Civilinė byla Nr. 3K-3-122/2011
Teisminio
proceso Nr. 2-29-3-02680-2009-3
Procesinio
sprendimo kategorijos: 30.4.1; 99.5; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011
m. kovo 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo
Levickio, Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo
Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą,
kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. spalio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinės
žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriui (Telšių
apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjui), V. S. B. dėl
administracinių aktų panaikinimo, kompensacijos priteisimo ir restitucijos
taikymo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovo
pusėje, – Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, trečiasis asmuo,
nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, – K. Č.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 2
straipsnio, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų
vertinimą, bylinėjimosi išlaidų dydžio nustatymą, aiškinimo ir taikymo.
Telšių
apskrities viršininko administracija nuo 1996 m. spalio 24 d. iki 2002 m. kovo
7 d. sprendimais atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko A. R. žemę.
Telšių apskrities viršininko administracija 2000 m. balandžio 25 d. sprendimu
Nr. 61-8180 atkūrė atsakovei V. S. B. nuosavybės teises į jai
tenkančią buvusio savininko A. R. 0,20 ha žemės, išmokant šios žemės sklypo
vertės kompensaciją (9600 Lt). Telšių apskrities viršininko administracija 2003
m. balandžio 14 d. priėmė išvadą Nr. 3518 dėl žemės, miško, vandens telkinio
perdavimo atsakovei neatlygintinai nuosavybėn į buvusio savininko A. R. nuosavybės
teisėmis (duomenys neskelbtini) mieste valdytą 13,11 ha žemės sklypą,
atsakovei V. S. B. nustatant teisę atkurti nuosavybės teises į 1,47 ha žemės. Telšių
apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. V1-61-11965
atsakovei V. S. B. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko
A. R. 1,47 ha žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam
5,04 ha žemės sklypą. 2005 m. birželio 15 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo
sutartimi atsakovė V. S. B. pardavė K. Č. 3,86 ha ir 1,18 ha žemės sklypus. Byloje
kaip įrodymas buvo pateiktas 1933 m. spalio 20 d. A. R. testamentas, kuriuo jis
visą turtą savo mirties dieną paliko žmonai R. R. ir jų devyniems vaikams; A. R.
mirė (duomenys neskelbtini), o Mažeikių apskrities Mažeikių valsčiaus
Mažeikių seniūnijos mokesniais apdėjimais paskirstytų žemių 1938 m. birželio 2
d. sąraše įrašytas žemės savininkas A. R., valdęs 13,11 ha žemės. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2004 m. rugsėjo 8 d. baigė nagrinėti civilinę bylą pagal
R. R. vaikaitės R. Č. pareiškimą pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad
jos senelė iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo 13,11 ha žemės (duomenys
neskelbtini), ir paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį,
kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis bylą nutraukti,
nes buvo prašyta nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą į tą patį žemės
sklypą, į kurį jau iš dalies atkurtos nuosavybės teisės septyniems
pretendentams (civilinė byla Nr. 3K-3-427/2004).
Ieškovas Šiaulių
apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašė teismo: 1) panaikinti Telšių
apskrities viršininko administracijos 2000 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr.
61-8180, kuriuo atsakovei V. S. B. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią
buvusio savininko A. R. 0,20 ha žemę išmokant šios žemės sklypo vertės 9600 Lt
kompensaciją; 2) panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos 2003
m. balandžio 14 d. išvadą Nr. 3518 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo
neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodyta, kad pagal V. S. B.
pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus buvęs savininkas A. R.
valdė nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) mieste 13,11 ha žemės
ir V. S. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,47 ha žemės; 3) panaikinti
Telšių apskrities viršininko 2004 m. balandžio 5 d. įsakymą Nr. 786, kuriuo
patvirtintas AB „Šiaulių Hidroprojektas“ parengtas (duomenys neskelbtini)
vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas dėl suprojektuotų 3,86
ha ir 1,18 ha žemės sklypų V. S. B.; 4) panaikinti Telšių apskrities viršininko
2004 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. V1-61-11965, kuriuo V. S. B. atkurtos
nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko A. R. 1,47 ha žemę
perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 5,04 ha žemės sklypą;
5) priteisti iš atsakovės V. S. B. 10 698 Lt į valstybės biudžetą; 6)
taikyti restituciją sumokant ekvivalentą pinigais, t. y. priteisti iš nurodytos
atsakovės nekilnojamojo turto vertę – 1512 Lt, gautų iš K. Č. pagal 2005 m. birželio
15 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Mažeikių rajono
apylinkės teismas 2010 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė
atsakovei V. S. B. iš valstybės 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Teismas iš A. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylos nustatė, kad 1993 m.
rugpjūčio 24 d. susitarimu B. P., L. B., S. R., R. L., F. R., A. R. ir V.
S. B. sutarė atkurti nuosavybės teises į žemę; (duomenys neskelbtini) kaime
žemės savininkas A. R. 1940 m. liepos 22 d. turėjo iš viso 13,11 ha žemės; R. R.
1954 m. vasario 8 d. testamentu visą savo turtą, kuris jos mirties dieną
priklausys jai, taip pat ir ginčo namų valdą (duomenys neskelbtini) kaime,
paliko savo dukteriai B. P. Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais
įrodymais (1938 m. birželio 2 d. mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis
paskirstytų žemių sąrašu, kuriame 13,11 ha žemės sklypo savininku nurodytas A.
R.), nustatė, kad Telšių apskrities viršininko administracija nuo 1996 m.
spalio 24 d. iki 2002 m. kovo 7 d. sprendimais atkūrė nuosavybės teises į
buvusio savininko A. R. žemę ir šie sprendimai, taip pat ginčijami sprendimai buvo
priimti remiantis nuosavybės teisę patvirtinusiais dokumentais. Be to, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. rugsėjo 8
d. nutartyje nurodyta, kad nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog devyni palikėjo A.
R. vaikai būtų atsisakę savo dalies motinos naudai, ar pagal 1933 m. spalio 20
d. testamentą būtų priėmę mirusio A. R. palikimą. Byloje taip pat nebuvo įrodymų,
kad A. R. žmona R. R. kitokiu būdu būtų priėmusi palikimą; kad R. R.
nebuvo priėmusi A. R. palikimo, patvirtino ir Žemėtvarkos skyriaus pažyma,
kurioje nurodyta, kad 1940 m. liepos 22 d. žemės savininkas A. R. iš viso
turėjo 13,11 ha. Taigi, teismas nurodė, kad, nesant įrodymų, jog palikimas
buvo priimtas pagal A. R. testamentą, nuosavybės teisių atkūrimas
paveldėtojams, kurie per įstatymo nustatytus terminus kreipėsi dėl nuosavybės
teisių atkūrimo, buvo teisėtas, neprieštaraujantis nustatytai tvarkai ir
įstatymams. Teismas, atmesdamas ieškinį, priteisė iš valstybės atsakovei V. S.
B. 1210 Lt bylinėjimosi išlaidų, nurodant, kad šias išlaidas turi apmokėti
ieškinį viešajam interesui ginti pareiškęs asmuo – Šiaulių apygardos
prokuratūra.
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. spalio 18 d. nutartimi
jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pašalino
iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies sakinį, kad bylinėjimosi išlaidas
atsakovei turi atlyginti ieškinį viešajam interesui ginti pareiškęs asmuo – Šiaulių
apygardos prokuratūra; priteisė atsakovei V. S. B. iš valstybės biudžeto 1210
Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kolegija pažymėjo, kad Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2004
nustatyta, jog buvęs žemės sklypo savininkas A.R. 1933 m. testamentu savo turtą
paliko žmonai ir devyniems vaikams, nebuvo įrodymų, kad devyni palikėjo vaikai
būtų atsisakę savo dalies motinos naudai; Apskrities viršininko administracija
pripažino, jog testamentas yra pakankamas įrodymas, patvirtinęs, kad R. R.
nuosavybės teise valdė 1/10 dalį žemės ir į šią dalį atkūrė nuosavybės teisę B. P.,
tačiau nurodytoje civilinėje byloje nebuvo nustatytas juridinis faktas apie
konkrečius žemės savininkus, valdžiusius nuosavybės teisėmis iki žemės
nacionalizavimo, nutartyje aptartas palikimo paskirstymas visiems įpėdiniams po
vienodą dalį, padarytos išvados tik dėl pareiškėjos B. P. teisės ir neturėjimo
pagrindo atkurti didesnę žemės dalį už kitus pretendentus pagal Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Kolegija,
spręsdama dėl atsakovės V. S. B. nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą teisėtumo,
pažymėjo, kad buvo būtina nustatyti, kiek įpėdinių valdė turtą žemės
nacionalizavimo metu ir kokiu būdu jie priėmė ir įformino palikimą. Byloje nepaneigta,
kad A. R. palikimą priėmė ne dešimt, o septyni įpėdiniai, kuriems tuo atveju
atiteko ir nepriėmusių palikimo įpėdinių dalis, nes pagal Rusijos imperijos
civilinių įstatymo sąvado X tomo normas turto įpėdiniams dėl įvairių priežasčių
pasišalinus iš įpėdinių sąrašo, turtas nepereidavo valstybei, bet buvo
paveldimas, t. y. kolegijos teigimu, tik įvertinus ir konstatavus šias
faktines aplinkybes, galima spręsti apie galiojančio teisės akto taikymą ir
konstatuoti atsakovės V. S. B. nuosavybės teisių į 1/7 dalį atkūrimo pagrįstumą,
tačiau ieškovas tokio reikalavimo nepareiškė, o ir toks reikalavimas dėl vienos
atsakovės negalėtų būti nagrinėjamas šioje byloje, nes sukeltų teisinių padarinių
visiems buvusio savininko A. R. žemės paveldėtojų įpėdiniams. Kolegija,
remdamasi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartimi, priimta civilinėje
byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities
viršininko administracija, S. B. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-319/2009),
konstatavo, kad būtų galima konstatuoti esminius nuosavybės teisių atkūrimo
proceso nuostatų pažeidimus, jeigu nuosavybės teisės būtų atkurtos ne buvusiam
savininkui, o administracinių aktų panaikinimas vien dėl formalaus pažeidimo
pakirstų piliečių pasitikėjimą valstybe, neatitiktų viešojo intereso, todėl
nagrinėjamoje byloje įvertinus tą aplinkybę, kad, pašalinus pažeidimą ir
procedūrą atlikus iš naujo, teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą padariniai
būtų analogiški, nuosavybės teisė būtų atkurta į tą patį žemės sklypą, tuo
pačiu būdu, išmokant analogišką kompensaciją ir galbūt tomis pačiomis dalimis,
būtų konstatuotas tik žemės savininko teisių perimamumas, o pretendentai liktų
tie patys. Dėl to kolegija pripažino, kad neįrodytas Telšių apskrities
viršininko priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei
neteisėtumas ir prieštaravimas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo taikymo principams.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į jį esmė
Kasaciniu skundu ieškovas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras,
siekiantis apginti viešąjį interesą, prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d. nutartį ir
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti
naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
argumentais:
1.
Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo. Kasatoriaus teigimu, mirus buvusiam
savininkui, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos
remiantis ne bendrosiomis paveldėjimo teisės normomis, o būtent specialiuoju –
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo – įstatymu. Dėl to nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami klausimą,
kas buvo žemės savininkas turto nacionalizacijos metu, nepagrįstai nesivadovavo
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagal kurį nacionalizuoto
turto savininkas yra asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR)
įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal
šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Kasatoriaus
teigimu, pagal nurodytą įstatymą turto savininkais negali būti asmenys, kurie
iki turto nacionalizacijos buvo mirę. Nagrinėjamoje byloje A. R. mirė (duomenys
neskelbtini) , įrašai, padaryti po šio asmens mirties dėl jo nuosavybės
teisių, negali patvirtinti jo nuosavybės teisių turto nacionalizavimo metu, nes
jie neatitiko faktinės ir teisinės situacijos. Šie įrašai tik įrodė, kad
nuosavybės teisė buvo įforminta mirusio asmens vardu po šio asmens mirties.
Teismų praktikoje nurodyta, kad jeigu paskutiniame dokumente apie
nacionalizuotą turtą savininku nurodytas asmuo mirė iki turto nacionalizacijos
ar kito neteisėto nusavinimo, tai valdžios institucijos, spręsdamos dėl
nuosavybės teisių atkūrimo, ir teismai, tikrindami jų sprendimus, pagal
faktines aplinkybes turi nustatyti, kas tapo buvusio savininko nekilnojamojo
turto savininku po buvusio savininko mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. K., G. A. v. Alytaus
apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Lazdijų
rajono žemėtvarkos skyrius, Alytaus apskrities viršininko administracija, E. K.
ir kt.; bylos Nr. 3K-3-185/2010). A. R.
testamentu savo turtą paliko žmonai ir devyniems vaikams, t. y. kiekvienas iš
šių asmenų galėjo paveldėti 1/10 dalį žemės, todėl, nesant duomenų, kad A. R.
turtas buvo paveldėtas nelygiomis dalimis, paveldėtojai galėjo paveldėti po 1,311
ha žemės ir nuosavybės teisės į buvusių savininkų žemę jų palikuonims galėjo
būti atkuriamos tik į tą dalį vadovaujantis Lietuvos Respublikos
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2
straipsniu. Taigi atsakovė V. S. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į jos
tėvo K. R. nuosavybės teisėmis valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą – 1,311 ha
žemės, o ne į visą A. R. žemę, t. y. šiai atsakovei nuosavybės teisės buvo
atkurtos į asmens, kuris nacionalizacijos metu nebuvo žemės savininkas, žemę ir
į didesnę žemės dalį nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam žemės
savininkui – atsakovės tėvui. Dėl to, panaikinus ginčijamus administracinius
aktus, atsakovei V. S. B. negalėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės į tą patį
žemės sklypą ir į tas pačias dalis.
2.
Dėl įrodymų įvertinimo. Apeliacinės instancijos teismui buvo
pateikta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m.
birželio 28 d. išvada, kurioje nurodyta, kad, prieš atkuriant nuosavybės
teises, Telšių apskrities viršininko administracija turėjo nustatyti žemės
savininką po A. R. mirties iki 1940 metais įvykdytos žemės nacionalizacijos,
tačiau teismas neįvertino šios išvados, dėl jos nepasisakė nutarties motyvuose,
pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį.
3.
Dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio. Apeliacinės instancijos teismas,
pašalindamas iš pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies sakinį,
jog bylinėjimosi išlaidas atsakovei turi atlyginti ieškinį viešajam interesui
ginti pareiškęs asmuo – Šiaulių apygardos prokuratūra, vis dėlto priteisė
atsakovei V. S. B. iš valstybės biudžeto 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai
apmokėti, t. y. šios išlaidos neatitiko Lietuvos Respublikos teisingumo
ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų
Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio,
teismų praktikos, kurioje nurodyta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi
išlaidų dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu
Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino
užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą
(paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą,
advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje G. S. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-533/2008). Nagrinėjamoje byloje
atsakovės atstovas advokatas dalyvavo tik teismo posėdžiuose (4 valandos),
nerengė atsiliepimo į ieškinį ar kitų prašymų, todėl pagal nurodytas
Rekomendacijas, jai turėjo būti priteista 480 Lt.
Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovė V. S. B. prašo jo
netenkinti, palikti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
procesinius sprendimus. Ji nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai rėmėsi
teismų praktika ir teisingai sprendė, jog nebuvo pagrindo naikinti
administracinius aktus tik dėl formalaus pažeidimo, nes, procedūrą atlikus iš
naujo, teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą padariniai būtų tokie patys.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nevertino pateiktos Nacionalinės
žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. birželio 28 d. išvados, nes
joje išdėstyti teiginiai, kaip paaiškino tarnybos atstovė, neatitiko
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kaip Telšių apskrities
viršininko administracijos teisių perėmėjos pozicijos. Teismo atsakovei
priteistos bylinėjimosi išlaidos nėra per didelės, nes, sumokėjus mokesčius,
jai liko 850 Lt, o jos atstovas dalyvavo teismo posėdžiuose, susipažino su
didelės apimties bylos medžiaga, rengė procesinius dokumentus.
Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Nacionalinės žemės
tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyrius prašo jį
atmesti ir palikti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
procesinius sprendimus. Jis nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo
įgyvendinimo tvarkos 12 punktą nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra
išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra, – turto perleidimo sutartys,
teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų
išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko
nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai; jeigu yra keli nuosavybės
teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai
išduotą dokumentą (13 punktas). Nagrinėjamoje byloje A. R. 1933 metais
surašytas testamentas yra ankstesnis nei 1938 m. birželio 2 d. mokesniais
apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas, todėl, atkuriant nuosavybės
teises atsakovei, pagrįstai buvo vadovautasi vėliausiai išduotu nuosavybės
teises patvirtinusiu dokumentu. Be to, 1996 metais visi pretendentai į A. R.
žemę buvo raštu parašę sutikimus, kad sutinka A. R. žemę dalytis lygiomis
dalimis – po 1,87 ha, t. y. pretendentai buvo įsitikinę, kad pageidavo atkurti
nuosavybės teises ne pagal 1933 metų testamentą, o į A. R. žemę.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 2 straipsnio
Nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis
teisinis procesas, kurio tikslas – nors iš dalies panaikinti neteisėto
nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai
nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų
nuosavybės teisę. Okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumas ir
istoriniai visuomeninių santykių pokyčiai lėmė tai, kad, Aukščiausiosios
Tarybos 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos
Konstitucijos galiojimo atstatymo“ paskelbus iki okupacijos buvusių nuosavybės
teisinių santykių tęstinumą, savaime jie nėra atkuriami – nuosavybės teisių
atkūrimas vyksta specialiai šiam procesui skirtų (ad hoc) viešosios
teisės normų nustatyta tvarka ir sąlygomis ir nuosavybės teisės atkuriamos
tiems asmenims, kurių jos buvo pažeistos, t. y. buvusiems savininkams, o jeigu
jie mirę, – kitiems specialiajame įstatyme nurodytiems asmenims, kurių teisės
yra išvestinės iš buvusio savininko teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartimi,
priimta civilinėje byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno
apskrities viršininko administracija, S. B. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-319/2009).
Sprendžiant
klausimą dėl to, kas buvo sklypo savininkas nacionalizacijos metu, reikia
vadovautis Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies
1 punktu, pagal kurį nacionalizuoto turto savininkas yra asmuo, kurio
nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar
kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės
teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nekilnojamasis turtas jo nacionalizavimo
ar kitokio nusavinimo momentu priklausė turto savininkui, todėl būtent to
asmens nuosavybės teisė buvo pažeista.
Bylą nagrinėję
teismai nustatė, kad A. R. mirė (duomenys neskelbtini); byloje nustatyta,
jog mirusio A. R. palikimą priėmė įpėdiniai, kuriems tokiu atveju atiteko ir
nepriėmusių palikimo įpėdinių dalis (Rusijos imperijos civilinių įstatymų
sąvado X tomo 1 dalies 1246, 1254, 1255 straipsniai).
Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų nustatytų aplinkybių ir apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina
teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ši įstatymo norma
aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas
analizuoja tik teisės klausimus. Taigi, teismų nustatytos aplinkybės leidžia
daryti išvadą, kad A. R. palikimą priėmę septyni įpėdiniai žemės
nacionalizacijos metu buvo žemės sklypo savininkai. Juolab kad šią aplinkybę
patvirtina 1996 m. rugpjūčio 6-8 dienomis pretendentų į A. R. žemę parašyti
sutikimai apie tai, jog šie sutiko A. R. žemę dalytis lygiomis dalimis – po
1,87 ha (A. R. nuosavybės teisių atkūrimo byla; b. l. 45-50, 201). Teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į nustatytą aplinkybę, kad A. R. vaikai P. ir I. ar jų įpėdiniai
nereiškė prašymų pakartotinai aiškintis, kurie įpėdiniai po A. R. mirties
galėjo būti žemės dalių savininkai, pažymi, jog byloje būtų netikslinga dar
kartą spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstumo, nes nuosavybės
teisės atkurtos į A. R. turėtą žemės sklypo plotą. Esminį nuosavybės teisių
atkūrimo proceso nuostatų pažeidimą būtų galima konstatuoti tada, jeigu
nuosavybės teisės būtų atkurtos ne į buvusio savininko turėtą žemę. Be to,
ginčijamų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimas
nagrinėjamu atveju prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams
(CK 1.5 straipsnis), nes nagrinėjamoje byloje visiems pretendentams atkurta
nuosavybės teisė į žemę, patvirtinant žemės savininko teisių perimamumą. Dėl to
apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jos nurodyta teismų praktika
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009
m. liepos 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Šiaulių apygardos
vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija, S. B. ir
kt.; bylos Nr. 3K-3-319/2009), kurioje suformuluota nuosavybės teisių
atkūrimo taisyklė kitiems specialiajame įstatyme įvardytiems asmenims, kurių
teisės yra išvestinės iš žemės savininko teisių.
Dėl įrodymų
vertinimo
Kasatorius
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl Nacionalinės žemės
tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. birželio 28 d. išvados. Teisėjų
kolegija pažymi, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo
principas – galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo
įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo
įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi
įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar
tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su
įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti
kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam
tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka
byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie
tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą
išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12
d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. I., R. P. v. UAB „Uosta“, bylos Nr. 3K-3-405/2009;
2009 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“,
bylos Nr. 3K-3-464/2009).
Kasatoriaus nurodytoje
išvadoje išdėstytas Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos pasiūlymas,
atlikus patikrinimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. R. turėtą žemę, ir nurodytas
reikalavimas prieš atkuriant nuosavybės teises nustatyti žemės savininką po A. R.
mirties. Minėta, kad teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, turi
įvertinti įrodymų visumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės
instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, darė išvadas apie nuosavybės teisių
atkūrimo proceso teisėtumą ir pagrįstumą remdamasis byloje esančiais įrodymais,
jų visuma, taigi, aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismo nutartyje
konkrečiai neįvardytas kiekvienas atskiras įrodymas, o teismo išvada paremta
įrodymų visuma, neleidžia pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų įvertinimo
taisyklės. Juolab kad Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos
išvadoje nepateikta konkrečių faktų dėl ginčo klausimų, o nagrinėjamoje byloje iš
šios institucijos atsiliepimo į kasacinį skundą turinio matyti, kad ji palaiko
atsakovės V. S. B. poziciją ir nesutinka su kasaciniu skundu, todėl kasatoriaus
argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. birželio 28 d.
išvados, nepagrįstas, nes nurodyta išvada ir dabartinė institucijos pozicija
yra prieštaringos. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai rėmėsi teismų praktika, tyrė ir vertino tiek A. R. 1933
m. testamentą, tiek Mažeikių apskrities Mažeikių valsčiaus Mažeikių seniūnijos
mokesniais apdėjimais paskirstytų žemių 1938 m. birželio 2 d. sąrašą, kuris
pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu
Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktą
gali būti įrodymas, patvirtinantis nuosavybės teises.
Teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, patikrinusi skundžiamą
apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad
nėra teisinio pagrindo ją naikinti, nes nenustatyta materialiosios teisės normų
pažeidimo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Kasatorius
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atsakovei priteisė per dideles bylinėjimosi
išlaidas. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, turi vadovautis
CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Lietuvos
advokatų tarybos 2004 m. kovo 28 d. nutarimą ir Lietuvos Respublikos
teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85
patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už
advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus
dydžio nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko
sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v.
K. M., bylos Nr. 3K-3-533/2008). CPK 98 straipsnio 1 ir 2
dalyse įtvirtinta išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą atlyginimo
apmokėjimo tvarka ir sąlygos. Pirma, proceso teisės normoje nustatyta, kad
šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios
šalies išlaidas už advokato ir advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą,
pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant
konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Antra, proceso teisės normoje
reglamentuojama, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato
padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar
advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip
yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku
patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio
(CPK 98 straipsnio 2 dalis). Trečia, proceso teisės normoje
įtvirtinta, kad nurodytos nuostatos taikomos priteisiant išlaidas advokato ar
advokato padėjėjo atstovavimo išlaidas kiekvienos instancijos teisme (CPK 98
straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje atsakovės atstovas advokatas dalyvavo
pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, kurie iš viso vyko 4 valandas (T.
1, b. l. 81, 109-126) ir viename teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme
( T. 1, b. l. 185-187), papildomų procesinių dokumentų nerengė (T. 1, b. l. 43),
todėl atsakovei priteistos bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose
nurodytus dydžius (Rekomendacijų 2, 8.2, 8.18 punktai). Nors
Rekomendacijos nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato
atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad
teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau negu įtvirtinta
Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias
bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla
nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Nepaisant to,
visais atvejais byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio
dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos. Nagrinėjamoje
byloje teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi ir
Rekomendacijomis, atsižvelgdama į išvardytas bylos aplinkybes bei į tai, kad
advokato darbo sąnaudos nebuvo didelės, bylinėjimosi išlaidos turi būti
realios, būtinos ir pagrįstos, sprendžia, jog atsakovei priteistos bylinėjimosi
išlaidos yra per didelės, todėl jos mažintinos iki 600 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d.
nutartį iš esmės palikti nepakeistą.
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d.
nutarties dalį bylinėjimosi išlaidų pakeisti ir atsakovei V. S. B. priteistas
1210 Lt bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 600 (šešių šimtų) Lt.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas
Levickis
Antanas Simniškis
Juozas
Šerkšnas