(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 7 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Lysionok,
sekretoriaujant Dovilei Baronienei,
dalyvaujant ieškovės atstovui J. K.,
atsakovės atstovui advokato padėjėjui Simui Bielskiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Uždarosios akcinės bendrovės „E47“ ieškinį atsakovei Uždarajai akcinei bendrovei „BAA Training“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl sutarties modifikavimo.
Teismas
n u s t a t ė:
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 24 584,22 Eur skolą, 547,21 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2019 m. gruodžio 19 d. su atsakove sudarė apgyvendinimo paslaugų sutartį Nr. APS191010. Paaiškino, jog pagal minėtą sutartį ji suteikė atsakovei apgyvendinimo paslaugas jai nuosavybės teise priklausančiose patalpose Eišiškių pl. 47, Vilniuje, o atsakovė, tarp šalių sudarytos Sutarties 8 punkte nustatytais terminais, įsipareigojo apmokėti už suteiktas paslaugas pagal pateiktas PVM sąskaitas – faktūras. Nurodė, kad iki 2020 m. kovo mėnesio atsakovė reguliariai vykdė atsiskaitymus už suteiktas paslaugas, tačiau nuo 2020 m. kovo mėnesio atsiskaitymai nutrūko ir iki ieškinio pateikimo dienos atsakovė nėra atsiskaičiusi už suteiktas paslaugas pagal apmokėjimui pateiktas sąskaitas faktūras 24 584,22 Eur sumai. Paaiškino, kad atsakovei susidūrus su sunkumais atsiskaitant už suteiktas paslaugas, atsakovė kreipėsi į ją su 2020 m. balandžio 24 d. prašymu dėl mokėjimo terminų atidėjimo. Nurodė, kad atsižvelgiant į minėtą prašymą siekdama užtikrinti bendradarbiavimą su atsakove 2020 m. balandžio 30 d. raštu pasiūlė atsakovei mokėjimo termino atidėjimą trims mėnesiams. Pažymėjo, jog atsakovė į tokį pasiūlymą visiškai nereagavo, todėl ji kreipėsi į atsakovę su 2020 m. gegužės 14 d. ir 2020 m. rugsėjo 28 d. priminimais dėl susidariusios skolos padengimo. Nurodė, kad atsakovė 2020 m. spalio 5 d. raštu pateikė jai pasiūlymą, kuris iš esmės buvo panaudotas kaip ekonominio spaudimo jai priemonė, nurodant, kad arba ji turi atsisakyti dalies reikalavimo, arba skola būtų dengiama jai visiškai nepriimtinais terminais. Paaiškino, jog nepaisant visų bandymų susitarti atsakovė jokių konkrečių pasiūlymų dėl skolos padengimo nepateikė ir skolos nepadengė.
Atsakovė pateikė byloje atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, jog vykdo komercinę veiklą aviacijos sektoriuje ir teikia aviacinių mokymų paslaugas studentams iš viso pasaulio. Nurodė, kad didžiąją dalį jos klientų sudaro studentai iš užsienio, kurie įprastai neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje, todėl ji rūpinasi ir sudaro sutartis su apgyvendinimo paslaugas teikiančiomis įmonėmis dėl tokių studentų apgyvendinimo. 2019 m. gruodžio 19 d. su atsakove sudarė Apgyvendinimo paslaugų sutartį Nr. APS 191010, pagal kurią susitarė, kad ieškovė, esant jos užsakymui, teiks jos studentų apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas. Nurodė, kad tuo metu kai sudarė sutartį su ieškove, planavo vykdyti plėtrą, gauti užsakymus teikti mokymų paslaugas, prognozavo pelningus metus ir dideles veiklos apimtis. Pažymėjo, jog buvo sudariusi mokymo paslaugų teikimo sutartį su vienomis iš didžiausių Europoje avialinijomis, tačiau kaip vėliau paaiškėjo dėl COVID-19 derybos su naujais klientais nutrūko, esami klientai atšaukė mokymų sesijas, dėl ko ji negavo planuotų pajamų. Pažymėjo, kad jos įsitikinimu ieškinys yra nepagrįstas, kadangi ieškovė pažeidė sąžiningumo, bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus. Paaiškino, jog 2020 m. balandžio 24 d. ji kreipėsi į ieškovę su prašymu bei pasiūlymu skolos mokėjimą išdėstyti dalimis, tačiau 2020 m. balandžio 30 d. ieškovė ją informavo, kad su pateiktu pasiūlymu nesutinka ir pasiūlė atidėti mokėjimus 3 mėnesiams. Nurodė, kad 2020 m. spalio 5 d. pakartotinai kreipėsi į ieškovę su prašymu bei siūlymu išdėstyti skolos sumokėjimą per ilgesnį terminą, tačiau ieškovė su pakartotiniu pateiktu pasiūlymu nesutiko bei kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Mano, kad minėtos aplinkybės parodo, jog ieškovė nevykdė bendradarbiavimo pareigos, detaliai nevertino jos siūlomų sprendimų bei ignoravo jos prašymus. Mano, kad egzistuoja visos force majeure aplinkybės, sudarančios pagrindą atleisti ją nuo finansinių įsipareigojimų vykdymo pagal sutartį, kol atitinkamos aplinkybės tęsiasi.
Atsakovė pateikė byloje priešieškinį, prašydama pakeisti šalių 2019 m. gruodžio 19 d. sudarytos Apgyvendinimo paslaugų sutarties APS 191010 8 punktą, jį išdėstant nauja redakcija: „8. Po suteiktų Paslaugų Paslaugos teikėjas išrašo ir Paslaugos gavėjui pateikia PVM sąskaitą-faktūrą. Paslaugų teikėjo išrašomoje PVM sąskaitoje-faktūroje detalizuojama apgyvendinimui naudoti Apartamentai, Paslaugos kaina, Paslaugų teikimo terminas ir/ar apgyvendintų Svečių kiekis. Iki 2020 m. gruodžio 21 d. Paslaugų teikėjo išrašytos ir Paslaugos gavėjui pateiktos PVM sąskaitos-faktūros privalo būti Paslaugos gavėjo apmokėtos lygiomis dalimis per 18 (aštuoniolika) kalendorinių mėnesių skaičiuojant nuo 2021 m. sausio 1 d.“ Paaiškino, kad sutarties sudarymo metu planavo vykdyti plėtrą, buvo gavusi užsakymų teikti mokymų paslaugas, prognozavo pelningus metus ir dideles veiklos apimtis; netgi buvo sudariusi mokymo paslaugų teikimo sutartį su vienomis iš didžiausių Europoje avialinijomis Turkish Airlines, dėl jų kadetų parengimo ir mokymo. Pažymėjo, jog iki COVID-19 pandemijos veikė pelningai, vykdė plėtrą, o nauji susitarimai su avialinijomis bei tolimesnis sutarties su Turkish Airlines vykdymas turėjo garantuoti ženklias pajamas. Nurodė, jog kaip vėliau paaiškėjo, dėl COVID-19 pandemijos (t. y. nenumatytų aplinkybių) derybos su naujais klientais nutrūko, esami klientai atšaukė mokymų sesijas, taip pat bendradarbiavimas su Turkish Airlines nutrūko, dėl ko negavo planuotų pajamų. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė, reaguodama į nepalankią epideminę COVID-19 situaciją, 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 paskelbė Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną, apribojo asmenų judėjimą bei uždraudė užsieniečių, tame tarpe ir Turkish Airlines studentų, atvykimą į Lietuvos teritoriją, todėl jos veikla praktiškai sustojo. Lietuvos Respublikos Vyriausybė tuo pačiu nutarimu taip pat apribojo neformaliojo švietimo, tame tarpe ir atsakovės veiklą, bei įvedė privalomą nuotolinį mokymą. Pažymėjo, kad studentų mokymo programą sudaro teoriniai ir praktiniai užsiėmimai, kurie yra vykdomi jos patalpose esančiuose pilno skrydžio simuliatoriuose. Kadangi pilotų rengimo mokymai yra griežtai reglamentuoti, neturėjo galimybės net vykdyti teorinių mokymų nuotoliniu būdu. Tik vėliau VĮ Transporto kompetencijų agentūra išdavė leidimą laikinai teorinį mokymą vykdyti virtualiu-skaitmeniniu būdu. Praktinių užsiėmimų vykdyti nuotoliniu būdu nebuvo jokių, nei techninių nei teisinių galimybių, nes piloto licencijas išduodančios institucijos tokių mokymų nuotoliniu būdu nepripažįsta ir laiko juos netinkamais – jie privalo būti vykdomi tik pilno skrydžio simuliatoriuose. COVID-19 pandemija ir jos padariniai palietė ir kitas užsienio bendroves vykdančias veiklą aviacijos sektoriuje, todėl jos klientai pradėjo nutraukinėti sutartis, stabdyti sutarčių vykdymą bei vykdyti finansinius įsipareigojimus. 2020 m. balandžio 24 d. Turkish Airlines taip pat sustabdė sutarties vykdymą. Dėl Turkish Airlines sutarties sustabdymo, negautos pajamos sudaro 6 827 872 Eur. Pažymėjo, jog paskelbus Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną, be Turkish Airlines, kiti klientai nuo 2020 m. kovo 17 d. papildomai atšaukė 345 mokymų sesijas, kurių vertė 3 570 195,21 Eur. Turkish Airlines ir kitiems klientams sustabdžius sutarčių vykdymą bei atšaukinėjant užsakytas mokymų sesijas dėl COVID-19 pandemijos, buvo priversta peržiūrėti finansinius srautus ir planuoti savo veiklą atitinkamai. Pažymėjo, jog atleido 40 procentų savo darbuotojų, vidutinis darbuotojų darbo užmokestis krito daugiau nei 30 procentų, VMI, atsižvelgdama į nustatytus ribojimus ir draudimus veiklos vykdymui dėl COVID-19, įtraukė ją į nukentėjusių nuo COVID-19 įmonių sąrašą, kurioms yra taikomos mokestinės pagalbos priemonės. Taip pat pažymėjo, kad jos veikla ir šiuo metu nėra grįžusį į tokią padėtį, kokia buvo sutarties sudarymo metu: darbuotojų skaičius nėra grįžęs į tą lygį, kuris buvo iki COVID-19 pandemijos, ir toliau mažina veiklos kaštus, inicijuoja derybas su paslaugų teikėjais dėl atskaitymo dalimis per ilgesnį laikotarpį, sudarinėja atsiskaitymo grafikus. Mano, jog dėl COVID-19 pandemijos, jos padarinių bei Vyriausybės priimtų sprendimų iš esmės pasikeitė sutarties vykdymo sąlygos, kurios nulėmė sutarties šalių prievolių disbalansą: jai sustabdžius veiklą dėl Vyriausybės priimtų apribojimų ir jos klientams atsisakius paslaugų bei Turkish Airlines sustabdžius sudarytos sutarties vykdymą, jai kilo pareiga atsiskaityti su ieškove per 3 (tris) darbo dienas; tuo tarpu ieškovei nereikėjo vykdyti jokių finansinių prievolių pagal sutartį atsakovei. Mano, jog toks atsiskaitymo būdas yra sunkiai įgyvendinamas, o sutartyje nustatyta atsiskaitymo tvarka iš protingos ir atitinkančios šalių interesų pusiausvyrą, tapo neįgyvendinama ir prieštaraujančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nurodė, jog kadangi sutartis buvo sudaryta iki COVID-19 pandemijos, negalėjo numatyti, kad kils COVID-19 pandemija, dėl kurios bus apribotas žmonių judėjimas visame pasaulyje, aviacijos sektorius patirs milžinišką nuosmukį, o valstybių valdžios institucijos, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, uždraus užsieniečių, tame tarpe ir Atsakovo klientų, tokių Turkish Airlines, Ukraine Internatiional Airlines, Wizzair Hungary ir kitų, studentų atvykimą į Lietuvą. Atkreipė dėmesį, jog galingiausios pasaulio valstybės negali suvaldyti COVID-19 pandemijos, tad ir ji neturi jokių galimybių kontroliuoti COVID-19 pandemijos. Taip pat nurodė, jog
nors ir yra verslininkas, kuriam taikomi didesni atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, objektyviai negalėjo prisiimti tokių aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos, kadangi šiandieninis pasaulis dar niekada nebuvo susidūręs su beprecedenčio mąsto COVID-19 pandemija ir jos padariniais. Dėl minėto mano, jog yra visos įstatyme nustatytos sąlygos sutarties modifikavimui. Taip pat mano, kad priešieškinio reikalavimas yra proporcingas, kadangi nesiekia nutraukti sutarties ar išvengti finansinių įsipareigojimų vykdymo – prašo išdėstyti mokėjimų terminus ilgesniam terminui.
Ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriuo priešieškinį prašė atmesti. Nurodė, jog priešieškiniu atsakovė iš esmės reikalauja pakeisti atsiskaitymo už jai faktiškai jau suteiktų paslaugų terminus, nustatant, kad ieškinyje nurodytų PVM sąskaitų - faktūrų, kuriomis grindžiamas pradinis ieškinys, apmokėjimo terminas atsidėtų iki 2022 m. rugsėjo 1 d. Tokiu būdu, patenkinus priešieškinio reikalavimus sutarties 8 punkte nustatytas atsiskaitymo už suteiktas paslaugas terminas būtų prailgintas vidutiniškai daugiau nei 300 kartų. Mano, jog toks atsakovės reikalavimas yra neteisėtas, nepagrįstas, neproporcingas ir nesąžiningas. Pažymėjo, jog savo priešieškinį atsakovė grindžia išimtinai tuo, kad dėl COVID-19 pandemijos ir Lietuvos Respublikoje įvesto karantino teisinio režimo jos veikla buvo apribota, smuko pajamos, ko pasėkoje sutarties vykdymas buvo suvaržytas. Mano, jog atsakovės priešieškinio reikalavimai yra manipuliavimas faktais bei susiklosčiusia situacija, teismo klaidinimas ir, galiausiai, piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Atkreipė dėmesį, jog atsakovės skolos susidarė dar iki karantino teisinio režimo Lietuvos Respublikoje įvedimo, taigi atsakovė iš sutarties kylančias pinigines prievoles aplaidžiai ir nerūpestingai vykdė dar iki aplinkybių, kuriomis grindžia savo priešieškinio reikalavimus, atsiradimo, o priešieškinyje nurodytos aplinkybės, kad atsakovė visą laiką sutartį vykdė tinkamai bei laiku atsiskaitydavo už suteiktas paslaugas, yra melagingos ir neteisingos. Taip pat pažymėjo, jog atsakovė net ir karantino teisinio režimo metu aktyviai ir nepertraukiamai naudojosi pagal sutartį teikiamomis paslaugomis - šias paslaugas užsakinėjo ir šias paslaugas gavo. Paaiškino, kad jos teiktomis paslaugomis atsakovė betarpiškai ir nepertraukiamai naudojosi 2020 m. kovo - rugsėjo mėnesiais, jos valdomuose svečių namuose minimu laikotarpiu buvo apgyvendinti būtent atsakovės studentai iš užsienio valstybių. Mano, jog tai parodo, kad atsakovė net karantino teisinio režimo laikotarpiu nebuvo nutraukusi veiklos, o jos priešieškinyje nurodomos aplinkybės yra manipuliavimas faktais ir teismo klaidinimas. Pažymėjo, kad byloje pareikštu ieškiniu nereikalaujama tam tikros priemokos, abonentinio, mėnesinio ar kito analogiško mokesčio, o prašoma priteisti skolą tik už tas paslaugas, kurias atsakovė užsakė bei gavo ir kurių suteikimo net neginčija, tame tarpe ir už paslaugas, kurias užsakė karantino teisinio režimo laikotarpiu. Taip pat pažymėjo, kad atsakovės finansinė būklė net ir šiai dienai yra gera ir ji turi realias galimybes atsiskaityti nustatytu terminu. Pažymėjo, jog byloje įsiteisėjusia 2020 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi yra konstatuota, kad atsakovės finansinė būklė yra gera. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-604-854/2021 taip pat konstatavo, kad atsakovės finansinė būklė gera. Paaiškino, kad vykdant byloje priimtą 2020 m. gruodžio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo areštuota ir aprašyta tik nedidelė dalis atsakovei priklausančio likvidaus turto, kurio ji galimai nebenaudoja pagrindinei veiklai vykdyti. Mano, jog net ir tuo atveju, jei atsakovės pajamos iš pagrindinės veiklos vykdymo yra kritusios dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos ir su karantino teisiniu režimu įvestų ribojimų, atsakovei pakaktų realizuoti likvidų ir pagrindinei veiklai vykdyti nebenaudojamą turtą (transporto priemones) bei tokiu būdu atsiskaityti su kreditoriais ir tiekėjais, tame tarpe ieškove. Atkreipė dėmesį, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad atsakovė turi pakankamai finansinių resursų atsiskaityti už suteiktas paslaugas nustatytu terminu - 2020 m. spalio 5 d. raštu atsakovė informavo ją apie tai, kad visą skolą gali padengti dalimis iki 2021 gegužės 31 d. arba jai (ieškovei) atsisakius 20 procentų reikalavimo sumos, iki 2020 m. gruodžio 31 dienos. Mano, jog toks atsakovės raštas iš vienos pusės parodo, kad atsakovė turi pakankamų finansinių resursų, o iš kitos pusės - kad atsakovė susidariusią skolą naudoja kaip ekonominio spaudimo priemonę, t. y. reikalauja arba atsisakyti dalies reikalavimo, arba reikalauja skolą padengti visiškai nepriimtinais terminais.
Bylos nagrinėjimo iš esmės metu šalių atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas bei pareikštus reikalavimus.
Ieškovės atstovas papildomai atkreipė dėmesį, jog analogišką civilinę bylą atsakovė turėjo su kitu savo kontrahentu UAB „Vystyk“, tačiau su pastarąja sudarė taikos sutartį, tuo tarpu ieškovė yra atsakovės selektyviojo prievolių vykdymo auka. Pažymėjo, jog atsakovei pakaktų parduoti vieną transporto priemonę ir to pakaktų pilnai atsiskaityti su ieškove.
Atsakovės atstovas papildomai paaiškino, jog šiuo metu atsakovės finansinė būklė turtine prasme yra gera, tačiau trūksta apyvartinių lėšų. Kartu atkreipė dėmesį, jog ieškovės pateiktuose raštiniuose įrodymuose dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų nėra nurodyti atstovo valandiniai įkainiai, todėl nėra galimybės įvertinti patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą.
Bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas apklausė ieškovės kviestą liudytoją.
Liudytojas I. Š. paaiškino, jog dirba ieškovės bendrovės direktoriaus pavaduotoju, byloje kilusio ginčo aplinkybės jam yra gerai žinomos. Nurodė, jog sudarius su atsakove sutartį, trijuose apartamentuose buvo apgyvendinti Kinijos piliečiai, o atsakovė įsipareigojo mokėti už jų apgyvendinimą. Iki karantino paskelbimo – kovo 16 d. jau buvo susidaręs virš 5 000 Eur įsiskolinimas. 2020 m. balandžio 24 d. gavo atsakovės vadovės laišką dėl bendradarbiavimo krizės metu, kuriuo buvo paprašyta neskaičiuoti delspinigių ir nenutraukti sutartinių santykių. Į raštą buvo atsakyta keturiais laiškais: 2020 m. balandžio 30 d., gegužės 14 d., rugsėjo 20 d. ir spalio 6 d., visais atvejai buvo siūloma atidėti mokėjimo terminus, tačiau iki spalio mėnesio iš atsakovės jokio atsakymo raštu negauta. Nors atsakymo raštu nebuvo, ateidavo tartis trys atsakovės darbuotojai: L. K., E. V. ir J. G.. Vis sakydavo, kad jeigu nebus nuolaidų, pinigų negausim, atseit visi duoda, duosim ir mes. Prašė nuo 30 iki 50 procentų nuolaidos, taikė tokį šantažą. Į tai buvo pasakyta, jog nuolaidos nebus, nes ji jau padaryta atidėjus mokėjimų terminus. Rugsėjo gale ar spalio pradžioje vykdantysis direktorius G. tą patį pasakė, o po susitikimo atsiuntė raštą, kuriame jau šantažą tęsė raštu: nurodė, jog jeigu sutiksime su 20 procentų nuolaida, skolą padengs 2020 metais, jei ne – tik 2021 m. gegužės mėnesį. Nurodė, jog patikrinus rekvizitai.lt viešą informaciją matosi, kad atsakovės akcininkas Avia solution group daro dideles investicijas Lietuvoje, statosi viešbučius, tačiau atsakovė su kontrahentais neatsiskaito. Buvo bandyta susitarti, prašėme tik skolos ir 500 Eur delspinigių, vien dėl tų delspinigių susitarti nepavyko. Su E. V. esame gerai pažįstami, su ja daug bendrauta, tačiau susitarti nepavyko, nors mes irgi nukentėjom nuo pandemijos. Jeigu 2020 m. balandžio 24 d. žinotume, kad nebus mokama, sutartį būtume nutraukę, bet vadovė prašė sutarties nenutraukti.
Ieškinys tenkintinas, priešieškinis atmestinas.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „E47“ ir atsakovė „BAA Training“ 2019 m. gruodžio 19 d. sudarė Apgyvendinimo paslaugų sutartį APS 191010 (toliau ir anksčiau – sutartis), kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo teikti apgyvendinimo paslaugas jos valdomuose apartamentuose, esančiuose svečių namų pastate Eišiškių pl. 47, Vilnius, o atsakovė sumokėti už suteiktas paslaugas pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras per 3 darbo dienas nuo sąskaitų pateikimo.
Iš šalių paaiškinimų nustatyta, jog pagal sudarytą sutartį atsakovė ieškovės apgyvendinimo paslaugomis naudojosi laikotarpiu nuo sutarties sudarymo iki 2020 m. spalio mėnesio (toliau – ginčo laikotarpis), kuomet ieškovės valdomose svečių namų patalpose gyveno atsakovės studentai. Nuo 2020 m. spalio mėnesio minėti studentai ir toliau liko gyventi ieškovės apartamentuose, tačiau savarankiškai su ieškove sudarytų sutarčių pagrindu.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog ginčo laikotarpiu ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitų faktūrų už 47 954,43 Eur sumą, atsakovė ieškovei sumokėjo – 23 406,21 Eur, liko skolinga 24 548,22 Eur.
Tarp šalių nėra ginčo dėl suteiktų paslaugų kokybės ir neapmokėtų paslaugų įsiskolinimo paskaičiavimo, tačiau atsakovė su pareikštais reikalavimais dėl įsiskolinimo priteisimo nesutiko, nurodydama, jog sutartinių prievolių dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas neįvykdė dėl nenugalimos jėgos; kartu pareiškė priešinį reikalavimą ieškovei dėl sąskaitų apmokėjimo terminų modifikavimo.
Dėl nenugalimos jėgos aplinkybių nustatymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės
Tarp šalių kilo ginčas dėl šalis siejančios atlygintinių paslaugų teikimo sutarties vykdymo.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.256 straipsnio 4 dalį sutartinės prievolės neįvykdžiusi įmonė (verslininkas) atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita. Nesutikdama su ieškiniu atsakovė rėmėsi nenugalimos jėgos institutu.
CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tam, jog pagal CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos force majeure aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012).
Atsakovė nurodė, jog savo sutartinių įsipareigojimų atsiskaityti pagal sutartį neįvykdė dėl Lietuvos teritorijoje paskelbto visuotinio karantino, kuris lėmė vykdomos veiklos apimčių ženklų sumažėjimą ir planuojamų pajamų negavimą. Pažymėjo, jog paskelbto karantino sąlygos atitinka nenugalimos jėgos aplinkybėms įstatymo keliamų sąlygų visumą, nes jų atsakovė nei galėjo numatyti, nei gali kontroliuoti ar užkirsti joms kelią; taip pat apie šių aplinkybių atsiradimą negalėjo numatyti sutarties sudarymo metu.
Su tokia atsakovės pozicija sutiktina tik iš dalies, nes atsakovė byloje nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog dėl susiklosčiusios padėminės situacijos ir karantino apribojimų sutarties negalima vykdyti. Pažymėtina, jog nors atsakovė pateikė į bylą rašytinius įrodymus apie ženklų savo klientų sumažėjimą, tačiau kaip byloja byloje esantys rašytiniai įrodymai apie atsakovės disponuojamą turtą ir kaip patvirtino jos atstovas bylos nagrinėjimo metu, atsakovės turtinė padėtis yra gera, duomenų, kad šiuo metu atsakovė dirbtų nuostolingai, byloje nėra, ir atsakovė tokių aplinkybių byloje neįrodinėjo.
Atsakovės atstovo bylos nagrinėjimo metu nurodomos aplinkybės apie galimą, tačiau niekaip neįrodytą, apyvartinių lėšų trūkumą; taip pat aplinkybės apie didelių klientų sutarčių nutraukimą ar paslaugų atsisakymą, negali būti vertinamos kaip force majeure aplinkybės, nes nenugalima jėga nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles (CK 6.212 straipsnio 1 dalis). Nenugalima jėga nelaikomos ir tokios aplinkybės, kai skolininko kontrahentai neįvykdo savo prievolių, net ir tuo atveju, jei vienas iš kontrahentų neįvykdo prievolės dėl nenugalimos jėgos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2015).
Aiškindamas šias teisines nuostatas kasacinis teismas yra išaiškinęs kad įstatymo leidėjas komercine veikla užsiimančios sutarties šalies atsakomybę išskyrė iš kitų subjektų atsakomybės ir jai iškėlė didesnius atidumo, rūpestingumo, sudarant ir vykdant sutartį, reikalavimus. Įmonė (verslininkas) yra pelno siekiantis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, dėl to tokia įmonė savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių – nuostolių kitai sutarties šaliai – atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo pačios įmonės. Kiekviena pelno siekianti įmonė, veikdama įprastoje verslo srityje, turi įvertinti rizikos veiksnius ir dėti pastangas, kad sumažintų jų poveikį. Būtent todėl įstatymo leidėjas atskirai nustatė, kad aplinkybės, kai sutartis neįvykdoma dėl to, kad rinkoje nėra prekių, reikalingų prievolei įvykdyti, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles, nelaikomos nenugalima jėga (force majeure), sudarančia pagrindą atleisti nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-421/2020).
Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovės nurodytos sutarties neįvykdymo priežastys – apyvartinių lėšų trūkumas ir kitų kontrahentų sutartinių įsipareigojimų nevykdymas įstatymų leidėjo valia nepripažįstamos nenugalimos jėgos aplinkybėmis, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovė savo sutartinių prievolių ieškovei neįvykdė dėl force majeure aplinkybių.
Dėl priešieškinio reikalavimo modifikuoti sutartį tenkinimo
Kaip nustatyta, Apgyvendinimo paslaugų sutartimi šalys sulygo dėl už suteiktas paslaugas išrašytų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo per 3 darbo dienas. Priešieškiniu atsakovė prašo pakeisti sutartimi sulygtą atsiskaitymo tvarką – atsikaitymo trukmę, prašydama nustatyti, kad jai iki 2020 m. gruodžio 21 d. išrašytos PVM sąskaitos-faktūros privalo būti apmokėtos lygiomis dalimis per 18 (aštuoniolika) kalendorinių mėnesių skaičiuojant nuo 2021 m. sausio 1 d.
CK 6.204 straipsnyje įtvirtinta pasikeitusių aplinkybių (rebus sic stantibus) taisyklė, taikytina, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Nurodytas reglamentavimas patvirtina bendrąjį principą, kad CK 6.204 straipsnio nuostatomis visų pirma siekiama išsaugoti sutartinius santykius, t. y. kai sutarties šalis nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pirminėmis sutarties sąlygomis dėl aplinkybių, atsiradusių ne dėl jos kaltės, ir kita sutarties šalis atsisako sutartį pakeisti, tai gali padaryti teismas ir sutartiniai santykiai tęsis toliau. Jeigu sutarties išsaugojimas nebegalimas, teismas turi teisę nuspręsti, kokia tvarka ir sąlygomis sutartis bus nutraukta. Tokiu atveju teismas nesaistomas šalių sutarties nuostatų, reglamentuojančių sutarties nutraukimą. Esminis šio instituto reguliavimo principas įtvirtintas CK 6.204 straipsnio 1 ir 3 dalyse, būtent sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo, t. y. esant rebus sic stantibus situacijai, principo pacta sunt servanda privalomumas išlieka. Sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei šalys per protingą terminą nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, tai bet kuri iš jų, t. y. ir ta šalis, kuri kreipėsi su prašymu, ir šalis, į kurią buvo kreiptasi, turi teisę prašyti teismo spręsti dėl sutarties tolimesnio likimo, t. y. ją pakeisti ar nutraukti nustatant sutarties nutraukimo sąlygas. Teismų praktikoje pažymima, kad šalis, kuri remiasi sutarties vykdymo suvaržymu, turi būti aktyvi ir privalo teikti kitai šaliai prašymą keisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką, tuoj pat po to, kai šios aplinkybės atsirado. Tuo atveju, kai kita šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi naudotis operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog, nors atsakovė pasikeitusiomis aplinkybėmis, dėl kurių tapo sudėtinga vykdyti sutartį, nurodo pasaulinę pandemiją bei 2020 m. kovo 16 d. Lietuvoje paskelbtą visuotinį karantiną, tačiau pagal ginčo sutartį prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė nuo pat sutarties sudarymo 2019 m. gruodžio 19 d., nes dalį prašomo priteisti įsiskolinimo sudaro 2020 m. sausio ir vasario mėnesiai išrašytos ir nepamokėtos sąskaitos faktūros. Taigi atsakovė dar iki karantino Lietuvos valstybėje paskelbimo, dėl byloje neatskleistų aplinkybių, sutartį vykdė netinkamai. Paskelbus visuotinį karantiną, atsakovė 2020 m. balandžio 24 d. kreipėsi į ieškovę dėl netesybų netaikymo ir sutarties nenutraukimo. Ieškovė sutiko atidėti mokėjimo terminus 3 mėnesiams ir netaikyti sutartinių netesybų, sutartis nebuvo nutraukta, atsakovė ieškovės apgyvendinimo paslaugomis naudojosi iki 2020 m. spalio mėnesį. Byloje nustatyta, jog 2020 m. spalio 6 d. atsakovė pasiūlė ieškovei susidariusį įsiskolinimą 32 843,72 Eur sumažinti iki 26 274,98 Eur ir įsipareigojo šią sumą padengti iki 2020 m. gruodžio 31 d. Taip pat nurodė, jog ieškovei nesutikus su prašoma 20 procentų nuolaida, įsiskolinimas bus padengtas tik 2021 m. gegužės 31 d. Įvertinus atsakovės elgesį nustatytų faktinių aplinkybių kontekste konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra įstatyme ir teismų praktikoje nustatytų teisinių prielaidų modifikuoti šalių laisva valia sudarytą sutartį. Visų pirma pažymėtina, jog atsakovė dėl sutarties modifikavimo kreipėsi į teismą tik po ieškinio dėl skolos priteisimo gavimo, o pageidaujami pakeitimai turėtų įtakoti atsakovės atsiskaitymą pagal daugiau nei prieš metus išrašytų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimą. Šiuo atveju atsakovė nesiekia sutartinių santykių išsaugojimo. Nors tarp šalių sudaryta sutartis nėra nutraukta, tačiau atsakovė, kaip paslaugų gavėja pati sprendžia kada ir kokia apimtimi naudotis ieškovės teikiamomis paslaugomis ir nuo 2020 m. spalio mėnesio atsakovė nesinaudoja ieškovės teikiamomis apgyvendinimo paslaugomis, o sutarties modifikavimo siekia jau suteiktų ir neapmokėtų paslaugų apmokėjimo termino atidėjimui.
Papildomai pažymėtina, jog net ir esant teisiniam pagrindui taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas ir keisti šalių sulygtą atsiskaitymo tvarką, atsakovės prašomas pakeitimas - atsiskaitymo termino atidėjimas 18 mėnesių - neatitiktų teisingumo ir protingumo principų, nes esant gerai atsakovės turtinei padėčiai, toks atsiskaitymo atidėjimas reikštų atsakovės nemokamą kreditavimą neprotingai ilgam laikotarpiui.
Įvertinus nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų visetą, priešieškinis atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo
Tarp šalių nesant ginčo dėl ieškovės suteiktų ir neapmokėtų paslaugų dydžio, teismui nenustačius nenugalimos jėgos aplinkybių ir atmetus atsakovės reikalavimą dėl mokėjimo terminų atidėjimo, ieškinys tenkintinas pilnai - ieškovei iš atsakovės priteistina 24 584,22 Eur skola už suteiktas paslaugas (CK 6.716 straipsnio 1 dalis).
CK 6.261 straipsnyje numatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai).
Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovė praleido sutartimi sulygtus atsikaitymo terminus, ieškovei iš atsakovės priteistinos įstatymo nustatytos 6 procentų dydžio metinės kompensuojamosios palūkanos, paskaičiuotos nuo neapmokėtų sąskaitų – 547,21 Eur.
Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju, todėl jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Pareiga mokėti šias procesines palūkanas atsiranda įstatymo pagrindu.
Vadovaujantis nurodytomis įstatyminėmis nuostatomis dėl procesinių palūkanų priteisimo, ieškovei iš atsakovės priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. lapkričio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 80 straipsnio 1 ir 7 dalimis byloje priimtas ir išnagrinėtas ieškinys turėjo būti apmokėtas 603 Eur žyminiu mokesčiu (565 Eur už turtinius reikalavimus ir 38 Eur už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones). Ieškovė teigdama ieškinį už elektroninėmis ryšių priemonėmis pateiktą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sumokėjo 50 Eur žyminį mokestį, todėl jai grąžintina 12 Eur žyminio mokesčio permoka, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).
Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šalims proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Patenkinus ieškinį, o priešieškinį atmetus, ieškovei priklauso 100 procentų jos byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Nustačius priteistinų bylinėjimosi išlaidų procentinę išraišką, pasisakytina dėl byloje dalyvaujančių asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo ir dydžių.
Remiantis CPK 98 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Ieškovė pateikė į bylą rašytinius įrodymus apie byloje patirtas 641 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 2 904 Eur advokato pagalbos išlaidas už ieškinio ir atsiliepimo į priešieškinį parengimą, iš viso – 3 545 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Vertindamas byloje šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį teismas vadovaujasi Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85. Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu teismas visas minėtas ieškovės atstovo pagalbos išlaidas laiko protingomis, atstovo išlaidos neviršija rekomenduotinų maksimalių dydžių, yra vidutinės, todėl tenkintinos visa apimtimi.
Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos buvo apmokėtos iš valstybės biudžeto. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių nepriteisiamos, nes neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur).
Remiantis CPK 10 straipsnio 2 dalimi bylos medžiaga, susijusi su atsakovės vykdoma komercine veikla (veiklos vykdymo mąstai ir kaštai – atsiliepimo ir priešieškinio duomenys) pripažintini nevieša medžiaga.
Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis CPK 265-270 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti.
Priteisti ieškovei UAB „E47“, juridinio asmens kodas 303326755, iš atsakovės UAB „BAA Training“, juridinio asmens kodas 300618099, 24 584,22 Eur (dvidešimt keturių tūkstančių penkių šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų ir 22 euro centų) skolą, 547,21 Eur (penkių šimtų keturiasdešimt septynių eurų ir 21 euro cento) kompensuojamąsias palūkas, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (25 131,43 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. lapkričio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 545 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Grąžinti ieškovei UAB „E47“, juridinio asmens kodas 303326755, 12 Eur (dvylikos eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. gruodžio 15 d., mokėjimo užduoties kodas (ID) ZJ18812, permoką, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi.
Bylos medžiagą, susijusią su atsakovės vykdoma komercine veikla (atsiliepimą į ieškinį ir priešieškinį) pripažinti nevieša.
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Kristina Lysionok