Civilinė byla Nr. e3K-3-263-701/2016

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00504-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų S. S. ir S. S. (pareiškėjo S. S. teisių perėmėjai) kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: A. G., Utenos rajono savivaldybė, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, valstybės įmonė Turto bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įgyjamąją senatį, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėjas S. S. (gim. (duomenys neskelbtini) prašė teismo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į 1/2 dalį nekilnojamojo daikto – spirito gamyklos pastato (unikalus (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą įregistruoti nuosavybės teises į ją.
3. Pareiškėjas nurodė, kad Utenos rajono valdybos 1992 m. liepos 20 d. potvarkiu Nr. 215v jam ir jo seseriai D. G. atkurtos nuosavybės teisės į jų tėvo J. S. turėtą spirito daryklą (toliau – ir Pastatas) natūra. Pareiškėjas ir D. G. susitarė dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pasiskirstymo tarpusavyje ir D. G. 1998 m. rugsėjo 21 d. raštu Utenos rajono žemėtvarkos skyriui Vyžuonose pareiškė, kad ji savo spirito varyklos pastato dalį atiduoda pareiškėjui. Šį pareiškimą 2007 m. gruodžio 20 d. ji patvirtino notariškai. Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į D. G. minėtu potvarkiu suteiktą Pastato dalį neįregistruotos. Utenos apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 36955-40-7930 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į visą žemės sklypą, kuriame yra spirito gamyklos pastatas. Nuo nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo tik pareiškėjas šiuo pastatu naudojosi, rūpinosi ir jį prižiūrėjo, atliko remonto darbus, vykdė Kultūros paveldo inspekcijos nurodymus. Jis nepertraukiamai, atvirai ir sąžiningai valdo Pastatą daugiau negu dvidešimt metų, tačiau dėl to, kad teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo sudaryta nekilnojamojo turto perleidimo sutartis, negali į dalį pastato įregistruoti nuosavybės teisių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Utenos rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškimą tenkino – nustatė, kad pareiškėjas įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į 1/2 dalį spirito gamyklos pastato, unikalus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos D. G..
5. Teismas nustatė, kad: Utenos rajono valdybos 1992 m. liepos 20 d. potvarkiu Nr. 215v pareiškėjui ir jo seseriai D. G. atkurtos nuosavybės teisės į Vyžuonų dvare jų tėvo J. S. turėtą spirito daryklos pastatą natūra; daiktinės teisės įregistruotos tik į 1/2 dalį pastato pareiškėjo vardu; į likusią 1/2 dalį pastato nuosavybės teisės neregistruotos jokio kito asmens vardu; šis turtas valstybei ar savivaldybei nepriklauso; 1998 m. rugsėjo 21 d. D. G. Utenos rajono žemėtvarkos skyriui Vyžuonose parašė prašymą, kuriame nurodė, kad jai ir broliui grąžintos Vyžuonų dvaro spirito varyklos savąją dalį atiduoda broliui S. S.; 2007 m. gruodžio 20 d. notariškai patvirtintu pareiškimu D. G. nurodė, kad pareiškia ir garantuoja, jog 1998 m. rugsėjo 21 d. atsisakė ir šiuo metu atsisako savo nuosavybės teisių į jai priklausančią dalį spirito gamyklos pastato (unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savo brolio S. S. naudai.

6. Teismo vertinimu, aplinkybę, kad atkūrus nuosavybės teises į spirito gamyklos pastatą jį valdyti kaip savo pradėjo pareiškėjas, patvirtina Utenos apygardos Utenos rajono kultūros paveldo inspekcijos 1992 m. liepos 13 d. leidimas Nr. 8, 1993 m. balandžio 27 d. kvietimas Nr. 76, 1993 m. gegužės 12 d. Kultūros paminklo – pastato apžiūros aktas ir Įsipareigojimas saugoti architektūros paminklą, 2010 m., 2014 m. ir 2015 m. kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktai, nes šiuose dokumentuose kaip pastato valdytojas nurodytas pareiškėjas.
7. Įvertinęs D. G. 1998 m. rugsėjo 21 d. prašymą ir 2007 m. gruodžio 20 d. notariškai patvirtintą pareiškimą bei jų turinį, teismas padarė išvadą, kad nors teisės aktų reikalavimus atitinkanti nekilnojamojo daikto perleidimo sutartis nebuvo sudaryta, tačiau D. G. atlikti veiksmai patvirtina, kad ji pati, savo laisva valia, taip pat konkliudentiniais veiksmais ir raštu rašytais pareiškimais perdavė pareiškėjui valdyti 1/2 dalį spirito varyklos pastato, kuriuo pareiškėjas nuo nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo 1992 metais rūpinosi. D. G. valią perduoti savo pastato dalį pareiškėjui patvirtina ir jos bei pareiškėjo atlikti veiksmai nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese – pareiškėjas nuosavybės teises į žemę prašė atkurti prie grąžinto Vyžuonų dvaro, o likusią žemės dalį grąžinti natūra D. G., kurią ji pageidavo gauti Vilniaus apskrityje. Utenos apskrities administracijos Utenos rajono žemėtvarkos skyrius 1998 m. rugsėjo 22 d. parengė pažymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į 1,30 ha buvusio savininko J. S. žemės, D. G. – į 8,21 ha buvusio savininko J. S. žemės. Utenos apskrities 1998 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 36955-40-7930 nuosavybės teisės į žemę prie spirito gamyklos pastato atkurtos pareiškėjui, D. G. šio sprendimo neginčijo.
8. Teismas pripažino, kad daiktą kaip savo pareiškėjas atvirai ir nepertraukiamai valdė daugiau negu dešimt metų, tai patvirtina pastato remonto darbai, susirašinėjimas su valstybinėmis institucijomis, taip pat D. G. teisių perėmėjo nurodymas pareiškime dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Iki šios bylos iškėlimo D. G. teisių perėmėjas nekėlė ginčo dėl nekilnojamojo daikto dalies valdymo, nors į 2008 m. gruodžio 30 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą spirito varyklos pastato dalis nebuvo įtraukta, teismui pasiūlius, neteikė jokių įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo pareiškime dėstomas aplinkybes dėl daikto teisėto, sąžiningo, atviro ir nepertraukiamo valdymo.
9. Teismas konstatavo, kad byloje esančių rašytinių įrodymų visuma patvirtina faktą, jog pareiškėjas nėra 1/2 dalies spirito gamyklos pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), savininkas, tačiau nuo pat 1992 m. iki teismo sprendimo priėmimo dienos atvirai, nepertraukiamai, sąžiningai, teisėtai ir kaip savo daiktą jį valdė, per visą valdymo laikotarpį pareiškėjui niekas nepareiškė jokių pretenzijų dėl valdomo turto. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68, 4.23, 4.26, 4.70, 4.69 straipsnių nuostatomis, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013 nurodytus išaiškinimus, teismas pareiškimą tenkino.
10. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal suinteresuoto asmens A. G. apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu panaikino Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmetė.
11. Kolegija, įvertinusi CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalių, 4.26 straipsnio 3 dalies, 4.47 straipsnio 11 punkto, 4.68–4.71 straipsnių, 4.93 straipsnio 2 dalies, 4.95 straipsnio nuostatas, byloje esančius įrodymus, sprendė, kad nėra sąlygos, leidžiančios pripažinti, jog nuosavybę į ginčo objekto dalį pareiškėjas įgijo įgyjamąja senatimi – nepertraukiamai valdydamas pastatą ne mažiau kaip dešimt metų.
12. Kolegija nurodė, kad Utenos rajono valdybos 1992 m. liepos 20 d. potvarkiu Nr. 215v atkurtos nuosavybės teisės ne tik pareiškėjui, bet ir jo seseriai D. G., ir būtent šio potvarkio pagrindu jai atsirado nuosavybės teisės į ginčo pastato dalį (potvarkio priėmimo metu galiojusios Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, 1, 7 dalys). Aplinkybė, kad nuosavybės teisė nebuvo įregistruota VĮ Registrų centre D. G. vardu, nepaneigia fakto, jog 1/2 dalis ginčo statinio nuosavybės teise priklausė jai. Nuosavybės teisė laikoma įgyta nuo atitinkamo administracinio akto atkurti nuosavybės teises priėmimo dienos.
13. Kolegijos vertinimu, Utenos apygardos Utenos rajono kultūros paveldo inspekcijos 1992 m. liepos 13 d. leidimas Nr. 8, 1993 m. balandžio 27 d. kvietimas Nr. 76, 1993 m. gegužės 12 d. Kultūros paminklo – pastato apžiūros aktas ir Įsipareigojimas saugoti architektūros paminklą patvirtina, kad pareiškėjas rūpinosi visu Pastatu, tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad jau tuo metu daiktas buvo valdomas kaip savas. Nors pareiškėjas elgėsi kaip viso daikto savininkas, tačiau jis suvokė arba turėjo suvokti, kad ne jis vienas, bet ir jo sesuo turi teisę į spirito gamyklos pastatą, nes Utenos rajono valdybos 1992 m. liepos 20 d. potvarkiu Nr. 215v nuosavybės teisės į Pastatą buvo atkurtos jiems abiem lygiomis dalimis. Be to, Pastato dalys nėra konkretizuotos, todėl pareiškėjas, kaip bendraturtis, rūpindamasis savo dalimi, dalyvavo ir valdant bei naudojant visą Pastatą.
14. Įvertinusi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 1999 m. birželio 2 d.) 17 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 6 punkto nuostatas, pareiškėjo ir D. G. 1998 m. rugsėjo 21 d. prašymus, ankstesnį D. G. prašymą Utenos rajono žemėtvarkos skyriui, jų turinį ir adresatą, aplinkybę, kad šių dokumentų surašymo metu nuosavybės teisės į ginčo pastatą jau buvo atkurtos, kolegija padarė išvadą, kad D. G. 1998 m. rugsėjo 21 d. prašymas, pareikštas žemėtvarkos skyriui siekiant išspręsti žemės nuosavybės klausimus, negalėtų būti vertinamas kaip jos valios perleisti pareiškėjui spirito gamyklos pastato dalį patvirtinimas. Todėl įgyjamosios senaties termino pradžia negali būti siejama su minėtu D. G. 1998 m. rugsėjo 21 d. prašymu.
15. Kolegija sprendė, kad nuo 2007 m. gruodžio 20 d. pareiškimo notarei surašymo dienos prasideda CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyto dešimties metų termino skaičiavimas. Nors minėtame pareiškime nurodoma, kad D. G. paaiškina ir garantuoja, jog dar 1998 m. rugsėjo 21 d. atsisakė savo nuosavybės teisių, tačiau įvertinus tai, jog 1998 m. rugsėjo 21 d. Utenos rajono žemėtvarkos skyriui pateiktas prašymas siejamas su nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimu ir negali būti vertinamas kaip aiškus jos valios perleisti savo nuosavybės teisės į statinį dalį išreiškimas ar sandoris, negalima daryti išvados, kad daiktą kaip savo pareiškėjas atvirai ir nepertraukiamai valdė daugiau negu dešimt metų. Nesant sudarytos teisės aktų reikalavimus atitinkančios nekilnojamojo daikto perleidimo sutarties, kolegija padarė išvadą, kad aiškiai savo valią dėl turto perleidimo pareiškėjui jo sesuo išreiškė 2007 m. gruodžio 20 d. pareiškimu ir nuo šio momento pareiškėjas turėjo pagrindą manyti, jog nėra kito asmens, kuris turi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą. Kadangi pareiškimo pateikimo teismui ir sprendimo priėmimo metu nėra suėjęs CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas, duodantis pagrindą nustatyti pareiškėjo prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, tai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjas įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į 1/2 dalį spirito gamyklos pastato, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos D. G..
16. Kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodinėjo, jog 2007 m. gruodžio 20 d. notarine tvarka patvirtintu pareiškimu jam buvo perleista nuosavybės teisė į 1/2 pastato dalį, t. y. kad jis nuosavybę įgijo kitais įstatyme nustatytais pagrindais (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuosavybę į 1/2 dalį pareiškėjas įgijo įgyjamąja senatimi, negali būti tenkinamas, nes nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo (2007 m. gruodžio 20 d.) iki pareiškimo pateikimo teismui dienos nėra praėję dešimt metų (CK 4.68 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17. Kasaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nėra vienintelės sąlygos, leidžiančios pripažinti, kad nuosavybę į ginčo objekto dalį pareiškėjas S. S. įgijo įgyjamąja senatimi – nepertraukiamai valdydamas pastato dalį ne mažiau kaip dešimt metų, padaryta pažeidžiant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą bei įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad D. G. 1998 m. rugsėjo 21 d. prašymu, skirtu Utenos rajono žemėtvarkos skyriui, neišreiškė savo valios perleisti pareiškėjui S. S. savo pastato dalį. Šiame prašyme D. G. aiškiai nurodė, kad ji jai ir pareiškėjui S. S. grąžintos Vyžuonų dvaro spirito varyklos savąją dalį atiduoda pareiškėjui. O 2007 m. gruodžio 20 d. notariškai patvirtintu pareiškimu D. G. patvirtino, kad pastato dalies pareiškėjo S. S. naudai ji atsisakė 1998 m. rugsėjo 21 d. Apeliacinės instancijos teismas, 1998 m. rugsėjo 21 d. prašymą įvertinęs atskirai nuo visų kitų bylos įrodymų, nepagrįstai nenustatė, kad šis prašymas ir 2007 m. gruodžio 20 d. pareiškimas papildo ir patikslina vienas kitą. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad pastato valdymo kaip savo pradžia prasidėjo tik nuo 2007 m. gruodžio 20 d., o ne nuo 1998 m. rugsėjo 21 d. Be to, nuo pat nuosavybės teisių į ginčo pastatą atkūrimo 1992 metais D. G. savo pastato dalimi niekada nesinaudojo ir ja nesirūpino, tai darė tik pareiškėjas S. S.. Pažymėtina, kad teismai nustatė visas kitas būtinąsias įgyjamosios senaties sąlygas.
18. Suinteresuotas asmuo A. G. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepadarė kasaciniame skunde nurodomų teisės normų pažeidimų, tinkamai įvertino bylos įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog įgyjamosios senaties terminas į ginčo pastato dalį skaičiuotinas nuo 2007 m. gruodžio 20 d.
19. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodoma, kad nekilnojamasis turtas – spirito gamyklos pastatas – nepriklauso valstybei nuosavybės teise, todėl ginčo išsprendimas neturės įtakos valstybės ar suinteresuoto asmens teisėms ir pareigoms.
20. Kiti bylos dalyviai atsiliepimų į pareiškėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 21 d. nutartimi miręs kasatorius (pareiškėjas) S. S. (gim. (duomenys neskelbtini) pakeistas jo teisių perėmėjais S. S. (gim. (duomenys neskelbtini) ir S. S..

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nepertraukiamo daikto valdymo termino eigos pradžios, įgyjant nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi, ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo

22. Ginčas byloje iš esmės kilo dėl to, nuo kada turi būti skaičiuojamas CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų įgyjamosios senaties (nepertraukiamo daikto valdymo) terminas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šis terminas skaičiuotinas nuo 1992 metų, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pareiškimą atmetė konstatavęs, jog jis (terminas) skaičiuotinas nuo D. G. 2007 m. gruodžio 20 d. pareiškimo surašymo dienos, nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo (2007 m. gruodžio 20 d.) iki pareiškimo pateikimo teismui dienos nėra praėję dešimt metų.
23. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
24. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Jis taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, nustatytiems CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, bet prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytos sąlygos. Asmuo, įgijęs nekilnojamąjį daiktą sandoriu, kuris atitiko sandorio šalių valią ir įstatymo reikalavimus, tačiau jo neįregistravęs ir dėl to sandoriui tapus negaliojančiam (1964 m. CK 255 straipsnis), savo teises gali ginti įgyjamosios senaties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013).
25. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2015 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2015 ir kt.) nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu, be kita ko, yra šios sąlygos:
1. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).
2. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. Daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2 dalis).
3. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą, nesislapstydamas. Valdymo viešumo sąlyga nustatyta, siekiant sudaryti galimybę daikto savininkui (jeigu toks yra) įgyvendinti savo teisę į daiktą, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre.
4. Daiktas valdomas nepertraukiamai. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. CK 4.33 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šiai galimybei susigrąžinti arba kai valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi. Nepertraukiamas valdomo daikto naudojimas pagal paskirtį nėra būtina nepertraukiamo valdymo sąlyga. Svarbu daiktą valdyti taip, kad būtų aišku, jog asmens valdymas tęsiasi, t. y. jis neatsisakė daikto valdymo.
5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas).
6. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip dešimt metų; kilnojamąjį daiktą – ne mažiau kaip trejus metus.
26. Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodytą praktiką). Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo teismo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
27. Šioje byloje pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo yra, be kita ko, grindžiamas aplinkybe, kad Utenos rajono valdybos 1992 m. liepos 20 d. potvarkiu Nr. 215v atkūrus nuosavybės teises į spirito daryklą natūra pradinis pareiškėjas S. S. ir D. G. susitarė dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pasiskirstymo tarpusavyje, pagal šį susitarimą D. G. perleido jai priklausančią spirito daryklos pastato dalį broliui S. S., mainais gaudama šio sutikimą jos vardu atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos turėtą žemę, tačiau šis sandoris nebuvo įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškime nurodyta, kad nuo susitarimo su D. G. sudarymo, kurį ši vėliau įformino 1998 m. rugsėjo 21 d. raštu, skirtu Utenos rajono žemėtvarkos skyriui, ir patvirtino 2007 m. gruodžio 20 d. notaro patvirtintu pareiškimu, pradinis pareiškėjas S. S. valdė visą spirito varyklos pastatą. Nurodomo susitarimo sudarymo momentas pareiškime neįvardytas, tik teigiama, kad spirito varyklos pastatas pareiškėjo buvo valdomas daugiau nei dvidešimt metų.
28. Kadangi dešimties metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kada asmuo, siekiantis įgyti nekilnojamąjį daiktą įgyjamąja senatimi, įgijo valdymo teisę į šį turtą, nagrinėjamoje byloje aktuali aplinkybė, kada pradinis pareiškėjas įgijo valdymo teisę į pastatą, t. y. kada jis visą pastatą, įskaitant ir savo sesers dalį, pradėjo valdyti kaip savininkas, o ne kaip pastato bendraturtis. Pažymėtina, kad tik tai, jog niekas neprieštarauja faktiniam daikto naudojimui ir nenaudoja bei nepageidauja naudoti asmens naudojamo daikto patys, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog naudojantis daiktą asmuo atvirai daiktą valdo kaip savą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007). Taip pat pažymėtina, kad jeigu asmuo valdo turtą kaip savo, tačiau jis žino, kas yra šio turto savininkas, nors šis savininkas ir neįgyvendina savo teisių į turtą, jo ilgą laiką neprižiūri ir juo nesirūpina, tai įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas, nes jis taikomas tik tada, kai valdytojui toks savininkas nėra žinomas (pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas – žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2015).
29. Vertintina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, kaip neatitinkančią faktinių bylos duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių, pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pradinis pareiškėjas valdymo teisę į Pastatą įgijo, t. y. kad jis visą pastatą, įskaitant ir savo sesers dalį, pradėjo valdyti kaip savo 1992 metais. Utenos apygardos Utenos rajono kultūros paveldo inspekcijos 1992 m. liepos 13 d. leidimas Nr. 8, 1993 m. balandžio 27 d. kvietimas Nr. 76, 1993 m. gegužės 12 d. Kultūros paminklo – pastato apžiūros aktas ir Įsipareigojimas saugoti architektūros paminklą apeliacinės instancijos teismo tinkamai įvertinti tik kaip patvirtinantys, kad pradinis pareiškėjas rūpinosi visu Pastatu, tačiau neteikiantys pagrindo padaryti išvadą, kad jau tuo metu visas nekilnojamasis daiktas pradinio pareiškėjo buvo valdomas kaip savas, nes jis suvokė arba turėjo suvokti, kad ne jis vienas, bet ir jo sesuo turi teisę į Pastatą, kadangi Utenos rajono valdybos 1992 m. liepos 20 d. potvarkiu Nr. 215v nuosavybės teisės į pastatą buvo atkurtos jiems abiem lygiomis dalimis, be to, pastato dalys nėra konkretizuotos, todėl pradinis pareiškėjas, kaip bendraturtis, rūpindamasis savo dalimi, dalyvavo ir visą pastatą valdant bei naudojant.
30. Bylos duomenimis, pradinis pareiškėjas ir D. G. pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą pretendavo atkurti nuosavybės teises ir į jų tėvo J. S. turėtą 9,51 ha žemės. D. G. 1998 metais Utenos rajono žemėtvarkos skyriui buvo pateikusi prašymą (prašyme data nenurodyta ir jis neregistruotas), kuriuo prašė prie Pastato žemę grąžinti natūra kartu su broliu, o likusią žemės dalį – lygiaverčiu miško sklypu Vilniaus apskrityje, pagal gyvenamąją vietą. 1998 m. rugsėjo 21 d. D. G. Utenos rajono žemėtvarkos skyriui pateikė naują prašymą, nurodydama, kad jai ir broliui grąžintos Vyžuonų dvaro spirito varyklos savąją dalį atiduoda broliui S. S.. Pastarasis tą pačią dieną taip pat pateikė prašymą Utenos rajono žemėtvarkos skyriui, kuriame nurodė, kad jam priklausančią žemę prašo paskirti prie spirito varyklos pastato, o likusią žemės dalį prašo skirti seseriai D. G., kurios naudai atsisako savosios dalies. Utenos rajono žemėtvarkos skyrius 1998 m. rugsėjo 22 d. parengė pažymas „Dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų“, kuriose nurodė, kad į buvusio savininko J. S. 9,51 ha žemės pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą S. S. turi nuosavybės teisę į 1,30 ha žemės, o D. G. – į 8,21 ha žemės. Utenos apskritis 1998 m. gruodžio 21 d. parengė išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad: pagal susitarimą D. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 8,21 ha buvusio savininko J. S. žemės, kuri yra valstybės išperkama; išvada persiunčiama į Vilniaus apskritį. Utenos apskrities 1998 m. gruodžio 28 d. sprendimu S. S. natūra atkurtos nuosavybės teisė į 1,30 ha buvusio savininko J. S. žemės. 2007 m. gruodžio 20 d. notariškai patvirtintu pareiškimu D. G. nurodė, kad pareiškia ir garantuoja, jog 1998 m. rugsėjo 21 d. atsisakė ir šiuo metu atsisako savo nuosavybės teisių į jai priklausančią pastato dalį savo brolio S. S. naudai. D. G. daiktinių teisių į 1/2 Pastato dalį neįregistravo.
31. Vertintina, kad šios nutarties 30 punkte nurodytos aplinkybės ir įrodymai iš esmės patvirtina vieno iš pareikšto reikalavimo pagrindų – susitarimo tarp pradinio pareiškėjo S. S. ir D. G. – egzistavimą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Jo šalių valia buvo aiškiai išreikšta ir vėliau nekvestionuota. Susitarimas atitiko jo šalių valią ir neabejotinai sukėlė teisinius padarinius, nes po jo D. G. atkuriamos nuosavybės teisės į žemę dalis padidėjo, o S. S. – sumažėjo, šiam vienam buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę prie Pastato. Kadangi gerą moralę atitinka ne susitarimų nepaisymas, o jų laikymasis ir vykdymas, atsakomybės prisiėmimas už savo veiksmus ir jais kitiems asmenims sukurtų teisėtų lūkesčių pripažinimas bei gerbimas, juo labiau kai nurodytas susitarimas buvo sudarytas tarp brolio ir sesers, vertintina, kad, D. G. išreiškus valią dėl Pastato dalies atidavimo broliui ir įgijus teisę į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą didesne apimtimi, šis galėjo būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į visą Pastatą (CPK 185 straipsnis).
32. Byloje nėra duomenų, teikiančių pagrindą padaryti pagrįstą išvadą, kad šios nutarties 31 punkte nurodytas susitarimas buvo sudarytas anksčiau nei 1998 m. rugsėjo 21 d. (turint omenyje ir minėtą ankstesnį D. G. 1998 metų prašymą Utenos rajono žemėtvarkos skyriui), kaip teigiama pareiškime, todėl jo sudarymo momento aspektu spręstina, kad nurodytas susitarimas buvo sudarytas 1998 m. rugsėjo 21 d. ir nuo šios dienos pradinis pareiškėjas S. S. visą Pastatą, įskaitant ir savo sesers dalį, pradėjo valdyti kaip savininkas, o ne kaip pastato bendraturtis (CPK 185 straipsnis).
33. Nustatyta, kad šiai bylai išspręsti reikšmingas viso Pastato valdymas, prasidėjęs 1998 m. rugsėjo 21 d., iki kreipimosi į teismą tęsėsi daugiau kaip dešimt metų, jis prasidėjo sąžiningai ir atitiko šios nutarties 25.1–25.5 punktuose nurodytas sąlygas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti. Palikėjo (D. G.) įpėdiniai negali paveldėjimo būdu įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo palikėjas.
34. Spręstina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų įgyjamosios senaties (nepertraukiamo daikto valdymo) terminas šioje byloje skaičiuotinas nuo D. G. 2007 m. gruodžio 20 d. pareiškimo surašymo dienos ir negali būti siejamas su jos 1998 m. rugsėjo 21 d. prašymu, yra padarytos netinkamai pritaikius įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, netyrus ir nevertinus vienu iš pareiškimo pagrindų nurodyto susitarimo. Šis netinkamas proceso teisės normų taikymas lėmė netinkamą CK 4.68 straipsnio 1 dalies taikymą apeliacinės instancijos teisme. Dėl to apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
35. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškimą, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, todėl jis, remiantis šioje nutartyje išdėstytais motyvais, paliktinas galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Naikinant apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą perskirstytinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, taip pat paskirstytinos kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 79, 88, 92, 93, 96, 98 straipsniai, 443 straipsnio 6 dalis).
37. Kadangi sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, tai suinteresuoto asmens A. G. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jam nepriteistinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 6 dalis).
38. Bylos duomenimis, pradinis pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme yra patyręs po 700 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taip pat turėjo 31 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą išlaidų, t. y. patyrė 1431 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kasaciniu skundu prašoma priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjai – pradinio pareiškėjo teisių perėmėjai – kasaciniam teismui pateiktais prašymais nurodo, kad kasacinį skundą palaiko, prašo priteisti išlaidų advokato pagalbai atlyginimą. Prašomo priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo dydis neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.11, 8.12 punktuose nurodytų rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių. Kadangi sprendimas priimamas pareiškėjų naudai, o jų ir suinteresuoto asmens A. G. interesai yra priešingi, tai pareiškėjų prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš suinteresuoto asmens A. G. tenkintini, kiekvieno iš pareiškėjų naudai iš nurodyto suinteresuoto asmens priteisiant po 715,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 443 straipsnio 6 dalis).
39. Kasacinis teismas patyrė 9,89 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinant kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš suinteresuoto asmens A. G. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą. Palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 715,50 Eur (septynis šimtus penkiolika Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjos S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai, 715,50 Eur (septynis šimtus penkiolika Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjo S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai ir 9,89 Eur (devynis Eur 89 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Birutė Janavičiūtė

                                                                      Antanas Simniškis

                                                                      Janina Stripeikienė