Civilinė byla Nr. 2A – 49/2005

Procesinio sprendimo kategorija 40.6; 25.7; 15.1.(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų kolegijos pirmininkės Danutės Milašienės (pranešėja),

kolegijos teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės ir Marytės Mitkuvienės,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorei S. Petravičienei,

atsakovų atstovams: adv. L. Pivorui, adv. L.Drazdauskui, adv. D. Tarvainytei, adv. pad. V. Kvainauskui, adv. A.Stakeliui,

trečiojo asmens atstovui adv. R.Černiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 251-1095/2004 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojos ieškinį atsakovams Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai, uždarajai akcinei bendrovei ,,Tertius“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Stenrosus“, G. D., valstybės įmonei ,,Registrų centras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nekilnojamųjų daiktų teisinės registracijos panaikinimo (tretieji asmenys byloje – Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, Vilniaus miesto 28 notarų biuro notarė Svetlana Bazilienė, Vilniaus miesto 2 notarų biuro notarė Daiva Lukaševičiūtė, Panevėžio 5 notarų biuro notarė Vita Kulbienė, valstybės įmonė ,,Valstybės turto fondas“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotoja CPK 49 straipsnio tvarka 2004 m. vasario 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai, UAB ,,Tertius“, UAB ,,Stenrosus“, G. D., VĮ ,,Registrų centras“, kuriuo prašė:

• pripažinti neteisėta teisinę registraciją atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teise šių nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini): administracinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vasarnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vasarnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vasarnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vasarnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vasarnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vasarnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), klubo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), administracinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), valgyklos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), administracinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), administracinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), administracinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), prausyklos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vasarnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lauko tualeto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pavėsinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), inžinerinių statinių-įrenginių (kiemo statinių) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));
• pripažinti negaliojančia anksčiau minėto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2003 m. vasario 5 d. tarp atsakovų Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos ir UAB ,,Tertius“, taip pat pripažinti negaliojančiu 2003 m. vasario 10 d. sudarytą perdavimo-priėmimo aktą bei šio turto teisinę registraciją atsakovo UAB ,,Tertius“ nuosavybės teise;
• pripažinti negaliojančiu 2003 m. vasario 5 d. A. B. išduotą įgaliojimą;
• pripažinti negaliojančia anksčiau minėto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini),  pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2004 m. vasario 18 d. tarp atsakovų UAB ,,Tertius“ ir G. D., bei šio turto teisinę registraciją atsakovo G. D. nuosavybės teise;
• pripažinti negaliojančia anksčiau minėto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini),  pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2004 m. kovo 1 d. tarp atsakovų G. D. ir UAB ,,Stenrosus“, bei šio turto teisinę registraciją atsakovo UAB ,,Stenrosus“ nuosavybės teise;
• taikyti restituciją - įpareigoti atsakovą UAB ,,Stenrosus“ perduoti trečiajam asmeniui VĮ ,,Valstybės turto fondas“ anksčiau minėtus nekilnojamuosius daiktus; taip pat priteisti iš atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos atsakovo UAB ,,Tertius“ naudai 1 850 000 Lt, priteisti iš atsakovo UAB ,,Tertius“ atsakovo G. D. naudai 2 000 000 Lt, priteisti iš atsakovo G. D. atsakovo UAB ,,Stenrosus“ naudai 2 100 000 Lt.

Nurodė, kad atsakovas VĮ ,,Registrų centras“ 2003 m. sausio 24 d., remdamasis LR Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“, LR Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 725 ,,Dėl profesinių sąjungų turto grąžinimo tvarkos“, Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti direktoriaus V. Blaževičiaus 2002 m. rugsėjo 12 d. prašymu (t. 1, b. l. 53), 2002 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 15 (t. 1, b. l. 65-72), Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2003 m. sausio 17 d. pažyma Nr. (101)11.10-97 (t. 1, b. l. 21, 85-95), atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teise įregistravo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Atlikus ginčo pastatų teisinę registraciją, atsakovas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ginčo turtą 2003 m. vasario 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido atsakovui UAB ,,Tertius“ už 1 850 000 Lt (t. 1, b. l. 74-82), kuriam ginčo turtas perėjo nuosavybėn 2003 m. vasario 10 d. turto perdavimo-priėmimo aktu (t. 1, b. l. 83-84). Atsakovas UAB ,,Tertius“ ginčo turtą 2004 m. vasario 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido buvusiam akcininkui atsakovui G. D. (t. 1, b. l. 150-151), o pastarasis 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigytą turtą perleido atsakovui UAB ,,Stenrosus“ (t. 2, b. l. 68-72).

Ieškovas pažymėjo, kad LR Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimas Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“, kurio pagrindu atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teise buvo įregistruoti pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), pripažintas netekusiu galios LR Seimo 1995 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. I-970 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ pakeitimo ir papildymo“. Kitų teisės aktų, kuriais remiantis Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas šakinėms profesinėms organizacijoms, nebuvo priimta. Aukščiausiosios Tarybos aktais iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdytas turtas yra pripažintas valstybės nuosavybe. Be to, pagal Vilniaus miesto Lenino rajono Darbo Žmonių Deputatų Tarybos 1950 m. išvadą, gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė, valdoma vietos tarybų fondo patikėjimo teise (t. 1, b. l. 126-129). Ieškovo teigimu, Vilniaus miesto statybos valstybinės priežiūros tarnybos išduotas pažymėjimas, patvirtinantis, kad ši institucija neprieštarauja dėl atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos naudojamo statinio, esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimo nekilnojamojo turto registre, negali būti laikomas daiktines teises į ginčo objektą patvirtinančiu dokumentu. Remdamasis šiais argumentais, ieškovas teigė, kad atsakovas VĮ ,,Registrų centras“ anksčiau minėtais teisiniais pagrindais įregistruodamas ginčo turtą, pažeidė LR Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 11, 16.2 punktus, LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnį, 23 straipsnio antrąją dalį, 24 straipsnio 4 punktą, 29 straipsnio 4 punktą, CK 4.255 straipsnį, 4.256 straipsnio antrąją ir trečiąją dalis. Be to, nurodė, kad Specialaus fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti  (toliau - Fondas) pirmininkas V. Blaževičius nebuvo įgaliotas ir neturėjo teisės pagal pareiginius nuostatus (t. 1, b. l. 116-117) priimti sprendimų dėl ginčo turto teisinės registracijos. Todėl ieškovas prašė ginčo pastatų teisinę registracija pripažinti negaliojančia. Taip pat ieškovas teigė, kad atsakovas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, nebūdamas ginčo pastatų savininkas ir 2003 m. vasario 5 d. sudarydamas su atsakovu UAB ,,Tertius“ nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, pažeidė imperatyvią CK 4.37 straipsnio antrosios dalies nuostatą, todėl laikė, kad šis sandoris yra niekinis (CK 1.80 str. 1 d.). Ieškovas ieškinio reikalavimą dėl A. B. 2003 m. vasario 5 d. išduoto įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.93 straipsnio trečiosios dalies ir 1.80 straipsnio pirmosios dalies pagrindu motyvavo tuo, kad šis įgaliojimas sudarytas nesilaikant notarinės formos (CK 2.138 str. 1 d. 1 p.). Be to, anksčiau minėtais motyvais ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu ir ginčo turto 2003 m. vasario 10 d. perdavimo-priėmimo aktą. Taip pat ieškovas nurodė, kad 2003 m. vasario 5 d. ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis ir vėlesni ginčo turto perleidimo sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant įstatymų reikalavimus ir siekiant išvengti neigiamų teisinių pasekmių, todėl turtą pagal šiuos sandorius įgiję asmenys negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais. Be to, atsakovų UAB ,,Tertius“ ir UAB ,,Stenrosus“ vardu ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis pasirašiusių administracijos vadovų įgaliojimai nebuvo patvirtinti notaro.  Ieškovas teigė, kad pripažinus neteisėta ginčo turto teisinę registraciją atsakovo Lietuvos Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teise ir pripažinus negaliojančiais vėlesnius ginčo turto perleidimo sandorius, taikytina restitucija.

Vilniaus apygardos teismas 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, pripažino neteisėta administracinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teise, taip pat pripažino negaliojančia 2003 m. vasario 5 d. pirkimo pardavimo sutarties dalį dėl administracinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) bei jo teisinę registraciją UAB ,,Tertius“ nuosavybės teise ir 2003 m. vasario 10 d. perdavimo-priėmimo akto dalį, kuria atsakovo UAB ,,Tertius“ nuosavybėn buvo perduotas anksčiau minėtas administracinis pastatas, taip pat priteisė valstybės naudai iš atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos 146 705 Lt, kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad 1993 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 2 straipsnio ir šio įstatymo įgyvendinimui skirto  LR Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 2 straipsnio, 3 straipsnio 2.11 punkto pagrindu ginčo pastatai turėjo būti perduoti Fondui. Tačiau LR Seimo 1995 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. I-970 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ pakeitimo ir papildymo“ anksčiau minėto LR Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3 straipsnio 2.11 punktą pripažinus netekusiu galios, ginčo pastatai minėtų teisės aktų pagrindu nebeturėjo būti perduoti nei valstybei, nei Fondui. Tačiau teismas pažymėjo, kad galiojančio LR Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimo Nr. 725 ,,Dėl profesinių sąjungų turto grąžinimo tvarkos“ 1 punktas tarp Fondui perduotinų objektų numato šakinių profesinių sąjungų balanse esantį turtą. Todėl teismas sprendė, kad nors Fondas ginčo pastatų nebuvo perėmęs, jie netapo ir valstybės nuosavybe. Atsižvelgdamas į tai, kad atliekant ginčo teisinę registraciją atsakovas VĮ ,,Registrų centras“ vadovavosi galiojusiais teisės aktais, ginčo turtas buvo atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos balanse, buvo duotas Fondo direktoriaus V. Blaževičiaus sutikimas (t. 1, b. l. 53), pateiktos Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pažymos (t. 1, b. l. 85-95), teismas sprendė, kad ginčijama teisine registracija jos atlikimo metu atsakovas VĮ ,,Registrų centras“ nepažeidė galiojusių įstatymų (CK 4.47 str. 12 p.). Kita vertus, teismas patenkino ieškinio dalį dėl administracinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia. Nurodė, kad atsakovas VĮ ,,Registrų centras“ 2002 m. lapkričio mėnesį jau buvo atsisakęs atlikti ginčo statinių kadastro duomenų tikslinimą pagal atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos prašymą, argumentuojant tuo, kad pagal turimus duomenis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra valstybės nuosavybė, kurios naudotoju VĮ ,,Registrų centras“ pažymėjime nurodytas vietos tarybų fondas (t. 1, b. l. 36, 24). Tačiau, nepaisant to, VĮ ,,Registrų centras“ atliko visų ginčo pastatų teisinę registraciją atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teise. Atsižvelgdamas į tai, kad anksčiau minėto pastato teisinė registracija buvo atlikta nepateikus nuosavybės teisės į šį pastatą patvirtinančių dokumentų, teismas pripažino ją neteisėta. Pripažinęs neteisėta dalies ginčo pastatų registraciją atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teise, teismas pripažino negaliojančiais 2003 m. vasario 5 d. atsakovų Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos ir UAB ,,Tertius“ sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl administracinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo (CK 1.80 str. 1 d., 6.307 str. 1 d.), taip pat 2003 m. vasario 10 d. perdavimo-priėmimo aktą anksčiau minėto pastato perleidimo dalyje bei ginčo administracinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją atsakovo UAB ,,Tertius“ nuosavybės teise. Pripažinęs neteisėta šio pastato teisinę registraciją, teismas CK 6.237 straipsnio pirmosios, antrosios bei ketvirtosios dalių pagrindu priteisė valstybės naudai šio pastato vertę – 7.93 proc. nuo pardavimo kainos – 146 705 Lt (t. 1, b. l. 13-19).

Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 2003 m. vasario 5 d. Aleksui Bružui išduoto įgaliojimo (t. 1, b. l. 73) pripažinimo negaliojančiu, motyvuodamas tuo, kad Aleksas Bružas, būdamas atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, turėjo įgaliojimus sudaryti sandorį atsakovo vardu, neturėdamas notarine tvarka patvirtinto įgaliojimo (CK 2.81 str. 1 d., Įstatų 39 str. 4 p.). Analogiškais motyvais teismas nustatė nesant pagrindo pripažinti negaliojančiais ginčo sandorius dėl to, kad juos pasirašę atsakovų UAB ,,Tertius“ ir UAB ,,Stenrosus“ administracijos vadovai neturėjo notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų. Taip pat teismas atmetė ir kitus ieškovo reikalavimus. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas UAB ,,Tertius“, įsigydamas ginčo pastatus pagal su atsakovu Lietuvos švietimo darbuotojų profesine sąjunga 2003 m. vasario 5 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, buvo nesąžiningas. Tokią išvadą motyvavo tuo, kad atsakovas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (pardavėjas) viešame registre buvo nurodytas ginčo pastatų savininku, todėl šie duomenys pagrįstai galėjo būti laikomi teisingais ir išsamiais (CK 4.262 str.). Analogiškus argumentus teismas išdėstė ir vertindamas vėlesnių ginčo sandorių teisėtumą. Taip pat teismas sprendė, kad ieškovo argumentai, jog ginčo turto perleidimo sandorių sudarymo skubotumas įrodo šalių nesąžiningumą, yra pagrįsti prielaidomis ir prieštarauja bylos medžiagai, be to, ši aplinkybė, nenustačius kitų verslo praktikoje neįprastų sandorių sudarymo aplinkybių, negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti šalių nesąžiningumą.

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo iš dalies panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinti ieškinio reikalavimus. Apeliantas nurodo, kad neskundžia teismo sprendimo dalies, kuria ieškinio reikalavimai buvo patenkinti bei atmestas ieškinio reikalavimas dėl 2003 m. vasario 5 d. A. B. išduoto įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu. Skundžiamos teismo sprendimo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą apeliantas grindžia šiais argumentais:

1. teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai išaiškino ir neteisingai pritaikė materialinės teisės normas - LR Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimą Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“, LR Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimą Nr. 725 ,,Dėl profesinių sąjungų turto grąžinimo tvarkos“, LR Seimo 1995 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. I-970 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ pakeitimo ir papildymo“ 2 punktą, LR Seimo 1994 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. I-400 patvirtintų Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuostatų II, IV, V skirsnių nuostatas, LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnį, 23 straipsnio 2 punktą, 24 straipsnio 4 punktą, 29 straipsnį, LR Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 11 punktą, 16.2 punktą, LR Kadastro įstatymo 10 straipsnį, CK 4.37 straipsnio, 4.47 straipsnio, 4.93 straipsnio, 4.95 straipsnio. 4.255 straipsnio, 4.256 straipsnio antrosios ir šeštosios dalių ir kt. nuostatas;
2. ginčo turto teisinės registracijos atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teise neteisėtumą patvirtina tai, kad ginčo turtas buvo perduotas subjektui, kuris neturėjo nuosavybės teisės į ginčo objektus bei tai, kad teisinė registracija buvo atlikta tokiais pagrindais, kurie negali būti laikomi patvirtinančiais nuosavybės teisės atsiradimą. Tačiau teismas nenurodė apelianto motyvų dėl ginčo teisinės registracijos pagrindų netinkamumo atmetimo argumentų, todėl pažeidė CPK 270 straipsnio ketvirtosios dalies 3 punktą;
3. teismas, atmesdamas apelianto argumentus, jog ginčo turtas niekada jokiais pagrindais nuosavybės teise nepriklausė atsakovui Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai, todėl negalėjo būti įregistruotas atsakovo nuosavybės teise, nepagrįstai rėmėsi tik paties atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos teiginiu ir be pagrindo, remdamasis atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos inventoriaus apyvartos 1 lapu (t. 1, b. l. 105-106), konstatavo, kad atsakovas ginčo turtą valdo nuo 1952 m. Tačiau minėto atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos inventoriaus apyvartos 1 lapo negalima laikyti tinkamu įrodymu, patvirtinančiu ne tik tai, kad ginčo turtas buvo atsakovo balanse, bet ir tai, kad jis priklausė atsakovui nuosavybės teise, kadangi jame nenurodyta, jog išvardinti objektai yra (duomenys neskelbtini), nenurodyti jų plotai, statinių pavadinimai neatitinka registro išrašuose nurodytų ginčo objektų pavadinimų. Kita vertus, turto buvimas subjekto balanse negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti nuosavybės teisių į šį turtą įgijimo faktą;
4. teismo išvada, kad Fondas faktiškai ginčo pastatų niekada nebuvo perėmęs, tačiau jie taip pat negalėjo tapti ir valstybės nuosavybe, padaryta neatsižvelgiant į Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo ,,Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ ir 1990 m. liepos 30 d. nutarimo ,,Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ nuostatas, kuriose konstatuota, kad profesinės sąjungos buvo valstybinės, o ne visuomeninės organizacijos, ir kad iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdytas turtas yra pripažintinas Lietuvos valstybės nuosavybe;
5. teismo išvada, jog apelianto argumentai dėl atsakovų ginčo pastatų įgijėjų nesąžiningumo pagrįsti prielaidomis ir prieštarauja bylos medžiagai, yra nepagrįsti, nes teismas rėmėsi tik kai kuriomis faktinėmis aplinkybėmis, jas aiškindamas atsakovų naudai, tačiau neatsižvelgė į atsakovų paaiškinimus, neatitinkančius byloje esančių įrodymų.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos argumentus:

1. egzistuoja absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Į bylą bendraieškiu arba trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų tinkamai nebuvo įtrauktas viešasis juridinis asmuo – Lietuvos valstybė, nes ieškinys yra pareikštas CPK 49 straipsnio tvarka, siekiant apginti valstybės turtines teises;
2. ieškovas netinkamai vertina 1993 m. birželio 1 d. LR Seimo nutarimą Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ ir neteisingai aiškina jo nuostatų reikšmę, sprendžiant profesinių sąjungų turto nuosavybės klausimus. Sistemiškai aiškinant šio teisės akto nuostatas, darytina išvada, kad jame yra išvardijamas turtas, kuris lieka valstybės nuosavybė bei turtas, kuris pripažįstamas profesinių sąjungų nuosavybe ir yra perduodamas Fondui. Kadangi nuo 1952 m. administracinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir vėliau pastatytus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), valdė, naudojo ir savo balanse apskaitė atsakovas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, tai ir vadovaujantis minėto LR Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 nuostatomis (su vėlesniais pakeitimais), šis turtas nuosavybės teise atiteko atsakovui Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai. Tai, kad valstybė 1993 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-160 ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ ir anksčiau minėtu LR Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. I-166 perdavė šakinių profesinių sąjungų balanse esantį turtą šių profesinių sąjungų nuosavybėn, patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime ,,Dėl teisės aktų, kuriais buvo sprendžiami iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto klausimai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktas nurodytų teisės aktų nuostatų aiškinimas;
3. atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teisės į ginčo statinius įregistravimo ir apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą patvirtina tai, kad LR Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. 725 ,,Dėl profesinių sąjungų turto grąžinimo tvarkos“, kurio 13 punkte numatyta, jog profesinių sąjungų turtu pripažįstamas ir šakinių profesinių sąjungų organizacijų balanse esantis turtas, yra galiojantis.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB ,,Tertius“ prašo jį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Motyvuoja šiais argumentais:

1. atsakovas UAB ,,Tertius“ yra sąžiningas įgijėjas (CK 4.96 str.), juo labiau, kad apeliantas nepateikė įrodymų dėl to, jog įgydamas ginčo turtą atsakovas UAB ,,Tertius“ žinojo apie galimą ginčą dėl atsakovo (pardavėjo) Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos teisių į šį turtą, ar kitokių duomenų, paneigiančių atsakovo UAB ,,Tertius“ sąžiningumo prezumpciją;
2. apelianto teiginys, kad ginčo turtą atsakovas UAB ,,Tertius“ nusprendė parduoti po to, kai atsakovas G. D. pareikalavo grąžinti suteiktą paskolą (t. 3, b. l. 77), yra neparemtas bylos medžiaga, nes ginčo turtą parduoti nusprendė bendrovės akcininkai neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime (t. 2, b. l. 18).

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas G. D., sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Argumentuoja tuo, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog atsakovas yra nesąžiningas ginčo turto įgijėjas. Nurodo, kad turtą įgijo iš teisėto jo savininko, kurio nuosavybės teisės į šį turtą buvo įregistruotos viešame registre, ir jokių apribojimų sudaryti 2004 m. vasario 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo. Be to, atsakovui nebuvo žinoma apie konkretų prokuratūros pareigūnų domėjimąsi ginčo turtu. Todėl teigia, kad yra sąžiningas įgijėjas, kurio teises gina įstatymai (CK 1.80 str. 4 d., 4.93 str., 4.96 str. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 14 d. nutartis, bylų kat. 15.2.2.3).

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB ,,Stenrosus“ prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinio skundo nepagrįstumą grindžia tuo, kad apeliantas nepateikė atsakovo UAB ,,Stenrosus“ sąžiningumą paneigiančių argumentų. Atsakovo nuomone, tai, kad ginčo turto perleidimo sutartis su atsakovu G. D. buvo sudaryta 2004 m. kovo 1 d., tai yra praėjus tik 11 dienų nuo nuosavybės teisės į ginčo turtą įgijimo momento, negali paneigti atsakovo UAB ,,Stenrosus“ sąžiningumo, nes tai yra įprasta verslo praktika. Be to, net ir pripažinus, kad atsakovas G. D. neturėjo teisės perleisti ginčo turtą, atsakovas UAB ,,Stenrosus“ laikytinas sąžiningu įgijėju, iš kurio nekilnojamasis turtas negali būti išreikalaujamas (CK 4.96 str. 2 d.).

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (toliau - LŠDPS) 2003 m. sausio 24 d. nuosavybės teise įregistravo pastatus (duomenys neskelbtini). Juridinis pagrindas, kuriuo buvo atliktas pastatų įregistravimas nekilnojamojo turto registre, nurodytas 1993 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. 1-66, 1993 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 725.

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje veikusių profesinių sąjungų valdyto turto klausimais buvo priimta eilė įstatymų ir poįstatyminių aktų: 1990 m. liepos 30 d. Aukščiausiosios tarybos nutarimas ,,Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“, 1993 m. gegužės 25 d. Seimo įstatymas ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“, 1993 m. birželio 1 d. Seimo nutarimas ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo, 2000 m. liepos 20 d. ,,Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymas, 1994 m. vasario 17 d. Seimo nutarimu patvirtinti Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti Nuostatai, 1993 m. rugsėjo 17 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 725 ,,Dėl profesinių sąjungų turto grąžinimo tvarkos ir kiti įstatymai ir poįstatyminiai aktai ir kt.

Sprendžiant šią bylą yra svarbu išanalizuoti ne tik tą įstatymą, kurio pagrindu buvo įregistruota atsakovui nuosavybės teisė į ginčo pastatus, bet visumą įstatymų, reglamentavusių profesinių sąjungų turto klausimus, juolab, kad įstatymai, reglamentavę profesinių sąjungų turto klausimus, buvo nenuoseklūs, dviprasmiški. Ginčo pastatai atsakovo LŠ DPS nuosavybės teise įregistruoti 1993 m. birželio 1 d. Seimo nutarimu Nr. 1-66 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR Valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo ir 1993 m. rugsėjo 17 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 725 ,,Dėl profesinių sąjungų turto grąžinimo tvarkos“ pagrindu. Minėtas Seimo nutarimas priimtas nustatyti buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto ir jos dalių perdavimo tvarką, kas numatyta 1993 m. gegužės 25 d. Įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 4 str. Šio įstatymo 3 str. buvo pasakyta, kad nustatyta tvarka inventorizuotos Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turtas, perduodamas nuosavybėn: 1) valstybei - Lietuvos žmonių poreikiams tenkinti ir Lietuvos sporto draugijai ,,Žalgiris“; 2) Lietuvos sporto draugijai ,,Žalgiris“ ir specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti, kurio nuostatus tvirtina Seimas, kuris per 5 metus perduoda turtą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms; 3) buvusiems savininkams pagal Įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų. Seimo nutarimu Nr. 1-66 buvo nustatyta, koks konkrečiai turtas yra Specialiojo fondo nuosavybė. Šio nutarimo 3 dalies 11 ir 12 punktu buvo nustatyta, kad specialiojo fondo turtą sudaro šakinių profesinių sąjungų balanse esantis turtas ir pagrindinės priemonės. Tačiau 1995 m. birželio 27 d., pakeitus Įstatymą ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ atatinkamai buvo pakeistas ir Seimo nutarimas dėl šio įstatymo įgyvendinimo, t.y. nutarimo 3 dalies 11 ir 12 punktai neteko galios. Iš įstatymo pakeitimo rengimo medžiagos (aiškinamojo rašto) turinio matyti, kad priežastis, dėl kurios buvo keičiamas įstatymas, buvo užtikrinti, kad turtas, kuris buvo Specialiojo fondo nuosavybė, nebūtų privatizuotas, parduotas ar perleistas ne profesinėms sąjungoms. 1995 m. birželio 27 d., pakeitus minėto Įstatymo 3 ir 6 straipsnius, buvo įtvirtinta nuostata, kad Specialusis fondas privalo turtą ir lėšas perduoti Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybėn. Pakeitus Įstatymą, Seimas 1995 m. birželio 27 d. pakeitė 1993 m. nutarimą Nr. 1-66 ir pripažino, kad šakinių profesinių sąjungų turtas ir pagrindinės priemonės, nebeperduodamos Specialiajam fondui, o tas turtas, kuris perduotas fondui, turi būti perduotas profesinių sąjungų nuosavybėn. Iš Seimo posėdžio stenogramos turinio matyti, kad Įstatymo ir Seimo nutarimo 1995 m. birželio 27 d. pakeitimai buvo padaryti tuo siekiant, kad profesinių sąjungų turtas tiesiogiai, o ne per Specialųjį fondą, liktų profesinėms sąjungoms (b. l. 47-48, t. 4). Tai matyti ir iš vėlesnių Įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ redakcijų nuostatų, pagal kurias Specialusis fondas jam perduota profesinių sąjungų turtą turėjo perduoti profesinių sąjungų nuosavybėn. Lietuvos Konstitucinis teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu ,,Dėl teisės aktų, kuriais buvo sprendžiami iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto klausimai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau - Konstitucinio teismo nutarimas) konstatuota, kad iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų, kurios buvo SSSR profesinių sąjungų sistemos dalis, valdytas turtas yra Lietuvos valstybės nuosavybė. Konstitucinis teismas, spręsdamas, ar teisės aktai, reglamentavę valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto klausimus, atitinka Konstitucijai konstatavo, kad Įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 6 str. nuostatoje (1995 m. vasario 23 d., 1995 m. birželio 27 d., 1998 m. gruodžio 21 d., 1999 m. birželio 24 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gegužės 23 d. ir 2002 m. sausio 22 d. įstatymo redakcija, kad specialus fondas valdomą turtą, lėšas privalo perduoti Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybėn buvo įtvirtintas toks teisinis reguliavimas pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą buvo nuspręsta perduoti arba jis perduodamas specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms sąjungoms remti, kuris minėtą valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą perduoda Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybėn. 1990 m. kovo 13 d. Aukščiausios tarybos nutarimu ,,Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ buvo įtvirtinta nuostata, kad iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių profesinių sąjungų turtas yra valstybės nuosavybė. 1990 m. liepos 30 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu ,,Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių sąjungų organizacijų turto“ buvo įtvirtinta nuostata, kad dalis Lietuvoje veikusių Valstybinių profesinių sąjungų turto turėtų būti perduota besikuriančioms ar jau susikūrusioms profsąjungoms. Seimas 1993 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. 1-166 nustatė, koks profesinių sąjungų turtas yra perduodamas valstybės ir koks Specialiojo fondo nuosavybėn. Šio nutarimo šeštame ir septintame punktuose buvo įtvirtinta nuostata, kad  valstybė turi profesinėms sąjungoms kompensuoti už tą turtą, kurį perduoda valstybei. Tai suponuoja, kad profesinių sąjungų turtas joms priklauso nuosavybės teise, todėl valstybė už perimtą turtą turi kompensuoti. Šio nutarimo 12 punktu buvo pripažinti netekusiais galios Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimo ,,Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ 2, 3, 4 punktai bei šio nutarimo 1991 m. balandžio 23 d. papildymas ir taip buvo panaikintas draudimas buvusių profsąjungų turto valdytojams bet kaip perleisti ar išnuomoti turtą kitiems juridiniams asmenims ar fiziniams asmenims taip pat reorganizuoti valdomos ūkinės ar komercinės organizacijos ar kitaip keisti jų teisinį statusą. Tai taip pat suponuoja, kad profesinėms sąjungoms turtas priklauso nuosavybės teise, todėl panaikinamas draudimas jį perleisti kitiems asmenims.

Profesinių sąjungų turto teisinis reguliavimas laikotarpyje nuo 1990 m. iki 2003 m. spalio mėn., ką nustatė Konstitucinis teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu, buvo nenuoseklus, prieštaringas ir dviprasmiškas, įstatymai ir kiti teisės aktai neretai paneigia vienas kitą, formuluotės juose vartojamos teisiškai nekorektiškai. Nors nei įstatyme ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“, nei Seimo nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ nebuvo tiesiogiai pasakyta, kad šakinių profesinių sąjungų balanse esantis turtas perduodamas jų nuosavybėn, tačiau, aiškinant šakinių profesinių sąjungų turto teisinį reguliavimą šioje nutartyje aptartų Įstatymų ir Seimo nutarimų nuostatų kontekste, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagal Seimo nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto įgyvendinimo“ šakinių profesinių sąjungų iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo valdytą turtą buvo nuspręsta perduoti jų nuosavybėn.               

Atsakovas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ginčo pastatus įregistravo nuosavybės teise iki 2003 m. rugsėjo 30 d. Konstitucinio teismo nutarimo, kuriuo buvo konstatuota, kad profesinių sąjungų, veikusių iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo, valdomas turtas yra valstybės nuosavybė ir kad įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 4 str., kuris nustatė, kad buvusio Lietuvos TSR profesinių sąjungų turto perdavimo tvarką nustato Seimo nutarimas ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR profesinių sąjungų turto įgyvendinimo“ prieštarauja konstituciniam valstybės principui.    Konstitucinio teismo priimti nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str.). Taigi, pagal įtvirtintą šitame įstatyme nuostatą Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik į ateitį (ex nunc). Kaip jau buvo pasakyta sprendimas įregistruoti atsakovui nuosavybės teisę į ginčo pastatus buvo priimtas iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo. Todėl išdėstytų argumentų pagrindu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo LŠDPS 2003 m. sausio 24 d. įregistruota nuosavybės teise į ginčo pastatus nenaikintina.

Prašymą ŽNTKR VĮ Vilniaus filialui ginčo pastatus įregistruoti nuosavybės teise atsakovas LŠDPS pateikė 2003 m. sausio 17 d., sausio 21 d. (b.l. 20, 22, 23, t. 1). ŽNTKR VĮ Vilniaus filialas daiktines teises į ginčo pastatus įregistravo valstybinių institucijų (Seimo nutarimo ir Vyriausybės nutarimo) pagrindu (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str., 23 str.). Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo (1996 m. rugsėjo 24 d. redakcija) 22 str. 1 punktą daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo pagrindas gali būti valstybės institucijų sprendimas. Tuo tarpu 1993 m. rugsėjo 17 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 725 1995 m. birželio 27 d., pakeitus 1993 m. birželio 1 d. Seimo nutarimą Nr. 1-66, nebuvo pakeistas, t.y. punktas, kuriuo buvo nustatyta, kad šakinių profesinių sąjungų balanse esantis turtas perduodamas specialiajam fondui nebuvo panaikintas. Todėl atsakovo 2002 m. rugsėjo 5 d. prašymas Specialiajam fondui (b.l. 52 t.1) bei Specialiojo fondo prašymas ŽNTKP VĮ Vilniaus filialui įregistruoti pastatus nuosavybės teise tiesiogiai atsakovui vertintinas, kaip patvirtinimas, kad ginčo pastatai neperduoti Specialiajam fondui. 

Pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų LŠDPS ir UAB ,,Tertius“, prokuroras ginčijo tuo pagrindu, kad atsakovas LŠDPS neteisėtai įregistravo ginčo pastatus nuosavybės teise, todėl panaikinus teisinę registraciją, negalima šio atsakovo pripažinti buvus pastatų savininku, nes teisę disponuoti turtu turi tik savininkas. Tačiau dėl jau išdėstytų argumentų teisinė ginčo pastatų registracija nepanaikinama, todėl ir pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų LŠDPS ir UAB ,,Tertius“, nėra pagrindo pripažinti negaliojančia. Kitas dvi ginčo pastatų pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas tarp UAB ,,Tertius“ ir G. D. bei G. D. ir UAB ,,Stenrosus“ buvo ginčijamos tuo pagrindu, kad sutarčių šalys, sužinojusios kad ruošiamas prokuroro ieškinys, siekdamos išvengti galimo teisminio ginčo, pastatus pardavė, t.y. jos negali būti laikomos sąžiningais įgijėjais, todėl pagal CK 1.80 str. 2 d. turi grąžinti viena kitai, ką yra gavusios pagal sutartis. Nurodytais pagrindais pirkimo-pardavimo sutartys negali būti pripažintos negaliojančiomis, nes CK normos (CK 1.78 str. - 1.97 str.) tokių sandorių negaliojimo pagrindų nenumato. Taikyti tokį gynybos būdą, pripažįstant sutartis negaliojančias, taikant ,,grandininės reakcijos“ principą galima tuo atveju, jeigu šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Tuo tarpu valstybės ir atsakovų prievoliniai teisiniai santykiai nesieja, todėl ginčo pastatai gali būti išreikalauti taikant tvarką nustatytą teisės normose reglamentuojančiuose daiktinę teisę, t.y. CK 4.95 str., 4.96 str. tvarka t.y. savininkas, norėdamas išreikalauti turtą, turi įrodyti, kad įgijėjas yra nesąžiningas, išskyrus CK 4.96 str. 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.

CK 4.95 str. pasakyta, kas savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Nepripažinus pirkimo-pardavimo sutarčių negaliojančiomis nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovai, įgiję  ginčo pastatus pagal pirkimo-pardavimo sutartis, valdė turtą neteisėtai.

CK 4.96 str. 2 d. numato, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Netgi pripažinus sandorį negaliojančiu, negali būtų išreikalautas nekilnojamasis turtas iš sąžiningo įgijėjo, išskyrus atvejus numatytus CK 496 str. 1, 2, 3 dalyse (CK 1.80 str. 4 d.). Šiuo metu ginčo pastatus nuosavybės teise valdo atsakovas UAB ,,Stenrosus“, iš kurio šiuos pastatus advokatas prašo išreikalauti. Tačiau nėra pateikta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima padaryti išvadą, kad UAB ,,Stenrosus“ yra nesąžiningas ginčo pastatų valdytojas. Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kuriuo grindžiamas atsakovų, tame tarpe ir UAB ,,Stenrosus“ nesąžiningumas yra tas, kad ginčo pastatai buvo parduoti-pirkti tuo metu, kai prokuratūroje buvo pradėtas nagrinėti pastatų įsigijimo ir pardavimo teisėtumo klausimas. Tačiau vien ta aplinkybė, kad prokuratūroje buvo pradėtas šio klausimo nagrinėjimas, neapsprendžia asmens nesąžiningumo. Be to, nėra įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, kad UAB ,,Stenrosus“ apie tokį pradėtą nagrinėjimą žinojo.

Tų pačių argumentų pagrindu netenkintinas ir apeliacinis skundas dalyje dėl administracinio pastato, kurio teisinė registracija atsakovo LŠDPS nuosavybės teisė yra pripažinta neteisėta.  

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                                    Danutė Milašienė

Teisėjos:                                                                                                   Virginija Čekanauskaitė

                                                                                                                Marytė Mitkuvienė