Baudžiamoji byla Nr. 1A-339-648/2014

                                                                                  Teisminio proceso Nr. Nr. 1-65-1-01478-2011-7

                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.31.3.; 2.4.7.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Sigitos Bieliauskienės ir Jolantos Čepukėnienės,

sekretoriaujant Irmai Greičiuvienei,

dalyvaujant prokurorams Justui Gureckui, Ivetai Vaivadienei,

išteisintajam A. D., nuteistajai R. G.,

gynėjams advokatams Annai Grinevič, Anatolijui Novikovui,

nukentėjusiajai M. M., jos atstovei advokatei Kristinai Čeredničenkaitei,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro ir nuteistosios R. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 313 str. 2 d. 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda; A. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 313 str. 2 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiosios M. M. ir jos atstovaujamų nepilnamečių S. M. bei N. A. M. civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš R. G. patenkinus iš dalies, iš nuteistosios R. G. nukentėjusiosios M. M. ir jos atstovaujamų nepilnamečių S. M. bei N. A. M. naudai priteista po 3500 Lt kiekvienam, iš viso 10 500 Lt.

Iš nuteistosios R. G. priteista 1000 Lt nukentėjusiosios M. M. turėtoms atstovavimo išlaidoms padengti.

Nukentėjusiosios M. M. ir jos atstovaujamų nepilnamečių S. M. bei N. A. M. civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš A. D. paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

nustatė:

R. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 313 str. 2 d. už tai, kad ji 2010 m. gruodžio mėn., iš anksto žinodama, kad informacija, kurią ji teikia savaitraščiui, bus išspausdinta, elektroniniu paštu iš adreso (duomenys neskelbtini) pateikė „X“ redakcijai, esančiai (duomenys neskelbtini), straipsnį „(duomenys neskelbtini)?“, kuriame 2010 m. gruodžio 25 d. viešai paskelbė melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą 2010 m. gruodžio 11 d. mirusiojo V. M. atminimui, parašydama: „(duomenys neskelbtini)“, tai yra įvardindama mirusįjį V. M. kaip įtariamąjį pedofilijos byloje,

taip pat ji, tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2011 m. gegužės mėn. elektroniniu paštu iš adreso (duomenys neskelbtini) pateikė „X“ redakcijai, esančiai (duomenys neskelbtini), straipsnį „(duomenys neskelbtini)“, kuriame 2011 m. gegužės 7 d. viešai paskelbė melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą 2010 m. gruodžio 11 d. mirusiojo V. M. atminimui, parašydama: „.. (duomenys neskelbtini)“, tai yra įvardindama mirusįjį V. M. kaip trečiąjį pedofilą (duomenys neskelbtini).

A. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 313 str. 2 d. išteisintas dėl kaltinimo, kad 2010 m. gruodžio 25 d., (duomenys neskelbtini), būdamas UAB „X“ direktoriumi, bei leidžiamo leidinio „X“ redaktoriumi, būdamas atsakingas už šios visuomenės informavimo priemonės turinį, 2010 m. gruodžio 25 – 2011 m. sausio 7 d., Nr. (duomenys neskelbtini) savaitraštyje „X“, išspausdino autorės R. G. straipsnį „(duomenys neskelbtini)?“, kuriame ji paskelbė melagingus prasimanymus galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą 2010 m. gruodžio 11 d. mirusiojo V. M. atminimui, parašydama: „(duomenys neskelbtini)“, tai yra įvardindama mirusįjį V. M. kaip įtariamąjį pedofilijos byloje,

ir kad, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. gegužės 7 d., (duomenys neskelbtini), būdamas UAB „X“ direktoriumi, bei leidžiamo leidinio „X“ redaktoriumi, būdamas atsakingas už šios visuomenės informavimo priemonės turinį, 2011 m. gegužės 7-13 Nr. (duomenys neskelbtini) savaitraštyje „X“, išspausdino autorės (duomenys neskelbtini) pseudonimu pasirašiusios R. G. straipsnį „(duomenys neskelbtini)“, kuriame ji paskelbė melagingus prasimanymus galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą 2010 m. gruodžio 11 d. mirusiojo V. M. atminimui, parašydama: „(duomenys neskelbtini)“, tai yra įvardindama mirusįjį V. M. kaip trečiąjį pedofilą (duomenys neskelbtini).

Prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendį dalyje dėl A. D. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. D. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 313 str. 2 d., ir paskirti jam 50 MGL (6 500 Lt) dydžio baudą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išanalizavo ir netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nepagristai konstatavo, kad jų nepakanka neabejotinai išvadai, jog A. D. padarė inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Teismas kritiškai nevertino kaltinamojo A. D. parodymų, jog leidžiant leidinį „X“ egzistavo nusistovėjusi praktika, kad R. G. straipsniai netikrinami, nes pastaroji nuolat rašo straipsnius, yra mokslų daktarė, signatarė, todėl jam nekilo abejonių dėl jos straipsnių turinio ir šaltinių patikimumo, be to, redaktorius negali atsakyti už autoriaus straipsnius, jų laikraštyje yra fabrikas, žmonės siunčia straipsnius, jie yra maketuojami ir spausdinami, o jis fiziškai negali patikrinti ir perskaityti kiekvieno žmogaus straipsnio. Apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis A. D. be kitų aplinkybių parodė ir tai, kad R. G. straipsniai yra spausdinami automatiškai, į laikraščio elektroninį paštą atėjusius straipsnius paima maketuotojai ir automatiškai maketuoja laikraštį, ir kad žmonių, kurie yra pažįstami ar dirba pagal etatą, straipsniai nėra tikrinami. Anot prokuroro, nelogiška, kad savaitraščio redakcijai elektroniniu paštu pateikiami straipsniai yra iškart maketuojami, o po to ir publikuojami net nežinant juose dėstomų temų bei turinio. Atsižvelgiant į tai, kaltinamojo A. D. parodymai yra vertintini kritiškai, juolab, kad ir pats A. D. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad sprendimą dėl to, ar bus spausdinamas konkretus straipsnis, priima jis arba jo pavaduotojas J. I..

Kaip teigiama apeliaciniame skunde, nepagrįsta yra teismo išvada, jog, proceso metu ištyrus įrodymus, nenustatyta, kad A. D. būtų žinojęs minėtuose straipsniuose pateiktų teiginių melagingumą ir sąmoningai, t. y. veikdamas tiesiogine tyčia, šiuos straipsnius spausdintų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kaltinime nurodytų R. G. straipsnių publikavimo metu A. D. buvo UAB „X“ vadovas ir savaitraščio „X“ redaktorius.

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 22 str. 7 d. nustato, kad kiekvienas viešosios informacijos rengėjas ar jo dalyvis turi paskirti asmenį (vyriausiąjį redaktorių, redaktorių, programos vedėją ar kitą asmenį), kuris atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį; kai viešosios informacijos rengėjas ir dalyvis yra tas pats fizinis asmuo, jis atsako už savo visuomenės informavimo priemonės turinį. Nors Įstatymas tiesiogiai nenumato, kas atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį viešosios informacijos rengėjui ar jo dalyviui nevykdant minėtos 22 str. 7 d. įtvirtintos imperatyvios pareigos, lietuvių kalboje terminas „redaktorius“ reiškia leidinio (knygos, žurnalo, laikraščio), laidos (radijo, televizijos) vadovą, patvirtinantį jo turinį.

Visuomenės informavimo priemonės pateikiamos informacijos turinio redagavimas yra būtina leidybos grandis. Kiekviena visuomenės informavimo priemonė (šiuo atveju - savaitraštis) turi nustatytą tam tikrą turinį, orientuotą į atitinkamą skaitytojų ratą, bei formą, t.y. nustatytą išvaizdą, atitinkamą ribotą puslapių skaičių, pateikiamo turinio suskirstymą į rubrikas, skiltis ir pan. Taigi, visuomenės informavimo priemonės ruošiami publikuoti straipsniai, atsižvelgiant į jų dydį, straipsnyje pateikiamos informacijos pobūdį ir literatūrinį žanrą bei stilių, dėstomą temą bei kitus kriterijus, yra priskiriami vienai ar kitai savaitraščio skilčiai. Minėtus sprendimus, taip pat ir apskritai sprendimą, ar konkretus straipsnis bus publikuojamas leidinyje, betarpiškai priima redaktorius, kitaip tariant, informacijos skelbimas spaudoje apima ir leidinio redaktoriaus veiksmus sprendžiant dėl skelbtinų straipsnių ir jų turinio.

Apelianto teigimu, išdėstytų aplinkybių bei baudžiamojoje byloje esančių duomenų visuma leidžia daryti pagristą išvadą, kad A. D. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta, todėl jo atžvilgiu turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Įvertinus A. D. asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kitas BK 54 str. numatytas aplinkybes, jam už inkriminuotą nusikalstamą veiką turi būti skirtina bausmė - bauda.

Nuteistoji R. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria ji nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 313 str. 2 d., ir ją išteisinti. Nurodo, kad ji 2010 m. gruodžio 25 d. publikavo straipsnį „(duomenys neskelbtini)“, siekdama sustabdyti dvejus metus skleidžiamas nemotyvuotas diskusijas ir nurodyti teisėtus būdus įvairioms versijoms patvirtinti ar paneigti. Nuo V. M. žūties „X“ publikavo apie tai trejopo pobūdžio rašinius: teisinį tekstą „(duomenys neskelbtini)“ su keturis kartus pakartotu atpažinimo procedūros būtinumu, satyrinį tekstą „(duomenys neskelbtini)“, kad parodytų teisiškai neįrodytų versijų absurdiškumą, ir M. M. interviu su išsamiu jos pačios požiūrio išdėstymu visuomenei. Savo interviu M. M. nepareiškė jokių pastabų, nepasitenkinimo ar kaltinimo dėl straipsnių „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“. „X“ redakcija ir ji (R. G.), tų straipsnių autorė, buvo įsitikinę, kad publikuota trejopa nuomonė apie V. M. žūties aplinkybes (teisinė, satyrinė ir asmeninė) paviešino įvairią nuomonę apie įvykį ir tenkino M. M. bei skaitytojus, nes iki 2011 m. rugsėjo mėn. nebuvo gauta jokių pretenzijų nei iš M., nei iš kitų asmenų ar skaitytojų. Tik 2011 m. rugsėjo mėn. M. M. po sūnaus žūties kreipėsi į apygardos teritorijos prokuratūrą su eile skundų dėl V. M. šmeižimo. Apeliantės teigimu, M. M. pati įrašė savo sūnų į keturių Kauno pedofilijos bylos dalyvių grupę. 2013 m. liepos 1 d. vykusio teismo posėdžio metu jai (R. G.) paklausus, ar ten buvo klaida, kur vietoje K. pavardės ji parašė savo vaiko pavardę, M. M. pati patvirtino, kad jokios klaidos nėra, tiek ji, tiek visa visuomenė taip suprato. Taigi, pačios M. M. įrašytas V. M. vardas ir pavardė vietoje D. K., neatitinka straipsnyje ,, (duomenys neskelbtini)“ parašyto teksto ir yra M. M. klastotė.

Anot apeliantės, „nepastebėjo“ Kauno teisėsaugininkai ir antrajame straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ fakto, kad išvada pastraipoje (apie tai, kad prieš pasikariant dar ir V. nušovė) buvo nubraukta, kas pakeitė viso teksto esmę ir prasmę. Būtent šių dviejų klastočių pagrindu M. M. melagingai įskundė ją ir A. D. Kauno rajono prokuratūrai apie žinomai nebūtą nusikaltimą.

Nuteistoji išreiškia abejones dėl byloje semiotinę ekspertizę atlikusio specialisto kompetencijos ir išvadų objektyvumo, o būtent: dėl teisės mokslo ir semiotikos mokslų tyrimo metodų nesuderinamumo; dėl anglų kalbos filologijos bakalauro, semiotikos magistro, ruošiančio disertaciją „Poetinė dvikalbystė: žodis ir vaizdas“ tema, kompetencijos vertinti teisinius, o ypač kriminologinius tekstus; dėl mokslinės subordinacijos, kai doktorantas vertina daktaro darbą; dėl praktinės patirties didžiulio skirtumo, lyginant A. G. 2,5 metų semiotinių tyrimų stažą su R. G. 45 metų teisininko darbo patirtimi. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, išanalizavusi tris tekstus, nustatė, kad žurnalistė pateikė neteisingą jos (R. G.) parašytų faktų interpretaciją, tuo pačiu ir klaidinančią informaciją skaitytojui, dėl ko buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis, tačiau pirmosios instancijos teismas rėmėsi semiotine išvada. Būtent šios išvados argumentais, o ne faktais, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantė savo straipsniuose V. M. aiškiai įvardina kaip pedofilą A., nors abiejuose straipsniuose nei vienas iš minimų asmenų (ne tik V. M.) nebuvo įvardintas pedofilu, o tik pedofilijos bylos dalyviu, auka, šešėliu ir pan. Apeliantės teigimu, jos straipsnių tekstuose nėra nei vieno blogo žodžio nei apie A., nei apie V.

Teismo posėdyje nuteistoji R. G. prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti skundžiamą nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; jos gynėja prašė BPK 326 str. 1 d. 4 p. pagrindu panaikinti skundžiamą nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistosios apeliacinį skundą atmesti; išteisintojo A. D. gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti; nukentėjusiosios atstovė prašė tenkinti prokuroro skundą, o nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro ir nuteistosios apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei pagrįstai R. G. pripažino kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 313 str. 2 d., o A. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 313 str. 2 d. išteisino, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6  dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera , Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl nekaltumo prezumpcijos principo esmės ir akcentavo, kad baudžiamojoje byloje tai, jog kaltinamasis yra atsakingas už tai, kad paskleidė melagingus prasimanymus apie mirusįjį, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui, turi įrodyti kaltinimo šalis.

Prokuroro apeliaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad A. D. žinojo kaltinime nurodytų R. G. straipsniuose pateiktų teiginių melagingumą ir sąmoningai, tai yra veikdamas tiesiogine tyčia, šiuos straipsnius leido spausdinti. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai nepatvirtina, kad A. D. žinojo, jog minėtuose straipsniuose pateikti melagingi prasimanymai neparemti jokiais objektyviais duomenimis ar šaltiniais, ir kad jis suprato, jog spausdina būtent tokią informaciją, kuri gali nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą mirusiojo V. M. atminimui, ir norėjo taip veikti. Prokuroras apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad išteisintojo A. D. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Pirmosios instancijos teismas A. D. parodymus teisingai vertino kartu su nuteistosios R. G., nukentėjusiosios M. M., liudytojo D. V. parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurie sutampa tarpusavyje ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Tuo tarpu prokuroras apeliaciniame skunde nepagrįstai išteisintojo A. D. parodymus vertina atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų. Faktas, kad A. D. kaltinime nurodytų R. G. straipsnių publikavimo metu buvo UAB „X“ vadovas ir savaitraščio „X“ redaktorius, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog nenustatyta, kad A. D. būtų žinojęs minėtuose straipsniuose pateiktų teiginių melagingumą, ir, veikdamas tiesiogine tyčia, juos spausdintų. Redaktoriaus atsakomybė, numatyta Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme, savaime nėra pagrindas baudžiamajai atsakomybei kilti pagal Lietuvos Respublikos BK 313 str. 2 d. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog tai, kad A. D., kaip savaitraščio „X“ redaktorius, savo veikloje iš esmės nesilaikė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų, būdamas redaktoriumi ir visuomenės informavimo priemonės vadovu, neužtikrino, kad kaltinime nurodyti R. G. straipsniai nebūtų publikuoti ir melagingus prasimanymus, niekinančius mirusiojo V. M. atminimą sudaranti informacija nebūtų paskleista, nėra pakankamas pagrindas A. D. baudžiamajai atsakomybei pagrįsti, nes BK 313 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia.

Byloje nesurinkus patikimų ir neginčijamų įrodymų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, kad A. D. padarė BK 313 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, šio asmens atžvilgiu pagrįstai yra priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis.

Dėl nuteistosios R. G. apeliacinio skundo

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Nuteistoji apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria ji nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 313 str. 2 d., ir ją išteisinti, o 2014-06-19 apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė pareiškimą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, o taip pat tai, kad minėtą pareiškimą nuteistoji motyvuoja tuo, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kadangi neužtikrino jos teisės į gynybą, pasisako ir dėl šiame nuteistosios pareiškime nurodyto reikalavimo pagrįstumo.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas šią nuostatą, nurodė, kad ji konkrečiai nenurodo naudojimosi šia teise būdo, todėl priemonių, užtikrinančių, kad ši teisė būtų garantuojama valstybių narių sistemose, pasirinkimas paliekamas valstybėms narėms (žr. Quaranta judgment, Series A, no. 205, p. 16, para. 30).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Viena teisės į teisingą teismą užtikrinimo priemonių yra asmens, įtariamo ar kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė nuo jo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento turėti advokatą. Šią teisę įtvirtina Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatą, yra konstatavęs, kad šioje nuostatoje įtvirtinta asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą; ši teisė yra būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas; iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

Teisė turėti advokatą yra įtvirtinta ir BPK 21, 22, 50 straipsniuose. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis). BPK 50–52 straipsniuose nustatyta gynėjo kvietimo, paskyrimo ir atsisakymo nuo jo tvarka. BPK 51 straipsnyje nurodyti atvejai, kai įtariamajam (kaltinamajam) besąlygiškai turi būti užtikrinta kvalifikuota gynėjo pagalba, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis. Pavyzdžiui, gynėjo dalyvavimas privalomas apeliacinės instancijos teismo posėdyje (BPK 322 straipsnio 1 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565/2013).

Bylos medžiaga, tai yra 2013-04-16 teisiamojo posėdžio protokolas (2 t., b.l. 22), patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu išaiškino kaltinamiesiems procesines teises, iš jų ir teisę turėti gynėją. Kaltinamoji R. G. patvirtino, kad savo teises suprato, ir pareiškė, kad jai gynėjas nereikalingas. Iš 2013-04-30 teisiamojo posėdžio protokolo (2 t., b.l. 45) matyti, kad nuteistoji, kitam kaltinamajam A. D. pareiškus prašymą atidėti teisiamąjį posėdį, kad jis galėtų susirasti gynėją, patvirtino, kad ji yra teisininkė ir jai nereikia gynėjo. Šio teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi nutarė sudaryti galimybę kaltinamiesiems susirasti gynėjus ir įpareigojo juos apie susitarimą su pasirinktu gynėju pranešti teismui (2 t., b.l. 46). 2013-05-23 vykusiame teisiamajame posėdyje kaltinamoji R. G. į teisėjos klausimus, ar ji pageidauja turėti gynėją ir ar kreipėsi į Valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą, atsakė, kad jai advokato nereikia (2 t., b.l. 68). 2013-05-23 teisiamojo posėdžio protokolas (2 t., b.l. 69) patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi nutarė pratęsti byloje pertrauką ir suteikti dar vieną galimybę kaltinamiesiems susirasti gynėjus, pakartotinai išaiškino jiems teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą įgyvendinimą. 2013-06-14 vykusio teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji R. G. patvirtino, kad jos pozicija dėl gynėjo nepasikeitė, jai gynėjas nereikalingas, nes ji pati yra teisininkė (2 t., b.l. 75). Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad gynėjo dalyvavimas pagal BPK 51 str. 1 d. nėra būtinas, ėmėsi visų įmanomų priemonių užtikrinti kaltinamosios R. G. teisę gintis per pasirinktą gynėją, išaiškino jai teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą įgyvendinimo tvarką. Tačiau pastaroji pasinaudoti šia savo procesine teise atsisakė. Taigi, nenustatyta reikšmingų ir pakankamų motyvų, kuriais būtų pagrįstas kaltinamosios teisės į gynybą pažeidimas ir tuo pačiu pirmosios instancijos teismo šališkumas.

Pirmosios instancijos teismas nuteistosios R. G. teisme duotus parodymus, kad ji savo straipsniais siekė apginti mirusįjį V. M. nuo nepagrįstų kaltinimų pedofilija ir nutraukti visas šiuo klausimu televizijoje bei spaudoje kilusias prieštaringas diskusijas; rašydama straipsnius rėmėsi kitose žiniasklaidos priemonėse bei viešojoje erdvėje pateikiama informacija apie mirusiojo V. M. sąsajas su pedofilijos byla; straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ nurodė teisinius būdus, kaip reikėtų spręsti klausimą dėl pedofilijos byloje minimo trečiojo pedofilo A. asmenybės nustatymo (atlikti procesinį parodymo atpažinti veiksmą); straipsnį „(duomenys neskelbtini)“ rašė su sarkazmu bei ironija, šio straipsnio teiginys, kad sargas pagal fotorobotą atpažino V. M. ir pasikorė, yra pasityčiojimas iš visuomenėje sklindančių neteisingų vertinimų, pagrįstai vertino kaip prieštaringus ir jais nesivadovavo, kadangi juos paneigia kiti byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai. Pastebėtina, kad nuteistoji apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja šiuos savo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, skunde išdėsto deklaratyvaus pobūdžio argumentus, juos pateikia su emociniu bylos aplinkybių vertinimu, nepagrįstai kaltindama nukentėjusiąją M. M., kad ji pati įrašė savo sūnų į keturių Kauno pedofilijos bylos dalyvių grupę. Ta aplinkybė, kad M. M., duodama interviu (2013-02-19 portalui (duomenys neskelbtini)), nepareiškė jokių pastabų, nepasitenkinimo ar kaltinimų dėl straipsnių „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)”, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nuteistosios R. G. kaltės nepaneigia.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir detaliai išanalizavo nuteistosios R. G. parodymus, nurodė išsamius ir aiškius motyvus, kodėl juos laiko prieštaringais ir jais nesivadovauja. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

Vertinant apeliacinio skundo argumentus bei nuteistosios apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytus argumentus dėl A. J. G. semiotikos ir literatūros teorijos centro specialisto A. G. pateiktos išvados nepatikimumo ir neobjektyvumo, atkreipiamas dėmesys į tai, kad R. G. šią specialisto išvadą iš esmės ginčija dėl ją atlikusio specialisto nekompetencijos. Nuteistosios aiškinimas, kad specialisto išvadą surašė anglų kalbos specialistas, ne lietuvis, o rusakalbis, tarp jo stažo semiotinių tyrimų srityje ir apeliantės 45 metų darbo patirties teisės srityje - didžiulis skirtumas, yra subjektyvaus vertinamojo pobūdžio ir šios specialisto išvados nepaneigia. Šį rašytinį įrodymą pirmosios instancijos teismas teisingai laikė nuteistosios R. G. kaltę pagrindžiančiu įrodymu, kadangi tai nėra specialisto spėliojimas, ši išvada pateikta atlikus tyrimą pagal semiotinį metodą, dėl ko pripažinti ją nepatikima ar neobjektyvia teismui nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Pastebėtina, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis nuteistosios R. G. atžvilgiu yra priimtas remiantis ne vien šiuo rašytiniu įrodymu, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir pagrįstai R. G. pripažino kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 313 str. 2 d.

Lietuvos Respublikos BK 106 straipsnis numato, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės bylos Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011 ir kt.).

Nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme pagal nuteistosios R. G. ir prokuroro apeliacinius skundus, kurie atmesti, nukentėjusiosios M. M. interesus atstovavo advokatė Kristina Čeredničenkaitė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys nukentėjusiosios M. M. patirtas išlaidas dėl teisinių paslaugų teikimo apeliaciniame procese (dvi sąskaitos už teisines paslaugas (Nr. 7-2-2014, Nr. 71-3-2013) ir du „Swedbank“, AB mokėjimo nurodymai (Nr. 393, Nr. 410)). Iš šių dokumentų matyti, kad nukentėjusioji advokatei už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 2000 Lt. Abiejose minėtose sąskaitose už teisines paslaugas nurodomas tapatus teisinių paslaugų pobūdis: susipažinimas su byla ir dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje; advokato paslaugos apeliacinėje instancijoje. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų įkainius, teismo posėdžių apeliacinės instancijos teisme trukmę (nukentėjusiosios atstovė dalyvavo iš viso 6 apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė artima 5 val.), o taip pat tai, kad nuteistoji R. G. yra pensininkė, neįgali, sprendžia, kad prašoma šių išlaidų suma yra aiškiai per didelė, todėl mažinama iki 1000 litų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro ir nuteistosios R. G. apeliacinius skundus.

Išieškoti iš R. G. M. M. 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) atstovavimo išlaidų.             

Kolegijos pirmininkas                                                     Artūras Pažarskis

Teisėjos                                                        Sigita Bieliauskienė

                                                                                Jolanta Čepukėnienė