Civilinė byla Nr. e2A-1822-794/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03985-2023-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.5.6; 3.3.1.3; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

(S)

VILNIAUS apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-8346-808/2023 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, dėl išlaidų atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

0       I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 312,18 Eur išlaidų už transporto priemonės nuvežimą bei antstolio paslaugas ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos naudai bei 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyrius, 2021 m. balandžio 20 d. išvežė iš bendrojo naudojimo vietos, adresu (duomenys neskelbtini), transporto priemones - Peugeot, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Audi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šį faktą patvirtina antstolės Irenos Beliačič Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai Nr. 11-21-41 ir Nr. 11-21-42 bei Neeksploatuojamų transporto priemonių nuvežimo iš bendrojo naudojimo vietos aktai. Prieš nuvežant automobilius, (duomenys neskelbtini)  seniūnijoje buvo paskelbta, jog bus atliekamas transporto priemonės nuvežimas ir prašoma pasirūpinti automobiliais. Neatsiradus savininkui, transporto priemonės buvo išvežtos į saugojimo aikštelę adresu (duomenys neskelbtini). Minėti automobiliai taip pat buvo įtraukti į Vilniaus miesto savivaldybės nebalansinę apskaitą. Suėjus vienerių metų terminui nuo automobilių įtraukimo į nebalansinę apskaitą, buvo kreiptasi į teismą dėl šių transporto priemonių pripažinimo bešeimininkiu turtu ir jų perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybė) nuosavybėn. Teisme, civilinėje byloje Nr. e2YT-17860-1125/2022 (proceso Nr. 2-68-3-13210-2022-2), buvo nustatyta, kad A. N. mirė (duomenys neskelbtini) ir nebuvo duomenų apie priimtą palikimą. Į bylą įtraukta Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – VMI), 2022 m. birželio 22 d. teismui pranešė, kad sutinka su Savivaldybės pareiškimu ir prašė jį tenkinti. Vėliau, 2022 m. rugpjūčio 22 d. byloje buvo gautas VMI pranešimas, kad pradėta paveldėjimo procedūra. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad palikimo priėmimo procedūra pradėta tik po metų, nuo A. N. mirties. Savivaldybėje buvo gautas VMI pranešimas apie užbaigtą palikimo priėmimo procedūrą ir išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ir išreikštas pageidavimas apžiūrėti ir atsiimti saugojamas transporto priemones - Peugeot, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei Audi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, VMI išreiškė valią atsiimti automobilius, o tai sukūrė prievolę atlyginti ieškovės patirtas transportavimo išlaidas, todėl 2023 m. sausio 16 d. atsakovei buvo išrašyta sąskaita – faktūra 312,18 Eur sumai.

3.       Atsakovė pateiktu atsiliepimu nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad A. N. (toliau - palikėjas) priklausančios transporto priemonės Peugeot, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (VIN (duomenys neskelbtini)) ir Audi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (VIN (duomenys neskelbtini)), teisės aktų nustatyta tvarka pradėjus vykdyti neeksploatuojamų transporto priemonių, neturinčių savininkų (ar kurios savininkai nežinomi), pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūras, 2021 m. balandžio 20 d. buvo išvežtos iš bendro naudojimo vietos ((duomenys neskelbtini)) į saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini). Automobiliai buvo įtraukti į Savivaldybės nebalansinę apskaitą. Savininkui nepasirūpinus transporto priemonėmis ir suėjus vienerių metų terminui nuo automobilių traukimo į nebalansinę apskaitą, ieškovė kreipėsi į teismą dėl minėtų transporto priemonių pripažinimo bešeimininkiu turtu ir jų perdavimo Savivaldybės nuosavybėn. Teismas nustatė, kad A. N. mirė (duomenys neskelbtini), todėl 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi civilinę bylą Nr. e2YT-17860-1125/2022 sustabdė iki paaiškės palikėjo teisių perėmėjas ar aplinkybės, dėl kurių teisių perėmimas neįvyko. Valstybė, atstovaujama VMI prie FM, paveldėjo (duomenys neskelbtini) mirusio palikėjo transporto priemones, palikimo perėjimo valstybei liudijimas išduotas 2022 m. gruodžio 14 d. Ieškovė 2023 m. sausio 17 d. transporto priemones perdavė atsakovei. Taip pat 2023 m. vasario 7 d. gautas ieškovės raštas, kuriuo prašoma apmokėti 312,18 Eur pagal 2023 m. sausio 16 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 1000415. Ieškovės patirtas išlaidas sudaro: 70,18 Eur už transporto priemonės nuvežimą (2021 m. balandžio 30 d. sąskaita – faktūra Nr. 2584) ir 242,00 Eur už antstolės Irenos Beliačic suteiktą faktinių aplinkybių konstatavimo paslaugą (2021 m. balandžio 21 d. sąskaitos - faktūros Nr. AIB2021142 ir Nr. AIB20211141). Akivaizdu, kad ieškovės prašoma priteisti skola susidarė iki palikėjo mirties, todėl ieškovė turėjo reikšti kreditorinį reikalavimą.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

5.       Teismas nustatė, kad ieškovė neginčija, jog per įstatymo nustatytą terminą ji nepareiškė reikalavimo palikėjo kreditoriams. Ieškovės teigimu, atsakovė transporto priemones atsiėmė po palikimo priėmimo, o ne iki jo pradžios arba palikimo priėmimo procedūros metu, todėl ieškovės reikalavimo teisė į išlaidų atlyginimą atsirado tada, kai atsakovė atsiėmė automobilius. Teismas vertino, jog ieškovės nurodyti argumentai nepagrindžia, tokios ieškovės teisės. Ieškovė nurodė, kad pagal 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 634 patvirtintų „Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių“ (toliau – Taisyklės) 34 punkte numatyta nuostata, jog jeigu turto, kuris neturi savininko (ar savininkas nežinomas), saugojimo metu (iki kreipimosi į teismą arba teismo posėdžio metu) atsirado ar buvo nustatytas savininkas, jis, atsiimdamas iš saugotojo savo turtą, privalo atlyginti turto saugojimo, transportavimo ir kitas su turtu susijusias išlaidas. Teismas nurodė, jog konkrečiu atveju, ieškovė žinojo/turėjo žinoti, kas yra transporto priemonių savininkas. Taigi, teismas nurodė, jog ieškovės argumentai, kad šiuo atveju turėtų būti taikoma nurodyta Taisyklių nuostata, yra nepagrįsti.

6.       Teismas pažymėjo, kad kreipdamasi į teismą 2022 m. birželio 13 d., ieškovė netikrino informacijos, susijusios su transporto priemonių savininku ir todėl nenustatė fakto, jog automobilio savininkas A. N. yra miręs daugiau nei prieš vienerius metus. Šis faktas buvo nustatytas Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje e2YT-857-1125/2023. Nagrinėjamos bylos kontekste, teismas sprendė, kad toks ieškovės elgesys nėra protingas ar apdairus. Palikėjui mirus 2021 m. liepos 5 d. bei terminui kreditoriniams reikalavimas pasibaigus 2021 m. spalio 6 d., nėra duomenų, kad ieškovė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.63 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta tvarka būtų kreipusis į įpėdinį, testamento vykdytoją, palikimo administratorių, pareiškusi ieškinį dėl paveldimo turto ar būtų prašiusi atnaujinti terminą reikalavimui pareikšti. Teismas vertino, jog esant nurodytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad kreditoriniai reikalavimai nebuvo tinkamai išviešinti. Vadinasi, kreditorius nėra pareiškęs savo reikalavimo CK 5.63 straipsnyje nustatytais būdais ir terminais, todėl kreditoriaus reikalavimas nepareikštas įstatymo nustatyta tvarka ir negali būti įgyvendintas. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė neturėjo pareigos atlyginti transporto priemonių nuvežimo ir antstolės paslaugų išlaidų, nes ieškovė nebuvo pareiškusi savo reikalavimo CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7.       Apeliaciniu skundu atsakovė (apeliantė) Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naudą sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1.       Apeliantės teigimu, teismas klaidingai nustatė, jog šiuo atveju yra taikomos CK teisės normos, reglamentuojančios palikimo priėmimo terminą, t. y. CK 5.63 straipsnio 1-2 dalys. Šios bylos faktinės aplinkybės skyrėsi nuo situacijų, kai kreditorinis reikalavimas reiškiamas per nustatytą 3 mėnesių terminą, kai kreditorinis reikalavimas jau egzistuoja. Šiuo atveju apeliantė palikimo priėmimo metu neturėjo jokio teisėto pagrindo reikšti kreditorinį reikalavimą, kadangi prievolė atlyginti transporto priemonių išlaidas atsirado po palikimo priėmimo. Apeliantė pažymi, kad VMI pradėjus palikimo priėmimo procedūrą, ieškovė kreditorinio reikalavimo neturėjo ir neturėjo jokio faktinio bei teisinio pagrindo jį reikšti, kai buvo vykdoma paveldėjimo procedūra.

7.2.       Apeliantė nurodo, jog Taisyklėse yra numatyta, kad teisė reikalauti atlyginti turto saugojimo, transportavimo ir kitas išlaidas tik tuo atveju, kai savininkas pareikalauja bei atsiima transporto priemonę. Atsakovė atsiėmė transporto priemones po palikimo priėmimo, o ne iki jo pradžios arba palikimo priėmimo procedūros metu. Atitinkamai ieškovės reikalavimo teisė į išlaidų atlyginimą atsirado tik tada, kai atsakovė atsiėmė transporto priemones, t. y. nuo 2023 m. sausio 17 d.

7.3.       Apeliantė nesutinka su teismo argumentu, jog transporto priemonės savininkas yra žinomas. Vykdydama transporto priemonių nuvežimo procedūrą, ieškovė skelbė informaciją ir prašė transporto priemonių savininką atsiliepti, tačiau savininkas neatsiliepė ir transporto priemonių neatsiėmė. Vadinasi, kad minėtų transporto priemonių savininkas jomis galbūt atsikratė (išmetė) ir neketino įgyvendinti savo turtinių teisių į transporto priemones. Tokiu atveju CK 4.58 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, jog kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė tiesiai tai išsakydamas arba juos išmesdamas, tampa tuos daiktus pradėjusio valdyti asmens nuosavybe. A. N. mirė (duomenys neskelbtini) ir visą laikotarpį, kol pasikreipė VMI dėl palikimo priėmimo (2022 m. rugpjūčio 22 d.), transporto priemonių savininkas iš tikrųjų nebuvo žinomas.

7.4.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas paneigė susiformavusią Vilniaus apygardos teismo praktiką, t. y. Vilniaus apygardos teismas pripažino ieškovės teisę reikalauti išlaidų atlyginimo už transporto priemones, kai savininkas jas atsiima. Teismas 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1775-779/2021 konstatavo, kad jeigu turto, kuris neturi savininko (ar savininkas nežinomas), saugojimo metu (iki kreipimosi į teismą arba teismo posėdžio metu) atsirado ar buvo nustatytas savininkas, jis, atsiimdamas iš saugotojo savo turtą, privalo atlyginti turto saugojimo, transportavimo ir kitas su turtu susijusias išlaidas.

7.5.       Teisės aktai nenumato, kad Vilniaus miesto savivaldybei kyla pareiga tikrinti kiekvieną kartą Testamento registrą. Civilinėje byloje Nr. e2YT-857-1125/2023 Vilniaus miesto savivaldybė 2022 m. birželio 13 d. kartu su pareiškimu pateikė ir VĮ „Regitra“ duomenis, pagal kuriuos transporto priemonės buvo registruotos A. N. vardu. Tad būtent VĮ „Regitra“ duomenimis Vilniaus miesto savivaldybė ir vadovavosi teikdama pareiškimą. Tam, kad inicijuoti bylą dėl pripažinimo bešeimininkių nėra pareigos tikrinti, ar buvęs savininkas yra gyvas, nes jis traukiamas tik suinteresuotu asmeniu, o ne atsakovu. Ypač kai pati bylos esmė yra tai, kad savininkas atsikratė automobiliu ir yra sprendžiamas automobilio likimas, o ne savininko. Apie A. N. mirties faktą sužinota buvo ne nagrinėjant apeliantės reikalavimą priteisti išlaidas, o nagrinėjant pareiškimą pripažinti transporto priemones bešeimininkiu turtu.

7.6.       Apeliantei nėra suprantamas teismo motyvas, jog palikėjui mirus 2021 m. liepos 5 d. bei terminui kreditoriniams reikalavimas pasibaigus 2021 m. spalio 6 d., nėra duomenų, kad ieškovė CK 5.63 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta tvarka būtų kreipusis į įpėdinį, testamento vykdytoją, palikimo administratorių, pareiškusi ieškinį dėl paveldimo turto ar būtų prašiusi atnaujinti terminą reikalavimui pareikšti. Kaip apeliantė galėjo kreiptis į įpėdinį, testamento vykdytoją, palikimo administratorių iki 2021 m, spalio 6 d., jeigu paveldėjimo procedūros buvo pradėtos tik nuo 2022 m. rugpjūčio 22 d. Pažymėjo, kad jokių duomenų apie palikimo priėmimą nebuvo, kol VMI neinicijavo šią procedūrą 2022 m. rugpjūčio 22 d.

8.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.       Atsakovė nurodo, jog palikėjas mirė 2021 m. liepos 5 d., todėl ši diena laikytina palikimo atsiradimo diena, nuo kurios skaičiuotinas nurodytas trijų mėnesių terminas. Terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti pasibaigė 2021 m. spalio 6 d. Byloje nėra duomenų, jog iki nurodyto termino pabaigos ieškovė kreipėsi į įpėdinį, testamento vykdytoją, palikimo administratorių arba pareiškė teisme ieškinį dėl paveldėto turto ar prašė atnaujinti terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad esant nurodytoms aplinkybėms, kreditoriniai reikalavimai nebuvo tinkamai išviešinti. Kreditorius nėra pareiškęs savo reikalavimo CK 5.63 straipsnyje nustatytais būdais ir terminais, todėl kreditorinis reikalavimas nepareikštas įstatymo nustatyta tvarka negali būti įgyvendintas.

8.2.       Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė 2022 m. birželio 13 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl transporto priemonių pripažinimo bešeimininkiu turtu ir jų perdavimo savivaldybės nuosavybėn, nepatikrinusi informacijos, kad praėjo beveik metai laiko nuo A. N. mirties. Tuo tarpu VMI, gavusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartį civilinėje byloje e2YT-17860-1125/2022, nedelsdama pradėjo paveldėjimo veiksmus dėl palikėjo turto paveldėjimo valstybės vardu, 2022 m. spalio 20 d. kreipėsi į Vilniaus m. 9-ojo notarų biurą, prašydama išduoti palikimo perėjimo valstybei liudijimą po plikėjo mirties.

8.3.       Ieškovės nurodoma Taisyklių 34 punkto nuostata yra neaktuali ginčo kontekste, kadangi be priežiūros paliktų transporto priemonių savininkas nagrinėjamu atveju buvo žinomas. Transporto priemonės registruotos A. N. vardu palikimo atsiradimo momentu (ir skolos susidarymo momentu) buvo išviešinta VĮ „Regitra“ duomenų bazėje. Savivaldybei, kaip viešąjį administravimą vykdančiai institucijai, visada keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai (CK 1.5 straipsnis), todėl ieškovė turėjo galimybę pagal viešųjų registrų informaciją laiku nustatyti transporto priemonių savininką, jo mirties faktą ir imtis reikiamų veiksmų užtikrinti savo kaip kreditoriaus teises CK 5.63 straipsnyje nustatytais pagrindais.

8.4.       Ieškovė nurodo, kad teismas neva paneigė susiformavusią Vilniaus apygardos teismo praktiką ir savo argumentams pagrįsti vadovaujasi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1775-779/2021, kurioje teismas pripažino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teisę reikalauti išlaidų atlyginimo už transporto priemones, kai savininkas jas atsiima. Atsakovė yra įsitikinusi, kad nėra pagrindo vadovautis minėta nutartimi, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

10.       Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11.       Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

12.       Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

13.       Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

14.       Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyrius 2021 m. balandžio 20 d. išvežė iš bendrojo naudojimo vietos, adresu (duomenys neskelbtini), transporto priemones Peugeot, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei Audi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Savininkui nepasirūpinus transporto priemonėmis ir suėjus 1 metų terminui nuo transporto priemonių įtraukimo į nebalansinę apskaitą, buvo kreiptasi į teismą dėl minėtų transporto priemonių pripažinimo bešeimininkiu turtu ir jų perdavimo Savivaldybės nuosavybėn. Teismas civilinėje byloje Nr. e2YT-17860-1125/2022 nustatė, kad A. N. mirė (duomenys neskelbtini) ir, nesant duomenų apie mirusio asmens palikimo priėmimą, į bylą buvo įtraukta VMI, kuri 2022 m. rugpjūčio 18 d. atsiliepime nurodė, kad neturėjo duomenų apie paveldėtiną palikėjo turtą, todėl šis turtas į VMI apskaitą neįtrauktas.

15.       VMI pradėjo turto paveldėjimo procedūrą valstybės vardu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-857-1125/2023, paliko pareiškėjos Savivaldybės pareiškimą nenagrinėtą. 2023 m. sausio 17 d. VMI atsiėmė transporto priemones. 2023 m. sausio 16 d. ieškovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą VMS_AD_EUR Nr. 1000415 už transporto priemonės nuvežimo išlaidų kompensavimą ir antstolės paslaugų išlaidų kompensavimą (už transporto priemonių AUDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)  ir PEUGEOT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jas pateikė atsakovei. Byloje nėra duomenų apie nurodytų sąskaitų apmokėjimą.

16.       Byloje šalių ginčas kilo dėl to, ar egzistuoja atsakovei prievolė sumokėti ieškovei šios patirtas 312,18 Eur išlaidas už ginčo transporto priemonių nuvežimą ir antstolės paslaugas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

17.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, jog šiuo atveju yra taikomos CK teisės normos, reglamentuojančios palikimo priėmimo terminą, t. y. CK 5.63 straipsnio 1-2 dalys. Apeliantė teigia, jog šios bylos faktinės aplinkybės skyrėsi nuo situacijų, kai kreditorinis reikalavimas reiškiamas per nustatytą 3 mėnesių terminą, kai kreditorinis reikalavimas jau egzistuoja. Šiuo atveju apeliantė palikimo priėmimo metu neturėjo jokio teisėto pagrindo reikšti kreditorinį reikalavimą, kadangi prievolė atlyginti transporto priemonių išlaidas atsirado po palikimo priėmimo. Apeliantė pažymi, kad VMI pradėjus palikimo priėmimo procedūrą, ieškovė kreditorinio reikalavimo neturėjo ir neturėjo jokio faktinio bei teisinio pagrindo jį reikšti, kai buvo vykdoma paveldėjimo procedūra.

18.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas nuo palikimo atsiradimo dienos, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, reiškia kreditorių teisių ribojimą. Jis, inter alia (be kita ko), nustatytas įpėdinių interesų apsaugai, t. y. kad, prieš priimdami palikimą, įpėdiniai turėtų visą informaciją apie palikėjo kreditorių reikalavimus bei galėtų apsispręsti dėl palikimo priėmimo ir jo būdo. Taigi, vienas tokio teisinio reguliavimo tikslų – užtikrinti, kad prieš palikimo priėmimą įpėdiniams būtų žinomi kreditoriai. Kartu taip ginamas teisinių santykių stabilumas, kad palikimą priėmusiems įpėdiniams nebūtų pareikšta papildomų kreditorių reikalavimų, apie kuriuos įpėdiniai, spręsdami dėl palikimo priėmimo, nežinojo ir dėl kurių galėtų iš esmės pasikeisti palikimą priėmusių įpėdinių turtiniai santykiai. Nors pagal galiojančias CK normas ne visada įmanoma pasiekti nurodytą įpėdinių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo užtikrinimo tikslą (pvz., kai palikimas priimamas anksčiau, nei pareiškiami kreditorių reikalavimai), tačiau teisės normos turi būti aiškinamos taip, kad kuo labiau užtikrintų šio tikslo pasiekimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

19.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad skolininko įpėdiniui turi būti aiškus visas skolininko prievolės dydis ar bent jau skolos sandara ir jos apskaičiavimo mechanizmas, t. y. įpėdinis turi turėti galimybę suprasti apie visą skolininko prievolių dydį ir pagrindą, kokios yra skolos sudedamosios dalys ir kaip jos apskaičiuojamos. Skolininko prievolė gali kisti, pvz., prievolę sudaro skola ir apskaičiuotinos palūkanos, todėl mirusio skolininko įpėdiniui turi būti aiškus prievolės kitimo mechanizmas. Dėl to mirusio palikėjo įpėdinis perima tik tokio dydžio prievolę, kuri buvo aiškiai atskleista, t. y. jei jis informuotas tik apie dalį prievolės, tai tik tokią prievolės dalį ir perima (2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-611/2020, 29 punktas).

20.       Pažymėtina, kad prievolė tinkamai pranešti palikėjo kreditoriams galioja ir tais atvejais, kai asmens palikimas pereina valstybei. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad tai, jog valstybė, paveldėdama pagal įstatymą, negali atsisakyti priimti palikimą, savaime nelemia išvados, kad tokiam įpėdiniui apie palikėjo skolą gali būti pareiškiama nesilaikant CK 5.63 straipsnyje nustatytos tvarkos. Tuo atveju, kai valstybė nėra informuojama apie kreditoriaus reikalavimą prieš jai atliekant palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, apie palikėjo skolas šiam įpėdiniui kreditoriai turi pareikšti laikydamiesi CK 5.63 straipsnyje nustatyto trijų mėnesių termino nuo palikimo atsiradimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-611/2020, 37 punktas).

21.       Bylos duomenimis nustatyta, jog palikėjas mirė (duomenys neskelbtini), todėl ši diena laikytina palikimo atsiradimo diena, nuo kurios skaičiuotinas nurodytas trijų mėnesių terminas. Terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti pasibaigė 2021 m. spalio 6 d. Byloje nėra duomenų, jog iki nurodyto termino pabaigos ieškovė kreipėsi į įpėdinį, testamento vykdytoją, palikimo administratorių arba pareiškė teisme ieškinį dėl paveldėto turto ar prašė atnaujinti terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, jog tuo atveju, kai valstybė nėra informuojama apie kreditoriaus reikalavimą prieš jai atliekant palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, apie palikėjo skolas šiam įpėdiniui kreditoriai turi pareikšti laikydamiesi CK 5.63 straipsnyje nustatyto trijų mėnesių termino nuo palikimo atsiradimo dienos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodo apeliantė, šiuo atveju yra taikomos CK teisės normos, reglamentuojančios palikimo priėmimo terminą, t. y. CK 5.63 straipsnio 1-2 dalys.

22.       Nors apeliantė nurodo, kad palikimo priėmimo procedūrą VMI pradėjo tik po metų, kai mirė A. N., t. y. jis mirė (duomenys neskelbtini), o procedūra pradėta 2022 m. rugpjūčio 22 d., tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė 2022 m. birželio 13 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl transporto priemonių pripažinimo bešeimininkiu turtu ir jų perdavimo savivaldybės nuosavybėn, nepatikrinusi informacijos, kad praėjo beveik metai laiko nuo A. N. mirties. Tuo tarpu atsakovė, gavusi teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartį civilinėje byloje e2YT-17860-1125/2022, nedelsdama pradėjo paveldėjimo veiksmus dėl palikėjo turto paveldėjimo valstybės vardu, 2022 m. spalio 20 d. kreipėsi į Vilniaus m. 9-ojo notarų biurą, prašydama išduoti palikimo perėjimo valstybei liudijimą po A. N. mirties.

23.       Apeliantė taip pat nurodo, kad palikimo priėmimo metu ji neturėjo jokio reikalavimo dėl transporto priemonių išlaidų atlyginimo, kadangi jis atsiranda tik tada, kai savininkas arba kitas asmuo išreiškia pageidavimą atsiimti transporto priemones ir jis jas atsiima, todėl nurodo, jog šiuo atveju negalima vertinti 312,18 Eur reikalavimo dėl transporto priemonių išlaidų atlyginimo CK 5.63 straipsnio kontekste, nes tuo metu nebuvo tokio reikalavimo ir jis nėra laikytinas kaip kreditorinis reikalavimas palikimo priėmimo metu. 

24.       Apeliacinės instancijos teismas nesutikdamas su tokiais apeliantės argumentais pažymi, jog apeliantės nurodytus argumentus paneigia pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų turinys, t. y. sąskaita – faktūra Nr. 2584 išrašyta 2021 m. balandžio 30 d., sąskaitos – faktūros Nr. AIB2021142 ir Nr. AIB20211141 išrašytos 2021 m. balandžio 21 d., todėl pareiga sumokėti 70,18 Eur išlaidas atsirado 2021 m. balandžio 30 d., o 242,00 Eur – 2021 m. balandžio 21 d. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, palikimo priėmimo metu egzistavo kreditorinis reikalavimas, kadangi ieškovė patyrė išlaidas iki palikėjo mirties bei iki valstybei priimant palikėjo palikimą.

25.       Apeliantė taip pat remiasi 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 634 patvirtintų „Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių“ 34 punkte numatyta nuostata, jog jeigu turto, kuris neturi savininko (ar savininkas nežinomas), saugojimo metu (iki kreipimosi į teismą arba teismo posėdžio metu) atsirado ar buvo nustatytas savininkas, jis, atsiimdamas iš saugotojo savo turtą, privalo atlyginti turto saugojimo, transportavimo ir kitas su turtu susijusias išlaidas. Šiuo atveju sutiktina su atsakovės argumentais, jog apeliantės nurodoma Taisyklių 34 punkto nuostata yra neaktuali ginčo kontekste, kadangi be priežiūros paliktų transporto priemonių savininkas nagrinėjamu atveju buvo žinomas. Nors apeliantė nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog transporto priemonės savininkas yra žinomas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog transporto priemonės registruotos A. N. vardu palikimo atsiradimo momentu (ir skolos susidarymo momentu) buvo išviešinta VĮ „Regitra“ duomenų bazėje. Tai patvirtina ir tai, kad transporto priemonės nebuvo pripažintos bešeimininkiu turtu ieškovės ieškinio pagrindu užvestoje civilinėje byloje Nr. e2YT-17860-1125/2022.

26.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas paneigė susiformavusią Vilniaus apygardos teismo praktiką, t. y. Vilniaus apygardos teismas pripažino ieškovės teisę reikalauti išlaidų atlyginimo už transporto priemones, kai savininkas jas atsiima. Teismas 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1775-779/2021 konstatavo, kad jeigu turto, kuris neturi savininko (ar savininkas nežinomas), saugojimo metu (iki kreipimosi į teismą arba teismo posėdžio metu) atsirado ar buvo nustatytas savininkas, jis, atsiimdamas iš saugotojo savo turtą, privalo atlyginti turto saugojimo, transportavimo ir kitas su turtu susijusias išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad apeliantės nurodytoje byloje Nr. e2A-1775-779/2021 transporto priemones atsiėmė pats savininkas, o šioje byloje transporto priemonių saugojimo išlaidos susidarė dar iki palikėjo mirties ir transporto priemones atsakovė iš Ieškovės atsiėmė paveldėjusi turtą. Kadangi apeliantės prašoma priteisti skola susidarė iki palikėjo mirties, todėl atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytą kasacinio teismo praktiką, dėl šios skolos apeliantė turėjo reikšti kreditorinį reikalavimą atsakovei. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis apeliantės minėta nutartimi, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

27.       Nors apeliantė nurodo, jog teisės aktai nenumato, kad Vilniaus miesto savivaldybei kyla pareiga tikrinti kiekvieną kartą Testamento registrą, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog Savivaldybei, kaip viešąjį administravimą vykdančiai institucijai, visada keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai (CK 1.5 straipsnis), todėl apeliantė turėjo galimybę pagal viešųjų registrų informaciją laiku nustatyti transporto priemonių savininką, jo mirties faktą ir imtis reikiamų veiksmų užtikrinti savo kaip kreditoriaus teises CK 5.63 straipsnyje nustatytais pagrindais.

28.       Pažymėtina ir tai, jog apeliantė apeliacinį skundą iš esmės grindžia tapačiais motyvais kaip ir nurodė ieškinyje bei dublike, o nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, nenurodo daugiau jokių kitų aplinkybių ir/ar nepateikia kitų įrodymų. Atsižvelgiant į tai, nurodyti apeliantės argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu pakartotinai pabrėžti, jog apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma, todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

29.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje atsakovė neturėjo pareigos atlyginti transporto priemonių nuvežimo ir antstolės paslaugų išlaidų, nes ieškovė nebuvo pareiškusi savo reikalavimo CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka.

30.       Kiti apeliantės argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl bylos procesinės baigties

31.       Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

32.       CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

33.       Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Tačiau atsakovė nepateikė prašymo su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu, dėl to šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesvarstomas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

34.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

35.       Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                Vaclovas Paulikas