Baudžiamoji byla Nr. 2K-55-489/2016

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00205-2014-3

                                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7;

2.1.7.5. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,

gynėjui advokatui Raimondui Kivyliui,

išteisintajai L. R.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gintaro Jasaičio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nuosprendžiu L. R. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį 100 MGL dydžio (3800 Eur) bauda.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d. nuosprendžiu panaikintas Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

L. R. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismas L. R. nuteisė pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdama (duomenys neskelbtini) kolegijoje audito dėstytoja, 2014 m. birželio 3 d., nuo 13.00 iki 14.00 val., UAB „A.“ patalpose Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), savo darbo kabinete, savo naudai tiesiogiai reikalavo (duomenys neskelbtini) kolegijos 3 kurso studentės M. Ž. duoti 200 Lt kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad teigiamai įvertintų studentės M. Ž. neišlaikytą audito egzaminą.

L. R., tęsdama nusikalstamą veiką, 2014 m. birželio 3 d., nuo 16.30 iki 17.00 val., UAB „A.“ patalpose Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), savo darbo kabinete, savo naudai tiesiogiai priėmė iš M. Ž. 200 Lt kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. M. Ž. neperlaikius egzamino iš naujo, už neišlaikytą audito egzaminą akademinių įsiskolinimų lape įrašė teigiamą egzamino įvertinimą (5 balus), kurį patvirtino savo parašu.

Apeliacinės instancijos teismas L. R. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį išteisino, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, nes nepakanka įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, jog L. R. reikalavo ir priėmė kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad teigiamai įvertintų studentės M. Ž. neišlaikytą audito egzaminą. Toks išteisinamasis nuosprendis motyvuotas tuo, kad: 1. Nėra įrodymų, patvirtinančių kyšio reikalavimą, išskyrus liudytojos M. Ž. teiginius, jog jai užuominomis buvo užsiminta apie kyšio davimą (dėstytoja L. R. jai pasakė, kad ji neišlaikė audito egzamino, todėl turi save „nusibausti“, įvardijo sumą „du šimtus“, pateikė palyginimą su kelių policija, kad jeigu viršiji greitį ir tave sustabdo policija, turi jiems sumokėti arba tau atima teises) ir juos atkartojančius liudytojų L. Ž., A. L., K. P. ir G. A. išvestinius parodymus. 2. Liudytoja M. Ž. dėl savo emocinės būklės (2014 m. birželio 3 d. audito egzaminą ji laikė antrą kartą ir buvo labai susijaudinusi, tuo metu laukėsi kūdikio ir tais metais norėjo gintis baigiamąjį darbą) galėjo neteisingai įvertinti pokalbio su L. R. turinį. 3. M. Ž. padarytame garso įraše nepakanka duomenų, pagrindžiančių L. R. kaltę priėmus kyšį, nes jame neužfiksuota, jog užėjusi į kabinetą studentė būtų užsiminusi ar ką nors pasakiusi apie dėstytojai atneštą kyšį (nepermatomą voką su 200 Lt) ar pati L. R. apie tai ką nors užsiminusi, kad ji būtų paėmusi voką su pinigais į rankas. 4. Suabejojus, ar M. Ž. skolos lapelyje L. R. įrašytas 5 balų įvertinimas gali būti laikomas neteisėtu veikimu, nes kolegijoje nebuvo griežtų reikalavimų dėl studentų egzamino vertinimo ir tai yra dėstytojo prerogatyva, be to, pas kitą dėstytoją išlaikiusi audito egzaminą, M. Ž. gavo 6 balus.

Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Apeliacinis teismas pagrįstai nurodė, kad liudytojų L. Ž., A. L., K. P., G. A. parodymai iš esmės atspindi M. Ž., tiesiogiai dalyvavusios įvykyje ir apie kyšio reikalavimą bei davimą papasakojusios minėtoms liudytojoms, parodymus. Kasatorius pabrėžia, kad šių liudytojų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, vienodi ir neprieštaringi. Nors liudytojos K. P. ir G. A. negalėjo patvirtinti, kad telefoninio pokalbio tarp M. Ž. ir L. R. metu girdėjusios apie susitarimą dėl 200 Lt kyšio, tačiau, pasak kasatoriaus, nėra abejonių, kad šios liudytojos teisingai suprato, jog buvo tariamasi, į kurią vietą bus atnešti pinigai už neišlaikyto egzamino teigiamą įvertinimą. Nustatyta, kad dalyvaujant liudytojoms A. L., K. P. ir G. A. direktorės kabinete buvo nurodyta, kad M. Ž. telefonu susisiektų su dėstytoja L. R. ir susitartų, kur atnešti pinigus. Šios liudytojos parodė, kad girdėjusios, kaip M. Ž. telefonu atsiprašė L. R., kad vėluoja, paklausė, kur atnešti pinigus, pasakė: „ne, nenoriu“, o tai, kaip po baigto pokalbio paaiškėjo, buvo M. Ž. atsakymas į L. R. klausimą: „Juk nenori nesiginti diplominio darbo?“. Kasatoriaus manymu, ši L. R. užuomina bei susitarimas dėl 200 Lt sumos atnešimo vietos vertintini kaip kyšio reikalavimas. Tai, kad liudytojos A. L., K. P. ir G. A. negirdėjo viso telefoninio pokalbio, savaime nepaneigia, kad dėstytoja užuominomis reikalavo kyšio.

Kasatorius nurodo, kad Apeliacinio teismo išvados, jog liudytojos M. Ž. emocinė būklė galėjo nulemti neteisingą situacijos suvokimą, yra nemotyvuotos ir neteisingos. Kasatorius išdėsto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 dalies normos turinį ir teigia, kad pirmosios instancijos teisme M. Ž. parodė, jog 2014 m. birželio 3 d. antrą kartą atlikusi egzamino užduotis bei atnešusi pakoreguotą referatą, prieš sugrįždama pas dėstytoją apie 13.00 val., paskambinusi motinai, pasakė, kad gal gaus net šešetą; atėjusi pas L. R. ji jaudinosi, nes bijojo griežtos dėstytojos. Pasak kasatoriaus, M. Ž. emocinė savijauta dėl griežto dėstytojos būdo, rūpestis dėl egzamino įvertinimo, baigiamojo darbo gynimo ir diplomo gavimo vertintina kaip natūrali kiekvieno studento būsena per egzaminų sesiją. Apeliaciniame procese liudytojai M. ir D. R. patvirtino, kad tą pačią dieną M. Ž., antrą kartą atėjusi pas L. R., iš kabineto išėjo labai susijaudinusi. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino, kad M. Ž. emociniam nerimui įtakos galėjo turėti dėstytojos frazės, pateikiant studentei alternatyvias išeitis arba duoti kyšį ir išvengti atsakomybės, arba būti nubaustai už padarytą pažeidimą; tolesnio pokalbio metu ji pasakė sumą, kurios M. Ž. neišgirdo, ir perklausė: „šimtą?“, o L. R. atsakė: „ne, du šimtus“. Akivaizdu, kad studentė išėjo iš L. R. kabineto sunerimusi, supratusi, kad vienintelė galimybė išlaikyti egzaminą – gauti 200 Lt ir juos atnešti dėstytojai. Byloje nėra duomenų, kad M. Ž. įvykio metu dėl savo emocinės būsenos negalėjo adekvačiai vertinti tiriamos situacijos ir galbūt neteisingai suprasti L. R. užuominų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nors Apeliacinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog diktofone „Olimpus Digital Voice Recorder WS-6505“ esantis garso įrašas pagal BPK 91 straipsnį pripažintinas tinkamu įrodymu, tačiau sprendė, kad jame nepakanka duomenų, patvirtinančių L. R. kaltę priėmus kyšį. Teisėjų kolegijos manymu, pirmojo garso įrašo išklotinėje neužfiksuota, kad užėjusi į kabinetą studentė ar pati dėstytoja būtų užsiminusios apie atneštą kyšį. Tačiau pirmosios instancijos teismas būtent pirmojo įrašo turinį vertino M. Ž. parodymų kontekste, kurie patvirtina, jog L. R. matė jos padėtą ant stalo voką ir tik tada į akademinių įsiskolinimų lapą įrašė įvertinimo balą ir pasirašė. Šiame garso įraše užfiksuotos M. Ž. ir L. R. frazės patvirtina, kad joms apie susitikimą buvo iš anksto žinoma ir buvo numatytas susitikimo pobūdis. Dėstytojai ištarus: „Tai būsi dabar laiminga, ar ne?“, M. Ž. atsakė: „Nu, reikėjo to penketuko“. Pasak kasatoriaus, tai reiškia, kad studentei ir dėstytojai buvo žinoma ir apie būsimą studentės pažymį. Lemiamą reikšmę L. R. apsisprendimui parašyti studentei teigiamą pažymį už antrą kartą neišlaikytą ir neperlaikytą egzaminą, turėjo jos ir studentės susitarimas dėl kyšio atnešimo. Antrojo garso įrašo išklotinėje užfiksuota, kaip į L. R. kabinetą užėjo direktorė, pavaduotoja ir studentė, A. L. žodžiai: „Laba diena, mokytoja. Grąžinat du šimtus litų“, L. R. atsakymas: „Aš jų net neėmiau“. Pasak kasatoriaus, tai patvirtina, kad L. R. buvo žinoma, apie kokią sumą kalbama (nors vokas su 200 Lt buvo nepermatomas). Tai reiškia, kad, vertinant bylos įrodymų visumą, yra pakankamai duomenų, kurie pagrįstų L. R. kaltę reikalavus duoti ir priėmus kyšį. Todėl Apeliacinis teismas netinkamai taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir jų vertinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis), dėl to neišsamiai bei šališkai išnagrinėjo bylą ir priėmė nepagrįstą, teisingumo principui prieštaraujantį išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius, remdamasis kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516/2011, 2K-603/2012, 2K-109/2014 pateiktais išaiškinimais, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų, nenurodė aiškių pagrindų, kuriais vadovaudamasis nesirėmė liudytojų M. Ž., A. L., K. P., G. A. ir L. Ž. parodymais. Šis teismas prieštaringiems L. R. parodymams suteikė pranašumą prieš kitus įrodymus, neatsižvelgė į šios dėstytojos asmenybę (ji apibūdinama kaip neatsakinga, aplaidžiai atliekanti (duomenys neskelbtini) kolegijoje dėstytojos darbą: dažnai vėluojanti į paskaitas, jų metu ilgai kalbanti telefonu, administracija dėl to jai yra reiškusi pastabas).

Kasatorius teigia, kad Apeliacinis teismas, neteisingai įvertinęs įrodymus, netinkamai taikė BK 225 straipsnį, nes L. R. padarė baigtą nusikalstamą veiką – užuominomis bei tiesiogiai įvardydama pinigų sumą reikalavo M. Ž. duoti kyšį savo naudai už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Kasatorius, remdamasis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207/2013 pateiktais išaiškinimais, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog L. R., kaip dėstytoja, atlieka žinių vertinimą, o nagrinėjamu atveju skolos lapelyje jos įrašytas 5 balų įvertinimas negali būti laikomas neteisėtu veikimu. Kyšis paprastai imamas už veiksmus, kuriuos asmuo galėjo atlikti dėl savo tarnybinės padėties, ir pirmiausia tai yra tokie veiksmai, kurie siejasi su pareigūno ar tarnautojo darbo pobūdžiu ar funkcijomis, kuriuos atlikti jis yra kompetentingas. Pagal teismų praktiką inkriminuojant kyšininkavimą, nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, susitariama dėl kyšio, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai neperžengtų šio asmens tarnybinių galimybių ribų, t. y. kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, 2K-390/2014).

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad L. R., atlikdama studentės žinių vertinimą, nors ir pasibaigus skolų likvidavimo laikotarpiui, turėjo teisę vertinti studentės darbą ir įrašyti atitinkamą įvertinimą. Kasatorius pažymi, kad jeigu L. R. būtų egzaminą vertinusi pagal mokymosi įstaigoje priimtą tvarką, nebūtų galėjusi gauti kyšio už teigiamą egzamino įvertinimą, todėl dėstytoja neteisėtai siekė asmeninės turtinės naudos. Taigi L. R. veika kvalifikuotina pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Taip pat pripažintina, kad L. R. suvokė esanti valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, žinojo savo įgaliojimus, pareigas, suprato, kad pinigai yra neteisėtas atlygis už konkretų neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Be to, nešalina atsakomybės pagal BK 225 straipsnį ir tai, kad nėra duomenų, jog L. R. buvo paėmusi nepermatomą voką į rankas. Kyšininkavimo dispozicijoje įtvirtinti alternatyvūs veiksmai, iš kurių bent vieno atlikimas parodo, kad buvo atlikta kyšininkavimo veika.

Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neištyrė baudžiamojoje byloje surinktų faktinių duomenų, jų neanalizavo, teikė pirmenybę L. R. teisinantiems įrodymams, negretino jų su objektyvioje tikrovėje pasireiškusiomis faktinėmis aplinkybėmis, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, išteisindamas L. R. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gintaro Jasaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, kad įrodymų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva, kasacinės instancijos teismas dėl įrodymų gali pasisakyti tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teismų instancija, iš naujo nustatinėjanti aplinkybes, vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais.

Taigi prokuroro kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų atliktu įrodymų turinio interpretavimu, teigiama, kad jų pakanka išteisintosios kaltumui nustatyti, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, atskirus įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl apeliacinės instancijos teismo naujo nuosprendžio atitikties bylos aplinkybėms, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius prokuroro kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

Apeliacinės nutarties (BPK 332 straipsnis) arba naujo nuosprendžio (BPK 331 straipsnio 2 dalis) turinys, kuriame nurodytas teismo argumentavimas apie pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, atitiktį bylos aplinkybėms, turi būti racionalus, aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas. Kitas svarbus reikalavimas tikrinant, ar teisingai nustatytos tikrosios bylos aplinkybės, yra įrodymų vertinimas vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Pagal šį straipsnį teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais proceso veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutarti baudžiamojoje byloje Nr. 2K-491-303/2015).

Pagal kasacinio teismo praktiką BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padarytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-209-489/2015 ir kt. ).

Patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, tokio pobūdžio pažeidimų teisėjų kolegija nenustato.

Apeliacinės instancijos teismas išdėstė argumentus dėl liudytojų A. L., K. P. ir G. A. parodymų įrodomosios reikšmės atkreipdamas dėmesį, kad tiesiogiai kyšio reikalavimo metu šios liudytojos nedalyvavo, o tik atpasakojo aplinkybes, kurias girdėjo iš M. Ž.. Nesant pokalbio telefonu tarp L. R. ir M. Ž. įrašo, minėtų liudytojų parodymai įvertinti atsižvelgiant į jų turinį, reikšmę įrodinėtinoms aplinkybėms ir juos palyginus tarpusavyje bei su M. Ž. parodymais. Esant tokiai situacijai, kai asmenys šneka telefonu, o kiti klauso tik vieno šnekančiojo, daryti išvadą, kokio būtent turinio pokalbis įvyko, galima tik turint patikimų duomenų, paneigiančių kaltininko versiją apie pokalbio turinį.

Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos tiek M. Ž., tiek L. R. parodymai ir nurodyti bylos duomenys, kuriais šis teismas vadovavosi nustatydamas M. Ž. emocinę būseną pokalbio su L. R. metu. Nuosprendyje taip pat išdėstyti bylos medžiaga patvirtinti duomenys apie L. R. asmenybę. Prokuroro kasacinio skundo argumentai, kad buvo būtina remtis vien M. Ž. parodymais, kad L. R. asmenybė nebuvo tinkamai atskleista, nerodo BPK 20 straipsnio pažeidimo.

Kasatorius pateikia garso įrašo, daryto M. Ž. atnešus L. R. pinigus, turinio analizę ir pateikia šio įrašo vertinimą. Tačiau toks vertinimas nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl to, kad įraše nepakanka informacijos, patvirtinančios L. R. kaltę priėmus kyšį. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą pagrindė atkreipęs dėmesį į pokalbio informatyvumą, į tai, kad pokalbio pradžioje abi dalyvės neužsiminė apie M. Ž. atneštus pinigus, voko su pinigais padėjimo aplinkybes. Šis teismas analizavo ir vėlesnio A. L., L. R., G. A., M. Ž. pokalbio turinį ir gretino jį su aplinkybėmis, kurias nurodė liudytojos, bei L. R. nurodyta įvykio versija.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad privačių asmenų teisė rinkti ir teikti į baudžiamąjį procesą duomenis, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (pvz., BPK 91, 98 straipsniai), turi svarbią reikšmę ginant atitinkamų asmenų teises ir prisidedant prie veiksmingesnio nusikalstamų veikų išaiškinimo teisingumo vykdymo baudžiamosiose bylose.

Tai aktualu atsižvelgiant į korupcinių nusikalstamų veikų specifiką (jų latentiškumą, padarymo mechanizmą, kaltininko bendravimo su nukentėjusiuoju pobūdį ir kt.). Tačiau, nepaneigiant nurodytos privačių asmenų teisės svarbos, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tais atvejais, kai tokiai teisei įgyvendinti fiksuojant galimai daromos nusikalstamos veikos aplinkybes reikia atlikti veiksmus, kurie dėl savo turinio, sudėtingumo, trukmės ir kitų ypatumų yra panašūs į baudžiamojo proceso įstatyme reglamentuojamus neviešo pobūdžio tyrimo veiksmus, atitinkami asmenys, užuot ėmęsi privačios iniciatyvos, esant praktinei galimybei, turėtų pirmiausia apsvarstyti kreipimąsi į kompetentingas teisėsaugos institucijas, turinčias reikiamą patirtį ir žinių apie įrodymų rinkimo tvarką ir jų vertinimą teisme. Tokia nuostata grindžiama tiek asmenų teisių apsaugos, tiek teisingumo vykdymo, būtent vėlesnio duomenų, reikalingų įrodyti asmens kaltumą padarius korupcinę nusikalstamą veiką, vertinimo baudžiamojoje byloje interesais. Kvalifikuoti teisėsaugos pareigūnai, kurių tiesioginė pareiga atskleisti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, skirtingai negu nepatyrę privatūs asmenys, turi galimybes organizuoti ir įgyvendinti neviešo pobūdžio tyrimo veiksmus taip, kad iš tikrųjų pavyktų gauti nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti svarbių kaltinančių duomenų. Nagrinėjamoje byloje atskirų liudytojų, o ne kompetentingų teisėsaugos institucijų, iniciatyva atlikto įrodymų rinkimo eiga ir jų įrodomoji reikšmė akivaizdžiai tai parodo.

BK 225 straipsnio 1 dalyje numatytas teisėtas veikimas ar neveikimas vykdant įgaliojimus siejamas su tuo, kad kyšio gavėjas veikia savo įgaliojimų ribose, nepažeisdamas teisės aktų, o BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytas neteisėtas veikimas ar neveikimas vykdant įgaliojimus reiškia, kad už kyšį valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pažeis teisės aktus ar viršys įgaliojimus. Toks pat šio požymio aiškinimas pateiktas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, taip pat nurodytos byloje nustatytos aplinkybės ir išdėstytos pagrįstos abejonės dėl L. R. inkriminuoto neteisėto veikimo. Tačiau, nesant įrodytų L. R. kyšio reikalavimo ir priėmimo faktų ir apeliacinės instancijos išvadų dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, ginčas dėl to – už dėstytojos teisėtą ar neteisėtą veikimą – tokio kyšio buvo reikalauta ir prokuroro skundo argumentai dėl veikos, už kurią duoti pinigai, teisėtumo ar neteisėtumo požymio teisės taikymo aspektu netenka reikšmės.

Taigi nėra pagrindo daryti išvadų, kad naujame išteisinamajame nuosprendyje byloje surinkti įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o išskirtinis prioritetas atiduotas vien išteisintosios L. R. parodymams, kad vertinant įrodymus padarytos akivaizdžios klaidos dėl įrodymų turinio ir neišdėstyti teisiniai argumentai dėl atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimo.

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje.

Apeliacinės instancijos teismas laikėsi teismų praktikos suformuotų reikalavimų, kad toks nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra įrodytas, pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, įsitikinus jų patikimumu, o ne prielaidomis ir spėjimais, o kilusios abejonės, kurių negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamosios naudai. Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-544/2005, 2K-455/2014).

Darytina bendra išvada, kad, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribas, kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo naujo išteisinamojo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių šį sprendimą reikėtų naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gintaro Jasaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Eligijus Gladutis

Aldona Rakauskienė

Tomas Šeškauskas