Nuorašas

Adm. byla Nr. ATP-565-211/2014

                                                                                     Teisminio proceso Nr. 4-52-3-01604-2013-1                                                                       Procesinio sprendimo kategorija: 39.4; 42.2.; 42.4.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laureta Ulbienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. A. (toliau – apelianto) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. nutarimo, kuriuo jis nubaustas pagal LR ATPK 512 str. 2 d. 3000 Lt bauda, pagal LR ATPK 513 str. 15 d. 500 Lt bauda, pagal LR ATPK 513 str. 23 d. 200 Lt bauda, galutinę nuobaudą paskiriant 3000 Lt baudą,

n u s t a t ė :

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros (toliau – agentūros) 2013-09-17 nutarimu A. A., kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“  direktorius nubaustas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 2 d. (duomenys neskelbtini), patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius, būdamas atsakingas už aplinkos apsaugos reikalavimų laikymąsi, vykdė (organizavo) eksploatuoti netinkamų transporto priemonių  demontavimą nesilakant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ išduoto Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo Nr. VR-4.7-V-02-V-25 (toliau – TIPK) atliekų naudojimo techninio reglamento sąlygose nustatytų reikalavimų.

Taip pat buvo nustatyta, kad pavojingas atliekas laikė pavojingų atliekų laikymo konteineriuose, kurių ne visi turi dangčius, ne visi nustatyta tvarka paženklinti pavojingų atliekų ženklinimo etikete, atliekų tvarkymo apskaitos dokumentacija nelaikoma atliekų tvarkymo patalpose ir nebuvo pateikta tikrinimo metu, tuo jis pažeidė TIPK leidime 35 ir 36 punkte nustatytas veiklos sąlygas, Aplinkos ministro 1999-07-14 d. įsakymo Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 6, 87 ir 88 punktų reikalavimus bei Aplinkos ministro 2011-05-03 d. įsakymu Nr. Dl-367 patvirtintų „Atliekų susidarymo ir tvarkymo apskaitos taisyklių“ 34 ir 36 punktų reikalavimus (b. l. 20).

Nesutikdamas su minėtu nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas A. A. padavė teismui skundą, kuriuo prašė nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, nesant administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 512 str. 2 d., 513 str. 15 d., 513 str. 23 d. O tuo atveju, jeigu teismas laikys, kad administracinis teisės pažeidimas padarytas, taikyti LR ATPK 301 str. ir neskirti administracinės nuobaudos. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014-03-24 nutartimi skundo netenkino.

Vilniaus apygardos teismui paduotu apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas A. A. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-03-24 nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo nesutinkantis su skundžiama nutartimi, kadangi patikrinimas buvo atliktas neteisėtai, iš esmės pažeidžiant teisinį reguliavimą, nustatytą tokiems patikrinimams atlikti. Nurodo, jog jokių pranešimų apie rengiamą planinį patikrinimą įmonė negavo, be to, patikrinimas buvo atliktas nesant įmonės vadovo, o dalyvaujant įmonės šaltkalviui, kuris nėra atsakingas nei už vieną iš tų veiksmų, kurių neatlikimu ar neteisėtu atlikimu yra kaltinamas bendrovės vadovas. Nurodo, jog skundžiamoje nutartyje apskritai dėl šios situacijos nepasisakoma, nors tai buvo pagrindinis skundo argumentas, todėl, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas, neišsprendęs klausimo dėl atlikto patikrinimo teisėtumo ir jo pagrindu surašytų administracinio teisės pažeidimo dokumentų teisėtumo, iš esmės pažeidė LR ATPK 301 str. reikalavimą.

Dėl TIPK leidimo sąlygų pažeidimo apeliantas nurodo, kad minėtame leidime nustatyti reikalavimai detalių sandėliavimui, t.y. nuolatiniam jų saugojimui iki jų realizacijos ar utilizacijos, tačiau TIPK leidime nėra sąlygos, draudžiančios laikiną detalių laikymą ne patalpoje, kai tai susiję su tam tikrais procesais, pvz. paruošimu išvežti į utilizaciją, kaip tas buvo šios bylos atveju. Apelianto teigimu, niekaip nepagrįstos ir teismo skundžiamos nutarties nuostatos, kad autodalys buvo sandėliuojamos, pažeidžiant TIPK leidimo reikalavimus, nes apaugusios žolėmis ir sudėliotos pagal automobilių markes. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad TIPK leidime esančioje lentelėje su išvardintomis atliekomis, susidarančiomis iš įmonės veiklos ardant automobilius, kėbulo metalinės dalys ir naudotos padangos įvardijamos kaip nepavojingos atliekos, kas, pasak apelianto, reiškia, kad būdamos net ir ne sandėlio patalpoje, nedaro jokio neigiamo poveikio aplinkai. Tokiu būdu, apelianto nuomone, yra pagrindas teigti, kad LR ATPK 512 str. 2 d. dispozicija yra pernelyg formalizuota, neskirianti tų TIPK leidimo sąlygų pažeidimų, dėl kurių kyla pavojus arba daromas neigiamas poveikis aplinkai, nuo formalių pažeidimų, todėl tokia situacija sudaro pagrindą teismui spręsti dėl LR ATPK 301 str. taikymo, atleidžiant apeliantą nuo atsakomybės.

Dėl atliekų tvarkymo taisyklių pažeidimo apeliantas nurodo, jog patikrinimas buvo atliktas neteisėtai, neinformavus prieš tai įmonės vadovo ar kito kompetentingo atstovo ir jiems nedalyvaujant, todėl apeliantui neaišku, apie kokias talpas ir su kurios kategorijos atliekomis eina kalba skundžiamame nutarime. Nurodo kad nepavojingoms atliekoms laikinam laikymui nutarime nurodyti reikalavimai netaikomi, o ir inspektorius neturėjo įrodymų, kad neženklintose talpose buvo pavojingos atliekos ir negalėjo paneigti atsikirtimo, kad jos buvo tuščios ir niekada nenaudotos pavojingoms atliekoms laikyti.

Dėl atliekų susidarymo ir tvarkymo apskaitos ir ataskaitų taisyklių pažeidimo skunde vėl gi nurodoma, kad patikrinimas buvo vykdomas neinformavus apie jo atlikimą ir nežinant bei nedalyvaujant įmonės atsakingam asmeniui, kuris būtų galėjęs tiek suteikti prašomos informacijos, tiek pateikti prašomą dokumentaciją rašytiniu ar elektroniniu pavidalu iš kompiuterio. Apeliantas nurodo ir tai, kad įmonės šaltkalvis to negalėjo padaryti, kadangi jam nėra prisikirtos funkcijos, susijusios su gamybos atliekų tvarkymu ir apskaita, jis nevaldo kompiuterio, kuriame kaupiama atliekų susidarymo informacija. Tokiu būdu, pasak apelianto, inspektoriaus teiginiai, kad dokumentacija nelaikoma ENTP demontavimo patalpose, yra visiškai nepagrįsti, nes ta aplinkybė, kad nekompetentingas asmuo jam negalėjo pateikti tokios dokumentacijos, nereiškia, kad dokumentacijos nėra ar ji nelaikoma ten, kur reikalauja taisyklės. Apeliantas nurodo ir tai, kad teisminio posėdžio metu inspektorius teigė, neva jis telefonu kalbėjo su įmonės vadovu, kuris jam pasakė, kad dokumentacijos įmonėje nėra, ir jis ją pateiks inspektoriui kitą dieną, tačiau apeliantas teisme paneigė taip sakęs inspektoriui, nes ši dokumentacija visą laiką saugoma įmonėje ir nėra reikalo ją laikyti kažkur kitur. Inspektorius patvirtino, kad kitą dieną dokumentacija jam buvo pateikta ir jis neturėjo jokių pastabų dėl jos tvarkymo.

Nesutinka apeliantas ir su vadovui taikomomis sankcijomis, nurodydamas, kad Aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnai savo poveikio priemonių arsenale turi ne tik piniginių baudų skyrimą, bet ir kitas priemones aplinkos apsaugai užtikrinti, todėl įvairių sankcijų taikymas yra paskutinė poveikio priemonė, taikoma ūkio subjektams ar jų vadovams, piktybiškai pažeidžiantiems aplinkosauginius reikalavimus. Apeliantas nurodo, kad nors visi šie motyvai buvo pateikti teismui, tačiau teismas visiškai nevertino šių aplinkybių ir nepasisakė, kodėl šiuo atveju piniginės baudos skyrimas yra vienintelė adekvati padarytam pažeidimui poveikio priemonė.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros vedėjas (toliau – agentūra) prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-03-24 nutartį palikti nepakeistą ir A. A. apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad, agentūros manymu, nubaustasis tik klaidina teismą siekdamas išvengti administracinės nuobaudos už pavojingų atliekų laikymo reikalavimų pažeidimą, kadangi visos aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėtos ir objektyviai įvertintos, pagrindo abejoti surinkta administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga nėra. Buvo nustatyta, kad apeliantui apie patikrinimą buvo pranešta telefonu, o ir buvo išsiųstas registruotas pranešimas, kuris grįžo su atžyma „Neatsiėmė“, priešingai nei teigiama skunde, posėdžio metu buvo nustatytos laikomos pavojingos atliekos ir jų laikymo reikalavimų pažeidimai, o agentūra dar kartą nurodo, kad A. A. telefoninio pokalbio metu inspektoriui paaiškino, jog atliekų apskaitos dokumentacija nelaikoma įmonės patalpose ir tuo metu, kuomet buvo atliekamas patikrinimas, buvo išvežta. Nepagrįstas ir atmestinas agentūrai atrodo ir apeliacinio skundo argumentas dėl privalomojo nurodymo, kadangi pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 str., privalomąjį nurodymą galima būtų duoti tik kai išaiškinus trunkamąjį teisės aktų pažeidimą bei nubaudus kaltus asmenis, nustatomas terminas jį nutraukti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Išnagrinėjus teismui pateiktą administracinio teisės pažeidimo bylą, konstatuotina, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino A. A. skundo dėl jo nubaudimo pagal LR ATPK 512 str. 2 d., 513 str. 15 d., 513 str. 23 d. ir administracinio teisės pažeidimo bylos jo atžvilgiu nenutraukė.

Pažymėtina, kad agentūros 2013-09-17 nutarimu A. A., kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius nubaustas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 2 d. (duomenys neskelbtini), patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius, būdamas atsakingas už aplinkos apsaugos reikalavimų laikymąsi, vykdė (organizavo) eksploatuoti netinkamų transporto priemonių  demontavimą nesilakant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ išduoto TIPK atliekų naudojimo techninio reglamento sąlygose nustatytų reikalavimų. Taip pat buvo nustatyta, kad pavojingas atliekas laikė pavojingų atliekų laikymo konteineriuose, kurių ne visi turi dangčius, ne visi nustatyta tvarka paženklinti pavojingų atliekų ženklinimo etikete, atliekų tvarkymo apskaitos dokumentacija nelaikoma atliekų tvarkymo patalpose ir nebuvo pateikta tikrinimo metu.

LR ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš LR ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Tiek iš apeliacinio skundo, tiek iš teismui pateiktos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad apeliantas nesutinka su jo nubaudimu, teigia, kad patikrinimas buvo neteisėtas, o ir detalės ne patalpoje buvo laikomos paruoštos utilizavimui, be to, kai kurios pagal vertinimą – nepavojingos.

Įvertinus byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutartį, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus apelianto kaltei pagrįsti bei juos tinkamai įvertino. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė tam tikrais A. A. skunde keliamais klausimais, tačiau tai neturi įtakos jo nubaudimo pagrįstumui ir nelaikytina esminiu pažeidimu, o šis trūkumas ištaisytinas aukštesnės instancijos teisme.

LR ATPK 512 str. 2 d. numatyta, kad ūkinės ar kitokios veiklos vykdymas, objektų naudojimas neturint taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo, kai tai numatyta įstatymuose ar kituose teisės aktuose, arba nesilaikant šio leidimo sąlygose nustatytų reikalavimų, arba kai planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nėra atliktas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas ar atranka dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo arba nėra priimtas sprendimas leisti vykdyti planuojamą ūkinę veiklą, arba ūkinės ar kitokios veiklos vykdymas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus aplinkos apsaugos reikalavimus užtraukia baudą piliečiams nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų, pareigūnams – nuo dviejų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų ir juridinių asmenų vadovams – nuo trijų tūkstančių litų iki šešių tūkstančių litų. Aplinkos apsaugos įstatymo 19 str. 2 d. numatyta, kad Juridiniai ir fiziniai asmenys ūkinės veiklos objektus eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas ir neviršydami aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų.

Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog A. A., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, vykdė (organizavo) eksploatuoti netinkamų transporto priemonių demontavimą nesilaikant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ išduoto TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-02-V-25 atliekų naudojimo techninio reglamento sąlygose nustatytų reikalavimų, pavojingas atliekas laikė pavojingų atliekų laikymo konteineriuose, kurių ne visi turi dangčius, nustatyta tvarka nepaženklinti pavojingų atliekų ženklinimo etikete, taip pat nesilaikė atliekų tvarkymo dokumentų saugojimo reikalavimų.

Pagal TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-02-V-25 sąlygas bei TIPK leidimo atliekų naudojimo ir šalinimo techninio reglamento 3, 4 punktus, visos detalės ir mazgai turi būti laikomi sandėlyje, visos zonos, kuriose vykdomas transporto priemonių ardymas ir detalių saugojimas yra po stogu (b. l. 5-15). Taip pat byloje yra pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpų schema, iš kurios matyti, kad pastate įrengtos darbinės zonos ir nurodyta, kurioje zonoje, kas sandėliuojama (b. l. 16). Kaip matyti iš bylos medžiagos, agentūros 2013-09-02 Patikrinimo akte Nr. VR-8.10-145 konstatuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), ūkinės veiklos metu susidariusios atliekos (panaudotos automobilių padangos bei po eksploatuoti netinkamų transporto priemonių (toliau – ENTP) demontavimo susidariusios autodalys) nėra sandėliuojamos pastate, o sandėliuojamos atviroje teritorijoje (b. l. 2-4). Patikrinimo akte nustatytas aplinkybes, kad minėtos autodalys, padangos agentūros patikrinimo metu buvo laikomos atviroje teritorijoje, patvirtino pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas patikrinimo aktą surašęs agentūros vyriausiasis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius S. T., kuris paaiškino, kad TIPK leidimas išduodamas su tam tikromis sąlygomis, o nevykdymas pasireiškia tuo, kad bendrovė savo ūkinę veiklą gali vykdyti tik patalpose, t.y. eksploatuoti netinkamų transporto priemonių demontavimą ir dalių laikymą. Leidime yra punktas, kad viskas turi būti sandėliuojama tam skirtose vietose. Patikrinimo metu nustatyta, kad durelės, dangčiai, padangos buvo sudėti lauke, nors pagal TIPK leidimą turėjo būti sandėliuojami tam skirtose patalpose (b. l. 47-48, 50). Kad nagrinėjamu atveju minėtos atliekos tam tikrą laiką buvo ne patalpoje patvirtino ir pats teismo posėdyje apklaustas A. A., kuris paaiškino, kad atliekos nebuvo sandėliuojamos, o jos buvo paruoštos išvežimui, buvo sutarta su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis dėl jų paėmimo. Kieme buvę daiktai (automobilių skardos bei naudotos padangos) nekelia jokio pavojaus aplinkai dėl to, kad sudėti atviroje vietoje, o ne pastate (b. l. 46-47, 50-51). Patikrinimo metu buvo daromos fotonuotraukos, kurios patvirtina nustatytą pažeidimą (b. t. 3-4).

Apeliaciniame skunde iš esmės neginčijamos nustatytos faktinės aplinkybės, kad patikrinimo metu automobilių dalys buvo ne sandėlyje, o atviroje teritorijoje, tačiau apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino aplinkybes dėl pavojingų ir nepavojingų atliekų saugojimo, kadangi pagal TIPK lentelėje esančius duomenis, kėbulo metalinės dalys ir naudotos padangos įvardijamos kaip nepavojingos atliekos ir jos būdamos net ir ne sandėlio patalpoje, nedaro jokio neigiamo poveikio aplinkai, teigia, kad LR ATPK 512 str. 2 d. dispozicija pernelyg formalizuota. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kaip minėta, TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-02-V-25 skiltyje „Atliekų susidarymas“ bei TIPK leidimo atliekų naudojimo ir šalinimo techninio reglamento 3, 4 punktuose nustatytas reikalavimas visas detales ir mazgus laikyti sandėlyje. Iš to galima spręsti, kad minėtas reikalavimas reiškia, jog visos po ENTP demontavimo susidariusios autodalys ir mazgai bei atliekos visą laiką turi būti laikomos sandėlyje, TIPK leidimas Nr. VR-4.7-V-02-V-25 nesuteikia įmonei teisės laikinai, laukiant kol bus išvežtos utilizavimui, atliekas sandėliuoti atvirose teritorijose. Daroma išvada, kad A. A. pažeidimas, numatytas ATPK 512 str. 2 d., yra visiškai įrodytas.

LR ATPK 513 str. 15 d. numatyta, kad pavojingų atliekų identifikavimo, deklaravimo ir (ar) pakavimo ir ženklinimo reikalavimų pažeidimas užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio penkių šimtų litų. Apeliantas tiek savo skunde, tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad yra dvi talpos, viena ženklinta, kita ne, nes viena tuščia, kita ne. Žinojo, dėl talpų ženklinimo, bet ten tepalų nebuvo, o ir liudytoju apklaustas inspektorius negalėjo nurodyti, kokios pavojingos atliekos konkrečiai konteineriuose buvo (b. l. 46-47). Atkreiptinas dėmesys, kad priešingai nei teigia apeliantas, teisme liudytoju apklaustas patikrinimo aktą surašęs agentūros vyriausiasis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius S. T. paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos metu susidaro pavojingos atliekos, šios atliekos gali būti laikomos tik laikantys nustatytų reikalavimų, turi būti konteineriai, kurie turėtų dangčius, kad atliekos neišsipiltų. Šiuo atveju tik dalis konteinerių buvo paženklinti ir turėjo dangčius. Amortizatorių konteineris neturėjo dangčio, tepalų filtro konteineris, tepalų konteineris nebuvo paženklintas ir pan. (b. l. 47-48, 50). Kaip jau buvo minėta, patikrinimo metu buvo daromos nuotraukos, iš kurių matyti, kad konteineriai neturi dangčių bei nepaženklinti pavojingų atliekų ženklinimo etiketėmis (b. l. 4-5). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad įmonė turi pavojingų atliekų tvarkymo licenciją 000252 (b. l. 2). Tokiu būdu, esant minėtoms aplinkybėms, A. A. pagrįstai buvo nubaustas ir pagal LR ATPK 513 str. 15 d. už pavojingų atliekų pakavimo ir ženklinimo reikalavimų pažeidimą, kadangi nesilaikė LR aplinkos ministro 2011-05-03 įsakymu Nr. D1-368 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 6 p., 87 p., 88 p. reikalavimų.

A. A. taip pat nubaustas pagal LR ATPK 513 str. 23 d., kur numatyta atsakomybė tam, kas pažeidė atliekų tvarkymo dokumentų saugojimo reikalavimus. LR aplinkos ministro 2011-05-03 įsakymo Nr. D1-367 „Dėl Atliekų susidarymo ir tvarkymo apskaitos ir ataskaitų teikimo taisyklių patvirtinimo“ 34 p. numatyta, kad atliekų susidarymo apskaitos žurnalas turi būti saugomas vykdomos veiklos vietoje ir pateikiamas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės ir kitiems įgaliotiems pareigūnams, jiems pareikalavus. Minėtų taisyklių 36 p. nustato, kad tvarkant atliekų susidarymo apskaitos žurnalo duomenis kompiuteriu, kartą per mėnesį turi būti atspausdinama ir atsakingų asmenų parašais patvirtinama Atliekų susidarymo suvestinė (Taisyklių 4 priedo 7 dalis). Visas atliekų susidarymo apskaitos žurnalas atspausdinamas, patvirtinamas atsakingų asmenų parašais ir pateikiamas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės ir kitiems įgaliotiems pareigūnams, jiems pareikalavus. Nors  apeliantas teigia, kad patikrinimo metu nebuvo įmonėje, o inspektoriaus nurodomi dokumentai buvo seife, kiti darbuotojai neturi priėjimo prie seifo, tačiau pirmosios instancijos teisme apklaustas agentūros vyriausiasis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius S. T. nurodė, kad dėl minėtų dokumentų telefonu kalbėjosi su direktoriumi A. A., kuris paaiškino, kad įmonės patalpose atliekų tvarkymo žurnalo nėra, jis yra pas jį ir žurnalą jis atveš rytoj. Pagal taisykles žurnalai turi būti laikomi patalpoje ir juos privaloma pateikti. Pokalbio  metu dalyvavo ir kitas agentūros darbuotojas. Kitą dieną A. A. pateikė žurnalą (b. l. 47-47, 50). Aplinkybių, kurioms esant būtų galima netikėti minėto pareigūno žodžiais, teismas nenustatė. Daroma išvada, kad A. A. tinkamai ir pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal LR ATPK 513 str. 23 d.

Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl apelianto skundo argumentų, kuriuose jis teigia, kad patikrinimas buvo atliktas neteisėtai, nepranešus iš anksto ir jam nedalyvaujant, o ir nagrinėjamu atveju pirmiausiai turėjo būti duotas privalomasis nurodymas, o tik paskui skiriamos administracinės nuobaudos.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 (Žin. 2011, Nr. 24-1192) patvirtinto Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų aprašo 21 punktas nustato, kad „Ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki planinio patikrinimo pradžios kontrolę atliekančio subjekto vadovas ar jo įgaliotas asmuo privalo raštu arba elektroniniu būdu informuoti ūkio subjektą apie numatomą vykdyti patikrinimą, nurodyti atliekamo patikrinimo pagrindą, terminą, dalyką ir preliminarų dokumentų, kuriuos reikės pateikti patikrinimo metu, sąrašą“.

Kaip matyti iš teismui pateiktos administracinio teisės pažeidimo bylos, pirmosios instancijos teisme apklaustas agentūros vyriausiasis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius S. T. paaiškino, kad minėtos tvarkos buvo laikomasi, buvo siųstas registruotas pranešimas paštu apie tai, kad organizuojamas patikrinimas, o taip pat nuvykus į vietą, telefonu buvo susisiekta su direktoriumi, jis neprieštaravo, kad atliekamas patikrinimas. Minėtas pranešimas buvo grąžintas atgal jau po patikrinimo su atžyma „Neatsiėmė“ (b. l. 47-48, 50). Esant tokioms aplinkybėms, nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad minėtas patikrinimas buvo atliekamas neteisėtai, kad jis nieko nežinojo apie patikrinimą. Be to, kaip jau buvo minėta aukščiau, nenustatė pirmosios instancijos teismas ir aplinkybių, dėl kurių būtų galima netikėti apklausto inspektoriaus parodymais.

Apelianto teigimu, jam pirmiausiai turėjo būti duotas privalomasis nurodymas, kadangi įvairių sankcijų taikymas yra paskutinė poveikio priemonė, taikoma ūkio subjektams ar jų vadovams, piktybiškai pažeidžiantiems aplinkosauginius reikalavimus.

Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnis nustato atvejus, kada duodami privalomieji nurodymai: 1) kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti; 2) kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir išaiškinus jį bei nubaudus kaltus asmenis nustatomas terminas jį nutraukti; 3) kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis; 4) kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes; 5) kai padaryta žala aplinkai ir nustatomos aplinkos atkūrimo priemonės ir jų įgyvendinimo terminai. Nagrinėjamu atveju, privalomąjį nurodymą apeliantui A. A. būtų galima duoti tik vadovaujantis Įstatymo 18 str. 2 p., kadangi teisės pažeidimas buvo nustatytas ir apeliantas nubaustas. Priešingai nei skunde teigia apeliantas, Įstatymo 18 str. 2 p. nustatytas imperatyvas nubausti kaltus asmenis ir tik po to nustatomas terminas pažeidimui nutraukti. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad minėtame Įstatyme nėra nustatytas terminas, per kurį aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnai turi surašyti privalomąjį nurodymą teisės pažeidėjui.

Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo naikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-03-24 nutartį apeliaciniame skunde nurodomais motyvais.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30212 str. 1 d. 1 p., n u t a r ė :

palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto A. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja                                                                                                                                                      Laureta Ulbienė

Nuorašas tikras:

Teisėja                                                                                                              Laureta Ulbienė