Civilinė byla Nr. e2-604-516/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00350-2023-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1.18.1.1.1; 3.3.2.5

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nexteko“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonei Turto žemės fondas, uždarajai akcinei bendrovei „Nexteko“ dėl aukciono ir pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys Elektrėnų savivaldybės administracija, Valstybinė miškų tarnyba.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, ieškiniu prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu valstybės įmonės (toliau – VĮ) Valstybės žemės fondas organizuotą aukcioną dėl kitos paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo, įvykusį 2021 m. gruodžio 6 d., aukciono numeris 65617; 2) panaikinti 2022 m. sausio 14 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, pardavė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Nexteko“ valstybės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

2.       Ieškovas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą perleidimo draudimo; 2) draudimą atsakovei UAB „Nexteko“ dalyvauti bet kokiuose sandoriuose, susijusiuose su disponavimu ginčo sklypu – turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę, inicijuoti ar vykdyti bet kokius su ginčo sklypu susijusius teritorijų planavimo veiksmus, uždrausti sklypo kraštovaizdžio keitimo ar miško kirtimo darbus.

3.       Ieškovo teigimu, atsižvelgiant į didelę ginčo žemės sklypo vertę, atsakovės veiksmus, siekiant įteisinti ginčijamo neteisėto sandorio metu perleisto ginčo sklypo nuosavybę bei pastangas keisti sklype esančio valstybinės reikšmės miško ploto naudmenas kitomis, esama pakankamo pagrindo iki bylos išnagrinėjimo teisme taikyti ginčo sklypo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones. Šių priemonių nesiėmus, galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir nutarė: 1) atlikti įrašą viešame Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo atsakovei perleisti nuosavybės teisę į 5,3088 ha ploto žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini); 2) uždrausti atsakovei dalyvauti bet kokiuose sandoriuose, susijusiuose su disponavimu ginčo sklypu – turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę; 3) uždrausti atsakovei inicijuoti ar vykdyti bet kokius su ginčo sklypu susijusius teritorijų planavimo veiksmus, uždrausti sklypo kraštovaizdžio keitimo ar miško kirtimo darbus.

5.       Teismas, įvertinęs ieškovo byloje pateiktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškinys yra prima facie (preliminariai) pagrįstas.

6.       Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovas siekia, jog bylos nagrinėjimo laikotarpiu ginčo turtas nebūtų perleistas kitiems asmenims, kad teisės į jį nebūtų dar papildomai suvaržytos bei siekia išsaugoti ginčo žemės sklype esančias miško žemės naudmenas, nusprendė, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės akivaizdžiai susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, atliktų jų užtikrinimo paskirtį, nes netaikius disponavimo apribojimų ginčo turtui, atsakovė turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip papildomai suvaržyti teises į jį.

7.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje įrodytas atsakovės siekis keisti ginčo žemės sklype esančias miško žemės naudmenas, kas iš esmės sudarytų galimybes atsakovei atlikti kraštovaizdžio keitimo ar miško kirtimo darbus. Teismas nutarė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, o jų nesiėmus, galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

8.       Teismas įvertino, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punkte nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju atitinka proporcingumo principą ir nevaržo atsakovės teisių daugiau negu to reikia būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Laikinosios apsaugos priemonės ginčo nagrinėjimo laikotarpiu ne tik nepagrįstai nepažeistų atsakovės interesų, bet užtikrintų padėties tarp šalių iki bus išnagrinėta byla stabilumą (status quo). Priešingu atveju, ginčo turto perleidimas ar kitoks suvaržymas, teritorijų planavimo veiksmai iki bylos išnagrinėjimo gali sukelti naujus teisinius ginčus, dėl kurių kiti asmenys turėtų būti įtraukti į bylos nagrinėjimą arba būtų keliamos naujos bylos, ginčijant atsakovės atliekamus veiksmus ginčo žemės sklype. Dėl to užsitęstų bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėtų ginčo išsprendimas, nebūtų pasiektas civilinio proceso tikslas kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių bei pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas.

9.       Teismas priėjo išvadą, kad egzistuoja abi sąlygos būtinos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl ieškovo prašymą tenkino.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Atsakovė UAB „Nexteko“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.       Ieškovas neįrodė galimai nesąžiningų atsakovės veiksmų, kurie galėtų sukelti grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

10.2.       Nuo ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir aukciono praėjo daugiau nei vieneri metai ir atsakovė jau yra atlikusi tam tikrus darbus, kurie buvo suderinti su valstybės ir savivaldybės subjektais, taip kaip tai numatė detaliaisiais planais nustatytas teritorijos naudojimo reglamentas. Sklype atlikti darbai ir gauti leidimai bei derinimai aiškiai pagrindžia, kad aukciono ir ginčo sutarties sudarymo metu buvusi faktinė situacija pasikeitė iki ieškinio pateikimo teismui dienos.

10.3.       Ieškovo prašytos taikyti laikinosios apsaugos priemonė yra iš dalies nesusiję su ieškinio reikalavimais. Ieškovas neprašo restitucijos natūra, t. y. nereikalauja teismo grąžinti valstybei atsakovės valdomą sklypą, jeigu teismas tenkintų bet kurį iš ieškinio reikalavimų. 

10.4.       Teismo nutartyje nurodytas draudimas inicijuoti ar vykdyti bet kokius su ginčo sklypu susijusius teritorijų planavimo veiksmus, uždrausti sklypo kraštovaizdžio keitimo ar miško kirtimo darbus, peržengia ieškinio reikalavimų ribas ir dėl to yra nepagrįstas.

11.       Ieškovas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.       Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo prašymo motyvus ir faktines aplinkybes, susijusias su ginčo žemės sklypu bei atsakovės veiksmais disponuojant juo ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

11.2.       Atsižvelgiant į didelę žemės sklypo vertę, atsakovės veiksmus siekiant įteisinti ginčijamo neteisėto sandorio metu perleisto žemės sklypo nuosavybę bei pastangas keisti sklype esančio valstybinės reikšmės miško ploto naudmenas kitomis, pripažintina, kad yra pagrindas atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

11.3.       Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

13.       Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad ginčo sklype yra galiojantis detalusis planas, leidžiantis atitinkamą veiklą, kurio ieškovas neginčija. Pažymėjo, kad tokias aplinkybes patvirtina prie atskirojo skundo pridėti įrodymai.

14.       Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15.       Nagrinėjamu atveju apeliantė, nors prie atskirojo skundo pridėjo naujus įrodymus ir jais remiasi atskirajame skunde, procesinio pobūdžio prašymo juos priimti į bylą atskirajame skunde nėra pareiškusi, taip pat nepateikė argumentų dėl būtinybės remiantis CPK 314 straipsnio nuostatomis šiuos įrodymus priimti apeliacinės instancijos teisme, todėl nėra pagrindo priimti kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo

16.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra konstatuojamos abi šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1153-330/2021; kt.).

17.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad egzistuoja abi būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos: 1) ieškinys yra preliminariai pagrįstas; 2) egzistuoja grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

18.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirajame skunde nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl ieškinio prima facie (preliminarus) pagrįstumo, todėl atsižvelgiant į atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindus, dėl šios sąlygos apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

19.       Nustačius, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas turi būti nustatyta ir kita būtinoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas.

20.       Spręsdamas dėl antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad ieškovas įrodė aplinkybes, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė gali perleisti ar pakeisti ginčo turtą, taip apsunkindama ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

21.       Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, nurodydama, kad nėra duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, siekiant apsunkinti jai galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi, būtent šios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimas ir sudaro bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką.

22.       Teismų praktikoje išaiškinta, kad kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą, jeigu nėra duomenų dėl akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo ir neperspektyvumo, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015). Vien tik aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas (priteistas) natūra, yra pas atsakovus, turinčius teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-859/2014). Be to, būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo turtui ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ar kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama tik kaip prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) iki ginčo galutinio išsprendimo ir nesukelianti didelių suvaržymų asmeniui, kuriam ji taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017).

23.       Nustatyta, kad ieškovas ieškiniu prašo: 1) pripažinti negaliojančiu VĮ Valstybės žemės fondas organizuotą aukcioną dėl kitos paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo, įvykusį 2021 m. gruodžio 6 d., aukciono numeris 65617; 2) panaikinti 2022 m. sausio 14 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, pardavė UAB „Nexteko“ valstybės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 

24.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014), taigi šioje byloje turės būti sprendžiamas, be kita ko, ir ginčo sklypo restitucijos klausimas, kurį išsprendus palankiai ieškovui, turtas galėtų būti sugrąžintas buvusiam turto savininkui – valstybei.

25.       Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų patenkinimas yra tiesiogiai susiję su nekilnojamojo turto nuosavybės teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu, todėl siekiant užtikrinti esamos padėties išsaugojimą, tikslinga ginčo turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepriklausomai nuo galimo atsakovės nesąžiningumo. Nurodytų motyvų pagrindu atmestinas apeliantės teiginys, kad laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos, kadangi ieškovas neįrodė galimai nesąžiningų atsakovės veiksmų.

26.       Pažymėtina, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015; 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-947-943/2020).

27.       Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (įrašo viešame Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo atsakovei perleisti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą  atlikimas; uždraudimas atsakovei dalyvauti bet kokiuose sandoriuose, susijusiuose su disponavimu ginčo sklypu – turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę; uždraudimas atsakovei inicijuoti ar vykdyti bet kokius su ginčo sklypu susijusius teritorijų planavimo veiksmus, uždrausti sklypo kraštovaizdžio keitimo ar miško kirtimo darbus) yra prevencinės priemonės, užtikrinančios esamos padėties išsaugojimą, atitinkančios pareikšto ieškinio reikalavimų pobūdį ir mastą, neprieštarauja proporcingumo ir ekonomiškumo principams. Aplinkybes apie būsimo teismo sprendimo įvykdymo grėsmę pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino tinkamai.

28.       Atkreiptinas dėmesys, kad faktinės aplinkybės apie tai, ar ginčo sklype po ginčijamo sandorio buvo atlikti tam tikri darbai ir faktinė žemės sklypo situacija pasikeitė iki ieškinio pateikimo teismui dienos, nekeičia aukščiau padarytos išvados, kad byloje egzistavo pagrindai taikyti ieškovo nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, kadangi teismo taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtent ir yra siekiama, kad atsakovė nutartyje nurodytų veiksmų nebeatlikinėtų ateityje ir kad nesusiklostytų tokia situacija, jog žemės sklypo faktinė padėtis pakistų taip, kad restitucijos objektas būtų iš esmės pakeistas ir ieškinio patenkinimo atveju jo grąžinimas į buvusią padėtį taptų neįmanomu arba būtų iš esmės apsunkintas.

29.       Nesutiktina su apeliantės teiginiu, kad ieškovo prašytos taikyti laikinosios apsaugos priemonė yra iš dalies nesusiję su ieškinio reikalavimais, kadangi ieškovas neprašo restitucijos natūra. Kaip minėta šios nutarties 28 punkte, nepriklausomai nuo to, ar ieškinyje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu yra pareikštas reikalavimas dėl restitucijos taikymo ar ne, teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą. Taigi priėmus ieškovui galbūt palankų teismo sprendimą, byloje turės būti sprendžiamas restitucijos klausimas, todėl ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios ginčo turto faktinės ir teisinės padėties išsaugojimą, nelaikytinos nesusijusiomis su ieškinio reikalavimais.

30.       Atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliantės teiginys, kad teismo nutartyje nurodytas draudimas inicijuoti ar vykdyti bet kokius su ginčo sklypu susijusius teritorijų planavimo veiksmus, uždrausti sklypo kraštovaizdžio keitimo ar miško kirtimo darbus, peržengia ieškinio reikalavimų ribas ir dėl to yra nepagrįstas. 

31.       Atsižvelgiant į ieškinio reikalavimus, ieškovas turi interesą ne tik, kad ginčo sklypas nebūtų perleistas trečiojo asmens nuosavybėn, tačiau ir interesą, kad ginčo žemės sklypo faktinė padėtis būtų kuo mažiau pakitusi nuo ginčijamo sandorio sudarymo momento, kadangi pritaikius restituciją (kurios prioritetinis būdas yra restitucija natūra (CK 6.146 straipsnis)) žemės sklypas turėtų būti grąžintas tokios faktinės būklės, kokios jis buvo ginčijamo sandorio sudarymo metu. Nurodytų motyvų pagrindu laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimo atsakovei inicijuoti ar vykdyti bet kokius su ginčo sklypu susijusius teritorijų planavimo veiksmus, uždrausti sklypo kraštovaizdžio keitimo ar miško kirtimo darbus – taikymas negali būti laikomas peržengiančiu ieškinio reikalavimų ribas.

32.       Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta, o apeliantės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                        Rasa Gudžiūnienė