Civilinė byla Nr. 2-460-823/2019
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00297-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.6; 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens G. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AGANTA“ bankrotas pripažintas tyčiniu,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartimi atsakovei BUAB „AGANTA“ (toliau ir – bendrovė) iškelta bankroto byla. Kreditorė UAB „Lemora“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „AGANTA“ bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktų pagrindais.
2. Pareiškėjos vertinimu, bendrovės nemokumą sukėlė, o tapus nemokiai, dar labiau pablogino jos padėtį, 2015 m. gruodį ir 2016 m. bendrovės sudaryti sandoriai ir buvusio bendrovės vadovo G. G. veiksmai:
2.1. Pagal 2015 m. gruodžio 1 d. turto nurašymo aktus Nr. 15-1 ir Nr. 15-2 buvo nurašyta didelė dalis bendrovės turto, tarp jų ir telefonas Apple 6+ (likutinė vertė 390,70 Eur), vejapjovė – robotas Styga Autoclip (likutinė vertė 665,25 Eur), tačiau nepateikti šio turto nusidėvėjimo, netinkamumo naudoti įrodymai. Pagal 2016 m. vasario 3 d. medžiagų nurašymo aktą atsakovė pripažino panaudojusi savo veikloje turto už 98 983 Eur, o 2016 m. rugsėjo 30 d. aktu atsakovė nurašė turto už 33 157 Eur. Atsakovės 2016 m. rugsėjo 30 d. nurašymo aktas yra neteisėtas, nes tuo metu atsakovei buvo iškelta bankroto byla ir pokyčiai atsakovės turto sudėtyje nebuvo galimi. Be to, nurašymo aktai neteisėtai pagrįsti buhalterinėmis pažymomis, bet ne dokumentais apie negalėjimą turto panaudoti bendrovės veikloje. Medžiagų nurašymo aktų neteisėtumą įrodo ir tai, kad aktuose nurodyta apie medžiagų panaudojimą statant kotedžus (duomenys neskelbtini), tačiau nurašymo aktų priėmimo metu atsakovė statybos darbų nurodytoje vietoje nevykdė. Buvęs bendrovės vadovas G. G. nepateikė įrodymų, jog nurašytos medžiagos buvo sunaudotos jo nurodytuose objektuose. Darytina išvada, kad buvęs bendrovės vadovas sistemingai vykdė nepagrįstus medžiagų nurašymus (2015 m. gruodžio 1 d., 2016 m. sausio 29 d., 2016 m. vasario 3 d. ir 2016 m. rugsėjo 30 d.), o tokie veiksmai vertinti kaip tyčiniai kryptingi veiksmai, kuriais buvo siekiama pabloginti bendrovės turtinę padėtį (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
2.2. Atsakovė netinkamai vedė buhalterinę apskaitą, nes be teisėto pagrindo, nesant konkrečių sutarčių, darbų, užskaitos aktų, 2015 m. gruodžio 31 d. įmonei Adakris Islandija buvo išrašyta PVM sąskaita – faktūra Nr. AGA-0000735 dėl 50 969 Eur sumokėjimo už statybos darbus, netaikant PVM, ir tą pačią 2015 m. gruodžio 31 d. žiniaraščiuose nurodyta, jog sąskaita apmokėta atlikus užskaitą. Taip pat atsakovė 2015 m. gruodžio 31 d. išrašė PVM sąskaitą – faktūrą 34 728,07 Eur sumai L. W., ir tą pačią dieną sąskaita apmokėta atlikus užskaitą, nors atsakovė neturėjo sąskaitos – faktūros surašymą patvirtinančių dokumentų (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
2.3. Bendrovės buvęs vadovas G. G. 2016 m. su kita jo vadovaujama susijusia įmone Ibega AS sudarė eilę nenaudingų sandorių, iš kurių bendrovė turėjo gauti, bet negavo, jokių pajamų (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atsakovė, vykdydama 2016 m. sausio 1 d. betono siurblių Estromat 260 DS4 nuomos sutartį, iš turto nuomininkės Ibega AS už 9 mėnesius turėjo gauti apie 19 080 Eur, tačiau šių pajamų negavo. Taip pat nėra duomenų, jog atsakovė gavo pajamas už medžiagų eksportą į Norvegiją pirkėjai Ibega AS pagal 2016 m. sausio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2016/01-04. Buvęs bendrovės vadovas 2016 m. liepos 7 d. atskirajame skunde pripažino, kad Ibega AS pagal sutartis neatsiskaitė.
2.4. Atsakovė nereikalavo iš įmonės Ibega AS 37 569 Eur skolos pagal 2013 metais išrašytas PVM sąskaitas – faktūras už atliktus darbus. 2016 m. balandžio 2 d. atsakovė sutiko įskaityti įmonės Ibega AS skolą į atsakovei pateiktą sąskaitą NR. IBE 10010 analogiškai 37 569 Eur sumai. Tačiau ši sąskaita, kurios pagrindu atlikta užskaita, galimai suklastota, bankroto administratorei nebuvo perduoti jokie dokumentai, patvirtinantys, kad sąskaita buvo išrašyta teisėtai. Be to, jei sąskaita ir būtų išrašyta pagrįstai, užskaita atlikta pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo grynais ir negrynais pinigais tvarką, nes atsakovė įskaitymo metu, tai yra 2016 m. balandžio 30 d., turėjo kreditorių, kurių reikalavimai sudarė 75 960 Eur. Be to, atsakovė, pažeisdama piniginių lėšų mokėjimo eiliškumą, neteisėtai nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. kovo 9 d. atsiskaitė su kitomis susijusiomis įmonėmis UAB „Ega Invest“ ir UAB „Ega Group“.
3. BUAB „AGANTA“ bankroto administratorė R. P. su prašymu bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovė medžiagas nurašė dar iki bankroto bylos iškėlimo, todėl nėra pagrindo tai vertinti kaip veiksmą, sukėlusį bendrovės bankrotą. Tai patvirtina 2016 m. rugsėjo 29 d. bendrovės balansas, į kurį medžiagos jau nebuvo įtrauktos. 2016 m. rugsėjo 30 d. nurašymo akte nurodant datą buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida. 2015 m. gruodžio 31 d. išrašant sąskaitas – faktūras dėl darbų atlikimo pagal sutartis, sudarytas su L. W., įmone Adakris Islandija, nebuvo pabloginta bendrovės padėtis ir sumažintas bendrovės turtas, nes atsakovė buvo gavusi avansines įmokas (kurios buvo apskaitomos nuo 2013 m.) iš šių sąskaitų – faktūrų išrašymas už atsakovės atliktus darbus patvirtino teisėtą atsakovės gautų lėšų panaudojimą. 2016 m. sausio 1 d. betono maišyklių nuomos sutartis ir 2016 m. sausio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartis su Ibega AS nebuvo nuostolingos bendrovei, nes jos faktiškai nebuvo vykdomos – šias sutartis atsakovė buvo pateikusi tam, kad jai būtų iškelta restruktūrizavimo byla, be to, nuo 2013 m. gruodžio 11 d. betono maišyklės buvo areštuotos. Nėra pagrindo spręsti, kad Ibega AS 2016 m. balandžio 30 d. sąskaita – faktūra Nr. IBE 10010 yra suklastota. Sutiktina, kad pagal šią sąskaitą atlikus įskaitymą buvo pažeistas CK 6.9301 straipsnis, tačiau sandoris nebuvo ginčijamas, nes Ibega AS yra Norvegijos įmonė, iš kurios nebūtų galimybių atgauti reikalavimo.
4. Trečiasis asmuo G. G. su prašymu bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu nesutiko. Nurodė, kad teisėtai nurašė atsakovės veikloje nenaudojamą turtą ir tuo atsakovei žalos nepadarė. Nurašyti betono siurbliai buvo perduoti bankroto administratorei ir parduoti bendrovės bankroto procese, todėl atsakovei bei jos kreditoriams žala nebuvo padaryta. Atsakovė tinkamai vykdė atsiskaitymus su atsakovės padaliniu Adakris Islandija NUV, užsakove L. W., ir tai patvirtina atsakovės buhalterinės apskaitos duomenys. Atsakovė siekė atsiskaityti su savo kreditoriais ir mokėjimų eiliškumo nepažeidė.
5. Tretieji asmenys (kreditoriai) V. M., M. M., S. P. ir L. P. su prašymu bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu sutiko. Nurodė, kad nėra įrodymų, jog atsakovė teisėtai atliko medžiagų ir ilgalaikio turto nurašymą. Nuo 2011 metų atsakovė statybos darbų (duomenys neskelbtini) neatliko ir tuo metu kotedžų statybai medžiagų nepanaudojo, pagal 2011 m. vasario 23 d. deklaraciją įregistruotas 100 proc. statybos baigtumas visų 4 kotedžų, esančių (duomenys neskelbtini), todėl medžiagos nurašytos nepagrįstai arba dokumentai buvo suklastoti. Visa tai nustatyta 2016 m. įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriais S. ir L. P. bei V. ir M. M. iš atsakovės priteisti nuostoliai dėl kotedžų. Bendrovė buvo tyčia privesta prie bankroto, jos turtas nuolat buvo mažinamas, jį perleidžiant susijusioms įmonėms, sudaromi nenaudingi sandoriai, nevykdomi įsipareigojimai. Be to, atsakovės turtas (žemės sklypas (duomenys neskelbtini)) bankroto procese buvo parduotas per maža kaina (39 700 Eur), galimai iš anksto susitarus su žinomu pirkėju.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. sausio 15 d. nutartimi pripažino BUAB „AGANTA“ bankrotą tyčiniu; iš trečiojo asmens G. G. pareiškėjos UAB „Lemora“ naudai priteisė 1 391 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovei priklausantis telefonas Apple 6+, vejapjovė Styga Autoclip 523, dvi betono maišyklės, taip pat 80 807 Eur vertės ilgalaikis turtas 2015 m. gruodžio 1 d. nurašytas nesant tam teisėto ir faktinio pagrindo, nes atsakovė nepagrindė, jog šis turtas nebegalėjo būti naudojamas bendrovės veikloje, atsakovės darbuotojų komisijos, kuri pasirašė nurašymo aktą, išvados nepagrįstos jokiais rašytiniais įrodymais, nuotraukomis, defektavimo aktais. Be to, betono maišyklių nurašymo nepagrįstumą patvirtina tai, kad atsakovė, pateikdama prašymą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nurodė, jog yra sudariusi sutartį dėl 2 betono maišyklių Estromat 260 DS 4 nuomos.
8. Teismas nustatė, jog bendrovė 2016 m. vasario 3 d. ir 2019 m. rugsėjo 30 d. nurašymo aktais nepagrįstai nurašė didelės vertės statybines medžiagas. Nurašymo aktuose nurodyta, kad medžiagos panaudotos 2011 m., 2012 m. statybos objektuose (duomenys neskelbtini), statant kotedžą S. P., ir kotedžą M. M.. Tačiau pagal byloje esantį galiojantį 2010 m. gruodžio 17 d. susitarimą šalys UAB „AGANTA“, M. M. ir M. M. susitarė nuo 2011 m. sausio 11 d. nutraukti 2009 m. gruodžio 18 d. statybos darbų rangos sutartį, taigi šiems asmenims bendrovė 2011 m. ir 2012 m. statybos darbų neatliko. Be to, byloje nepateikta įrodymų, jog nurašymo aktuose nurodytos medžiagos buvo nugabentos ir panaudotos nurodytame statybos objekte (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad atsakovė, prieš bankroto bylos iškėlimą be teisėto pagrindo, nepagrįstai nurašydama ilgalaikį įmonės turtą, didelės vertės statybines medžiagas, priėmė nuostolingus bendrovei sprendimus ir tai nulėmė atsakovės tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
9. Teismas nustatė, kad 2009, 2019 metais atsakovė iš įmonės Adakris UAB, Utibu A Islandi buvo gavusi 50 969 Eur avansines įmokas. Atsakovė 2015 m. gruodžio 31 d. šiai įmonei išrašė PVM sąskaitą – faktūrą nurodytai sumai. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad atsakovė atliko statybos darbus, todėl 2015 m. gruodžio 31 d. turėjo turtinę teisę reikalauti skolos už atliktus darbus Islandijoje, bet realūs atliktų darbų kiekiai nėra byloje nustatyti. Nors atsakovė fiksavo savo turtines teises buhalterinėje apskaitoje, tačiau nustatyti šių dydžių pagrįstumą byloje nėra galimybės. Atsakovė 2015 m. gruodžio 31 d. taip pat nepagrįstai išrašė PVM sąskaitą – faktūrą L. W., nes atsakovė neturėjo sąskaitos – faktūros surašymą patvirtinančių dokumentų. Teismas nustatė, kad atsakovė iš L. W. 2008-2009 metais gavo 123 628 Eur. Darbų atlikimą 2008 metais patvirtina atliktų statybos darbų aktai, tačiau statybos darbų sutartis bankroto administratorei neperduota, todėl nėra galimybės nustatyti atsakovės turtinių teisių L. W. atžvilgiu dydžio ar spręsti apie tinkamą statybos rangos sutarties įvykdymą. Atsakovė buvo sudariusi betono siurblių Estromat 260 DS4 nuomos sutartį, tačiau nėra jokių duomenų apie lėšų pagal nuomos sutartį gavimą ir / ar nuomos sutarties nutraukimą. Be to, atsakovė nepagrįstai nereikalavo iš įmonės Ibega AS 37 569 Eur skolos pagal 2013 metais išrašytas PVM sąskaitas – faktūras. Teismui nepateikta prekių pirkimo – pardavimo sutartis, todėl nėra galimybės nustatyti, kokie buvo šalių įsipareigojimai, teisės, ar nebuvo pažeisti atsakovės interesai. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad 2016 m. balandžio 2 d. Ibega AS išrašė sąskaitą – faktūrą dėl 37 569 Eur skolos už garantiniu laikotarpiu atliktus darbus, tačiau ši sąskaita yra be įmonės Ibega AS spaudo, nepasirašyta atsakingo asmens. Atsakovė į šias aplinkybes neatsižvelgė ir atliko įskaitymą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad sutarčių vykdymas su įmone Adakris Islandija, L. W., įmone Ibega AS patvirtina aplaidų atsakovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes pagal atsakovės pateiktus dokumentus negalima tinkamai nustatyti duomenų apie atsakovės turtą, todėl bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.
10. Teismas pažymėjo, kad UAB „Ega Invest“ ir UAB „Ega Group“ atliktais mokėjimais atsakovės turtinė padėtis nebuvo pabloginta, todėl tyčinio bankroto požymis atsiskaitant su nurodytomis įmonėmis nenustatytas. Visgi, kaip minėta, atsakovė 2016 m. balandžio 30 d. atliko įskaitymą dėl bendrovės Ibega AS 37 569 Eur finansinio reikalavimo, nors neturėjo teisės atlikti įskaitymą ir tuo sumažinti savo turto vertę, todėl šios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina tyčinį atsakovės bankrotą, pažeidus atsiskaitymo su kreditoriais eilę (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Trečiasis asmuo G. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditorės UAB „Lemora“ prašymą pripažinti UAB „AGANTA“ bankrotą tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos prielaidomis apie tariamą negalėjimą nustatyti bendrovės ūkinės veiklos rezultatų dėl atskirų sandorių sudarymo bei vykdymo, taip pat prielaidomis dėl atskirų verslo apskaitos standartų pažeidimo, neatsižvelgiant į visus kitus bylos įrodymus bei atsakovės vadovo veiksmus siekiant atkurti bendrovės mokumą. Atsakovės turtas nebuvo iššvaistytas, jis buvo perduotas bankroto administratorei bei realizuotas bankroto proceso metu, tuo pačiu atsiskaitant su dalimi kreditorių. Bendrovės vadovo veiksmai, ištaisant buhalterinės apskaitos klaidas, yra teisėti bei nesudarantys pagrindo išvadai, kad bendrovės bankrotas buvo tyčinis. Byloje nėra įrodymų, kad buvusio bendrovės vadovo veiksmais bendrovės finansinė padėtis buvo pabloginta 2015-2016 metais. Priešingai, buvęs bendrovės vadovas siekė atkurti bendrovės mokumą, inicijavo restruktūrizavimą, o iškėlus bankroto bylą visą bendrovės turtą perdavė bankroto administratorei.
11.2. G. G. į atsakovės vadovo pareigas buvo paskirtas 2015 m. balandžio 10 d. ir, susipažinus su bendrovės finansine ir ūkine padėtimi, tapo aišku, kad būtina ištaisyti buhalterinės apskaitos klaidas už ankstesnius laikotarpius. Dėl teisminių ginčų kaip sąnaudos buvo savalaikiai nenurašytos statybinės medžiagos, todėl jos apskaitoje buvo nurodytos kaip „nebaigta statyba“. Pasibaigus civiliniams ginčams, bendrovės vadovas vykdė jam įstatymu priskirtas pareigas ištaisyti apskaitos klaidas.
11.3. 2015 metais atsakovė atsiskaitė su kreditore UAB „Lemora“ bei sumokėjo jai 183 380,76 Eur, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista atsiskaitymo su kreditoriais eilė. Be to, šios kreditorės nepatenkinta reikalavimo suma nuo visų atsakovės kreditorei mokėtinų sumų tesudaro 3,5 proc., t. y. atsakovė didžiąją dalį reikalavimų šiai kreditorei yra sumokėjusi. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorės pelno marža padengia šią nuostolių dalį, su ja buvo atsiskaitoma kaip su kitais kreditoriais, spręstina, jog pareiškėja piktnaudžiauja teise, prašydama atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu.
11.4. Teismo argumentai, kad bendrovės vadovas nepagrįstai nurašė ilgalaikį turtą – planšetę Apple iPad bei du kompiuterius, nes šių daiktų dalys neva galėjo būti panaudotos kreditorių finansiniams reikalavimams dengti, yra nepagrįsti. Nurodytų daiktų likutinė vertė tesudaro 410,23 Eur. Elektronikos prietaisų gamintojai draudžia ardyti tokio pobūdžio prietaisus dėl kenksmingų aplinkai medžiagų buvimo juose. Be to, nesutiktina su teismo argumentu, jog bendrovės darbuotojų sudaryta komisija nepagrįstai nurašė sugedusį telefoną Apple+6 ir vejapjovę. Aplinkybė, kad turto nurašymo komisiją sudarė bendrovės darbuotojai yra įprastinė įmonės turto nurašymo praktika. Teismo nutartyje, tikėtina, suklaidinus pareiškėjos atstovui, neteisingai nurodyta dalies nurašyto turto vertė – nurodoma turto įsigijimo, o ne likutinė turto vertė nurašymo metu, tokiu būdu siekiant padaryti įspūdį apie kreditoriams padarytą didelę žalą.
11.5. Atsakovė siekė restruktūrizuotis ir šio proceso metu nuomoti betono maišykles Ibega AS. Kadangi restruktūrizavimo byla nebuvo iškelta, tai atitinkamai ir turtas nebuvo perduotas nuomai, todėl nuomos mokestis ir neturėjo būti mokamas, o nuomos pajamų negavimas negali būti vertinamas kaip nuostoliai.
11.6. Atsiskaitymai su kreditoriais vykdo kiek įmanoma proporcinga apimtimi, nepažeidžiant CK 6.9301 straipsnio. Įskaitymu su Ibega AS nebuvo padaryta žala bendrovei ir jos kreditoriams. Atsakovė, atlikusi rangos darbus už 37 569 Eur sumą, iš Ibega AS gavo prekių sąskaitą tokios sumos apimtyje, todėl bendrovė nuostolių dėl įskaitymo nepatyrė. Be to, Ibega AS bankroto byloje nepareiškė 14 908 Eur finansinio reikalavimo, kas leido UAB „AGANTA“ išvengti tokio dydžio prievolės. Įskaitymų atlikimo metu bendrovė nebuvo skolinga darbuotojams 6 220 Eur, nes tai mokėtini įsipareigojimai darbuotojams už praėjusį mėnesį (2014 m. gruodį), o ne ankstesnių laikotarpių skolos.
12. Pareiškėja UAB „Lemora“ pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui pareiškimą, kuriuo atsisako nuo savo prašymo UAB „AGANTA“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodo, kad prašymo atsisakymo pasekmės jai yra žinomos. Sutinka, kad būtų panaikinta skundžiama Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis ir būtų priimtas teismo sprendimas dėl bendrovės pabaigos bei būtų užbaigtos BUAB „AGANTA“ bankroto procedūros.
13. Atsiliepimu į trečiojo asmens G. G. atskirąjį skundą trečiasis asmuo (kreditorė) UAB „Kerpita“ prašo atskirąjį skundą tenkinti: skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškimą dėl BUAB „AGANTA“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti; taip pat sutinka su UAB „Lemora“ pareiškimu dėl atsisakymo nuo reikalavimo BUAB „AGANTA“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. UAB „Lemora“ atsisakius nuo pareiškimo atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu, skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta. Tokiu būdu nebūtų pažeisti kreditorių interesai, nes kiti kreditoriai pareiškimo dėl BUAB „AGANTA“ bankroto pripažinimo tyčiniu nereiškė. Tai, kad tam tikri kreditoriai prisijungė prie UAB „Lemora“ pareiškimo atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu, nereiškia, kad jie savarankiškai įgyvendino savo procesines teises kaip pareiškėjai, jie neturi savarankiškų reikalavimų šioje byloje.
13.2. Bendrovės buvusio vadovo veiksmai padėjo išvengti didesnės žalos pačiai bendrovei ir jos kreditoriams, byloje nėra duomenų, kad buvęs bendrovės vadovas uždelsė kreiptis į teismą dėl bankroto, iššvaistė, nuslėpė, pasisavino ar perleido tretiesiems asmenims bendrovės turtą. Priešingai, didžiausi bendrovės kreditoriai yra per akcininkus, buvusius vadovus ar darbuotojus susijusios įmonės (UAB „Ega Invest“, UAB „Ega Group“, UAB „Kerpita“), kurių bendra reikalavimų suma siekia 152 237,97 Eur, t. y. 62,30 proc. visų reikalavimų sumos. Po to, kai visas bendrovės turtas yra parduotas ir bankroto procesas iš esmės baigtas, dirbtinai inicijuotas bankroto pripažinimo tyčiniu procesas prieštarauja bankroto proceso tikslams.
14. Atsiliepimu į trečiojo asmens G. G. atskirąjį skundą trečiasis asmuo (kreditorė) UAB „Ega Invest“ prašo atskirąjį skundą tenkinti: skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškimą dėl BUAB „AGANTA“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti; taip pat sutinka su pareiškėjos UAB „Lemora“ pareiškimu dėl atsisakymo nuo reikalavimo BUAB „AGANTA“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Tenkinus bankroto administratorės ir UAB „Lemora“ prašymą dėl BUAB „AGANTA“ veiklos pabaigos nebūtų pažeistos kreditorių teisės ar viešasis interesas. Viešąjį interesą atstovaujantys mokesčių administratoriai nėra pateikę prašymo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.
14.2. Pardavus bendrovės turtą nėra teisinės prasmės tęsti teisminius ginčus dėl bendrovės pabaigos ar bankroto pripažinimo tyčiniu, kurie susiję su siekiu atkeršyti buvusiam bendrovės vadovui ir tik didina šalių išlaidas teisminiams ginčams bei bankroto administravimo išlaidas.
14.3. Nėra pagrindo išvadai, jog buvęs bendrovės vadovas privedė bendrovę prie bankroto tyčia. Priešingai, jei buvęs vadovas nebūtų atlikęs pareiškime nurodytų veiksmų (ištaisė buhalterines apskaitos klaidas, nurašant panaudotas medžiagas už ankstesnius laikotarpius ir / ar išrašė sąskaitas kreditoriams, padengiant priepriešinius reikalavimus) kreditorių finansiniai reikalavimai būtų didesni. Nėra svarbu, kokiame statybos objekte buvo panaudotos ankstesniuose apskaitos laikotarpiuose panaudotos statybinės medžiagos, nes tai nekeičia bendrovės turtinės padėties bankroto bylos iškėlimo dienai.
15. Atsiliepimu į trečiojo asmens G. G. atskirąjį skundą BUAB „AGANTA“ bankroto administratorė R. P. prašo atskirąjį skundą tenkinti ir skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad UAB „Lemora“ pareiškimas atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu nepagrįstas, pati pareiškėja pareiškė atsisakanti nuo prašymo bankrotą pripažinti tyčiniu.
16. Atsiliepimu į trečiojo asmens G. G. atskirąjį skundą tretieji asmenys V. M., M. M., S. P. ir L. P. prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Pats buvęs bendrovės vadovas G. G. pripažino, jog buvo padaryta buhalterinės apskaitos klaidų ir aplaidžiai tvarkyta bendrovės buhalterinė apskaita, turto nurašymas buvo fiktyvus, realiai nesant medžiagų, bei kad kreditorės UAB „Ega Invest“, UAB „Ega Group“ ir UAB „Kerpita“ yra susijusios su atsakove įmonės.
16.2. Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, tik po bankroto bylos iškėlimo buvo susirūpinta dėl galimybės toliau vystyti veiklą, panaudoti turimą areštuotą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir restruktūrizuotis.
16.3. 2016 m. vasario 3 d. ir rugsėjo 20 d. medžiagų nurašymo aktai Nr. 162 ir Nr. 16 suklastoti, jose nurodytos medžiagos nurašytos nepagrįstai, nes nuo 2011 m. bendrovė jokių statybos darbų (duomenys neskelbtini) nevykdė. 2016 m. įsiteisėjusiais teismų sprendimais V. ir M. M. ir S. ir L. P. priteisti nuostoliai dėl kotedžų.
16.4. Nepaisant turimų skolų, nevykdomų įsipareigojimų, bylų teisme ir prastos finansinės padėties jau 2011 m., bendrovė ruošėsi bankrotui, galimai klastojo dokumentus, 2015-2016 m. turtas buvo perleidžiamas susijusioms įmonėms arba nurašomas, tokiu būdu prarasti ir V. bei M. M. civiliniam ieškiniui užtikrinti pagal teismo nutartį areštuoti bendrovei priklausę 7 automobiliai. Taigi, bendrovė buvo sąmoningai blogai valdoma nurašant ilgalaikį turtą, statybines medžiagas, aplaidžiai tvarkant buhalterinę apskaitą, neteisėtai vykdant atsiskaitymus, sudarant nenaudingus sandorius. Šiuo atveju atsakovės, jos vadovų veikloje galimai yra ir skolininko nesąžiningumo ir (ar) nusikalstamo bankroto požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208, 209 straipsniai).
16.5. UAB „Lemora“ pateikė atsisakymą nuo prašymo bankrotą pripažinti tyčiniu, nes buvęs bendrovės vadovas G. G., norėdamas išvengti atsakomybės, galimai atsiskaitė su šia kreditore. Tai patvirtina, kad bendrovės bankrotas tyčinis.
17. Lietuvos apeliaciniame teisme taip pat gauti trečiųjų asmenų V. M., M. M., S. P. ir L. P. prašymai laikyti juos trečiaisiais asmenimis, pareiškusiais savarankiškus reikalavimus BUAB „AGANTA“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad bylos nutraukimas pagal UAB „Lemora“ atsisakymą nuo prašymo bankrotą pripažinti tyčiniu pažeistų trečiųjų asmenų, kurie turi materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir reiškia savo reikalavimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, teises, prieštarautų greito bylos nagrinėjimo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Esant trečiųjų asmenų pareikštam reikalavimui bankrotą pripažinti tyčiniu, nėra pagrindo nutraukti bylą.
18. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas apelianto G. G. prašymas priimti naujus įrodymus – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5038-808/2013, buto ir žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, žemės sklypo su namo ir butų paskirstymu sklype plano, 2010 m. gruodžio 27 d. susitarimo dėl rangos sutarties nutraukimo sąlygų ir įsipareigojimų pabaigos kopijas, pavedimų 40 000 Lt dėl kompensacijos sumokėjimo kopijas. Apeliantas nurodo, kad būtinybė pateikti papildomus įrodymus bei argumentus kilo V. M., M. M., S. P. ir L. P. pateikus prašymą dėl jų procesinės padėties pakeitimo. Priešingai nei nurodo M. M. (kuri yra S. ir L. P. dukra), nurašant medžiagas žala bendrovei nebuvo padaryta. Adresu (duomenys neskelbtini) pastatytame pastate atsakovė įrengė 4 kotedžus, iš kurių vieną 2013 m. rugpjūčio 16 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo tretieji asmenys L. ir S. P., todėl akivaizdu, kad rangos darbai šiame kotedže buvo vykdomi iki jo statybos užbaigimo ir pardavimo dienos. Taigi, statybos medžiagos buvo panaudotos statyboje iki jos užbaigimo, apskaitomos kaip „nebaigta statyba“, o 2015 m. perkeltos į sąnaudas, jas nurašant pagal Verslo apskaitos standartus. Tai, kad nors pagal 2010 m. gruodžio 27 d. susitarimą M. ir V. M. iš bendrovės gavo 40 000 Lt kompensaciją už nepristatytas prekes ir galimus trūkumus ateityje, kuriuos jie patys šalins savo sąskaita ir rizika, šie asmenys vis tiek kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl darbų trūkumų šalinimo išlaidų ir naujos kompensacijos priteisimo (ieškinys iš dalies buvo patenkintas ir reikalavimas patvirtintas bankroto byloje), parodo šių asmenų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nurodant melagingus teiginius dėl bendrovės tyčinio bankroto požymių. Apelianto teigimu, V. M., M. M., S. P. ir L. P. prašymas dėl jų procesinės padėties pakeitimo atmestinas, nes nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme tretieji asmenys tokio prašymo nereiškė, o apeliacinio proceso ribas nustato apeliacinio skundo ribos. Nesant aiškių ir pagrįstų tyčinio bankroto požymių, šie kreditoriai tyčinio bankroto siekia tam, jog jų bankroto procese likę nepatenkinti finansiniai reikalavimai būtų atlyginti prisiteisiant žalą iš bendrovės buvusio vadovo.
19. Tretieji asmenys V. M., M. M., S. P. ir L. P. prašo atsisakyti prijungti apelianto G. G. pateiktus naujus įrodymus, nurodydami, kad dalis teikiamų dokumentų jau yra byloje, o kiti dokumentai su nagrinėjama byla nėra susiję.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Kadangi kreditorė, kurios pareiškimo pagrindu buvo pradėta byla dėl tyčinio bendrovės bankroto, pareiškė teismui atsisakanti šio savo reikalavimo, byloje taip pat turi būti sprendžiama, ar toks atsisakymas teismo gali būti priimtas ir byla dėl tyčinio bankroto nutraukta, atsižvelgiant į tai, kad dalis trečiųjų asmenų be savarankiškų reikalavimų procesiniu statusu byloje dalyvaujančių bendrovės kreditorių nepritaria bylos nutraukimui ir palaiko reikalavimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.
Dėl trečiųjų asmenų V. M., M. M., S. P. ir L. P. procesinės padėties byloje ir pareiškėjos atsisakymo nuo pareiškimo priėmimo
21. ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalis numato, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus ĮBĮ nustatytas išimtis. Iš esmės tokią pačią taisyklę įtvirtina ir CPK 1 straipsnio 1 dalis. Atsižvelgiant į tai, kad tyčinio bankroto procedūra yra sudėtinė ir neatskiriama bankroto bylos dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-219/2018), klausimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjamas pagal bendrąsias CPK nustatytas ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, kurias numato ĮBĮ nuostatos.
22. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Teismas, gavęs kreditoriaus (kreditorių) arba administratoriaus prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, apie gautą prašymą ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos praneša kitiems įmonės kreditoriams ir administratoriui (jeigu prašymą pateikė ne administratorius). Pranešime teismas nurodo, kad kreditoriai ir administratorius per teismo nustatytą, ne trumpesnį kaip 14 ir ne ilgesnį kaip 30 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos, terminą turi teisę pateikti jiems žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmės šio straipsnio 2 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių nustatymui ir bankroto pripažinimui tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalis).
23. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalį, likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Taigi, įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu turi įtakos šios įmonės kreditorių teisei ateityje nukreipti savo reikalavimus tiesiogiai į kaltais dėl tyčinio bankroto pripažintais asmenis, t y. kiekvienas įmonės kreditorius turi teisinį suinteresuotumą šio klausimo išsprendimu.
24. ĮBĮ nenumato, kokiu procesiniu statusu byloje turi dalyvauti kreditoriai, neinicijavę proceso dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau palaikantys šį pareiškėjo reikalavimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto bylų (o taip pat ir tyčinio bankroto procedūros, esančios neatskiriama bankroto bylos dalimi) procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto materialiųjų teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais. Bankrutuojančios įmonės kreditoriai, kurių reikalavimai patvirtinti teismo, bankroto byloje naudojasi trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2010). Atsižvelgiant į tai, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriai, palaikantys pareiškėjo reikalavimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, neturi trečiąjį asmenį, pareiškiantį savarankiškus reikalavimus, apibūdinančios ginčo šalims priešpastatomos materialinės teisės į ginčo dalyką, darytina išvada, kad procese dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu kreditorių, kurie patys nesikreipė dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, procesinis statusas nesikeičia, t. y. jie laikytini trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų.
25. Iš bylos duomenų matyti, kad tretieji asmenys V. M. ir M. M. bei S. P. ir L. P. pirmosios instancijos teisme neteikė savarankiško prašymo BUAB „AGANTA“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Šie asmenys teikė tik atsiliepimą į UAB „Lemora“ prašymą atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu, išreikšdami pritarimą tokiam prašymui. Taigi, nurodyti asmenys pagrįstai byloje dalyvauja trečiųjų asmenų be savarankiškų reikalavimų procesiniu statusu – teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas jų procesinį statusą nurodė netiksliai, yra nepagrįsti, o apeliacinės instancijos teismui pareikštas šių trečiųjų asmenų prašymas pakeisti (patikslinti) jų procesinę padėtį į trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, atmestinas.
26. ĮBĮ taip pat nenumato jokių specialių taisyklių, pagal kurias turėtų būti sprendžiamas kreditoriaus reikalavimo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu atsisakymo klausimas, todėl šis klausimas spręstinas pagal bendrąsias CPK nustatytas taisykles. Visgi, sprendžiant dėl tokio reikalavimo atsisakymo ir jo procesinių padarinių turi būti atsižvelgiama į bankroto proceso ypatumus ir tai, kad ieškovo teisė atsisakyti ieškinio pagal CPK nuostatas nėra absoliuti – pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, jeigu šis veiksmas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.
27. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu, taip pat kad operatyvumo principas yra vienas esminių bankroto proceso principų. Šio principo akivaizdžiai neatitiktų situacija, jei klausimas dėl konkrečios įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu teismo būtų nagrinėjamas pakartotinai pagal atskirų kreditorių nepriklausomai vienas nuo kito reiškiamus reikalavimus. ĮBĮ nuostatos, numatančios prašymo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu nagrinėjimo procesinę tvarką (ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalis), leidžia teigti, kad šis klausimas teismo turi būti nagrinėjamas viename procese, įtraukiant į jį visus suinteresuotus asmenis ir išsamiai ištyrus visų suinteresuotų asmenų pateiktą informaciją, galinčią turėti reikšmės įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu, nepriklausomai nuo to, ar šie asmenys patys pasinaudojo teise pateikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, ar buvo teismo informuoti apie kito suinteresuoto asmens jau pradėtą atitinkamą procesą ir savo poziciją, palaikančią pareiškėjo reikalavimus, išdėstė atsiliepime į pareiškimą. Tuo pačiu tai reiškia, kad vienam iš kreditorių pasinaudojus teise pateikti pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu ir vėliau šio reikalavimo atsisakius, procesas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu negali būti nutraukiamas, jei kiti šiame procese dalyvaujantys kreditoriai toliau siekia šio klausimo nagrinėjimo iš esmės ir laikosi pozicijos, kad įmonės bankrotas galimai yra tyčinis.
28. Atsižvelgiant į šios nutarties 27 punkte išdėstytus motyvus bei tai, kad tretieji asmenys V. M. ir M. M. bei S. P. ir L. P., pagal įstatymą turintys teisę pateikti pareiškimą dėl BUAB „AGANTA“ bankroto pripažinimo tyčiniu, siekia šio klausimo nagrinėjimo iš esmės, konstatuotina, jog priėmus UAB „Lemora“ atsisakymą nuo pareiškimo dėl BUAB „AGANTA“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir šiuo pagrindu bylą nutraukus būtų pažeistas viešasis interesas, reikalaujantis, kad įmonės bankroto procedūros nebūtų vilkinamos, todėl UAB „Lemora“ atsisakymą nuo pareiškimo priimti atsisakytina. Atsisakius priimti UAB „Lemora“ atsisakymą nuo pareiškimo, byla pagal trečiojo asmens G. G. atskirąjį skundą nagrinėtina iš esmės.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
29. Apeliantas G. G. pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – kartu su atskiruoju skundu pateikė atlyginimų žiniaraštį už 2014 m. 12 mėn., 2013 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitą – faktūrą S. P., 2014 m. gruodžio 31 d. Ibega AS debeto likučio ir išankstinių mokėjimų tiekėjams specifikaciją, 2011–2016 metų apyvartos žiniaraščius, S. P., L. W., Adakris Islandija PVM deklaracijas, taip pat po atskirojo skundo pateikimo papildomai pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5038-808/2013, buto ir žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, žemės sklypo su namo ir butų paskirstymu sklype plano, 2010 m. gruodžio 27 d. susitarimo dėl rangos sutarties nutraukimo sąlygų ir įsipareigojimų pabaigos kopijas, pavedimų 40 000 Lt dėl kompensacijos sumokėjimo kopijas. Apelianto teigimu, šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tretiesiems asmenims V. M., M. M., S. P. ir L. P. pareiškus prašymą dėl jų procesinės padėties pakeitimo ir reikalaujant klausimo dėl tyčinio bankroto nagrinėjimo iš esmės.
30. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šis draudimas nėra absoliutus, kadangi pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017). CPK 314 straipsnyje įtvirtintas naujų įrodymų pateikimo ribojimas pirmiausia nukreiptas prieš nesąžiningus proceso dalyvius. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir tapti kliūtimi teismui įvykdyti teisingumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 52 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
31. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme taikytinos ne tik CPK 314 straipsnio nuostatos, numatančios papildomas naujų įrodymų leistinumo sąlygas, bet ir bendrosios įrodinėjimo procesą reglamentuojančios teisės normos, vadovaujantis kuriomis teismas priima tik tuos įrodymus, kurie turi ryšį su byloje nagrinėjamu klausimu, t. y. patvirtina arba paneigia konkrečiai bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
32. Iš prašymo dėl naujų įrodymų priėmimo turinio ir kartu su juo teikiamų įrodymų matyti, kad apeliantas dalimi naujai teikiamų įrodymų (mokėjimo pavedimų kopijomis, Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5038-808/2013) siekia ne įrodinėti aplinkybes, kurios gali būti reikšmingos BUAB „AGANTA“ bankroto pripažinimui tyčiniu, o apeliuoja į, apelianto vertinimu, nesąžiningus trečiųjų asmenų veiksmus siekiant žalos atlyginimo rangos teisiniuose santykiuose. Kadangi ši aplinkybė nesudaro nagrinėjamos bylos ginčo dalyko, aptartus apelianto naujai teikiamus įrodymus atsisakytina priimti kaip nesusijusius su byla. Bylos duomenimis buto ir žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, 2010 m. gruodžio 27 d. susitarimas dėl rangos sutarties nutraukimo sąlygų ir įsipareigojimų pabaigos ir namo nuotraukos jau yra byloje (7 t., b. l. 44-48, 62-63, 72-73), todėl pakartotinis šių įrodymų prijungimas prie bylos yra netikslingas. Kiti apelianto kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai tiesiogiai susiję su byloje nagrinėjamu klausimu, tretieji asmenys su šiais įrodymais yra susipažinę, todėl jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, taip pat į šioje byloje vyraujantį viešąjį interesą, į tai, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad apeliantas piktnaudžiauja naujų įrodymų teikimo teise, šie apelianto naujai pateikti įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl tyčinio bankroto
33. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
34. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018 19 punktas; 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018 18 punktas).
35. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 15 punktas; 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 26 punktas). Kitaip tariant, net ir nustačius neteisėtus įmonės buvusių vadovų veiksmus, kuriais, be kita ko, galėjo būti padaryta žala įmonei (t. y. įmonės vadovų civilinę atsakomybę galimai lemiančius veiksmus), ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama spręsti dėl įmonės tyčinio bankroto, jei nenustatoma, kad būtent dėl šių neteisėtų veiksmų įmonė tapo nemokia arba jau būdama nemokia prarado esminę turimo turto dalį.
36. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi BUAB „AGANTA“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto (buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai) ir 5 punkto (teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros) pagrindais, taip pat vadovaudamasis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta prezumpcija (atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą). Tokias savo išvadas pirmosios instancijos teismas grindė aplinkybėmis, susijusiomis su bendrovės ilgalaikio turto, statybinių medžiagų nurašymu, taip pat įskaitymo sandoriais su Adakris Islandija, L. W., įmone Ibega AS. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl BUAB „AGANTA“ tyčinio bankroto nesutinka.
Dėl ilgalaikio turto nurašymo
37. Kaip jau minėta, vienas iš pagrindų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas sprendė dėl BUAB „AGANTA“ tyčinio bankroto, buvo tas, kad 2015 m. pabaigoje buvo nurašyta dalis bendrovės ilgalaikio turto. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė nepagrindė, jog šis turtas nebegalėjo būti naudojamas bendrovės veikloje, o atsakovės darbuotojų komisijos, kuri pasirašė nurašymo aktą, išvados, nepagrįstos nuotraukomis, defektavimo aktais, ar kitais įrodymais, turto nurašymo teisėtumo nepatvirtina.
38. Apeliacinės instancijos teismas, versdindamas šios skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies ir su tuo susijusių šalių argumentų pagrįstumą, visų pirma, pažymi, kad bendrovės ilgalaikio turto nurašymas tyčinio bankroto požymiu gali būti pripažintas tik esant dviejų sąlygų visumai: pirma, turtas turi būti nurašytas nepagrįstai ir, antra, toks nurašymas turi turėti esminės įtakos bendrovės mokumui. Kitu atveju (nesant antrosios sąlygos) nepagrįstas turto nurašymas galėtų būti vertinamas tik kaip pagrindas bendrovei reikalauti žalos atlyginimo iš kaltųjų asmenų, tačiau nereikštų tyčinio bendrovės bankroto.
39. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ūkio subjekto veiksmų neteisėtumas pagal įstatymą nėra preziumuojamas, procesinė neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka atitinkamus reikalavimus reiškiančiam asmeniui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovės darbuotojų komisijos pasirašyti turto nurašymo aktai nėra papildomai pagrįsti kitais dokumentais (pvz., turto nuotraukomis) savaime nėra pakankama spręsti, jog turtas buvo nurašytas neteisėtai, juolab, kad pačiuose turto nurašymo aktuose yra nurodyta turto nurašymo priežastis. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra dalies turto įvedimo į eksploataciją aktai, taip pat kiti dokumentai, galintys turėti reikšmės vertinant atskirų turto objektų nurašymo pagrįstumą, tačiau šie įrodymai skundžiamoje nutartyje nebuvo vertinti ir dėl jų nebuvo pasisakyta.
40. Iš 2015 m. gruodžio 1 d. ilgalaikio turto nurašymo akto Nr. 15-1 matyti, jog komisija, susidedanti iš BUAB „AGANTA“ komercijos direktoriaus, vyr. buhalterės ir buhalterės, nurašė bendrovei priklausantį turtą – betono maišykles (2 vnt.), žarną skiedinio DN65 20 M KK70, įrenginį Track Guard (2 vnt.), automobilį Ford Transit, žarną skiedinio DN65 20 M KK7, telefoną Samsung SGH-U600, betono grandiklį Flex FS3403, automobilį Knaus Passat, dulkių siurblį Karcher, metalines lentynas, apsaugos sistemą, baldus (2 vnt.), plovyklą aukšto slėgio, stacionarų kompiuterį, programą sąmata, spausdintuvą Toshiba e-Studio18, nešiojamus kompiuterius (3 vnt.), monitorių, buhalterinę programą „Rivilė Gama“, POS sistemą, kompiuterinį kasos aparatą, kultivatorių Stiga Silex75, kompiuterį LG, nešiojamą kompiuterį AS5736Z, nešiojamą kompiuterį ASUS X53, iš viso 30 vienetų daiktų, kurių bendra pradinė vertė – 80 821,36 Eur, likutinė vertė – 15,80 Eur. Akte pažymėta, kad daiktai neremontuojami, negali būti realizuoti ar perduoti kitoms organizacijoms (6 t., b. l. 144-145).
41. Byloje esančiame bendrovės kilnojamojo turto sąraše, sudarytame 2016 m. kovo 31 d., nurodyta, jog dviejų betono maišyklių Estromat 260 D bendra pradinė vertė – 56 910,33 Eur (kiekvienos įsigijimo vertė buvo 28 817,19 Eur ir 28 093,14 Eur), o likutinė vertė iš viso 0,58 Eur (1 t. b. l. 137). 2016 m. rugpjūčio 24 d. turto priėmimo – perdavimo aktą buvęs bendrovės vadovas G. G. perdavė bankroto administratorei dvi betono maišykles (6 t., b. l. 81). Kreditorių susirinkimo, įvykusio 2017 m. gegužės 16 d., 8-uoju darbotvarkės klausimu priimtu nutarimu patvirtinta ilgalaikio turto, tarp jo iš dviejų betono maišyklių pardavimo tvarka, nustatant kiekvienos pradinę 7 000 Eur kainą (4 t., b. l. 157-161). Transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartimis, sudarytomis 2017 m. liepos 4 d., minėtos betono maišyklės parduotos už 8 960 Eur (kiekviena už 4 480 Eur), bendrovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog nurodyta suma pervesta į jos sąskaitą (6 t., b. l. 83). Taigi, nors pagal nurašymo akto duomenis betono maišyklės pažymėtos kaip nurašytas turtas, netinkamos naudoti, kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad betono maišyklės, bendrovei iškėlus bankroto bylą, buvo perduotos bankroto administratorei ir kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka parduotos. Šią aplinkybę, be kita ko, atsiliepime į atskirąjį skundą patvirtino ir BUAB „AGANTA“ bankroto administratorė. Dėl šios priežasties nurodyto turto (betono maišyklių) nurašymas, net ir nustačius pažeidimus, niekaip neįtakojo bendrovės turtinės padėties, kadangi turtas net ir po nurašymo buvo išsaugotas ir įstatymų nustatyta tvarka realizuotas bankroto procese.
42. Spręsdamas dėl buvusių bendrovės vadovų veiksmų, neigiamai įtakojusių bendrovės turtinę padėtį, pirmosios instancijos teismas kaip svarbią aplinkybę vertino ir 2016 m. sausio 1 d. mechanizmų (turto) nuomos sutartį, kuria bendrovė ketino nuomoti įmonei Ibega AS tas pačias betono maišykles (siurblius) (1 t., b. l. 67-69). Tačiau, kaip teisingai pažymėjo apeliantas, ši nuomos sutartis buvo pateikta kartu su bendrovės restruktūrizavimo metmenimis, t. y. sutartis sudaryta būtent restruktūrizavimo bylos iškėlimo tikslui, kartu buvo pateikta ir bendrovės bei Ibega AS 2016 m. vasario 1 d. jungtinės veiklos sutartis, pagal kurią šalys ketino kartu vykdyti veiklą – statyti kotedžus (duomenys neskelbtini). Restruktūrizavimo bylos neiškėlus, faktiškai nuomos sutartis nebuvo vykdoma, todėl betono maišyklės nebuvo perduotos nuomai, atitinkamai pajamos už nuomą ir neturėjo būti gaunamos. Kadangi mechanizmų (turto) nuomos sutartis buvo siejama būtent su tolimesniu bendru nuomotojo ir nuomininko veiklos vykdymu, BUAB „AGANTA“ netekus galimybių tęsti veiklos dėl nesėkmingo bandymo restruktūrizuotis, nuomos sutartis objektyviai nebegalėjo būti vykdoma, o jos nevykdymas nelaikytinas BUAB „AGANTA“ turtinę padėtį sąmoningai bloginančiais buvusio bendrovės vadovo veiksmais.
43. Iš 2015 m. gruodžio 1 d. ilgalaikio turto nurašymo akto Nr. 15-2 matyti, jog komisija, susidedanti iš BUAB „AGANTA“ komercijos direktoriaus, vyr. buhalterės ir buhalterės, nurašė bendrovei priklausantį telefoną Apple 6+ (pradinė vertė – 585,94 Eur, likutinė – 390,70 Eur) ir vejapjovę – robotą Stiga Autoclip 523 (pradinė vertė – 1 680,09 Eur, likutinė vertė – 665,25 Eur), iš viso turto, kurio pradinė vertė – 2 266,03 Eur, likutinė vertė – 1 055,95 Eur, nurodant, kad telefono ekranas sudužo (neremontuojamas), sugedo elektrinis vejapjovės – roboto variklis (6 t., b. l. 147-148). Iš 2013 m. liepos 30 d. PVM sąskaitos – faktūros Nr. KER00353 matyti, jog bendrovės įsigijo vejapjovę – robotą Stiga Autoclip 523 už 5 454,55 Lt (1 579,74 Eur) (6 t., b. l. 150). Dokumentų apie telefono įsigijimą byloje nėra, tačiau iš turto įvedimo į eksploataciją akto Nr. 46 matyti, kad telefonas Apple 6+, kurio įsigijimo vertė – 2 023,13 Lt (585,94 Eur), ūkinėje veikloje pradėtas naudoti 2014 m. gruodžio 17 d., nustatytas nusidėvėjimo normatyvas – 3 metai (6 t., b. l. 151).
44. Iš 2016 m. sausio 29 d. ilgalaikio turto nurašymo akto Nr. 16-1 ir įstaigos vadovo 2016 m. sausio 31 d. patvirtinimo matyti, jog komisija, susidedanti iš BUAB „AGANTA“ komercijos direktoriaus ir vyr. buhalterės, nurašė bendrovei priklausantį sniego valytuvą 651QE (pradinė vertė – 471,53 Eur, likutinė vertė – 0,29 Eur), plančetinį kompiuterį Apple iPad (pradinė vertė – 330,79 Eur, likutinė vertė – 202,27 Eur) dėl sudužusio ekrano ir pagrindinės plokštės, kompiuterį X55CC 15‘6 LED (pradinė vertė – 346,10 Eur, likutinė vertė – 249,86 Eur) dėl sugedusio kietojo disko ir kompiuterį IntelHDD 3000 (pradinė vertė – 666,13 Eur, likutinė vertė – 554,70 Eur) dėl sugedusio procesoriaus, iš viso turto, kurio pradinė vertė – 1 814,55 Eur, likutinė vertė – 410,23 Eur (6 t., b. l. 149). Pagal ilgalaikio turto įvedimo į eksploataciją aktus Nr. 45, Nr. 42, Nr. 40, Nr. 38 sniego valytuvas pradėtas naudoti ūkinėje veikloje 2010 m. gruodžio 1 d., numatyta naudoti iki 2016 m. lapkričio 30 d., plančetinis kompiuteris Apple iPad pradėtas naudoti ūkinėje veikloje 2014 m. lapkričio 13 d., nusidėvėjimo normatyvas – 3 metai, kompiuteris X55CC 15‘6 pradėtas naudoti 2013 m. gruodžio 1 d., numatyta naudoti iki 2016 m. lapkričio 30 d., kompiuteris IntelHDD 3000 pradėtas naudoti 2013 m. rugpjūčio 1 d., numatyta naudoti iki 2016 m. lapkričio 30 d. (6 t., b. l. 152-155).
45. Taigi, nurodyti duomenys patvirtina, kad 2015 m. gruodžio 1 d. bei 2016 m. sausio 29 d. nurašymo aktais buvo nurašyta turto, kurio pradinė vertė – 84 901,94 Eur (80 821,36 Eur + 2 266,03 Eur + 1 814,55 Eur). Didžiąją dalį nurašyto turto sudaro dviejų betono maišyklių vertė (56 910,33 Eur). Kaip jau minėta, betono maišyklių nurašymas neturėjo įtakos bendrovės bankrotui, kadangi, faktiškai jos liko bendrovės nuosavybėje, nebuvo tretiesiems asmenims perleistos, priešingai, iškėlus bankroto bylą buvo parduotos ir gauta suma panaudota kreditorių reikalavimams tenkinti. Tuo tarpu vertinant likusios nurašyto ilgalaikio turto vertę (27 991,61 Eur turto įsigijimo vertė, kuri (ypač kompiuterinės technikos, pasižyminčios greitu vertės kritimu) nurašymo metu neabejotinai buvo mažesnė) ir atsižvelgiant į tai, kad 2015 m. balanso duomenimis bendrovė turėjo 326 145 Eur turto, nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad šio turto nurašymas, net jei būtų nustatyta, kad atskiri jo objektai buvo nurašyti nepagrįstai, galėtų būti vertinamas kaip veiksmas, privedęs BUAB „AGANTA“ prie bankroto ar iš esmės pabloginęs šios bendrovės turtinę padėtį, t. y. tokios dalies turto nepagrįstas nurašymas galėtų būti tik buvusio bendrovės vadovo civilinės atsakomybės, bet ne tyčinio bankroto, pagrindu.
46. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iš 2017 m. gegužės 16 d. kreditorių susirinkimo protokolo matyti, jog kreditoriai patvirtino ne tik ir dviejų betono maišyklių, bet ir kito bendrovei priklausančio ilgalaikio turto, t. y. žemės sklypo ir dviejų automobilių, pardavimo tvarką ir kainą, 2017 m. rugpjūčio 11 d. susirinkimo metu pakartotinai patvirtino nurodyto turto bei betono vibratoriaus komplekto pardavimo tvarką ir kainą (4 t., b. l. 157-161; 5 t., b. l. 30-31). Iš bankroto administratorės 2016 m. rugsėjo 29 d. – 2017 m. gegužės 5 d. laikotarpio veiklos ataskaitos matyti, kad kitos trys transporto priemonės areštuotos (4 t., b. l. 189-200). Šie duomenys leidžia spręsti, kad bendrovės ilgalaikis turtas buvo perduotas bankroto administratorei, nebuvo perleistas tretiesiems asmenims ar kitaip iššvaistytas, taip sąmoningai pabloginat bendrovės finansinę padėtį.
Dėl statybinių medžiagų nurašymo
47. Kita aplinkybė, kuria remdamasis pirmosios instancijos teismas sprendė dėl tyčinio BUAB „AGANTA“ bankroto, buvo statybinių medžiagų nurašymas. Pagal 2016 m. vasario 3 d. medžiagų nurašymo aktą Nr. 16-2 bendrovė nurašė medžiagų už 98 983 Eur, akte pažymėta, jog medžiagos panaudotos 2011 m. sausio 1 d. – rugpjūčio 12 d. laikotarpiu objekte „(duomenys neskelbtini) (S. P.)“ (6 t., b. l. 174-175). Pagal 2016 m. rugsėjo 30 d. medžiagų nurašymo aktą Nr. 16-3 bendrovė nurašė medžiagų už 33 157,54 Eur, akte pažymėta, kad medžiagos panaudotos 2011 m. rugpjūčio 17 d. – 2013 m. gegužės 2 d. laikotarpiu objekte „(duomenys neskelbtini) (M. M.)“ (6 t., b. l. 172-173). Iš viso nurašyta medžiagų už 132 140,54 Eur. Pažymėtina, kad UAB „AGANTA“ bankroto byla iškelta 2016 m. liepos 4 d. nutartimi, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi palikta nepakeista, todėl, labiau tikėtina, kaip ir procesiniuose dokumentuose teigė bankroto administratorė, jog medžiagų nurašymo akte Nr. 16-3 nurodant datą galėjo būti padaryta rašymo apsirikimo klaida.
48. Byloje yra pateiktas 2011 m. sausio 13 d. važtaraštis ir PVM sąskaita – faktūra Nr. 2113645, kuria bendrovė įsigijo iš UAB „Lemora“ statybines medžiagas už 5 337,16 Eur, ir kurios numeris sutampa su 2016 m. vasario 3 d. medžiagų nurašymo akte Nr. 16-2 nurodytos vienos iš sąskaitų numerių (7 t., b. l. 159-160, 174). Apeliantas G. G. 2019 m. sausio 7 d. paaiškinimuose pažymėjo, jog bendrovės vadovu tapo tik nuo 2015 m., tačiau, jo duomenimis, bendrovė 2011 m. turėjo daug statybos objektų vienu metu, todėl medžiagos galėjo būti naudojamos bet kuriame objekte. Kita vertus, iš atskirajame skunde apelianto nurodomų argumentų, matyti, jog apeliantas laikosi pozicijos, kad bendra nurašytų medžiagų už 132 140,44 Eur suma buvo panaudota užsakovams M. ir P., namo (4 kotedžų) (duomenys neskelbtini) statybai, tačiau laiku nenurašytos dėl kilusių teisminių ginčų. Bendrovės 2014 m. ir 2015 m. balanso duomenys patvirtina apelianto teiginius, kad statybinės medžiagos buvo įtrauktos į balansą kaip trumpalaikis turtas – nebaigta gamyba (2015 m. nurodyta vertė – 132 141 Eur, 2014 m. – 164 152 Eur) (7 t., b. l. 176).
49. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, be kita ko, atkreipė dėmesį, jog jei turtas buvo panaudotas 2011-2012 metais, jo nurašymas turėjo būti apskaitomas būtent turto panaudojimo laikotarpiu. Su šiuo pastebėjimu apeliacinės instancijos teismas sutinka, tačiau kartu atkreipia dėmesį, jog tokio pobūdžio pažeidimas savaime nepagrindžia, kad atitinkamos medžiagos apskritai nebuvo panaudotos bendrovės veikloje. Aplinkybė, kad 2011-2012 m. panaudotos medžiagos nurašytos tik 2016 m., vertintina kaip netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas (25-ojo verslo apskaitos standarto „Statybos ir kitos ilgalaikės sutartys“ 25 punktas), tačiau savaime tokio pobūdžio pažeidimas nelaikytinas tyčinio bankroto požymiu (šios nutarties 52 punktas).
50. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bendrovės ir M. M. ir V. M. 2010 m. gruodžio 27 d. susitarimu, kuriuo šalys susitarė nutraukti 2009 m. gruodžio 18 d. statybos rangos sutartį, sprendė, jog bendrovė negalėjo atlikti statybos darbų M. M. ir V. M. 2011-2012 metais. Tačiau iš šio susitarimo nuostatų matyti, kad po statybos rangos nutarties nutraukimo bendrovė dar įsipareigojo papildomai atlikti tam tikrus darbus (pvz., iki 2011 m. sausio 20 d. įrengti vartus ir tvorą aplink pastatus, užtikrinti per protingą terminą nekokybiškų langų trūkumų pašalinimą, dalyvauti prijungiant miesto inžinerinius tinklus (susitarimo 2.8.1, 2.8.2, 2.8.5) (7 t., b. l. 62-63). Taigi, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje esančių duomenų pagrindu negalima daryti vienareikšmės išvados, jog 2016 m. nurašymo aktuose nurodytos medžiagos 2011-2012 m. nebuvo panaudotos bendrovės veikloje.
51. Sprendžiant dėl statybinių medžiagų nurašymo, kaip galimai BUAB „AGANTA“ tyčinį bankrotą liudijančio požymio, reikšminga ir ta aplinkybė, kad pagal 2014 m. balanso duomenis bendrovė turėjo turto už 1 680 545 Lt (486 718 Eur), tuo tarpu, pagal bankroto administratorės pateiktus duomenis, pradelstos bendrovės skolos siekė 535 600,67 Lt (155 120,67 Eur), todėl iš bendrovės turto sumos atėmus nurašytų statybinių medžiagų vertę (132 141 Eur), vertinant turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, bendrovė nebūtų atitikusi nemokios bendrovės apibrėžimo pagal ĮBĮ nuostatas (7 t.,169-176,181-196).
Dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo
52. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 37 punktas).
53. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, nepagrindė, kad dėl teismo nustatytų atskirų atsakovės buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų nagrinėjamu atveju nėra objektyvios galimybės nustatyti bendrovės veiklos, turto ir jo struktūros. Priešingai, byloje yra atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai, atsakovės bankroto administratorė nenurodė, kad ji būtų susidūrusi su sunkumais, siekdama nustatyti įmonės turimo turto ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad nėra duomenų apie tam tikrų sandorių vykdymą, ypač kiek tie duomenys susiję su pačios atsakovės atliktais darbais, už kuriuos su atsakove yra atsiskaityta ir dėl to nekyla ginčai su kreditoriais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrindžia tyčinio atsakovės bankroto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.
Dėl įmokų įskaitymo
54. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog bendrovei ir jos kreditoriams buvo padaryta žala nepagrįstai atlikus įskaitymą pagal 2015 m. gruodžio 31 d. išrašytas sąskaitas – faktūras įmonei Adakris Islandija 50 969 Eur sumai ir L. W. 34 728,07 Eur sumai. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada taip pat nėra pagrindo sutikti.
55. Iš byloje esančių bendrovės banko sąskaitos išrašų matyti, kad bendrovė iš L. W. 2008 m. – 2009 m. laikotarpiu gavo iš viso 123 638 Eur (7 t., b. l. 99-103). Iš 2008 m. birželio – rugsėjo mėnesiais atliktų darbų aktų, nepaisant, kad ne visi pasirašyti šalių atstovų, spręstina, kad mokėjimai atlikti už darbus statant gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) (7 t., b. l. 106-110). Tuo tarpu bendrovės 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. liepos 25 d., 2008 m. rugpjūčio 29 d. ir 2008 m. rugsėjo 30 d. išrašytų L. W. sąskaitų – faktūrų bendra suma – 88 912,93 Eur (7 t., b. l. 104-109). Bendrovės banko sąskaitos išrašo duomenys taip pat patvirtina, jog 2009-2010 m. laikotarpiu bendrovė iš Adakris Islandija gavo 50 969 Eur įmokų (7 t., b. l. 111-112). BUAB „AGANTA“ bankroto administratorė patvirtino, kad atsakovė iš Adakris Islandija ir L. W. buvo gavusi avansines įmokas (kurios buvo apskaitomos nuo 2013 m.), o sąskaitų – faktūrų išrašymas už atsakovės atliktus darbus patvirtino teisėtą atsakovės gautų lėšų panaudojimą.
56. Išvadą dėl aptariamais įskaitymo sandoriais bendrovei neva padarytos žalos pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad byloje nėra konkrečių statybos darbų sutarties ar kitų su ja susijusių dokumentų, nėra įrodymų, jog šių kreditorių naudai buvo realiai vykdomi statybos darbai ir nėra pagrįsta atliktų darbų vertė. Tačiau šios pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės galėtų būti susijusios tik su atsakovės teise gauti (įskaityti) atitinkamas sumas iš iš Adakris Islandija ir L. W., t. y. ne su atsakovės, o su Adakris Islandija ir ir L. W. turtiniais interesais. Byloje nesant ginčo dėl atitinkamų avansinių įmokų gavimo iš iš Adakris Islandija ir L. W. konstatuotina, kad aptariami įskaitymai negalėjo pabloginti atsakovės turtinės padėties ir tuo pačiu negali lemti BUAB „AGANTA“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
Dėl atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimo
57. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad bendrovė 2016 m. balandžio 30 d. nepagrįstai atliko įskaitymą pagal susijusios įmonės Ibega AS 2016 m. balandžio 2 d. sąskaitą – faktūrą 37 569,60 Eur sumai, be to, tokiu būdu pažeidė atsiskaitymo tvarką, numatytą CK 6.9301 straipsnyje.
58. Apeliantas, siekdamas paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, kad aptariamu įskaitymu buvo pažeista atsiskaitymo su kreditoriais tvarka, nes bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų darbuotojams, apeliacinės instancijos teismui pateikė 2014 m. gruodžio mėn. atlyginimų priskaičiavimo žiniaraštį bei paaiškino, kad susidariusi skola buvo už praėjusį mėnesį, o ne ankstesnius laikotarpius, todėl įskaitymu atsiskaitymo su kreditoriais tvarka nebuvo pažeista. Tačiau šis 2014 m. gruodžio mėn. dokumentas niekaip nepatvirtina apelianto teiginio, kad aptariamo įskaitymo atlikimo metu (2016 m. balandžio mėn.) mokėjimo terminai darbuotojams nebuvo suėję. Pažymėtina, kad pats apeliantas, kaip bendrovės buvęs vadovas, pateikdamas atsiliepimą į pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „AGANTA“ iškėlimo, kartu pateikė kreditorių sąrašą, iš kurio matyti, kad 2016 m. balandžio 30 d. bendrovės pradelsti įsipareigojimai siekė 75 960,27 Eur, iš šios sumos 1 049,32 Eur skola R. U., kuri bylos duomenimis dirbo bendrovės buhaltere, 592 Eur – pačiam G. G. (1 t., b. l. 23). Nurodyta aplinkybė dėl bendro pradelstų skolų dydžio patvirtinta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, kuria buvo spręstas klausimas dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pagrįstumo. Taigi, apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo argumentų, kad įskaitymo atlikimo metu bendrovė turėjo pradelstų skolų kitiems kreditoriams, tarp jų ir darbuotojams. Todėl, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įskaitymu bendrovės pažeidė CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarką.
59. Kita vertus, kaip jau minėta, tik tie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, kurie iš esmės pablogina nemokios įmonės padėtį, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti. Byloje nustatytas vienas BUAB „AGANTA“ kreditorių teises pažeidžiantis atsiskaitymo su susijusiu kreditoriumi atvejis 37 569,60 Eur sumai, nesant duomenų, kad bendrovei esant nemokiai buvo sistemingai atsiskaitinėjama būtent su susijusiais kreditoriais, kad atsiskaitymams būtų buvusi panaudota ženkli atsakovės turto (turtinių teisių) dalis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankamas spręsti dėl BUAB „AGANTA“ tyčinio bankroto, o dėl nurodyto atsiskaitymo atsiradęs kreditorių teisių pažeidimas turėtų būti šalinamas kitais būdais (pavyzdžiui, kreipiantis dėl atitinkamo sandorio nuginčijimo).
Dėl procesinės bylos baigties
60. Apibendrindamas tai, kas iš dėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas dėl tyčinio atsakovės bankroto sprendė ĮBĮ įtvirtintus tyčinio bankroto požymius vertindamas atsietai nuo tyčinio bankroto apibrėžimo, nenustatydamas priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 2 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
Nepriimti uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“ atsisakymo nuo pareiškimo dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AGANTA“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AGANTA“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.
Teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė