Baudžiamoji byla Nr. 2K–69/2011 nuasmeninta

                                                                   Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.1, 2.1.7.3.

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 11 d.

Vilnius

 

          Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Valerijaus Čiučiulkos, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutarties, kuria jo apeliacinis skundas dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant jį būti savo namuose nuo 23.00  iki 6.00 val., nukentėjusiajam E. K. priteista atlyginti 5000 Lt neturtinę žalą bei pripažinta teisė į ieškinio dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, atmestas.

          Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,

n u s t a t ė :

 

          J. S. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 27 d., apie 14 val., Kauno rajone, Beiniūnų kaime, prie kelio Paštuva–Beiniūnai esančiame lauke, vairuodamas traktorių T25 (valst. Nr. LU 5429), matydamas šalia traktoriaus stovintį E. K., tyčia pradėjo važiuoti į priekį ir, sukdamas su prie traktoriaus prikabintais padargais, kliudė E. K., taip dėl kairiojo kelio sąnario vidinio šalutinio raiščio dalinio plyšimo nesunkiai sutrikdė jam sveikatą.

          Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą, 2010 m. liepos 2 d. nutartimi šį atmetė.

          Kasaciniu skundu nuteistasis J. S. prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

          Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsti ir neteisėti; nagrinėdami bylą teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai.

          Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka“ 1 punkte išaiškinta, kad, siekdami užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Be to, 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1. 1 punkte išaiškinta, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

          BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Įrodymai negali būti vertinami atskirai vienas nuo kito. Apeliacinės instancijos teismas minėto reikalavimo kruopščiai patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą bei BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių nesilaikė, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos išsamiu Baudžiamojo proceso kodekse numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų duomenų įvertinimu (BPK 20 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jis (kasatorius) savo nekaltumą grindžia iš esmės vien tik savo parodymais, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo, ir jo išdėstytus byloje esančius duomenis apie nukentėjusiojo E. K. bei liudytojo J. P. parodymų nenuoseklumą atmetė. Teismas nurodė, kad finansinis liudytojo J. P. priklausomumas nuo nukentėjusiojo nepatvirtina J. P. suinteresuotumo bylos baigtimi ir nesudaro pagrindo jo parodymų laikyti nepatikimais. Tokią išvadą teismas padarė pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino įrodymų viseto. Būdamas nukentėjusiojo darbininkas, J. P. yra suinteresuotas savo parodymais nepakenkti darbdaviui, nes priešingu atveju gali likti be pragyvenimo šaltinio ir būsto. Kasatorius teigia, kad šio liudytojo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Teismai minėtos aplinkybės neįvertino, J. P. parodymų pagrindu nustatė jo (kasatoriaus) kaltę, nes niekas daugiau įvykio nematė. Iš nukentėjusiojo ir liudytojo J. P. parodymų akivaizdžiai matyti nukentėjusiojo ir liudytojo J. P. parodymų nesutapimai bei prieštaravimai, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes nesigilino ir jų neanalizavo. Kasatorius mano, kad teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, vertino tik tuos įrodymus, kurie palaikė kaltinimo poziciją. Apeliacinės instancijos teismo nuoroda, kad jis (kasatorius) savo nekaltumą grindžia vien tik savo paties parodymais, yra akivaizdi netiesa. Teismas konstatavo, kad jis ginasi neigdamas prieštaringus liudytojo J. P. parodymus, tačiau prieštaravimai ir nesutapimai yra detalėse. Kasatoriaus nuomone, tik per detales ir galima atskleisti objektyvią tiesą – kas meluoja, o kas sako tiesą.

          Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismui tiksliai nenurodžius konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo priežasties, nėra pagrindo nuosprendį laikyti nepagrįstu. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas tikrosios konflikto priežasties nesiaiškino, jo (kasatoriaus) argumentas, jog kelias nebuvo sugadintas, liko neišgirstas. Neįvertinti ir tai patvirtinantys įrodymai – liudytojų V. V., L. G., A. K., V. P. parodymai bei nuotraukos. Šie liudytojai parodė, kad kelias nebuvo suartas ar kitaip sugadintas. Tai patvirtina jo (kasatoriaus) teiginį, kad jis kelio negadino. Kasatorius pažymi, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas J. P. tvirtino, jog pamatė, kaip jis (kasatorius) gadina kelią, ir nuėjo aiškintis, tačiau jie akivaizdžiai sakė netiesą. Sveikai logikai prieštarauja nukentėjusiojo pozicija, kad langus jis daužė gindamasis, norėdamas sustabdyti traktorių, kad jo nepervažiuotų. Užpuolimo metu jis (kasatorius) buvo sužalotas (tai patvirtina specialisto išvada Nr. GI 106/10(02)) ir buvo sugadintas jo turtas. Nukentėjusysis, gindamas savo tariamą teisę, naudojo neteisėtas priemones. Nukentėjusiojo E. K. ir liudytojo J. P. išgalvota užpuolimo priežastis įrodo, kad jų parodymai yra nenuoseklūs, neišsamūs, teisingai neatspindintys 2008 m. gegužės 27 d. vykusio konflikto sekos ir aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų savo sprendimą pagrįsti išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vertino tik atskirus įrodymus, nesiedamas jų į visumą, ir nutartyje tik pakartojo pirmosios instancijos teismo teiginius. Teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, laikė įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios nėra įrodytos. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 11 punkte išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino ištirtų įrodymų prieštaravimų ir pan.). Byloje liko nepašalinti prieštaravimai, nenustatyta tiksli įvykio vieta, įvykio mechanizmas, sužalojimų kilmė. Apeliacinės instancijos teismas jo (kasatoriaus) gynėjo prašymą atlikti įrodymų tyrimą atmetė (BPK 324 straipsnio 6 dalis), nors byloje nenustatyta netgi tai, ar sužalojimas padarytas judančia transporto priemone. Buvo prašoma atlikti liudytojo J. P. parodymų patikrinimą vietoje (BPK 196 straipsnis), nustatyti įvykio vietą ir visų dalyvių buvimo vietą, siekiant atkurti tiriamo įvykio situaciją – atlikti eksperimentą (BPK 197 straipsnis), siekiant nustatyti nukentėjusiajam padaryto sužalojimo mechanizmą – paskirti kompleksinį teismo medicininį-autotechninį tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino ir nenustatinėjo faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių, todėl paliko galioti abejonėmis ir prieštaravimais pagrįstą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Baudžiamojoje teisėje ypač svarbus principas in dubio pro reo, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkte, kuriame išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

          Liudytojas E. S. S. parodė, kad J. P. įvykio negalėjo matyti, nes tuo metu buvo kitoje vietoje, tačiau pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymų neanalizavo ir nevertino, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tai nėra esminis Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas. Liudytojas E. S. S. parodė „<...>Buvo apie 14 val., per tvorą kalbėjau su nukentėjusiu ir J. P., kad žolę nusišienautų, jei ne, sakiau, pats nušienausiu. K. labai konfliktiškas, todėl kalbant kartu su manim buvo mama Aldona ir mano pusbrolis A. S. Bekalbant K. labai susinervino ir nubėgo kažkur už namo. J. P. atnešiau budę ir liepiau dalgį išsiplakti, kad galėtų gerai žolę nušienauti. Tuo metu mes su pusbroliu tvorą baiginėjom tverti. Visą tą laiką 15-20 min. P. buvo netoli, apie 10 metrų atstumu nuo mūsų, jį matėm, niekur nuėjęs jis nebuvo. Po kurio laiko iš už namo į savo kiemą atlėkė K. kruvina ranka, liepė J. P. eiti su juo ir jie nuėjo <...>“ (b. l. 168). Jo (kasatoriaus) gynėjas prašė kaip liudytoją apklausti A. S., tačiau teismas, nenurodydamas motyvų, prašymą atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kiekviena kaltinamojo gynybinė pozicija turi būti kruopščiai be išankstinio nusistatymo ištirta ir įvertinta. Jo (kasatoriaus) teisė būti išklausytam buvo ignoruojama, nes teismas ne tik neišnagrinėjo ir nepatikrino jo pateiktos įvykio versijos, bet ir nepagrįstai atmetė prašymus atlikti procesinius veiksmus, siekiant nustatyti byloje tiesą, taip pažeisdamas BPK 1, 7, 20, 22 straipsnių bei 241 straipsnio 2 dalies reikalavimus imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad visos bylos aplinkybės būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos.

          Nelaikant įrodymu prieštaringų ir kritiškai vertintinų J. P. parodymų, kiti įrodymai, kuriais vadovavosi teismai, atitinka jo (kasatoriaus) tvirtinimą, kad E. K. jį užpuolė, išdaužė du traktoriaus langus ir, užkliuvęs už traktoriaus padargų, susižalojo.

          Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

          Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Dėl to, nesant apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Be to, teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, tiek kaltinančios, tiek teisinančios (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis). Iš naujo tirti bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija, todėl, nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Vertinant įrodymus turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK  20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Remiantis šia nuostata, tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant Baudžiamojo proceso kodekse numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

         Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo prašoma atlikti įrodymų tyrimą, tačiau teismas, nenurodydamas motyvų, prašymą atmetė. Jeigu apeliacinės instancijos teismas į apeliacinio skundo argumentus gali atsakyti tik prieš tai atlikęs įrodymų tyrimą, jį atlikti privalu.

         Pirmosios instancijos teisme nuteistasis J. S. parodė, kad, pamatęs jį stabdantį nukentėjusįjį, nuo kelio sustojo apie 5 m. Traktorius stovėjo priekiu į kelią, o padargai buvo suleisti į žemę. Jam uždarius traktoriaus duris, nukentėjusysis kumščiu smogė į traktoriaus langą, o kol jis, norėdamas paskambinti sūnui, užsidėjo akinius, nukentėjusysis išmušė antrą traktoriaus langą. Nukentėjusiajam nuėjus jis išvažiavo iš lauko, apsisuko ant kelio, traktorių pastatė šalia pievos, o padargai liko pievoje. Nukentėjusysis E. K. parodė, kad kai jis priėjo prie kelio, nuteistasis išvažiuodinėjo iš lauko. Nuteistąjį jis sustabdė, traktorius stovėjo ant kelio, o padargai laukuose. Įvykus konfliktui, J. S. užvedė variklį, atbuline eiga pradėjo važiuoti ir traktoriaus padargai partrenkė jį ant kelio. Plūgai buvo apie 7 m ir ore nekabojo. Kai daužė langus, traktorius važiavo į priekį ir, jei nebūtų atsistojęs, būtų buvęs sutraiškytas. Kai važiavo ant jo, traktoriaus padargai buvo pakelti. Langus išdaužė besigindamas, siekdamas, kad traktorius sustotų. Liudytojas J. P. parodė, kad jis matė, kaip traktoriui apsisukant E. K. kliudė traktoriaus padargai ir šis buvo parblokštas ant žemės. E. K. atsistojus, traktorius ant jo pradėjo važiuoti atbuline eiga. E. K. prašymu jis nuėjo atnešti telefono ir tolesnės įvykio eigos nematė.

         Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstyti kiek kitokie nukentėjusiojo parodymai, teismas, vertindamas nukentėjusiojo bei liudytojo J. P. parodymus, padarė išvadą, kad jų parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisiamajame posėdyje buvo nuoseklūs, nuosekliai nurodant nusikaltimo padarymo vietą, būdą bei kitas aplinkybes ir jais netikėti pagrindo nėra. Tačiau iš nukentėjusiojo teisme duotų parodymų bei išdėstytų teismo nuosprendyje akivaizdžiai matyti, kad ši teismo išvada neteisinga. Iš visų nukentėjusiojo parodymų tampa visiškai neaišku, ar jis buvo partrenktas traktoriui pajudėjus į priekį, ar atgal, neaišku, kaip, bijant, kad traktorius nepervažiuotų, nukentėjusiajam pasisekė išmušti traktoriaus abiejų šonų stiklus, o iš liudytojo J. P. parodymų matyti, jog jo parodymai visiškai nepatvirtina ne tik pirmosios instancijos teismo išvadų dėl veikos kvalifikacijos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, bet ir nukentėjusiojo parodymų.

         Tas pats pasakytina ir apie įvykio vietą. Byloje nustatyta, kad tai įvyko 2008 m. gegužės 27 d., apie 14 val. Įvykio vieta bei traktorius T 25 apžiūrėti tik 2008 m. rugsėjo 18 d. Šių apžiūrų protokoluose jokių informatyvių duomenų, išskyrus traktoriaus su padargais išmatavimus, nėra. Į įvykio vietą pagal pranešimą buvo išvykęs Kauno rajono PK Raudondvario PN tyrėjas liudytojas V. P., tačiau jo parodymai taip pat neinformatyvus. Be to, kad liudytojas priėmė pareiškimą iš J. S. dėl traktoriaus langų išmušimo bei traktoriaus padėties, šio liudytojo parodymuose daugiau informacijos nėra. Teismai nesiaiškino, kodėl atvykęs tyrėjas neapžiūrėjo įvykio vietos, nebandė aiškintis, kur buvo tiksli įvykio vieta – ar ariamame lauke, ar ant kelio. Nors visi apklausti byloje liudytojai parodė, kad traktoriaus langai buvo išmušti, tačiau stiklo šukių išsibarstymo vietai atliekant ikiteisminį tyrimą ir bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme nebuvo skirtas pakankamas dėmesys.

           Apeliacinės instancijos teismas nepakankamą dėmesį skyrė ir sužalojimų atsiradimo būdui bei mechanizmui. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad visi sužalojimai, tarp jų ir dešinės plaštakos I, II, IV, V pirštų, padaryti įvykio metu, kad mažai tikėtina, jog tokio pobūdžio sužalojimus E. K. galėjo pasidaryti pats – tyčia ar atsitiktinai susižalodamas už stovinčio traktoriaus padargų. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta specialistė S. Bielevičienė parodė, kad E. K. nustatyta kraujosruva kairėje šlaunyje, kairiojo kelio sąnario vidinio šalutinio raiščio dalinis plyšimas, juosmens sumušimas su vienoda tikimybe galėjo atsirasti tiek jam pačiam susižalojant į prie traktoriaus prikabintus padargus, tiek kairiąja kūno puse kliudant judančio traktoriaus padargus ir dėl to nugriūnant ant kieto pagrindo. Nors specialistė šioje apklausoje nurodė, kad šių sužalojimų tikimybė vienoda, tačiau visiškai nemotyvuotai pažymėjo ir tai, kad didesnė tikimybė, jog E. K. kūno sužalojimai padaryti judančio traktoriaus dalimis, kokiomis – negali nurodyti, nes neaišku, kokiame aukštyje išsidėstę sužalojimai. Specialistė, apklausta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, savo išvadą patvirtino ir papildomai paaiškino, kad mažai tikėtina, jog sužalojimai atsirado nugriuvus, labiau tikėtina, jog sužalojimai padaryti judančio traktoriaus dalimis. Byloje liko neįvertinta specialistės parodymų dalis, kad nustatyti (išskyrus plaštaką) sužalojimai su vienoda tikimybe galėjo atsirasti tiek jam pačiam susižalojant į prie traktoriaus prikabintus padargus, tiek kairiąja kūno puse kliudant judančio traktoriaus padargus. Specialistės apklausos metu teisme tai nesiaiškinta.

         Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl liudytojo E. St. S. parodymų taip pat yra prieštaringa. Kaip matyti iš nuosprendžio turinio, teismas liudytojo E. St. S. teisme duotų parodymų nuosprendyje neišdėstė ir jų neanalizavo, tačiau teisėjų kolegija to nelaikė esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, juolab kad nuteistojo kaltę patvirtina byloje surinktų ir teismo įvertintų įrodymų visetas. Vien ta aplinkybė, kad minėto liudytojo parodymai ne tik nevertinti, bet ir neišdėstyti nuosprendyje, rodo, jog teismai vertino ne įrodymų visetą, o tik tuos įrodymus, kurie patvirtino nukentėjusiojo poziciją. Be to, nesuprantama, dėl kurio S. parodymų pirmosios instancijos teismas pasisakė nuosprendyje. Iš nuosprendžio akivaizdžiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė ne dėl E. St. S. parodymų, jog liudytojas J. P. nematė įvykio ir išvadą, kad jo įvykio vietoje nebuvo, darė remdamasis liudytojos L. G. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas ne tik nevertindamas šių parodymų, bet atkartodamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl Alvydo S. parodymų nurodė, kad tai E. St. S. parodymai, duoti teisme. Iš nuosprendžio bei nutarties akivaizdžiai matyti, kad E. St. S. parodymuose nurodytos aplinkybės nebuvo išdėstytos bei įvertintos tik dėl šio liudytojo elgesio teismo posėdžio salėje.

         Reziumuodamas prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

          Kasacinis skundas tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.

 

          Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies taikymo

          Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti jų teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas turi bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai yra esminis Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

          Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus neatsakė (BPK 332 straipsnio 5 dalis), išvadas dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių.

          Apeliaciniu skundu nuteistasis J. S., teigdamas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, prašė šį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokį prašymą nuteistasis argumentavo tuo, kad nukentėjusiojo E. K. bei liudytojo J. P. parodymai nepatikimi, remdamasis bylos duomenimis akcentavo jų parodymų nenuoseklumą, teigė, kad bylos aplinkybės išsamiai neištirtos, jo prašymai tai padaryti nepagrįstai atmesti, nuosprendyje padarytos išvados, pagrįstos aplinkybėmis, kurios nėra nustatytos, kad jam baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai – nenustačius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties (BK 2 straipsnio 4 dalis).

          Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje nurodė, kad: 1) remiantis nukentėjusiojo E. K., liudytojų V. V., A. K., V. S., V. P., J. P. parodymais, ištirtais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad J. S. 2008 m. gegužės 27 d., apie 14 val., Kauno rajone, Beiniūnų kaime, prie kelio Paštuva-Beiniūnai esančiame lauke, vairuodamas traktorių T25, matydamas šalia traktoriaus stovintį E. K., tyčia pradėjo važiuoti į priekį, sukdamasis su prie traktoriaus prikabintais padargais kliudė jį ir dėl kairiojo kelio sąnario vidinio šalutinio raiščio dalinio plyšimo nesunkiai sutrikdė jo sveikatą; 2) nukentėjusiojo E. K. ir liudytojo J. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, buvo nuoseklūs – jie nuosekliai nurodė nusikaltimo padarymo laiką, vietą ir būdą, todėl netikėti jais nėra pagrindo; 3) faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, J. S. kaltė neginčijamai įrodytos ikiteisminio tyrimo surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo gynėjos prašymą atlikti įrodymų tyrimą, kurio būtinumas buvo siejamas su nukentėjusiojo E. K. bei liudytojo J. P. parodymų patikimumu, nuteistojo gynybos versijos, jo nurodytų aplinkybių ištyrimu, atmetė, o priimtoje nutartyje nurodė, kad nukentėjusiojo E. K. ir liudytojo J. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir bylą nagrinėjant teisme, sutampa tarpusavyje, neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams; tai, kad J. P. matė įvykį, parodė jis pats bei nukentėjęs E. K.; tai, kad J. P. dirbo pas nukentėjusįjį ir buvo nuo jo finansiškai priklausomas, nėra pagrindas jo parodymus laikyti nepatikimais; tai, kad teismas nuosprendyje neišdėstė ir neanalizavo teisme duotų liudytojo E. St. S. parodymų, nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas, neanalizuodamas ir nesigilindamas į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo ginčijamas nukentėjusiojo ir minėto liudytojo parodymų patikimumas, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šių asmenų parodymai apie nusikaltimo padarymo vietą, būdą ir kitas esmines aplinkybes buvo nuoseklūs, nors ji aiškiai prieštaravo bylos duomenims ir netgi paties pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms. Pagal nuteistojo J. S. parodymus, jis, pamatęs jį stabdantį nukentėjusįjį, sustojo ir traktorių išjungė vagojamų bulvių lauke, iki kelio likus 5 m atstumui. Kilus žodiniam konfliktui, nukentėjusysis išdaužė traktoriaus langus. Nukentėjusiajam kažkur nuėjus, jis, paskambinęs savo sūnui, išvažiavo ant kelio, traktorių pastatė šalia pievos, o padargai liko pievoje. Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytas pripažintas įrodytomis aplinkybes, J. S. ne ant kelio, o bulvių lauke, matydamas šalia traktoriaus stovintį nukentėjusįjį, tyčia pradėjo važiuoti į priekį ir sukdamas traktoriaus padargais jį kliudė. Tačiau ir nukentėjusysis, ir liudytojas J. P., kurių parodymus apie esmines bylos aplinkybes, tarp jų ir įvykio vietą, teismas pripažino nuosekliais ir patikimais, teigė, kad įvykis buvo ne bulvių lauke, o ant kelio. Pagal nuosprendyje išdėstytus nukentėjusiojo parodymus, jis „<...> tuo metu stovėjo prie dešinio traktoriaus rato. Traktorininkas, neperspėjęs, kad ketina važiuoti, pajudėjo į priekį, pradėjo suktis ir prikabintais padargais užkliudė jo kairę koją <...>“, tačiau tokių jo parodymų pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokole nėra. Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis parodė, kad traktorius stovėjo ant kelio, kad įvykus konfliktui J. S. užvedė variklį, pradėjo važiuoti atbuline eiga ir traktoriaus padargai partrenkė jį ant kelio. Pagal 2008 m. gruodžio 3 d. atliktų akistatų su J. S. protokoluose užfiksuotus duomenis, E. K. teigė, kad jis stovėjo ant keliuko, traktorius judėjo jo link, J. P. – kad matė, kaip traktorius judėjo E. K. link ir apsisukdamas kliudė jį padargais. Tokius parodymus, kad jis stovėjo prie traktoriaus galinio dešiniojo rato, o J. S., jo neįspėjęs, staiga pradėjo važiuoti, E. K. buvo davęs ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nei jo, nei liudytojo J. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, net nebuvo perskaityti (BPK 276 straipsnio 4 dalis) ir, neatsižvelgiant į tai, kad jų parodymų nenuoseklumo ir patikimumo klausimai buvo ginčijami ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teisme, jie nebuvo analizuojami, nebuvo lyginami nei tarpusavyje, nei su iš kitų šaltinių gautais duomenimis. Nuosprendyje liudytojo E. St. S., teigusio, kad J. P. įvykio negalėjo matyti, parodymai neišdėstyti ir neįvertinti, jame minimas A. S. teismo posėdyje nebuvo apklaustas, prašymas iškviesti jį ir apklausti buvo atmestas. Į nuteistojo argumentus, kad apsisukti traktoriui su nuleistais padargais yra techniškai neįmanoma, kad tokiu atveju kelyje būtų likusios aiškios žymės, o pagal apklaustų liudytojų V. V., L. G., A. K., V. P. parodymus, kelias nebuvo apgadintas, taip pat neatsakyta. Tiek nuosprendyje, tiek nutartyje teigiama, kad išvados daromos remiantis įrodymų visuma, tačiau iš teismų sprendimų taip ir lieka neaišku, kokių konkrečių įrodymų visuma patvirtina, kad J. S. E. K. sužalojo tyčia.

          Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nutartis, negali būti pripažįstama teisėta ir pagrįsta, todėl BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

 

          Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                Albinas Sirvydis

 

 

                                                                                                                            Valerijus Čiučiulka

 

 

                                                                                                                            Aldona Rakauskienė