Administracinė byla Nr. I1-3751-342/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3- 01425-2020-0

                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2;                

                                                                                        20.5.1; 37.3; 37.6; 55.1.3

                                                                   (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Klaipėda

Regionų 

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovė, Marijampolės PN) 7 000 Eur neturtinės žalos.

Nurodo, kad 2019 m. vasario 12 d. buvo perkeltas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Marijampolės PN. Ten yra laikomas areštinėje, kamerų tipo patalpose. Teigia, kad Marijampolės PN areštinėje nėra kabineto medicininei apžiūrai atlikti. Prireikus medicininės apžiūros yra atliekamos tam nepritaikytame kabinete, kuriame yra tik stiklo pertvara, todėl apžiūros metu jis yra stebimas pašalinių asmenų. Pažymi, jog minėtas kabinetas kartais būna užimtas, todėl medicininė apžiūra atliekama tiesiog koridoriuje, kuriame yra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Tvirtina, kad medicininė apžiūra minėtomis sąlygomis pažeidžia jo teisę į privatumą, kelia neigiamas emocijas, dvasinius išgyvenimus, diskomfortą ir t. t. Minėtų neigiamų išgyvenimų nebūtų, jeigu Marijampolės PN įrengtų areštinėje teisės aktų reikalavimus atitinkančius kabinetus. Pažymi, kad jam yra reikalingas gydymas, tačiau dėl netinkamų sąlygų atsirado baimė kreiptis į medikus. Pabrėžia, kad dėl minėtų neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų patyrė neturtinę žalą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas atsiliepimu (b. l. 9-12) su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, jog gydytojai priėmimus vykdo atskirame kabinete, kurio vieną sienos dalį sudaro stiklo paketas. Jeigu pacientą reikia nurengti, atlikti tyrimus, jį prižiūrėtojai nuveda į Sveikatos priežiūros skyrių arba į šalia esančią patalpą, kurioje yra užtikrinamas visiškas privatumas. Nurodo, kad remiantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus 2020 m. birželio 27 d. pažyma, pareiškėjas buvo nurodęs jaučiantis baimę lankytis pas gydytojus laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2020 m. birželio 10 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Teigia, jog Marijampolės PN dirbantis šeimos gydytojas paaiškino, kad pareiškėjas nei karto nebuvo prašomas nusirengti, kadangi tam nebuvo jokių medicininių indikacijų, todėl jo pretenzijos dėl tariamo privatumo pažeidimo yra nesuprantamos. Dėl galimo smurtavimo prieš medikus patalpos priėmimo metu yra stebimos ir saugomos prižiūrėtojų. Pažymi, kad ginčo laikotarpiu dėl to, jog atliekant sveikatos apžiūrą ar kitas procedūras nėra užtikrinamas privatumas, į psichologus pareiškėjas kreipęsis nebuvo. Pareiškėjas su skunde nurodytais nusiskundimais į Marijampolės PN administraciją taip pat nesikreipė.

Pabrėžia, jog pareiškėjo argumentai, kad medicininės apžiūros metu pareigūnai jį stebi per vaizdo stebėjimo kameras, yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. spalio 9 d. įsakyme nurodyta, jog vaizdo stebėjimo kameros įrengiamos taip, kad į stebėjimo lauką nepatektų didesnė nei būtina reikalinga teritorija. Griežtai draudžiama įdiegti vaizdo stebėjimo kameras patalpose, kurios yra skirtos darbuotojų ar nuteistųjų privačiam naudojimui (tualetai, dušai, persirengimo kambariai, rekreacinės zonos ir t. t.). Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo neigiamų išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos, todėl nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardyta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Marijampolės PN įsitikinimu, jie veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė kalint Marijampolės PN.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). 

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN – medicininės apžiūros metu nebuvo užtikrinamas jo privatumas. 

Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, Nr. 60800/08), LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Marijampolės PN buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovams). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 2 dalis teigia, jog pirminio lygio ambulatorinę arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų asmens sveikatos priežiūrą užtikrina Laisvės atėmimo vietų ligoninė arba pataisos įstaigų asmens sveikatos priežiūros padaliniai. Pirminio lygio ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos pataisos įstaigų patalpose. Asmens sveikatos priežiūros paslaugos arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems teikiamos sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka (Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2019 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1103/1R-279 „Dėl Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose, tvarkos aprašo 7 punktas teigia, kad būtinoji medicinos pagalba laisvės atėmimo įstaigose laikomiems pacientams, kaip ir laisvėje esantiems asmenims, teikiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka užtikrinant paciento apsaugą. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad nuteistiesiems teikiamai sveikatos priežiūrai keliami analogiški reikalavimai kaip ir laisvėje esantiems asmenims teikiamoms sveikatos priežiūros paslaugoms.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtino Lietuvos higienos normą HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 47:2011). HN 47:2011 29 punktas teigia, kad įrengiant procedūrų kabinetą turi būti užtikrintas paciento privatumas atidarius procedūrų kabineto duris. Akivaizdu, jog nuteistiesiems teikiant sveikatos priežiūros paslaugas privalo būti užtikrinama nuteistojo teisė į privatumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartimi nutarta Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Nurodyta, kad pirmos instancijos teismas nenustatė, kokioje patalpoje vyko pareiškėjo asmens medicininė apžiūra ir kaip iš tikrųjų atrodė aptariama patalpa, kada ir kiek kartų pareiškėjas lankėsi aptariamoje patalpoje.

Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus, veiklos adresu Marijampolės PN, 2020 m. birželio 27 d. pažymoje „Dėl nuteistojo A. T. informacijos pateikimo“ (b. l. 13) teigiama, jog pareiškėjas yra nurodęs, kad jaučia baimę lankytis pas gydytojus. Pažymoje teigiama, kad gydytojai priėmimus vykdo atskirame kabinete, kurio vieną sienos dalį sudaro stiklo paketas. Jeigu pacientą reikia nurengti, atlikti tyrimus, jį prižiūrėtojas nuveda į Sveikatos priežiūros skyrių arba į šalia esančią patalpą, kur yra užtikrinamas visiškas privatumas. Šeimos gydytojas paaiškino, kad pareiškėjas nei karto nebuvo prašomas nusirengti, kadangi tam nebuvo jokių medicininių indikacijų. Pažymima, jog dėl galimo smurtavimo prieš medikus patalpa priėmimo metu yra stebima ir saugoma prižiūrėtojo vyro.

Pareiškėjas teismui pateikė Marijampolės PN dirbančio šeimos gydytojo 2019 m. spalio 22 d. medicininį išrašą (b. l. 23), kuriame teigiama, kad pareiškėjas kartais skundžiasi kairės pusės sėdmens niežuliu, tačiau atlikus minėtos vietos apžiūrą jokių medicininių indikacijų nenustatyta. Akivaizdu, kad, esant tokiems nusiskundimams, neįmanoma buvo atlikti pareiškėjo medicininę apžiūrą bent iš dalies nenusirengiant, todėl vertintina, kad šio išrašo turinys paneigia 2020 m. birželio 27 d. pažymoje nurodytą aplinkybę, jog pareiškėjas niekada nebuvo prašomas nusirengti.

Teismas pažymi, kad tiek skunde (b. l. 2), tiek jo papildyme (b. l. 22) pareiškėjas tiksliai nenurodė, kada būtent, jo teigimu, atliekant medicininę apžiūrą, buvo pažeistas jo privatumas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nurodė laikotarpį nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2020 m. birželio 10 d.. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kiek kartų jam buvo atliekama medicininė apžiūra.

Teismas 2022 m. vasario 17 d. nutartimi (b. l. 55) pasiūlė šalims pateikti papildomus įrodymus, susijusius su nagrinėjamu ginču. Atsakovė 2022 m. vasario 21 d. raštu (b. l. 58) pateikė papildomus įrodymus, susijusius su medicininių apžiūrų patalpų, į kurias galbūt ginčo laikotarpiu buvo vedamas pareiškėjas, įrengimu: Marijampolės PN kalėjimo režimu atliekančių nuteistųjų gydytojo priėmimo kabineto bei Sveikatos priežiūros skyriaus, veiklos adresu Marijampolės PN, gydytojo (terapinio) kabineto fotonuotraukas. Rašte pažymima, kad Marijampolės PN kalėjimo režimu atliekančių nuteistųjų gydytojo priėmimo kabinete nuteistųjų kūno apžiūra neatliekama. Pabrėžiama, kad jeigu nuteistąjį reikia nurengti, atlikti tyrimus, jis nuvedamas į Sveikatos priežiūros skyrių.

Iš byloje esančių fotonuotraukų (b. l. 59-64) nustatyta, kad Marijampolės PN kalėjimo režimu atliekančių nuteistųjų gydytojo priėmimo kabineto vieną sieną sudaro stiklo durys ir  pertvara. Pažymėtina, kad kabinete yra tik stalas ir trys kedės. Sveikatos priežiūros skyriaus, veiklos adresu Marijampolės PN, gydytojo (terapinio) kabineto durys yra nepermatomos, kabinete tarp kitų baldų yra kušete.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tiksliai neįvardino, kuriame kabinete, kada ir kiek kartų ginčo laikotarpiu buvo atliekama jo medicininė apžiūra, kurią atliekant turėtų būti užtikrinamas asmens privatumas, vertintina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu tokio tipo medicininė apžiūra buvo atliekama tik 2019 m. spalio 22 d. (jos metu pareiškėjui buvo atliekama kairės pusės sėdmens medicininė apžiūra). Pareiškėjas ir papildomai nepateikė rašytinių įrodymų, susijusių su nagrinėjamu ginču. Pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizavo, kaip būtent buvo atliekama kairės pusės sėdmens medicininė apžiūra (stovint ar gulint). Atsižvelgiant į nurodytus Marijampolės PN kalėjimo režimu atliekančių nuteistųjų gydytojo priėmimo kabineto baldus, laikytina, kad nurodytame kabinete nebuvo galimybės pareiškėjo kairės pusės sėdmens medicininę apžiūrą atlikti gulint. Nurodytame kabinete tokio pobūdžio medicininė apžiūra galėjo būti atliekama tik stovint. Iš byloje esančių fotonuotraukų nustatyta, kad Sveikatos priežiūros skyriaus, veiklos adresu Marijampolės PN, gydytojo (terapinio) kabineto baldai leidžia tinkamai ir nepažeidžiant asmens privatumą atlikti paciento medicininę apžiūrą tiek gulint, tiek stovint. Įvertinus pareiškėjo medicininės apžiūros vietą (kairės pusės sėdmenys), laikytina, kad tokią medicininę apžiūrą patogiausiai atlikti gulint, o tai atsižvelgiant į kabinetų baldų buvimą, įmanoma atlikti tik Sveikatos priežiūros skyriaus, veiklos adresu Marijampolės PN, gydytojo (terapinio) kabinete. Teismui nėra pagrindo abejoti atsakovės atsiliepime ir papildomai pateiktuose rašytiniuose įrodymuose nurodytais teiginiais apie tai, kad Marijampolės PN kalėjimo režimu atliekančių nuteistųjų gydytojo priėmimo kabinete nuteistųjų kūno apžiūra neatliekama, jeigu nuteistąjį reikia nurengti, atlikti tyrimus, jis nuvedamas į Sveikatos priežiūros skyrių.

Įvertinus nustatytas aplinkybes bei tai, kad pareiškėjas nedetalizavo deklaruojamo privatumo pažeidimo ginčo laikotarpiu atliekant medicininę apžiūrą, laikytina, kad medicininė apžiūra jam buvo atliekama Sveikatos priežiūros skyriaus, veiklos adresu Marijampolės PN, gydytojo (terapinio) kabinete. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes bei EŽTT ir LVAT suformuotą teisminę praktiką analogiškose bylose konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Marijampolės PN įrodė, jog medicininės pagalbos pareiškėjui teikimo metu buvo užtikrinta jo teisė į privatumą, nepažeidžiant HN 47:2011 29 punkte reglamentuotą pareigą užtikrinti paciento privatumą medicininio patikrinimo metu, todėl darytina išvada, kad Marijampolės PN pareigūnų neteisėti veiksmai yra neįrodyti.

Apibendrinus anksčiau išdėstytą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 7 000 Eur, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog atsakovės atstovas atliko neteisėtus veiksmus (neveikimas), dėl kurių pareiškėjas nukentėjo bei patyrė neturtinę žalą. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant  ABT normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėja                                                                         Aušrelė Mažrimienė