Byla  Nr. 1S-338/2013

Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.16.1.2.1.3                                                                                         

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Aloyzas Kruopys,

sekretoriaujant Agatai Minkel,    

dalyvaujant prokurorui Tomui Tukleriui,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo M. J. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties, kuria M. J. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d.

Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo skundą,

n u s t a t ė:

M. J. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 180 straipsnio 1 dalyje, t.y. tuo, kad jis, veikdamas kartu su D. Z. ir A. G., 2012 m. gegužės 5 apie 3 val., prie namo, esančio Vilniuje, Rudaminos g. 8, užėjo R. U. ir J. B. už nugaros kartu su D. Z.,  A. G. priėjo R. U. iš priekio, o J. B. už nugaros, taip sudarydami jiems bauginančią situaciją. Po to iš už nugaros R. U. į kaklą buvo įremtas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas daiktas ir R. U. buvo įbaugintas bei iš jo tokiu būtu buvo atimta galimybė priešintis, o A. G. pareikalavo R. U. ir J. B. ištraukti iš kišenių viską, ką jie turi. Po to J. B. parodė, kad kišenėse nieko neturi, o R. U. išsitraukė iš kišenės jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną Sony Ericson W500, kurio vertė 200 litų, su SIM kortele, kurios vertė 5 litai, ir M. J. šį telefoną iš jo paėmė. Po to apieškojo jo kišenes ir iš kišenės ištraukė R. U. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną HUAWEI U8650, kurio vertė 400 litų, su SIM kortele, kurios vertė 5 litai, bei nuo R. U. peties nukabino pastarajam priklausančią rankinę, 20 litų vertės, kurioje buvo piniginė, 20 litų vertės, su 5 litų grynųjų pinigų, 3 raktai, kiekvieno iš jų vertė 20 litų, bendros 60 litų vertės, magnetinį raktą, 20 litų vertės. Po to A. G. grasindamas, kad peršaus jiems kojas liepė R. U. ir J. B. bėgti ir jie nubėgo. Šiais veiksmais M. J., atimdamas galimybę nukentėjusiam priešintis, pagrobė 735 litų vertės R. U. priklausantį turtą.

2012 m. gegužės 8 d. M. J. buvo sulaikytas. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 mėnesiams. Vėliau suėmimas buvo tęsiamas. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartimi M. J. paskirto suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d.

Kaltinamasis M. J. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį ir paskirti jam švelnesnę kardomąją priemonę.

Kaltinamasis nesutinka su nustatytu suėmimo skyrimo pagrindu, kad, būdamas laisvėje, bėgs (slėpsis) nuo teismo. Suimtasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu, gavęs pranešimą, jog privalo atvykti į policijos komisariatą, nesislapstė ir geranoriškai atvyko, o tai rodo jo požiūrį į vykstantį procesą bei norą, kad ši byla būtų kuo greičiau ir teisingai išnagrinėta. Be to, vykstant kitiems baudžiamiesiems procesams, jis nebėgo ir nesislapstė nuo teisėsaugos pareigūnų.

Skunde pažymima, kad ta aplinkybė, jog kaltinamasis neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, negali būti pagrindas pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą. M. J. paaiškina, kad, būdamas laisvėje, jis buvo užsiregistravęs darbo biržoje, o šiuo metu jis neturi galimybės dirbti dėl nuo jo valios  nepriklausančių aplinkybių, nes buvo suimtas.

Kaltinamasis teigia, kad ankstesni jo teistumai taip pat nėra pagrindas tęsti kardomosios priemonės – suėmimo terminą. Suimtasis nurodo, kad, būdamas laisvėje, jis darė viską, kad nepažeistų įstatymų, integruotųsi į visuomenę, taip pat palaikė artimus santykius su giminaičiais, ieškojo darbo, gyveno su motina, kuri ir dabar, paleidus jį iš suėmimo, priimtų jį gyventi kartu. Kaltinamasis pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamas nusikaltimas nebuvo iš anksto planuotas ir piktybiškas. Suimtasis teigia, jog gailisi nusikaltęs, o nukentėjusiajam grąžino visus iš jo paimtus daiktus, prašė teismo nurodyti ir nukentėjusiojo sąskaitos, į kurią jis galėtų pervesti pinigus padarytai žalai atlyginti, numerį.

Skunde atkreipiamas dėmesys, kad M. J. suėmime yra laikomas daugiau nei vienerius metus, jam inkriminuojamas nusikaltimas nėra sunkus, o Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės negarantuoja, kad jam, išnagrinėjus bylą, už ši nusikaltimą bus paskirta laisvės atėmimo bausmė. 

Teismo posėdyje  prokuroras prašė skundą atmesti.

Skundas atmetamas.

Byloje yra duomenų, leidžiančių manyti, kad M. J. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tokie duomenys yra paties kaltinamojo M. J. parodymai, liudytojų A. J., V. D. parodymai, parodymo atpažinti protokolai, nukentėjusiojo R. U. parodymai, kita bylos medžiaga. Svarstant kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, todėl, ar suimtasis yra kaltas padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veikas, nesprendžiama.

Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas M. J. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nurodė tokio sprendimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos respublikos BPK) 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose - įtariamasis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo bei daryti naujus nusikaltimus.

M. J. kaltinamas padaręs  nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalyje. Šis nusikaltimas patenka į Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikaltimų sąrašą. Iš bylos duomenų matyti ir tai, kad M. J. ankščiau yra teistas už turtinių nusikaltimų padarymą, taip pat ir už plėšimą. Be to, kaltinamasis niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad būdamas laisvėje M. J. gali toliau daryti naujus nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą suėmimo taikymo pagrindą. Šios išvados nepaneigia skunde nurodyti argumentai, kad, būdamas laisvėje, M. J. stengėsi integruotis į visuomenę, buvo registruotas darbo biržoje, norėjo susirasti darbą, tačiau buvo suimtas ir to padaryti negalėjo. Vien tik teiginių apie ketinimus keisti gyvenimo būdą, susirasti darbą ir laikytis įstatymų, iš esmės elgiantis priešingai ir toliau galimai darant nusikaltimą, nepakanka išvadai, kad kardomųjų priemonių tikslai gali būti pasiekti ir netaikant M. J. pačios griežčiausios kardomosios priemonės. Į teigiamas skunde nurodytas aplinkybes, joms pasitvirtinus bylą nagrinėjant iš esmės (prisipažino padaręs nusikaltimą, grąžino nukentėjusiajam daiktus, nori atlyginti žalą), galės būti atsižvelgta, skiriant bausmę, jei dėl M. J. bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Skundžiamoje nutartyje nustatytas ir kitas suėmimo skyrimo pagrindas, kad, būdamas laisvėje, kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas konstatuoja, kad šį pagrindą, numatytą Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Vilniaus apygardos teismas nustatė nepagrįstai.

M. J. kaltinamas padaręs apysunkį (Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 4 dalis) nusikaltimą, už kurį baudžiamasis įstatymas numato areštą arba terminuotą laisvės atėmimo bausmę iki šešerių metų. Toks gresiančios bausmės dydis šiuo atveju negali būti pakankama sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, ypač įvertinant tai, kad kaltinamasis jau yra suimtas gana ilgą laiko tarpą. Todėl konstatuojama, kad nurodytas Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas suėmimo termino pratęsimo pagrindas skundžiamoje nutartyje yra nurodytas nepagrįstai. 

Minėto suėmimo skyrimo pagrindo, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus, buvimas leidžia daryti išvadą, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai nebūtų pasiekti. Kaip jau minėta, M. J. suimtas ilgą laiką, tačiau išdėstyti motyvai leidžia daryti išvadą, jog ilgas suėmimo terminas pateisinamas ir atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos BPK nuostatas, taip pat nacionalinės bei tarptautinės teismų praktikos suformuotus kriterijus, į kuriuos būtina atsižvelgti, sprendžiant dėl procesinių prievartos priemonių trukmės pagrįstumo.

Dėl šių motyvų skundžiama nutartis laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl nenaikinama.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 130 straipsniu,

n u t a r i a:

įtariamojo M. J. skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas                                                                            Aloyzas Kruopys