Administracinė byla Nr. A-482-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-05665-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–10), kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 14 492,75 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. vasario 21 d. iki 2012 m. kovo 5 d. buvo kalinamas šiurkščiai pažeidžiant jo teises, todėl jam buvo padaryta žala. Neturtinę žalą padarė Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) bei Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), kuris pagal kompetenciją privalo spręsti klausimus, susijusius su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų tinkamų gyvenimo sąlygų užtikrinimu. Pareiškėjo teises pažeidė šios kalinimo sąlygos:

1) Lukiškių TI-K kamerose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Lukiškių TI-K iš viso yra 399 gyvenamosios kameros ir 5 sekcijos. Iš tardymo izoliatoriui skirtų 236 kamerų tik 19 galima laikyti daugiau nei vieną asmenį. Kitų 217 kamerų ir 23 karantino kamerų, bei tardymo izoliatoriui kartais naudojamų 15 areštinių kamerų plotai yra nuo 5,33 kv. m iki 8,22 kv. m. Atsakovas sąmoningai klaidina teismą, nes deklaruoja ne gyvenamąjį kameros plotą, o pateikia daug didesnius skaičius, įskaičiuoja gyvenamajam plotui nepriskirtiną sanitarinį mazgą. Visose kamerose įrengti sanitariniai mazgai nėra nei atskirti nuo gyvenamojo kameros ploto, nei įrengti atskirose patalpose. Remiantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punktu, sanitarinio mazgo užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į gyvenamąjį kameros plotą. Sanitariniai mazgai kamerose užima didesnį nei 2 kv. m plotą. Visose vienvietėse kamerose neteisėtai įrengtos 3–5 lovos. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, kalinimo sąlygos pripažįstamos netinkamomis, kai asmeniui tenka mažiau nei 4 kv. m kameros ploto ir nėra sudaroma galimybė praleisti ne kameroje mažiausiai 8 valandas per parą. Be to, kamerų gyvenamąjį plotą mažina ir jose esantys baldai.

2) Lukiškių TI-K kalinamiems asmenims jokia veikla ne kamerose nėra organizuojama, o pasivaikščioti asmenys išvedami tik vieną valandą per parą. Lukiškių TI-K antrajame korpuse iš pasivaikščioti norinčių asmenų yra atvirai tyčiojamasi – pasivaikščioti siūloma eiti iš karto po signalo keltis (6 val. ryto), dar prieš pusryčius.

3) Sanitariniai mazgai nei atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, nei apskritai oro šalinimo sistemos neturi, todėl visose Lukiškių TI-K kamerose tvyro išvietės smarvė. Pasinaudoti tualetu žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis nėra galimybės. Tualetai įrengi tiesiai priešais įėjimo duris, todėl tiek kameros stebėjimo langelis, tiek durys asmeniui naudojantis tualetu gali būti bet kuriuo momentu atidaryti. Prižiūrėtojomis Lukiškių TI-K dirba ir moterys. Be to, visose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos nebuvo. Kamerų viduje buvo specialiai įrengtos papildomos grotos, kad kalinami asmenys negalėtų pasiekti lango, jo atidaryti ar uždaryti. Vasarą nebūdavo galimybių vėdinti patalpų per langus, todėl buvo tvanku ir karšta, o žiemą nebūdavo galimybių langus užsandarinti, todėl buvo šalta ir drėgna. Žiemą temperatūra būdavo mažesnė nei 18°C.

4) Visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nuo lubų krisdavo tinkas, kalkės ir dažų atplaišos, ypač intensyvus lubų dangos byrėjimas buvo karantino patalpose. Gyvenamųjų kamerų grindys buvo suirusios ir išdaužytos, nuo jų nuolat kildavo cemento dulkės. Grindų, sienų ir lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos nebuvo lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Kamerų sienos buvo paveiktos pelėsio, o karantino kamerų patalpos nebuvo valomos, jose nėra valymo inventoriaus, valymo ir dezinfekavimo priemonės neišduodamos. Asmenys yra priversti rūbus skalbti ir džiovinti kamerose, todėl jose tvyrojo didžiulė drėgmė. Nėra galimybių valyti kamerų sienas ir lubas, kadangi valymo ir dezinfekavimo priemonės neišduodamos, todėl ant kamerų sienų ir lubų veisiasi pelėsis.

5) Beveik visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo tarakonų. Lukiškių TI-K nėra sanitarinės švaryklos, vietoje jos sudaroma formali galimybė pasinaudoti dušu, tačiau nei muilas, nei rankšluostis neišduodami. Prieš asmenis, pageidaujančius nusiprausti duše, naudojamas psichologinis smurtas – iš jų įžūliai tyčiojamasi, liepiant neštis į dušą visus savo turimus daiktus ir net išduotą minkštąjį lovos inventorių. Dušai Lukiškių TI-K korpusuose įrengti standartinėse nuo 5,23 iki 7,35 kv. m ploto kamerose. Dušuose nėra nei atitvertos dalies, nei vietos, kur būtų galima susidėti daiktus ar pasikabinti rūbus, todėl viską tenka dėti ant žemės. Grįžus iš dušo, visi turėti daiktai ir minkštasis lovos inventorius būna šlapi.

6) Perpildytose kamerose pareiškėjas buvo laikomas ir su hepatito nešiotojais, taigi buvo sąmoningai sukuriamas pavojus susirgti užkrečiamosiomis ligomis, daroma žala sveikatai.

7) Lukiškių TI-K čiužinio ir antklodės eksploatavimas be užvalkalų yra tapęs norma, antra paklodė, antras pagalvės užvalkalas ir antras rankšluostis nėra išduodamas. Atvykusiems asmenims įsakmiai liepiama pasirašyti armatūrinėje kortelėje į maždaug 10–12 tuščių grafų, neaiškinant, už ką jie pasirašo, po to priklausantis inventorius neišduodamas. Atsisakiusiems pasirašyti tuščiose grafose, grasinama drausminėmis nuobaudomis už pareigūnų nurodymų nevykdymą. Lukiškių TI-K administracija atvirai tyčiojasi iš įkalintų asmenų, atsisako vykdyti pareigą išduoti privalomą lovos inventorių iš karto atvykus į įkalinimo įstaigą ir šią pareigą atlieka tik po rašytinio prašymo svarstymo procedūros. Visą tą laiką asmuo yra priverstas naudotis purvinu minkštuoju lovos inventoriumi be paklodės ir be pagalvės užvalkalo bei rankšluosčio. Iš vatos pagamintas minkštasis lovos inventorius negali būti skalbiamas, o sausojo (cheminio) valymo galimybių Lukiškių TI-K neturi. Minkštasis lovos inventorius geriausiu atveju yra tik dezinfekuojamas, tačiau dezinfekavimas nepašalina į minkštąjį lovos inventorių įsigėrusio prakaito, kūno riebalų ir purvo, todėl kalinamiems asmenims išduodamas minkštasis lovos inventorius yra pasibaisėtinos būklės, purvinas, blizgantis nuo įsigėrusių į medžiagą kūno riebalų ir prakaito. Vertimas naudotis tokiu lovos inventoriumi yra nežmoniškas elgesys ir žmogaus orumo žeminimas.

8) Lukiškių TI-K rūbai neskalbiami, tačiau privati bendrovė formaliai teikia komercinę rūbų skalbimo paslaugą. Šios paslaugos įkainiai yra specialiai nustatyti tokie, kad paslauga nebūtų jokių galimybių naudotis – nustatytos rūbų skalbimo kainos viršija naujų rūbų kainą parduotuvėse. Be to, komercinė paslauga teikiama nekokybiškai, o Lukiškių TI-K administracija jokios atsakomybės neprisiima. Lukiškių TI-K kalinamų asmenų darbinėmis pajamomis neaprūpina, socialinių pašalpų bei išmokų iš paramos fondo neteikia, taigi net ir teorinių galimybių pasinaudoti komercine rūbų skalbimo paslauga nėra. Rūbai turi būti skalbiami ir džiovinami nemokamai – priešingu atveju įkalinimo įstaigoje yra sukuriama antisanitarinė aplinka. Kadangi Lukiškių TI-K administracija minėto higienos normos reikalavimo piktybiškai nevykdo, kalinami asmenys yra priversti rūbus skalbti ir džiovinti gyvenamosiose kamerose, kur rūbai ne išdžiūsta, bet supūna, kamerose kaupiasi drėgmė.

9) Lukiškių TI-K neišduodamos higienos priemonės ir privalomas inventorius – muilas, tualetinis popierius, skutimosi peiliukai, dantų pasta, dantų šepetėlis, čiužinys, antklodė, pagalvė ir jų užvalkalai, paklodė, rankšluostis, indų plovimo bei patalpų valymo priemonės. Nesudarius tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjui buvo padaryta 14 492,75 Eur žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 15–22) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už nuo 2011 m. vasario 21 d. iki 2012 m. kovo 5 d., tačiau skundą dėl žalos atlyginimo surašė 2014 m. gruodžio 18 d. Atsižvelgdamas į tai, atsakovo atstovas prašė A. V. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. 2011 m. kovo 22 d. ryte, 2011 m. gegužės 26 d. ryte, 2011 m. liepos 8 d. vakare, nuo 2011 m. liepos 9 d. iki 2011 m. liepos 12 d., 2011 m. liepos 13 d. ryte ir 2011 m. liepos 22 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, galima naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, o didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti 29. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 1 skyriaus 11.1 punkte yra nurodytas didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti – 300 asmenų (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie palikti atlikti ūkio darbus. Nuo 2014 m. gegužės mėnesio Lukiškių TI-K leistinas laikyti asmenų skaičius nėra viršijamas. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti, už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, už esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvaros sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.

Lietuvos higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ skirsnyje „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos: tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ yra nurodyta, kokie baldai ir inventorius turi būti kamerose. Šiame skirsnyje nėra nurodyta, kad kamerose turi būti veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė).

Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, III skirsnio 14.1 punktą, langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir bando permesti daiktus, raštelius ar pan. iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

Kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia mokamas skalbimo paslaugas. Naudotis tokia paslauga yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga. Suimtasis ar nuteistasis, norintis pasinaudoti teikiama paslauga, užpildo prašymą. Planuodamas paslaugą jis turi atsižvelgti į jo esamą asmeninėje sąskaitoje pinigų sumą bei planuojamus maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pirkimus. Jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, jis gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai.

Norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, turi parodyti savo iniciatyvą pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. A. V., būdamas Lukiškių TI-K, turėjo galimybę kiekvieną dieną bendrauti su jo kameras kuruojančiu Socialinės reabilitacijos būrio viršininku, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek savo, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę ir teisinę literatūrą bei periodinę spaudą. Pareiškėjas kiekvieną dieną buvo vedamas į pasivaikščiojimą gryname ore, kur turi galimybę užsiimti fiziniu lavinimu, sportu.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pasivaikščiojimas gryname ore, yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga. Pareiškėjo teiginiai, kad pasivaikščioti suimtieji vedami 6 valandą ryte, iš karto kai atsikelia, neatitinka tikrovės. Suimtieji (nuteistieji) asmenys į pasivaikščiojimus vedami pagal Lukiškių TI-K nustatytą dienotvarkę, pradedant nuo 6.30 val.

A. V. skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nuskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo ir judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio jis pateko į laisvės atėmimo vietą. A. V. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės. Sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu (b. l. 62–72) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė A. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 430 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. V. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Dėl ieškinio senaties

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.

Pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo surašė 2014 m. gruodžio 18 d., o paštu jį išsiuntė 2014 m. gruodžio 23 d. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašo, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po trejų metų nenurodo, laikoma, kad A. V. teisę į žalos atlyginimą turi nuo 2011 m. gruodžio 23 d. Taigi, laikotarpiui iki 2011 m. gruodžio 22 d. įskaitytinai jis praleido senaties terminą. Šiuo teismo sprendimu pareiškėjui padarytos neturtinės žalos vertinimo periodas yra nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. kovo 5 d.

Dėl kamerų ploto reikalavimų

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tai pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kadangi minėtoje teisės normoje nustatyta, kad sanitarinės patalpos turi būti atskiros, atskiros patalpos plotas negali būti įskaičiuojamas į asmeniui kameroje skiriamą plotą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas, atėmus sanitariniam mazgui skirtą plotą, dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. kovo 5 d., A. V. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 303 ir Nr. 310. Šių kamerų plotai atitinkamai yra 8,02 kv. m ir 7,77 kv. m, taigi net neatėmus sanitariniam mazgui skirto ploto, šiose kamerose daugiausia galėjo būti laikomi 2 asmenys, tačiau buvo laikomi 3–4. Laikant pareiškėją Lukiškių TI-K visą ginčo laikotarpį, t. y. 74 dienas, buvo pažeisti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai.

Dėl Lukiškių TI-K perpildymo

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.1.3 punkte nustatyta, kad Lukiškių TI-K didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 625 asmenų. Lukiškių TI-K nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kalėjimai yra perpildyti. Kalėjimo perpildymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes mažėja vienam asmeniui skiriamo ploto skaičius, blogėja aprūpinimas, trumpėja maudymosi duše galimybė, tenka mažiau darbuotojų, juos sunkiau pakviesti, gauti reikalingas paslaugas. Kalėjimų perpildymas kaip didelė problema pažymima Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Asmenų laikymo areštinėse ir pataisos namuose standartuose (http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf). Šio komiteto 2008 m. balandžio 21–30 raporto Lietuvos Respublikos Vyriausybei 34 punkte Lietuvos valdžiai rekomenduota imtis priemonių sumažinti kalėjimų perpildymą, laikantis Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų, ypač rekomendacijos (2006)13 dėl kardomojo kalinimo sąlygų ir apsaugos nuo piktnaudžiavimo bei rekomendacijos (99)22 dėl kalėjimų perpildymo ir kalinių skaičiaus didėjimo. To paties raporto 44 punkte pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K, komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pažymėjo, kad bendrai kalėjimo perpildymas ir skurdžios sąlygos gali būti laikomos nežmonišku ir žeminančiu elgesiu.

Dėl baldų, vietos kamerose ir pasivaikščiojimų

Kaip jau minėta, teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2015 m. balandžio 7 d. pažymoje Nr. 24-2258 nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nuo Nr. 104 iki Nr. 200 ir kamerose nuo Nr. 262 iki Nr. 356 yra stalas, 4 lovos, 2 kėdutės, lentyna maisto produktams laikyti ir 4 viršutinių drabužių pakabos. Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m, stalo – apie 0,6 m x 0,5 m, kėdutė užima 0,07 kv. m plotą, o sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 m x 0,7 m (b. l. 56). Atsižvelgiant į kamerų plotus, baldai laikytini pakankamais ir neužimančiais per daug vietos, kad jos neužtektų kalinamiems asmenims, laikant juos nepažeidžiant vienam asmeniui nustatyto privalomo ploto reikalavimų.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Taigi, pareiškėjui ploto trūkumas iš dalies buvo kompensuojamas sudarant galimybę pasivaikščioti kiemelyje. Iš atsakovo atstovo pateiktos ir ginčo laikotarpiu galiojusios Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 1-67 patvirtintos Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkės matyti, kad asmenys į pasivaikščiojimus vedami po pusryčių, pradedant nuo 6.30 val. (b. l. 32–35), taigi pareiškėjo teiginiai, kad pasivaikščioti siūloma eiti 6 val. ryto dar prieš pusryčius, neatitinka tikrovės.

Dėl tualeto ir sanitarinio mazgo

Pareiškėjas nurodė, kad tualetai įrengti taip, kad nėra jokio privatumo ir kiti asmenys gali matyti gamtinių reikalų atlikimą. Be to, sanitarinis mazgas neturi atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos ir apskritai neturi jokios sistemos, todėl kamerose tvyro smarvė.

Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 10 d. patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-1031 matyti, kad kameroje Nr. 310 yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo kameros gyvenamosios patalpos atskirtas betonine sienele (b. l. 25–26). Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2015 m. balandžio 7 d. pažymoje Nr. 24-2258 nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa su klozetu nuo likusios kameros dalies atitverta 1,5 metro aukščio pertvara (b. l. 56). Teismo nuomone, tokia tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Lietuvos higienos normos HN76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktas nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas.

Dėl aprūpinimo higienos reikmenimis bei patalyne ir skalbimo paslaugų

Nuteistųjų ir suimtųjų materialinis buitinis aprūpinimas Lukiškių TI-K vykdomas vadovaujantis teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kuriame nustatytos vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Pagal šio teisės akto nuostatas, nuteistiesiems vyrams išduodama antklodė, čiužinys, pagalvė, du užvalkalai pagalvėms, 4 paklodės, 2 rankšluosčiai, 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, tualetinis popierius, priemonės indams plauti. Dantų pastos ir dantų šepetėlių išdavimas nustatytas tik suimtiesiems. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Kada šios priemonės turi būti išduodamos, teisės aktai nenustato, tačiau, kadangi tokios priemonės yra reikalingos kiekvieną dieną, daroma išvada, kad jos turi būti išduotos nedelsiant, tą pačią dieną, kai asmuo sulaikomas ir uždaromas į kamerą. Kadangi Lukiškių TI-K higieninių priemonių išdavimo momento, kurį nurodė pareiškėjas, nepaneigė, laikoma, kad patalynė pareiškėjui išduota pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktą.

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 10 d. patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-1031 matyti, kad atlikus patikrinimą 2012 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, t. y. pareiškėjui jau nebūnat Lukiškių TI-K, nustatyta, Lukiškių TI-K miegui skirtas minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas įstaigoje įrengtoje dezinfekcinėje kameroje. Dezinfekcijos kameros darbo žurnale registruojama dezinfekcijos data, dezinfekuojamo inventoriaus pavadinimas, kiekis, dezinfekcijos trukmė, pridavusio ir priėmusio minkštąjį inventorių dezinfekcijai parašai ir atsakingo vykdytojo parašas. Lukiškių TI-K yra atskira patalpa švariems skalbiniams ir minkštajam inventoriui laikyti. Patalpoje yra atskiros vietos švariam minkštajam inventoriui ir lovos baltiniams sudėti. Patikrinimo metu Lukiškių TI-K kameroje Nr. 310 esanti lovos patalynė buvo vizualiai geros būklės, nesuplyšusi (b. l. 25–26). Kitų duomenų nėra pateikta. Pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių higienos priemonių ir patalynės neišdavimą bei patalynės netinkamumą naudoti, nepateikė. Ginčo laikotarpiu jis dėl šių galimai padarytų pažeidimų nei į Lukiškių TI-K administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Taigi, šių faktų dėl praėjusio ilgo laiko nustatyti negalima. A. V. teiginiai, kad armatūrinėje kortelėje pasirašydavo tuščiose grafose, atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 67 punktą lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Jokių įrodymų, patvirtinančių šių teisės aktų pažeidimą, byloje nėra. Tiek Lukiškių TI-K, tiek A. V. nurodė, kad įstaigoje sudaroma galimybė naudotis mokamomis skalbimo paslaugomis. Teismo nuomone, atsakovo atstovas tinkamai vykdo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkto nuostatą, pagal kurią laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Dėl kitų kalinimo sąlygų

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 41 punkte nustatyta, kad sanitarinėje švarykloje turi būti įrengiamas nusirengimo kambarys, dušas, dezinfekavimo kameros patalpa, apsirengimo kambarys, švarios patalynės sandėlis, valymo inventorius, plovimo ir dezinfekavimo priemonių laikymo patalpa. Nors A. V. nurodė, kad duše nebuvo atitvertos dalies daiktams susidėti, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Dėl netinkamos sanitarinės švaryklos pareiškėjas nei į Lukiškių TI-K administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, todėl šiuo metu negalima nustatyti, kaip ši patalpa atrodė A. V. kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpiu.

Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2015 m. balandžio 7 d. pažymoje Nr. 24-2258 nurodė, kad visos kameros vėdinamos natūraliai per langą (b. l. 56). Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu buvusios temperatūros, drėgnumo bei kitų duomenų. Taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių kamerų būklę ar valymo inventoriaus bei valymo priemonių išdavimą 2011 m. gruodžio 23 d. – 2012 m. kovo 5 d. laikotarpiu. Kadangi dėl netinkamos kamerų būklės ar kitų kalinimo sąlygų A. V. nei į Lukiškių TI-K administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, darytina išvada, kad sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Aptariamų faktų dėl praėjusio ilgo laiko nustatyti negalima.

Aplinkybių dėl jo laikymo su hepatito nešiotojais pareiškėjas plačiau neargumentavo. Jis nepaaiškino, su kuo konkrečiai ir kada buvo laikomas, iš kur jam žinoma informacija apie tai, kad tam tikri asmenys yra hepatito nešiotojai, ar tai buvo žinoma įkalinimo įstaigos administracijai. Taigi nurodytas A. V. teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklų 14.1 punktu, lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Atsakovo atstovas paaiškino, kad tam, jog metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad vidinės grotos dedamos dėl saugumo ir siekiant užkirsti kelią nuteistiesiems daryti pažeidimus, o ne siekiant iš jų tyčiotis bei žeminti nuteistųjų orumą.

Kaip teisingai pažymėjo Lukiškių TI-K, norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje asmenys turi parodyti savo iniciatyvą: pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Byloje nėra jokių įrodymų, kad A. V., būdamas Lukiškių TI-K, kreipėsi į Socialinės reabilitacijos būrio viršininką ar kitus pareigūnus ir išreiškė norą užsiimti kokia nors veikla, tačiau jam nebuvo leista tai padaryti. Pareiškėjas kiekvieną dieną buvo vedamas pasivaikščioti į lauką, kur turėjo galimybę užsiimti fiziniu lavinimu, sportu.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K dėl dezinsekcijos, deratizacijos yra sudaręs sutartį su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi (2012 m. gegužės 18 d. pavadinimas pakeistas į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“; b. l. 39–41, 42). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių. Tai rodo, jog Lukiškių TI-K buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui. Teismui nėra pateikta duomenų, kad kamerose būtų buvę kenkėjų, todėl šio fakto dėl praėjusio ilgo laiko nustatyti negalima.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų, tualeto tinkamo neatskyrimo bei patalynės iš karto atvykus į įkalinimo įstaigą neišdavimo. Lukiškių TI-K teigia, kad tinkamai laikytis kalinimo tvarkos trukdė per mažas finansavimas. Ši aplinkybė teisinės reikšmės neturi, nes ja gali būti grindžiamas tik klausimas dėl kaltės buvimo, tuo tarpu atlyginant žalą pagal CK 6.271 straipsnį, kaltė nėra svarbi. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje įtvirtinta, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Motyvas dėl galimumo daryti įtaką suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui galėtų būti reikšmingas sprendžiant Lukiškių TI-K, o ne valstybės atsakomybės klausimą. Valstybė turi pareigą užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas ir vykdyti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį prisiimtus įpareigojimus.

Pareiškėjas prašo priteisti 14 492,75 Eur neturtinės žalos atlyginimą. A. V. nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas, tačiau pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Lukiškių TI-K pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas bei taip sukėlus jam nepatogumus ir emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, A. V. subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 430 Eur. A. V. reikalavimas priteisti 14 492,75 Eur neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Nustatant žalos atlyginimo dydį, įvertinami Lietuvos Respublikoje nustatyti socialinių išmokų bei darbo užmokesčio dydžiai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pagrindiniai socialiniai rodikliai, skelbiami http://www.sodra.lt/lt/situacijos/statistika/pagrindiniai-socialiniai-rodikliai, rodo, jog vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą 2015 m. vasario mėnesį sudarė 251,49 Eur. Minimali mėnesinė alga, neatskaičius mokesčių, nuo 2015 m. sausio 1 d. sudaro 300 Eur. Žalos atlyginimas už netinkamas sąlygas negali būti prilyginamas vidutinei senatvės pensijai arba darbo užmokesčiui, kadangi tai prieštarautų teisingumo principui. Kadangi neturtinę žalą pareiškėjui sukėlė Lukiškių TI-K darbuotojų veiksmai, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, šios žalos atlyginimas turi būti priteisiamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo.

III.

Pareiškėjas A. V. apeliaciniu skundu (b. l. 76) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą pakeisti ir jo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas priteisė per mažą sumą neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 81–83) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą atsakovas grindė iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui A. V. už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 21 d. iki 2012 m. kovo 5 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, t. y. priteisė A. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 430 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau kitą skundo dalį atmetė. Be to, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje atsakovo prašymu taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, vertino jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. kovo 5 d.

Iš apeliacinio skundo turinio (b. l. 76) matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka tik su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo jam priteisti iš atsakovo visą neturtinės žalos dydį, kurį nurodė savo skunde, t. y. 14 492,75 Eur. Taigi apeliantas akcentuoja per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo analizuotomis jo skunde nurodytomis antisanitarinėmis kalinimo sąlygomis.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015). Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, remiasi EŽTT ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime taikytu senaties terminu, taip pat teismo išvadomis dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamos vietos kamerose, tualeto tinkamo neatskyrimo nuo gyvenamosios kameros dalies, pasivaikščiojimų trukmės, aprūpinimo higienos reikmenimis, skalbimo paslaugų bei dėl kitų kalinimo sąlygų (netinkama sanitarinė švarykla, drėgmė, oro vėdinimo sistemos nebuvimas ir kt.) vertinimu, todėl šiais aspektais teismo sprendime išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi naujausioje LVAT praktikoje, formuojamoje iš esmės analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2330-624/2015, Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015; 2016 m. sausio 18 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2538-624/2015; 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.).

Minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodo tik, jo manymu, per mažą pirmosios instancijos teismo jam priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumą. Jo teigimu, 430 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma pažeidžia žmogaus teises, teisingumo principą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1  punkte buvo numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš atsakovo teismui pateiktų duomenų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu (nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. kovo 5 d.), iš viso 74 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. pareiškėjui minėtu laikotarpiu teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto (b. l. 15–22). Atsižvelgiant į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta.

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Svarbu tai, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (skirtingose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015).

Pažymėtina, kad praktikoje administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. 2011 m. gruodžio – 2012 m. kovo mėnesiais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 800 Lt (231,70 Eur) minimalus darbo užmokestis); taip pat į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015) nurodoma, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 14 492,75 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje yra priteisiama retai ir tik už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata (ar net gyvybė), vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje byloje dėl vaikui padaryto sveikatos sutrikdymo priteisė 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma, ir nutarė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl padarytos žalos sveikatai priteisė 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimą. Bylose dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam dažnai priteisiama 45 000–90 000 Lt (13 032,90–26 065,80 Eur) neturtinės žalos dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228/2007; 2008 m. sausio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008; 2015 m. kovo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-193-507/2015; kt). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372-942/2015 eismo įvykio metu asmens patirtą neturtinę žalą, kai jo sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta, įvertino 7 000 Lt (2 027,34 Eur). Kelių eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai teismų praktikoje svyruoja nuo 15 000 Lt (4 344,30 Eur) iki 150 000 Lt (43 443 Eur) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-541-511/2015).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Todėl sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri, kaip minėta, patiriama individualiai (žr., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi jam priteistos sumos dydį, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, nes gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis ir tam tikru laikotarpiu žymiai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir nepatogumus (74 paras pareiškėjas kartu su kitais dviem arba trim asmenimis praleido kamerose, kurių plotas 8,02 kv. m ir 7,77 kv.m). Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad pareiškėjas turėjo naudotis tualetu, kuris nuo bendros kameros erdvės atskirtas vos 1,5 m aukščio sienele, ribojo pareiškėjo privatumą ir sukėlė jam nemalonius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą.

Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti ir pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą (t. y. 14 492,75 Eur), kadangi minėtas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas (1 val. per dieną skirta pasivaikščioti gryname ore, nuteistiesiems sudaroma galimybė sportuoti, b. l. 29, 31, 33–35, 37–38), o byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų ar galimybių užsiimti visuomenine ar kita naudinga veikla; nenustatyta ir tai, kad pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio (t. y. 14 492,75 Eur) neturtinė žala.

Taigi, atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri nagrinėjamu atveju vertinama 600 Eur. Teisėjų kolegijos manymu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistą 430 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidina iki 600 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti: pareiškėjui A. V. (A. V.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistą 430 Eur sumą padidinti iki 600 Eur (šešių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė