Administracinė byla Nr. eA-2402-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00676-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 34.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rolalita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rolalita“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rolalita“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2020 m. sausio 23 d. (nutarime data nurodyta klaidingai – 2019 m. sausio 23 d.) nutarimą Nr. ATK2-14/20 „Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“ (toliau – ir Nutarimas).

2.       Pareiškėjas nesutiko su atsakovo sprendimu skirti jam 2 896 baudą už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 29 straipsnio pažeidimus, kadangi Nutarimas pagrįstas tik atsakovo nuomone ir prielaidomis, o ne pareiškėjo kaltės įrodymais. Teigė, kad pareiškėjas nėra ginčo reklaminių stendų užsakovas, savininkas ar pan., jis nieko nežino apie stendų iškabinimo tikslų laiką ar aplinkybes, jų savininkus, jis tik nuomojasi patalpas pastate, ant kurio pritvirtinti stendai. Reklaminiai stendai ant pastato yra ilgą laiką (ne trumpiau nei 5–7 metus) ir pareiškėjas negalėjo numanyti, kad juose paskelbta draudžiama alkoholio reklama, nes:
1) alkoholio reklamos draudimas netaikomas įmonių pavadinimams ir prekių ženklams;
2) Departamento pareigūnai apie tai neužsiminė atlikdami ankstesnius pareiškėjo patikrinimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įstatymo 29 straipsnio 2 dalies nuostatos neišskiria būtent registruotų įmonių pavadinių ir registruotų prekių ženklų pateikimo ant gamybos ir prekybos įmonių, o tik bendrai įvardija galimybę pateikti tokių įmonių registruotus prekių ženklus. Atsakovo pozicija apie siaurą teisės normos aiškinimą nepagrįsta, pažeidžianti įstatymo viršenybės principą. Pareiškėjas pripažino, kad jis yra sudaręs produkcijos tiekimo sutartį su vienu iš paskelbtų prekių ženklų savininkų – UAB „Biržų alus“ – ir prekiauja jo produkcija, tačiau tvirtino, jog jis su minėta bendrove nėra sudaręs jokių sutarčių dėl reklamos ar prekių ženklų naudojimo. UAB „Biržų alus“ el. paštu pareiškėjui patvirtino, jog jis gamino stendus, bet akcentavo, jog stendai jam nepriklauso, nenurodė dabartinio stendų savininko. Pareiškėjas nurodė toliau ieškantis stendų savininko ir siekiantis jų pašalinimo. Pareiškėjo nuomone, Įstatymas nenumatė jam pareigos užtikrinti, kad kiti subjektai vykdytų šio teisės akto nuostatas pareiškėjo nuomojamų patalpų išorėje (pabrėžta, kad nei pastatas, nei jo išorė nepriklauso pareiškėjui), o pareiga atlikti Įstatymo reikalavimų laikymosi kontrolę priskirta būtent atsakovui. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Departamento išvada, jog informacija ant pastato pateikta su pareiškėjo žinia ir jo interesais, pagrįsta tik prielaidomis, nes atsakovas nenustatė, kada buvo iškabinti stendai, nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad stendų iškabinimas buvo derinamas su pareiškėju. Minėtose patalpose anksčiau veikė UAB „Biržų alus“ firminė parduotuvė, klientų ratas yra susiformavęs, pastatai nėra didelio judrumo ar tranzitu vykstančio transporto gatvėje, todėl išorinė reklama nebūtų efektyvi ir reikalinga pareiškėjo veiklai. Atsakovas nenurodė, kuo pasireiškė pareiškėjo valia dėl ginčo stendų, ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas taip pat manė, kad Departamento pareigūnai galbūt suinteresuoti jį nubausti, nes jo kavinė dažnai tikrinama (patikrinimų statistiką turi pats atsakovas), o 2019 m. rugpjūčio 19 d. protokole
Nr. ATK2-148 atsakovas buvo konstatavęs neįmanomą Įstatymo pažeidimą (neteisėtai pradėtas pažeidimo tyrimas nutrauktas, bet pagal pareiškėjo prašymą nebuvo išsiaiškintos minėto protokolo surašymo aplinkybės bei inicijuotas kaltų asmenų patraukimas atsakomybėn).

3.       Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4.       Atsakovas apžvelgė patikrinimo metu nustatytas aplinkybes. Tvirtino, kad bauda pagrįstai skirta pareiškėjui, nepaisant to, kad plakatai ir skydas nėra įtraukti į balansinę pareiškėjo apskaitą. Alkoholio reklama ant pareiškėjo kavinės sienos iškabinta apie 5–7 metus. Pareiškėjas valdo pastatą nuomos pagrindu, todėl tik jis vykdo prekybą alkoholiniais gėrimais kavinės pastate. Plakatų ir skydų tekstine ir vaizdine informacija pareiškėjas informuoja vartotojus bei atkreipia jų dėmesį į tai, kad kavinėje vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais, todėl laikytina, kad pareiškėjas skleidžia informaciją, susijusią su savo komercine, ūkine bei finansine veikla, skatinančia įsigyti ir (ar) vartoti alkoholinius gėrimus. Atsakovo įsitikinimu, priimant Nutarimą buvo tinkamai aiškinamos ir taikomos materialiosios teisės normos.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Rolalita“ skundą.

6.       Teismas nustatė, kad Departamentas ginčijamu 2020 m. sausio 23 d. nutarimu
Nr. ATK2-14/20 pripažino, jog pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes jam priklausančios kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), languose į gatvės pusę iškabino du plakatus. Viename plakate pateikti užrašai „Vartodami alkoholį, rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove“ (plakato viršutinėje ir apatinėje dalyse), figūrinis prekių ženklas „1686 Biržų alus“, žemiau pateiktas užrašas „Tradicinis lietuviškas alus“, kairėje pusėje – figūrinis prekių ženklas „Neskiestas No high gravity!“, kuriame užrašyta „neskiestas“ (du kartus) ir „no high gravity!“, grafiniai piešiniai. Kitame plakate pateikti užrašai „Vartodami alkoholį, rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove“ (plakato viršutinėje ir apatinėje dalyse), „Seniausia alaus darykla Lietuvoje“, figūriniai užrašai „Prisotintas natūraliai susidarančia angliarūgšte“, „Nokintas senoviniuose rūsiuose“, „Tradicinis lietuviškas alus“, grafiniai piešiniai. Prie kavinės sienos, tarp dvejų langų, kuriuose iškabinti minėti plakatai, virš durų pritvirtintas apvalios formos dvipusis skydas. Skyde iš abiejų pusių pateiktas prekių ženklas, žemiau užrašas – „beer“. Už nurodytus pažeidimus Departamentas paskyrė pareiškėjai 2 896 Eur baudą.

7.       Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką (be kita ko, Įstatymo 29 str., reklamos požymius ir jos vertinimo kriterijus) ir pažymėjo, kad nuo 2018 metų Lietuvos Respublikoje galioja absoliutus alkoholio reklamos draudimas. Vertinant Įstatymo
29 straipsnio 2 dalį lingvistiškai, alkoholio reklama nelaikoma informacija – alkoholinius gėrimus gaminamų arba jais prekiaujančių įmonių, Europos juridinių asmenų ar jų filialų registruoti pavadinimai ir prekių ženklai, kai šie pavadinimai ir prekių ženklai pateikiami iškabose ant šių įmonių, Europos juridinių asmenų ar jų filialų buveinės ar padalinio pastato ir valdomo transporto. Vadinasi, įregistruotas prekių ženklas turi priklausyti prekiaujančiai arba gaminančiai alkoholinius gėrimus įmonei ir jis turi būti pateiktas ant tokios įmonės buveinės ir (ar) padalinio, valdomo transporto. Nagrinėjamu atveju ginčo plakatuose nurodyti du prekių ženklai priklauso ne pareiškėjui, o UAB „Biržų alus“ bei Mažų alaus daryklų asociacijai, todėl pareiškėjas neturėjo teisės pateikti minėtus prekių ženklus ant savo kavinės lauko sienos. Be to, pareiškėjui netaikytina ir Įstatymo
29 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis, kad alkoholio reklama nelaikomi alkoholinių gėrimų gamintojų ar alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių pavadinimai ir registruoti prekių ženklai, kai ši informacija pateikiama mažmeninės prekybos ar viešojo maitinimo vietose, kuriose alkoholiniai gėrimai parduodami vartotojui, nes šiuo atveju tekstinė ir vaizdinė informacija pateikta ne Bendrovės viešojo maitinimo vietoje, o ant kavinės pastato lauko sienos. Teismo vertinimu, iškabintuose plakatuose pateikta tekstinė informacija „Tradicinis lietuviškas alus“, „Seniausia alaus darykla Lietuvoje“, „Prisotintas natūraliai susidarančia angliarūgšte“, „Nokintas senoviniuose rūsiuose“, „beer“ su prekių ženklais neabejotinai laikytina alkoholio reklama Įstatymo 2 straipsnio 10 punkto prasme.

8.       Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo paaiškinimus, jog alkoholio reklama ant kavinės sienos iškabinta apie 5–7 metus. Pareiškėjas pastatą valdo nuomos pagrindais. Kavinės pastate prekybą alkoholiniais gėrimais vykdo tik pareiškėjas. Pareiškėjo atstovo patvirtinimu, jis buvo
UAB „Biržų alus“ atstovas Vilniaus regione. Pareiškėjo atstovas nurodė, jog tarp pareiškėjo ir
UAB „Biržų alus“ buvo sudaryti sutartiniai susitarimai, jie nėra nutrūkę iki šiol, kadangi UAB „Biržų alus“ tiekia jam savo produkciją. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad informacija ant kavinės pastato pateikta pareiškėjui žinant ir jo interesais, nepriklausomai nuo to, kas šią reklamą iškabino. Iš nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog informacija ant pareiškėjo nuomojamo pastato yra tiesiogiai susijusi su jo vykdoma komercine veikla, tokiu būdu skatinant vartotojus įsigyti ir vartoti alkoholinius gėrimus pareiškėjo kavinėje, todėl savo neveikimu jis pažeidė Įstatymo
29 straipsnio 1 dalį, t. y. skleidė draudžiamą alkoholio reklamą. Įstatymu draudžiama veikla gali būti padaryta ir neveikimu, nesiimant priemonių užtikrinti Įstatymo reikalavimų laikymąsi pareiškėjo viešojo maitinimo vietos išorėje. Teismas akcentavo, kad įvertinus aplinkybes, jog tarp pareiškėjo ir UAB „Biržų alus“ buvo sudaryti sutartiniai susitarimai, minėta bendrovė iki šiol tiekia pareiškėjui savo produkciją, bei kad pareiškėjas buvo UAB „Biržų alus“ atstovas Vilniaus regione, laikytina, jog jis turi sąsajų su draudžiama skleisti alkoholio reklama, todėl nagrinėjamu atveju jis yra tinkamas alkoholio reklamos atsakomybės subjektas. Pareiškėjas yra licencijos, suteikiančios teisę verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad, jam vykdant veiklą, būtų laikomasi Įstatymo reikalavimų, todėl jis, kaip protingas ir atidus rinkos dalyvis, turėjo pareigą imtis visų būtinų teisinių ir administracinių priemonių tam, kad jo veiklos vykdymo vietoje (vertinant ir tą aplinkybę, kad jo santykiai su UAB „Biržų alus“ yra glaudūs) nebūtų pažeidžiamas alkoholio reklamos draudimas. Teismas padarė išvadą, kad plakatų ir skydų tekstine ir vaizdine informacija pareiškėjas siekė informuoti vartotojus bei atkreipti jų dėmesį į tai, kad kavinėje vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais (UAB „Biržų alus“ pareiškėjui tiekiamu alumi), taigi laikytina, jog pareiškėjas skleidė informaciją, susijusią su jo vykdoma komercine, ūkine bei finansine veikla, bei skatino įsigyti ir vartoti šiuos gėrimus.

9.       Teismo vertinimu, Nutarimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestas.

III.

10.       Pareiškėjas UAB „Rolalita“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

11.       Pareiškėjas teigia, kad teismas neįvykdė pareigos nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, o teismo išvados prieštaringos, nepagrįstos įrodymais, padarytos neteisingai taikant materialiosios teisės normas. Pareiškėjas pabrėžia, kad tarp jo ir UAB „Biržų alus“ egzistuojantys sutartiniai santykiai nereiškia, kad šie juridiniai asmenys atsako už vienas kito padarytus veiksmus. Pakartoja, jog jis nėra nei reklamos užsakovas, nei skleidėjas, platintojas ar vykdytojas (šios aplinkybės konkrečiai nenustatė ir teismas). Būtent Departamentui, o ne pareiškėjui, skirta pareiga kontroliuoti, kaip kiti asmenys laikosi Įstatymo reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, teismo išvada, kad ginčo plakatais ir skydais pareiškėjas siekė informuoti vartotojus bei atkreipti jų dėmesį į kavinėje vykdomą prekybą alkoholiniais gėrimais, pagrįsta tik prielaidomis ir neatitinka byloje esančių įrodymų. Pareiškėjas prekiauja ne tik alumi ir ne tik UAB „Biržų alus“ produkcija, bet ir kitais bei kitų gamintojų alkoholiniais gėrimais. Nė su vienu tiekėju ar gamintoju pareiškėjas nėra sudaręs susitarimo dėl reklamos, jis neskatina nė vieno tiekėjo ar gamintojo produkcijos pirkimo, o produkciją užsako atsižvelgdamas į klientų poreikius, sezoniškumą ir kitas aplinkybes. Pareiškėjui nėra svarbus konkretaus gamintojo parduotos produkcijos kiekis. Šiuo atveju nėra visų būtinų reklamos požymių pareiškėjui nubausti, t. y. pareiškėjo materialinės naudos. Pareiškėjas taip pat pakartotinai pažymi, jog jis tik nuomojasi dalį pastato, ant kurio yra reklaminiai stendai (tame pačiame pastate yra pirtis ir kt.). Pareiškėjo licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais skirta tik prekybai kavinės-kebabinės patalpose. Be to, pareiškėjas teigia, jog teismo sprendime neteisingai cituojami pareiškėjo atstovo paaiškinimai, nes jo atstovas niekada nenurodė, kad pareiškėjas valdo pastatą, ir jam nėra žinoma, ar kiti asmenys turi licencijas verstis prekyba alkoholiniais gėrimais šiame pastate (tai rodo teismo šališkumą). Pareiškėjas akcentuoja, kad skunde nebuvo keliamas klausimas dėl to, ar ginčo reklaminiuose stenduose paskelbta informacija yra alkoholio reklama, o jame tik nurodytos priežastys, dėl kurių pareiškėjas negalėjo numanyti, kad kitų asmenų nenustatytu laikotarpiu atlikti veiksmai yra neteisėti ir gali sukelti jam neigiamas pasekmes, todėl jis anksčiau neieškojo stendų savininkų ir nesikreipė į pastato savininką dėl stendų pašalinimo.

12.       Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

13.       Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, nurodo, iš esmės pakartoja ankstesnius savo argumentus. Mano, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai tėra subjektyvus aplinkybių vertinimas, nepaneigiantis konstatuoto pažeidimo sudėties.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

14.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Departamento Nutarimo taikyti ekonomines sankcijas pareiškėjui Bendrovei už Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio pažeidimus teisėtumo ir pagrįstumo.

15.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Departamentas ginčijamu Nutarimu pagrįstai nustatė, jog Bendrovė padarė Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas.

16.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

17.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija jų papildomai nekartoja, o tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydama į esminius apeliacinio skundo motyvus.

18.       Įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad alkoholio reklama – bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, kuria skatinama įsigyti ir (ar) vartoti alkoholio produktus.

19.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 26 d. nutarime konstatavo, kad pagal Įstatymą reklama yra ne bet kokia informacija, o tik tokia, kuria siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui, t. y. skatinti juos įsigyti ar vartoti tam tikrus alkoholio produktus. Būtent skatinimas įsigyti ar vartoti alkoholio produktus rodo komercinį tokios informacijos tikslą: ja siekiama daryti palankią įtaką įmonių komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai. Nei mokslo darbai, nei informaciniai ar kiti leidiniai, kuriuose pateikiami alkoholio produktų savybių, vartojimo, gamybos, paplitimo tyrimo ar statistiniai duomenys, nei meno kūriniai, kuriuose atsispindi alkoholio produktų gamyba ar vartojimas ir panašūs dalykai, savaime nėra alkoholio reklama.

20.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Įstatyme įtvirtintą alkoholio reklamos sąvoką lingvistiniu, sisteminiu ir teleologiniu metodais, konstatuota, kad šią sąvoką sudaro du elementai: 1) informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimas, ir 2) tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla. Kiekvienu atveju, šie abu elementai turi būti tiriami neatsiejamai vienas nuo kito, įvertinat visas turinčias reikšmės aplinkybes (žr., pvz., 2011 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. A822-1079/2011, 2012 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2644/2012, 
2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-327/2013, 2013 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-398/2013). 

21.       Aiškindamas Įstatymo 29 straipsnyje įtvirtintą alkoholio reklamos draudimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad šis draudimas yra absoliutus
(žr., pvz., 2010 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-395/2010), taip pat pabrėžęs, kad juo draudžiamas ne tik skatinimas vartoti konkrečius alkoholio produktus, tačiau ir bet koks palankaus įvaizdžio formavimas, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantis vartoti alkoholį apskritai
(žr., pvz., 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1160/2009). Nustatant, ar konkrečiu atveju tam tikra informacija laikytina alkoholio reklama, reikia atsižvelgti į jos pateikimo būdą ar formą, galimą poveikį vartotojui, t. y. kaip šiuos teiginius galėjo suprasti vidutinis vartotojas. Poveikis vartotojui turėtų būti vertinamas neatsietai nuo informacijos turinio, pateikimo būdo ir formos, atsižvelgiant į informacijos pateikimo sąsajas su įmonės komercine, ūkine ir finansine veikla (žr., pvz., 2013 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-398/2013).

22.       Šių teisės aiškinimų kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes (Nutarties 6–8 punktai). 

23.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas tokias įstatymo normas, yra pažymėjęs (žr., pvz., 2006 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1171/2006), jog Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas visų formų alkoholio reklamos Lietuvos Respublikoje draudimas. Tokia Įstatymo nuostata suformuluota absoliutaus draudimo pavidalu. Tokiu būdu pateikti alkoholio reklamos draudimai yra siejami tik su alkoholio produkcijos vartotojams adresuota (draudžiama) informacija ir šios informacijos prieinamumu šios produkcijos vartotojams. Tai reiškia, kad asmenys, nuo kurių valios priklauso vartotojų galimybė prieinamai gauti draudžiamą informaciją apie alkoholį (alkoholio reklamą), yra nurodytų Įstatymo nuostatų veikimo, o tuo pačiu ir numatytos už šių nuostatų pažeidimą atsakomybės tinkami subjektai. Administracinių teismų praktikoje
(žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1062/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2716/2011, 2012 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2644/2012) pripažįstama, kad, vertinant reklamos teksto visumą, dėl vienos neteisėtos frazės visa reklama pripažintina pažeidžiančia įstatymo ribojimus.

24.       Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas buvo kavinės, esančios (duomenys neskelbtini)
(t. y. patalpos, kurios languose į gatvės pusę iškabinti aptarti du plakatai, o virš durų pritvirtintas apvalios formos dvipusis skydas), valdytojas, todėl jis buvo atsakingas už Įstatymo reikalavimų laikymąsi ir būtent jam teko pareiga užtikrinti, jog nebūtų demonstruojama draudžiamo turinio alkoholio reklama nurodytose vietose. Todėl ginčijamu Nutarimu pagrįstai konstatuotas Įstatymo 
29 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

25.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą, neteisingą išvadą, kad minėti pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškė reikalavimo sumažinti baudą dėl jos neproporcingo dydžio, todėl nurodytu aspektu nepasisakytina. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (dėl sutarties tarp pareiškėjo ir UAB „Biržų alus“ reklamos skleidimo tikslu nebuvimo; Bendrovės neturėjimo jokių teisių į pastato išorę; Departamento pareigūnų anksčiau neišsakytų pastabų ar priekaištų Bendrovei dėl stendų) neturi teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

26.       Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rolalita“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama. 

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Veslava Ruskan

        Milda Vainienė