Administracinė byla Nr. A-725-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00426-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 6 400 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir areštinė).

Nurodė, kad nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. spalio 7 d. (periodiškai) ir nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. spalio 6 d. (periodiškai) buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam buvo padaryta tuo, kad areštinės kamerose sanitariniame mazge nebuvo nei veidrodžio, nei spintelės, todėl jis negalėdavo nusiskusti barzdos ir tinkamai pasiruošti gynybai, visi šie nepatogumai pareiškėjui sukeldavo diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą. Areštinėje nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu: kamerose sanitariniai mazgai yra atitverti neaukšta sienele iš šono, o priekis yra atvirai matomas, todėl jis gamtinius reikalus būdavo priverstas daryti visiems matant, dėl to pareiškėjas jausdavosi nepatogiai. Be to, toks sanitarinio mazgo įrengimas nehigieniškas, nes kitiems asmenims atliekant gamtinius reikalus, jis būdavo priverstas nutraukti valgymą, dėl to jausdavosi labai nepatogiai. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad areštinėje nebuvo valymo inventoriaus (šluotos, semtuvėlio, kibiro ir pan.), todėl tiek kameros, tiek sanitarinis mazgas būdavo nesutvarkyti, nešvarūs, nes nebūdavo galimybės susitvarkyti kamerų. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas jausdavosi pažemintas, emociškai sukrėstas. Dienomis, kai vykdavo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus ar į teismą, grįžęs nebuvo vedamas pasivaikščioti gryname ore. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad jam atvykus į areštinę ir iki jį patalpinant į areštinės kameras, policijos pareigūnai jo nevesdavo į dušą, todėl tai sukeldavo nepatogumus, diskomfortą, emocinius sukrėtimus. Jis būdavo suprakaitavęs, jautė pasityčiojimą iš kitų kamerose esančių asmenų dėl nuo jo kūno sklindančio nemalonus kvapo, patirdavo pažeminimą, nes purvinas turėdavo susitikti su tyrėja ar advokatu. Pareiškėjas nurodė, kad išduotas minkštasis inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė) smirdėjo šlapimu, buvo suteptas krauju, nešvarus, netinkamas naudojimui. Be to, nebuvo išduodami lovos skalbiniai ir rankšluosčiai, veidą ir rankas tekdavo valyti į drabužius. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 6 400 Eur suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 9–11) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas buvimo areštinėje metu skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinės administracijai neteikė. Areštinėje laikomiems asmenims pasivaikščiojimai organizuojami pagal areštinės viršininko sudarytą grafiką. Tokia teisė buvo suteikiama ir pareiškėjui, tačiau jis teise į pasivaikščiojimą, areštinės nustatytu grafiku, pasinaudoti atsisakydavo. Pareiškėjo pretenzijos, kad jis atliko gamtinius reikalaus matant toje pačioje kameroje esantiems asmenims ar pareigūnams, yra visiškai nepagrįstos. Asmenys, atlikdami gamtinius reikalus areštinės kamerose, gali audeklu užsidengti tualetą, kadangi 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso, 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso remontą, sanitariniame mazge buvo įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Kapitališkai neremontuojamoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Atsakovo atstovo teigimu, atliekant minėtus remonto darbus kamerų sanitariniuose mazguose buvo sumontuoti veidrodžiai, tačiau dėl netinkamo sulaikytų asmenų elgesio buvo sudaužyti. Asmenys, siekdami tinkamai įgyvendinti higienos procedūrą (apsiskusti), neretai naudojasi kamerų duryse įrengtais langeliais, kuriuose matomas kameroje esančio asmens atvaizdas. Be to, atsakovo atstovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu dėl valymo inventoriaus švaros palaikymui trūkumo, kadangi juos paneigia Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų rezultatai. Visi asmenys, laikomi areštinėje, yra aprūpinami minkštuoju inventoriumi, jiems yra išduodami švarūs lovos skalbiniai, kurie yra keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Čiužiniai ir antklodės yra dezinfekuojamos. Pareiškėjo teiginiai, kad jam buvo išduodamas nešvarus ir suplyšęs minkštasis inventorius neatitinka realybės. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo atstovas mano, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 12 d. sprendimu (b. l. 152–159) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. spalio 7 d. (su pertraukomis) ir nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. (su pertraukomis) buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje. Pareiškėjas, apibrėždamas skundo ribas, prašė neturtinę žalą atlyginti už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. spalio 17 d. (su pertraukomis) ir nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. spalio 6 d. (su pertraukomis). Esant nurodytoms aplinkybėms, byloje sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą  už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. spalio 17 d. (su pertraukomis) ir nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. spalio 6 d. (su pertraukomis) (toliau – ginčo laikotarpis).

Bylos rašytiniai duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas areštinės kamerose Nr. 25, 13, 12, 3, 9, 14, 11, 2, 16, 20 vienas, su vienu, dviem arba trimis asmenimis. Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad procesiniams veiksmams atlikti į areštinę ginčo laikotarpiu pareiškėjas atvykdavo periodiškai ir buvo laikomas nuo dviejų iki penkių parų, ilgiausiai – dešimt parų.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu reikalavimus areštinių įrengimui nustatė Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos  ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, ir galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Veiklos taisyklės), be to, Panevėžio AVPK areštinėje vidaus tvarką reglamentuoja ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Areštinės taisyklės), patvirtintos Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 (pakeistos – 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 50-V-505).

Dėl sanitarinio mazgo ir kitų sąlygų Panevėžio AVPK areštinės kamerose

Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta tuo, kad areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu; areštinės kamerose sanitariniai įrenginiai buvo nehigieniški ir nešvarūs; sanitariniame mazge nebuvo nei veidrodžio nei spintelės, todėl jis negalėdavo nusiskusti barzdos ir tinkamai pasiruošti gynybai.

Policijos areštinių kamerų įrengimo reikalavimai buvo reglamentuoti Higienos normos HN 37:2009 penktajame skyriuje, kurio 20 punkte buvo nustatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Veiklos taisyklių 7.13 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Iš atsakovo atstovo teiktų Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Panevėžio VSC) patikrinimo aktų nustatyta, kad visose kamerose, išskyrus Nr. 6 vienvietę kamerą ir karcerį (šiose kamerose pareiškėjas nebuvo laikomas), yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros, padengtos plytelėmis. Toks sanitarinio mazgo įrengimas iš esmės atitinka galiojusios Higienos normos HN 37:2009 20 punkto nuostatas.

Pareiškėjas teigdamas, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu iš esmės nedetalizavo, ar buvo stebimas pareigūnų, ar kitų kameroje esančių asmenų. Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino jo privatumo tiek nuo pareigūnų, tiek ir nuo kameroje esančių kitų asmenų, teismas atsižvelgė į tai, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punktas neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Iš Lietuvos valstybę atstovaujančio Panevėžio AVPK teiktų rašytinių duomenų nustatyta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes apie sanitarinio mazgo sienelėse esančius kabliukus patvirtina Panevėžio AVPK pateikta filmuota medžiaga apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklę. Atsakovo atstovo teigimu, asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių. Tarnybinį pranešimą byloje teikęs areštinės pareigūnas patikino, jog tokių atvejų, kad asmenys atliktų gamtinius reikalus neužsidengę audeklu, neteko matyti. Be to, nurodė, kad areštinės kamerose esantys langeliai yra skirti stebėti tik areštinės kamerose esančių asmenų elgesį, o pareigūnai specialiai nestebi asmenų, kai jie atlieka gamtinius reikalus. Atsižvelgus į Panevėžio AVPK areštinės pareigūno 2015 m. lapkričio 17 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerų stebėjimo langelių“ pateiktą informaciją ir byloje pateiktą areštinės kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vaizdo medžiagą, daroma išvada, kad pro kameros durų stebėjimo langelį pareigūnas gali matyti beveik visą kamerą, išskyrus prie durų esančius kampus. Kadangi sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, todėl pareigūnas mato tik dalį sanitarinio mazgo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, kad, vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Todėl dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015 m. birželio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A-1287-320/2015). Taigi, įvertinus tai, kad sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, o kamerose laikomi asmenys turi realią galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu buvo sudaręs galimybes areštinėje laikomiems asmenims kamerose įrengtais sanitariniais mazgais naudotis privačiai. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai ir kiti kameroje esantys asmenys turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu, be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK būtų pažeidęs Veiklos taisyklių 7.13 punkto ir  Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, nenustatyta.

Pareiškėjas akcentavo, kad žala jam buvo daroma ir tuo, kad areštinės kamerose sanitariniai įrenginiai buvo nehigieniški ir nešvarūs, nuo sanitarinio mazgo sklisdavo nemalonus kvapas, o cheminėmis medžiagomis sanitarinio mazgo valymui ir kamerų tvarkymui areštinėje laikomi asmenys nėra aprūpinami. Higienos normos HN 37:2009  52 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys privalo patys nuolat rūpintis švara ir tvarka kamerose, tam tikslui jie aprūpinami švariu ir tvarkingu inventoriumi. Panevėžio AVPK areštinės pareigūnas tarnybiniame pranešime nurodė, kad areštinėje laikomi asmenys pagal poreikį aprūpinami muilu, tualetiniu popieriumi, švarai kamerose palaikyti išduodamos priemonės ir inventorius.

Teismas, remdamasis Panevėžio VSC patikrinimų rezultatais, kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo teiginius apie neaprūpinimą valymo priemonėmis, netvarkingus sanitarinius mazgus ir kameras. Išanalizavus Panevėžio VSC 2014 m. – 2015 m. laikotarpiu parengtus patikrinimo aktus, atlikus periodinę areštinės kamerų kontrolę ir kontrolę pagal asmenų skundus, daroma išvada, jog šiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad Panevėžio AVPK areštinė aprūpinta valymo inventoriumi ir priemonėmis, jų kiekis pakankamas, šios priemonės laikomos atskiroje patalpoje, areštinėje laikomiems asmenims išduodamos švarai palaikyti skirtos kempinėlės ir pašluostės. Panevėžio VSC ginčui aktualiu laikotarpiu pažeidimų dėl valymo inventoriaus ir sanitarinių mazgų bei kamerų patalpų netvarkos nėra nustatęs.

Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas kartu su kitais kamerose buvusiais asmenimis turėjo realias galimybes pasirūpinti sanitarinių mazgų bei kamerų tvarka ir švara. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kreipiantis į Panevėžio AVPK areštinės administraciją, jam nebūdavo išduodamas valymo inventorius ir švarinimo  priemonės.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybės, teismas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo teiginius, kad ginčo laikotarpiu neturtinė žala buvo daroma tuo, kad jis buvo neaprūpintas švaros ir valymo priemonėmis bei inventoriumi, todėl kamerose negalėjo palaikyti tinkamos švaros ir tvarkos. 

Pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, kad areštinės kamerose nebuvo veidrodžių. Šios pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės atsakovo atstovas neneigė ir tvirtino, kad 2005 ir 2013 metais atliekant areštinės remonto darbus, sanitarinio mazgo dalyje veidrodžiai buvo sumontuoti, tačiau dėl netinkamo kameroje laikomų asmenų elgesio buvo sudaužyti. Iš byloje esančios filmuotos medžiagos nustatyta, kad kamerų Nr. 3, 9 ir 12 sanitariniuose mazguose yra veidrodžiai. Iš byloje esančių Panevėžio VSC patikrinimo aktų nustatyta, kad Panevėžio VSC, įvairiais laikotarpiais atlikdamas areštinės kamerų patikrinimus, konstatuodavo esančių veidrodžių faktą kamerose, taip pat ir jų nebuvimą tam tikrose kamerose. Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad asmenys siekdami tinkamai apsiskusti, neretai naudojasi kamerų duryse įrengtais langeliais, kuriuose matomas kameroje esančio asmens atvaizdas. Be to, nurodė, kad areštinėje dirbantys pareigūnai geranoriškai bendradarbiauja su sulaikytaisiais, visada stengiasi padėti išspręsti iškilusias problemas. Nustatyta, kad pareiškėjas į Panevėžio AVPK areštinę atvykdavo trumpam laiko tarpui. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas, būdamas Panevėžio AVPK areštinėje, nustatyta tvarka būtų reiškęs nusiskundimus dėl veidrodžio nebuvimo, negalėjimo nusiskusti. Nėra duomenų, kad jis būtų prašęs policijos pareigūnų sudaryti jam galimybę pasinaudoti veidrodžiu, tuo metu jo buvimo kameroje veidrodžio nebuvo. Net ir tam tikrais atvejais areštinės kamerose nebuvus veidrodžio, dėl ko pareiškėjas palyginti trumpą laiką galėjo likti nesiskutęs, negalėjo padaryti pareiškėjui ilgalaikio ir gilaus neigiamo poveikio, sukėlusio pareiškėjui neturtinę žalą. Teismo vertinimu, Higienos normos HN 37:2009 20 punkto įtvirtintas reikalavimas, nustatantis, kad kameros sanitariniame mazge turi būti įrengtas veidrodis, nėra svarbiausia ir esminė saugią gyvenamąją aplinką areštinėje užtikrinanti sąlyga. Atsižvelgus į išvardintas aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo pareiškėjo nurodytų laikinų ir trumpalaikių nepatogumų kvalifikuoti kaip CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatytą neturtinę žalą.

Dėl teisės nusiprausti, rūpintis asmens kūno higiena

Pareiškėjas nurodė, kad, pristačius jį į areštinę, nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti sanitarinės švaryklos duše. Pareiškėjo teigimu, jis dėl to turėdavo būti kamerose suprakaitavęs, jausti pasityčiojimą iš kitų kamerose esančių asmenų, kad nuo jo kūno sklinda nemalonus kvapas, bei patirdavo pažeminimą, nes purvinas turėdavo susitikti su tyrėja ar advokatu. Atsižvelgus į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, daroma išvada, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą iš esmės siejo su tuo, kad jis areštinėje buvo priverstas būti nešvarus, nes neturėjo galimybės nusiprausti.

Policijos areštinėse laikomų asmenų higienos reglamentavimui buvo skirtas Higienos normos HN 37:2009 VII skyrius. Higienos normos HN 37:2009 55 punkte buvo nustatyta, kad į policijos areštinę patekę asmenys turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais (jei reikia – sanuojami), ir privalo nusiprausti sanitarinės švaryklos duše. Higienos normos HN 37:2009 60 punktas nustatė, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Veiklos taisyklių 7.12 punkte. Pagal Areštinės taisyklių 6.13 punkto nuostatas, areštinėje laikomas asmuo turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę (šeštadienį arba sekmadienį, o pateikus motyvuotą prašymą – ir kitą dieną) nusiprausti po dušu. Higienos normos HN 37:2009 20 punkte numatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, praustuvė.

Panevėžio AVPK areštinės skyriaus vyriausiasis specialistas tarnybiniame pranešime nurodė, kad visose areštinės kamerose yra įrengta miesto vandentiekio šalto vandens tiekimo sistema. Šią informaciją patvirtina Panevėžio AVPK teismui pateikta kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vaizdinė medžiaga, iš kurios nustatyta, kad visose areštinės kamerose sanitariniame mazge yra praustuvės. Panevėžio AVPK areštinės skyriaus vyriausiasis specialistas tarnybiniame pranešime nurodė, kad asmenys laikomi areštinėje, turi teisę ir yra vedami praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Duomenų, kaip yra vykdomas tik atvykusių į areštinę asmenų švarinimas nepateikė. Panevėžio VSC, įvertinęs areštinėje asmenų laikymo sąlygas, yra konstatavęs, kad Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims yra sudarytos tinkamos sąlygos vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, o pagal asmeninį pageidavimą ir dažniau. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinama. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu tam tikrais periodais atvykęs į Panevėžio AVPK areštinę, joje būdavo laikomas 2-3 paras ir į dušą nebūdavo vedamas, tokiu atveju pagal Areštinės taisyklių 6.13 punkto nuostatas pareiškėjas dušu galėjo pasinaudoti tik pateikęs motyvuotą prašymą (pareiškėjas nenurodė, kad jis Panevėžio AVPK areštinės pareigūnams būtų teikęs tokio turinio prašymą, o policijos pareigūnai būtų atsisakę jį tenkinti), arba savo asmens higiena pasirūpinti pats areštinės kamerose, nes areštinėse laikomų asmenų kasdieniniam švarinimuisi (prausimuisi) yra skirta būtent sanitariniame mazge įrengta praustuvė. Esant nurodytoms aplinkybėms ir byloje nenustačius aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė pasirūpinti savo asmens higiena, pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo, vertinami kaip deklaratyvūs, nepatvirtinantys neturtinės žalos atsiradimo fakto.

Dėl pasivaikščiojimų

Pareiškėjo teigimu neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad dienomis, kai būdavo etapuojamas atlikti procesinius veiksmus arba į teismą, grįžus nebuvo vedamas pasivaikščioti.

Suimtųjų teisę pasivaikščioti gryname ore reguliuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis. Šis straipsnis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (1 dalis), pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis (2 dalis); pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (3 dalis). Higienos normos HN 37:2009 11 punktas nustatė, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Veiklos taisyklių 54-58 punktuose, Panevėžio AVPK Areštinės taisyklių 6.11-6.12 punktuose.

Iš byloje pateiktų Asmenų išvedimų pasivaikščioti registracijos žurnale duomenų nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore yra organizuojami, sulaikytieji asmenys tokia teise naudojasi. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad areštinėje laikomiems asmenims pasivaikščiojimai organizuojami pagal areštinės viršininko sudarytą grafiką, kad visiems asmenims ši teisė būtų užtikrinama. Atsakovo atstovo teigimu, tokia teisė buvo suteikiama ir pareiškėjui, tačiau jis teise į pasivaikščiojimą, areštinės nustatytu grafiku ar kitu laiku, pasinaudoti atsisakydavo. Teismas neturi pagrindo abejoti rašytiniuose dokumentuose Panevėžio AVPK areštinės specialisto padarytais įrašais apie išėjusius pasivaikščioti asmenis ir nurodymu, kad kiti asmenys, t. y. ir pareiškėjas, eiti pasivaikščioti atsisakė. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas atvykęs į areštinę, būdavo išvedamas iš kameros įvairiems procesiniams veiksmas atlikti, kurie trukdavo apie 30 min. – 2 val. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas siekdavo pasinaudoti teise pasivaikščioti ryte iki procesinių veiksmų atlikimo, ar po jų, reikšdavo tokius prašymus policijos pareigūnams, o pastarieji jų netenkindavo. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK nepažeidė pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimus gryname ore, kai jis periodiškai buvo atvežamas į Panevėžio AVPK areštinę. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad Panevėžio AVPK teisė į pasivaikščiojimą gryname ore areštinėje laikomiems asmenims yra užtikrinama. Jau minėta, kad byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl teisės pasivaikščioti neįgyvendinimo žodžiu ar raštu reiškė pretenzijas Panevėžio AVPK areštinės pareigūnams, ar kitoms kompetentingoms institucijoms.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo argumentai dėl nesuteiktos teisės pasivaikščioti gryname ore vertinami kaip nepagrįsti, todėl atmetami.

Dėl minkštojo inventoriaus

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad areštinės minkštasis inventorius (čiužiniai, antklodės, pagalvės) buvo suteptas, nešvarus, netinkamas naudojimui. Be to, nebuvo išduodami lovos skalbiniai ir rankšluosčiai, veidą ir rankas tekdavo valyti į drabužius, nebuvo galimybės apsivilkti minkštojo inventoriaus.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Ši nuostata buvo detalizuojama Higienos normos HN 37:2009 56 punkte, pagal kurį policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog minkštasis inventorius įstaigoje išduodamas ir tvarkomas vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 56-58 punktų reikalavimais, visi asmenys laikomi areštinėje yra aprūpinami minkštuoju inventoriumi, jiems yra išduodami švarūs lovos skalbiniai, kurie yra keičiami pagal užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojamos ir nėra buvę tokių atvejų, kad asmenims būtų išduodamas nedezinfekuotas minkštasis inventorius. Šiuos atsakovo atstovo teiginius patvirtina Panevėžio VSC patikrinimo aktų rezultatai. Panevėžio VSC 2015 m. spalio 14 d. patikrinimo akte yra konstatavęs, kad Panevėžio AVPK areštinėje yra naujos antklodės, pagalvės, čiužiniai su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio. 2015 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo akte užfiksuota, kad sandėliuose sudėti švarūs minkštojo inventoriaus komplektai po dezinfekcijos, sandėliuose rasti čiužiniai, pagalvės, antklodės švarios, nesuplėšytos, <...>, minkštasis inventorius dezinfekuojamas, yra žurnalas. Lovos skalbiniai, rankšluosčiai skalbiami skalbykloje „Kagris“ pagal sudarytą skalbimo paslaugų sutartį. Siekiant įvertinti, koks minkštasis inventorius buvo išduotas atvykstantiems asmenimis, buvo tikrintos kameros Nr. 3, 12, 13, 14 ir nustatyta, kad išduotas naujas minkštasis inventorius, kameroje Nr. 13 dviem sulaikytiesiems išduotas senas minkštasis inventorius, kuris yra geros būklės. 2015 m. birželio 16 d. patikrinimo akte pažeidimų, susijusių su minkštojo inventoriaus būkle nenustatyta, areštinės sandėliuose rasti čiužiniai, pagalvės, antklodės švarios, nesuplėšytos, tinkamos skalbimui ir/ar dezinfekcijai. 2015 m. kovo 26 d. patikrinimo akte Panevėžio VSC nurodė, kad minkštasis inventorius, švarūs skalbiniai laikomi atskirose, tam pritaikytose patalpose, dezinfekuoti; sandėlyje rasti čiužiniai, pagalvės, antklodės, užvalkalai, paklodės nesuplėšyti, tinkami skalbimui ir dezinfekcijai.

Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginius, kad jis Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, nes jam buvo išduotas susidėvėjęs, nešvarus minkštasis inventorius, pripažįsta nepagrįstais. Teismas kaip nepagrįstus vertina ir pareiškėjo teiginius, kad jam Panevėžio AVPK areštinėje nebuvo išduodami lovos skalbiniai ir rankšluosčiai, veidą ir rankas tekdavo valyti į drabužius, nebuvo galimybės apvilkti minkštojo inventoriaus, kadangi juos paneigia byloje esantys Panevėžio VSC patikrinimų aktai. Panevėžio VSC 2015 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. H5-87 nurodyta, kad minkštu inventoriumi (čiužiniais, antklode, pagalve), švaria patalyne, rankšluosčiais aprūpinami visi sulaikytieji asmenys.

Pažymėtina, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįvykdė pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjas iš esmės nedetalizavo, kuriuo metu jam nebuvo išduodamas minkštasis inventorius, nenurodė ir kitų galimai neteisėtus veiksmus detalizuojančių aplinkybių, todėl esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų neteisėtus veiksmus. Teismas neturi pagrindo netikėti byloje surinktais duomenimis, patvirtinančiais, jog minkštojo inventoriaus būklė, jo laikymas, dezinfekavimas ir išdavimas areštinėje laikomiems asmenims nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Byloje nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų siekę kaip nors pakenkti, pažeminti, išskirti pareiškėją iš kitų areštinėje laikomų asmenų ir išduoti jam nedezinfekuotą, susidėvėjusį, nurašytą minkštąjį inventorių. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog kreipėsi į Panevėžio AVPK areštinės administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais dėl netinkamo minkštojo inventoriaus, ar prašymais, kad pakeistų, jo manymu, netinkamą naudoti minkštąjį inventorių, todėl teismas minėtus pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Byloje nebuvo nustatyti neteisėti Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmai ar neveikimas, dėl kurių pareiškėjas būtų patyręs neturtinę žalą. Nenustačius bent vienos iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnyje nurodytų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pareiga atlyginti neturtinę žalą nekyla, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas A. L. apeliaciniu skundu (b. l. 165–167) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visa apimtimi.

Dėl sanitarinio mazgo pareiškėjas pažymėjo, kad jo atitvėrimas nuo likusios kameros dalies nėra tinkamas, tai pažeidžia jo privatumą. Jam teko atlikti gamtinius reikalus matant tuo metu kameroje buvusiems suimtiesiems. Pareiškėjo manymu, jo privatumą pažeidžia jau vien tai, kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareigūnai visgi matydavo sanitarinį mazgą, pridengtą audeklu. Be to, apie galimybę sanitarinį mazgą uždengti audeklu pareiškėjas sužinojo tik susipažinęs su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Taip pat sanitariniame mazge nebuvo įrengtas veidrodis bei spintelė tualeto reikmenims.

Dėl teisės nusiprausti pareiškėjas nurodė, kad, atvykus į Panevėžio AVPK areštinę etapu, jam nebuvo sudaroma galimybė nusiprausti po dušu. Teismas nepagrįstai vadovavosi Higienos normos HN 37:2009 60 punkto nuostatomis, nors savo reikalavimą pareiškėjas grindė šios normos 55 punktu. Be to, pats teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kaip yra vykdomas ką tik atvykusių į areštinę asmenų švarinimas. Pagal teismų praktiką, tokiais atvejais pareiškėjo argumentai vertinami jo naudai.

Dėl pasivaikščiojimų pareiškėjas nurodė, kad jokie teisės aktai nenumato jam pareigos pateikti prašymą atsakovui, kad šis sudarytų jam galimybę pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeista Higienos norma HN 37:2009.

Pareiškėjas pažymėjo, kad teismui skundėsi tuo, kad jam nebuvo išduoti lovos skalbiniai bei rankšluosčiai, o ne minkštasis inventorius.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime (b. l. 171) prašė pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui A. L. už laikymą Panevėžio AVPK areštinės kamerose laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. spalio 7 d. (su pertraukomis) ir nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. (su pertraukomis) (iš viso 55 dienas, b. l. 19) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Kiek tai susiję su ginčo laikotarpiu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. spalio 7 d. (su pertraukomis) ir nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. spalio 6 d. (su pertraukomis) (žr., b. l. 2–4). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai šį laikotarpį laikė ginčo laikotarpiu, kadangi pareiškėjas skunde teismo prašė, be kita ko, išsireikalauti iš atsakovo duomenis apie tikslias jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje datas. Vadinasi, teismas turėjo vadovautis atsakovo pateiktais tiksliais duomenimis apie pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpį, o ne pareiškėjo nurodomais apytiksliais duomenimis.

Iš pareiškėjo teismui pateikto skundo turinio nustatyta, kad neturtinę žalą A. L. kildina iš šių laikymo Panevėžio AVPK areštinės kamerose sąlygų:

1) kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo, jame nebuvo įrengtas veidrodis bei spintelė tualeto reikmenims susidėti;

2) pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė, iš karto atvykus į Panevėžio AVPK, nusiprausti po dušu, t. y. pažeistas Lietuvos higienos normos HN 37:2009 55 punktas;

3) areštinės kamerose nebuvo valymo inventoriaus;

4) grįžęs po tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo į Panevėžio APVK areštinę, pareiškėjas nebuvo išvedamas pasivaikščioti į kiemelį;

5) jam buvo išduotas purvinas minkštasis inventorius, taip pat nebuvo išduoti lovos skalbiniai bei rankšluosčiai. 

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pareiškėjo nurodytais aspektais pažeidimų nenustatė ir 2016 m. vasario 12 d. sprendimu A. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Prieš pasisakydama dėl apeliaciniu skundu skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujasi ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.

Taigi, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismo sprendimui pritaria tik iš dalies.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija pritaria Panevėžio apygardos administracinio teismo išvadoms, kad byloje nenustatyta pažeidimų, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, veidrodžio neįrengimu, valymo inventoriaus neišdavimu, neišvedimu pasivaikščioti į kiemelį ir netinkamo minkštojo inventoriaus išdavimu, taip pat lovos skalbinių bei rankšluosčių neišdavimu. Atsižvelgdama į nurodytą EŽTT ir LVAT praktiką, kolegija iš naujo nekartoja minėtais aspektais pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų, tačiau, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punktą, sanitariniame mazge, be kita ko, turi būti įrengti veidrodžiai bei spintelės (lentynėlės) tualeto reikmenims susidėti. Pirmosios instancijos teismas dėl spintelės (lentynėlės) neįrengimo Panevėžio AVPK areštinės kamerose nepasisakė. Kita vertus, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kaip spintelės (lentynėlės) neįrengimas nagrinėjamu atveju pažeidė jo teises, t. y. šiuo aspektu pareiškėjas nurodė itin abstrakčius teiginius (tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde tiesiog nurodė, kad kamerose nebuvo spintelės, nors ji, pagal Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus, turėjo būti įrengta), todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės (iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi naujausioje LVAT praktikoje, žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 28 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1092-624/2017, ir kt.).

Kaip jau minėta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad naudojimasis Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengtu sanitariniu mazgu konkrečiu nagrinėjamu atveju nepažeidė pareiškėjo privatumo bei orumo. Šiame kontekste kolegija papildomai pažymi, kad su šiuo aspektu susiję teiginiai, kuriuos pareiškėjas nurodė apeliaciniame skunde, iš esmės vienas kitam prieštarauja: pasak apelianto, apie galimybę sanitarinį mazgą uždengti audeklu jis sužinojo tik susipažinęs su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau, jo teigimu, privatumą pažeidė jau vien tai, kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareigūnai visgi matydavo sanitarinį mazgą, pridengtą audeklu. Atsižvelgiant į išdėstytą, minėti apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, taip pat didžiąją laiko, praleisto Panevėžio AVPK areštinėje, dalį pareiškėjas buvo laikomas su vienu ar dviem kitais suimtaisiais (b. l. 19), todėl kamerose pareiškėjui tekdavo gana nemažas kameros plotas (daugiau nei 5 kv. m, kartais net daugiau nei 10 kv. m kameros ploto). Vadinasi, ši aplinkybė iš esmės prisidėjo prie pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo. Taip pat, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neteigė, kad per visą laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpį, jam naudojantis sanitariniu mazgu, bent kartą į kamerą būtų įėję pareigūnai. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu pažeidimo nenustatė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde dar kartą pažymi, kad, grįžęs po tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo į Panevėžio APVK areštinę, nebuvo išvedamas pasivaikščioti į kiemelį ir tai, jo manymu, pažeidėjo jo teises. Teisėjų kolegija su šiuo teiginiu nesutinka. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–11) akcentavo, kad A. L. kiekvieną rytą būdavo siūloma eiti pasivaikščioti, tačiau jis atsisakydavo. Iš esmės tos pačios aplinkybės nurodytos ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2015 m. lapkričio 17 d. ir 2016 m. sausio 21 d. tarnybiniuose pranešimuose „Dėl A. L. skundo“ (b. l. 18, 127). Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę). Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, pareiškėjas atitinkamomis dienomis buvo vežamas į teismo posėdžius, vedamas susitikti su advokatu, tyrėju, ekspertais, tokie susitikimai dažniausiai vykdavo antroje dienos pusėje, o pasivaikščioti suimtieji Panevėžio AVPK areštinėje vedami nuo 7.30 val. iki 16.55 val. (b. l. 17, 18). Kaip matyti iš pareiškėjo asmens kortelės išrašo (b. l. 23–28) bei Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2016 m. sausio 21 d. tarnybinio pranešimo „Dėl A. L. skundo“ (b. l. 128–129), pavyzdžiui, 2015 m. gegužės 12 d. pareiškėjas su advokatu ir tyrėju buvo išvestas susitikti nuo 16.44 val. iki 17.44 val., 2015 m. spalio 1 d. nuo 16.43 val. iki 17.25 val. pareiškėjas buvo išvestas į susitikimą su advokatu, 2015 m. lapkričio 9 d. nuo 13.21 val. iki 15.09 val. pareiškėjas buvo nuvežtas į teismą, į teismo posėdžius pareiškėjas vežtas taip pat ir 2015 m. gegužės 13 d. nuo 13.14 val. iki 15.17 val., 2015 m. spalio 2 d. nuo 9.15 val. iki 11.43 val. ir nuo 13.15 val. iki 15.51 val. Taigi tokiomis dienomis pareiškėjas turėjo galimybę eiti pasivaikščioti į areštinės kiemelį, be to, pastebėtina, kad pareiškėjui netekdavo visą dieną praleisti kamerose. Taip pat, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų atsakovo atstovo prašęs jį vesti pasivaikščioti į kiemelius kitu laiku, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atsakovo atstovui būtų pateikęs skundą (skundus) dėl neišvedimo pasivaikščioti.

Apelianto teigimu, atsakovo atstovas buvimo Panevėžio AVPK metu jam neišdavė lovos skalbinių ir dviejų rankšluosčių, t. y. pažeidė Lietuvos higienos normos HN 37:2009 56 punkto reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 120-5168) (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d., neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 56 punktą, policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais. Tai, kad minėtos higienos normos reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje laikomasi konstatavo Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2015 m. sausio 19 d. patikrinimo akte Nr. H5-6 (patikrinimas atliktas 2015 m. sausio 13 d., b. l. 83–85), 2015 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. H5-87 (patikrinimas atliktas 2015 m. kovo 13 d., b. l. 80–81), 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akte Nr. H5-409 (patikrinimas atliktas 2015 m. rugpjūčio 25 d., b. l. 68–69). Be to, pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad naudojosi jam suteikta teise vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo rankšluosčius.

Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl lovos skalbinių bei rankšluosčių neišdavimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad, atvykus į Panevėžio AVPK areštinę, jam nebuvo suteikta galimybė nusiprausti sanitarinės švaryklos duše, t. y. šiuo aspektu buvo pažeistas Lietuvos higienos normos HN 37:2009 55 punkto reikalavimas (pareiškėjas taip pat pažymi, kad šios higienos normos 60 punkto reikalavimai dėl galimybės vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu nebuvo pažeisti).

Pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009  55 punktą, į policijos areštinę patekę asmenys turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais (jei reikia – sanuojami), ir privalo nusiprausti sanitarinės švaryklos duše. Higienos normą HN 37:2009 pakeitusi Lietuvos higienos norma HN 134:2014 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių  policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) tokio reikalavimo nebenustato. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovas duomenų apie tai, kaip yra vykdomas ką tik atvykusių į areštinę asmenų švarinimas nepateikė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. šiuo aspektu pareiškėjo teisės galimai buvo pažeistos (atkreiptinas dėmesys, kad iki minėto laikotarpio, pareiškėjas į Panevėžio APVK buvo etapuotas 9 kartus, b. l. 19, 127).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą). Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, svarbu atsižvelgti į pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje trukmę ir nustatytų pažeidimų pobūdį. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad, vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį (pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A-788-146/2016; 2016 m. spalio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A-1336-822/2016).

Šiuo atveju Higienos normos HN 37:2009 55 punkto (dėl galimybės nusiprausti sanitarinės švaryklos duše atvykus į areštinę) pažeidimas nustatytas atsižvelgiant tik į tai, kad atsakovas nepateikė atitinkamų įrodymų. Be to, byloje nėra duomenų, o ir pareiškėjas nesiskundė tuo, kad Panevėžio AVPK nesudarė jam galimybės kartą per savaitę praustis po dušu (Higienos normos HN 37:2009  60 p.). Vadinasi, pareiškėjo galimybė palaikyti kūno švarą, t. y. naudotis dušu, nebuvo visiškai paneigta, todėl tai, kad jam galimai nesuteikta galimybė, tik atvykus į Panevėžio AVPK, nusiprausti sanitarinės švaryklos duše negalėjo sukelti pareiškėjui tokių nepatogumų, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala. Pažymėtina, kad kitų pažeidimų, susijusių su pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygomis, nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, sprendžia, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, t. y. kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. L. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė