevykdymą. Tokie pažeidimai prasideda nuo tam tikro neteisėto veiksmo atlikimo ar nuo pareigos veikti ar neveikti atsiradimo momento, ir pasibaigia, kai kaltininkas pats nutraukia pareigos nevykdymą, jį nutraukia kiti asmenys arba pareigos vykdymas pasibaigia. Pažymi, jog ginčo publikacijos kreipimosi į Inspektorių metu vis dar buvo viešai prieinamos, t. y. trečiojo suinteresuoto asmens daromas pažeidimas nenutrūko (tęsėsi). Todėl skirtingai, nei konstatavo teismas, Inspektorius ne tik klaidingai nustatė poveikio priemonių skyrimo terminą (nepagrįstai prilygindamas jį 2 metams), bet ir netinkamai skaičiavo jo prasidėjimo momentą – esant trunkamajam pažeidimui, terminas skaičiuotinas ne nuo publikacijų paskelbimo dienos, bet nuo pažeidimo pabaigimo. Teismas, kaip ir Inspektorius, vadovavosi klaidingomis senaties termino skaičiavimo taisyklėmis, taikytinomis trunkamo pažeidimo (koks egzistuoja esamoje ginčo situacijoje) atžvilgiu. Esant trunkamajam pareiškėjo teisių pažeidimui (dėl žurnalisto paskelbtų publikacijų), pareiškėjo skundas Inspektoriaus privalėjo būti išnagrinėtas visa apimtimi, netgi ir tuo atveju, jeigu būtų taikomas 2 metų terminas poveikio priemonėms skirti, kadangi trečiojo suinteresuoto asmens publikacijos pareiškėjo kreipimosi į Inspektorių metu nebuvo pašalintos, taigi senaties terminas negalėjo būti suėjęs, nes jis pradedamas skaičiuoti tik nuo trunkamo pažeidimo pabaigimo.

23.       Pareiškėjas vertina, kad buvo netinkamai įvertinta paskleista informacija apie pareiškėją, nes teismas iš esmės neanalizavo pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, dalies jų apskritai net nepasisakė. Skundžiamu sprendimu ginčo informacijos paskleidimo būdas (didžiąja dalimi ją publikuojant socialinio tinklo Facebook paskyroje) buvo nepagrįstai įvertintas, kaip tariamai suteikęs žurnalistui platesnes pareiškėjo kritikos ribas. Pareiškėjas pažymi, kad nei teisės aktai (VIĮ ir kt.), nei teismų praktika nenumato jokių išimčių socialiniais tinklais skleidžiamos informacijos atžvilgiu, t. y. socialinių tinklų paskyrose, kaip ir bet kokioje kitoje visuomenės informavimo priemonėje, skelbiama informacija/nuomonė privalo nepažeisti jai keliamų reikalavimų (etikos normų); taip pat skirtingai, nei interpretuojama teismo sprendime, socialiniai tinklai (jų paskyros) dėl sparčiai besikeičiančių informacijos sklaidos tendencijų negali/neturėtų būti laikomi specifinėmis (išimtinai neformalumu pasižyminčiomis) visuomenės informavimo priemonėmis. Šiuolaikiniame pasaulyje socialiniai tinklai pasižymi itin didele informacijos sklaida – žinių / nuomonių/oficialių pranešimų skleidimas pastaruoju būdu iš esmės keičia iki tol egzistavusias (tradicinėmis laikytas) informacijos sklaidos priemones (pavyzdžiui, oficialias Facebook paskyras (neįskaitant, kituose socialiniuose tinkluose (Twitter; Linkedin; Instagram ir kt.) administruojamų/valdomų) turi bei jomis informaciją skleidžia ir tokie subjektai, kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nacionalinė teismų administracija, Lietuvos Respublikos Seimas, didieji šalies dienraščiai, kaip pavyzdžiui, „Lietuvos rytas“, „Respublika“; „15 min“, bei absoliuti dauguma kitų. Taigi teismo teiginiai apie socialinių tinklų specifiškumą – jiems, neva, būdingą išimtinį neformalumą / didesnį emocionalumo lygį ir kt. (kaip tariamas prielaidas didesnei kritikai asmenų atžvilgiu reikšti), neatitinka realiai egzistuojančios situacijos. Vertinant viešai publikuojamai informacijai keliamus etikos reikalavimus / jų laikymąsi, reikšmės turi ne pats informacijos paskleidimo būdas (kaip nagrinėtoje situacijoje – per socialinį tinklą), o šios informacijos turinys, taip pat ją skleidžiantis subjektai. Teismas iš esmės visą dėmesį skyrė aplinkybei, jog ginčo informacija buvo paskelbta socialinio tinklo paskyroje, visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus – faktą, kad tokią informaciją paskleidęs asmuo, kurio Facebook paskyrą stebi didelis skaičius sekėjų, yra žurnalistas, savo veikloje privalantis laikytis ne tik VIĮ, bet ir Etikos kodekso reikalavimų. Be to, pačiame skundžiamame sprendime buvo pripažinta, jog Facebook paskyroje „G. Š.“ publikuotos informacijos turinys buvo susijęs su trečiojo suinteresuoto asmens vykdytu žurnalistiniu tyrimu, t. y. paskleisdamas informaciją apie pareiškėją, trečiasis suinteresuotas asmuo veikė kaip žurnalistas.

24.       Pareiškėjas pažymi, kad subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kuomet jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė. Pareiškėjas niekada nebuvo įtariamas, kaltintas, nuteistas, jo atžvilgiu nebuvo pradėti jokie ikiteisminiai tyrimai, taip pat pareiškėjas niekada neišreiškė pozicijos, jog žinojo apie kitų asmenų galimai daromas nusikalstamas veikas ir / ar nėra prisiėmęs atsakomybės už jas. Taigi žurnalistui neturėjus ir negalėjus turėti jokių faktinių duomenų, kad pareiškėjas būtų žinojęs apie jo, kaip Seimo nario, buvusių padėjėjų sveikatos būklę, trečiojo suinteresuoto asmens teiginys apie pareiškėjo „globą“ nusikalstamą veiką padariusiems asmenims (epiteto „menamai aklų padėjėjų patronas“ vartojimas pareiškėjo atžvilgiu, kurį pirmosios instancijos teismas pripažino nepažeidžiančiu saviraiškos laisvės ribų – neetišku) negalėjo susiformuoti jokių faktinių aplinkybių pagrindu. Pažymi, kad skundžiamame sprendime akcentuojama aplinkybė, jog pareiškėjas (liudytojo procesiniu statusu) dalyvavo jo kaip Seimo nario buvusios padėjėjos baudžiamojoje byloje, nesudaro jokio pagrindo konstatuoti/įžvelgti pareiškėjo žinojimą apie minėto asmens galimai padarytas nusikalstamas veikas – (duomenys neskelbtini) sutrikimų simuliavimą ir kt. Pirmosios instancijos teismas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu konstatuotą faktą visiškai neteisėtai ir nepagrįstai pripažino tuo kontekstu, kuris, neva, sudarė prielaidas žurnalistui pareiškėją viešai pavadinti „patronu“ (nusikalstamas veikas padariusių asmenų globėju, užtarėju). Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad „informacijos apie pareiškėjo privatų gyvenimą – jo (duomenys neskelbtini) negalią, paskleidimą lėmė pareiškėjo, kaip viešo asmens, dalyvavimas jo buvusios padėjėjos baudžiamojoje byloje dėl aklumo simuliavimo“ yra nelogiškas. Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) negalios faktas (kuris visuomenei plačiai žinomas) su teismo akcentuojama byla (baudžiamuoju procesu) neturėjo nieko bendro. Nors teismas, kaip ir Inspektorius, minėtą įrašą, publikuotą 2018 m. vasario 1 d., įvardino pareiškėjui užduotu paprastu klausimu, tačiau vertinant šio įrašo formuluotę, yra akivaizdu, kad trečiojo suinteresuoto asmens tariamai užduodamas klausimas yra retorinis – juo nereikalaujama atsakymo, o tik išreiškiamas neetiškas, provokuojantis bei žeidžiantis žurnalisto teiginys dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) negalios. Žurnalisto publikacijoje ilgametę (duomenys neskelbtini) negalią turintis pareiškėjas viešai įtarinėjamas šios negalios simuliavimu, tyčiojantis jam siūloma pasitikrinti (duomenys neskelbtini), taigi tokie teiginiai, kuriuos tiek Inspektorius, tiek teismas įvertino kaip paprastą klausimą, yra ciniški bei negali būti toleruojami prisidengiant visuomenės informavimo teise. 2018 m. vasario 1 d. įrašo cinišką pobūdį patvirtina ir pareiškėjo skunde nurodytas, tačiau teismo visiškai nevertintas, trečiojo suinteresuoto asmens komentaras, paskelbtas socialinio tinklo Facebook paskyroje: „Neabejoju, kad pajutęs pirmus pagerėjimo simptomus didž. Ger. (duomenys neskelbtini) tą pačią dieną nuskuos pas medikus ir paprašys įvertinti sveikatos būklės pagerėjimą. Juk ponas (duomenys neskelbtini) – didis teisuolis, sąžinės etalonas, visų vargdienių gynėjas!“. Be to, pats žurnalisto įrašo (paskelbto Facebook paskyroje „G. Š.“ 2018 m. vasario 1 d.) turinys paneigia sprendime išdėstytas interpretacijas, kad jo išviešinimas, neva, buvo susijęs su nagrinėta baudžiamąja byla dėl pareiškėjo buvusios padėjėjos galimai padarytų nusikalstamų veikų, t.y . aptariamame įraše nurodoma: „Sklando įvairių gandų ir apie Tamstos ligas. Ar Jūs <...> neketinate pasidaryti tyrimą dėl (duomenys neskelbtini) <...> ir paneigti abejones“. Šiame įraše nieko neminima apie baudžiamuosius procesus, o įrašo paskelbimo pagrindu įvardijami „įvairūs gandai“. Viešas siūlymas (duomenys neskelbtini) negalią turinčiam asmeniui (apie kurią plačiai žinoma visuomenėje) pasitikrinti (duomenys neskelbtini), paremtas gandais, yra nesuderinamas su jokiais etikos reikalavimais, taip pat peržengia bet kokias saviraiškos laisvės ribas. Tačiau teismas šių aplinkybių visiškai neanalizavo. Nagrinėjant ginčą taip pat nebuvo analizuotas skundžiamų įrašų paskelbimo kontekstas, į kurį pareiškėjas atkreipė dėmesį savo skunde, t. y. kad žurnalistas daugiau nei dvejus metus tęsė kryptingą veiklą, kuria siekta pakirsti pasitikėjimą pareiškėju ir sumenkinti jo vardą, nors minėtas asmuo nėra apkaltintas, nuteistas, jo atžvilgiu nepradėti jokie ikiteisminiai tyrimai. Žurnalistas, neturėdamas jokios patikimos informacijos apie tai, kad pareiškėjas būtų žinojęs apie publikacijose minimus faktus dėl jo padėjėjų sveikatos būklės neatitikimo dokumentacijai ir kt., kryptingai ir neetiškai skelbė publikacijas, kuriose menkino pareiškėjo vardą. Pažymi, kad kiti viešosios informacijos skleidėjai apie V. R. teismo procesą informaciją skelbė epizodiškai tik tuo metu, kuomet pati istorija iškilo į viešumą ir po jau priimtų teismo procesinių sprendimų. Dėl žurnalisto tendencingai nuolatos skelbiamų nepagrįstų publikacijų nukentėjo ir pareiškėjo šeimos nariai. Iš paskelbtų įrašų turinio matomas siekis pakenkti pareiškėjo reputacijai, bet ne teismo akcentuojama baudžiamoji byla, lėmė neetiškų žurnalisto publikacijų viešinimą. Visuomenės informavimo etikos komisija 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (kuris buvo paliktas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-907-484/2018), aukščiau aptartus (2017 m. balandžio 4 d. bei 2018 m. vasario 1 d. Facebook paskyroje „G. Š.“ paskelbtus) įrašus pripažino neetiškais, užgauliais, sąmoningai iškreipiančiais pačiam žurnalistui žinomus faktus ir duomenis bei žeidžiančiais tiek pareiškėją, tiek kitus (duomenys neskelbtini) negalią turinčius asmenis. Šį Visuomenės informavimo etikos komisijos sprendimą pareiškėjas akcentavo savo skunde, be to, jis teismo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą tol, kol Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme apeliacine tvarka bus patikrintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. I-907-484/2018, teisėtumo klausimas, tačiau teismas prašymo netenkino, į Visuomenės informavimo etikos komisijos 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (kuris buvo paliktas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-907-484/2018) visiškai neatsižvelgė.

25.        Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog teismas, nagrinėjęs bylą žodinio proceso tvarka, nesudarė galimybės pačiam pareiškėjui pasisakyti dėl ginčo situacijos teismo posėdžio metu. Teismas, gavęs pareiškėjo 2020 m. sausio 22 d. prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl pareiškėjo laikino nedarbingumo (ligos), prašymo netenkino ir bylą išnagrinėjo pareiškėjui asmeniškai nedalyvaujant teismo posėdyje (bylą vedant tik per atstovą). Pažymi, kad kilęs ginčas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo asmeniu, t. y. bylos nagrinėjimo metu spręstas klausimas, ar trečiojo asmens paskelbta informacija yra žeidžianti pareiškėją. Akivaizdu, jog pareiškėjo žodiniai paaiškinimai būtų buvę reikšmingi tinkamam bylos išnagrinėjimui, tačiau teismas proceso operatyvumui skyrė didesnį dėmesį nei teisingam bylos išnagrinėjimui.

26.        Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27.       Atsakovas dėl atsisakymo nagrinėti pareiškėjo skundą dalies publikacijų atžvilgiu teigia, kad teismas sprendime motyvuotai ir teisingai atkreipė dėmesį į LVAT suformuotą praktiką (2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-996/2014; 2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l592-520/2018) ir iki šiol aktualias 2 metų senaties termino taikymo taisykles atsakovo kompetencijos srityje. Visos publikacijos buvo paskelbtos viešai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas apie savo neturtinės teisės pažeidimą sužinojo vėliau, nei publikacijos buvo paskelbtos ir, kad jis neturėjo galimybės per 2 metų laikotarpį kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynimo Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas ginčija jau suformuotą LVAT tęstinę praktiką, kas nagrinėjamu atveju nėra argumentai naikinti teismo sprendimą.

28.       Atsakovas nurodo, kad teismo sprendime aiškiai konstatuota, jog atsakovo Sprendime nėra nurodytas joks socialinių tinklų išskirtinumas, t. y. jokia lengvinančio pobūdžio aplinkybė. Pažymi, kad atsakovo kompetencija apimą pareigą atlikti išsamų, objektyvų ir teisingą tyrimą. Atsižvelgti į ginčo publikacijų (informacijos) kontekstą (ginčo atveju – dalis ginčo informacijos viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pateikta socialinio tinklo Facebook paskyroje „G. Š.“) privalu pateikti išsamią ir visapusišką ginčo informacijos analizę. Dėl pareiškėjo skundžiamos paskelbtos ginčo informacijos (nuomonės apie pareiškėją faktinio pagrindo stokos, jam užduoto klausimo, diskusijų viešojo intereso klausimais laikotarpio), netinkamo teismo įvertinimo, akcentuoja, kad svarbią reikšmę saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo gynimo kontekste turi atskira subjektų grupė – politikai ir kiti viešieji asmenys. EŽTT jurisprudencijoje suformuluotas didesnės politikų tolerancijos kritikai reikalavimas. Viešieji asmenys nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatūs asmenys, viešųjų asmenų garbės ir orumo gynimo ribos siauresnės, o jų atžvilgiu leistinos kritikos ribos atitinkamai platesnės negu privataus asmens atveju.

29.       Atsakovas nurodo, kad vienas iš viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) profesinės veiklos tikslų yra kelti aktualias visuomenei problemas, t. y. atviros diskusijos viešojo intereso klausimais. Pabrėžia, kad pareiškėjas nekvestionuoja, jog jis yra viešasis asmuo, politikas, pareiškėjo padėjėjos trečiojo suinteresuoto asmens žurnalistinio tyrimo metu (kuris apima ir ginčo publikacijų (informacijos) paskelbimo datas) buvo teisiamos baudžiamąją tvarka dėl aklumo simuliavimo, o pareiškėjas liudytojo statusu dalyvavo vienoje iš bylų. Taigi rezonansinių bylų aktualumas, pareiškėjo kaip viešojo asmens statusas ir jo pozicija selektyviai teikti informaciją apie pareiškėjo padėjėjas, taip pat žiniasklaidos vaidmuo visuomenėje buvo pagrindu atvirai diskusijai, o trečiojo suinteresuoto asmens kelti klausimai, nuomonių raiška turėjo pakankamą faktinį pagrindą ir neperžengė Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų.

30.       Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymo tuo pagrindu, jog priimti skirtingi Visuomenės informavimo etikos komisijos ir atsakovo sprendimai ginčo publikacijų atžvilgiu, bylos nagrinėjimo pareiškėjui asmeniškai nedalyvaujant yra teisiškai nepagrįsti ir atmestini, nes šie klausimai išspręsti teismo proceso metu ir pareiškėjui (jo atstovui) buvo žinomi teismo motyvai.

31.       Trečiasis suinteresuotas asmuo G. Š. atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

32.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas yra viešasis asmuo, politikas, turėjo esminės reikšmės tiek tam, kad apskritai buvo rašoma apie E. Ž., tiek parašytų tekstų turiniui. Apelianto buvimo viešuoju asmeniu faktas taip pat yra labai reikšmingas vertinant tiek parašytus tekstus, tiek ginčijamą aktą, tiek skundžiamą teismo sprendimą. Pareiškėjas patraukė žurnalisto dėmesį ne kaip privatus asmuo, o pirmiausia kaip Seimo narys, kurio trys padėjėjos – V. R., E. R. ir R. J., kaip paaiškėjo po vykdyto žurnalistinio tyrimo (o vėliau prokuratūros ikiteisminio tyrimo), nusikalstamai simuliavo (duomenys neskelbtini) negalią ir tokiu būdu savinosi socialinio draudimo fondo lėšas (joms nepagrįstai mokant neegzistuojančio neįgalumo išmokas). Buvo aktualu sužinoti ir visuomenei atskleisti Seimo nario poziciją ir susiklosčiusios situacijos vertinimą dėl pažeidimų. Pažymi, kad poveikio priemonių taikymo terminas buvo pasibaigęs dar iki pareiškėjo skundo padavimo Inspektoriui. Aplinkybė, kad įstatymuose nustatyti poveikių priemonių taikymo terminai vėliau buvo pakeisti (tapo ilgesni), ginčo išsprendimui yra nereikšminga, kadangi aptariamu atveju šių normų taikymas pažeistų konstitucinį įstatymo negaliojimo atgal principą.

33.       Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad tais atvejais, kai asmuo dėl galimai pažeistų savo teisių interesų gynimo ilgą laiką nesikreipia į teismą ar kitą kompetentingą instituciją, yra vertinama, jog asmuo savo teisių nelaiko pažeistomis arba nuo jų gynybos atsisako. Todėl apelianto pradėti teisiniai procesai nėra tariamai pažeistų jo teisių gynyba. Pažymi, kad Visuomenės informavimo etikos komisijos ir Inspektoriaus kompetencija iš esmės skiriasi, šios institucijos savo funkcijų nedubliuoja ir tarpusavyje niekaip nekonkuruoja, taip pat jos nėra saistomos vienos kitos priimtų sprendimų, todėl pareiškėjo nurodyta teismų praktika neaktuali. Dėl pareiškėjo teisės pasisakyti teismo posėdžio metu nurodo, kad pareiškėjas į bylą nėra pateikęs jokių duomenų apie tai, kad jo laikinąjį nedarbingumą lėmęs susirgimas yra toks, jog jo dalyvavimas nagrinėjant bylą teisme buvo objektyviai neįmanomas. Advokato teiginys apie jo kliento ilgalaikį ir nepertraukiamą nedarbingumą yra prieštaraujantis prie šio atsiliepimo pridedamam oficialiam rašytiniam įrodymui – Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narių darbo laiko apskaitos žiniaraščiui. Dėl šios priežasties apelianto argumentai dėl jo negalėjimo pasisakyti teismo posėdyje nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui naikinti.

34.       Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus dėl trečiojo suinteresuoto asmens į bylą naujai pateiktų įrodymų, kuriuose nurodo, kad nei vienas iš trečiojo suinteresuoto asmens papildomai pateiktų įrodymų (2020 m. kovo 19 d. pirmosios instancijos teismui pateikta elektroninio laiško kopija, prie atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą pridėti dokumentai) pareiškėjo 2020 m. sausio 22 d. procesiniame prašyme bei apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių (fakto, jog pareiškėjas dėl laikino nedarbingumo negalėjo dalyvauti 2020 m. sausio 23 d. numatytame posėdyje ir dėl to šį posėdį buvo prašoma atidėti) nepaneigia. Teikdamas naujus įrodymus, trečiasis asmuo nesilaikė įrodymų sąsajumo reikalavimo. Iš pateikto laiško turinio nėra galimybės identifikuoti jo siuntėjo, todėl toks įrodymo šaltinis negali būti laikomas patikimu; laišką iš elektroninio pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) galėjo išsiųsti bet kuris asmuo, įskaitant ir patį trečiąjį asmenį.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.

 

35. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Minėtu sprendimu pareiškėjo skundą dėl kelių paskelbtų įrašų socialinio tinklo paskyroje „G. Š.“ ir 2017 m birželio 27 d. www.lrytas.lt publikacijoje pripažino nepagrįstu. Kitą skundo dalį, susijusią su įrašais socialinio tinklo paskyroje „G. Š.“ ir www.lrytas.lt paskelbtomis publikacijomis nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 13 d. atsisakė nagrinėti dėl praleisto senaties termino.

37. Pirmosios instancijos teismas paliko galioti Žurnalistų etikos inspektoriaus ginčijamą sprendimą. 

 

Dėl senaties termino taikymo ir termino pradžios

38. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino LVAT 2014 m. kovo 12 d. nutartį, klaidingai nurodydamas, kad joje, neva, įtvirtinta konkreti taisyklė, numatanti 2 metų senaties termino skaičiavimą ir neįvertinęs, kad iki Sprendimo pagal pareiškėjo skundą priėmimo buvo atlikti 2014 m. kovo 12 d. nutartyje minimų (pagal analogiją taikytinų) įstatymų pakeitimai.

39. Šis apelianto argumentas atmetamas kaip nepagrįstas dėl šių priežasčių: 1) LVAT minėtoje nutartyje suformulavo taisyklę, nurodydamas, kad yra pagrindas taikant įstatymo analogiją atsižvelgti būtent į atskiruose įstatymuose (be kita ko, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatyme, Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo) įtvirtintas poveikio priemonių skyrimo terminų skaičiavimo taisykles; 2) Vertybinių popierių įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 61 straipsnyje (Poveikio priemonių taikymo pagrindai ir tvarka), nustatyta, kad poveikio priemonių taikymo tvarką nustato Lietuvos banko įstatymas, o Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos banko įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XIII-1231 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo (2018 m. birželio 15 d.) padarytiems (esant trunkamiems pažeidimams, – pabaigtiems) pažeidimams taikomos atitinkamo pažeidimo padarymo (esant trunkamam pažeidimui, – pabaigimo) metu galiojusių įstatymų nuostatos, nustatančios Lietuvos banko sprendimų taikyti poveikio priemones priėmimo senaties terminą. Todėl būtina vertinti, kokios nagrinėjamu atveju terminų skaičiavimo taisyklės turi būti taikomos.

40. Atsižvelgiant į tai, kad iš visų pareiškėjo nurodytų įrašų, publikacijų, kurias atsakovas atsisakė nagrinėti dėl praleisto senaties termino, vėliausiai paskelbta publikacija buvo 2016 m. rugsėjo 13 d., taigi galimiems pažeidimams dėl publikacijų laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 13 d. taikomos atitinkamo pažeidimo padarymo metu galiojusios nuostatos, t. y. išplėstinės teisėjų kolegijos LVAT 2014 m. kovo 12 d. nutartyje nustatyta taisyklė – sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos. Pareiškėjas dėl, jo manymu, padarytų pažeidimų kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių 2018 m. spalio 1 d. Todėl teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju prieina prie išvados, kad poveikio priemonės (įspėjimas bei įpareigojimas paneigti informaciją) dėl įrašų, publikacijų, išspausdintų nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 13 d., nebegali būti taikomos.

41. Kartu atmestinas ir apelianto argumentas, kad trunkamojo pažeidimo atveju skundo pareiškimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo tokio pažeidimo paaiškėjimo pareiškėjui dienos. Minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos LVAT 2014 m. kovo 12 d. nutartyje nustatyta, kad sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju skelbtos publikacijos turėjo skirtingus pavadinimus ir nebuvo identiškos savo turiniu, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodomi, jo manymu, publikacijomis padaryti pažeidimai yra vienas trunkamas pažeidimas. Be kita ko, atsižvelgtina ir į tai, kad publikacijos skelbtos viešai, todėl buvo prieinamos laisvai. Todėl nagrinėjamu atveju senaties (2 metų) termino skaičiavimo pradžia yra galimo pažeidimo įvykdymo diena.

 

Dėl teisės būti išklausytam ir įrodymų vertinimo

42. Apelianto teigimu, teismas, gavęs pareiškėjo 2020 m. sausio 22 d. prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl pareiškėjo laikino nedarbingumo (ligos), prašymo netenkino ir bylą išnagrinėjo pareiškėjui asmeniškai nedalyvaujant teismo posėdyje (bylą vedant tik per atstovą); teigia, jog žodiniai paaiškinimai turi įtakos bylai, nes ginčas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo asmeniu sprendžiant, ar trečiojo suinteresuoto asmens (žurnalisto) paskelbta informacija yra žeidžianti pareiškėją; teismo proceso operatyvumas neturi turėti pirmenybės prieš teisingą bylos išnagrinėjimą.

43. Apeliacinės instancijos teisme išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžio įrašą, nustatyta, kad pareiškėjo atstovas prašė atidėti bylos nagrinėjimą dėl pareiškėjo ligos, teismas, nurodęs, kad jau du kartus bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl pareiškėjo sveikatos būklės, šio prašymo netenkino.

44. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas, taip pat asmens teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, inter alia tinkamą teismo procesą (žr., pavyzdžiui Konstitucinio Teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją teisinių santykių subjektai yra įpareigoti elgtis sąžiningai, nepažeisdami teisės. Jie turi pareigą patys stengtis sužinoti, ko iš jų reikalauja teisė. To reikalauja bendrasis teisės principas bona fides, neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo. Akcentuotina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas visada tvirtino teisės būti išklausytam svarbą ir jos labai plačią apimtį Sąjungos teisės sistemoje, pripažindamas, kad ši teisė turi būti taikoma per bet kurią procedūrą, kai gali būti priimtas nepalankus sprendimas (žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo M., C-277/11, EU:C:2012:744).

45. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl minėto pareiškėjo prašymo, turėjo vertinti, ar pareiškėjo iki teismo posėdžio pradžios pateikti dokumentai pateisina jo neatvykimą, ir ar neatvykimo priežastis pripažintina svarbia (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 79 straipsnio 2 dalis), ir tik tuomet priimti sprendimą dėl pareiškėjo prašymo atmetimo. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjas jo nurodytus pažeidimus siejo su įrašais (publikacijomis), kurie jo manymu pažeidė jo garbę ir orumą. Kita vertus, Teismas taip pat gali, jei pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, konstatuoti piktnaudžiavimą administraciniu procesu (piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą; žr. ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punktą).

46. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis proceso operatyvumo, ekonomiškumo principais bei atsižvelgiant į kitas šios bylos aplinkybes, byla apeliacine tvarka nagrinėjama viešame teismo posėdyje žodine tvarka, užtikrinant pareiškėjo teisę būti išklausytam. 

 

Dėl įrašų vertinimo

47. Apeliaciniame skunde, pareiškėjo teigimu, įrašus, padarytus trečiojo suinteresuoto asmens G. Š., 2017 m. balandžio 4 d. ir 2018 m. vasario 1 d. socialiniame tinkle „Facebook“ paskyroje apie pareiškėją, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino kaip žeidžiančius jo garbę ir orumą, ir nevertinęs komentaro socialiniame tinkle: (,,Neabejoju, kad pajutęs pirmus pagerėjimo simptomus didž. Ger. (duomenys neskelbtini) tą pačią dieną nuskuos pas medikus ir paprašys įvertinti sveikatos būklės pagerėjimą. Juk ponas (duomenys neskelbtini) – didis teisuolis, sąžinės etalonas, visų vargdienių gynėjas!“), paliko galioti nepagrįstą Žurnalistų etikos inspektoriaus 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą.

48. Pareiškėjo teigimu, jis viešai G. Š. 2017 m. balandžio 4 d. įraše („Būta manančių, kad menamai aklų padėjėjų patronas (duomenys neskelbtini) kukliai užleis (duomenys neskelbtini) vietą savo žmonai (duomenys neskelbtini). Tačiau jie klydo – rinkimus triuškinamai laimėjo juose dalyvauti negalėjęs (duomenys neskelbtini)!“) nepagrįstai buvo pavadintas „patronu“, nors jis apie buvusių nusikalstamą veiką padariusių padėjėjų sveikatos būklę nežinojo.

49. Apeliaciniame skunde pateikiama ištrauka iš Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. sausio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr.(duomenys neskelbtini), kad neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė gali būti pripažinta žeidžianti asmens garbę ir orumą.

50. Vertinant pareiškėjo argumentą dėl 2017 m. balandžio 4 d. įrašo, pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Viešosios informacijos rengėjas Inspektoriui nurodė, jog pareiškėjo neatsiribojimas nuo V. R., jo atsisakymas atsakyti į klausimus apie ją ir apie kitas teisiamas pareiškėjo padėjėjas, vengimas išsakyti kritiką buvo pagrindas jį pavadinti jų globėju, užtarėju, t. y. patronu. Iš bylos medžiagos bei trečiojo suinteresuoto asmens G. Š. paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad nuomonę apie pareiškėją, kaip globėją, jis išreiškė dėl tos priežasties, jog, jo manymu, pareiškėjas negalėjo nežinoti, kad viena iš Seimo nario padėjėjų, vairuodama automobilį, kuriuo vežė pareiškėją į susitikimus su rinkėjais, negali turėti 90 procentų (duomenys neskelbtini) sutrikimų, o pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl padėjėjų nusikalstamos veikos, pareiškėjas niekaip nuo jų neatsiribojo ir dar ilgą laikotarpį jos, turėdamos įformintą fiktyvią negalią, už kurią nepagrįstai buvo mokami valstybės biudžeto pinigai, kai jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, liko įdarbintos Seime kaip pareiškėjo – Seimo nario – padėjėjos. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat akcentavo, kad jis suteikdavo pareiškėjui atsakymo teisę užduodamas klausimus, bet atsakymų į tai negaudavo. Šių aplinkybių pareiškėjas nepaneigė.

51. Atsižvelgiant į pirmiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad aptariamu atveju buvo atitinkami argumentai ir faktai, kuriais rėmėsi trečiasis suinteresuotas asmuo G. Š., todėl negalima teigti, kad šiuo aspektu trečiojo suinteresuoto asmens pareikšta nuomonė 2017 m. balandžio 4 d. įraše nėra paremta jokiais faktais ir argumentais, atitinkamai nėra pagrindo pripažinti tokią nuomonę kaip žeidžiančią pareiškėjo garbę ir orumą.

52. Apelianto teigimu, įrašu, paskelbtu 2018 m. vasario 1 d. socialiniame tinkle „Facebook“ paskyroje – „Sklando įvairių gandų ir apie Tamstos ligas. Ar Jūs, viešas asmuo, Šiaulių socialdemokratų (duomenys neskelbtini), vienas Lietuvos socialdemokratų partijos moralinių autoritetų, neketinate pasidaryti tyrimą dėl (duomenys neskelbtini), paskelbti rezultatą ir paneigti abejones?“, ir su juo susijusiu komentaru „Neabejoju, kad pajutęs pirmus pagerėjimo simptomus didž. Ger. (duomenys neskelbtini) tą pačią dieną nuskuos pas medikus ir paprašys įvertinti sveikatos būklės pagerėjimą” – buvo siekiama ne skelbti apie baudžiamąją bylą, o pakenkti jo reputacijai, be to, dėl to nukentėjo ir šeimos nariai. Apeliantas nurodo, kad viešas siūlymas (duomenys neskelbtini) negalią turinčiam asmeniui (apie kurią plačiai žinoma visuomenėje) pasitikrinti (duomenys neskelbtini) yra paremtas gandais bei nesuderinamas su jokiais etikos reikalavimais, taip pat peržengia bet kokias saviraiškos laisvės ribas.

53. Iš apeliacinio skundo visumos matyti, kad apelianto teigimu, jo garbę ir orumą įžeidė tai, kad įrašu „Sklando įvairių gandų ir apie Tamstos ligas. Ar Jūs <...> neketinate pasidaryti tyrimą dėl (duomenys neskelbtini) <...> ir paneigti abejones“ viešai abejojama jo turima (duomenys neskelbtini) negalia (apie kurią plačiai žinoma visuomenėje). Taigi apeliantas akcentuoja abejonę dėl jo turimos negalios, o ne patį paskelbimo faktą apie jo sveikatą (apie kurią plačiai žinoma visuomenėje).  

54. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką. Įsitikinimų raiškos laisvę taip pat galima laikinai apriboti įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (Konstitucijos 145 straipsnis). Konstitucijos 22 straipsnio nuostatose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 24 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas.

55. Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti, tačiau riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).

56. Asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumas demokratinėje visuomenėje gali būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis turi atitikti teisingumo sampratą ir reikalavimus bei Konstitucijoje nustatytas atitinkamos teisės ar laisvės ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Bet koks pagrindinių teisių ir laisvių ribojimas sietinas su konkuruojančių vertybių racionaliu santykiu, garantuojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamos žmogaus teisės esmė. Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Konstitucijoje įtvirtintos vertybės sudaro darnią sistemą, tarp jų yra pusiausvyra.

57. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad EŽTT praktika yra vienas iš teisės aiškinimo šaltinių. Todėl nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar tarp konkuravusių teisių – visuomenės teisės į informaciją ir asmens teisės į privatumą (apsaugant, be kita ko, asmens garbę ir orumą /reputaciją), atsakovas pasirinko tinkamą pusiausvyrą, kuri atitinka Konstitucinio Teismo doktrinoje bei EŽTT jurisprudencijoje įtvirtintus kriterijus.

58. Reputacija yra vienas iš asmens privataus gyvenimo elementų, ginamų Konvencijos 8 straipsnio. Siekiant nustatyti dviejų besirungiančių Konvencijos straipsnių – 8 ir 10 – tinkamą pusiausvyrą, turi būti nustatyta, ar paskleista žinia taip rimtai pakenkė asmens reputacijai, kad pažeidė jo orumą ir taip sutrikdė asmens mėgavimąsi savo privačiu gyvenimu (žr., pvz., EŽTT 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą byloje Karakó prieš Vengriją, peticijos Nr. 39311/05). EŽTT, analizuodamas klausimą dėl teisės į saviraiškos laisvę ir asmens reputacijos gerbimą teisingos pusiausvyros nustatymo, yra nurodęs, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiamo pobūdžio formuluočių (žr. 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Constantinescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28871/95). EŽTT 2019 m. sausio 8 d. sprendime byloje Prunea ir kiti prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 47881/11), sutiko su nacionaliniais teismais dėl to, kad ginčytais teiginiais buvo puolama kandidato reputacija ir jų intensyvumas pasiekė rimtumo lygį, turėjusį įtakos asmens naudojimuisi savo teise į privataus gyvenimo gerbimą, kurį gina Konvencijos 8 straipsnis. Vertinant, ar paskleista informacija prisidėjo prie bendro intereso klausimo, t. y. saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiktų „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės, spręsdamos, ar yra toks poreikis, turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų bei remtis tinkamu svarbių faktinių aplinkybių vertinimu (žr., pvz., EŽTT 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją, peticijos Nr. 25181/94; 2005 m. gegužės 15 d. sprendimą Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 68416/01; 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimą Flux prieš Moldaviją, peticijos Nr. 28702/03).

59. Taigi teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normų nustatytus reikalavimus ir kito asmens teises ir teisėtus interesus, jam taikoma teisinė atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad asmens garbė ir orumas gali būti pažeminti, taip pat dalykinė reputacija gali būti pažeista ne tik paskleidžiant tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą, bet ir paskleidžiant nuomonę, kuri yra nesąžininga, neturinti pakankamo faktinio pagrindo, suponuojanti neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė, yra įžeidžianti. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020 36, 44 punktus).

60. Apibendrinant pirmiau nurodytą jurisprudenciją, konstatuotina, kad pagrįsta ir objektyvi nuomonė, kuria reiškiama kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint ir siekiant juos pašalinti; turi būti nustatyta, ar paskleista žinia taip rimtai pakenkė asmens reputacijai, kad pažeidė jo orumą ir taip sutrikdė asmens mėgavimąsi savo privačiu gyvenimu; ar paskleista informacija prisidėjo prie bendro intereso klausimo, t. y. saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiktų „primygtinį socialinį poreikį“.

61. Įvertinusi bylos medžiagą ir šalių pateiktus paaiškinimus teisminio posėdžio metu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios teismo instancijos sprendimu, kad trečiojo suinteresuoto asmens paskleista kritiška nuomonė pareiškėjo Seimo nario atžvilgiu siejama jo padėjėjų, dirbančių Seimo nario politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojomis, tarnyboje padarytų pažeidimų kontekste, esant teisėtam visuomenės interesui apie tai žinoti. Papildomai akcentuotina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo G. Š., skelbęs įrašus iš anksto suteikdavo atsakymo teisę pareiškėjui, kuria pastarasis nesinaudojo; nors įrašas, kuriuo reiškiama abejonė apie pareiškėjo turimą negalią stokoja etinio pagrindo, tačiau byloje nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju aptartų įrašų neigiamas intensyvumas buvo toks, kad paskleista nuomone reiškiama abejonė dėl pareiškėjo negalios, buvo tokia, kad rimtai pakenkė asmens reputacijai (teisminio posėdžio metu pareiškėjas nurodė tik tai, kad jo manymu, (duomenys neskelbtini) santykis su juo pakito po įrašo paskelbimo).

62. Kiti pareiškėjo argumentai neturi reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma.

63. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

64. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Pareiškėjo E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai

Artūras Drigotas     Gintaras Kryževičius     Ramutė Ruškytė