Civilinė byla Nr. 2S-383-210/2013

Teisėja V. Kurtkienė                                                        Teisminio proceso Nr. 2-18-3-00178-2013-6

                                                                           Procesinio sprendimo kategorija 110.1; 77.4.2;122.4.

 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

     N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

  2013 m. gegužės 30 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Kursevičius,

            teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. B. atskirąjį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, iškeltoje pagal ieškovės E. B. atstovės ieškinį atsakovui D. B., išvadą teikiančiai institucijai Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, ir

n u s t a t ė :

                                                          I. Ginčo esmė

            Ieškovė E. B. pateikė teismui ieškinį dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, kuriame kartu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemonės – nustatyti nepilnametės dukters S. B., gim. (duomenys neskelbtini), laikiną gyvenamąją vietą su motina E. B. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Prašymą motyvavo tuo, kad  atsakovas, sužinojęs apie santuokos nutraukimo bylą, gali siekti auginti vaiką pas save, išsivežti į užsienį ir pan. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė prašė išspręsti atsakovui nepranešus.

                            II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

           Joniškio rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 27 d. nutartimi ieškovės atstovės prašymą tenkino.

          Taikė iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo laikinąją apsaugos priemonę ir nustatė šalių nepilnamečio vaiko S. B., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), laikiną gyvenamąją vietą su ieškove E. B., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini).

  Nutartį nurodė vykdyti skubiai ir pažymėjo, kad šios nutarties apskundimas, jos vykdymo nesustabdo.

Iš byloje esančių ieškovės atstovės pateiktų duomenų teismas matė, kad tarp ieškovės ir atsakovo vyksta ginčas dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių kitų klausimų sprendimo. Šalys turi nepilnametę dukrą – S. B., gim. (duomenys neskelbtini), kuri šiuo metu gyvena su motina (ieškove). Iš ieškinyje pateiktų duomenų teismas matė, jog šalys gyvena atskirai. Atsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko interesus, jo amžių, į surinktus byloje duomenis, teismas sprendė, kad šalių mažametės dukters laikina gyvenamoji vieta su jos motina šiuo metu geriausiai atitiktų vaiko interesus.

                  III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atskiruoju skundu  D. B. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartį.

Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nepilnametis šalių vaikas S. B. yra Vokietijos pilietė, jos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ir tebėra (duomenys neskelbtini). Todėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimui spręsti turi būti taikoma Vokietijos teisė, nes Vokietijos jurisdikcijai priklauso imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti, ieškovas kaip nepilnamečio vaiko globėjas nepritarė vaiko išvežimui ir laikymui, nepilnametis vaikas yra Lietuvos Respublikoje trumpiau nei metus, neteisėtai nuo 2013 m. sausio 7 d., kai ieškovė atsisakė grąžinti vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą.

2. Apelianto nuomone, įvertinus Vokietijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos civilinės teisės panašumą, nėra pagrindo daryti išvados, jog Vokietijos teisės taikymas iš esmės pažeistų nepilnamečio vaiko interesus, neužtikrintų jo asmens saugumo.

3. Apelianto įsitikinimu S. B. laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo klausimai nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams, tai yra Joniškio rajono apylinkės 2013 m. vasario 27 d. nutartis turi būti pripažinta priimta pažeidžiant teismingumo taisykles. Be to, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai suvaržo atsakovo teises. Atsakovas pažymi, jog jokiais būdais neišreiškė valios, jog nepilnametė dukra S. B. gyventų Lietuvoje su savo motina – ieškove, tai yra vaikas laikomas Lietuvoje atsakovui nesutikus, apgaulės būdu vaiką išvežus iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos, nurodant, kad vykstama laikinai atostogauti pas ieškovės giminaičius. Susiklosčiusią situaciją patvirtina ir tai, kad atsakovas pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos Konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų yra pateikęs prašymą grąžinti vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą E. B. prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

Mažametė S. B. yra ne tik Vokietijos, bet ir Lietuvos Respublikos pilietė. Dukra gimdama įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, nes abu tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, ir Vokietijos pilietybę, nes gimė Vokietijoje. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 8 str., Lietuvos Respublikos pilietį, kuris kartu yra ir kitos valstybės pilietis, Lietuvos valstybė laiko tik Lietuvos Respublikos piliečiu. Vokietijoje nėra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, nes šalys į Vokietiją išvyko laikinai gyventi, nes ten dirbo atsakovas, niekada neplanavo likti gyventi nuolat, niekada nenutraukė ryšių su Lietuva. Dėl to Vokietija nelaikytina šalių nuolatine gyvenamąja vieta. Dukra S. gyveno Vokietijoje dėl to, kad ten tuo metu buvo tėvų laikina gyvenamoji vieta. Vaikas dar per mažas, kad būtų galima spręsti apie jo integravimąsi į tam tikrą socialinę aplinką. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymui taikytina tik Vokietijos teisė. Santuokos nutraukimo ir su santuokos nutraukimu susijusių klausimų sprendimas teismingas Joniškio rajono apylinkės teismui.

Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove, vaiko motina, geriausiai atitiks vaiko interesus. Mergaitė dar labai maža, auga namuose nuolat prižiūrima motinos, yra prie jos prisirišusi, vaikui gera ten, kur yra jos mama, aplinkos pakeitimas vaikui nesukėlė neigiamų emocinių išgyvenimų. Jei šalių santuoka bus nutraukta, kaip prašo ieškovė ir atsakovas iš esmės neprieštarauja, ateityje tėvams gyvenant skyrium, vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta neišvengiamai turės būti su vienu iš tėvų. Atsižvelgiant į vaiko pažeidžiamumą dėl  amžiaus,  vaiko  interesus  geriausiai  atitinka jos  gyvenimas  su  motina, atskyrimas nuo motinos gali  sukelti  sunkių psichologinių pasekmių.  Iš  atsakovo  reikalavimų, kaltinimų vaiko pagrobimu, inicijuotų procesų dėl vaiko grąžinimo į Vokietiją, darytina išvada, kad atsakovas veikia vedamas kitokių paskatų ir mažiausiai paiso vaiko interesų.

    IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirojo skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).

Visų pirma atskirajame skunde teisės taikymo aspektu keliami teisės normų, reglamentuojančių bylų, turinčių užsienio elementą ir susijusių su vaikų ir tėvų tarpusavio santykiais, teismingumo klausimai, dėl kurių teismas trumpai pasisako.

Teismas užsienio elementą turinčioje byloje pirmiausia turi išspręsti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą. Jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir pagrindai bet kokio pobūdžio civilinėse bylose, susijusioms su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu (1 straipsnio 1 dalies b punktas), konkrečiai susijusioms su globos ir bendravimo teisėmis (1 straipsnio 2 dalies a punktas), yra įtvirtintos 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000.  Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti šiame Reglamente, yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (Reglamento preambulės 12 punktas, 8 straipsnis). Taigi pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Pažymėtina, kad Reglamentas neapibrėžia, kas turėtų būti pripažįstama nuolatine gyvenamąja vieta. Nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas yra fakto klausimas.

Byloje duomenys patvirtina, kad šalių vaikas S. B., gimusi (duomenys neskelbtini), turi tiek Lietuvos, tiek Vokietijos Federacijos pilietybes. Atsakovo pateikti duomenys liudija apie S. B. paskutinę registracijos ir pastovią gyvenamąją vietą, kuri yra (duomenys neskelbtini). Offenbachas prie Maino miesto magistrato piliečių aptarnavimo tarnybos duomenimis vaiko registracijos data ir atsikraustymo data nurodyta 2011-07-14. Offenbachas prie Maino miesto magistrato piliečių aptarnavimo tarnybos duomenimis ieškovė E. B., yra Lietuvos Respublikos pilietė, jos paskutinė registracijos ir paskutinė gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini), atsikraustymo data 2011-06-15, registracijos data 2011-04-09. Duomenys apie atsakovą D. B. patvirtina, kad jis yra Vokietijos Federacijos pilietis, jo paskutinė registracijos ir paskutinė gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini), atsikraustymo data 2011-06-15, registracijos data 2011-04-09. Apelianto teigimu jo žmona su vaiku 2013-01-07 išskrido į Lietuvą aplankyti savo mamos, turėjo grįžti 2013-01-26, tačiau į Vokietiją su vaiku nebegrįžo. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių oficialių duomenų, apie dabartinę S. B. gyvenamąją ar registracijos vietą Lietuvoje. Sistemiškai aiškinant minėto reglamento nuostatas, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamos bylos jurisdikcija pirmiausia turi priklausyti vaiko nuolatines gyvenamosios vietos valstybei narei, todėl pagrindinis šios kategorijos bylos teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatine gyvenamoji vieta. Be to, byloje nėra patvirtinta pozicija, ar atsakovas nesikreipė į Vokietijos Offenbachas prie Maino apylinkės teismą su ieškiniu dėl dukters gyvenamosios vietos nustatymo.

Byloje yra duomenų, kad apeliantas pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos Konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų yra pateikęs prašymą grąžinti vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą. Lietuvos teismų sistemos „Liteko“ duomenis teismo posėdis paskirtas 2013-06-03 d. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad nustatydami tiek nuolatinę, tiek laikiną vaiko gyvenamąją vietą, turi būti vertinama, ar vaiko perkėlimas į kitą valstybę buvo teisėtas.

Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimas susietas su teikiamais įrodymais ir vertinamosiomis sąlygomis. Todėl skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pažymėtina, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Todėl laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos šalių reikalavimams patenkinti. Iš bylos medžiagos matyti, jog pateikto prašymo dalykas yra nustatyti nepilnamečio vaiko laikinąją gyvenamąją vietą su ieškove. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia ir nenagrinėja ieškinio iš esmės.

Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (CK 3.174 str. 2 d.). Sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Šias faktines aplinkybes teismas ištiria bylą nagrinėdamas iš esmės. Aplinkos keitimas gali vaikui padaryti tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelti emocinių išgyvenimų. Todėl tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenumato vaiko šeimos aplinkos keitimo net ir tais atvejais, kai vaikui aplinka buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje, privalėjo atsižvelgti į tai, kad nepilnametis vaikas S. B. yra gimusi Vokietijoje, kartu ir į tai, kad tokiame amžiuje jai dar labai reikalinga motinos globa, be to, svarbi aplinkybė ir tai, kad ji visą laiką iki šio ginčo pradžios ir ieškovės išvykimo, gyveno su abiem tėvais. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, arba vertino formaliai, taip pat nevertino, ar būtinas ir vaikui naudingas jo aplinkos pakeitimas, iki ginčas dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo bus išspręstas iš esmės. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo klausimą labai svarbi yra ir kito tėvo, šiuo atveju atsakovo, pozicija ir teikiami motyvai ir argumentai.

Kartu pažymėtina ir tai, kad asmeniui prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę, jog jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinio interesai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006). Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-153/2013). Nagrinėjamu atveju sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą byloje nėra pateikta Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvada apie  dabartinę ieškovės su vaiku gyvenamąją vietą bei nuomonės apie laikiną vaiko gyvenamosios vietos nustatymą. Pažymėtina ir tai, kad teismas tokio pobūdžio bylose turi būti aktyvus ir negali apsiriboti vien tik šalių teikiamais argumentais ir įrodymais.

          Esant šiems argumentams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nebuvo surinkti ir įvertinti reikalingi įrodymai bei tinkamai nenustatytos visos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, t. y. dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvu. Kadangi apeliacinės instancijos teismas šių duomenų gauti neturi galimybės, Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis naikintina ir klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

           Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 3 punktu, teismas

n u t a r i a :

            Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

   Teisėjas                                                                                            Vytautas Kursevičius