Civilinė
byla Nr. 2A-777-186/08
Procesinio
sprendimo kategorijos:
44.2.4.1.; 44.5.2.17.
NUTARTIS
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
Vilnius 2008
m. spalio 1 d.
Vilniaus
apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko ir
pranešėjo Egidijaus Žirono,
kolegijos teisėjų Romualdos
Janovičienės ir Tatjanos Žukauskienės,
sekretoriaujant Loretai
Jasiulionienei
dalyvaujant ieškovo atstovui Gediminui Ratkevičiui
atsakovui D. K.
atsakovo atstovui advokatui Aivarui Raišučiui
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo D. K. apeliacinį
skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 23 d. sprendimo,
priimto civilinėje byloje pagal ieškovo
Elektrėnų savivaldybės priešgaisrinės ir gelbėjimo tarnybos ieškinį atsakovui D. K. dėl žalos atlyginimo.
Kolegija,
išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
ieškovas Elektrėnų savivaldybės
priešgaisrinė ir gelbėjimo tarnyba kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D. K. prašydamas priteisti iš atsakovo 10 967,42 Lt žalos
atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už nesumokėtą sumą nuo žalos
padarymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovas –
Elektrėnų savivaldybės priešgaisrinės ir gelbėjimo tarnybos Vievio ugniagesių
gelbėtojų komandos ugniagesys gelbėtojas – 2006-01-08 gaisriniu automobiliu
GAZ-66, v.n. (duomenys neskelbtini) , būdamas neblaivus,
nesant iškvietimo, išvažiavo iš dislokacijos vietos ir Alesninkų kaime sukėlė
eismo įvykį, kurio metu buvo smarkiai apgadintas minėtas tarnybinis
automobilis. Nurodė, jog po įvykio buvo atliktas transporto priemonės
įvertinimas, kurio metu UAB „Nepriklausomų ekspertų agentūra“ nustatė, kad iki
eismo įvykio transporto priemonės rinkos vertė buvo 11 083,96 Lt, o po eismo
įvykio likutinė šios transporto priemonės vertė sudarė 3475,93 Lt, o atkūrimo
kaštai – 8913,99 Lt. Ieškovas nurodė, kad jo patirtus nuostolius sudaro 3817,42
Lt faktinės išlaidos, turėtos įsigyjant automobilio remontui reikalingas
detales, 6300 Lt išlaidų už atliktus automobilio remonto darbus ir 850 Lt
išlaidų už ekspertizės atlikimą. Nurodė, jog automobilio remonto darbus nuo
2006-03-01 iki 2006-08-30 atliko Elektrėnų savivaldybės priešgaisrinės ir
gelbėjimo tarnybos darbuotojai S. M. , R.
Š. ir K. P. , už ką jiems, remiantis Lietuvos
Vyriausybės 1993-07-08 nutarimo Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir
organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ 5.2 p., buvo
sumokėta po 2100 Lt (viso 6300 Lt).
Atsakovas D. K. su
ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, nurodydamas, kad ieškovas neįrodė
patirtų automobilio remonto išlaidų.
Trakų rajono apylinkės
teismas 2008-04-23 sprendimu ieškinį patenkino iš
dalies – iš D. K. ieškovui
priteisė 7856,32 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas
nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo ir 253,74 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad
atsakovas D. K. neneigia eismo įvykio fakto, tačiau
nesutinka su prašomos priteisti žalos dydžiu. Teismas, vertindamas Nepriklausomų
ekspertų agentūros Transporto priemonės vertinimo ataskaitos Nr. 0602A036
įrodomąją reikšmę nustatant ieškovo patirtos žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad
ieškovas po šios ataskaitos parengimo yra atlikęs automobilio remontą, dėl ko ataskaita
nerodo realios žalos dydžio. Teismas iš 2006 m. gaisrinių automobilių būklės
bei priėmimo-perdavimo ugniagesiams vairuotojams registracijos žurnalo
nustatęs, kad 2006-06-02 automobilis buvo įvertintas kaip techniškai
tvarkingas, ieškovo po 2006-06-02 patirtų automobilio remonto išlaidų nelaikė
ieškovo patirtais nuostoliais dėl atsakovo D. K. kaltės.
Teismas, vadovaudamasis LR Vyriausybės 1993-07-08 nutarimo Nr. 511 „Dėl
biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos
tobulinimo“ 5.2 p., sprendė, jog prie tiesioginių ieškovo patirtų nuostolių
gali būti priskaičiuotas darbuotojams sumokėtas priedas už darbą kovo,
balandžio ir gegužės mėnesiais (viso 4725 Lt). Teismas iš 2006 m. kovo –
gegužės mėnesiais surašytų materialinių vertybių nurašymo aktų ir su nurašytų
vertybių įsigijimu susijusių sąskaitų padarė išvadą nesant galimybės spręsti,
kokios konkrečiai išlaidos buvo skirtos sugadinto automobilio remontui, kadangi
materialinės vertybės nurašomos „transporto išlaikymui“. Tačiau teismas
minėtuose aktuose ir sąskaitose nurodytas išlaidas, kurių bendra suma 3131,32
Lt, laikė realiomis išlaidomis, atsižvelgdamas į tai, kad nepriklausomų
ekspertų agentūros atliktoje transporto priemonės vertinimo ataskaitoje
nurodyta išlaidų už dažymo medžiagas ir keičiamas detales pinigų sumą sudaro
3884,61 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į nepriklausomų ekspertų agentūros
ataskaitoje numatytą išlaidų už remonto ir dažymo darbus sumą (4743,6 Lt),
ieškovo darbuotojams už automobilio remontą po avarijos sumokėtus priedus laikė
realiomis ieškovo išlaidomis už atliktus automobilio remonto darbus. Teismas
netenkino ieškovo prašymo dėl ekspertizės atlikimo išlaidų priteisimo,
kadangi pateiktos transporto priemonės vertinimo ataskaitos nelaikė eksperto
išvada LR CPK 216 str. prasme.
Atsakovas D. K. apeliaciniu
skundu prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2008-04-23
sprendimą ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad skundžiamas pirmosios
instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi 7856,32 Lt dydžio žalos atlyginimas buvo
priteistas byloje nesant jokių įrodymų apie realiai ieškovo patirtą žalą,
nenustačius priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir prašomo
priteisti žalos dydžio, o tai yra būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo
sąlygos. Pareiga įrodyti tiek žalos dydį, tiek priežastinį ryšį teko ieškovui.
Iš ieškovo pateiktų materialinių vertybių nurašymo aktų negalima nustatyti,
kokios konkrečios išlaidos buvo skirtos konkretaus apgadinto automobilio GAZ-66, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
remontui, nes ieškovas ginčo
laikotarpiu turėjo net 7 automobilius. Teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovo
pateikta Transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 0602A036, nes ji
buvo parengta iki ieškovui savo jėgomis suremontuojant automobilį. Iš minėtų
įrodymų teismas padarė prielaidų pobūdžio išvadas. Teismas, nustatydamas
ieškovo patirtos žalos dydį, nepagrįstai atsižvelgė į ieškovo darbuotojams
išmokėtus priedus už sugadinto automobilio remontą, kadangi ieškovas nepateikė
įrodymų, kokius konkrečius automobilio remonto darbus atliko šie darbuotojai,
kiek bei kuo remiantis atlikti darbai buvo įvertinti išmokant darbuotojams
priedus, t.y. nesant konkrečių įrodymų, liudijančių išmokėtų sumų pagrįstumą.
Be to, teismas nesiaiškino, ar ieškovas turėjo teisę atlikti automobilio
kapitalinį remontą savo jėgomis, neturėdamas licencijos tokiems darbams.
Ieškovas Elektrėnų savivaldybės priešgaisrinė ir gelbėjimo tarnyba
atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos
teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo
faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų
patikrinimas (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys). Apeliacinės instancijos teismas
nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus,
kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, 338 str.;
Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, V.Ž., 2006, Nr.
102-3957). Absoliučių Trakų rajono apylinkės teismo 2008-04-23 sprendimo
negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir
pagrįstumą apeliacinį skundą iš esmės grįsdamas netinkamu įrodymų vertinimu. Apelianto
manymu, ieškovas neįrodė savo dėl automobilio remonto turėtų išlaidų
(tiesioginių nuotolių) priežastinio ryšio su automobilio sugadinimais, todėl jo
ieškinys turėjo būti atmestas. Taigi apeliaciniu
skundu keliamas žalos dydžio nustatymo klausimas.
Pagal LR CK 6.249 str. 1 d. žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos
išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo
būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra
nuostoliai. Vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų yra visiško
nuostolių atlyginimo principas (LR CK 6.251 str. 1 d.). Jis
reiškia, kad žalą būtina tiksliai nustatyti ir įvertinti, kad nukentėjusiam
asmeniui būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado, t. y. jam turi būti
visiškai atlyginti padaryti nuostoliai. Pareiga įrodyti nuostolių dydį tenka
ieškovui. Byloje nustatyta, jog ieškovas patyrė nuostolius (žalą), kai eismo
įvykio metu, dėl kurio kaltu buvo pripažintas atsakovas D. K. ,
buvo apgadintas ieškovui priklausantis automobilis. Pažymėtina, jog tuo atveju,
kai žala pasireiškia turto sugadinimu, jos dydis įrodinėjamas turtui pataisyti
(suremontuoti) reikalingomis lėšos, kurios gali būti išreikštos išlaidų forma,
jeigu remontas jau atliktas, arba būsimo remonto kaštų (sąnaudų) forma, jeigu
remontas dar neatliktas. Lėšų panaudojimas turi būti susijęs su sugadinimų
pašalinimu. Kadangi nagrinėjamu atveju sugadintas automobilis buvo
suremontuotas paties ieškovo darbuotojų, ieškovas patirtus nuostolius įrodinėjo
dėl automobilio remonto turėtomis tiesioginėmis išlaidomis, apmokant
darbuotojams už automobilio remonto ir dažymo darbus, bei automobilio remontui
reikalingų medžiagų bei dalių įsigijimo išlaidomis.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo turėtų
nuostolių, vertino ieškovo turėtas išlaidas tuo laikotarpiu, kaip buvo
remontuojamas sugadintas automobilis, t.y. 2006 m. kovo, balandžio ir gegužės
mėnesiais, laikydamas, kad 2006-06-02 automobilis buvo techniškai tvarkingas,
kadangi tą dieną buvo atlikta jo techninė apžiūra.
Nagrinėjamu atveju žalos dydžio įrodinėjimo specifiką
sąlygoja tai, kad sugadinto automobilio remonto darbus atliko ieškovo
darbuotojai, kuriems reikalingos dalys ir medžiagos buvo teikiamos paties
ieškovo pagal materialinių vertybių nurašymo aktus tiek iš remonto tikslu
įsigytų, tiek iš ieškovo turimų dalių ir medžiagų. Be to, ieškovas nevedė
automobilio GAZ-66, v.n. (duomenys neskelbtini) remontui
sunaudotų medžiagų ir dalių apskaitos, o materialines vertybių nurašymo aktais
įformindavo visų ieškovui priklausančių automobilių techninei priežiūrai
reikalingų medžiagų ir dalių panaudojimą.
Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos
teismas, padarydamas išvadą dėl ieškovo nuostolius pagrindžiančių 3131,32 Lt
išlaidų, turėtų dėl sugadinto automobilio remontui reikalingų medžiagų ir dalių
įsigijimo ar turimų panaudojimo, teisingai vertino byloje esančius įrodymus. LR
CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet
kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo
įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo
įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų
vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal
kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra
ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam
nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti
išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma
leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2001-03-26 nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės
firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d.
nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
v. J. M., bylos Nr. 3K-3-462, 2007-10-19 nutartis civilinėje byloje Klaipėdos
regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“; Nr.
3K-3-416/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas turėtų išlaidų,
įsigyjant remontui reikalingas prekes, dydį teismo vertinamuoju laikotarpiu
grindė 2006-03-31 materialinių vertybių nurašymo aktu Nr. 44, 2006-04-28
materialinių vertybių nurašymo aktu Nr. 58 ir 2006-05-31 materialinių vertybių
nurašymo aktu Nr. 75 (T.1, b.l. 94, 98, 100), pirmosios instancijos teismas,
spręsdamas dėl jų dydžio realumo, pagrįstai sugretino ieškovo faktiškai turėtas
išlaidas su byloje esančiu būsimo remonto kaštų (sąnaudų) paskaičiavimu, kurį
atliko UAB „Nepriklausomų ekspertų agentūra“. Faktiškai turėtų išlaidų ir
būsimų kaštų įvertinimas lyginamuoju metodu leido teismui padaryti išvadą, jog
ieškovas faktiškai patyrė materialinių vertybių nurašymo aktuose nurodytas
išlaidas. Tai, jog, atliekant sugadinto automobilio darbus, buvo panaudotos ir
ieškovo turimos automobilių dalys (pvz. automobilio kabina), nepaneigia paties
nuostolių fakto ir nėra pagrindas jų verte sumažinti ieškovo prašomų priteisti
nuostolių dydį.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas
žalos atlyginimo klausimą, pagrįstai prie ieškovo tiesioginių nuostolių
priskyrė išlaidas, turėtas apmokant darbuotojams už atliktus sugadinto
automobilio remonto ir dažymo darbus. Šių išlaidų faktą patvirtina byloje
esantis Elektrėnų savivaldybės Priešgaisrinės ir gelbėjimo tarnybos viršininko
2008-01-13 įsakymas Nr. 3P Dėl priedų už gaisrinio automobilio remontą skyrimo,
kuriuo nuspręsta S. M. , R. Š. ir K. P. už gaisrinio automobilio GAZ-66, v.n. (duomenys
neskelbtini) , remontą 2006 m. kovo – birželio mėnesiais išmokėti po 525 Lt
priedą už kiekvieną mėnesį (T.1, b.l. 157). Minėtus remonto darbus ieškovo
darbuotojai S. M. , R. Š. ir K. P. atliko Elektrėnų savivaldybės Priešgaisrinės ir
gelbėjimo tarnybos viršininko 2006-03-15 įsakymo Nr. 6a pagrindu (T.1, b.l.
114). Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog skiriant šiuos priedus buvo pažeisti
LR Vyriausybės 1993-07-08 nutarimo Nr. 511 Dėl biudžetinių įstaigų ir
organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo (toliau - Tvarkos)
5 punkto reikalavimai dėl galimo priedų išmokėjimo periodiškumo ir dydžio.
Pažymėtina, jog Priešgaisrinės ir gelbėjimo tarnybos viršininko 2008-01-13
įsakymu Nr. 3P S. M. , R. Š. ir K. P. skiriant priedus minėtos Tvarkos 5.2 punkte įtvirtintu
pagrindu, buvo nurodyta, už kokios užduoties vykdymą buvo skiriami šie priedai,
konkretus priedų mokėjimo terminas, o per mėnesį jiems paskirto ir išmokėto
priedo dydis (525 Lt) neviršijo šių darbuotojų tarnybinių atlyginimų. Tvarkos
5 punkto nuostata, numatanti, jog vienkartinė piniginė išmoka gali būti
skiriama ne daugiau kaip kartą per metus ir negali viršyti 100 procentų nustatytojo
tarnybinio atlyginimo, taikytina Tvarkos 5.4 punkte numatytų vienkartinių
piniginių išmokų mokėjimui. Šių priedų faktinio mokėjimo šaltinio nustatymas
nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus
apeliacinio skundo argumentus, ginčijant nuostolių, kuriuos ieškovas patyrė dėl
turėtų išlaidų apmokant darbuotojams už sugadinto automobilio remonto ir dažymo
darbus, dydžio protingumą ir racionalumą. Vertinant ieškovo išlaidų šioje
dalyje pagrįstumą, būtina atsižvelgti į tai, kad remonto darbus atliko ieškovo
darbuotojai, atsiskaitant su jais už atliktus darbus fiksuoto dydžio priedų
prie tarnybinio atlyginimo forma. Todėl nagrinėjamu atveju neįmanoma nustatyti
konkrečių su žalos pašalinimu susijusių darbų bei tikslios jų sąmatinės vertės.
Tačiau tai nepaneigia pačių išlaidų fakto bei jų dydžio pagrįstumo,
atsižvelgiant į tai, kad būsimo remonto kaštų įvertinimą atlikusi Nepriklausomų
ekspertų agentūra Transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 0602A036
nurodė, jog remonto ir dažymo darbų vertė pagal pateiktą sąmatą sudarytų 4743,6
Lt, o ši suma, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš esmės
atitinka tą, kurią savo darbuotojams priedų forma išmokėjo ieškovas 2006 m.
kovo – gegužės mėnesiais. Kaip minėta, būsimų remonto darbams reikalingų kaštų
paskaičiavimas, vertinant jį lyginamuoju metodu su ieškovo faktiškai turėtomis
išlaidomis remonto darbams apmokėti, sudaro pagrindą spręsti dėl išlaidų dydžio
pagrįstumo ir jų atitikimo protingumo kriterijui. Aplinkybė, kad ieškovas
neturėjo licencijos atlikti sugadinto automobilio remonto darbus neturi įtakos
sprendžiant dėl žalos dydžio ir atsakovo D. K. civilinės
atsakomybės.
Teisėjų kolegija pažymi, jog, nepaisant
to, kad pareiga įrodyti nuostolių dydį teko ieškovui, tinkamas rungimosi ir
sąžiningo naudojimosi savo procesinėmis teisėmis principų įgyvendinimas
reikalauja, kad ir atsakovas būtų prisidėjęs prie nuostolių dydžio įrodinėjimo,
atsižvelgiant į tai, kad jis pripažino žalos faktą. Tuo tikslu jis galėjo pasinaudoti
įstatymų jam suteiktomis procesinėmis priemonėmis – iš dalies pripažindamas
ieškinio reikalavimus (LR CPK 140 str. 2 d.), prašydamas skirti ekspertizę
nuostolių dydžiui nustatyti (LR CPK 212 str.) ar pan. Atsakovo elgesys, kai jis
savo atsikirtimais stengėsi paneigti kaip visiškai neįrodytą ieškovo prašomą
priteisti nuostolių dydį, nors iš esmės pats pripažino žalos padarymo ieškovui
faktą, laikytinas nesąžiningu atsakovo naudojimusi savo procesinėmis teisėmis,
prieštaraujančiu proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog
pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai
aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, tinkamai,
visapusiškai ir pilnutinai ištyrė įrodymus, turinčius reikšmės teisingam šios
bylos išsprendimui. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Trakų rajono
apylinkės teismo 2008-04-23 sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str.
1 d. 1 p.).
Vadovaudamasis
Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas
n u t a r ė:
Trakų rajono
apylinkės teismo 2008 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos
pirmininkas Egidijus Žironas
Teisėjos Romualda Janovičienė
Tatjana
Žukauskienė