Administracinė byla Nr. eA-4115-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02302-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. (I. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. A. (I. A.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas I. A. (I. A.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybos 2018 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 00003 „Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę (toliau – ir Kortelė) Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ (toliau – ir Sprendimas)  ir įpareigoti Vilniaus AVPK Migracijos valdybą išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A..

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra Pakistano Respublikos pilietis 10 metų gyveno Ispanijoje turėdamas laikiną leidimą gyventi Ispanijoje. Nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2015 m. balandžio 18 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2017 m. kovo mėnesį pareiškėjui atvykus į Lietuvą, Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) jis buvo sulaikytas bei jam pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1, 2 dalis, 292 straipsnio 1 dalį. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 13 d. priėmė teismo baudžiamąjį įsakymą.

3.       Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gegužės 31 d. buvo perduotas VSAT Vilniaus rinktinės kontrolės pareigūnams ir vėl sulaikytas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimu, jis buvo sulaikytas VSAT Užsieniečių registracijos centre vienam mėnesiui. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 30 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą dėl pareiškėjo sulaikymo. Pareiškėjas pažymėjo, jog 2017 m. liepos 18 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) priėmė sprendimą panaikinti draudimą I. A. atvykti į Lietuvą ir išbraukti duomenis apie jį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvyktu į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, atšaukti įspėjimą dėl draudimo I. A. atvykti ir apsigyventi, įvestą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.

4.       Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 30 d. pateikė prašymą išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario laikinai gyventi šalyje kortelę tuo pagrindu, jog kartu su sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete B. A., atvyksta gyventi į Lietuvą. Migracijos valdyba 2017 m. gruodžio 29 d. priėmė sprendimą (toliau – ir 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimas) atsisakyti išduoti pareiškėjui kortelę. Nesutikdamas su minėtu sprendimu, pareiškėjas padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris panaikino Migracijos valdybos 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3987-415/2018 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

5.       Atsakovas iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą priėmė ginčijamą Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui Kortelę. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus AVPK Migracijos valdyba netinkamai įvertino jo grėsmes valstybės saugumui ir viešajam interesui bei nesivadovavo pateiktais duomenimis, neištyrė svarbių faktinių aplinkybių.

6.       Nesutikimą su Sprendimu pareiškėjas argumentavo tuo, kad atsakovas dabartinį ginčijamą Sprendimą iš esmės motyvavo ir grinė savo ankstesniame, 2017 m. gruodžio 29 d. sprendime nurodytais motyvais, kuriuos atmetė Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nedetalizavo, kokius administracinius teisės pažeidimus jis padarė. Tai, kad nėra duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę visuomenės ir (ar) valstybės saugumui, pripažino Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 30 d. įsiteisėjusioje nutartyje. 

7.       Atsakovas nutylėjo faktą, kad pareiškėjas išlaiko mažamečius vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjas nurodė, jog jis integravęsis į Lietuvos visuomeninį ir socialinį gyvenimą, jo šeiminiai ryšiai, sietini su Lietuvos Respublika, pakankamai glaudūs ir stiprūs. Šiuo atveju atsisakymas išduoti pareiškėjui ES šeimos nario Kortelę gyventi Lietuvoje nepagrįstai paribotų jo ir jo šeimos narių teises į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, būtų pažeista vaikų teisė gyventi kartu su abiem tėvais. susiformavę glaudūs ir stiprūs ekonominiai bei socialiniai ryšiai su Lietuva. 

8.        Dėl naujų ginčijamame Sprendime nurodytų aplinkybių pareiškėjas paaiškino, jog pripažįsta, kad buvo įsiskolinęs už buto nuomą, tačiau įsiskolinimas iš esmės susidarė ir dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nes jis neturėjo galimybės dirbti. Pareiškėjo teigimu, buto savininkai (nuomotojai) savo teises gina neteisėtais būdais, pasitelkdami žiniasklaidos priemones, dėl ko buvo sužalota jo sutuoktinė, pažeista teisė į privatų gyvenimą. Atsakovas nenurodė, kad Vilniaus AVPK Vilniaus rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame pareiškėjas pripažintas nukentėjusiuoju. Pareiškėjo vaikai gerai nemoka lietuvių kalbos, šiuo metu mokosi nuotoliniu būdu, nes mokslo metai yra pasibaigę, o pareiškėjo sutuoktinė įsidarbino.

9.       Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

10.       Atsakovas, kaip ir pirmą kartą priimdamas 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą, taip ir nagrinėjamu atveju rėmėsi surinktais duomenimis, t. y. Administracinių nusižengimų registro (toliau – ir ANR) informacija, Šengeno informacinės sistemos informacija, Policijos departamento surinktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas padaręs 21 administracinį teisės pažaidimą ir administracinį nusižengimą, jis buvo nuteistas už baudžiamąjį nusižengimą ar nesunkų nusikaltimą.

11.       Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), patikrinęs registruose ir Šengeno informacinėje sistemoje esančią informaciją apie pareiškėją, konstatavo, kad padarytų nusikaltimų ir administracinių nusižengimų visuma ir pakartotinumas rodo, kad jie nėra atsitiktiniai, akivaizdu, kad pareiškėjas ignoruoja nustatytas elgesio normas, yra linkęs savo problemas spręsti jėga, netausojant kitų žmonių gyvybės, sveikatos ir orumo, nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir savo netinkamo elgesio keisti neketina. Paskirtos bausmės bei administracinės nuobaudos tikslo – auklėti, kad jis laikytųsi įstatymų, taip pat nepadarytų naujų teisės pažeidimų – nepasiekė, policijos vertinimas, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, įtakos pastarojo elgesiui nepadarė, todėl, pasak atsakovo, pastarojo elgesys ir ateityje nesikeis ir jis gali daryti naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus.

12.       Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. (15/3-14) 10K-51681 nurodė, kad pareiškėjui neturėtų būti išduota Kortelė, nes jis nepateikė teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento, neturi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, o turėtas leidimas gyventi Ispanijos Karalystėje buvo suklastotas ir yra panaikintas.

13.       Nagrinėjant I. A. prašymą išduoti Kortelę, 2018 m. gegužės 25 d. Migracijos valdyba gavo R. V., gyvenančios (duomenys neskelbtini), pranešimą apie tai, kad jai priklausančiame, B. A. vardu išnuomotame bute (duomenys neskelbtini), gyvena nuomininkės sutuoktinis užsienietis I. A. ir nepilnamečiai vaikai. Pranešėja nurodė, kad bute smurtaujama, gadinamas turtas, nemokamas nuomos mokestis, neatsiskaitoma už komunalines paslaugas ir jai nežinomas užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje teisinis statusas. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus pareigūnai 2018 m. birželio 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-24296, vykdydami nelegalios migracijos kontrolę, nuvykę į (duomenys neskelbtini), užfiksavo kaimynų paaiškinimus, kad pareiškėjas konfliktuoja su buto savininke, elgiasi asocialiai, nuolat šiukšlina bendro naudojimo patalpose bei gadina bendrą turtą, vagia elektros energiją iš bendros laiptinės, todėl kaimynai jo bijo.

14.       Atsakovas nustatė, jog pareiškėjas pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 patvirtintą Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašą (toliau – ir Duomenų tikrinimo aprašas) atitiko 12.1 ir 13.1 papunkčius, pagal kuriuos asmuo pripažįstamas keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, nes pareiškėjas buvo nuteistas už apysunkių nusikalstamų veikų padarymą. Policijos departamentas antrą kartą pateikė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

15.       Atsakovo teigimu, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“  (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsisakymui išduoti kortelę, užtenka įvertinti, ar užsieniečio elgesys praeityje sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai galimybę. Atsakovas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje surinktus duomenis apie pareiškėjo elgesį praeityje bei į tai, kad Vilniaus AVPK Vilniaus miesto šeštasis policijos komisariatas 2018 m. balandžio 27 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnį ir 2018 m. birželio 6 d. pareiškėją pripažino įtariamuoju, padarė išvadą, jog jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ir visuomenei.

16.       Ir Policijos departamento pateiktoje išvadoje, ir skundžiamame Sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, kurie patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai. Surinkti įrodymai patvirtina, kad asmuo ir toliau nėra linkęs laikytis viešosios tvarkos, priešingai, jo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir akivaizdi (televizijos reportažas, pradėtas ikiteisminis tyrimas). Atsakovas neturėjo pagrindo abejoti Policijos departamento pateiktų duomenų tikrumu, o ir pats pareiškėjas skunde neneigia fakto, kad ginčijamame Sprendime nurodyti nusikaltimai pareiškėjo iš tikrųjų buvo padaryti. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymas nesuteikia įgaliojimų kitoms institucijoms, išskyrus Policijos departamentą, teikti išvadų vertinant užsieniečių grėsmę viešajai tvarkai kortelės išdavimo procedūroje, atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi būtent šią procedūrą reglamentuojančiomis Įstatyme ir Apraše įtvirtintomis nuostatomis.

17.       Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jis nekelia grėsmės visuomenės / valstybės saugumui, o tai patvirtino Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartimi, atsakovas nurodė, kad minėtas teismas neatliko vertinimo dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai kortelės išdavimo procedūros.

18.       Atsakovas, antrą kartą priimdamas ginčijamą Sprendimą neišduoti pareiškėjui Kortelės, įvertino visas su pareiškėju susijusias aplinkybes, taip pat ir duomenis apie jo šeiminę padėtį bei vaikus, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę (pareiškėjas 2014 m. lapkričio 2 d. atvykimo iš Ispanijos į Lietuvą, nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. gyvenamoji vieta buvo deklaruota (duomenys neskelbtini), vaikai tik 2017 m. balandžio 27 d. atvyko iš Belgijos į Lietuvą, žmonos nuo 2007 m. vasario 20 d. iki 2015 m. birželio 24 d. deklaruotas išvykimas iš Lietuvos į Belgiją), naujai atsiradusius neigiamus bei tikrovės neatitinkančius faktus dėl vaikų mokymosi. Pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės Lietuvos visuomenės dalies interesų pažeidimu, o atsisakymas išduoti kortelę yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių išimtinių individualių aplinkybių, kurioms esant galėtų būti nepaisomi visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos interesai. Paskirtos bausmės bei administracinės nuobaudos tikslo nepasiekė. Akcentuoja, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir akivaizdi. Pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai ekonominiai ir socialiniai ryšiai, nes pareiškėjas turėjo tik vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o faktas, kad Lietuvos Respublikoje ne taip seniai gyvena tik jo šeima, nėra pakankamas pagrindas nepaisyti visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos interesų ir suteikti jam teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Visuomenės interesai yra svarbesni nei pareiškėjo teisė susijungti su šeima, todėl Sprendimas neišduoti kortelės yra pagrįstas ir teisėtas. 

II.

19.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo I. A. skundą atmetė.

20.       Teismas nurodė, jog ginčas byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui Kortelę, teisėtumo ir pagrįstumo.

21.       Teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje Nr. eI-1536-815/2018 Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 00003 „Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam Kortelę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko minėtą teismo sprendimą nepakeistą.

22.       Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2018 m. gegužės 17 d. kreipėsi į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą, kad iš naujo būtų išnagrinėtas prašymas išduoti Kortelę, tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė B. A., kuri pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje teise. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą Pakistano Islamo Respublikos pasą, santuokos sudarymo įrašą, Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo (Bylos Nr. 1-351-763/2017, teisminio proceso Nr. 4-45-3-00007-2017-2) kopiją, paaiškinimą ir dokumentus, patvirtinančius, kad jo sutuoktinė pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje teise. Pareiškėjo sutuoktinė B. A. nuo 2007 m. vasario 20 d. iki 2015 m. birželio 24 d. deklaravo išvykimą į Belgiją, 2017 m. balandžio 26 d. deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas ir jo sutuoktinė turi du nepilnamečius vaikus – M. A. A. A. , gim. (duomenys neskelbtini) ir A.  A. R. A. , gim. (duomenys neskelbtini) Belgijoje (toliau – ir vaikai), kurie gimimu yra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę.

23.       Teismas detaliai aptarė faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo teisėto gyvenimo Lietuvoje pagrindu, Policijos departamento atliktu pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimu, taip pat duomenų apie pareiškėją tikrinimu Šengeno informacinėje sistemoje, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre ir ANR. Policijos departamentas, teikdamas duomenis atsakovui, nustatė, jog kad pareiškėjas baustas pagal BK 292 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 ir 2 dalis, yra padaręs 21 administracinį teisės pažeidimų ir administracinį nusižengimą, pareiškėjas 2018 m. birželio 6 d. pripažintas įtariamuoju dėl veikų, nustatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, (įtariama, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir sužalojo du žmones), taip pat Lenkijos Respublika 2017 m. birželio 26 d. paskelbė pareiškėjui draudimą atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2020 m. birželio 26 d., nurodydama, jog trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką ir yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje. Policijos departamentas išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas atitinka Duomenų tikrinimo aprašo 12.1 ir 13.1 papunkčius, pagal kuriuos pareiškėjas pripažintinas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

24.       Teismas nurodė, kad atsakovas, be nurodytų duomenų, vertino ir tai, kad pareiškėjas konfliktuoja su nuomojamo buto, kuris iš R. V. nuomojamas pareiškėjo sutuoktinės vardu, savininke, kelia baimę gyvenamosios vietos kaimynais, nemoka už nuomą ir komunalines paslaugas, elgiasi asocialiai, nuolat šiukšlina bendro naudojimo patalpose bei gadina bendrą turtą, vagia elektros energiją iš bendros laiptinės, todėl kaimynai jo bijo. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė duomenų ar teikė juos prieštaringus dėl vaikų mokymosi ugdymo įstaigose, priežiūros, materialinio išlaikymo, atsakovas nustatė, jog nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė Lietuvoje nedirba, pareiškėjo vaikai jokioje gydymo įstaigoje neregistruoti, pareiškėjas ir jo vaikai neturi socialinių ryšių su Lietuva.

25.       Teismo vertinimu, visuma Policijos departamento surinktų duomenų patvirtino išvadą, jog jis kelią grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Ir ankstesnė Policijos departamento išvada (2017 m. gruodžio 13 d.), ir 2018 m. birželio 8 d. išvada pagrindė, jog pareiškėjas savo elgesiu nerodo siekio laikytis teisės aktų reikalavimų, t. y. jis daro administracinius nusižengimus (pažeidimus), taip pat ir nusikalstamas veikas. Pareiškėjo padarytas nusikaltimas, numatytas BK 292 straipsnyje, t. y. neteisėtas gabenimas žmonių per sieną, priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, o jo pobūdis rodo itin neigiamas socialines ir ekonomines pasekmes. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir ja kėsinamasi į žmogaus gyvybę. Pareiškėjo įsiskolinimas dėl nuomojamo būsto rodo, kad pareiškėjas net ir prisiimtų asmeninių įsipareigojimų nesiekia įvykdyti tinkamai, o surinkta visuma duomenų pareiškėją apibūdina neigiamai dėl jo pažeidžiamų tiek administracinės, tiek baudžiamosios teisės normų, taip pat negerbiamų ir sutartinių įsipareigojimų. Teismas sprendė, jog pareiškėjo elgesys vertinant riziką ateities požiūriu, rodo, kad jis gali daryti tokius pačius nusikaltimus ir ateityje. Atsakovo papildomo tyrimo metu surinkti duomenys tokias aplinkybes patvirtino ir tai yra grindžiama nustatytų faktų visuma, o ne spėjimais.

26.       Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neginčijo atsakovo tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Šiuo atveju pagal Duomenų tikrinimo aprašo nuostatas tik Policijos departamentas galėjo atlikti vertinimą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, todėl pareiškėjo argumentai, kad jis apylinkės teismo nutartimi nelaikomas keliančiu grėsmę, negali paneigti Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje Policijos departamentui suteiktos teisės vertinti grėsmę viešajai tvarka ar visuomenei. Būtent surinktos medžiagos visuma, t. y. Policijos departamento ir atsakovo gauta papildoma atitinkamų institucijų medžiaga, patvirtina atsakovo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

27.       Teismas, atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių teismo praktiką, pažymėjo, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, o teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teismas, įvertinęs proporcingumą tarp šeiminių santykių ir valstybės saugumo užtikrinimo šioje situacijoje, darė išvadą, kad visuma nustatytų aplinkybių, neigiamai apibūdinančių pareiškėją, pateisino atsakovo sprendimą neišduoti Kortelės. Paties pareiškėjo netinkamas elgesys ir sudarė atsakovui teisinį pagrindą netenkinti jo prašymo išduoti Kortelę. Teismo vertinimu, atsakovas darė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ignoruoja nustatytas elgesio normas, nesilaiko Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir savo netinkamo elgesio nekeičia.

28.       Teismo vertinimu, atsakovo surinkti duomenys, taip pat Policijos departamento išvada, patvirtino, jog retrospektyviai įvertinus nustatytus pareiškėjo veiksmus, yra tikimybė, kad jis ir ateityje gali daryti nusikaltimus ar teisės pažeidimus, nustatytas grėsmių pavojus yra ne abstraktaus tikėtinumo, o realios galimybės lygmenyje. Pareiškėjo pateikti papildomi duomenys nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių ir išvadų.

29.       Teismas konstatavo, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui Kortelę, kurio naikinti nebuvo pagrindo. Kaip išvestino, teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Vilniaus AVPK Migracijos valdybą išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę pareiškėjui.

III.

30.       Pareiškėjas I. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą,  panaikinti Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2018 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 00003 „Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ ir įpareigoti Vilniaus AVPK Migracijos valdybą išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A..

31.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir skunde pirmosios instancijos teismui, ir papildo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į to paties teismo dėl to paties asmens (t. y. pareiškėjo I. A.) ankstesnį sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1536-815/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3987-415/2018, kuriuose atsakovo sprendimo motyvai atsisakyti pareiškėjui išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę jau buvo atmesti. Nagrinėjamame ginče atsakovas skundžiamą sprendimą grindė iš esmės tais pačiais motyvais.

32.       Pareiškėjo teigimu, nauji atsakovo Sprendimo motyvai, t. y. dėl kilusio konflikto su nuomojamo buvo savininke R. V., įsiskolinimo už nuomą ir pareiškėjo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, taip pat dėl pareiškėjo vaikų integravimosi į Lietuvos visuomeninį socialinį gyvenimą, pareiškėjo ir jo sutuoktinės įsidarbinimo, neatitinka faktinės situacijos. Atsižvelgiant į Įstatymo nuostatas, susijusias su Europos Sąjungos valstybių narių piliečių judėjimo laisve valstybių narių teritorijoje ir Direktyvos 2004/38/ EB nuostatas, ir atsakovo sprendimas, ir pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

33.       Pareiškėjas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Vilniaus miesto apylinės teisme bus išnagrinėta I. A. iškelta baudžiamoji byla ir joje įsiteisės teismo nuosprendis, nes teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, bus paneigtas pirmosios instancijos teismo ir atsakovo sprendimo motyvas dėl pareiškėjo pavojingumo, susijęs su pateiktu kaltinimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

34.       Atsakovas Vilniaus AVPK Migracijos valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą palinkti nepakeistą.

35.       Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą, ir pažymi, jog priimdamas 2018 m. birželio 15 d. sprendimą,  įvertino visas su pareiškėju susijusias aplinkybes, taip pat duomenis apie jo šeimą bei vaikus, gyvenimo Lietuvoje trukmę. Visų nustatytų aplinkybių pakako išvadai, jog pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės Lietuvos visuomenės dalies interesų pažeidimu, o atsisakymas išduoti kortelę yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas papildomai nurodė, kad Vilniaus AVPK 2019 m. sausio 16 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-02280-19 pagal požymius veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nes gauta informacija, kad pareiškėjas kitam Pakistano piliečiui sukėlė fizinį skausmą. Nors šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nenustačius nusikalstamos veikos požymių, tačiau ir tai pareiškėją charakterizuoja kaip agresyvų asmenį, nelinkusį laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir viešosios tvarkos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

36.       Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2018 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. 00003 „Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę, teisėtumo ir pagrįstumo.

37.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

38.       Be to, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

39.       Pareiškėjas ir atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus, susijusius su pradėtais (nutrauktais) ikiteisminiais tyrimais dėl pareiškėjo galbūt padarytų veikų (pagal BK 140 straipsnio 1 dalį), pareiškėjo šeimos atžvilgiu padarytų veikų (pagal BK 294 straipsnio 2 dalį), tačiau, atsižvelgiant į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias naujų įrodymų prijungimą ir tyrimą apeliacinės instancijos teisme, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jie nebus tiriami, nes pateikę naujus įrodymus suinteresuotos šalys nenurodė pagrįstų paaiškinimų ir priežasčių, kodėl nepateikė prašomų prijungti prie bylos įrodymų pirmosios instancijos teismui, ar, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

40.       Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2018 m. gegužės 17 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą, kad iš naujo būtų išnagrinėtas prašymas išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę, tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė B. A., kuri pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje teise. Atsakovas skundžiamu 2018 m. birželio 15 d. Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 98, 981 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 1V-290 patvirtinto Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelės išdavimo, keitimo ir panaikinimo Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariams tvarkos aprašo (2013 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 1V-507 redakcija) 32.2 punktu, nusprendė neišduoti pareiškėjui Sąjungos piliečio leidimo laikinai gyventi šalyje kortelės motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, kad asmuo ir jo sutuoktinė B. A. Lietuvos Respublikoje nedirba, Sodros duomenų bazėje nėra duomenų apie šio asmenų draudėjus, kad šeimos su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai ekonominiai ir socialiniai ryšiai, kad pareiškėjas neturi teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento.

41.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes atsakovas Įstatymo ir Duomenų tikrinimo aprašo nustatyta tvarka surinko ir iš kompetetingų institucijų gavo pakankamai duomenų, kurie sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo keliamą pavojų visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai. Pareiškėjas su šiuo teismo vertinimu nesutinka, nes Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą dėl ankstesnio Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimo panaikinimo, apeliacine tvarka – Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, minėti teismai sprendė, jog atsakovo nustatyti ir surinkti duomenys apie pareiškėją savaime nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės ir todėl neišduoti pareiškėjui, kaip Sąjungos pilietės sutuoktiniui, leidimo laikinai gyventi šalyje. Pareiškėjo teigimu, atsakovo nurodyti nauji, neigiamai pareiškėją charakterizuojantys faktai dėl skolos už nuomą, smurtavimo, taip pat ir tai, kad jo vaikai nelanko ugdymo įstaigos, pareiškėjas ir jo sutuoktinė nedirba, yra ginčytini ir ne visai atitinka tikrovę.

42.       Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario atvykimo į Lietuvos Respubliką ir buvimo joje teisinius pagrindus įtvirtinta Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, pagal kurio 97 straipsnio 2 dalį Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai gali atvykti į Lietuvos Respubliką kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba atvykti pas jį ir būti Lietuvos Respublikoje šio straipsnio 1 dalyje nurodytą laiką (t. y. 3 mėnesius). Šio įstatymo 99 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau negu 3 mėnesiams per pusę metų kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba pas jį, privalo gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį. Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariui Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelė išduodama kaip sutuoktiniui (UTPĮ 101 str. 4 d. 1 p.).

43.       Pareiškėjo prašomo panaikinti Migracijos valdybos 2018 m. birželio 15 d. sprendimo turinys patvirtina, jog jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis UTPĮ 98, 981 straipsniais. Vadovaujantis UTPĮ 98 straipsniu, Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ir jo šeimos narys į Lietuvos Respubliką neįleidžiami, jeigu jų buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu. Asmens elgesys turi kelti realią ir akivaizdžią grėsmę. Vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar vien nusikalstamos veikos padarymu. Sprendimas, kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis arba jo šeimos narys dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką ar jam panaikinama teisė gyventi Lietuvos Respublikoje, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir būti proporcingas (UTPĮ 981 str.). 

44.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjui, kaip Sąjungos pilietės sutuoktiniui, leidimas laikinai gyventi nebuvo išduotas, nes atsakovas surinko duomenis ir gavo Policijos departamento išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 292 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 ir 2 dalis, pareiškėjas, ANR duomenimis, padaręs 21 administracinį teisė pažeidimą ir administracinį nusižengimą, Šengeno informacinėje sistemoje yra duomenys, kad Lenkijos Respublika 2017 m. birželio 26 d. paskelbė pareiškėjui draudimą atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2020 m. birželio 26 d., Migracijos departamento 2017 m. gruodžio 22 d. rašte išreikšta nuomone, kad pareiškėjui neturėtų būti išduota Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelė. Atsakovas taip pat nurodė, jog pagal Vilniaus AVPK 2018 m. balandžio 27 d. pradėtą ikiteisminį tyrimą pareiškėjui inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, pareiškėjas konfliktiškas, nemoka buto nuomos ir kitų susijusių mokesčių, neaišku, ar pareiškėjo nepilnamečiams vaikams užtikrinama teisė į mokslą, materialinis išlaikymas, kiti reikšmingi interesai.

45.       Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas Migracijos valdybos sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3987-415/2018, kuria apeliacinės instancijos teismas paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1536-815/2018. Minėtu sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 00003 „Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam Kortelę. 

46.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, jie yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Šiuo atveju, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-3987-415/2018 jau yra įvertintos atsakovo nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumo iki kreipimosi išduoti kortelę dienos, dėl įrašų apie pareiškėją Šengeno informacinėje sistemoje, dėl padarytų baudžiamųjų veikų (pagal BK 292 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 ir 2 dalis), administracinės teisės pažeidimų, administracinių nusižengimų, ir konstatuota, jog surinkti duomenys patvirtina, kad retrospektyviai žvelgiant į pareiškėjo veiksmus, yra tikimybė, kad pareiškėjas ir ateityje gali daryti nusikaltimus ar teisės pažeidimus, t. y. egzistuoja abstrakti grėsmės viešajai tvarkai galimybė. Tačiau aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartyje konstatuota, jog vaikų teisių ir šeimos gyvenimo apsaugos imperatyvai, kildinami iš Konvencijų (Europos žmogaus teisių konvencijos ir Vaiko teisių konvencijos) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos šios bylos kontekste yra konkuruojančios vertybės proporcingumo aspektu vertinant valstybės institucijų veiksmus, kuriais siekiama išvengti grėsmės viešajai tvarkai, kai sprendžiamas klausimas, ar išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę. Todėl nenustačius duomenų, kad pareiškėjo ir jo šeimos ryšiai yra pakankamai ilgą laiką nepalaikomi ar natūraliai nutrūkę, šios vertybės visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste pripažintinos šiuo metu prioritetiniu būdu gintinomis ir saugotinomis grėsmių viešajai tvarkai atžvilgiu, turint galvoje tai, kad grėsmių pavojus yra abstraktaus tikėtinumo, o ne realios galimybės lygmenyje.

47.       Atsižvelgiant į tai, kad jau esminiai pareiškėją ir jo keliamą grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai charakterizuojantys faktai, įvykę iki Migracijos valdybos 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimo priėmimo, buvo įvertinti galutiniame įsiteisėjusiame teismo sprendime, teisėjų kolegija pakartotinio šių aplinkybių vertinimo neatliks. Atsakovo 2018 m. birželio 15 d. Sprendime nurodyti nauji faktai, t. y. kad Vilniaus AVPK 2018 m. balandžio 27 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą ir pareiškėjui inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), pareiškėjas nesilaiko sutartinių įsipareigojimų (nemoka buto nuomos ir kitų susijusių mokesčių), taip pat duomenys dėl pareiškėjo konfliktiško būdo, materialinių, socialinių įsipareigojimų šeimai vykdymo ir integracijos Lietuvoje, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrindžia pareiškėjo keliamų grėsmių valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, kaip nustatyta UTPĮ 98 straipsnyje. Vien dėl jame išdėstytų motyvų skundžiamas atsakovo 2018 m. birželio 15 d. Sprendimas negalėjo būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

48.       Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė į šeimos gyvenimo gerbimą laikytina fundamentalia teise, kuri įtvirtinta Konvencijos 8 straipsnyje. Kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008). LVAT taip pat yra atkreipęs dėmesį į Teisingumo Teismo praktiką, jog priimant sprendimą dėl trečiosios šalies piliečio statuso valstybėje, reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr., Teisingumo Teismo 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Akrich, C?109/01, Rink. p. I?9607,  LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A759-1606/2012).

49.       Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo ir B. A. santuoka teisiškai ar faktiškai nutrūkusi, ar duomenų, kad pareiškėjas su šeimos nariais (sutuoktine ir / ar vaikais), kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, negyvena, nepalaiko socialiai vertingų ryšių ar jais nesirūpina. Pažymėtina, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, susiję su pareiškėjo ir jo sutuoktinės, kaip nepilnamečių vaikų tėvų, pareigų vykdymu, pareiškėjo ir jo vaikų integravimusi į Lietuvos visuomenę, šiuo atveju negalėjo būti kriterijais, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti užsieniečiui dokumentą, suteikiantį teisę kartu su šeima gyventi Lietuvos Respublikoje. Nors atsakovo surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo teisei ir gerai moralei priešingas elgesys sudaro pagrindą išvadai, jog egzistuoja abstrakti grėsmės viešajai tvarkai galimybė, tačiau tokio pobūdžio grėsmė, ją lyginant su pareiškėjo, taip pat jo šeimos narių teise gyventi kartu Lietuvos Respublikoje, negali būti laikoma proporcinga priemone priimat sprendimą, kuris faktiškai lemtų pareiškėjo ir jo šeimos narių gyvenimą atskirai. 

50.       Įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į nagrinėjamą bylą, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikinamas ir tenkinant pareiškėjo apeliacinį skundą priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.). Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2018 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. 00003 „Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ panaikinamas, o atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. gegužės 17 d. prašymą išduoti ar pakeisti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę.  

51.       Nagrinėjamoje byloje sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

52.       Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė 22,50 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą, įrodymus, kad advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme patyrė 620 Eur išlaidų už skundo surašymą, pasirengimą ir atstovavimą 2018 m. gruodžio 20 d. ir 2019 m. vasario 14 d. teismo posėdžiuose. Atsižvelgiant į tai ir į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), 7, 8.2 ir 8.19 punktus, bei į tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma (620 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos už pareiškėjo atliktus procesinius veiksmus (skundo parengimą, laiką, sugaištą pasirengti ir dalyvauti teismo posėdžiuose), iš atsakovo gali būti priteisiama 620 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme ir 22,50 Eur žyminio mokesčio.

53.       Pareiškėjo atstovas pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 500 Eur už apeliacinio skundo surašymą ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Atsižvelgiant į Rekomendacijų 7 ir 9.10 punktus ir 2018 metų III ketvirtį buvusį vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių), darytina išvada, jog pareiškėjo prašoma suma už apeliacinio skundo parengimą neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio. Žyminis mokestis už apeliacinį skundą pareiškėjui atskirai nepriteistinas, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, žyminį mokestį sumokėjo ne pats pareiškėjas, o jam atstovavęs advokatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo turinys ir teisiniai argumentai yra iš esmės identiški nurodytiems skunde, todėl darytina išvada, kad advokato darbo ir laiko sąnaudos rengiant apeliacinį skundą buvo mažesnės. Atsižvelgiant į išdėstytą, už apeliacinio skundo parengimą iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 200 Eur.

54.       Kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo skundą tenkina iš dalies. Todėl pareiškėjas turi teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y pareiškėjui gali būti priteista 80 proc. apskaičiuotų bylinėjimosi išlaidų. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo I. A. prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinami iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 514 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų ir 160 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų (iš viso – 674 Eur).

                Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais,  144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo I. A. (I. A.) apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo I. A. (I. A.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2018 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 00003 „Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ ir įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą iš naujo išnagrinėti I. A. (I. A.) 2018 m. gegužės 17 d. prašymą išduoti ar pakeisti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę.

Priteisti pareiškėjui I. A. (I. A.) iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 674 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai        Romanas Klišauskas

        Dainius Raižys

        Virginija Volskienė