Civilinė byla Nr. e3K-3-19-823/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00146-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.18

                   (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Algesa“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Aluotinfra“ ieškinį atsakovams H. K. ir R. K. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių likviduoto dėl bankroto juridinio asmens kreditoriaus teisę reikšti tiesioginį ieškinį juridinio asmens vadovams, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, bylos pagal tokį kreditoriaus ieškinį nagrinėjimo ribas ir įrodinėjimo naštos paskirstymą, tyčinio bankroto byloje nustatytų faktų prejudicinę reikšmę byloje dėl žalos atlyginimo bei teismo sprendimo, kuriuo patenkintas juridinio asmens nemokumo administratoriaus ieškinys už tyčinį bankrotą atsakingam asmeniui, teisines pasekmes kreditoriaus reikalavimo teisei, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovės prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų ieškovei UAB „Algesa“ – 130 203,64 Eur žalos atlyginimą, ieškovei UAB „Aluotinfra“ – 31 731,60 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovės nurodė, kad jos su UAB „Švarus kiemas“ (toliau – ir bendrovė), kuriai vadovavo atsakovai, 2017–2018 m. buvo sudariusios negyvenamųjų patalpų ir lauko sandėlių nuomos sutartis. Pagal jas bendrovei buvo išnuomotos teritorijos ir negyvenamosios patalpos atliekoms sandėliuoti už mėnesinį nuomos mokestį. Nuo 2019 m. vasario 7 d. bendrovė nustojo mokėti nuomos mokestį, nors toliau naudojosi išnuomotais objektais ir juose laikė atliekas. Bendrovės direktorė R. K. 2019 m. inicijavo bendrovei restruktūrizavimo bylos iškėlimą, tačiau restruktūrizavimo plano metmenyse neatskleidė bendrovės prievolės mokėti ieškovėms nuomos mokestį, nenurodė išlaidų, reikalingų teritorijoje esančioms atliekoms sutvarkyti. 

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2307-863/2022 bendrovė buvo įpareigota išvežti atliekas iš ieškovių valdomų teritorijų, o šio sprendimo neįvykdžius, ieškovėms buvo suteikta teisė pačioms pašalinti atliekas ir patirtas išlaidas išieškoti iš bendrovės. Bendrovė sprendimo neįvykdė. 

5.       Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 18 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla (bylos Nr. eB2-60-779/2024), joje patvirtinti ieškovių finansiniai reikalavimai. UAB „Algesa“ finansinį reikalavimą sudaro 73 264,13 Eur nuostoliai, atsiradę dėl naudojimosi išnuomotu turtu, ir 56 939,51 Eur išlaidos, susidariusios šalinant atliekas iš teritorijos. UAB „Aluotinfra“ finansinį reikalavimą sudaro 31 731,60 Eur nuostoliai, atsiradę dėl naudojimosi išnuomotu turtu.

6.       Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-61-933/2024 bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, o atsakovai – atsakingais už jį. Ieškovių vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovai pripažinti atsakingais už bendrovės privedimą prie bankroto tyčia, jiems kyla pareiga atlyginti ieškovėms žalą, kurios dydis yra tapatus ieškovių bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų dydžiui.

7.       Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti arba civilinę bylą, pradėtą pagal ieškovių ieškinį, nutraukti. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-61-933/2024 bendrovės bankrotas tyčiniu buvo pripažintas tik vienu pagrindu, t. y. dėl to, kad 2022 m. liepos 4 d. kasos išlaidų orderiu Nr. ŠVK2022-10 H. K. buvo išmokėta 34 378,32 Eur suma ir tokiu būdu sunki bendrovės padėtis buvo dar labiau pabloginta. 2022 m. liepos 4 d. bendrovė jau buvo faktiškai nemoki. Tuo atveju, kai bendrovės finansinė padėtis ir iki atliktų neteisėtų veiksmų jau buvo bloga, jos vadovas atsako tik už tą žalos dalį, kurią lėmė jo veiksmai, sukėlę tyčinį bankrotą.

8.       Atsakovai pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme jau yra išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-5909-592/2024, kurioje reikalavimus bendrovės nemokumo administratorė pareiškė tuo pačiu faktiniu pagrindu kaip ir ieškovės, t. y. dėl 34 378,32 Eur sumos išmokėjimo H. K. iš bendrovės kasos. Nurodytoje byloje jau yra apgintos visų bendrovės kreditorių (įskaitant ieškoves) teisės dėl atsakovų neteisėto veiksmo, kurio pagrindu bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Be to, ieškovės ieškinį pareiškė vis dar vykstant bendrovės bankroto procesui, kurio metu visų kreditorių interesus gina nemokumo administratorius, nesant aiškumo dėl bendrovės bankroto procese nepatenkintų ieškovių finansinių reikalavimų dydžio.  

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškovių ieškinį atmetė.

10.       Pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovų prašymo nutraukti bylą, konstatavęs, jog civilinė byla Nr. e2-5909-592/2024 pagal ieškovės BUAB „Švarus kiemas“ ieškinį atsakovui H. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo ir ši civilinė byla negali būti laikomos tapačiomis, kadangi teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-5909-592/2024 priimtas dėl ginčo ne tarp tų pačių šalių ir ne tuo pačiu pagrindu.

11.       Teismas nurodė, jog ieškovės, siekdamos, kad jų ieškinys būtų patenkintas, turi įrodyti visas atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą ir priežastinį ryšį. Nors ieškovės atsakovų veiksmų neteisėtumą sieja su bendrovės bankroto pripažinimu tyčiniu, tyčinis bankrotas savaime nelemia žalos atsiradimo. Bendrovės bankrotas tyčiniu pripažintas tik dėl vieno atsakovų veiksmo – 2022 m. liepos 4 d. atlikto 34 378,32 Eur pervedimo iš bendrovės kasos, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą. Ieškovės, reikšdamos ieškinį dėl 130 203,64 Eur ir 31 731,60 Eur žalos atlyginimo, nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė atsakovų neteisėti veiksmai, kurie neva sukėlė ieškovėms tokio dydžio žalą.

12.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas, pripažinęs bendrovės bankrotą tyčiniu, konstatavo, jog bendrovė tapo nemoki 2021 m. gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad tuo metu, kai H. K. buvo išmokėti 34 378,32 Eur, bendrovė jau buvo faktiškai nemoki. Ieškovių su bendrove sudarytos sutartys, iš kurių yra kildinama žala, galiojo iki 2019 m. vasario 6 d. ir 2020 m. kovo 31 d. Teismo vertinimu, ieškovės nepagrindė, kaip 2022 m. liepos 4 d. atlikti atsakovų veiksmai (lėšų pervedimas) sukėlė žalą ieškovėms pagal sutartis, kurios galiojo iki 2019 ar 2020 metų.

13.       Teismas taip pat pažymėjo, kad 2022 m. balandžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2307-863/2022 Vilniaus miesto apylinkės teismas įpareigojo UAB „Švarus kiemas“ per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išvežti atliekas iš ieškovių (UAB „Aluotinfra“ ir UAB „Algesa“) valdomų teritorijos dalių ir nurodė, kad, UAB „Švarus kiemas“ neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, ieškovės turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pašalinti atliekas pačios ir reikiamas išlaidas išieškoti iš bendrovės. Taigi, po teismo sprendimo įsiteisėjimo praėjus 30 dienų ir UAB „Švarus kiemas“ neįvykdžius savo pareigos išvežti atliekas, ieškovės turėjo pareigą pačios tai padaryti, o išlaidas išsiieškoti iš UAB „Švarus kiemas“, tačiau byloje esantys duomenys rodo, kad ieškovės nusprendė atliekų pačios neišvežti, o pasinaudodamos šia aplinkybe toliau didinti savo, kaip kreditorių, reikalavimus bendrovės bankroto byloje. Tokį ieškovių elgesį pirmosios instancijos teismas vertino kaip neatitinkantį sąžiningumo principo.

14.       Pasisakydamas dėl žalos dydžio, teismas pažymėjo, kad bendrovės bankroto byla dar nėra baigta, todėl nėra galimybės nustatyti, kokia apimtimi bus patenkinti ieškovių finansiniai reikalavimai. Tam, kad kreditorius galėtų pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, turi būti aiškus jo nepatenkinto reikalavimo dydis, kuris paaiškėja tik kai nemokumo administratorius užbaigia likvidavimo procedūras. Teismas vertino, kad šiuo metu nėra pagrindo spręsti, jog yra žinomas tikslus ieškovių žalos dydis. Be to, teismas nurodė, kad situacija, kai, dar vykstant bankroto bylai, ieškovės, kaip pavienės kreditorės, reiškia savarankiškus reikalavimus dėl žalos atlyginimo, pažeidžia bankroto bylos kreditorių lygiateisiškumą ir negali būti laikoma sąžiningu elgesiu kitų kreditorių atžvilgiu.

15.       Teismo vertinimu, byloje nenustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų, kad tarp 2022 m. liepos 4 d. atsakovų atlikto pinigų sumos pervedimo ir ieškovių finansinių reikalavimų būtų tiesioginis priežastinis ryšys. Be to, dalis ieškovių nurodomos žalos yra nulemta pačių ieškovių veiksmų, joms nevykdant teismo įpareigojimo išvežti atliekas, nes tai lėmė tolesnį ieškovių finansinių reikalavimų augimą.

16.       Teismas taip pat vertino, kad tai, jog bendrovei iš atsakovo H. K. civilinėje byloje Nr. e2-5909-592/2024 buvo priteistos neteisėtai išmokėtos lėšos, reiškia, jog bendrovės patirta žala, susijusi su tyčiniu bankrotu, yra atlyginta ir pakartotinis ieškovių reikalavimas tuo pačiu pagrindu negali būti tenkinamas.

17.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovių apeliacinį skundą, 2025 m. birželio 5 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovių ieškinį patenkino visiškai: priteisė ieškovei UAB „Algesa“ solidariai iš atsakovų 130 203,64 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovei UAB „Aluotinfra“ solidariai iš atsakovų 31 731,60 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

18.       Kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo praktika, nurodė, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės valdymo organui (ir (ar) dalyviui) dėl jam asmeniškai padarytos žalos atlyginimo tik CK 6.263 straipsnyje įtvirtintu bendruoju deliktinės atsakomybės pagrindu ir tik esant tokiems išimtiniams atvejams: 1) kai atsakovo neteisėti veiksmai nukreipti į to konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-30-969/2021; 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023).

19.       Kolegija pažymėjo, kad tuo atveju, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad bendrovės vadovai kalti dėl tyčinio bankroto, kreditorius, pareikšdamas tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams, neturi papildomai įrodinėti konkrečiai jo atžvilgiu bendrovės vadovų atliktų nesąžiningų veiksmų. Pripažinus bankrotą tyčiniu, turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo. Kai yra nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais bendrovė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos bendrovės kreditoriaus žala (likviduotos bendrovės bankroto byloje kreditoriaus patvirtinto reikalavimo dydis, neišieškotas bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos bendrovės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos bendrovės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad bendrovė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net ir jam neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

20.       Kolegijos vertinimu, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. sausio 25 d. nutartimi bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ne tik Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, t .y. dėl to, jog bendrovė 2022 m. liepos 4 d. neteisėtai sumokėjo atsakovui 34 378,32 Eur, bet JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagal kurį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 25 d. nutartyje konstatuotos aplinkybės ir padarytos išvados patvirtina, kad atsakovai, kaip bendrovės vadovai (faktinis ir teisinis), atliko veiksmus, dėl kurių bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Tai reiškia, kad atsakovų veiksmų neteisėtumas ir jų kaltė pripažinti nustatytais prejudicinių faktų forma, ir šios atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos negali būti ginčijamos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis).

21.       Įvertinusi į nagrinėjamą bylą šalių pateiktus įrodymus ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 25 d. nutartyje dėl bendrovės tyčinio bankroto nustatytus faktus, kolegija padarė išvadą, kad yra sąlygų visuma atsakovų deliktinės civilinės atsakomybės prievolei dėl žalos atlyginimo ieškovėms kilti, o atsakovų atsakomybė ieškovėms už padarytą žalą yra solidari.

22.       Kolegija nusprendė, kad atsakovų nurodoma aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-5909-592/2024 pripažino 2022 m. liepos 4 d. bendrovės kasos išlaidų orderį negaliojančiu ir priteisė bendrovei iš atsakovo H. K. jam iki bankroto bylos iškėlimo neteisėtai pervestus 34 378,32 Eur, nereiškia, jog ieškovės negali reikalauti priteisti joms žalos atlyginimą nagrinėjamoje byloje, juolab kad atsakovai nepateikė įrodymų, jog teismo sprendimu iš atsakovo bendrovei priteistas žalos atlyginimas buvo realiai išieškotas ir atitinkamai sumažėjo bendrovės kreditorių, įskaitant ieškoves, finansiniai reikalavimai.

23.       Kolegija pažymėjo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog bendrovė, vadovaujama atsakovų, ieškovėms nustojo mokėti nuomos mokestį jau nuo 2019 m. sausio mėn., t. y. dar iki restruktūrizavimo, o vėliau – ir bankroto bylos iškėlimo. Bendrovę valdžiusiems atsakovams buvo žinoma pareiga mokėti nuomos mokestį už faktinį naudojimąsi išnuomotu turtu (pasibaigus sutarčių galiojimui – atlyginti nuostolius), atlaisvinti iš ieškovių išnuomotą turtą, sutvarkyti atliekas, tačiau tai nebuvo padaryta. Vadinasi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovėms žala atsirado ne dėl pačių ieškovių, o dėl bendrovę valdžiusių atsakovų kaltės. Be to, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, teismo sprendimu ieškovėms buvo nustatyta teisė, o ne pareiga, pačioms sutvarkyti teritorijoje esančias bendrovei priklausančias atliekas, jei to nepadarytų bendrovė, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovės pačios prisidėjo prie žalos atsiradimo.

24.       Kolegija padarė išvadą, kad atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog žala ieškovėms būtų kilusi net ir tuo atveju, jei nebūtų buvę atsakovų neteisėtų veiksmų. Priešingai, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad žala ieškovėms atsirado būtent dėl bendrovės vadovų kaltės, ignoruojant nuomos sutarčių galiojimo pasibaigimo faktą, nevykdant įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų dėl patalpų atlaisvinimo, jose esančių atliekų sutvarkymo ir einamųjų įmokų už faktinį naudojimąsi patalpomis nemokėjimo.

25.       Kolegija pabrėžė, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, žalos dydį apibrėžia likviduojamos dėl bankroto bendrovės kreditorių nepatenkinti finansiniai reikalavimai ir bankroto stadija neriboja ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo bankroto byloje momento bei tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui buvo pateikta pakankamai duomenų, jog ieškovių finansiniai reikalavimai nebus patenkinti bendrovės bankroto procese. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu buvo aišku, kad bendrovės bankroto byloje visiškai negalės būti patenkinti net pirmos eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, atsižvelgiant į tai, jog bankroto procese pirmiausia dengiamos bankroto proceso išlaidos. Nors ieškovių finansiniai reikalavimai, atitinkantys prašomą priteisti žalos atlyginimo dydį, bendrovės bankroto byloje buvo galutinai patikslinti 2023 m. spalio 10 d. nutartimi, pirmosios instancijos teismas, abejodamas ieškovių nurodytu žalos dydžiu, galėjo pats nustatyti, kokios konkrečios sumos sudaro ieškovių patirtą žalą ir ar ši žala priežastiniu ryšiu yra susijusi su atsakovų neteisėtais veiksmais.

26.       Atsižvelgdama į tai, kad po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo bendrovė buvo likviduota dėl bankroto ir išregistruota, bendrovės bankroto byloje ieškovių finansiniai reikalavimai nebuvo patenkinti, kolegija pripažino, jog ieškovių prašomos atlyginti žalos dydis taip pat yra įrodytas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

27.       Kasaciniu skundu atsakovė R. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 5 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatuodama, kad bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu ne tik dėl atsakovui H. K. neteisėtai išmokėtų lėšų, ir vertindama kitus ieškovių nurodytus neteisėtus veiksmus bei laikydama juos nustatytais prejudicinių faktų forma, netinkamai taikė tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas (JANĮ 70 straipsnio 1, 2 dalys), pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178, 182 ir 185 straipsniai), bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ginčui aktualiais klausimais: 

27.1.1.                      JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti tyčinio bankroto požymiai taikytini tik esant bent vienai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai, todėl teismai, nustatydami, kad tam tikra aplinkybė sudaro pagrindą vertinti, jog bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia, privalo nustatyti, kad būtent ta aplinkybė yra sąmoningai blogas juridinio asmens valdymas (veikimas ir (ar) neveikimas) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytas sandoris, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jo sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Tačiau JANĮ 70 straipsnio 1 dalies konstatavimas nereiškia, kad leidžiama vertinti bet kokius bendrovės valdymo organų veiksmus kaip sudariusius pagrindą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Jei nustatomas koks nors konkretus veiksmas, sudarantis pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu, tai tik tas veiksmas gali būti vertinamas kaip sąmoningai blogas juridinio asmens valdymas ir (arba) sandorio sudarymas žinant, kad jo sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

27.1.2.                      Pagrindinis įrodymas, kurio vertinimas buvo svarbus sprendžiant, kurie atsakovų veiksmai sudarė pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir kurie gali būti laikomi nustatytais prejudicinių faktų forma, buvo Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-61-933/2024 dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Iš nutarties dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu motyvų matyti, kad bendrovės bankrotas tyčiniu buvo pripažintas dėl lėšų išmokėjimo atsakovui. Tai yra vienintelis veiksmas, kuris sudarė pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir kuris atitiko JANĮ 70 straipsnio 1 dalies sąlygą. Nutartyje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teismas kiekvieną veiksmą analizavo atskirai ir aiškiai nurodė, kad kiti veiksmai, kuriais buvo grindžiamas prašymas, nesudarė pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas, pripažinęs bendrovės bankrotą tyčiniu, konstatavo, kad bendrovė tapo nemoki 2021 m. gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad tuo metu, kai H. K. 2022 m. liepos 4 d. buvo išmokėti pinigai, bendrovė jau buvo faktiškai nemoki ir lėšų išmokėjimas tik pablogino nemokios bendrovės būklę, nes bendrovė neteko 34 378,32 Eur sumos. Tai svarbu, nes teismų praktikoje tyčiniu bankrotas pripažįstamas ne tik tuo atveju, kai atliekami veiksmai, kuriais kryptingai siekiama bankroto ir kuriais sukeliamas tyčinis bankrotas, bet ir tais atvejais, kai tyčiniais veiksmais pabloginama jau nemokios bendrovės būklė. Jokie kiti veiksmai iki lėšų sumokėjimo atsakovui negalėjo būti laikomi nustatytais prejudicinių faktų forma. 

27.1.3.                      Apeliacinės instancijos teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai įvertino nutartyje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, prejudiciniais faktais laikė tuos tariamai neteisėtus atsakovų veiksmus, kurie nesudarė pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Tai lėmė atsakovų civilinės atsakomybės ribų išplėtimą ir bendrųjų teisės principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) pažeidimą.

27.2.                      Apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 25 d. nutarties, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, vertinimo, taip pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalį ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Nenuosekli teismo argumentacija neleidžia nustatyti, kokiu pagrindu ieškinys buvo realiai patenkintas: ar dėl to, kad buvo įrodyti konkrečiai į ieškoves nukreipti nesąžiningi atsakovų veiksmai, ar vien dėl to, kad bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Tai svarbu dėl to, kad, priklausomai nuo pareikšto ieškinio pagrindo, skiriasi įrodinėjimo taisyklės. Apeliacinės instancijos teismas nenustatinėjo, ar ieškovės įrodė, kad neteisėti atsakovų veiksmai buvo nukreipti konkrečiai į ieškovių teisių pažeidimą, tačiau vertino veiksmus, nesudariusius pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

27.3.                      Priteisdamas ieškovėms iš atsakovų bendrovės bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumą ir konstatuodamas, kad ieškovės ir kiti bendrovės kreditoriai turi teisę atskirai reikšti reikalavimus dėl žalos, lygios jų nepatenkintiems finansiniams reikalavimams bendrovės bankroto byloje, atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.251 straipsnį ir nukrypo nuo šią normą aiškinančios kasacinio teismo praktikos. Tokiu sprendimu sukurta situacija, kai ieškovės (ir kiti kreditoriai) gali gauti dvigubą žalos atlyginimą už tą patį neteisėtą veiksmą, dėl kurio žalos atlyginimas jau yra priteistas bendrovei. Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu dėl atsakovui išmokėtų 34 378,32 Eur. Tokio dydžio žalos atlyginimas bendrovei buvo priteistas teismo sprendimu pagal bendrovės nemokumo administratorės pareikštą ieškinį atsakovui. Tiek ieškovių ieškinys, tiek bendrovės nemokumo administratorės ieškinys buvo pareikštas tuo pačiu faktiniu pagrindu – dėl 34 378,32 Eur sumokėjimo atsakovui iš bendrovės kasos. Nėra jokio pagrindo pripažinti kreditorių teisę savarankiškai kreiptis į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo priteisimo, kai tokią kreditorių teisę tuo pačiu pagrindu jau yra įgyvendinęs nemokumo administratorius, gindamas visų kreditorių interesus, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą ir dviejų sprendimų, priimtų tuo pačiu pagrindu ir tapačių rezultato prasme, galiojimą ir vykdymą, taip pat kartu sudarytų pagrindą kreditoriams nepagrįstai praturtėti. Kreditoriai negali pakartotinai reikalauti to, kas jau priteista bendrovei, nes iš bendrovei priteistų sumų, laikantis įstatyme nustatytų kreditorių reikalavimų tenkinimo taisyklių, tenkinami ir kreditorių reikalavimai.

27.4.                      Konstatuodamas atsakovų neteisėtus veiksmus, apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovų argumentų, peržengė pareikšto ieškinio ribas, prejudicinę galią suteikė toms aplinkybėms, kurios tokios galios neturi, taip pažeisdamas CPK 182 straipsnio 2 punktą, 185 straipsnį, 263 straipsnio 1 dalį, 265 straipsnio 2 dalį ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ginčui aktualiais klausimais: 

27.4.1.                      Ieškovių ieškinys buvo grindžiamas nutartimi dėl tyčinio bankroto. Ieškovės neįrodinėjo kito ieškinio pagrindo, t. y. kad kiti jų nurodyti tariamai neteisėti atsakovų veiksmai buvo nesąžiningi veiksmai, nukreipti tiesiogiai į jas. Nutartimi dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu buvo nustatytos labai aiškios tiesioginio ieškinio, reiškiamo tuo pagrindu, kad bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, ribos ir atsakovų atsakomybės apimtis. Nors ieškinys buvo grindžiamas ir kitais tariamai neteisėtais atsakovų veiksmais, visi kiti tariamai neteisėti atsakovų veiksmai išėjo už pareikšto ieškinio pagrindo ribų. Ieškovės, manydamos, kad tie kiti veiksmai taip pat lemia atsakovų atsakomybę, turėjo pareikšti ieškinį kitu pagrindu (kad atsakovai atliko nesąžiningus veiksmus, nukreiptus tiesiogiai į ieškoves), laikydamosi bendrųjų įrodinėjimo taisyklių ir tokiam specifiniam ieškiniui tenkinti būtinų sąlygų, bet ne tų, kurios taikomos civilinėse bylose dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atsakovų neteisėtais veiksmais laikė ne tik veiksmą, kuris lėmė bendrovės bankroto pripažinimą tyčiniu (t. y. lėšų išmokėjimą iš bendrovės kasos atsakovui H. K.), bet ir kitus tariamai neteisėtus atsakovų veiksmus (nuomos mokesčio ieškovėms nemokėjimą, ieškovių teritorijoje laikomų atliekų nesutvarkymą, iš ieškovių nuomotų patalpų neatlaisvinimą ignoruojant nuomos sutarčių galiojimo pasibaigimo faktą, nevykdant teismų įsiteisėjusių procesinių sprendimų dėl patalpų atlaisvinimo, jose esančių atliekų sutvarkymo), kurie nesudarė pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismo motyvų prieštaringumas neleidžia nustatyti, ar ieškinys iš tiesų buvo patenkintas vien dėl to, kad bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, ar teismas vis dėlto laikė, kad atsakovai atliko konkrečiai į ieškoves nukreiptus nesąžiningus veiksmus.

27.4.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovų argumentų, kad visi kiti tariamai neteisėti atsakovų veiksmai išėjo už pareikšto ieškinio pagrindo ribų ir ieškovės neįrodė kito ieškinio pagrindo, kuris leistų atsakovams taikyti civilinę atsakomybę CK 6.263 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Tokiu būdu buvo pažeista CPK 263 straipsnio 1 dalis ir ją aiškinanti kasacinio teismo praktika, kurioje sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra aiškinamas kaip visų instancijų teismų pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai), išsamiai ir argumentuotai įvertinti šalių pateiktus esminius teiginius ir įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-248/2018; 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019; 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-248/2019).

27.4.3.                      Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo, išėjo už ieškinio ribų, nes laikė neteisėtais veiksmais ir tuos veiksmus, kurie teoriškai galėjo sudaryti kitu pagrindu (o ne bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindu) pareikšto ieškinio pagrindą, tačiau nagrinėtoje byloje tokio nesudarė, nes ieškovės neįrodinėjo, kad tie kiti neteisėti veiksmai buvo tiesiogiai į ieškoves nukreipti nesąžiningi veiksmai. Tai – akivaizdus teismo siurprizinio sprendimo pavyzdys, kurį griežtai draudžia kasacinio teismo praktika. Atsakovams buvo pritaikytas atsakomybės pagrindas, kurio ieškovės neįrodinėjo.

27.5.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovių nurodytos žalos, priežastinio ryšio institutą taikė pažeisdamas CPK 178 straipsnį, 263 straipsnio 1 dalį, CK 6.247 straipsnį ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ginčui aktualiais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019): 

27.5.1.                      Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio nustatymo bylose dėl žalos atlyginimo tuo pagrindu, kad bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą.

27.5.2.                       Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovių patirta žala priežastiniu ryšiu yra susijusi su atsakovų, kaip bendrovės vadovų, neteisėtais veiksmais ir kad atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovių žala būtų kilusi net ir tuo atveju, jei nebūtų buvę atsakovų neteisėtų veiksmų, nevertino atsakovų argumentų, kad visi ar dalis ieškovių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto. Atsakovai įrodinėjo, kad jei ne 2024 m. kovo 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-5909-592/2024 priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas už akių, kuriuo bendrovės naudai buvo priteista 2022 m. liepos 4 d. H. K. išmokėta 34 378,32 Eur suma, ieškovės būtų galėjusios pretenduoti į dalį H. K. išmokėtos 34 378,32 Eur sumos. Likę ieškovių reikalavimai liktų nepadengti nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Vien 34 378,32 Eur sumos išmokėjimas negalėjo sukelti ieškovėms didesnės žalos, tačiau apeliacinės instancijos teismas vertino, kad visa ieškovių reikalauta atlyginti žala susijusi su atsakovų neteisėtais veiksmais.

27.5.3.                      Apeliacinės instancijos teismas išplėtė preziumuojamo priežastinio ryšio ribas, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią, pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas tik priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų, kurie sudarė pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, ir žalos, o ne dėl bet kokių kreditorių sugalvotų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018). Tai reiškia, kad galėjo būti preziumuojamas tik priežastinis ryšys tarp 34 378,32 Eur sumos ir teismo pripažinto atsakovų neteisėto veiksmo. Joks kitas priežastinis ryšys negalėjo būti preziumuojamas. Apeliacinės instancijos teismas, civilinę atsakomybę atsakovams taikydamas ir dėl kitų veiksmų, kurie nebuvo vertinti kaip lėmę sprendimą dėl tyčinio bankroto, nepagrįstai taikė priežastinio ryšio prezumpciją ir nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovams. Priežastinį ryšį tarp veiksmų, kurie nesudarė pagrindo bendrovės bankroto pripažinti tyčiniu, ir žalos turėjo pagrįsti ieškovės, tačiau to nepadarė.

27.6.                      Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu buvo aišku, jog bendrovės bankroto byloje negalės būti visiškai patenkinti net pirmos eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178, 182, 185 straipsniai), ribotos apeliacijos principą dėl naujų įrodymų pridėjimo (CPK 314 straipsnis), nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Taikydamas CPK 179 straipsnio 3 dalį ir šios nuostatos pagrindu gautais duomenimis iš Juridinių asmenų registro apie bendrovės išregistravimą po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir galimai LITEKO duomenimis (tik iš bankroto byloje patvirtintos galutinės bankroto ataskaitos duomenų galima spręsti, kokia apimtimi nebuvo patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai) darydamas išvadas apie ieškovių reikalavimų nepatenkinimą, teismas pažeidė ribotos apeliacijos principą, įtvirtintą CPK 314 straipsnyje, apie kurį pats pasisakė ir kuriuo vadovavosi atsisakydamas priimti naujus ieškovių pateiktus įrodymus. Formaliai atsisakęs priimti naujus ieškovių teikiamus įrodymus, tačiau pats pasinaudojęs informacija, kuri bylos nagrinėjimo metu nebuvo įtraukta į bylą nei šalių iniciatyva, nei oficialiai pridėta prie bylos medžiagos, teismas elgėsi prieštaringai. Tokiu būdu buvo ne tik pažeistas ribotos apeliacijos principas, bet ir šalių pasitikėjimas nešališku bei lygiateisiu proceso vykdymu.

28.       Atsakovas H. K. pareiškimu prisidėjo prie atsakovės R. K. kasacinio skundo.

29.       Ieškovės atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

29.1.                      Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl veiksmų, lėmusių bendrovės bankroto pripažinimą tyčiniu, apimties buvo padaryta netinkamai taikius tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas, pažeidus įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, bendruosius teisės principus ir nukrypus nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ginčui aktualiais klausimais. Tokie kasacinio skundo argumentai neatitinka apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio. Joje nurodyta, kad bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu ne tik JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, bet ir JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagal kurį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 25 d. nutartyje buvo nustatyta, kad atsakovų R. K. ir H. K. veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą. Žodis „veiksmai“ suponuoja išvadą apie atliktų veiksmų visumą, o ne vieną veiksmą, kurį atsakovė kasaciniame skunde nepagrįstai išskiria ir akcentuoja.

29.2.                      Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, pripažinus bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustačius, kad atsakovų veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą, ieškovėms, kaip bendrovės kreditorėms, pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų, dvi civilinės atsakomybės sąlygos – jų neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Atsakovai, pripažinti kaltais dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdami paneigti šias prezumpcijas, būtent jiems tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jų veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022). Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 25 d. nutartimi prejudicinių faktų forma yra nustatyti atsakovų neteisėti veiksmai ir kaltė. Atsakovai šių atsakomybės sąlygų negali ginčyti. Tačiau atsakovė ginčija savo neteisėtus veiksmus, savaip interpretuodama teismo nutartį ir įrodinėdama, kad tyčinio bankroto byloje nustatyti neteisėti veiksmai yra nepakankami jos neteisėtiems veiksmams įrodyti. Bendrovės tyčinio bankroto byloje nustatytų atsakovės neteisėtų veiksmų skaičius ar pobūdis neturi teisinės reikšmės, nes svarbus yra pats faktas, kad nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, kurie sukėlė bendrovės tyčinį bankrotą. Tai, ar atsakovų neteisėti veiksmai buvo pakankami tam, kad bendrovės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, buvo sprendžiama bendrovės tyčinio bankroto byloje, o ne šioje byloje. 

29.3.                      Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų. Sprendimas atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus, yra motyvuotas, motyvai aiškūs ir suprantami. Iš teismo sprendimo yra aiškus tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 25 d. nutarties vertinimas, tiek ieškinio tenkinimo faktinis ir teisinis pagrindas. Tai, kad atsakovei nepatinka skundžiamo teismo sprendimo motyvai ar kad atsakovė kitaip, nei turėtų, supranta teismo motyvus, nereiškia, kad buvo pažeista CPK 270 straipsnio 4 dalis.

29.4.                      Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovės negali atskiroje byloje kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų, nes teismo sprendimu už akių bendrovei iš atsakovo buvo priteistas 34 378,32 Eur žalos atlyginimas. Pripažinus bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustačius, kad atsakovų veiksmai sukėlė bendrovės tyčinį bankrotą, ieškovės, kaip kreditorės, turi teisę reikšti atskirai ieškinį atsakovams dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jų nepatenkintų reikalavimų dalis. Ieškovių teisės reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovų neapriboja tas faktas, kad bendrovės bankroto byloje nemokumo administratorė bendrovei prisiteisė iš atsakovo žalos atlyginimą. Priteista suma bendrovės bankroto byloje nebuvo išieškota iš atsakovo ir nebuvo paskirstyta kreditoriams. Šioje byloje ieškovės reiškia ieškinį dėl žalos atsakovams kaip už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingiems asmenims, o ne dėl sumos, išmokėtos atsakovui pagal kasos išlaidų orderį. Todėl nemokumo administratorės reikštas ieškinys nėra tapatus šiam ieškiniui nei pagal ginčo šalis, nei pagal faktinį ieškinio pagrindą, nei pagal reikalavimą. Be to, sprendimu už akių žalos atlyginimas buvo priteistas tik iš atsakovo H. K., todėl vienam iš solidariųjų atsakovų pareikštas ieškinys neapriboja teisės reikšti ieškinį kitai solidariajai skolininkei. Kasacinio teismo praktikoje nėra išaiškinimų, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kreditorius, kurio reikalavimas nebuvo patenkintas bankroto byloje, negali reikšti ieškinio dėl žalos atlyginimo priteisimo iš už tyčinį bankrotą atsakingų asmenų, jeigu nemokumo administratorius šiems asmenims jau buvo pareiškęs ieškinius.

29.5.                      Bendrovės tyčinio bankroto byloje prejudicinių faktų forma nustatyti atsakovų neteisėti veiksmai (jų visuma), sukėlę bendrovės tyčinį bankrotą, yra pakankami atsakovų civilinei atsakomybei. Ieškovės neturi įrodinėti, o teismai – nustatyti jokių papildomų atsakovų neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų, nukreiptų į ieškoves. Faktinės bylos aplinkybės dėl nuomos mokesčio nemokėjimo, teritorijoje laikomų atliekų nesutvarkymo, patalpų neatlaisvinimo, įsiteisėjusių teismų sprendimų nevykdymo apeliacinės instancijos teismo buvo vertinamos ne nustatant atsakovų neteisėtus veiksmus, o sprendžiant, ar atsakovai nepaneigė kitų dviejų preziumuojamų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio. Sprendžiant kreditorių ieškinius priteisti žalos atlyginimą iš bendrovės vadovų, atsakingų už tyčinį bankrotą, gali būti analizuojamos ir vertinamos faktinės aplinkybės, kaip susidarė bankroto byloje patvirtintas ir nepadengtas kreditoriaus reikalavimas. Tai nereiškia ieškinio ribų peržengimo. Be to, nors pagal kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose nereikia įrodyti į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo, tai nereiškia, kad negalima papildomai nustatyti atsakovų neteisėtų veiksmų, nukreiptų į žalos atsiradimą ieškovėms. Tai tik dar labiau sustiprina atsakovų veiksmų neteisėtumą.

29.6.                      Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas išplėtė preziumuojamo priežastinio ryšio ribas. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika ir pagrįstai pripažino, kad atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis ryšys – yra preziumuojamos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog žala ieškovėms būtų kilusi net ir tuo atveju, jei nebūtų buvę atsakovų neteisėtų veiksmų. Priešingai, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad žala ieškovėms atsirado būtent dėl bendrovės vadovų kaltės, ignoruojant nuomos sutarčių galiojimo pasibaigimo faktą, nevykdant teismų įsiteisėjusių procesinių sprendimų dėl patalpų atlaisvinimo, jose esančių atliekų sutvarkymo ir einamųjų įmokų už faktinį naudojimąsi patalpomis nemokėjimo. Tai, kad dalis ieškovių finansinio reikalavimo susidarė iki lėšų sumokėjimo atsakovui ir po šio veiksmo, kai bendrovei atstovavo nebe atsakovai, o nemokumo administratorė, nepaneigia priežastinio ryšio.

29.7.                      Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu buvo aišku, kad bankroto byloje visiškai negalės būti patenkinti net pirmos eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta pakankamai duomenų, jog ieškovių finansiniai reikalavimai nebus patenkinti bendrovės bankroto procese. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka kasacinio teismo praktiką, kad kreditoriaus tiesioginio ieškinio pateikimo bankroto byloje momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo. Atsakingo dėl tyčinio bankroto asmens neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydis gali būti aiškus bei akivaizdus ir iki bendrovės likvidavimo bei išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Todėl ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo momentas šiuo atveju sietinas ne su konkrečia bankroto stadija, bet su priteistino žalos atlyginimo dydžio aiškumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį juridinio asmens vadovui ir juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo ypatumų

30.       Kreditoriaus teisė pareikšti tiesioginį ieškinį juridinio asmens (skolininko) vadovams ir (ar) dalyviams kasacinio teismo praktikoje pripažįstama dviem atvejais. Pirma, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą. Antra, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-378/2023 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Skirtingi tiesioginio ieškinio pareiškimo teisiniai pagrindai lemia juridinio asmens vadovų ir (ar) dalyvių civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo ypatumus.

31.       Tiesioginis kreditoriaus ieškinys juridinio asmens vadovui CK 6.263 straipsnio pagrindu galimas tik išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Taigi, atsakomybė šiuo pagrindu juridinio asmens vadovui gali kilti tik nustačius, kad: 1) juridinio asmens vadovas atliko neteisėtus veiksmus, nukreiptus į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitus į konkretų kreditorių nukreiptus nesąžiningus veiksmus); 2) būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsirado žala (tokia žala nelaikomas bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia tiek konkretų kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius); 3) bendrovė pati negali patenkinti kreditoriaus reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-378/2023, 37 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). 

32.       Byloje pagal reikalavimą dėl kreditoriui padarytos tiesioginės (individualios) žalos atlyginimo taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Kreditoriui neįrodžius konkrečiai į jį nukreiptų neteisėtų veiksmų ir būtent dėl jų kilusios žalos, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017, 12 punktas; 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023, 25 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

33.       Kreditoriaus teisė reikšti tiesioginius reikalavimus dėl žalos (skolininko bankroto byloje neišieškotos finansinio reikalavimo sumos) atlyginimo atsakingam dėl tyčinio bankroto asmeniui atsiranda esant dviem sąlygoms: 1) pasibaigus juridinio asmens, kurio bankrotas pripažintas tyčiniu, bankroto procesui (likvidavus šį asmenį dėl bankroto) ir 2) likus bankroto proceso metu nepatenkintam kreditoriaus reikalavimui (jo daliai). Įrodyti, kad atsakingo dėl tyčinio bankroto asmens veiksmai buvo nukreipti į konkretų kreditorių (ieškovą), šiuo atveju nėra reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-823/2025, 25 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

34.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai, sudarę pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, o priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos (bankroto proceso metu nepatenkinto kreditoriaus reikalavimo) ryšys yra preziumuojamas. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šią prezumpciją, tačiau būtent jam ir tenka procesinė našta įrodyti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-823/2025, 33 punktas).

35.       Teisėjų kolegija pažymi, kad aptarti kreditoriaus tiesioginio ieškinio pareiškimo pagrindai nėra vienas kitą paneigiantys, todėl tam tikrais atvejais (kai dalis žalos padaryta veiksmais, sukėlusiais tyčinį bankrotą, o dalis – tiesiogiai į kreditorių nukreiptais neteisėtais veiksmais, nesukėlusiais tyčinio bankroto) gali būti kreditoriaus pateikti viename ieškinyje. Tačiau šių pagrindų pateikimas viename ieškinyje nepakeičia kiekvienam iš jų taikytinų skirtingų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių: iš naujo neįrodinėtinais pripažintini tik tie atsakovo neteisėti veiksmai, kurie įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu pripažinti sukėlusiais tyčinį bankrotą; atitinkamai preziumuojamas yra tik priežastinis ryšys tarp šių konkrečių veiksmų ir kreditoriui atsiradusios žalos (bankroto proceso metu likusio nepatenkinto kreditoriaus reikalavimo ar jo dalies). Tuo tarpu našta įrodyti ieškinyje nurodytų atsakovo veiksmų, nesudariusių pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu, neteisėtumą, jų nukreipimą į konkretų kreditorių (ieškovą) ir būtent dėl tų veiksmų ieškovui atsiradusią žalą išlieka ieškovui.

36.       Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-115-943/2024, 24 punktas). Nors ieškovės ieškinyje, be kita ko, nurodė ir su šalių sudarytų sutarčių vykdymu susijusias aplinkybes, kurios nebuvo analizuojamos bendrovės tyčinio bankroto byloje, tiek ieškinyje, tiek kituose procesiniuose dokumentuose (dublike, apeliaciniame skunde) jos aiškiai laikėsi pozicijos, kad tiesioginį ieškinį atsakovams reiškia tik dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bendrovės bankroto, atlyginimo ir kad joms nekyla procesinė našta įrodyti, jog ieškinyje nurodyti atsakovų veiksmai specifiškai nukreipti į jas. Tokios pat pozicijos ieškovės laikosi ir atsiliepime į kasacinį skundą. Taigi, ieškovės aiškiai apibrėžė šios bylos nagrinėjimo teisme ribas, kurias sudaro būtent žalos, padarytos atsakovų veiksmais, pripažintais sukėlusiais tyčinį bankrotą, vertinimas. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje aktualios šios nutarties 33–34 punktuose nurodytos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo taisyklės.

37.       Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškovių teisę pareikšti tiesioginį ieškinį atsakovams dėl žalos, padarytos tyčinį bankrotą sukėlusiais veiksmais, atlyginimo, nepasibaigus bendrovės bankroto procesui, kadangi, atsakovės vertinimu, ieškinio pareiškimo metu nebuvo aiškus ieškovėms padarytos žalos dydis. Šie argumentai yra iš dalies teisiškai pagrįsti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, kitaip nei teisė reikalauti individualios žalos atlyginimo, kreditoriaus teisė reikalauti žalos atlyginimo tiesiogiai iš tyčinį bankrotą sukėlusių asmenų atsiranda tik po bendrovės skolininkės likvidavimo (šios nutarties 33 punktas). Tokia pozicija siejama ne su nepakankamai apibrėžtu kreditoriams padarytos žalos dydžiu (kuris tam tikrais atvejais gali būti aiškus ir iki juridinio asmens likvidavimo), o su tuo, kad tyčiniu bankrotu kreditoriams kaip interesų grupei padaryta žala yra išvestinė iš juridiniam asmeniui padarytos žalos, todėl, nepasibaigus bankroto procesui, reikalavimus dėl tokio pobūdžio žalos atlyginimo gali reikšti tik nemokumo administratorius arba kreditoriai netiesioginiu ieškiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 43 punktas; 2025 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-1120/2025, 20 punktas). Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo metu UAB „Švarus kiemas“ jau buvo likviduota dėl bankroto, nurodyti kasacinio skundo argumentai patys savaime nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Dėl tyčinio bankroto byloje nustatytų faktų pripažinimo prejudiciniais 

38.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovų neteisėti veiksmai, kaip jų civilinės atsakomybės sąlyga, šioje byloje laikytini nustatytais ir atsakovų nebegali būti ginčijami. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė atsižvelgdamas į kasacinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią juridinio asmens vadovo neteisėti veiksmai, sudarę pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, byloje dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo laikytini prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 22 punktas).

39.       Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išplėtė šią kasacinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, nes nustatytais prejudicinių faktų forma pripažino ir tuos atsakovų veiksmus, kurie nebuvo pagrindas bendrovės tyčinio bankroto bylą nagrinėjusiam teismui pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai pagrįstais.

40.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad prejudiciniais faktais gali būti pripažintos tik teismo nustatytos faktinės aplinkybės, sudariusios bylos, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, įrodinėjimo dalyką (jo dalį). Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Tai faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 45 punktas). Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas).

41.       Ar tyčinio bankroto byloje nustatyta faktinė aplinkybė laikytina prejudicine byloje dėl žalos atlyginimo, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tyčinio bankroto byloje įrodinėtus tyčinio bankroto nustatymo pagrindus ir byloje dėl tyčinio bankroto priimtų teismo procesinių sprendimų turinį (inter alia (be kita ko), į tai, ar nurodyta aplinkybė buvo teismo nustatyta kaip turinti esminę reikšmę sprendžiant dėl bendrovės tyčinio bankroto, ar buvo tik paminėta kaip šalutinė aplinkybė, neturinti esminės reikšmės teismo išvadoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-300-823/2022, 47 punktas). 

42.       Taigi, byloje pagal kreditoriaus ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo iš naujo neįrodinėtinais pripažintini tik tie juridinio asmens vadovo neteisėti veiksmai, kurie buvo įrodinėjimo dalyku byloje dėl tyčinio bankroto ir įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu pripažinti jį sukėlusiais. Juridinio asmens vadovo veiksmų, nesukėlusių tyčinio bankroto, vertinimas nepatenka į bylos pagal tokį kreditoriaus ieškinį nagrinėjimo ribas, nebent kreditorius ieškinyje papildomai remiasi individualios žalos jam padarymo argumentu. Pastaruoju atveju našta įrodyti veiksmų, nesukėlusių tyčinio bankroto, neteisėtumą tenka ieškovui (šios nutarties 35 punktas).

43.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai aiškino įsiteisėjusios Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-61-933/2024, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, turinį, atitinkamai padarydami skirtingas išvadas dėl šios nutarties prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad bendrovės bankrotas tyčiniu pripažintas tik dėl vieno atsakovų veiksmo – 2022 m. liepos 4 d. atlikto 34 378,32 Eur sumos pervedimo iš bendrovės kasos. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad byloje dėl tyčinio bendrovės bankroto neteisėtais ir sukėlusiais tyčinį bankrotą JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo pripažinta atsakovų veiksmų visuma (sąmoningai blogas juridinio asmens valdymas, kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus pažeidžiančių sandorių sudarymas), konkrečių neteisėtų atsakovų veiksmų, išskyrus minėtą 34 378,32 Eur pervedimą, nenurodydamas (skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo 51–52 punktai).

44.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal CPK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, prejudiciniu faktu, esant įstatyme nurodytoms sąlygoms, gali būti pripažįstama tik konkreti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu kitoje byloje nustatyta faktinė aplinkybė. Taigi, abstrakti nuoroda į JANĮ 70 straipsnio 1 dalį nėra pakankama pagrįsti, kad yra nustatyti konkretūs prejudiciniai faktai, juolab teigti, kad atsakovų bet kokių veiksmų valdant bendrovę neteisėtumas yra patvirtintas byloje dėl tyčinio bankroto ir iš naujo neįrodinėtinas.

45.       Iš Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 25 d. nutarties, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu (civilinė byla Nr. e2-61-933/2024), matyti, kad nemokumo administratorė, prašydama bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, rėmėsi daugybe faktinių aplinkybių, tačiau bendrovės bankrotas tyčiniu buvo pripažintas tik dėl 34 378,32 Eur pervedimo atsakovui. Tyčinio bankroto bylą nagrinėjantis teismas pripažino, kad toks atsiskaitymo eiliškumo pažeidimo mastas bendrovei esant nemokiai (bendrovė pripažinta nemokia jau 2021 m. gruodžio 31 d.) laikytinas pakankamai dideliu, nes 34 378,32 Eur galėjo turėti realios įtakos kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo apimčiai, todėl atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkte nustatytus tyčinio bankroto požymius. Tuo tarpu kitas nemokumo administratorės nurodytas aplinkybes tyčinio bankroto bylą nagrinėjęs teismas pripažino neįrodytomis arba nesudarančiomis pakankamo pagrindo konstatuoti tyčinį bendrovės bankrotą. Taigi, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, iš naujo neįrodinėtinu atsakovų neteisėtu veiksmu šioje byloje galėjo būti pripažintas tik 34 378,32 Eur pervedimas atsakovui 2022 m. liepos 4 d., bendrovei jau esant nemokiai.

46.       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovų civilinės atsakomybės, skundžiamame sprendime vertino ir tuos atsakovų veiksmus, kurie teismo nutartyje dėl tyčinio bendrovės bankroto apskritai nėra minimi (susijusius su patalpų neatlaisvinimu pasibaigus nuomos sutarčių galiojimui, dėl atliekų, einamųjų įmokų už faktinį naudojimąsi patalpomis nemokėjimo ir kt.), ir juos siejo su ieškovėms atsiradusia žala (skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo 63 punktas). Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad, atsižvelgiant į ieškovių šioje byloje pareikšto ieškinio pagrindą (šios nutarties 36 punktas), sprendžiant dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, turėjo būti vertinami tik tie atsakovų veiksmai, kurie teismo įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu pripažinti sukėlusiais tyčinį bendrovės bankrotą. Atsakovų civilinės atsakomybės sąlyga pripažindamas kitus atsakovų veiksmus apeliacinės instancijos teismas ne tik peržengė ieškiniu apibrėžtas šios bylos nagrinėjimo ribas, bet ir pažeidė įrodinėjimo taisykles, prejudicinių faktų galią suteikdamas aplinkybėms, kurios bendrovės tyčinio bankroto byloje nebuvo nustatytos.

47.       Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstu ieškovių atsiliepime į kasacinį skundą nurodytą argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas su šalių sudarytų sutarčių vykdymu susijusias aplinkybes vertino tik spręsdamas, ar atsakovai nepaneigė kitų dviejų preziumuojamų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio, o ne vertindamas neteisėtus veiksmus, kaip atsakovų civilinės atsakomybės sąlygą. Žalos ir priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, vertinimas neatsiejamas nuo neteisėtų veiksmų vertinimo, kadangi neteisėtais veiksmais civilinės atsakomybės taikymo prasme laikytini ne bet kokie, o būtent žalą sukėlę veiksmai.

48.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė ieškiniu apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų, netinkamai taikė įrodinėjimo naštos paskirstymą ir prejudicinius faktus reglamentuojančias proceso teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, pagal kurią byloje pagal kreditoriaus tiesioginį ieškinį už tyčinį bankrotą atsakingam asmeniui iš naujo neįrodinėtinais pripažįstami tik tie veiksmai, kurie sudarė pagrindą pripažinti skolininko bankrotą tyčiniu.

Dėl priežastinio ryšio prezumpcijos tarp neteisėtų bendrovės vadovo veiksmų ir dėl bendrovės tyčinio bankroto kreditoriui atsiradusios žalos paneigimo

49.       Pagal CK 6.247 straipsnį, reglamentuojantį priežastinį ryšį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

50.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 47 punktas).

51.       Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovių ieškinį, be kita ko, nurodė, kad ieškovės neįrodė, jog pervedus 34 378,32 Eur sumą atsakovui joms buvo padaryta ieškinyje nurodyta žala, t. y. laikėsi pozicijos, kad našta įrodyti priežastinį ryšį, kaip atsakovų civilinės atsakomybės sąlygą, nagrinėjamoje byloje tenka ieškovėms. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad toks įrodinėjimo naštos paskirstymas neatitinka kasacinio teismo formuojamos praktikos, nusprendė, jog priežastinio ryšio prezumpcijos atsakovai nepaneigė.

52.       Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad įrodinėjimo našta paneigti priežastinį ryšį tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovėms atsiradusios žalos nagrinėjamoje byloje tenka atsakovams (šios nutarties 34, 50 punktai). Kita vertus, kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad, spręsdamas, ar atsakovai paneigė priežastinio ryšio prezumpciją, apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ir dėl to padarė neteisingas išvadas dėl atsakovų civilinės atsakomybės apimties.

53.       Minėta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-61-933/2024 bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu dėl vieno konkretaus veiksmo – 34 378,32 Eur pervedimo atsakovui bendrovei jau esant nemokiai (nemokios bendrovės turtinės padėties esminio pabloginimo). Tyčinio bankroto bylą nagrinėjęs teismas nenustatė, kad atsakovai savo neteisėtais veiksmais būtų sukėlę bendrovės nemokumą. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, kad jeigu atsakovai nebūtų atlikę neteisėtų veiksmų, bendrovė būtų moki ir turėtų galimybę visiškai atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant ieškoves, t. y. kad visi ieškovių nepatenkinti finansiniai reikalavimai yra priežastiniu ryšiu susiję su tyčinį bankrotą lėmusiu veiksmu. Atsižvelgiant į bendrovės tyčinį bankrotą lėmusio veiksmo pobūdį, sprendžiant dėl priežastinio ryšio, kaip atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos, šioje byloje turėjo būti vertinama, ar ieškovių finansiniai reikalavimai bendrovės bankroto byloje būtų patenkinti didesne apimtimi, jei atsakovui nebūtų neteisėtai sumokėti 34 378,32 Eur, ir, jei taip, kokias konkrečiai sumas ieškovės būtų papildomai gavusios, atsižvelgiant į bankroto procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką.

54.       Atsakovai šioje byloje nuosekliai įrodinėjo, kad tarp ieškovių nurodomos žalos ir bendrovės tyčinio bankroto byloje nustatyto atsakovų neteisėto veiksmo nėra priežastinio ryšio. Be kita ko, atsakovai nurodė, kad 34 378,32 Eur sumokėjimas atsakovui negalėjo sukelti ieškovių nurodomos beveik penkis kartus didesnės žalos (130 203,64 + 31 731,60 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi tyčinio bankroto byloje nustatytas atsakovų neteisėtas veiksmas yra susijęs su bendrovės turto sumažinimu konkrečia atsakovui neteisėtai sumokėta suma, akivaizdu, jog didesnė, nei neteisėtai sumokėta suma, žala šiuo veiksmu ieškovėms apskritai negalėjo būti padaryta. Taigi, šis atsakovų argumentas yra visiškai pakankamas priežastiniam ryšiui tarp atsakovų neteisėto veiksmo ir žalos, viršijančios atsakovui sumokėtą sumą, paneigti, o apeliacinės instancijos sprendimas visiškai patenkinti ieškinį jau vien dėl to negali būti pripažintas pagrįstu. 

55.       Pagal JANĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš juridinio asmens turto, kuris lieka padengus bankroto proceso išlaidas (JANĮ 93 straipsnio 1 dalis), pagal įstatyme nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir etapus (JANĮ 94 straipsnis). Neigdami priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, atsakovai, be kita ko, nurodė, kad bendrovė turi pirmos eilės kreditorių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių su 7853,61 Eur reikalavimu, todėl kitų kreditorių (įskaitant ieškoves) finansiniams reikalavimams galėjo būti skirta tik 26 524,71 Eur suma (34 378,32 – 7853,61 Eur), iš kurios, atsižvelgiant į kitų kreditorių reikalavimus, atsakovų skaičiavimu, ieškovės galėjo gauti tik atitinkamai 7429,57 Eur ir 3212,14 Eur. Apeliacinės instancijos teismas šių atsakovų argumentų, kuriais jie siekė paneigti priežastinį ryšį tarp tyčinio bankroto byloje konstatuoto jų neteisėto veiksmo ir ieškovėms atsiradusios žalos, nevertino, dėl jų nepasisakė, nenurodė, kodėl, teismo manymu, atsakovų argumentai nėra pakankami priežastinio ryšio prezumpcijai nuginčyti arba bent jau nuginčyti iš dalies. Teismas tik abstrakčiai nurodė, kad priežastinio ryšio prezumpcijos atsakovai nepaneigė. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai neatitinka teismo sprendimo motyvavimui keliamų reikalavimų (CPK 270 straipsnio 4 dalis), įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis), taip pat šios nutarties 50 punkte aptartos kasacinio teismo praktikos, susijusios su atsakovo galimybe paneigti priežastinio ryšio prezumpciją įrodžius, kad kreditorių reikalavimai būtų likę visiškai ar iš dalies nepatenkinti net ir nesant tyčinį bankrotą sukėlusio veiksmo. Kadangi apeliacinės instancijos teismo išvados dėl priežastinio ryšio, kaip atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos, yra nepakankamai motyvuotos, jos negali būti pripažintos pagrįstomis.

Dėl nagrinėjamos bylos ir bylos pagal nemokumo administratorės ieškinį tapatumo bei teismo sprendimo byloje pagal nemokumo administratorės ieškinį įtakos nustatant atsakovų padarytos žalos dydį

56.       Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 20 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-5909-592/2024 patenkino likviduojamos dėl bankroto UAB „Švarus kiemas“ nemokumo administratorės ieškinį, pripažino 2022 m. liepos 4 d. kasos išlaidų orderį Nr. ŠVK2022-10, kuriuo atsakovui H. K. buvo išmokėti 34 378,32 Eur, negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir priteisė bendrovei iš atsakovo H. K. 34 378,32 Eur, 2717,30 Eur palūkanų bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Sprendimas už akių yra įsiteisėjęs, pagal jį bendrovei 2024 m. balandžio 12 d. išduotas vykdomasis raštas.

57.       Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad nėra pagrindo pripažinti kreditorių teisę savarankiškai kreiptis į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo, kai tokią kreditorių teisę tuo pačiu pagrindu jau yra įgyvendinusi nemokumo administratorė, gindama visų kreditorių interesus, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą ir dviejų sprendimų, kurių rezultatas tapatus, galiojimą ir vykdymą, tai taip pat sudarytų pagrindą kreditoriams nepagrįstai praturtėti. Atsakovės vertinimu, ieškovių šioje byloje pareikštas reikalavimas yra tapatus nemokumo administratorės pareikštam reikalavimui (reikalaujama priteisti tą pačią atsakovui neteisėtai sumokėtą sumą).

58.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-1075/2024, 40 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Nemokumo administratoriaus pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo ginant bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių interesus paprastai nelaikytinas tapačiu tiesiogiai kreditoriaus atskiroje civilinėje byloje pareikštam ieškiniui dėl jam padarytos žalos atlyginimo. Nors patenkinus nemokumo administratoriaus bankrutuojančios bendrovės vardu pareikštą ieškinį yra apginami ir kreditorių interesai (gauta suma panaudojama jų reikalavimams tenkinti bankroto procesą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka), tai neatima iš kreditoriaus teisės pareikšti ieškinį dėl likusios neatlygintos žalos dalies (bankroto proceso metu likusio nepatenkinto finansinio reikalavimo) atlyginimo tiesiogiai atsakingam dėl tyčinio bankroto asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 45 punktas; 2025 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-823/2025, 28 punktas).

59.       Civilinėje byloje Nr. e2-5909-592/2024 nemokumo administratorė, gindama bendrovės ir kreditorių interesus, pareiškė actio Pauliana (Pauliano ieškinys) H. K., prašydama pripažinti kasos išlaidų orderį, kuriuo atsakovui buvo išmokėti 34 378,32 Eur, negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir taikyti restituciją. Nagrinėjamoje byloje ieškovės ieškinį pareiškė dviem solidariesiems atsakovams – H. K. ir R. K., reikalaudamos abiejų atsakovų veiksmais, sukėlusiais tyčinį bendrovės bankrotą, padarytos žalos atlyginimo. Nors tiek nemokumo administratorės ieškinys, tiek ieškinys nagrinėjamoje byloje iš esmės pareikšti tuo pačiu faktiniu pagrindu (dėl neteisėto 34 378,32 Eur sumokėjimo H. K.), skiriasi kiti du bylų tapatumo elementai – ginčo šalys ir ieškinio dalykas. Taigi, bylą nagrinėję teismai pagrįstai šioje byloje pareikšto ieškinio ir civilinėje byloje Nr. e2-5909-592/2024 pareikšto ieškinio nepripažino tapačiais.

60.       Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog nurodytos bylos nėra tapačios, savaime nereiškia, kad ta aplinkybė, jog nemokumo administratorės pareikšto ieškinio pagrindu bendrovei jau yra priteista neteisėtai išmokėta suma, neturi jokios įtakos sprendžiant dėl ieškovių šioje byloje pareikšto ieškinio pagrįstumo. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5909-592/2024 iš atsakovo H. K. priteista suma buvo išieškota bendrovės naudai, būtų pagrindas daryti išvadą, kad bendrovei padaryta žala, pasireiškusi atitinkamu jos turimo turto sumažinimu, buvo atlyginta ir todėl nebelieka pagrindo teigti, kad ieškovės, kurių, kaip bendrovės kreditorių, patirta žala yra išvestinė iš bendrovei padarytos žalos, tokią žalą patyrė. Tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5909-592/2024 pagrindu bendrovė yra atgavusi dalį neteisėtai perleistos sumos, bendrovei atsakovų padarytos žalos dydis (34 378,32 Eur) turėtų būti mažinamas bendrovės atgautos sumos dydžiu ir atitinkamai proporcingai mažinama ieškovėms šioje byloje priteistina žalos atlyginimo suma. Tačiau aplinkybės, kad nurodyta suma iki bendrovės likvidavimo buvo visiškai ar iš dalies išieškota iš atsakovo, teismai nenustatė. Atsakovė kasaciniame skunde taip pat nenurodo, kad atsakovas yra visiškai ar iš dalies įvykdęs teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5909-592/2024.

61.       Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstu atsakovės kasacinio skundo argumentą, kad teismo sprendimo dėl 34 378,32 Eur priteisimo iš atsakovo priėmimas pats savaime yra pakankamas pagrindas spręsti, jog bendrovės ir jos kreditorių teisės, pažeistos neteisėtai sumokėjus šią sumą, jau yra apgintos. Dėl neteisėtų veiksmų žalą patyrusio asmens teisės yra realiai apginamos tik tada, kai jam palankus teismo sprendimas yra įvykdomas, t. y. kai žalą patyręs asmuo realiai gauna teismo sprendimu jam priteistą sumą. Bendrovei neteisėtai sumokėtos sumos neatgavus, nėra pagrindo teigti, kad žala bendrovės kreditoriams, pasireiškusi jų galimybių patenkinti savo, kaip kreditorių, reikalavimus bendrovės bankroto procese sumažėjimu, nekilo.

62.       Kita vertus, teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-5909-592/2024 sukūrė bendrovei reikalavimo teisę į atsakovą H. K., kuri pati savaime laikytina turtu, realizuotinu bendrovės bankroto procese (JANĮ 93, 86 straipsniai). Į šią aplinkybę turi būti atsižvelgiama vertinant ieškovėms padarytos žalos dydį.

63.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad reikalavimo teisė yra specifinis turtas. Nepaisant nominalios reikalavimo teisės vertės, tokio turto rinkos vertė priklauso nuo reikalavimo teisės apibrėžtumo (ar reikalavimo teisė yra nustatyta ir neginčytina, ar dėl jos egzistavimo ir (arba) dydžio egzistuoja ginčas), taip pat nuo reikalavimo teisės skolininko turtinės padėties (galimybės įgyvendinti reikalavimo teisę iš skolininko turto) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-915/2017, 39 punktas). Perleidžiamo reikalavimo kaina rinkoje paprastai nustatoma įvertinus, kokią reikalavimo dalį yra reali galimybė išieškoti, kiek laiko tai gali užtrukti, kokių investicijų tam reikia, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017, 54 punktas).

64.       Nors bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu bendrovė jau buvo likviduota dėl bankroto (o tai reiškia, kad visas bendrovės turimas turtas buvo realizuotas ir paskirstytas kreditoriams), apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame sprendime apsiribojęs bylų tapatumo vertinimu, nepasisakė dėl atsakovų nurodyto argumento, kad bendrovės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5909-592/2024 pagrindu įgyta reikalavimo teisė į H. K. bus parduota bendrovės bankroto procese, o gauta suma bus paskirstyta bendrovės kreditoriams (taigi, ir ieškovėms) proporcingai patvirtintų reikalavimų sumoms, patvirtinus galutinę bendrovės bankroto ataskaitą. Byloje nebuvo nustatyta, ar bendrovės turima reikalavimo teisė iki bendrovės likvidavimo buvo parduota ir, jei taip, už kokią sumą. Nurodyta aplinkybė yra teisiškai reikšminga, nes už parduotą reikalavimo teisę gautos sumos turi įtakos ieškovių reikalaujamo priteisti žalos atlyginimo dydžiui.

65.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pardavus bendrovės turimą reikalavimo teisę į H. K. bendrovės bankroto procese už mažesnę sumą nei nominali jos vertė, iš atsakovų ieškovėms priteistino žalos atlyginimo suma turėtų būti mažinama atsižvelgiant tik į tą sumą, kuri buvo realiai gauta pardavus reikalavimo teisę, nebent būtų įrodyta, kad reikalavimo teisė buvo parduota už akivaizdžiai per mažą kainą (CK 6.248 straipsnio 4 dalis). Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad, nesant atsakovų neteisėto veiksmo, 34 378,32 Eur suma būtų likusi bendrovėje, todėl bendrovė ir jos kreditoriai nebūtų patyrę nuostolių, pasireiškusių kaip skirtumas tarp nurodytos sumos ir bendrovės vėliau įgytos reikalavimo teisės tikrosios vertės. Kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad iš atsakovo galės toliau būti išieškoma pagal naujojo kreditoriaus reikalavimą, nurodytos išvados nepaneigia. Papildomai pažymėtina, kad ši aplinkybė galėtų būti vertinama kaip lemianti nepagrįstą kreditorių praturtėjimą tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad bendrovės reikalavimo teisę į atsakovą įgijo viena iš ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškusių kreditorių, tačiau tokia aplinkybė nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

66.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad šioje nutartyje aptarti proceso teisės normų pažeidimai ir nukrypimas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos lėmė tai, kad byla buvo išspręsta neteisingai. Kadangi bylai teisingai išspręsti būtina aiškintis papildomas faktines aplinkybes, kurių nustatymas ir vertinimas nepriskirtinas kasacinio teismo kompetencijai, tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

67.       Nagrinėdamas šią bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas privalo atsižvelgti į šioje nutartyje išdėstytus išaiškinimus, t. y. dėl ieškovių pareikšto reikalavimo spręsti atsižvelgiant į ieškiniu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, ir tinkamai įvertinti atsakovų argumentus, kuriais buvo siekiama paneigti priežastinio ryšio prezumpciją (šios nutarties 36, 46, 53, 55 punktai). Taip pat nagrinėjant bylą iš naujo turi būti nustatytos ir įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su bendrovės turėta reikalavimo teise į H. K. pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-5909-592/2024 (šios nutarties 62, 64 punktai).

68.       Kasaciniam teismui nusprendus civilinę bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 5 d. sprendimą ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                 Goda Ambrasaitė-Balynienė

         Gražina Davidonienė

         Dalia Vasarienė