Civilinė byla Nr. e2A-201-407/2021
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00101-2020-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.2.4.1.1; 2.6.1.6.1; 2.6.6.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vitaterma“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vitaterma“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Polonezas“ dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Vitaterma“ prašė pripažinti negaliojančiu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Polonezas“ 2019 m. rugsėjo 30 d. atliktą 51 974,82 Eur priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, priteisti iš atsakovės ieškovei 51 974,82 Eur įsiskolinimą už atliktus rangos darbus, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. spalio 30 d. nutartimi iškėlė UAB „Vitaterma“ bankroto bylą. Nemokumo administratorius nustatė, kad 2018 m. rugsėjo 17 d. ieškovė su atsakove sudarė statybos rangos sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti sutartus statybos darbus objekte Kaune, Vytauto pr. 23; 2019 m. kovo 6 d. ieškovė ir atsakovė sudarė statybos rangos sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti sutartus statybos darbus objekte Kaune, Tenorų g. 3. Iki bankroto bylos iškėlimo ieškovė pagal abi sutartis atliko darbų už 581 718,14 Eur (be PVM) sumą. Atsakovė šių sutarčių pagrindu iš viso yra sumokėjusi ieškovei 529 743,32 Eur, todėl likusi sumokėti suma – 51 974,82 Eur.
3. Atsakovė, pareikšdama 82 850,51 Eur finansinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje, informavo, kad 2019 m. rugsėjo 30 d. vienašališkai įskaitė ieškovės ir atsakovės priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Atsakovė savo reikalavimą grindė patirtais 134 824,89 Eur nuostoliais dėl ieškovės netinkamai atliktų darbų ir vienašališkai nutrauktų sutarčių. Atsakovei atlikus vienašalį 51 974,82 Eur įskaitymą, reikalavimo suma sudaro 82 850,51 Eur.
4. Ieškovė nurodė, kad atlikdama ginčijamą įskaitymą, atsakovė žinojo (turėjo žinoti), kad Kauno apygardos teisme yra priimtas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Vitaterma“. Šiuo sandoriu pažeistos tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 7 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punkto imperatyvios nuostatos, todėl įskaitymo sandoris pripažintinas negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.
5. Ieškovė minėtą įskaitymo sandorį ginčijo ir actio Pauliana (Pauliano ieškinys) (CK 6.66 straipsnio) pagrindu. Nurodė, kad tam yra visos būtinos sąlygos: sandorio sudarymo metu ieškovė jau buvo nemoki; atsakovė neprivalėjo sudaryti tokio sandorio; atsakovė buvo nesąžininga, nes žinojo apie ieškovei inicijuotą restruktūrizavimo bylą ir jos prastą finansinę padėtį; ieškinio senaties terminas nepraleistas.
6. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovės finansinis reikalavimas nepagrįstas. Ieškovė minėtų sutarčių nenutraukė, todėl atsakovė nepagrįstai taikė sutartyse numatytas baudas. Taip pat nėra įrodymų, kad ieškovės atlikti darbai turi defektų, kuriuos šalindama atsakovė patyrė nuostolių. Atsakovė į defektinį aktą įtraukė darbus, kurių ieškovė neatliko ir apmokėti už juos nereikalavo. Atsakovė nepagrįstai sulaikė ieškovei mokėtiną 51 974,82 Eur sumą, remdamasi sutarčių 11.3 ir 11.4 punktais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apygardos teismas 2020 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
8. Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog iš viso pagal sutartis ieškovė yra atlikusi darbų už 581 718,14 Eur (be PVM) sumą, o atsakovė yra apmokėjusi 529 743,32 Eur. Taigi, likusi neapmokėta suma už atliktus darbus sudaro 51 974,82 Eur (581 718,14 - 529 743,32). Teismas nustatė, kad ieškovė statybos objektuose nebaigė darbų arba darbus atliko su trūkumais, baigtų statybos darbų nustatytais terminais neperdavė pagal darbų priėmimo–perdavimo aktą, kaip tai buvo numatyta sutarčių 3.3 ir 6 punktuose. Teismas pažymėjo, kad šalys, sudarydamos sutartis (12.8 ir 12.9 punktai), susitarė dėl baudų (10 ir 15 procentų dydžio nuo bendros darbų kainos) už sutarties nutraukimą prieš terminą ne dėl užsakovės kaltės, nepagrįsto darbų vykdymo nepradėjimo, darbų sustabdymo, jei tai iš esmės atitinka ar nulemia sutarties nutraukimą. Kadangi ieškovė įsipareigojimų pagal sutartis neįvykdė, statybos darbų nebaigė, tai reiškia sutarties nutraukimą, atsakovė taikė ieškovei nustatyto dydžio baudas (63 006,52 Eur baudą pagal 2018 m. rugsėjo 17 d. sutartį ir 14 335,54 Eur baudą pagal 2019 m. kovo 6 d. sutartį), 2019 m. rugsėjo 12 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. POL 1025139 bendrai 63 006,52 Eur sumai, ir 2019 m. rugsėjo 30 d. atliko vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymą 51 974,38 Eur sumai.
9. Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo ginčijamą įskaitymą pripažinti negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog šalys turėjo viena kitai abipusių teisių ir pareigų, kad reikalavimai buvo priešpriešiniai, vienarūšiai, galiojantys ir apibrėžti. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad atsakovės reikalavimas nebuvo vykdytinas įskaitymo atlikimo momentu. 2019 m. rugsėjo 12 d. sąskaitoje faktūroje Nr. POL 1025139 nenurodytas 60 006,52 Eur baudos apmokėjimo terminas. Sutarties 12.12 punkte numatyta, kad visos šioje sutartyje nustatytos baudos, kompensacijos ar reikalaujamų atlyginti nuostolių sumos turi būti sumokėtos nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų po aplinkybių joms taikyti atsiradimo arba vienos šalies pagristos rašytines pretenzijos ir dokumentų, įrodančių patirtus nuostolius, pateikimo kitai šaliai dienos, jei kitaip nenumatyta šioje sutartyje. Atsakovė 2019 m. rugsėjo 17 d. raštu pareikalavo sumokėti baudą ne vėliau kaip iki 2019 m. rugsėjo 23 d. Atsakovės nustatytas trumpesnis nei 30 dienų pareikalavimo sumokėti baudą terminas neprieštaravo sutarties 12.12 punktui. Byloje ieškovė nėra pateikusi jokių įrodymų, kad kreipėsi į atsakovę dėl nurodyto termino pratęsimo, baudos mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo ir pan. Teismas sprendė, kad atliktas įskaitymas atitinka visas įskaitymui keliamas sąlygas, CK 6.134 straipsnyje nustatytų įskaitymo draudimų nenustatyta, todėl šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad atliktas įskaitymas prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms.
10. Pasisakydamas dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, teismas konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, o taip pat atsakovės paaiškinimai patvirtina, jog ginčijamą įskaitymą atsakovė CK 6.66 straipsnio prasme privalėjo padaryti tiek pagal rangos sutartis, tiek ir dėl susidariusių faktinių aplinkybių. Teismo vertinimu, įskaitymas nepažeidė kitų kreditorių interesų, nes buvo atliktas iš pagal sutartis sulaikytos sumos. Sutarčių 11.2 ir 11.3 punktuose taip pat numatyta, kad rangovė (ieškovė) neturi ir neturės jokių reikalavimo teisių į nurodytas sumas, kol nėra įvykdytos šiame punkte toliau nurodytos sąlygos – jei rangovė nepateikia užsakovei sutarties 9.1 punkte nurodytos garantijos arba laidavimo rašto. Teismas nustatė, kad ieškovė nėra įvykdžiusi sutartinių įsipareigojimų ir nėra pateikusi garantijų ar laidavimo raštų, todėl ji pagal sutarčių 11.2 ir 11.3 punktus neturėjo ir neturi teisės reikalauti iš atsakovės sulaikytų sumų. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad po įskaitymo atlikimo atsakovė suteikė sau pranašumą prieš kitus ieškovės kreditorius ir / ar atsidūrė geresnėje padėtyje. Teismo vertinimu, vien tik aplinkybės, kad UAB „Vitaterma“ sandorio sudarymo metu turėjo kitų kreditorių ar jos turto daliai buvo taikomas areštas, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumą. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad atsakovė tikrai žinojo tiek apie esančius aukštesnės eilės kreditorius, kurių reikalavimai nėra patenkinti, tiek apie įmonės įsipareigojimų mastą, tiek apie faktą, kad įmonė nėra pajėgi atsiskaityti su visais savo kreditoriais, tiek ir faktą, kad įmonė yra tiek faktiškai, tiek teisiškai nemoki, juolab kad sulaikytos sumos pagal sutartis iki įsipareigojimų įvykdymo yra ir lieka užsakovės (atsakovės) nuosavybė. Nesant visų actio Pauliana taikymo sąlygų, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamą įskaitymą negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Ieškovė BUAB „Vitaterma“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo šiuos argumentus:
11.1. Teismas neįvertino apeliantės argumento, kad įskaitymas atliktas galiojant Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. priimtai nutarčiai civilinėje byloje Nr. eB2-1892-657/2019, kuria buvo sustabdytas apeliantės turto realizavimas ir / ar išieškojimas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad įskaitymai, atlikti priėmus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įmonei, pažeidžia ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies ir CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas.
11.2. Teismas ignoravo aplinkybę, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu yra pripažinusi, jog ginčijamo įskaitymo atlikimo metu neturėjo pareigos sumokėti apeliantei sulaikytų sumų (atsiliepimo į ieškinį 70, 74 punktai). Tai, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 5 punktu, leidžia daryti išvadą, kad pati atsakovė laikė, jog apeliantė neturi galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę ginčijamo įskaitymo atlikimo metu.
11.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė turėjo vykdytiną reikalavimo teisę į apeliantę. Pagal sutartį atsakovė turėjo teisę išskaičiuoti baudą iš apeliantės tik praėjus 30 kalendorinių dienų nuo sąskaitos išrašymo dienos, t. y. 2019 m. spalio 12 d. Galutinis terminas kitai sutarties šaliai sumokėti sutartyje numatytą baudą sueina tik suėjus šiam terminui. CK 6.34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad negalima išreikalauti to, kam atlikti nustatytas terminas, iki šio termino pabaigos. Esant atidedamajam terminui, skolininkui negalima taikyti įskaitymo. Rašte vienašališkai nustatyti trumpesnio, nei nurodyta sutartyje, baudos apmokėjimo termino atsakovė neturėjo teisės.
11.4. Teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-1340-657/2020, yra konstatuota, kad sutartis nebuvo įvykdyta išimtinai dėl apeliantės kaltės, jai neteisėtai vienašališkai nutraukus sutarčių vykdymą. Ši nutartis turi prejudicinę galią šioje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Šalys buvo susitarusios, kad vienašališko sutarties nutraukimo atveju apeliantė moka atsakovei baudą bei atlygina atsakovei jos patirtus nuostolius, ir nenumatė kitų sutarties sąlygų tolesnio galiojimo po sutarties nutraukimo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad: „Rangos sutarčiai esant nutrauktai, negalima išvada, kad ieškovė (šiuo atveju – bankrutavusi bendrovė) turi ir toliau vykdyti Rangos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, taip pat ir įsipareigojimus, susijusius su defektų ištaisymu garantiniu laikotarpiu.“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-366-1120/2020, 32 punktas).
11.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantė neturėjo ir neturi teisės reikalauti iš atsakovės sulaikytų sumų. Pati Atsakovė bylos nagrinėjimo metu pripažino aplinkybę, kad pasibaigus 3 (trijų) metų garantiniam laikotarpiui atsakovei gali tekti grąžinti visą ar dalį sulaikytos sumos apeliantei.
11.6. Teismas neįvertino byloje pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, kad ginčijamo įskaitymo atlikimo metu apeliantė buvo nemoki įmonė. Apeliantės nemokumas konstatuotas teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2096-657/2019, kuria apeliantei iškelta bankroto byla. 2019 m. rugsėjo 30 d. apeliantė jau buvo pradelsusi sumokėti bendrą 1 224 981,74 Eur sumą didžiajai daliai kitų savo kreditorių, kurių reikalavimai liko nepatenkinti iki bankroto bylos apeliantei iškėlimo. Teismas nevertino, ar šioje byloje egzistuoja teisinis pagrindas konstatuoti atsakovės kaip protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos apeliantei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamas įskaitymas nepažeidė apeliantės kreditorių teisių.
11.7. Vien aplinkybė, kad apeliantė turėjo prievolę pagal sutartį mokėti baudą atsakovei, o atsakovė pagal sutartį turėjo teisę tokią baudą įskaityti į apeliantei mokėtinas sumas, savaime negali lemti išvados, kad atsakovė privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį.
11.8. Teismas nepagrįstai netaikė CK 6.67 straipsnio 5 punkte nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos atsakovės atžvilgiu. Atsakovė įskaitė skolą, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovei buvo žinoma aplinkybė, jog apeliantė yra nemoki įmonė ir ginčijamas sandoris pažeis apeliantės kreditorių teises. Sandorio sudarymo metu apeliantė turėjo mokestinių įsiskolinimų, kurie yra viešai skelbiami. Byloje pateiktas Turto arešto aktų registro išrašas patvirtina aplinkybę, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu apeliantės turtas bendrai 85 691,70 Eur sumai buvo areštuotas kitų apeliantės kreditorių reikalavimams užtikrinti.
12. Atsakovė UAB ,,Polonezas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apeliantės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus į apeliantės argumentus:
12.1. Atsakovė apie ieškovės vadovo pateiktą pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nežinojo. Įskaitymas atliktas po to, kai minėta byla buvo nutraukta.
12.2. Ieškovė turėjo galiojantį reikalavimą dėl sulaikytų sumų sumokėjimo, o atsakovė turėjo galiojantį reikalavimą dėl baudos sumokėjimo, todėl buvo pagrindas atlikti įskaitymą pagal CK 6.130–6.140 straipsnių nuostatas.
12.3. Teismas 2020 m. gegužės 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1340-657/2020, išnagrinėjęs UAB „Polonezas“ finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą, konstatavo, kad sutartys nebuvo įvykdytos dėl UAB „Vitaterma“ kaltės, jai neteisėtai vienašališkai nutraukus sutarčių vykdymą, todėl šios aplinkybės sudaro pagrindą atsakovei reikalauti sutartyse nustatytų baudų. Atsakovė 2019 m. rugsėjo 12 d. pateikė sąskaitą dėl 63 006,52 Eur baudos sumokėjimo, apeliantė baudos per nustatytą terminą nesumokėjo, todėl atsakovė atliko įskaitymą ir sudengė apeliantei mokėtiną sulaikytą sumą.
12.4. Atsakovės nustatytas trumpesnis nei 30 dienų terminas baudai sumokėti neprieštaravo sutarties 12.12 punktui, pagal kurį atsakovė turėjo teisę reikalauti sumokėti baudą nedelsiant. Sutartyje nustatytas 30 kalendorinių dienų atidedamasis terminas išskaitai atlikti skaičiuotinas nuo aplinkybių baudoms taikyti atsiradimo. Aplinkybės baudai taikyti atsirado 2019 m. liepos mėn. viduryje, kai ieškovė nutraukė įsipareigojimų pagal sutartį vykdymą, todėl 2019 m. rugsėjo 30 d. šis terminas jau buvo suėjęs.
12.5. Ieškovės neteisėtas vienašališkas sutarčių nutraukimas ir bankroto bylos iškėlimas ieškovei negali būti pagrindas vienašališkai pakeisti sutarčių sąlygas, pagal kurias atsakovė likusią atliktų darbų kainos dalį turi sumokėti po garantinių terminų pabaigos, jeigu rangovė neištaisys nustatytų darbų trūkumų.
12.6. Šalys buvos susitarusios dėl įskaitymo sutarties 12.14 punkte. Ieškovė abiejuose objektuose darbų nebaigė, dalį darbų atliko nekokybiškai, nesilaikydama sutartyse nustatytų terminų. Tai patvirtina byloje pateikti įrodymai, kuriuos įvertinęs, teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamą įskaitymą atsakovė privalėjo atlikti tiek pagal rangos sutartis, tiek dėl susidariusių faktinių aplinkybių.
12.7. Atlikus ginčijamą įskaitymą, ieškovės finansinė būklė iš esmės nepasikeitė, nes ieškovės turtas (gautinos sumos) ir įsipareigojimai (mokėtinos sumos) sumažėjo ta pačia apimtimi. Todėl ginčijamas įskaitymas nesukėlė ieškovės nemokumo ir jo nepadidino.
12.8. Atsakovė privalėjo atlikti ginčijamą įskaitymą, kadangi jis buvo reikšmingas atsakovės tolesnės ūkinės veiklos vykdymui. Priešingu atveju atsakovė būtų patyrusi dar didesnius nuostolius ir sunkesnes pasekmes atsakovės ir jos kreditorių turtiniams interesams.
12.9. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovė žinojo apie aukštesnės eilės ieškovės kreditorius, atlikdama ginčijamą įskaitymą. Iš viešų duomenų apie ieškovės mokestinius įsiskolinimus atsakovė neturėjo pagrindo spręsti apie ieškovės esamą ar būsimą nemokumą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos bylos nagrinėjimo ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
14. Byloje nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 17 d. ir 2019 m. kovo 6 d. ieškovė su atsakove sudarė dvi statybos rangos sutartis, pagal kurias ieškovė atliko darbų už 581 718,14 Eur (be PVM) sumą. Atsakovė šių sutarčių pagrindu iš viso sumokėjo ieškovei 529 743,32 Eur, o likusią neapmokėtą 51 974,82 Eur sumą už atliktus darbus sulaikė, vadovaudamasi sutarčių sąlygomis, nustatytomis atitinkamai 11.2 ir 11.3 punktuose.
15. Ieškovė visų pagal sutartis numatytų atlikti darbų nebaigė ir vienašališkai nutraukė sutartis. Dėl to atsakovė taikė ieškovei sutartyse (atitinkamai 12.8 ir 12.9 punktuose) nustatyto dydžio baudas, t. y. 63 006,52 Eur baudą pagal 2018 m. rugsėjo 17 d. sutartį ir 14 335,54 Eur baudą pagal 2019 m. kovo 6 d. sutartį.
16. Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi priimtas UAB „Vitaterma“ direktoriaus pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovei, sustabdytas ieškovės turto realizavimas ir (ar) išieškojimas. Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutartimi priimtas UAB „Vitaterma“ direktoriaus pareiškimas dėl pareiškimo UAB „Vitaterma“ iškelti restruktūrizavimo bylą atsisakymo ir civilinė byla Nr. eB2-1892-657/2019 nutraukta.
17. Atsakovė 2019 m. rugsėjo 12 d. išrašė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. POL 1025139 už 63 006,52 Eur baudą pagal 2018 m. rugsėjo 17 d. sutartį; 2019 m. rugsėjo 17 d. raštu pareikalavo šią baudą sumokėti nedelsiant, bet ne vėliau kaip iki 2019 m. rugsėjo 23 d.; 2019 m. rugsėjo 30 d. el. laišku pranešė ieškovei apie atliktą priešpriešinių piniginių reikalavimų įskaitymą ir pateikė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, pagal kurį į minėtą baudos sumą įskaityta atsakovės sulaikyta 51 974,38 Eur suma.
18. Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartimi UAB „Vitaterma“ iškelta bankroto byla.
19. Ieškovės nemokumo administratorius atsakovės 2019 m. rugsėjo 30 d. vienašališkai atliktą įskaitymą prašė pripažinti negaliojančiu dviem teisiniais pagrindais, t. y. kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) ir kaip pažeidžiantį ieškovės kreditorių teises (CK 6.66 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė kaip neįrodytą. Apeliantė nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad ginčijamas įskaitymas pripažintinas negaliojančiu abiem ieškinyje nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrina skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, toliau šioje nutartyje atskirai pasisakydama dėl ginčijamo įskaitymo (ne)teisėtumo minėtais aspektais.
Dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu
20. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, todėl jam taikytini įstatyme nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai, be kita ko, CK 1.80 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
21. Apeliantės teigimu, ginčijamas įskaitymas atliktas pažeidžiant ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies ir CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas. Pagal CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punktą įskaitymas draudžiamas, kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo. Vadovaujantis ginčijamo įskaitymo atlikimo metu galiojusio ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalimi, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai arba kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai CPK nustatyta tvarka duoti antstolio, kitų institucijų ar pareigūnų nurodymai areštuoti, nurašyti lėšas arba nutraukti lėšų išmokėjimą iš įmonės sąskaitos, teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus ir nurodymus gali būti areštuojamas, tačiau nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas.
22. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi priimtas UAB „Vitaterma“ direktoriaus pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo apeliantei, šia nutartimi sustabdytas ieškovės turto realizavimas ir (ar) išieškojimas. Įskaitymu yra realizuojama turtinė reikalavimo teisė, taigi, šiuo atveju, atsakovei vienašališkai atlikus ginčijamą įskaitymą, jos naudai buvo realizuotas apeliantės turtas – reikalavimo teisė į atsakovės sulaikytą 51 974,38 Eur sumą už atliktus darbus pagal statybos rangos sutartis. Kadangi minėta teismo nutartimi, priėmus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Vitaterma“, nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. buvo sustabdytas apeliantės turto realizavimas ir (ar) išieškojimas, darytina išvada, kad šios nutarties galiojimo metu nebuvo galima atlikti apeliantės turtinės reikalavimo teisės įskaitymo (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punktas, ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalis).
23. Šiuo atveju ginčijamas įskaitymas atliktas 2019 m. rugsėjo 30 d., t. y. jau po to, kai buvo priimta Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutartis, kuria civilinė byla pagal UAB „Vitaterma“ direktoriaus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimo, jam atsisakius savo pareiškimo, nutraukta. Tačiau, pažymėtina, kad ši nutartis tuo metu dar nebuvo įsiteisėjusi, todėl apeliantės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas ginčijamo įskaitymo atlikimo metu dar galiojo. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad teismo nutartis dėl apeliantei inicijuoto restruktūrizavimo proceso nutraukimo įsiteisėjo 2019 m. spalio 3 d. ir kitą dieną paskelbtas teismo pranešimas apie taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą, išieškojimo ir turto realizavimo atnaujinimą.
24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovės 2019 m. rugsėjo 30 d. atliktu vienašališku priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu buvo pažeisti imperatyvūs draudimai, nustatyti CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalyje. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės reikalavimą pripažinti ginčijamą įskaitymą negaliojančiu kaip prieštaraujantį minėtoms imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
25. Atliekant įskaitymą, turi būti laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šią teisės normą, yra išskirtos tokios įskaitymo sąlygos: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018, 32 punktą).
26. Apeliantės teigimu, ginčijamas įskaitymas prieštarauja CK 6.130 straipsnio 1 dalies nuostatai, nes šio įskaitymo atlikimo momentu UAB „Vitaterma“ reikalavimas nebuvo vykdytinas. Apeliantė remiasi atsakovės atsiliepimo į ieškinį argumentu, kad atsakovė turi teisę negrąžinti ieškovei sulaikytos 51 974,82 Eur sumos iki pasibaigs 3 metų garantinis laikotarpis, skaičiuotinas nuo 2019 m. rugsėjo 19 d. defektinio akto surašymo. Tačiau tokia atsakovės pozicija nereiškia, kad apeliantės reikalavimas negalėtų būti įskaitytas atsakovės valia anksčiau nei pasibaigs minėtas terminas. Pažymėtina, kad pagal statybos rangos sutartis rangovei (apeliantei) mokėtinų sumų sulaikymas yra užsakovės (atsakovės) teisė, nustatyta sutarčių atitinkamai 11.2 ir 11.3 punktuose. Kadangi atsakovė dalies apeliantės atliktų darbų kainos nesumokėjo, pasinaudojusi minėta sulaikymo teise, šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti, kad tokio apeliantės reikalavimo įskaitymas į apeliantės mokėtiną baudos sumą atsakovei prieštarautų nurodytam CK 6.130 straipsnio 1 dalies reikalavimui.
27. Apeliantė taip pat teigia, kad ir atsakovė neturėjo vykdytino reikalavimo ginčijamo įskaitymo atlikimo momentu. Pagal 2018 m. rugsėjo 17 d. statybos rangos sutarties 12.12 punktą, visos šioje sutartyje nustatytos baudos, kompensacijos ar reikalaujamų atlyginti nuostolių sumos turi būti sumokėtos nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų po aplinkybių joms taikyti atsiradimo arba vienos šalies pagristos rašytinės pretenzijos ir dokumentų, įrodančių patirtus nuostolius, pateikimo kitai šaliai dienos, jei kitaip nenumatyta šioje sutartyje. Vadovaudamasi šia sutarties sąlyga, apeliantė teigia, kad atsakovė turėjo teisę išskaičiuoti baudą iš apeliantės tik praėjus 30 kalendorinių dienų nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. sąskaitos išrašymo dienos, t. y. 2019 m. spalio 12 d. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliantės argumentais.
28. Atsakovės 2019 m. rugsėjo 12 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. POL 1025139, išrašytoje apeliantei už pritaikytą 63 006,52 Eur baudą, nenurodytas šios sąskaitos apmokėjimo terminas. Atsakovė 2019 m. rugsėjo 17 d. raštu pareikalavo, kad apeliantė šią baudą sumokėtų nedelsdama, bet ne vėliau kaip iki 2019 m. rugsėjo 23 d. Pažymėtina, kad minėtame rašte nustatytas terminas yra trumpesnis, nei sutarties 12.12 punkte nustatytas terminas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju šalių sudarytose statybos rangos sutartyse nenumatyta užsakovės teisė vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas, kuriose nustatytas terminas baudai sumokėti. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovės nustatytas trumpesnis nei 30 dienų terminas baudai sumokėti neprieštaravo sutarties 12.12 punkto sąlygai.
29. Nesutiktina su atsakovės atsiliepimo argumentu, kad sutartyje nustatytas 30 kalendorinių dienų atidedamasis terminas išskaitai atlikti skaičiuotinas nuo aplinkybių baudoms taikyti atsiradimo, o šiuo atveju aplinkybės baudai taikyti atsirado 2019 m. liepos mėn. viduryje, kai ieškovė nutraukė įsipareigojimų pagal sutartį vykdymą, todėl 2019 m. rugsėjo 30 d. šis terminas jau buvo suėjęs. Kaip minėta, atsakovės PVM sąskaita faktūra sumokėti 63 006,52 Eur dydžio baudą pagal 2018 m. rugsėjo 17 d. sutartį apeliantei išrašyta tik 2019 m. rugsėjo 12 d. Pretenzija dėl šios baudos sumokėjimo apeliantei pateikta dar vėliau – 2019 m. rugsėjo 17 d. atsakovės raštu. Pagal CK 6.34 straipsnio 2 dalį, negalima išreikalauti to, kam atlikti nustatytas terminas, iki šio termino pabaigos. Kadangi šalys pagal sutarties 12.12 punktą susitarė dėl 30 kalendorinių dienų termino, per kurį rangovė turi sumokėti baudą, apeliantė pagrįstai teigia, jog atsakovei atliekant ginčijamą įskaitymą terminas sumokėti 63 006,52 Eur baudą pagal 2019 m. rugsėjo 12 d. PVM sąskaitą faktūrą dar nebuvo pasibaigęs, todėl įskaitymo momentu atsakovės reikalavimas nebuvo vykdytinas. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti ginčijamą įskaitymą negaliojančiu kaip prieštaraujantį minėtam CK 6.130 straipsnio 1 dalies reikalavimui (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
30. Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodyta, kad ginčijamas įskaitymas atliktas galiojant pritaikytam apeliantės turto areštui. Ši aplinkybė (nors pati apeliantė skunde to ir neakcentuoja) taip pat yra reikšminga sprendžiant dėl ginčijamo įskaitymo (ne)teisėtumo aptariamo sandorių negaliojimo pagrindo taikymo aspektu.
31. Turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – Turto arešto aktų registro įstatymas) 2 straipsnio 3 dalis, CPK 675 straipsnio 1 dalis). Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad disponavimo teisės apribojimas – teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo, o jei tokie sudaromi, – yra niekiniai ir negaliojantys CK 1.80 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2013).
32. Iš byloje pateikto Turto arešto aktų registro išrašo matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-3825-232/2019 buvo areštuotas atsakovei UAB „Vitaterma“ priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, turtinės teisės, esančios pas atsakovę ir / ar trečiuosius asmenis, o jų nesant ar esant nepakankamai – pas atsakovę ar trečiuosius asmenis esančios ir atsakovei priklausančios piniginės lėšos už 62 951,07 Eur sumą kreditorės UAB „Onninen“ reikalavimams užtikrinti. Šis turto arešto aktas pakeistas 2019 m. liepos 25 d., antstoliui priėmus vykdyti minėtą teismo nutartį ir sudarius turto aprašą, pagal kurį areštas buvo įregistruotas jau konkrečiam UAB „Vitaterma“ turtui – jame išvardintiems nekilnojamiesiems daiktams, transporto priemonėms, vertybiniams popieriams (akcijoms) ir piniginėms lėšoms, o kitam neidentifikuotam turtui areštas išregistruotas. Iš pateikto Turto arešto aktų registro išrašo taip pat nustatyta, kad ginčijamo įskaitymo atlikimo momentu buvo įregistruoti dar du turto arešto aktai, antstolių priimti vykdomosiose bylose vykdant išieškojimus kitų UAB „Vitaterma“ kreditorių naudai. Pagal šiuos turto arešto aktus buvo areštuoti UAB „Vitaterma“ priklausantys konkretūs nekilnojamieji daiktai ir transporto priemonės.
33. Taigi, minėti duomenys patvirtina, kad ginčijamo įskaitymo atlikimo momentu (2019 m. rugsėjo 30 d.) apeliantės turtinės teisės, be kita ko, ir reikalavimo teisė į atsakovės sulaikytą mokėjimų už atliktus darbus pagal šalių sudarytas statybos rangos sutartis 51 974,82 Eur sumą, nebuvo areštuotos. Taigi, šiuo aspektu ginčijamo įskaitymo prieštaravimas imperatyvioms įstatymo nuostatoms byloje nenustatytas.
Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų
34. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
35. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktą).
36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamas įskaitymas nepažeidė kitų apeliantės kreditorių teisių; šį įskaitymą atsakovė CK 6.66 straipsnio prasme privalėjo padaryti tiek pagal rangos sutartis, tiek ir dėl susidariusių faktinių aplinkybių; atsakovės nesąžiningumas sudarant ginčijamą sandorį neįrodytas. Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, kad nėra nurodytų sąlygų pripažinti ginčijamą įskaitymą negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, todėl teisėjų kolegija įvertina ir šiuos apeliacinio skundo argumentus.
Dėl UAB „Vitaterma“ kreditorių teisių pažeidimo, atlikus ginčijamą įskaitymą
37. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).
38. Apeliantė ieškinyje nurodė, kad atlikdama ginčijamą įskaitymą atsakovė patenkino didžiąją dalį savo finansinio reikalavimo ieškovei, apeidama kitus ieškovės kreditorius. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad po įskaitymo atlikimo atsakovė suteikė sau pranašumą prieš kitus apeliantės kreditorius ir / ar atsidūrė geresnėje padėtyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės vienašališkai atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas pats savaime reiškia, jog įskaitomo apeliantės reikalavimo apimtimi kitiems jos kreditoriams sumažėjo galimybė patenkinti savo reikalavimus, kurie turėtų būti tenkinami pirmesne eile nei atsakovės reikalavimas apeliantei.
39. Be to, minėtai actio Pauliana sąlygai konstatuoti būtina nustatyti, ar skolininkė, t. y. apeliantė, ginčijamo įskaitymo atlikimo momentu (2019 m. rugsėjo 30 d.) buvo nemoki. CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018).
40. Apeliantė remiasi įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2096-657/2019, kuria UAB „Vitaterma“ iškelta bankroto byla. Šioje nutartyje apeliantės nemokumas konstatuotas teismui nustačius, kad pagal 2019 m. liepos 31 d. balanso duomenis UAB „Vitaterma“ turto vertė 1 108 201 Eur, ir nustačius, kad pradelsti UAB „Vitaterma“ įsiskolinimai sudaro bendrą 1 264 169,38 Eur sumą. Iš šios nutarties matyti, kad didžioji dalis pradelstų įsipareigojimų jau buvo susidarę 2019 m. liepos 31 d. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, turinčias prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas), sutiktina su apeliantės teiginiu, kad ginčijamo įskaitymo atlikimo metu UAB „Vitaterma“ faktiškai buvo nemoki įmonė.
41. Taip pat sutiktina su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijamas įskaitymas nepažeidė kitų apeliantės kreditorių teisių, nes buvo atliktas iš pagal sutartis sulaikytos sumos, kurios apeliantė neturėjo teisės reikalauti. Atsakovė laikosi pozicijos, kad rangovė (apeliantė) neteisėtai vienašališkai nutraukė šalių sudarytas statybos rangos sutartis. Nutraukus šias sutartis, negalima teigti, kad apeliantė (bankrutavusi bendrovė) turi ir toliau vykdyti pagal šias sutartis prisiimtus įsipareigojimus, taip pat ir įsipareigojimus, susijusius su defektų ištaisymu garantiniu laikotarpiu. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė po statybos rangos sutarčių nutraukimo turėjo teisę reikalauti iš atsakovės sulaikytos dalies mokėjimų už atliktus darbus.
42. Tačiau vien aptariamos actio Pauliana sąlygos, t. y. UAB „Vitaterma“ kreditorių teisių pažeidimo konstatavimo nepakanka pripažinti ginčijamą įskaitymą negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Kaip minėta, šiuo atveju ginčas yra kilęs ir dėl atsakovės (ne)privalėjimo atlikti ginčijamą įskaitymą bei jos (ne)sąžiningumo.
Dėl ginčijamo įskaitymo (ne)privalomumo ir atsakovės (ne)sąžiningumo
43. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Privalėjimą sudaryti ginčijamą sandorį gali suponuoti ir sandorio sudarymo metu buvusi verslo situacija, faktinės sandorio aplinkybės: tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, jog kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems. Šis aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020, 43, 44 punktai).
44. Nagrinėjamu atveju susidariusios situacijos ypatumas yra tas, kad skolininkės (apeliantės) nemokumo administratorius ginčija trečiojo asmens CK 6.66 straipsnio prasme (atsakovės) vienašališkai atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Akivaizdu ir logiška, kad atsakovė kaip verslo subjektas, sudarydama tokį vienašalį sandorį, pirmiausia veikė savo pačios ir savo kreditorių interesais, o ne kitos šalies, t. y. apeliantės, kreditorių interesais. Byloje nustatyta, kad apeliantė faktiškai nutraukė šalių sudarytas statybos rangos sutartis, nebaigusi atlikti jose numatytų darbų, dalį darbų atliko nekokybiškai, nesilaikydama sutartyse nustatytų terminų. Tai patvirtina byloje surinkti įrodymai – 2019 m. rugpjūčio 12 d. el. laiškas, 2019 m. rugsėjo 16 d. defektinis aktas, 2019 m. rugsėjo 17 d. raštas dėl statybos rangos sutarties vykdymo, 2019 m. rugsėjo 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 123-19-116, 2019 m. spalio 7 d. raštas dėl statybos darbų rangos sutarties. Apeliantė minėtų aplinkybių iš esmės nepaneigė. Atsakovė, siekdama kompensuoti dėl tokių apeliantės veiksmų patirtus nuostolius, taikė sutartyse numatytas netesybas, t. y. apskaičiavo apeliantei nustatyto dydžio baudas. Šių baudų pagrįstumas yra konstatuotas įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi, kuria iš dalies patvirtintas kreditorės UAB „Polonezas“ pareikštas finansinis reikalavimas BUAB „Vitaterma“ bankroto byloje. Be to, atsakovė paaiškino, kad privalėjo atlikti ginčijamą įskaitymą, siekdama užtikrinti savo ūkinės veiklos vykdymo tęstinumą ir savo kreditorių turtinius interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiomis aplinkybėmis nurodyti atsakovės veiksmai, vertinant iš jos pozicijos, atitiko protingo asmens elgesio standartus. Dėl to, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, kad atsakovė privalėjo atlikti ginčijamą įskaitymą dėl susidariusių faktinių aplinkybių.
45. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 64 punktas).
46. Apeliantės teigimu, šiuo atveju taikytina CK 6.67 straipsnio 5 punkte nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, nes atsakovė įskaitė skolą, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs. Šiuo aspektu (t. y. dėl šalių reikalavimų vykdytinumo) jau pasisakyta (žr. šios nutarties 26–29 punktus), todėl teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiais apeliantės argumentais, nekartodama tų pačių motyvų.
47. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad pareiga domėtis skolininko kitais kreditoriais negali būti absoliutinama: ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne ex post (po fakto) – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, be kita ko, skolininko bankroto situaciją. Objektyvusis sąžiningumo kriterijus actio Pauliana bylose sprendžiant dėl trečiojo asmens sąžiningumo turi būti taikomas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, atsižvelgiant į nagrinėjamo sandorio pobūdį, tame verslo sektoriuje egzistavusią sąžiningą dalykinę praktiką bei ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes. Sutartinių įsipareigojimų pažeidimas (vėlavimas atsiskaityti, atlikti darbus, patiekti prekes ir pan.) yra gana dažnas reiškinys verslo praktikoje ir nėra būdingas tik nemokumo situacijoje esantiems ūkio subjektams, jis pats savaime neturėtų būti vertinamas kaip suponuojantis skolininko kontrahento – trečiojo asmens pareigą veikti aktyviai – rinkti informaciją apie skolininko finansinę būklę ir kitus kreditorius; dėl šios aplinkybės reikšmės turi būti sprendžiama įvertinus bylos aplinkybių visumą. Spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo pirmenybinio sandorio šalių sąžiningumo, teismas turi vertinti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris pažeidė kitų skolininko kreditorių interesus, bet ir tai, kokioje verslo aplinkoje veikė šalys, ar faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį, kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs trečiasis asmuo, atsisakymo sudaryti sandorį galimą poveikį jam, kaip verslo subjektui, bei jo paties kreditorių interesams; galimos situacijos, kai kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio sudarymas būtų pateisinamas tuo pagrindu, kad jo nesudarymas lemtų analogiškas arba dar sunkesnes pasekmes trečiojo asmens ar jo kreditorių turtiniams interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020, 56.2 punktas; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020, 30 punktas).
48. Apeliantė teigia, kad atsakovei buvo žinoma aplinkybė, jog UAB „Vitaterma“ yra nemoki įmonė ir ginčijamas įskaitymas pažeis apeliantės kreditorių teises. Šis argumentas nepagrįstas, nes apeliantė nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovė, atlikdama ginčijamą įskaitymą, bent apytiksliai žinojo ar turėjo žinoti apie UAB „Vitaterma“ turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų kreditoriams santykį tuo metu (CPK 178 straipsnis). Apeliantė remiasi atsakovės 2019 m. gruodžio 11 d. pranešime administratoriui ir atsiliepime į ieškinį nurodytomis aplinkybėmis, kad atsakovei buvo žinoma apie UAB „Vitaterma“ laikinus finansinius sunkumus ir inicijuojamą restruktūrizavimo bylą teisme. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovei tuo metu buvo ar turėjo būti žinoma, jog UAB „Vitaterma“ faktiškai yra nemoki. Tačiau, pažymėtina, kad atsakovė, žinodama apie apeliantei inicijuotą restruktūrizavimo procesą, be kita ko, turėjo žinoti ir apie sustabdytą apeliantės turto realizavimą bei išieškojimą. Dėl to iš dalies sutiktina su apeliantės argumentais, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai atlikdama ginčijamą įskaitymą.
Dėl bylos procesinės baigties
49. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neįrodyta viena iš būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų – atsakovės neprivalėjimas sudaryti ginčijamą įskaitymo sandorį. Dėl to nėra pagrindo pripažinti ginčijamą įskaitymą negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Tačiau byloje pateikti įrodymai ir pagal juos nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti ginčijamą įskaitymą negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms CK 6.130 straipsnio 1 dalies, CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo apeliantės ieškinys tenkintinas.
50. Pagal CK 1.95 straipsnio 1 dalį, pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).
51. Šiuo atveju, pripažinus įskaitymą negaliojančiu, laikytina, kad atsakovės prievolė sumokėti apeliantei sulaikytą 51 974,38 Eur sumą už atliktus darbus pagal statybos rangos sutartis nėra pasibaigusi. Dėl to tenkintinas apeliantės ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės šią sumą kartu su 6 proc. dydžio metinėmis procesinėmis palūkanomis, skaičiuojamomis už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
52. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
53. Ieškovė pirmosios instancijos teisme prašė priteisti 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas, tačiau pagal pateiktus duomenis ieškovė patyrė tik 1 000 Eur dydžio išlaidas. Nesant įrodymų, kurie patvirtintų sąskaitos už advokato suteiktas teisines paslaugas visišką apmokėjimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, nėra pagrindo konstatuoti, kad visos prašomos priteisti išlaidos buvo faktiškai patirtos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Vien tai, kad apeliantei buvo išrašytos sąskaitos už advokato suteiktas teisines paslaugas, savaime nereiškia, kad šios sąskaitos bus apmokėtos. Dėl to, patenkinus ieškinį, iš atsakovės priteistina 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai.
54. Ieškovė šioje byloje yra bankrutavusi įmonė, todėl ji yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.
55. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 ir 7 punktais, nuo 51 974,38 Eur ieškinio, pateikto elektroninėmis ryšių priemonėmis, sumos mokėtinas žyminis mokestis yra 1 005 Eur. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius skundus žyminio mokesčio dydis skaičiuojamas nuo ginčijamos sumos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Iš esmės patenkinant ieškovės apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismui priimant naują sprendimą, kuriuo ieškinys tenkinamas, iš atsakovės priteistina iš viso 2 010 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už byloje pareikštą ieškinį bei apeliacinį skundą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Pripažinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Polonezas“ 2019 m. rugsėjo 30 d. atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą negaliojančiu.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Polonezas“ (juridinio asmens kodas 134565210) 51 974,82 Eur (penkiasdešimt vieną tūkstantį devynis šimtus septyniasdešimt keturis eurus 82 ct) skolos, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. vasario 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vitaterma“ (juridinio asmens kodas 303185977) naudai.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Polonezas“ (juridinio asmens kodas 134565210) 2 010 Eur žyminio mokesčio valstybei. Išaiškinti, kad valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Gintaras Pečiulis
Vigintas Višinskis